LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO 1995 M. SPALIO 18 D. NUTARIMU NR. I-1066 SUDARYTOS LAIKINOSIOS KOMISIJOS DARBO REZULTATŲ ĮVERTINIMO
1996 m. rugsėjo 19 d. Nr. I-1527
Vilnius
Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimų Nr. 421 ir Nr. 422 vykdymo teisinėms, ekonominėms ir socialinėms pasekmėms įvertinti 1996 m. birželio 18 d. nutarimu pritarė specialistų ir mokslininkų pateiktai pažymai apie 1991–1992 metais vykdytos agrarinės reformos teisines, ekonomines ir socialines pasekmes.
Lietuvos žemės ūkis ir perdirbamoji pramonė iki agrarinės reformos turėjo tvirtą materialinę bazę, išplėtotą infrastruktūrą, gamybinį – ekonominį ir mokslinį potencialą. Racionaliai juos naudojant, buvo galima reformuoti žemės ūkį ir maisto pramonę, išvengiant didesnio gamybos nuosmukio ir nuostolių, dirbtinai nesukuriant socialinių problemų kaime.
Tuo metu agrarinė reforma buvo vykdyta vadovaujantis ir neteisėtais norminiais aktais, nes buvusio Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus Vyriausybės vardu išleisti 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 „Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse“ bei Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ prieštaravo Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, Civiliniam kodeksui, Vyriausybės įstatymui ir elementarioms demokratijos nuostatoms. Tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra rašte, adresuotame Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (1992 m. liepos 8 d. Nr. 7/2-472-92), taip pat teisingumo ministras rašte, kuris buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (1995 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas).
Pagal 1991 m. spalio 12 d. nutarimą Nr. 421 tarpūkinės gyvulininkystės ir paukštininkystės įmonės, kooperatinės – valstybinės veislininkystės įmonės, Lietuvos Respublikos tarpkolūkinių kurortinių įstaigų susivienijimo įstaigos iki 1991 m. lapkričio 1 d. buvo įpareigotos persiregistruoti į valstybines ar valstybines – akcines įmones.
Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsniu buvo įtvirtinta nuostata, kad „Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė, piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė“. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas iš esmės paliko galioti Lietuvos TSR civilinio kodekso II skyrių „Nuosavybės teisė“, taip pat šio skyriaus dešimtąjį ir vienuoliktąjį skirsnius, reguliuojančius kolektyvinės kolūkinių – kooperatinių ir visuomeninių organizacijų nuosavybės santykius.
Civilinio kodekso 102 straipsnyje buvo nuostata, kad kolūkiai, kitos kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo vadovaudamiesi savo įstatais (nuostatomis).
Teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams.
Taigi, joks valstybės pareigūnas ar valstybės kolektyvinis organas neturėjo teisės kištis į kolūkių, kooperatinių organizacijų nuosavybės santykių tvarkymą. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio ketvirtojoje dalyje buvo nuostata, kad „Lietuvos Respublika garantuoja visiems nuosavybės subjektams galimybę savarankiškai valdyti jiems nuosavybės teise priklausančius objektus, jais naudotis ir disponuoti pagal Lietuvos įstatymus“. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio penktojoje dalyje buvo nustatyta, kad „visiems nuosavybės subjektams nustatomos vienodos teisinės gynimo priemonės“.
Analogiškai 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 421 buvo pasielgta ir su Lietuvos respublikinio kooperatinio – valstybinio statybos susivienijimo statybos organizacijose esančiais pradiniais pajiniais įnašais.
Įpareigojimas kooperatinėms organizacijoms persiregistruoti į valstybines ar valstybines akcines įmones reiškė Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu ir kitais įstatymais uždraustą kišimąsi į kolūkių ir kitų kooperatinių organizacijų reikalus ir perregistravimo pretekstu pridengtą kolūkinių ir kitų kooperatinių organizacijų turto nacionalizavimą.
Laikinoji komisija konstatavo, kad buvusio premjero G. Vagnoriaus 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ buvo Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui ir kitiems įstatymams prieštaraujantis kolūkių ir valstybinių ūkių likvidavimo aktas.
