LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2003 M. GEGUŽĖS 2 D.

SPRENDIMAS ADMINISTRACINĖJE BYLOJE Nr. A(4)-191-2003

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto, Gintaro Godos, Stasio Gudyno, Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus, Aloyzo Kruopio, Ričardo Kličiausko, Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Algirdo Taminsko, Virgilijaus Valančiaus (sesijos pirmininkas),

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,

dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje atstovei Angelei Vaitkevičiūtei,

atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos atstovams Juozui Šarkai ir Vituoliui Valūnui,

trečiojo suinteresuoto asmens Alytaus rajono savivaldybės atstovui advokatui Stasiui Zabitai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Alytaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje prašymą dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 „Dėl užmokesčio už vaikų ugdymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto ir 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 ir 2 punkto atitikties įstatymams.

Plenarinė sesija

nustatė:

Alytaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose“ 1 punktu nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. nustatė 350 Lt mėnesinį užmokestį už vaiko išlaikymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose, o 2 punktu atleido nuo 71 proc. užmokesčio Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų tėvus (ar kitus teisėtus vaiko atstovus).

Alytaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 punktu nuo 2002 m. rugsėjo 2 d. nustatė tokį mėnesinį užmokestį už vaikų ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose: Dailės mokykloje – 130 Lt, Moksleivių kūrybos centre – 70 Lt, Muzikos mokykloje – 280 Lt, Sporto mokykloje – 80 Lt, o 2 punktu atleido nuo mokesčio Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų tėvus (ar kitus teisėtus atstovus).

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Alytaus apskrityje kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti:

ar Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 „Dėl užmokesčio už vaikų ugdymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktas ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai;

ar Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punktas neprieštarauja Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui;

ar Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 punktas neprieštarauja Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui.

Pareiškėjo nuomone, Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimų Nr. 98 ir Nr. 99 antraisiais punktais nepagrįstai nustatytas didesnis užmokestis už vaikų išlaikymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ir papildomo ugdymo įstaigose jas lankančių vaikų tėvams (kitiems teisėtiems vaikų atstovams), negyvenantiems Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje. Švietimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ugdymas valstybinėse ir savivaldybių ikimokyklinėse įstaigose, taip pat papildomo ugdymo institucijose yra iš dalies apmokamas, šioje nuostatoje įtvirtintas leidimas už vaikų ikimokyklinį ir papildomą ugdymą nustatyti užmokestį, kurio dalį turi prisiimti tėvai (kiti teisėti vaikų atstovai), tačiau užmokesčio, kurį turi mokėti tėvai (kiti teisėti vaikų atstovai), dydis nesusiejamas su jų gyvenamąja vieta ar kokiomis nors kitomis aplinkybėmis. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad įstatymui, teismui ar pareigūnams visi asmenys lygūs, todėl minėtų sprendimų antrieji punktai prieštarauja šiai Konstitucijos nuostatai.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 99 2 punktas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui, kuriame nurodyta, kad užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą muzikos, dailės, meno, choreografijos, sporto mokyklose ir kitose papildomo ugdymo institucijose dydį nustato steigėjas, atsižvelgdamas į vaikų gabumus ir socialinę padėtį, kadangi steigėjas, t. y. Alytaus miesto savivaldybės taryba, užmokesčio dydį nepagrįstai susiejo su vaikų tėvų (ar jų teisėtų atstovų) gyvenamąja vieta. Be to, ginčijami sprendimai pažeidžia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio l, 2 punktuose įtvirtintas nuostatas ir principus, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko teisėtus interesus, kad vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis, nes sudarytos nevienodos galimybės įgyvendinti teisę į ikimokyklinį ir papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ir papildomo ugdymo įstaigose Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje ir kitų savivaldybių teritorijose gyvenantiems vaikams. Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas.

Kauno apygardos administracinis teismas 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimu Vyriausybės atstovo Alytaus apskrityje pareiškimą patenkino iš dalies: pripažino Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktą ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punktą prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir nusprendė laikyti juos panaikintais; pripažino Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui ir nusprendė laikyti jį panaikintu; kitos pareiškimo dalies reikalavimus atmetė.

Dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punkto ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai

Teismas konstatavo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimu, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas reiškia, kad žmogaus prigimtinė teisė būti traktuojamam vienodai su kitais saugo žmogaus laisvės sritį, nes iš esmės žmogus yra laisvas tiek, kiek yra lygus su kitais, šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Tėvų lygiateisiškumas, parenkant vaikui švietimo įstaigą, yra garantuotas Švietimo įstatymo 23 straipsnio 1 punkte, kuriame nurodyta, kad tėvai (ar vaiko globėjai) turi teisę savo vaikams laisvai parinkti valstybinę, savivaldybės arba nevalstybinę švietimo įstaigą. Ikimokyklinio ir papildomo ugdymo įstaigos yra Lietuvos švietimo sistemos dalis, todėl tėvų teisė savo vaikams parinkti švietimo įstaigą apima ir ikimokyklinio bei papildomo ugdymo įstaigas (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai).

Ginčijamų sprendimų antrieji punktai įtvirtina vaikų ir jų tėvų (ar kitų teisėtų atstovų) diferenciaciją remiantis jų gyvenamąja vieta. Toks asmenų diferencijavimas pagal jų gyvenamąją vietą, teismo nuomone, negali būti laikomas objektyviai pateisinamu ir yra tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų, kurių vaikai gyvena ne Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje, teisių diskriminacija.

Dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 ir 2 punktų atitikties Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui

Švietimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ugdymas papildomo ugdymo institucijose yra iš dalies apmokamas.

Pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktą užmokestis už vaikų papildomą ugdymą muzikos, dailės, meno, choreografijos, sporto mokyklose ir kitose papildomo ugdymo institucijose, nustatomas įstaigos steigėjo, turi būti diferencijuotas atsižvelgiant į vaiko gabumus ir socialinę padėtį, todėl Alytaus miesto savivaldybės taryba, nustatydama užmokestį už vaikų ugdymą papildomo ugdymo institucijose, privalėjo į šiuos kriterijus atsižvelgti. Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 punkte yra nustatytas visiems vienodas užmokestis, neatsižvelgiant į vaiko gabumus ir socialinę padėtį, jame nėra nustatytas mechanizmas, kaip šis mokestis turi būti diferencijuojamas atsižvelgiant į vaiko gabumus ir socialinę padėtį.

Dėl šių motyvų teismas pripažino, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 punktas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui.

Teismas konstatavo, kad Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktas reglamentuoja mokesčio už papildomą vaikų ugdymą nustatymą, o Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 2 punktas nėra tiesiogiai susijęs su mokesčio už vaikų papildomą ugdymą nustatymu, o tik suteikia šio mokesčio lengvatą tam tikrai asmenų grupei. Kai nėra tiesioginio ryšio tarp Vyriausybės nutarimo ir savivaldybės sprendimo reguliavimo dalykų, nėra ir pagrindo pripažinti, jog Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 2 punktas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 1 punktui.

Dėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 „Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įtaigose“ 2 punkto ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punkto atitikties Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams

Teismas nustatė, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktuose yra įtvirtintos bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos.

Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamų sprendimų antrieji punktai nėra tiesiogiai susiję su vaiko teisėmis, jų įgyvendinimu, o liečia tėvų ar teisėtų vaiko atstovų interesus, teismas konstatavo, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktai ir ginčijamų nuostatų teisinio reguliavimo dalykai skirtingi, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šie savivaldybės norminiai teisės aktai prieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams.

Apeliaciniu skundu atsakovas Alytaus miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, kuriomis buvo patenkintas pareiškėjų pareiškimas, likusios sprendimo dalies nekeisti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Apeliantas nurodo šiuos argumentus:

1. Konstitucijos 120 straipsnis nustato, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Savivaldos institucijų teisės ir pareigos įtvirtintos Vietos savivaldos įstatymo nuostatose. Alytaus miesto savivaldybė įstatymu pavestas funkcijas ir įsipareigojimus miesto bendruomenei tinkamai vykdo. Ji turi įsteigusi vaikų ikimokyklinio bei vaikų ir jaunimo papildomo ugdymo įstaigų, kurios visiškai tenkina miesto bendruomenės poreikius bei savo biudžeto lėšomis finansuoja didžiąją dalį šių įstaigų išlaidų vaikams ugdyti ir išlaikyti.

