LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS MIŠKŲ ŪKIO POLITIKOS IR JOS ĮGYVENDINIMO STRATEGIJOS PATVIRTINIMO
2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. 484
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) 5 straipsnio 2 dalimi,
2. Pavedu Miškų departamentui iki 2003 m. sausio 1 d. parengti Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategijos veiksmų ir priemonių planą, kuriame būtų nustatyti konkretūs valstybės veiksmai ir priemonės atskirų strateginių tikslų įgyvendinimui, šių priemonių įvykdymo laikotarpis bei atsakingi vykdytojai.
3. Aplinkos ministerijos informacijos kompiuterinėje sistemoje vadovautis reikšminiais žodžiais: „miškai“, „valdymo sistema“.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 484
Lietuvos miškų ŪKIO politikA ir jOS įgyvendinimo strategija
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
Miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti.
Siekiant užtikrinti subalansuotą miškų ūkio plėtrą, patenkinti įvairių visuomenės grupių poreikius miškui ir užtikrinti miškų išsaugojimą ateities kartoms, pripažįstant ilgą miško augimo trukmę ir atsižvelgiant į nuosavybės formų skirtumus bei sąveiką, skatinant sąlygas, kuriomis teisingai tvarkomi miškai duotų šaliai ekonominę naudą, Lietuvoje yra formuojama ilgalaikė miškų ūkio politika, suderinta su kitų šalies ūkio šakų politikomis ir besiremianti šalies tradicijomis bei Europos Sąjungos teisinių normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, susitarimų, programų bei nacionalinių teisės aktų reikalavimais.
Miškų ūkio politikos įgyvendinimui panaudojami miškų ūkio politikos instrumentai: gerai organizuota, kvalifikuota ir nepriklausanti nuo trumpalaikių politinių pokyčių miškų administracija; Miškų įstatymas ir kiti teisės aktai; mokesčiai ir finansinė parama; švietimas ir mokymas; miškų ūkio informacijos valdymas; ryšiai su visuomene.
Vadovaujantis Lietuvos miškų ūkio politikos formavimo principais ir miškų ūkio politikos kryptimis, įgyvendinama Lietuvos miškų ūkio plėtros strategija. Pagrindinis šios strategijos tikslas – nustatyti svarbiausias miškų ūkio politikos įgyvendinimo priemones laikotarpiui iki 2015 metų.
II. MIŠKŲ ŪKIO POLITIKOS FORMAVIMO PRINCIPAI
Lietuvos miškų ūkio politika formuojama vadovaujantis šiais principais:
1) atsakomybės už nepertraukiamą ir subalansuotą miško išteklių naudojimą
Atsižvelgiant į miško, kaip svarbiausio atkuriamo šalies gamtos ištekliaus vaidmenį visuomenei, miškų ūkio politika užtikrina miško savininkų, valdytojų ir naudotojų atsakomybę už miškų būklę ir subalansuotą miško išteklių naudojimą bei atkūrimą. Valstybė, vykdydama visų šalies miškų valstybinio reguliavimo funkcijas, plėtodama miškų ūkio infrastruktūrą, miškų apsaugą nuo stichinių nelaimių, masinių ligų bei kenkėjų, sudaro teisines, finansines ir kitas prielaidas miškų išsaugojimui, racionaliam miško išteklių naudojimui, socialinių visuomenės reikmių tenkinimui ir aplinkos apsaugai;
2) atitikimo nacionalinei teisinei sistemai ir tarptautiniams susitarimams
Lietuvos miškų ūkio politika yra formuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais teisės aktais, taip pat vadovaujantis 1979 m. Berne pasirašyta Europos laukinės gamtos apsaugos konvencija, 1992 metais Rio de Žaneire pasirašyta Biologinės įvairovės konvencija bei Jungtinių Tautų konferencijoje „Aplinka ir plėtra“ priimtais pasaulio miškų išsaugojimo principais, 1990 metų Strasbūro, 1993 metų Helsinkio ir 1998 metų Lisabonos Ministrų konferencijų Europos miškų išsaugojimui rezoliucijomis, Europos Sąjungos miškų ūkio politikos ir strategijos principais, Europos Sąjungos direktyvomis miškų ūkio ir gamtos apsaugos klausimais;
3) visų suinteresuotų visuomenės grupių dalyvavimo ir bendradarbiavimo
