Administracinė byla Nr. I-2344-244/2010

Proceso Nr. 3-61-3-01503-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

VILNIAUS APYGARDOS

ADMINISTRACINIS

TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos  pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Halinos Zaikauskaitės ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei, atsakovės atstovei Rūtai Čiuladaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas prašyme (b. l. 1-3) prašo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, atitinka LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto nuostatas. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtame Apraše yra prieštaravimų aukštesnės galios Lietuvos Respublikos teisės aktams. Šio Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, prieštarauja LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktui. Pareiškėjas paaiškino, kad LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 1 punktas nustato, kad užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose dydį nustato šių įstaigų steigėjas, o 2 punktas nustato, kad „užmokestis už vaiku išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: vaikas (vaikai) turi tik vieną iš tėvų; šeima augina tris ir daugiau vaikų;  tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą;  vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje”. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės taryba nustatė mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarką, o iš jos matyti, kad užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose apima tiek mokestį už vaiko maitinimą, tiek ir mokestį už ugdymo reikmes, darytina išvada, kad LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarime Nr. 1170 išvardintiems subjektams turi būti taikoma mokestinė lengvata, apimanti tiek mokestį už vaiko maitinimą, tiek ir mokestį už ugdymo reikmes. Vyriausybės atstovas nustatė, kad Aprašo 9 punktas numato 50 procentų mokesčio sumažinimo lengvatą LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarime Nr. 1170 išvardintiems asmenims tik mokesčiui už vaiko maitinimą, tačiau už ugdymo reikmes jokių lengvatų tėvams nėra nustatyta, net priešingai, savivaldybės taryba imperatyviai nustatė, kad lengvatos mokesčiui už ugdymo reikmes nenumatomos. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės taryba neteisėtai nustatė tokį reglamentavimą,  kuris keičia aukštesnės galios LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarimu Nr. 1170 nustatytą reglamentavimą ir taip dalinai apriboja minimame nutarime išvardintiems asmenims teisę į numatytą lengvatą visa apimtimi. Savivaldybės tarybos patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinyje nustatytas reglamentavimas netaikyti atitinkamų lengvatų mokesčiui už ugdymo reikmes prieštarauja taip pat teisėtų lūkesčių principui, nes yra dalinai paneigiama minėtame nutarime išvardintų asmenų teisė į 50 procentų mokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose sumažinimo visa apimtimi garantiją bei taip pabloginama asmenų socialinė padėtis. Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu, t. y. savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“,  neatitinka LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose” 2 punkte nustatyto reglamentavimo, todėl yra pažeidžiamas LR vietos savivaldos įstatyme įtvirtintas teisėtumo principas.

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime (b. l. 14-16) prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad LR vietos savivaldos įstatyme savivaldybėms yra pavestas priešmokyklinio vaikų ugdymo organizavimas, maitinimo paslaugų organizavimas švietimo įstaigose, įgyvendinančiose mokymą pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo lavinimo programas. Atsakovė paaiškina, kad Vilniaus miesto tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 4 punktu buvo nuspręsta pripažinti netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007-12-19 sprendimą Nr. 1-330 „Dėl Mokesčio už vaiko maitinimą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“. Tokiu būdu buvo siekta patvirtinti naują Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašą ir nustatyti vienos dienos vaiko maitinimo normas. Naujo reglamentavimo tikslas buvo sudaryti prielaidas efektyvesniam tėvų mokesčio panaudojimui, siekiant gerinti ikimokyklinio ugdymo paslaugų kokybę. Naujas teisės aktas išsamiau detalizuoja mokesčio už vaiko išlaikymą panaudojimo tvarką, praplečiamos mokesčio ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo procesui organizuoti panaudojimo galimybės. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nustato pareiškėjui pareigą nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (23 straipsnio 6 dalis). Pareiškėjas nesilaiko šio reikalavimo, nes nėra aišku, kaip nagrinėjamu atveju pasireiškia įstatymo viršenybės ir priimamų sprendimų teisėtumo principų pažeidimas. Atsakovė mano, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentu, kad Aprašo 6 punktas prieštarauja LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarimo Nr. 1170 2 punkto nuostatoms, kadangi jis nustato, kad užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose mažinamas 50 procentų nustatytais atvejais. Pareiškėjo ginčijamas mokestis ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms, jo dydis, pirmiausia yra nustatytas ne Aprašo 6 punkte, o Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 3 punktu, kuriuo nustatytas 2,5 Lt mokestis visoms šeimoms ir 1 Lt mokestis socialiai remtinoms šeimoms už kiekvieną mėnesio dieną (išskyrus šeštadienį, sekmadienį ir švenčių dienas) ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms tenkinti. Taigi minėtas mokestis socialiai remtinoms šeimoms yra mažinamas daugiau nei 50 procentų, kaip yra nustatyta LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1170 2 punkte. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1482 patvirtinto Aprašo 6 punktas negali būti aiškinamas atskirai, nesiejant jo nuostatų su minėtu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-1482 3 punktu. Aprašo 6 punktu ginčijamo mokesčio dydis nėra nurodomas,  jis nustatytas būtent Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 3 punktu, nustatant daugiau nei 50 procentų mažesnį mokestį socialiai remtinoms šeimoms. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimas Nr. 1-1482 ir juo patvirtinto Aprašo nuostatos neprieštarauja LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarimo Nr. 1170 2 punkto nuostatoms.

Prašymas tenkintinas.