2. Ginčijamais sprendimais už vaikų išlaikymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose ir vaikų ugdymą papildomo ugdymo įstaigose nustatytas mėnesinis užmokesčio dydis, nuo kurio dalies arba viso užmokesčio atleidžiami Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų tėvai arba kiti teisėti vaikų atstovai. Tėvų nesumokėta dalis įstaigoms apmokama iš Alytaus miesto savivaldybės biudžeto. Pagal Savivaldybių biudžeto pajamų nustatymo metodikos įstatymą nagrinėjamoms funkcijoms finansuoti kiekviena savivaldybė gauna lėšas pagal nustatytą koeficientą ir joje gyvenančių vaikų skaičių. Alytaus miesto savivaldybė negali finansuoti kitų savivaldybių funkcijų vykdymo (Vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 3 dalis nustato, kad savivaldybės biudžeto lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybės funkcijoms). Reikalavimas savivaldybei teikti mokestines lengvatas savo biudžeto sąskaita kitų savivaldybių bendruomenių nariams yra nepagrįstas.

3. Apelianto nuomone, ginčijamais sprendimais nesuvaržytos žmonių teisės laisvai pasirinkti bet kurią Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ar papildomo ugdymo įstaigą, nustatytas visiems tėvams vienodas užmokestis. Apmokėjimo galimybes turi spręsti savivaldybė, kurios gyventojų vaikų ugdymo funkcijos jai priskirtos įstatymu, ir patys tėvai.

4. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas formaliai pripažino Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 1 punktą prieštaraujančiu Vyriausybės nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui. Alytaus miesto savivaldybės taryba 1998 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą „Dėl teikiamų paslaugų kainų patvirtinimo“. Juo buvo nustatytos tuo metu teikiamų mokamų paslaugų kainos visose Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose, sprendimo 4 punktas nustatė, kaip taikyti užmokesčio lengvatas atsižvelgiant į vaikų gabumus ir socialinę padėtį. Šis lengvatų mechanizmas taikomas ir naujai nustatytiems užmokesčiams už papildomą ugdymą.

Švietimo ir mokslo ministerija bei Vidaus reikalų ministerija Vyriausiojo administracinio teismo prašymu pateikė savo nuomonę dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo.

Švietimo ir mokslo ministerijos nuomone, Alytaus miesto savivaldybės taryba, nustatydama skirtingą mokestį už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose bei užmokestį už papildomą ugdymą priklausomai nuo to, ar vaikai gyvena Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje, pažeidė Švietimo įstatymo 23 straipsnyje numatytą vaiko teisę pasirinkti švietimo įstaigą bei Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarime Nr. 1526 numatytus kriterijus (gabumus ir socialinę padėtį) nustatant mokestį papildomo ugdymo institucijose.

Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 20 dalį viešoji paslauga – tai valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų veikla, teikianti gyventojams socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas. Ministerijos nuomone, užmokestis už tos pačios kokybės paslaugas turėtų būti nustatomas vienodas visiems jomis besinaudojantiems asmenims. Šią nuomonę patvirtina ir Civilinio kodekso 6.161 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad sudarydamas viešąsias sutartis juridinis asmuo neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Taip pat ministerija nurodė, jog pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1526 skirtingo užmokesčio už papildomą ugdymą taikymas gali būti siejamas tik su vaikų gabumais ir socialine padėtimi, o ne jokiais kitais kriterijais.

Plenarinė sesija

konstatuoja:

Lietuvos konstitucinės teisės doktrinoje bei teisės teorijoje paprastai pažymima, jog norminių teisės aktų hierarchiją sudaro: Konstitucija (aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas), konstituciniai įstatymai, Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės ar savivaldos institucijų teisės norminiai aktai ir kt.).

Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarime nurodyta, kad „Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įtvirtina pagrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą“. Šie teiginiai apibūdina pagrindinius Konstitucijos bruožus: jos turinio specifiškumą – Konstitucijoje įtvirtinamos esminės teisinio reguliavimo nuostatos, kurios realizuojamos žemesnės galios norminiuose aktuose (visų pirma įstatymuose); jos teisinę galią įstatymų atžvilgiu – ji sudaro įstatymų, sukuriančių prielaidas visuomeninių santykių detalesniam reglamentavimui, leidybos pagrindą.