Politika atsižvelgia į visų suinteresuotų visuomenės grupių nuomonę, derina ir subalansuoja miško savininkų, valdytojų ir naudotojų, medienos perdirbėjų, aplinkosauginių organizacijų ir visų kitų miškais ir miško ūkine veikla suinteresuotų visuomenės grupių interesus. Visi pagrindiniai miškų ūkio politikos teiginiai turi būti derinami su atskiromis suinteresuotomis šalimis ir pateikiami viešam visuomenės svarstymui;
4) miškų nuosavybės formų įvairovės ir jų lygiateisiškumo
Įgyvendinamas visų nuosavybės formų miškuose ūkininkavimo lygiateisiškumas. Sudaromos vienodos teisinės ir kitos prielaidos tiek privačių, tiek ir valstybinių miškų tvarkymui bei ūkinei veiklai. Plėtojant Lietuvos miškų ūkį, įtvirtinami rinkos ekonomikos santykiai ir laisvos konkurencijos principai tiek privačiame, tiek ir valstybiniame miškų ūkio sektoriuose;
5) miškų ūkio kompleksiškumo
Miškų ūkis plėtojamas kompleksiškai įvairiašakio naudojimo pagrindu, atsižvelgiant į jo įtaką bei sąsajas su miško produktų ir paslaugų vartotojais, medienos perdirbimo pramonės struktūromis, taip pat su kitomis miškais ir miškų ūkiu suinteresuotomis visuomenės grupėmis;
6) miškų ūkio tradicijų tęstinumo
Lietuvos miškų ūkis turi laikmečio išbandytas tradicijas, į kurias atsižvelgiama perimant užsienio šalių patirtį. Miškų ūkio reformos ir pertvarkymai, naujovių diegimas miškų ūkio valdymo ir kitais klausimais turi būti vykdomi nuosekliai, įvertinant specialistų praktinę patirtį, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę bei valstybės interesus.
III. MIŠKŲ ŪKIO POLITIKOS KRYPTYS
Lietuvos miškų ūkio politika formuojama ir įgyvendinama pagal keturias kryptis: bendrąją, ekonominę, ekologinę ir socialinę.
Bendroji miškų ūkio politikos kryptis:
1) racionalus, tolygus ir nepertraukiamas miško išteklių naudojimas bei miškų produktyvumo didinimas ir auginamos medienos kokybės gerinimas
2) biologinės įvairovės išsaugojimas bei miškų sveikatingumo gerinimas
Miškų ūkio politikos socialinė kryptis:
IV. MIŠKŲ ŪKIO SEKTORIAUS ANALIZĖ
Miškai yra vienas svarbiausių Lietuvos gamtos turtų, turinčių didelę ekonominę, socialinę ir ekologinę reikšmę.
Šiuo metu miškai Lietuvoje užima apie 2 milijonus hektarų arba apie 31 procentą šalies teritorijos. Bendras šalies miškuose sukauptas medienos tūris siekia 371,7 milijonus m3. Vienam šalies gyventojui tenka 0,57 hektaro miško ploto, arba 106 m3 medienos tūrio. Miškų ištekliai per paskutinius 50 metų nuosekliai didėjo ir šiuo metu yra pakankami, kad galima būtų užtikrinti subalansuotą visuomenės reikmių tenkinimą.
Stiprybė: Pakankami miškų ištekliai subalansuotoms visuomenės reikmėms tenkinti bei miškų ūkio veiklai plėtoti
Rezervatiniai, specialios paskirties (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai) ir apsauginiai miškai šalyje užima 571 tūkst. ha, arba 28,3% miško žemės ploto. Apie 19% visų Lietuvos miškų yra saugomose teritorijose. Tuo pačiu miškai sudaro apie 50% saugomų teritorijų ploto. Lietuvos miškams būdinga gana didelė rūšinė įvairovė ir mišrumas.
Stiprybė: Dideli miškų plotai skirti miško ekosistemų, dirvožemio, oro, vandens apsaugai, rekreacijai, kitoms ekologinėms ir socialinėms funkcijoms atlikti
71,7% miško žemės užima ketvirtos grupės (ūkiniai) miškai, kuriuose pagrindinis ūkininkavimo tikslas yra formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną. Vidutinis medynų bonitetas yra 2,0, skalsumas – 0,71, medienos tūris – 193 m3/ha, o vidutinis einamasis prieaugis siekia 6,1 m3/ha.
Pažymėtina, kad prieš 10 metų šalies miškuose buvo kasmet iškertama 3,0–3,2 mln. m3 medienos. Didėjant pribręstančių ir brandžių medynų plotams bei tūriams šalies miškuose, palaipsniui auga ir miško kirtimų apimtys. Pastaraisiais metais Lietuvos miškuose per metus vidutiniškai iškertama apie 5 mln. m3 medienos, o bendras metinis medienos prieaugis siekia 11,7 mln. m3. Artimiausioje ateityje miško kirtimų apimtys gali pasiekti 6–6,5 mln. m3 per metus.
