KONVENCIJA DĖL SENATIES TERMINO NETAIKYMO UŽ KARO NUSIKALTIMUS IR UŽ NUSIKALTIMUS ŽMONIŠKUMUI^*

Preambulė

Valstybės, šios Konvencijos Šalys,

prisimindamos Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. rezoliuciją 3 (I) ir 1947 m. spalio 31 d. rezoliuciją 170 (II) dėl karo nusikaltėlių išdavimo ir baudimo, 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją 95 (I), patvirtinančią tarptautinės teisės principus, pripažintus Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatais ir šio tribunolo nuosprendžiu, taip pat 1966 m. gruodžio 12 d. rezoliuciją 2184 (XXI) ir 1966 m. gruodžio 16 d. rezoliuciją 2202 (XXI), kuriose vienareikšmiškai pasmerkti vietos gyventojų ekonominių bei politinių teisių pažeidimai ir apartheido politika kaip nusikaltimai žmoniškumui;

prisimindamos Jungtinių Tautų Organizacijos Ekonominės ir socialinės tarybos 1965 m. liepos 28 d. rezoliuciją 1074 D(XXXIX) ir 1966 m. rugpjūčio 5 d. rezoliuciją 1158 (XLI) dėl karo nusikaltėlių ir asmenų, padariusių nusikaltimus žmoniškumui, baudimo;

pažymėdamos, kad nė vienoje oficialioje deklaracijoje, dokumente ar konvencijoje, susijusioje su baudžiamuoju persekiojimu ar baudimu už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui, nėra nuostatos dėl senaties termino;

atsižvelgdamos į tai, kad pagal tarptautinę teisę karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui priskiriami patiems sunkiausiems nusikaltimams;

būdamos įsitikinusios, kad veiksminga bausmė už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui yra svarbus veiksnys užkertant kelią tokiems nusikaltimams, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant taiką bei tarptautinį saugumą;

pažymėdamos, jog tai, kad vidaus teisės normos, nustatančios senaties terminą už paprastus nusikaltimus, taikomos karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui, kelia rimtą pasaulio visuomenės susirūpinimą, nes tuo trukdoma vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir bausti asmenis, atsakingus už tuos nusikaltimus;

pripažindamos, jog atėjo laikas ir yra būtina šia Konvencija tarptautinėje teisėje įtvirtinti principą, kad karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties termino nėra, ir kad būtina užtikrinti visuotinį šio principo taikymą,

susitarė:

1 straipsnis

Šiems nusikaltimams, nesvarbu, kada jie padaryti, netaikomi jokie senaties terminai:

a) karo nusikaltimams, kaip jie apibrėžti 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. rezoliucijoje 3 (I) ir 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje 95 (I), ypač „sunkiems pažeidimams“, išvardytiems 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijose dėl karo aukų apsaugos;

b) nusikaltimams žmoniškumui, nesvarbu, ar jie būtų padaryti karo ar taikos metu, kaip jie apibrėžti 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo įstatuose ir patvirtinti Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1946 m. vasario 13 d. rezoliucijoje 3 (I) bei 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje 95 (I), iškeldinimui pasinaudojant ginkluotu užpuolimu arba okupacija ir nežmoniškoms veikoms, pagrįstoms apartheido politika, taip pat genocido nusikaltimui, apibrėžtam 1948 m. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, net jei tokiomis veikomis nėra pažeidžiama valstybės, kurioje jos buvo įvykdytos, vidaus teisė.

2 straipsnis

Kai padaromas kuris nors iš 1 straipsnyje nurodytų nusikaltimų, šios Konvencijos nuostatos taikomos valstybės institucijų atstovams ir privatiems asmenims, kurie kaip vykdytojai ar bendrininkai dalyvauja darant tuos nusikaltimus arba kurie tiesiogiai kursto kitus asmenis daryti tokius nusikaltimus, arba kurie susitaria daryti tuos nusikaltimus, nesvarbu, ar jie buvo padaryti ar ne, taip pat valstybės institucijų atstovams, leidžiantiems juos daryti.

3 straipsnis

Valstybės, šios Konvencijos Šalys, įsipareigoja imtis visų reikiamų teisinių ar kitokių priemonių savo valstybėse, kad sudarytų sąlygas išduoti pagal tarptautinę teisę šios Konvencijos 2 straipsnyje nurodytus asmenis.