Buvo nustatyta, kad žemės ūkio įmonėms taikomas likviduojamos (reorganizuojamos) įmonės statusas. Kolegialūs valdymo organai neteko savo įgaliojimų, o įmonėms valdyti sudarytos laikinosios administracijos. Žemės ūkio ministerijai iki 1991 m. lapkričio 1 d. buvo pavesta patvirtinti esamą arba paskirti naują jų reguliavimo sričiai priklausančių žemės ūkio įmonių laikinąją administraciją ir perduoti jai visas buvusių kolegialių organų teises spręsti gamybinius, ekonominius, finansinius ir kitus klausimus.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato, buvusio žemės ūkio ministro R. R. Survilos vadovaujama komisija, remdamasi iš esmės politiniais kriterijais, aktyviai vykdė šią G. Vagnoriaus vienvaldišką politiką. Buvo vykdomas priešreforminis „kadrų valymas“, nenumatytas jokiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose. Vykdant nutarimą Nr. 422, iš darbo buvo atleista daugelis anksčiau dirbusių įmonių vadovų, jų pavaduotojų bei vyriausiųjų buhalterių (iš jų rajonų tarybų deputatai ir Aukščiausiosios Tarybos deputatai), nederinant su šiomis tarybomis, paliekant teisę per 10 dienų kreiptis į Žemės ūkio ministeriją arba Vyriausybę, nors to nenumatė tuometiniai įstatymai.
Vyriausybės nutarimas Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ prieštaravo 1991 m. liepos 30 d. priimtiems Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymui Nr. I-1624 ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimui Nr. I-1629 „Dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo įsigaliojimo tvarkos“, kuriuo buvo pavesta Vyriausybei:
Šiuo Aukščiausiosios Tarybos nutarimu nustatyta tvarka ir terminai, kaip turi būti įgyvendinamas įstatymas.
Nei Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatyme, nei Aukščiausiosios Tarybos nutarime Nr. I-1629 Vyriausybei nebuvo pavesta nieko to, kas buvo priimta Vyriausybės nutarime Nr. 422.
Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas nustatė tokią asmenų, turinčių teisę įsigyti privatizuojamų žemės ūkio įmonių turtą, susirinkimo kompetenciją bei ginčų sprendimo tvarką:
„10 straipsnis. Asmenų, turinčių teisę įsigyti privatizuojamų žemės ūkio įmonių turtą, susirinkimas
Asmenų, turinčių teisę įsigyti privatizuojamų žemės ūkio įmonių turtą, sąrašams, apskaičiuotų žemės ūkio įmonės išmokų dydžiui patikrinti, pasiūlymams įmonės turto privatizavimo projektui parengti, kitiems iškylantiems klausimams svarstyti apylinkės agrarinės reformos tarnyba sukviečia šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytų asmenų susirinkimus.
11 straipsnis. Ginčų sprendimo tvarka
1. Asmenys, nesutinkantys su įmonės administracijos arba apylinkės agrarinės reformos tarnybos sprendimais, gali juos apskųsti rajono privatizavimo komisijai. Ginčas turi būti išnagrinėjamas per vieną mėnesį nuo skundo pateikimo dienos. Rajono valdybos sprendimus gali pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas ir Vyriausybės 1992 m. vasario 10 d. nutarimas Nr. 90 „Dėl žemės ūkio įmonių turto privatizavimo pasirašant pajus nuostatų patvirtinimo“ nenumatė, kokio dydžio turi būti gamybiniai – technologiniai komplektai ir kad tokiu komplektu negali būti visa buvusi žemės ūkio įmonė. Tai buvo palikta visų pirma pretendentų į žemės ūkio įmonės turtą, po to – apylinkės agrarinės reformos tarnybų ir rajonų privatizavimo komisijų kompetencijai.
Jeigu nėra šių trijų grandžių prieštaravimų, nei Centrinė privatizavimo komisija, nei Žemės ūkio ministerija neturėjo jokios juridinės galios prievartos būdu tvirtinti žemės ūkio įmonių privatizavimo programas.
Priverstinis buvusių ūkių skaidymas, ignoruojant Lietuvos Respublikos įstatymus ir šį turtą sukūrusių žmonių apsisprendimo teisę, į atskirus mažus gamybinius komplektus, kurių nesiejo joks technologinis ryšys, ir dėl to jie negalėjo funkcionuoti, tai ir buvo žemės ūkio, kaip svarbios viso Lietuvos ūkio šakos, likvidavimo sudėtinė dalis.