Stiprybė: Vyrauja našūs medynai, miško kirtimų apimtys leidžia užtikrinti pramonės ir gyventojų aprūpinimą vietine miško žaliava, medienos gaminių ir žaliavos eksportą
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 400–500 tūkst. ha žemės ūkio veiklai nenaudojamų arba mažai tam tinkamų žemių, išeksploatuotų naudingųjų iškasenų karjerų ir durpynų bei kitų apleistų žemės plotų, kurie galėtų būti apželdomi mišku. Tokiu būdu Lietuvos miškingumas būtų padidinamas keletu procentų ir priartėtų prie kitų Baltijos šalių miškingumo. Taip pat būtų užtikrinamas ekonomiškai racionalus dirvonuojančių bei menkaverčių žemių panaudojimas.
Galimybė: Įveisus miškus menkavertėse ir nenaudojamose žemėse, Lietuvos miškingumas padidėtų keletu procentų ir priartėtų prie kitų Baltijos šalių miškingumo
Lietuvoje miško sodmenys auginami daugiau kaip 500 miško daigynų/medelynų. Daugelis jų yra mažo ploto ir neperspektyvūs, kai kuriuose iš jų auginamų miško sodmenų kokybė neatitinka keliamų reikalavimų, nes mažuose daigynuose/medelynuose neįmanoma efektyviai panaudoti modernią techniką ir taikyti pažangias miško sodmenų auginimo technologijas. Daugelyje daigynų/medelynų auginamas per mažas lapuočių, ornitochorinių medžių bei krūmų sodmenų asortimentas miškų bioįvairovei gausinti bei stabiliems miškams veisti žemės ūkio paskirties žemėje.
Silpnybė: Mažo ploto miško daigynuose/medelynuose neužtikrinama miško sodmenų kokybė, didelė jų išauginimo savikaina, ribotos modernios technikos bei pažangių technologijų panaudojimo galimybės; daugelyje daigynų/medelynų auginamas nepakankamas lapuočių medžių ir krūmų rūšių asortimentas
Pagal ilgalaikių miškų būklės stebėjimų rezultatus (regioninis miškų monitoringas Lietuvoje vykdomas nuo 1987 metų) visų pagrindinių medžių rūšių būklė iki 1995 m. blogėjo. Nuo 1995 m. pastebima miškų būklės gerėjimo tendencija. Paskutiniu metu bendra lapuočių medžių būklė yra blogesnė nei spygliuočių. Tai stebima ir kitose Europos šalyse. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuvos miškų būklė yra vidutinė.
Galimybė: Mažėjant oro taršai ir taikant būtinas miško kenkėjų, ligų ir kitų miškus žalojančių veiksnių prevencijos priemones, Lietuvos miškų būklė galėtų toliau gerėti
Visuose šalies miškuose yra atliekama valstybinė miškų inventorizacija. Remiantis jos duomenimis, sudaromas miškų valstybės kadastras, kuris apima visumą duomenų apie miškus, jų nuosavybę, miško išteklių kiekį bei kokybę ir ekonominę vertę. Šie duomenys periodiškai aktualizuojami ir naudojami miškų ūkio strateginiam planavimui. Visoms miško valdoms yra sudaromi miškotvarkos projektai, pagal kuriuos organizuojamas miškų ūkis ir atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai.
Stiprybė: Visi Lietuvos miškai, jų ištekliai yra inventorizuoti, duomenys periodiškai aktualizuojami ir naudojami miškų ūkio praktikoje
Vykstant žemės (miškų) reformai, keičiasi Lietuvos miškų nuosavybės struktūra. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą miškas, nuosavybės teise gali priklausyti valstybei ir Lietuvos Respublikos piliečiams. 2002 m. sausio 1 d. buvo 521 tūkst. ha privačių miškų, arba apie 26 proc. nuo bendro šalies miškų ploto. Numatoma, kad užbaigus žemės (miškų) reformą, privatūs miškai sudarys apie 40–45 proc. šalies miškų ploto.
Galimybė: Privati miškų nuosavybė sudaro sąlygas formuotis miško žemės rinkai bei konkurencijai šalies miškų sektoriuje ir užsienio rinkose
Žemės (miškų) reforma vyksta jau dešimtį metų, o šiuo metu nuosavybės teisės atkurtos tik į maždaug pusę miškų ploto, kuriame galėtų būti atkurtos privačios nuosavybės teisės. Apie 500 tūkst. ha miškų yra rezervuoti nuosavybės teisių atkūrimui ir juose nevykdoma ūkinė-komercinė veikla. Tokiu būdu nepakankamai panaudojami šalies miškų ištekliai.