Kaip minėta, Konstitucijos nuostatos konkretizuojamos žemesnės galios aktuose – visų pirma įstatymuose, kurie turi atitikti konstitucines normas ir principus, t. y. šių aktų teisėtumo matas yra Konstitucija.

Analizuojant poįstatyminių teisės aktų teisėtumo klausimą pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 1994 m. sausio 19 d. nutarime yra konstatavęs, jog įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnis). Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti (t. y. poįstatyminiai aktai). Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos. Tai – įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo.

Taigi poįstatyminių teisės aktų teisėtumą lemia jų atitiktis įstatymams, kurių normas jie detalizuoja.

Dėl šios priežasties tiriant poįstatyminių teisės aktų teisėtumą reikėtų laikytis paminėto hierarchinio principo, t. y. tirti šių aktų atitiktį įstatymų normoms. Tuo atveju, kai kyla pagrįstų abejonių dėl tų įstatymų atitikties Konstitucijai, teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamojoje byloje iškeltas savivaldybės tarybos sprendimų, liečiančių vaikų ugdymą, nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, klausimas. Asmenų lygybės principas yra bendrasis konstitucinis principas, kuris įtvirtintas ir detalizuotas, atsižvelgiant į tam tikrų asmenų grupių specifinę padėtį visuomenėje, atitinkamuose įstatymuose. Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai grindžiami vaikų teisėmis ir vaikų diskriminacijos draudimu. Atsižvelgiant į tai, vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, jos teisių apsauga yra reglamentuojama specialiuoju įstatymu – Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 3 punktą kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas.

Išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad, laikantis norminių teisės aktų hierarchijos, visų pirma turi būti tiriama ginčijamų savivaldos institucijos sprendimų (poįstatyminių teisės aktų) nuostatų atitiktis įstatymui, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo priimtam teisės aktui. Iš pareiškėjo formuluojamų reikalavimų turinio matyti, kad vieno iš ginčijamų teisės aktų (Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 2 punkto) prieštaravimas konstituciniam asmenų lygybės principui kildinamas iš Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktų nuostatų nesilaikymo.

Taigi teismo plenarinės sesijos vienu esminių tyrimo objektų šioje byloje yra ginčijamuose norminiuose aktuose, pareiškėjo teigimu, įtvirtintas vaikų diskriminacijos aspektas. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas realizuoja abstrakčią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Tai teismo plenarinei sesijai leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje pakanka tirti ginčijamų savivaldybės tarybos sprendimų atitiktį įstatymui, bet ne Konstitucijai.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko teisėtus interesus, 2 punktas įtvirtina vaiko teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis, pagal šio straipsnio 3 punktą kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas.

Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 2 punktu atleidus nuo dalies užmokesčio už vaiko išlaikymą Alytaus ikimokyklinėse įstaigose, 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 2 punktu atleidus nuo viso užmokesčio už vaiko ugdymą Alytaus papildomo ugdymo įstaigose Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų tėvus, faktiškai buvo diferencijuotas minėtų užmokesčių dydis gyvenančių Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančių ne šioje teritorijoje vaikų tėvams.

Nors ginčijamose normose lengvatos, kurios priklauso nuo vaiko gyvenamosios vietos, nustatytos vaiko tėvams (ar jo teisėtiems atstovams), tačiau jos tiesiogiai liečia vaikų interesus, t. y. jų galimybę lankyti Alytaus miesto ikimokyklinio ir papildomo ugdymo įstaigas. Todėl Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 2 punktu ir 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 2 punktu reglamentuojami santykiai patenka į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio, nustatančio vaikų teisių apsaugos pagrindinius principus, reguliavimo sritį.

Šių argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio l, 2, 3 punktai ir ginčijamų Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimų teisinio reguliavimo dalykai skirtingi, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog savivaldybės norminiai teisės aktai prieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams.

Kaip minėta, pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktą visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko teisėtus interesus.

Užmokesčių už ikimokyklinį ir papildomą ugdymą dydžio diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti minėtas įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, kadangi gyvenančių ne Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje vaikų tėvai turi mokėti gerokai didesnį užmokestį už vaiko ugdymą Alytaus miesto papildomo ugdymo įstaigoje, nei gyvenančių minėtoje teritorijoje vaikų tėvai. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų užmokesčio diferenciacija minėtoms asmenų grupėms dar didesnė, kadangi gyvenančių Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje vaikų tėvams tokio užmokesčio mokėti iš viso nereikia, tuo tarpu kitos vaikų grupės tėvams tas užmokestis yra 350 Lt per mėnesį, t. y. daugiau kaip du kartus viršija minimalų gyvenimo lygį.

