Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO 29, 30 IR 31 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1901
2010 m. gegužės 26 d. Nr. 626
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. SV-S-684 3 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29, 30 ir 31 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-1901 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte seniūnijoms siūloma suteikti juridinio asmens statusą, o jų steigimo teisę – savivaldybės administracijai. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290) (toliau – įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – priimti sprendimą dėl seniūnijos steigimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (Žin., 1992, Nr. 33-1014) įstatymų leidėjas negali nustatyti, kad sprendimus tarybos išimtinės konstitucinės kompetencijos klausimais priima ne savivaldybių tarybos, bet jų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos. Pačios savivaldybių tarybos taip pat negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės priimti tokius sprendimus, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms būtų leidžiama teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams arba kitoms savivaldybių institucijoms (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas (Žin., 2004, Nr. 24-740). Įstatymo projekte dėstomos keičiamo įstatymo nuostatos, kad seniūnijas steigia savivaldybės administracija, prieštarauja šioms nuostatoms, todėl jos negali būti priimtos.
2. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 2.33 straipsnio 1 dalį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme, todėl suteikiant juridinio asmens statusą seniūnija negali būti kito juridinio asmens – savivaldybės administracijos – struktūrinis teritorinis padalinys (įstatymo projekto 3 straipsnis). Be to, savivaldybės administracija yra savivaldybės įstaiga (įstatymo 30 straipsnio 1 dalis), todėl pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 104-2322; 2010, Nr. 15-699) 3 straipsnio 3 dalį būdama biudžetinė įstaiga ji gali steigti filialus, bet ne savarankiškus juridinius asmenis, išlaikomus iš savivaldybės biudžeto, nes teisė steigti iš savivaldybės biudžeto išlaikomą biudžetinę įstaigą pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 5 straipsnio 3 dalį suteikta savivaldybės tarybai. Taigi įstatymo projekto nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui ir Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymui.
3. Įstatymo projekto 4 straipsnyje siūlomas seniūnijos teisinio statuso pakeitimas lemtų, kad savivaldybėse būtų steigiamos seniūnijos kaip juridiniai asmenys ir jiems būtų perduodamos visos ar kai kurios juridinio asmens (savivaldybės administracijos) funkcijos (įstatymo projekto 4 straipsnis), tačiau pagal įstatymo projekto 3 straipsnį jos vis tiek būtų laikomos savivaldybės administracijos dalimi. Kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą vienas juridinis asmuo negali būti kito juridinio asmens sudedamoji dalis, tačiau seniūnijas kaip savarankiškus juridinius asmenis atskyrus nuo savivaldybės administracijos ir perdavus joms savivaldybės administracijos funkcijas (ar jų dalį) faktiškai būtų sukurta tokia teisinė situacija, kai savivaldybės administracijos funkcijas savivaldybės teritorijoje atliktų ne vienas juridinis asmuo kaip iki šiol (savivaldybės administracija ir jos teritoriniai padaliniai (filialai) – seniūnijos), bet keli – savivaldybės administracija (visoje savivaldybės teritorijoje) ir seniūnijos (tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje), kurių tiek funkciniai, tiek pavaldumo ryšiai ir atskaitomybė būtų visiškai neaiškūs (pavyzdžiui, kam seniūnas būtų pavaldus ir atskaitingas – savivaldybės administracijos direktoriui (savivaldybės vykdomajai institucijai) ar savivaldybės tarybai (savivaldybės atstovaujamajai institucijai). Dėl to savivaldybių institucijų sistemoje kiltų painiava, kuri trukdytų atlikti jų funkcijas.