Silpnybė: Lėtai vykdoma žemės (miškų) reforma, dėl ko nepakankamai panaudojami šalies miškų ištekliai
Žemės (miškų) reformos eigoje formuojasi smulkios privačių miškų valdos (2002 m. sausio 1 d. vidutinis privačios miško valdos dydis buvo apie 4,4 ha), miško savininkų kooperatyvų ir kitų ūkinių organizacijų tinklas plečiasi labai lėtai, o Lietuvos miško savininkų asociacija apima tik labai nedidelę miško savininkų dalį. Šiuo metu apie ketvirtadalis, o užbaigus reformą beveik pusę Lietuvos miškų su visomis jų atliekamomis funkcijomis tvarkys privačių miškų savininkai, kurių valdos yra mažos, duoda nedaug pajamų, ūkininkavimo miškuose žinios dažnai nepakankamos, o nuosavybės pareigos samprata per silpnai išvystyta, kad užtikrintų tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principų laikymąsi.
Silpnybė: Smulkios privačių miškų valdos, silpna miško savininkų kooperacija bei miškininkystės žinių stoka stabdo privataus miškų ūkio plėtrą.
Lietuvoje veikia vieninga priešgaisrinės ir sanitarinės miško apsaugos sistema, kuri šiuo metu užtikrina priešgaisrinę ir sanitarinę visų šalies miškų apsaugą. Minėta sistema yra sukurta ir pritaikyta pirmiausia stambiems miškų valdytojams – miškų urėdijoms. Didėjant smulkių privačių miško valdų skaičiui, ši sistema gali būti nepakankamai efektyvi, siekiant užtikrinti visų nuosavybės formų miškų priešgaisrinę ir sanitarinę apsaugą.
Grėsmė: Didėjant smulkių privačių miško valdų skaičiui, egzistuojanti priešgaisrinės ir sanitarinės miško apsaugos sistema gali tapti nepakankamai efektyvi
Miškų ūkis yra svarbi Lietuvos ūkio šaka. Lietuvos miškų sektoriuje (miškų ūkyje kartu su medienos pramone, apimančia medienos ir medinių dirbinių gamybą, plaušienos, popieriaus ir dirbinių iš jų gamybą bei baldų gamybą) sukuriama pridėtinė vertė 2001 metais sudarė apie 3,6%, o vien tik miškų ūkyje – apie 0,6% šalies bendrojo vidaus produkto. Miškų ūkio veikla nėra subsidijuojama iš valstybės biudžeto. Šiuo metu miškų urėdijos veikia kaip valstybės įmonės pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą ir moka visus valstybės įmonėms nustatytus mokesčius. Įvairių mokesčių ir atskaitymų forma miškų urėdijos į valstybės biudžetą per metus sumoka apie 100–130 mln. Lt.
Stiprybė: Miškų ūkio veiklą nereikia subsidijuoti iš valstybės biudžeto
Didėjant privačių miškų plotui, atitinkamai mažėja miškų urėdijų valdomas valstybinių miškų plotas. Kai kurių miškų urėdijų ūkinių miškų plotai tampa pernelyg maži, kad ūkininkavimas juose būtų ekonomiškai efektyvus, taip pat būtų užtikrinamas visų miško atkūrimo, apsaugos ir priežiūros priemonių įgyvendinimas.
Grėsmė: Mažėjant valstybinių miškų plotams, dalis miškų urėdijų gali tapti ekonomiškai neefektyviomis
Aukštojo, aukštesniojo ir vidurinio miško mokslo specialistai Lietuvoje pradėti rengti praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Kvalifikuotų miškų ūkio darbuotųjų rengimo tradicijos šalyje siekia beveik aštuoniasdešimt metų. Didesnė dalis miško mokslus baigusių specialistų dirba miškų ūkio sektoriuje. Pvz., apie 60 proc. 1990–2000 metais Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakultetą baigusių specialistų dirba miškų urėdijose arba kitose miškų ūkio įmonėse bei organizacijose. Bendra šiuo metu dirbančių miškų ūkyje specialistų kvalifikacija yra pakankamai aukšta.
Stiprybė: Pakankamai aukšta miškų ūkyje dirbančių specialistų kvalifikacija
Lietuvos miškuose iškertama mediena dažniausiai yra ruošiama sortimentais, didėja jos išvežimas medvežėmis ir savikrovėmis priekabomis. 2000 metais miškų urėdijose sortimentais buvo paruošta apie 96 proc. medienos ir tik apie 4 proc. – stiebais ir pusstiebiais. Beveik du trečdaliai visos miškų urėdijose pagamintos medienos buvo išvežta iš miško medvežėmis ir savikrovėmis priekabomis.