Taip apribojus gyvenančių ne Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybes lankyti Alytaus miesto ikimokyklinio ir papildomo ugdymo įstaigas, pažeidžiamas vaikų teisėtas interesas gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas, t. y. lankyti tėvų ar globėjų parinktą ikimokyklinio ar papildomo ugdymo įstaigą.

Todėl ginčijamos nuostatos pripažintinos prieštaraujančiomis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktui.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 punktas įtvirtina vaiko teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis.

Švietimo įstatymo 23 straipsnio 1 punktu nustatyta vaiko galimybė lankyti tėvų ar globėjų laisvai parinktą švietimo įstaigą. Pagal šio straipsnio 2 punktą vaikas turi galimybę lankyti tėvų gyvenamajai vietai priskirtą arba kitą pageidaujamą ikimokyklinę įstaigą.

Kaip jau konstatuota, ginčijamomis nuostatomis faktiškai buvo apribotos gyvenančių ne Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje vaikų galimybės lankyti Alytaus ikimokyklinio ir papildomo ugdymo įstaigas, taip apribojant minėtas Švietimo įstatyme garantuojamas vaiko teises. Tai yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 2 punkto pažeidimas.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas.

Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, aiškindamas konstitucinį asmenų lygybės principą, pažymėjo, jog šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas.

Ginčijamos teisės normos skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes lankyti švietimo įstaigas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos: pageidaujančius lankyti Alytaus miesto ikimokyklinio ar papildomo ugdymo įstaigas vaikus, gyvenančius Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje ir gyvenančius ne toje teritorijoje. Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas laikytinas diferenciacija, kitaip tariant, ar toks skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviais kriterijais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Kaip minėta, skirtingos apmokėjimo už ikimokyklinį ir papildomą ugdymą sąlygos nustatytos, atsižvelgiant į vaikų gyvenamąją vietą (Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje ir Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje). Vaiko gyvenamoji vieta nesietina su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti diferenciacijos principą minėtoms dviem vaikų grupėms. Dėl šios priežasties skirtingas šių grupių traktavimas ginčijamomis normomis laikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimą.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus konstatuotina, kad, ginčijamomis nuostatomis nustačius diskriminacines sąlygas priklausomai nuo vaikų gyvenamosios vietos, pažeidžiamas ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtintas vaikų lygybės principas.

Taigi ginčijamų sprendimų antrieji punktai prieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams.

Šiuo požiūriu analizuotinas ir minėtų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų santykis su Vietos savivaldos įstatymu nustatytais vietos savivaldos principais: savivaldybių institucijų veiklos laisvės ir savarankiškumo, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 4 punktas); bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas). Pažymėtina, kad Vietos savivaldos įstatymas savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimo teisėtumą sieja būtent su bendruomenės poreikių užtikrinimu (šio įstatymo 36 straipsnio 3 dalis).

Apelianto įsitikinimu, savivaldos institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas suteikia teisę savo nuožiūra vykdyti pavestas funkcijas. Tuo tarpu pareiškėjas prioritetą teikia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatoms.

Sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti asmenų grupės, dėl kurios priimti ginčijami savivaldos institucijos sprendimai, specifinę padėtį ir jai nustatyto teisinio reglamentavimo prioritetus. Kaip jau buvo minėta, būtent dėl to, jog vaikai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, jų teisių apsauga yra reglamentuota atskiru Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vaiko teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui visais atvejais turi būti suteikiamas prioritetas.

Pabrėžtina, kad šis principas įtvirtintas ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, ratifikuotoje 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos [...], svarbiausia – vaiko interesai“. Paminėtina, kad Konvencija draudžia vaikų diskriminaciją (2 straipsnis), įtvirtina vaiko teisę mokytis (28 straipsnis), taip pat nustato valstybėms Konvencijos dalyvėms pareigą suteikti vaikams atitinkamas ir vienodas galimybes dalyvauti kultūrinėje ir kūrybinėje veikloje, praleisti laisvalaikį ir poilsiauti (31 straipsnis).