Pareiškėjas pateiktu prašymu prašo ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“ atitinka LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis  teisinės  valstybės  principas suponuoja įvairius  reikalavimus  įstatymų  leidėjui,  kitiems   teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2006-01-16 nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose ( Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. I¹-04/2006, I¹-02/2006).

LR viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p. nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pagal šio įstatymo 6 str. 2 d. tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus. Kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I¹-02/2006,  viešojo administravimo subjektui draudžiama priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, bei pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti.

LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkte nustyta, kad užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: vaikas (vaikai) turi tik vieną iš tėvų; šeima augina tris ir daugiau vaikų; tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą; vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje. Miestų ir rajonų tarybos gali nustatyti iš savivaldybių biudžetų lėšų, o įmonės, įstaigos bei organizacijos – iš savo lėšų, papildomas užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) lengvatas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-03-31 priėmė sprendimą Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“, kurio 1 punktu patvirtino Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašą.

Aprašo 1 punktas nustato, kad mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašas reglamentuoja ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaiko maitinimo, ugdymo reikmių tenkinimo mokesčių, lengvatų taikymo ir pateikiamų dokumentų lengvatoms priėmimo Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, sąlygas ir tvarką.

Pareiškėjas teigia, kad šiame Apraše yra prieštaravimų aukštesnės galios Lietuvos Respublikos teisės aktams.

Aprašo 6 punktas nustato, kad „Už kiekvieną mėnesio dieną (išskyrus šeštadieni sekmadienį ir švenčių dienas) taikomas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu nustatyto dydžio mokestis ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo reikmėms (priemonėms, medžiagoms patalpų funkcionavimui užtikrinti, renginiams organizuoti, trumpalaikiam ir ilgalaikiam inventoriui įsigyti) tenkinti ir darbuotojų darbo apmokėjimui. Mokestį vaiko ugdymo reikmėms moka visi tėvai, lengvatos nenumatytos“.

Aprašo 9 punktas nustato 50 procentų mokesčio už vaiko maitinimą sumažinimo lengvatą LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarime Nr. 1170 išvardintiems asmenims (vaikas (vaikai) turi tik vieną iš tėvų;  šeima augina tris ir daugiau vaikų;  tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą;  vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje), tačiau už ugdymo reikmes jokių lengvatų tėvams nėra nustatyta, net priešingai, savivaldybės taryba Aprašo 6 punkte imperatyviai nustatė, kad lengvatos mokesčiui už ugdymo reikmes nenumatomos.

LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 1 punktas nustato, kad užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose dydį nustato šių įstaigų steigėjas, o 2 punktas nustato, kad „užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose (išskyrus nevalstybines) mažinamas 50 procentų, jeigu: vaikas (vaikai) turi tik vieną iš tėvų;  šeima augina tris ir daugiau vaikų; tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą; vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje“.

Iš Aprašo turinio matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nustatė mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarką, pagal kurią užmokestis už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose apima tiek mokestį už vaiko maitinimą, tiek ir mokestį už ugdymo reikmes, todėl LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarime Nr. 1170 išvardintiems subjektams turi būti taikoma mokestinė lengvata, apimanti tiek mokestį už vaiko maitinimą, tiek ir mokestį už ugdymo reikmes. Kadangi Aprašo 6 punkto 2 sakinyje nurodyta „Mokestį vaiko ugdymo reikmėms moka visi tėvai, lengvatos nenumatytos“, teismas daro išvadą, kad atsakovė neteisėtai nustatė tokį reglamentavimą, kuris keičia aukštesnės galios LR Vyriausybės 1995-08-31 nutarimu Nr. 1170 nustatytą reglamentavimą ir taip dalinai apriboja minimame nutarime išvardintiems asmenims teisę į numatytą lengvatą visa apimtimi. Šio Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“ prieštarauja LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose” 2 punktui. Savivaldybės tarybos patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinyje nustatytas reglamentavimas netaikyti atitinkamų lengvatų mokesčiui už ugdymo reikmes prieštarauja taip pat teisėtų lūkesčių principui, nes yra dalinai paneigiama minėtame nutarime išvardintų asmenų teisė į 50 procentų mokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose sumažinimo visa apimtimi garantiją.

Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (LR vietos savivaldos 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto), tačiau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“ neatitinka šiuos reikalavimus.

Atsižvelgiant į anksčiau paminėtus argumentus darytina išvada, kad savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, prieštarauja LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto nuostatoms.

Atmestini atsakovės argumentai, kad Aprašo 6 punktu ginčijamo mokesčio dydis nėra nurodomas, nes jis nustatytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 3 punktu, nustatant daugiau nei 50 procentų mažesnį mokestį socialiai remtinoms šeimoms (b. l. 4), nes šis sprendimo punktas yra taikomas socialiai remtinoms šeimoms, o ne LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkte nustatytiems asmenims (vaikas (vaikai) turi tik vieną iš tėvų;  šeima augina tris ir daugiau vaikų;  tėvas atlieka tikrąją karinę tarnybą;  vaikas auga moksleivių ar studentų šeimoje, kurioje vienas iš tėvų mokosi mokymo įstaigos dieniniame skyriuje).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 110, 115 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ė :

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimo Nr. 1-1482 „Dėl mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ 1 punktu patvirtinto Aprašo 6 punkto 2 sakinio dalis, kurioje nustatyta, kad „lengvatos nenumatytos“, prieštarauja LR Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo Nr. 1170 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto nuostatoms.

Sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas  Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai

Ernestas Spruogis Halina Zaikauskaitė Liudmila Zaborovska

_________________