Stiprybė: Miškų urėdijose naudojama racionali medienos ruošos technologija ir šiuolaikinė medienos ruošos technika
Šalies miškuose yra apie 30 tūkst. km miško kelių. Kasmet prižiūrima ir remontuojama apie 20 proc. bendro šių kelių tinklo bei nutiesiama apie 100 km naujų miško kelių. Toks platus ir nuolat prižiūrimas bei atnaujinamas kelių tinklas sudaro geras sąlygas medienos ruošos darbams vykdyti, taip pat medienos pardavimui organizuoti.
Stiprybė: Pakankamas kelių tinklas miškų ūkiui plėtoti
Medienos ruošoje, miško atkūrimo ir jaunuolynų ugdymo darbuose miškų urėdijos ir nacionalinių parkų direkcijos plačiai naudojasi rangovų paslaugomis. Rangos darbų apimtys didėja visose minėtose miškų ūkio veiklos srityse. Miškų urėdijose 2000 m. rangos būdu iškirsta 87 proc., o ištraukta 32 proc. visos paruoštos medienos. Rangovai taip pat apsodino 71 proc. bendro 2000 metais apsodinto miško ploto ir išugdė 62 proc. tais metais ugdytų jaunuolynų ploto.
Galimybė: Didėjančios rangos darbų apimtys sudaro sąlygas plėstis privačioms rangos įmonėms
Paruošta apvalioji mediena daugiausia parduodama vidaus rinkoje, tačiau nemaža dalis jos kiekio yra eksportuojama. 2001 metais buvo eksportuota apie 1,3 mln. m3 apvaliosios (padarinės) medienos ir apie 750 tūkst. m3 pjautinės medienos (šis kiekis sudaro apie du trečdalius visos šalyje pagaminamos pjautinės medienos). Importuojamos apvaliosios medienos kiekis turi tik labai nedidelę reikšmę.
Galimybė: Palanki šalies geografinė padėtis medienos produktų užsienio prekybai plėtoti
Silpnybė: Didelė apvaliosios ir mažai apdorotos medienos dalis yra eksportuojama
Didžiausią eksportuojamos apvaliosios medienos dalį sudaro popiermedžiai, kurių panaudojimo šalyje galimybės yra ribotos. Pastaruoju metu eksportuojama beveik 1 mln. m3 popiermedžių per metus. Nepakankamai racionaliai šalyje panaudojama ir kita smulki apvalioji mediena bei kirtimo atliekos.
Silpnybė: Nepakankamai išplėtota šalies medienos pramonė
Panaudojant užsienio valstybių ir tarptautinių fondų skiriamą paramą, Lietuvoje buvo atlikti ir šiuo metu vykdomi įvairūs tarptautiniai projektai miškų ūkio plėtros klausimais. Rengiantis narystei Europos Sąjungoje, šalys kandidatės gauna paramą iš stojimo paramos iniciatyvų, o nuo įstojimo Lietuvai bus sudaryta galimybė pasinaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.
Galimybė: Panaudoti užsienio šalių, tarptautinių ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų teikiamą paramą miškų sektoriaus plėtrai
V. VIZIJA
Lietuvos miškai – sveikatingumu, biologine įvairove, produktyvumu ir tvarumu pasižymintis natūralus Lietuvos kraštovaizdžio elementas, teikiantis medieną ir kitus miško produktus, sudarantis daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdantis dirvos eroziją, absorbuojantis anglies dvideginį bei gryninantis orą, saugantis gruntinius ir paviršinius vandenis, tenkinantis kitas subalansuotas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes.
Lietuvos miškų ūkis – moderni, į rinką orientuota, racionaliai naudojanti bei gausinanti miško išteklius, turinti išplėtotą infrastruktūrą bei kvalifikuotus darbuotojus, taikanti pažangias technologijas, kurianti darbo vietas ir jaukią gyvenamąją aplinką šalies ūkio šaka.
VI. VALSTYBĖS MISIJA
Formuoti ir įgyvendinti racionalią miškų ūkio plėtros politiką, kuri užtikrintų ekologiniu, ekonominiu ir socialiniu požiūriu subalansuotą miškų ūkio sektoriaus plėtrą.
Užtikrinti miškų ekosistemų stabilumą, biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, jų kokybės ir sveikatingumo gerinimą.
Tausoti vertingą miško genofondą, naudojant nacionalinius miško genetinius išteklius naujiems miško sėklinės bazės objektams išskirti bei sukurti.
Padidinti Lietuvos miškingumą, apželdant mišku dirvonuojančias ir menkavertes žemes, taip pat kitus nenaudojamus žemės plotus, kur miško įveisimas prisidėtų prie Lietuvos gamtinio karkaso formavimo.
