LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SANTUOKOS IR ŠEIMOS KODEKSO 6 STRAIPSNIO ANTROSIOS DALIES, 11 STRAIPSNIO IR 12 STRAIPSNIO ANTROSIOS DALIES ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1994 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei – Plungės rajono apylinkės teismo teisėjai D. Martinavičienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. balandžio 21 d. išnagrinėjo bylą Nr. 6/94 pagal pareiškėjo – Plungės rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antroji dalis, 11 straipsnis ir 12 straipsnio antroji dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
Pareiškėjas – Plungės rajono apylinkės teismas 1994 m. sausio 5 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal Elenos Razmienės skundą dėl Plungės rajono notarės atsisakymo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą.
Plungės rajono apylinkės teismas nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir prašo Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antroji dalis, 11 straipsnis ir 12 straipsnio antroji dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnį.
Prašymą teismas motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta: „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“. Tuo tarpu Santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad pripažįstama tiktai santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose, o religinės santuokos apeigos, kaip ir kitos religinės apeigos, neturi teisinės reikšmės. Santuokos ir šeimos kodekso 11 straipsnyje nurodyta, jog santuoka sudaroma valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose, o to paties kodekso 12 straipsnio antrojoje dalyje skelbiama, kad sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose. Šios teisės bei pareigos atsiranda nuo santuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organuose dienos.
Rengiant bylą Teismo posėdžiui, suinteresuoto asmens atstovas paaiškino:
1. Konstitucijos normos atgal negalioja. Konstitucijos 151 straipsnyje yra nuostata: „Ši Lietuvos Respublikos Konstitucija įsigalioja kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo...“. Taigi Konstitucija įsigaliojo tik 1992 metų pabaigoje. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, manant, kad minėtos Santuokos ir šeimos kodekso normos prieštarauja Konstitucijos 38 straipsniui, reikėtų Konstitucijos galiojimą nukelti atgal iki 1987 m. rugpjūčio 15 d., t. y. iki tų faktinių santuokinių santykių atsiradimo laiko. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat samprotauja, kad jeigu bažnytinė santuoka būtų sudaryta 1945 m., tai nereikštų, jog Konstitucijos 38 straipsnio galiojimą galima būtų nukelti keliasdešimt metų atgal.
2. Pripažinus Konstitucijos normų galiojimą atgal, galėtų atsirasti sumaištis turtiniuose ir asmeniniuose santykiuose. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pasitaiko atvejų, kai iš pradžių sudaroma santuoka bažnyčioje su vienu asmeniu, o paskui civilinės metrikacijos skyriuje – su kitu. Pasidaro neaišku, kuri iš santuokų yra tikra, galiojanti, o kuri ne. Kartais taip galima dirbtinai sukurti daugpatystę ar daugvyrystę, kas, be jokios abejonės, neleistina. Todėl suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad minėtos Santuokos ir šeimos kodekso normos prieštarauja Konstitucijos 38 straipsniui tik tais atvejais, kai bažnytinė santuoka sudaroma jau įsigaliojus naujajai Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė paaiškino, jog Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata, kad „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“, taikoma tik bažnytinėms santuokoms, sudarytoms po 1992 metų Konstitucijos įsigaliojimo. Šiuo metu laikinai, kol Bažnyčia dar nėra tinkamai pasirengusi registruoti santuokas (pildyti santuokos akto įrašus, siųsti jų antruosius egzempliorius Statistikos departamentui ir Centriniam metrikų archyvui, išduoti vieningo pavyzdžio bažnytinės santuokos liudijimus, dėti spaudus apie santuoką piliečių pasuose ir kt.), bažnytinės santuokos perregistruojamos civilinės metrikacijos skyriuose. Perregistruojant bažnytinę santuoką, civilinės metrikacijos skyriai netaiko Santuokos ir šeimos kodekso 13 straipsnio (Terminas, kuriam praėjus, registruojama santuoka) ir 14 straipsnio (Santuokos sudarymo iškilmingumas) reikalavimų.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė: įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 23 d. nutarimo Nr. 872 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. 773 dalinio pakeitimo“ atitikimo Įmonių įstatymo 14 straipsnio antrajai daliai ir įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“. Žin., 1994, Nr. 22-366). Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais.
Įstatymų leidyboje atgal galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgal yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą. Kitose teisės srityse retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas gali neigiamai atsiliepti asmenų teisėms. Retroaktyvus įstatymas įsibrauna į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sferą ir pakeičia ankstesnio įstatymo nustatytas asmenų teises ir pareigas. Dėl to atsiranda teisinės pasekmės, kurios gali būti palankios vienai šaliai, bet nepalankios kitai. Taigi klaidinga būtų manyti, kad asmens padėtį gerinantis įstatymas (išskyrus baudžiamąją ir administracinę atsakomybę) visada galioja atgal, nes privatinėje teisėje, pagerinus vienos teisinio santykio šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali pablogėti.
Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. visų Respublikos piliečių referendume ir įsigaliojo kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo, t. y. 1992 m. lapkričio 2 d. Nei pačioje Konstitucijoje, nei įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ nėra numatyta konstitucinių normų galiojimo atgal. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Todėl ir Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata, kad „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“, negali būti taikoma įteisinti bažnytinei santuokai, sudarytai iki Konstitucijos įsigaliojimo, t. y. iki 1992 m. lapkričio 2 d. Jeigu iki šios datos santuoka nebuvo įregistruota valstybinėse civilinės metrikacijos įstaigose, kaip tai buvo nustatyta Santuokos ir šeimos kodekso normose, tai ji netapo juridiniu faktu ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nes pagal anksčiau galiojusius įstatymus jų negalėjo sukelti.
Jeigu Konstitucijos normos apimtų anksčiau atsiradusius faktus, neturėjusius teisinės reikšmės, būtų išplečiama teisinio reguliavimo sfera – teisės normų galiojimas nukreipiamas atgal. Tai prieštarautų bendram teisės principui „įstatymas atgal negalioja“.
Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies nuostata, kad „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“, įsigaliojo kartu su Konstitucija ir grįžtamosios galios neturi. Ši Konstitucijos nuostata reguliuoja dabartinius ir būsimus teisinius santykius, t. y. pripažįsta bažnytinę santuokos registraciją tik po 1992 m. lapkričio 2 d. Pagal šiuo metu taikomą laikiną bažnytinių santuokų oficialios apskaitos tvarką bažnytinė santuoka dar turi būti perregistruojama civilinės metrikacijos skyriuje. Pažymėtina, kad vadinamąją „perregistraciją“ galima vertinti tik kaip laikiną oficialią santuokų apskaitą, bet ne santuokos registracijos teisinį faktą. Ne „perregistracija“, o santuokos registracija (valstybinė ar bažnytinė) yra santuokos teisinių santykių ir su jais susijusių teisių ir pareigų pradžia. Tokią bažnytinės santuokos registracijos apskaitos tvarką galima vertinti tik kaip laikiną priemonę, nes valstybė įstatymu turėtų nustatyti aiškią ir nuolatinę bažnytinės santuokos registracijos oficialios apskaitos, šios santuokos pagrindu atsiradusių teisinių pasekmių realizavimo, ginčų dėl jų sprendimo tvarką.
Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta: „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“. Tuo tarpu Santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antrojoje dalyje skelbiama, kad pripažįstama tiktai santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose, o religinės santuokos apeigos, kaip ir kitos religinės apeigos, neturi teisinės reikšmės. Ši norma pati savaime (ipso) prieštarauja minėtai Konstitucijos nuostatai.
Santuokos ir šeimos kodekso 11 straipsnyje nustatyta, kad santuoka sudaroma valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose. Ši norma neprieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatai, kad „Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį“, nes šia norma tik detalizuojama, kokios įstaigos vykdo valstybinę santuokos registraciją.
Santuokos ir šeimos kodeksas buvo priimtas tuo metu (1969 m.), kai buvo pripažįstama tik valstybinė santuokos registracija, todėl jame ir kalbama tik apie civilinės metrikacijos įstaigas. Galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija taip pat pripažįsta valstybinę santuokos registraciją, todėl įstatymo norma, nustatanti vieną iš įstaigų, kurios vykdo šią registraciją, neprieštarauja Konstitucijai. Bažnytinės santuokos registracijos nepaminėjimas įstatyme šiuo metu vertintinas kaip teisės spraga.
Santuokos ir šeimos kodekso 12 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose. Šios teisės bei pareigos atsiranda nuo santuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organuose dienos. Minėtoje dalyje yra išdėstytos dvi savarankišką teisinę reikšmę turinčios nuostatos, todėl ir jų vertinimas turi būti skirtingas.
Pirmoji nuostata, kad sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies teiginiui, jog „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“. Šios konstitucinės nuostatos turinys leidžia daryti išvadą, kad nuo bažnytinės santuokos registracijos dienos taip pat atsiranda sutuoktinių teisės ir pareigos.
Antroji nuostata, jog sutuoktinių teisės ir pareigos atsiranda nuo santuokos įregistravimo civilinės metrikacijos organuose dienos, iš esmės įtvirtina santuokos ir su ja susijusių teisinių santykių pradžią. Registraciją vykdanti civilinės metrikacijos įstaiga pagal šios normos kontekstą turi tą reikšmę, kad čia pabrėžiamas santuokos sudarymo registracijos teisinis faktas, o ne subjektas, t. y. pagal šios normos turinį svarbu yra ne tai, kas registruoja santuoką, o tai, kad sutuoktinių teisės ir pareigos atsiranda nuo santuokos įregistravimo dienos. Todėl bažnytinės santuokos registravimo subjektų nepaminėjimas šioje normoje ir 11 straipsnyje turi būti vertinamas kaip teisės spraga, o ne kaip Konstitucijai prieštaraujanti norma. Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės spragų klausimų. Tai yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Taigi Santuokos ir šeimos kodekso 12 straipsnio antroji dalis tik iš dalies prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtosios dalies teiginiui, jog „Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 6 straipsnio antroji dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtajai daliai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 12 straipsnio antrosios dalies norma, jog sutuoktinių teises ir pareigas sukuria tik santuoka, sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtajai daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Vladas Pavilonis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė
Stasys Šedbaras
Juozas Žilys