4 straipsnis

Valstybės, šios Konvencijos Šalys, vadovaudamosi savo konstitucinėmis procedūromis, įsipareigoja imtis visų teisinių ar kitokių priemonių, būtinų užtikrinti, kad įstatymu nustatyti ar kitokie senaties terminai nebūtų taikomi baudžiamajam persekiojimui ir baudimui už nusikaltimus, nurodytus šios Konvencijos 1 ir 2 straipsniuose, ir kad ten, kur senaties terminas šiems nusikaltimams taikomas, jis būtų panaikintas.

5 straipsnis

Ši Konvencija iki 1969 m. gruodžio 31 d. pateikiama pasirašyti visoms valstybėms, Jungtinių Tautų Organizacijos narėms, ar bet kurios specializuotos šios Organizacijos agentūros arba Tarptautinės atominės energijos agentūros narėms, visoms valstybėms, Tarptautinio Teisingumo Teismo statuto Šalims, ir visoms kitoms valstybėms, kurias Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja pakviečia tapti šios Konvencijos Šalimis.

6 straipsnis

Ši Konvencija turi būti ratifikuota. Ratifikavimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.

7 straipsnis

Prie šios Konvencijos gali prisijungti bet kuri 5 straipsnyje nurodyta valstybė. Prisijungimo dokumentai deponuojami Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.

8 straipsnis

1. Ši Konvencija įsigalioja devyniasdešimtą dieną nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui deponuojamas dešimtasis ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas.

2. Kiekvienai valstybei, kuri ratifikuoja šią Konvenciją ar prisijungia prie jos po to, kai deponuojamas dešimtasis ratifikavimo ar prisijungimo dokumentas, ši Konvencija įsigalioja devyniasdešimtą dieną nuo tos dienos, kai ta valstybė deponuoja savo ratifikavimo ar prisijungimo dokumentą.

9 straipsnis

1. Praėjus dešimčiai metų nuo šios Konvencijos įsigaliojimo dienos, bet kuri Susitariančioji Šalis gali bet kada paprašyti pataisyti ir papildyti šią Konvenciją, apie tai raštu pranešdama Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.

2. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sprendžia, kokių reikia imtis priemonių dėl tokio prašymo, jei mano, kad jų reikia.

10 straipsnis

1. Ši Konvencija deponuojama Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui.

2. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis Sekretorius perduoda patvirtintas šios Konvencijos kopijas visoms 5 straipsnyje nurodytoms valstybėms.

3. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis Sekretorius praneša visoms 5 straipsnyje nurodytoms valstybes apie:

a) šios Konvencijos pasirašymus ir pagal 5, 6 ir 7 straipsnius deponuotus ratifikavimo bei prisijungimo dokumentus;

b) šios Konvencijos įsigaliojimo datą pagal 8 straipsnį;

c) pranešimus, gautus pagal 9 straipsnį.

11 straipsnis

Ši Konvencija, kurios tekstai anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis yra autentiški, datuojama 1968 m. lapkričio 26 d.

TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.

______________

LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽSIENIO REIKALŲ MINISTERIJOS

PRANEŠIMAS

DĖL TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ ĮSIGALIOJIMO

1. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 2001 m. balandžio 23 d., Lietuvos

Respublikos Seimo ratifikuota 2001 m. rugsėjo 27 d., paskelbta .Valstybės žiniose. 2001 m. Nr. 93-3261, įsigaliojo

2002 m. vasario 8 d.

2. Konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės, sudaryta 1971 m. gegužės 4 d., Lietuvos Respublikos Seimo

ratifikuota 2001 m. rugpjūčio 2 d., paskelbta .Valstybės žiniose. 2001 m. Nr. 75-2639, Lietuvos Respublikai įsigalioja

2002 m. kovo 24 d. (Galios tik šalių, pritarusių Lietuvos Respublikos prisijungimui, atžvilgiu.)

TEISĖS IR TARPTAUTINIŲ

SUTARČIŲ DEPARTAMENTO

DIREKTORĖ                                                                                                SIGUTĖ JAKŠTONYTĖ

______________

---

^* Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1996 m. gegužės 1 d.