Užtikrinti miškų nuosavybės formų įvairovę bei miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos efektyvumą.
Užtikrinti visuomenės bendrųjų socialinių reikmių, susijusių su miškais, tenkinimą.
Kurti palankią teisinę, ekonominę ir institucinę aplinką miškų ūkio, medienos pramonės ir įvairių miško verslų įmonėms efektyviai ir konkurentabiliai veikti laisvoje rinkoje.
Skatinti inovacijas, konkurencingumą, rinkų plėtrą ir darbo vietų kūrimą.
Užtikrinti miškų mokslo potencialo išsaugojimą ir racionalų jo panaudojimą bei aukštos kvalifikacijos miškų ūkio specialistų rengimą.
VII. MIŠKŲ ŪKIO PLĖTROS STRATEGINIAI TIKSLAI
1. Miško išteklių išsaugojimas ir gausinimas
1.1. Racionalus miško išteklių naudojimas, mažinant plynų kirtimų apimtis, formuojant ir veisiant ekologiškai stabilius medynus bei laiku juos atkuriant.
1.2. Miško žemės plotų pavertimo kitomis naudmenomis ribojimas teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis.
1.3. Naujų miškų įveisimas, Lietuvos miškingumo padidinimas 3 proc. per artimiausius 20 metų, siekiant pagerinti šalies ekologinį tvarumą ir užtikrinti miškų vaidmenį bendrojoje kaimo plėtroje (pajamos, darbo vietos, socialinis ir ekologinis stabilumas), taip pat ekonomiškai racionalų dirvonuojančių bei menkaverčių žemių panaudojimą, atsižvelgiant į aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio formavimo, kultūros paveldo išsaugojimo, turizmo plėtros ir kitus faktorius.
2. Miškų nuosavybės formų įvairovės užtikrinimas
2.1. Teisinių prielaidų sudarymas dėl miškų nuosavybės teisės suteikimo Lietuvos ir užsienio fiziniams bei juridiniams asmenims.
2.2. Vienodų teisinių prielaidų sudarymas fiziniams ir juridiniams asmenims, pasibaigus žemės (miškų) reformai, įsigyti buvusius rezervuotus nuosavybės teisių atkūrimui savininkų neatsiimtus miškus, kuriuose miškų valdytojams ūkininkauti yra neracionalu, saugomose teritorijose nuosavybės prioritetą teikiant valstybei.
2.3. Nedidelio ploto valstybinių miškų, įsiterpusių privačių miško valdų masyvuose ir atvirkščiai, taip pat neracionalių ribų tarp valstybinio ir privataus sektoriaus miškų koregavimas naudojant ekvivalentinius miško valdų mainus.
2.4. Privačių miškų savininkų mokymo, konsultavimo bei švietimo sistemos plėtojimas ir atskirų mokymo ir švietimo programų parengimas, panaudojant esamų privačių miškų savininkų savivaldos organizacijų, miškų mokslo ir mokymo, konsultavimo bei švietimo institucinių struktūrų potencialą.
3. Visuomenės dalyvavimas svarbiausių miškų ūkio klausimų sprendime
3.1. Visuomenės apklausų bei tyrimų atlikimas, diskusijų organizavimas periodinėje spaudoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse miškų ūkio klausimais, gautos informacijos analizė ir panaudojimas priimant valstybinio valdymo sprendimus.
4. Visuomenės informavimas apie šalies miškus, jų būklę ir tvarkymą
4.1. Nepertraukiamos ir periodinės miško išteklių ir jų būklės monitoringo sistemos tobulinimas ir miškų ūkio sektoriaus statistikos gerinimas, atsižvelgiant į Europos Sąjungos priimtus kriterijus ir rodiklius.
4.2. Vieningos miškų ūkio informacinio aprūpinimo sistemos parengimas, sujungiant atskirose institucijose egzistuojančias duomenų bazes į vieningą sistemą ir sukuriant trūkstamas duomenų bazes, numatant keitimąsi informacija tiek miškų ūkio sektoriaus viduje, tiek su išoriniais informacijos vartotojais.
4.3. Sistemingas informacijos apie valstybinių ir privačių miškų būklę ir miškų ūkį pateikimas oficialiuose periodiniuose leidiniuose ir kitose žiniasklaidos priemonėse, taip pat leidžiant specialius statistinius leidinius.
5. Miškų mokslo ir mokymo plėtra
5.1. Fundamentinių bei taikomųjų miškų ir medienos pramonės mokslinių tyrimų prioritetinių krypčių nustatymas, tyrimų vykdymas ir plėtra, užtikrinant miškų mokslo potencialo išsaugojimą ir racionalų panaudojimą.
