Byla Nr. 10/94

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1994 M. SAUSIO 11 D. ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ PAKEITIMO IR PAPILDYMO“ 1 PUNKTO 1 PAPUNKČIO, 2 PUNKTO 4 PAPUNKČIO IR 7 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1994 m. spalio 19 d. Nr.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens atstovams – Lietuvos Respublikos Seimo nariui Pranciškui Vitkevičiui ir Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjui Algirdui Taminskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. spalio 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 10/94 pagal pareiškėjo – Širvintų rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunktis, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antroji dalis papildyta 4 punktu, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, 28 straipsnį ir 29 straipsnio pirmosios dalies nuostatas, taip pat ar to paties įstatymo 1 ir 7 punktai, kuriais pakeistas ir papildytas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin.,1991, Nr. 21-545) su pakeitimais ir papildymais (Žin., 1992, Nr. 3-40; 1992, Nr. 7-155; 1992, Nr. 11-278; 1992, Nr. 15-405; 1993, Nr. 5-83; 1993, Nr. 32-725; toliau nutarime jis vadinamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymu), kuriame Seimas 1994 m. sausio 11 d. padarė pakeitimų ir papildymų įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1994, Nr. 7-100; toliau nutarime jis vadinamas ginčijamu įstatymu).

Ginčijamo įstatymo 1 punkto 1 papunkčiu 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 1 straipsnio pirmoji dalis buvo pakeista ir išdėstyta taip:

„Šis įstatymas reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, šio įstatymo priėmimo dieną esantis valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje arba šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas.“

Ginčijamo įstatymo 2 punkto 4 papunkčiu 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 8 straipsnio antroji dalis buvo papildyta 4 punktu. Naujoji norma išdėstyta taip:

„Gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami kiekvienu iš šių atvejų:...4) kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteikiamas kitas gyvenamąsias patalpas.“

Be to, ginčijamo įstatymo 7 punktu 1991 m. birželio 18 d. įstatymas buvo papildytas 19-1 straipsniu „Prašymų dėl nuosavybės teisių atstatymo nagrinėjimas teisme“, kurio antrosios dalies nuostata, kad, „nagrinėdamas tokią bylą, teismas vadovaujasi šiuo įstatymu“, yra ginčijama.

Pareiškėjas – Širvintų rajono apylinkės teismas 1994 m. kovo 2 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal O. Bagdonavičienės ieškinį J. Simonavičienei dėl gyvenamojo namo grąžinimo iš neteisėto valdymo. Teismas nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar toliau išvardyti ginčijamo įstatymo pakeitimai ir papildymai atitinka Konstituciją.

Pareiškėjo prašymas grindžiamas šiais teisiniais motyvais.

1. Ginčijamo įstatymo 1 punkto 1 papunkčiu 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 1 straipsnio pirmoji dalis buvo papildyta nuostata: „arba šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims“. Pareiškėjas mano, kad toks papildymas išplečia šio įstatymo taikymo grąžinant nekilnojamąjį turtą ribas, t. y. dabar jis yra taikytinas grąžinant buvusiems savininkams ne tik valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje esantį turtą, bet ir tokį, kuris šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims, neatsižvelgiant į jo perleidimo būdą (atlygintinai ar neatlygintinai) ir perleidimo datą. Pareiškėjo nuomone, tai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad „nuosavybė neliečiama“, ir antrojoje dalyje įtvirtintą nuostatą, kad „nuosavybės teises saugo įstatymas“.

2. Ginčijamo įstatymo 2 punkto 4 papunkčiu 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 8 straipsnis buvo papildytas tokia norma: „Gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami kiekvienu iš šių atvejų:...4) kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteikiamas kitas gyvenamąsias patalpas“. Pareiškėjo nuomone, šia norma pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas bei Konstitucijos 28 straipsnio nuostata, jog asmenys, įgyvendindami savo teises ir naudodamiesi laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Be to, pažeistas Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintas principas, kad įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pareiškėjas daro išvadą, jog „vertinant minėtą papildymą, galima susidaryti įvaizdį, kad vieno asmens subjektyvia valia suvaržoma kito asmens galimybė įgyvendinti įstatymo įtvirtintą teisę, įvairiai traktuotinas žmonių lygiateisiškumo, privačios nuosavybės neliečiamumo ir jos gynimo principas“.