Pažymėtina, kad vaiko interesų apsaugos prioriteto nuostatos atsispindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (Elzholz v. Germany, 2000; Sahin v. Germany, 2001), susijusioje su teisės į šeimos gyvenimą apribojimų taikymu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalį. Nurodytose bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, jog tais atvejais, kai šie apribojimai liečia vaikus, pagrindinis apribojimų taikymo teisėtumo kriterijus yra vaiko interesų užtikrinimas. Be to, kai sprendžiamas vaiko ir tėvų interesų derinimo klausimas, vaiko interesams dėl jų prigimties ir svarbos gali būti teikiamas prioritetas.

Paminėtų argumentų pagrindu apelianto motyvas dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo Vietos savivaldos įstatymo normų atžvilgiu, nepaisant jų santykio su Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu ir neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus pagal Vaiko teisių konvenciją, atmestinas kaip nepakankamai pagrįstas.

Pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 1 punktą užmokestis už vaikų papildomą ugdymą muzikos, dailės, meno, choreografijos, sporto mokyklose ir kitose papildomo ugdymo institucijose, nustatomas įstaigos steigėjo, turi būti diferencijuotas atsižvelgiant į vaiko gabumus ir socialinę padėtį, todėl Alytaus miesto savivaldybės taryba, nustatydama užmokestį už vaikų ugdymą papildomo ugdymo institucijose, privalėjo į šiuos kriterijus atsižvelgti.

Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 punkte yra nustatyti užmokesčio už papildomą ugdymą atitinkamose įstaigose dydžiai, nenurodant jų diferencijavimo. Tačiau minėta Vyriausybės nutarimo nuostata nedraudžia švietimo įstaigų steigėjams nustatyti bendrus užmokesčio už papildomą ugdymą tarifus, atskirai (kita teisės akto dalimi ar kitu aktu) nustatant tų tarifų diferencijavimo tvarką.

Todėl ginčijamo atsakovo sprendimo 1 punktas pripažintinas neprieštaraujančiu Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 1 punktui.

Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 2 punktu atsakovas atleido nuo užmokesčio už papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų tėvus (ar kitus teisėtus vaikų atstovus). Tokiu būdu taikant užmokesčio lengvatą buvo nustatyta užmokesčio diferenciacija dviem grupėms asmenų priklausomai nuo jų vaikų gyvenamosios vietos. Toks užmokesčio diferencijavimo kriterijus akivaizdžiai neatitinka Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 1 punktu nustatytų kriterijų: vaiko gabumų ir socialinės padėties.

Dėl šios priežasties konstatuotina, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punktas prieštarauja Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 2 p., 115 str. 1 d. 2 p., 116 str. 2 d., 117 ir 145 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija

nusprendžia:

1. Kauno apygardos administracinio teismo 2002 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

2. Pripažinti, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 „Dėl užmokesčio už vaikų ugdymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktas, atleidžiantis Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų, lankančių Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklines įstaigas, tėvus (ar kitus teisėtus vaiko atstovus) nuo dalies užmokesčio, ir 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punktas, atleidžiantis Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų, lankančių Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigas, tėvus (ar kitus teisėtus vaiko atstovus) nuo užmokesčio, prieštarauja Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

3. Pripažinti, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punktas, atleidžiantis Alytaus miesto savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų, lankančių Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigas, tėvus (ar kitus teisėtus vaiko atstovus) nuo užmokesčio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui.

4. Pripažinti, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 1 punktas, nustatantis mokesčio dydį papildomo ugdymo įstaigose, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1526 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“ 1 punktui.

5. Nustatyti, kad Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 98 „Dėl užmokesčio už vaikų ugdymą Alytaus miesto savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose“ 2 punktas ir 2002 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 99 „Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą Alytaus miesto savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose“ 2 punktas netaikomi nuo jų priėmimo dienos.

6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

7. Sprendimas skelbiamas Valstybės žiniose ir Alytaus miesto savivaldybės informaciniame leidinyje Žinios iš Rotušės.

Teisėjai Antanas Ablingis

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Gintaras Goda

Stasys Gudynas

Birutė Janavičiūtė

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Aloyzas Kruopys

Ričardas Piličiauskas

Nijolė Piškinaitė

Algirdas Taminskas

Virgilijus Valančius

______________