5.2. Lietuvos miškų mokslo ir universitetinio, aukštojo neuniversitetinio bei profesinio mokymo organizacijų kooperacija, siekiant efektyvesnės tyrimų plėtros ir rezultatų panaudojimo praktikai ir mokymui, o taip pat jaunų specialistų įtraukimo į mokslinę veiklą.
5.3. Universitetinio, aukštojo neuniversitetinio ir profesinio mokslo institucijų mokymo programų aktualizavimas, didesnį dėmesį skiriant rinkos ekonomikos pagrindų, tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principų, modernių technologijų ir technikos panaudojimo ir kitų aktualių miškų mokslo sričių mokymui.
6. Tarptautinių ryšių stiprinimas ir plėtra
6.1. Lietuvos teisės aktų, reglamentuojančių miškų ūkio veiklą, suderinimas su tarptautinių dokumentų reikalavimais, atsižvelgiant į 1979 m. Berne pasirašytą Europos laukinės gamtos apsaugos konvenciją, 1992 metais Rio de Žaneire pasirašytą Biologinės įvairovės konvenciją bei Jungtinių Tautų konferencijoje „Aplinka ir plėtra“ priimtus pasaulio miškų išsaugojimo principus, 1990 metų Strasbūro, 1993 metų Helsinkio ir 1998 metų Lisabonos Ministrų konferencijų Europos miškų išsaugojimui rezoliucijas, Europos Sąjungos miškų ūkio politikos ir strategijos principus, Europos Sąjungos teisės aktus miškų ūkio ir aplinkos klausimais.
6.2. Bendradarbiavimo su užsienio šalimis prioritetinių krypčių nustatymas, praktinio bendradarbiavimo programos parengimas.
6.3. Su Europos Sąjungos plėtra susijusių pakeitimų miškų ūkio sektoriuje įgyvendinimas, atsižvelgiant į tarptautinių rezoliucijų, konvencijų bei susitarimų reikalavimus, bendradarbiaujant su tarptautinėmis organizacijomis.
7. Racionalus, tolygus ir nepertraukiamas miško išteklių naudojimas bei miškų produktyvumo didinimas
7.1. Diferencijuotas miško išteklių naudojimas pagal miškų grupes bei kategorijas, orientuojantis į ūkiškai vertingų medynų formavimą IV bei III grupių miškuose ir teikiant pirmenybę gamtos vertybių išsaugojimui II ir I grupių miškuose.
7.2. Ūkinės veiklos miškuose vykdymas, remiantis miškotvarkos projektais ir miškininkystės mokslo reikalavimais.
7.3. Miško išteklių naudojimo kontroliavimas visų nuosavybės formų miškuose, atsižvelgiant į faktišką medienos prieaugį, rūšinę bei amžiaus struktūrą ir siekiant nenutrūkstamo naudojimo.
7.4. Miško selekcijos priemonių taikymas, miško ugdymo, miškų infrastruktūros (kelių, griovių, įvairios paskirties technologinių linijų bei trasų) gerinimas ir kitų ūkinių priemonių plėtra, atsižvelgiant į tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio reikalavimus bei smulkių privačių miško valdų gausumą.
8. Miškų ūkio ekonominio efektyvumo didinimas
8.1. Miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos optimizavimas, parengiant ir įgyvendinant optimalios miškų ūkio valstybinio reguliavimo sistemos modelį, paremtą Lietuvos miškų ūkio tradicijomis, Europos Sąjungos reikalavimais, taip pat Lietuvos ir užsienio šalių miškų ūkio valdymo sistemų teisinės ir ekonominės situacijos analize.
8.2. Ūkinę veiklą miškuose vykdančių įmonių efektyvumo didinimas, parengiant ir įgyvendinant optimalius ūkinės veiklos organizavimo miškuose modelius.
8.3. Kompleksinės miškų ūkio veiklos valstybiniuose miškuose, apimančios miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miškų išteklių naudojimą, prekybą apvaliąja mediena ir kitais miško ištekliais bei menkavertės ir malkinės medienos pardavimą nenukirstu mišku, tobulinimas.
8.4. Mokesčių sistemos tobulinimas miškų ūkio sektoriuje, atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygas.
8.5. Ūkinės veiklos atnaujinimas miškuose, rezervuotuose nuosavybės teisių atkūrimui, siekiant kuo greičiau įtraukti juos į miško išteklių naudojimą ir užtikrinti miškų ūkio pajamas iš šių miškų, užbaigus žemės (miškų) reformą.
8.6. Ekonomiškai efektyvesnės miško technikos ir technologijų panaudojimas, taikant mažiau sąnaudų reikalaujančias ir ekologiškai priimtinas miškininkavimo sistemas (pvz., savaiminį miško žėlimą ir kt.).