3. Ginčijamo įstatymo 7 punktu 1991 m. birželio 18 d. įstatymas buvo papildytas 19-1 straipsniu, kurio antrosios dalies nuostata, kad, „nagrinėdamas tokią bylą, teismas vadovaujasi šiuo įstatymu“, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių, 109 straipsnio antrosios dalies ir 110 straipsnio pirmosios dalies nuostatoms, nes teismas įpareigojamas nagrinėdamas konkrečias tam tikros kategorijos bylas vadovautis šioje normoje nurodytu įstatymu. Tai pažeidžia teismo, kaip valstybės valdžios, nepriklausomumą nuo kitų valdžių, taip pat ir teisėjų bei teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą.

III

Suinteresuoto asmens atstovai teisminiame posėdyje paaiškino, kad ginčijamo įstatymo 1 straipsnio pirmosios dalies papildymu yra sudaryta galimybė atstatyti nuosavybės teises pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą ir tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas šio įstatymo priėmimo dieną buvo fizinių asmenų nuosavybė.

Suinteresuoto asmens atstovai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarimu pripažino: Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunktyje įtvirtinta nuostata, kad gyvenamieji namai grąžinami, „kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteiktas kitas gyvenamąsias patalpas“, neprieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjo prašymas dėl 2 punkto 4 papunkčio yra išspręstas.

Suinteresuoto asmens atstovai taip pat paaiškino, kad 19-1 straipsnio, kuriuo 1994 m. sausio 11 d. buvo papildytas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas, antrojoje dalyje yra įtvirtinta nuostata teismui vadovautis būtent įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, atsižvelgiant į visus jo pakeitimus ir papildymus, o ne tik ginčijamu įstatymu, kaip teigia pareiškėjas.

Minima nuostata nesukuria teisės normų kolizijos, kadangi tai yra speciali norma, kuri turi būti taikoma tik atstatant nuosavybės teises pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, nustatantį specialią nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, besiskiriančias nuo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintų bendrų teisės normų, reglamentuojančių savininko teisių gynimą.

Suinteresuoto asmens atstovai mano, kad pareiškėjas nepagrįstai abejoja dėl įstatymo 19-1 straipsnio antrosios dalies nuostatos atitikimo Konstitucijos 109 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintam teismų nepriklausomumo vykdant teisingumą principui. Konstitucijos 109 straipsnio trečiojoje dalyje reikalaujama, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klausytų tik įstatymo, o ir įstatymų leidėjas 19-1 straipsnio antrosios dalies nuostata pakartoja Konstitucijos 109 straipsnio trečiosios dalies reikalavimą teisėjams nagrinėjant bylas klausyti tik įstatymo ir pabrėžia, kad 1991 m. birželio 18 d. įstatymas nustato specialią nuosavybės teisių atstatymo tvarką bei sąlygas ir todėl turi būti taikomos specialios teisės normos, įtvirtintos šiame įstatyme, o ne bendro pobūdžio teisės normos.

Ginčijamu įstatymu, įskaitant ir jo nuostatą, kad, „nagrinėdamas tokią bylą, teismas vadovaujasi šiuo įstatymu“, Seimas tik realizavo Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte įtvirtintą savo teisę, kartu ir pareigą leisti įstatymus, o ne pažeidė Konstitucijos 5 straipsnį.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

Atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę, konstitucinėmis nuostatomis privačios nuosavybės teisė buvo grąžinta į šalies teisės sistemą. Jas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė specialų įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

1. Dėl Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 1 punkto 1 papunkčio ir 2 punkto 4 papunkčio, kuriais atitinkamai pakeisti ir papildyti 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio pirmoji dalis ir 8 straipsnis, atitikimo Konstitucijai.

1991 m. birželio 18 d. įstatymo 1 straipsnio pirmosios dalies normą, kad „šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas turtas, šio įstatymo priėmimo dieną esantis valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“, Seimas 1994 m. sausio 11 d. įstatymu papildė nuostata: „arba šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims“. Tai reiškia, kad pagal šį įstatymą buvusiems savininkams atstatomos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris yra ne tik valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, bet ir į tą turtą, kuris šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims.