Be to, iš Vyriausybės sekretoriaus A. Mikulio 1995 m. birželio 14 d. rašto Nr. 14-6374 matyti, kad 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 ir Nr. 422 nebuvo įtraukti į Vyriausybės posėdžių darbotvarkę bei protokolą, taip pat šie nutarimai nebuvo svarstyti ir priimti nustatyta tvarka Vyriausybės posėdyje, todėl 1991 m. spalio 12 d. Vyriausybės nutarimai Nr. 421 ir Nr. 422 buvo Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus vienvaldiški aktai.
1 straipsnis.
2 straipsnis.
1. Konstatuoti, kad vykdant agrarinę reformą 1991-1992 metais buvo daug neteisėtų sprendimų ir veiksmų; buvusio Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus Vyriausybės vardu išleisti 1991 m. spalio 12 d. nutarimai Nr. 421 „Dėl tarpūkinių įmonių perregistravimo ir pajinių įnašų panaudojimo žemės ūkio įmonėse“ bei Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ prieštaravo Vyriausybės įstatymui ir elementarioms demokratijos nuostatoms.
2. Konstatuoti, kad įpareigojimas kooperatinėms organizacijoms persiregistruoti į valstybines ar valstybines akcines įmones (nutarimas Nr. 421) buvo perregistravimu pridengtas kolūkinių ir kitų kooperatinių organizacijų turto nacionalizavimas. Šio nutarimo įgyvendinimo pasekmė – buvę tarpūkinių gyvulininkystės ir paukštininkystės, gamybinio – techninio bei agrocheminio aptarnavimo, Respublikinio statybos organizacijų susivienijimo įmonių, gyvenamųjų namų, socialinės paskirties ir kitų objektų savininkai ar dalininkai neteko jiems nuosavybės teise priklausiusio turto. Šis buvęs žemdirbių turtas iš esmės nustojo tarnauti žemės ūkiui ir kaimo socialinėms reikmėms.
3 straipsnis.
1. Konstatuoti, kad 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 422 „Dėl žemės ūkio įmonių vadovų teisių ir pareigų privatizavimo laikotarpiu“ buvo pakirstas tuo metu Lietuvai žemės ūkio produkciją gaminusių žemės ūkio įmonių valdymas ir faktiškai buvo siekiama likviduoti šias įmones.
2. Konstatuoti, kad įgyvendinant minėtus nutarimus, buvo suardytos darniai funkcionavusios sėklininkystės ir gyvulių veislininkystės sistemos. Geros reprodukcijos augalų sėklų pardavimas sumažėjo beveik tris kartus, veislinių karvių skaičius galvijų veislynuose – du kartus, institutų ir aukštųjų mokyklų eksperimentiniuose ūkiuose produktyvių karvių veislinės bandos sumažėjo vidutiniškai devynis kartus, sunaikinta grynaveislių Lietuvos juodmargių galvijų banda Marijampolės rajone buvusiame Šešupės kolūkyje ir prarastas vertingas genetinis fondas. Apie penktadalis žemės ūkio paskirties žemės tapo nenaudojama, o apie 10 procentų jos yra nenumelioriuota.
4 straipsnis.
Dėl to, kad agrarinė reforma pradėta vykdyti neteisėtais sprendimais ir veiksmais bei antidemokratinėmis priemonėmis, remiantis ekspertų duomenimis, Lietuvos žemės ūkis patyrė maždaug 35 milijardų litų nuostolį, jo tolesnė griūtis tapo neišvengiama ir sukėlė ilgalaikes ekonomines ir socialines pasekmes. Visame agrariniame sektoriuje buvo panaikinta per 200 000 darbo vietų. Žemės ūkyje bedarbiais arba daliniais bedarbiais, pragyvenančiais tik iš 2-3 hektarų žemės sklypo, tapo daugiau kaip 100 000 dirbančiųjų.
5 straipsnis.
Atsižvelgdamas į nepaprastai sunkias ekonomines ir socialines pasekmes, kurias dėl politizuotos agrarinės reformos patyrė Lietuvos kaimas, pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1997 metų valstybės biudžete atskiru straipsniu skirti papildomai lėšų kaimo socialinei infrastruktūrai atstatyti. Šios lėšos turi būti skiriamos virš Nacionalinei žemės ūkio plėtojimo programai numatytų asignavimų. Lėšų kaimo socialinei infrastruktūrai atkurti poreikį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudaryta nuolat veikianti tarpžinybinė komisija.