8.7. Miško daigynų/medelynų stambinimas ir modernizavimas siekiant užtikrinti miško sodmenų kokybę, sumažinti jų išauginimo savikainą, taip pat efektyviau panaudoti modernią techniką bei pažangias miško sodmenų auginimo technologijas.
8.8. Smulkios žaliavinės medienos ir kirtimo atliekų racionalaus naudojimo padidinimas šalies vidaus rinkoje, plėtojant medienos perdirbimo pramonės apimtis bei šios medienos panaudojimą energetiniams tikslams.
8.9. Kompensacijų sistemos miškų savininkams įvedimas už jų patiriamus ekonominius nuostolius dėl ūkinės veiklos ribojimo steigiamose saugomose teritorijose.
9. Miško ekosistemų tvarumo užtikrinimas
9.1. Moksliškai pagrįstų normatyvinių pasiūlymų parengimas dėl ekologinių, ekonominių ir socialinių klausimų suderinimo, steigiant saugomas teritorijas, peržiūrint esamų ribas bei nustatant atitinkamą ūkinį režimą jų miškuose.
9.2. Natūralių ir artimų natūraliems miškų (pagal FAO klasifikaciją) inventorizacija, jų apsaugos režimo patikslinimas ir naujų saugomų teritorijų steigimas, visų pirma vertingiausiose gamtinių objektų buveinėse.
10. Biologinės įvairovės išsaugojimas bei miškų sveikatingumo gerinimas
10.1. Retų ir nykstančių augmenijos ir gyvūnijos rūšių bei jų buveinių apskaitos ir apsaugos tobulinimas.
10.2. Miškų atkūrimas ir įveisimas ekologiniu-genetiniu pagrindu, daugiau veisiant mišrių želdinių, kietųjų lapuočių, derinant miško želdinimą su savaiminiu atžėlimu, ypatingą dėmesį kreipiant tvarių miško pakraščių formavimui.
10.3. Miško daigynų/medelynų produkcijos asortimento didinimas, siekiant užtikrinti veisiamų miškų stabilumą ir bioįvairovės išsaugojimą.
10.4. Vertingų bazinių miško populiacijų išskyrimas kiekviename miško gamtiniame regione, išsaugojant jų natūralią rūšinę bei genetinę sandarą, racionaliai naudojant jų genetinius išteklius reprodukcijai.
10.5. Šalies lygmenyje vieningų priešgaisrinės miško apsaugos ir sanitarinės miško apsaugos sistemų tobulinimas, atsižvelgiant į smulkių privačių miško valdų gausumą.
10.6. Cheminių miško apsaugos priemonių naudojimo mažinimas ir jų keitimas biologinėmis ir mechaninėmis priemonėmis.
11. Visuomenės bendrųjų su miškais susijusių reikmių tenkinimas
11.1. Lankymosi miškuose reglamentavimo suderinimas, atsižvelgiant į miškų savininkų ir visuomenės poreikius.
11.3. Kultūros paveldo objektų apsaugos ir išsaugojimo valstybiniuose ir privačiuose miškuose užtikrinimas, ypač atsižvelgiant į smulkių miško valdų specifiką.
12. Valstybinio ir privataus miškų ūkio plėtra bendrosios kaimo plėtros kontekste
12.1. Naujų darbo vietų miškų ūkio sektoriuje kūrimas, plėtojant įvairius miško verslus, ekonominis šių verslų plėtros skatinimas (subsidijų, lengvatinių kreditų, mokesčių lengvatų ir kt. suteikimas) kaimo plėtros kontekste.
12.2. Rekreacinių, medžioklės ir kitų paslaugų visuomenei teikimo bei nemedieninių miško produktų gamybos plėtros skatinimas privačiame ir valstybiniame miškų ūkio sektoriuje.
12.3. Miškuose dirbančiųjų socialinės apsaugos gerinimas, siekiant sudaryti geresnes darbų saugos sąlygas tiek valstybiniame, tiek privačiame miškų ūkio sektoriuose.
VIII. MIŠKŲ ŪKIO PLĖTROS STRATEGINIŲ TIKSLŲ ĮGYVENDINIMAS
Miškų ūkio plėtros strateginių tikslų įgyvendinimui sudaromas veiksmų ir priemonių planas, kuriame pateikiami konkretūs veiksmai ir priemonės atskirų strateginių tikslų įgyvendinimui, nustatomas šių priemonių įvykdymo laikotarpis bei atsakingi vykdytojai.
SUDERINTA SUDERINTA
Lietuvos Respublikos ūkio ministras Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras
Petras Čėsna Jeronimas Kraujelis
______________