Minėtos nuostatos dėl gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo įgyvendinimo tvarka nustatyta ginčijamo įstatymo 2 punkto 4 papunktyje: „Gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai (arba jų dalys) grąžinami kiekvienu iš šių atvejų:...4) kai fiziniai asmenys, įsigiję nuosavybėn grąžintinus namus (arba jų dalis), laisva valia sutinka persikelti į jiems suteikiamas kitas gyvenamąsias patalpas“.

Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarime konstatavo, kad fiziniai asmenys, įsigydami pagal sandorius gyvenamuosius namus (arba jų dalis), laikėsi tuo metu galiojusiais sandorių sudarymo norminiais aktais nustatytų taisyklių, vykdė iš tokių sandorių atsiradusias šalių teises ir pareigas. Paneigus tokių teisėtų sandorių pagrindu atsiradusias nuosavybės teises, būtų keičiamas jau sureguliuotų ir susiformavusių teisinių santykių turinys.

Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos, tačiau įstatymas suteikia tokiam asmeniui teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, kad jis civilinės teisenos tvarka spręstų prašymą grąžinti gyvenamąjį namą (arba jo dalį), kuris yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims. Tokia įstatymo nuostata suteikia galimybę teismine tvarka patikrinti teisėtumą sandorio, pagal kurį fizinis asmuo įsigijo nekilnojamąjį turtą, nes atstatant buvusio savininko teises negali būti neteismine tvarka paneigiamos dabartinio savininko teisės.

Konstitucinis Teismas pripažino, jog nuostata, kad „jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija“, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Atstatant nuosavybės teises, ginamos ne tik buvusių savininkų, bet ir fizinių asmenų, įsigijusių gyvenamuosius namus (arba jų dalis) pagal teisėtus sandorius, teisės.

Tai atitinka Konstitucijos 29 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, jog „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, ir Konstitucijos 28 straipsnio nuostatą, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“.

Todėl ginčijama nuostata „arba šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims“ neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. nutarimu pripažino, kad 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunktis, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio antroji dalis papildyta 4 punktu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu, teisena šioje byloje dėl 2 punkto 4 papunkčio nutrauktina.

2. Dėl Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 7 punkto, kuriuo papildytas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, 19-1 straipsnio antrosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucijos 5 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Teismo, kaip vienos iš valstybės valdžių, statusas nustatytas Konstitucijos IX skirsnyje. Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, antrojoje dalyje nurodoma, jog teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, o trečiojoje dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Bet koks kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas.

Ginčijamo įstatymo nuostata, kad, „nagrinėdamas tokią bylą, teismas vadovaujasi šiuo įstatymu“, vertintina kaip galimas įstatymų ar atskirų teisės normų kolizijos sprendimo būdas. Ši nuostata reiškia, jog nuosavybės teisių atstatymo santykiams turėtų būti taikomas specialus įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, bet ne Civilinio kodekso normos, reguliuojančios nuosavybės teisių gynimą. Kartu reikia konstatuoti, jog ginčijamo įstatymo nuostata, kad, „nagrinėdamas tokią bylą, teismas vadovaujasi šiuo įstatymu“, yra dviprasmiška, nes gali būti interpretuojama ir kaip kišimasis į teisminės valdžios nepriklausomumą. Tačiau tokia interpretavimo prielaida negali būti pagrindu pripažinti, kad ši nuostata prieštarauja Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55, 56 straipsniais ir 69 straipsnio trečiąja dalimi,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 1 punkto 1 papunkčio nuostata „arba šių organizacijų yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims“, kuria papildyta 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnio pirmoji dalis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Nutraukti teiseną byloje dėl Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 2 punkto 4 papunkčio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1994 m. sausio 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“ 7 punkto, kuriuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildytas 19-1 straipsniu, antrosios dalies nuostata „nagrinėdamas tokią bylą, teismas vadovaujasi šiuo įstatymu“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Vladas Pavilonis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Stasys Stačiokas

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys

______________