Administracinė byla Nr. I-1238-406/12
Teismo proceso Nr. 3-62-3-00226-2012-9
Procesinio sprendimo kategorija 56.1.2; 63.2; 69.5; 74
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teisėjų Nataljos Zelionkienės ir Astos Urbonienės,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
dalyvaujant atsakovės S. O. M. atstovui Alvydui Jokšui,
atsakovo Lazdijų rajono savivaldybės tarybos atstovui Kęstučiui Jasiulevičiui,
trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,
viešame teismo posėdyje nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjos O. M. prašymą atsakovui Lazdijų rajono savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl norminio administracinio akto ištyrimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 2012 m. kovo 12 d. su skundu (adm. byla Nr. Iv-742-406/2012 b. l. 5–8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės S. O. M. 596 00 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Atsakovė S. O. M. nagrinėjamoje individualioje byloje teismui pateikė prašymą dėl norminio administracinio akto – Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Lazdijų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – Nuostatai) teisėtumo ištyrimo, prašydama ištirti: pirma, ar šie Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, t. y. proporcingumo principą; ir antra, ar Nuostatų 3 punktas ta apimtimi <...> Komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai; visi fiziniai, juridiniai asmenys, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje <...> neprieštarauja Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Europos parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2006/12/EB „Dėl atliekų“ 1 straipsnio „C“ punktui bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“.
2012 m. birželio 28 d. teismo nutartimi (b. l. 16–19) prašymas dėl norminio administracinio akto – Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Lazdijų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų tyrimo buvo priimtas, nutarus spręsti, ar Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui bei Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui. Prašymo dalis dėl ištyrimo, ar Nuostatų 3 punktas ta apimtimi <...> Komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai; visi fiziniai, juridiniai asmenys, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje <...> neprieštarauja Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2006/12/EB „Dėl atliekų“ 1 straipsnio „C“ punktui bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“ buvo atmesta. Administracinė byla Nr. Iv-742-406/12 pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei S. O. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iki įsiteisės administracinio teismo sprendimas, kuriuo bus išspręstas Nuostatų teisėtumo klausimas, sustabdyta.
Pareiškėjos atstovas nurodo, kad pagal vietinės rinkliavos nuostatų 2 p. vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų tvarkymą moka komunalinių atliekų turėtojai, tuo tarpu Nuostatų 3 p. nustato, jog komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai yra visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje, todėl, jo nuomone, tai reiškia, kad Lazdijų rajono savivaldybė yra įvedusi rinkliavą už nekilnojamąjį turtą, kas prieštarauja įstatymams. Teigia, kad atliekų turėtojas yra tik asmuo, gaminantis ar turintis atliekų, todėl vietinę rinkliavą ir turi mokėti tik toks asmuo. Mano, kad asmuo, nors ir turintis nekilnojamojo turto, nebūtinai turi turėti atliekų, taigi ir pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą, kai atliekos nepriduodamos atliekų tvarkymo operatoriui, jam nekyla, o nesuteikus paslaugos negali būti reikalaujama ir mokėjimo. Taigi atliekų turėtojui pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą turi būti siejama, skaičiuojant ir jo mokėtiną sumą, atsižvelgiant į perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, taip įgyvendinant įstatyme nustatytą proporcingumo principą. Prašo tenkinti prašymą ir pripažinti, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo turėtas transporto išlaidas.
Atsakovo – Alytaus rajono savivaldybės tarybos atstovas su prašymu nesutinka ir prašo atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 str. suteikia teisę savivaldybių taryboms nustatyti vietines rinkliavas, todėl vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą Lazdijų rajono savivaldybėje įvesta teisėtai, atsižvelgiant į specialistų išvadas, realius ekonominius kaštus, teritorijos specifiškumą, taip pat Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Tokia rinkliava sudaro prielaidas savivaldybei išvengti atliekų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai, nes atliekos nėra išmetamos tam neleistinose vietose. Pabrėžia, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. įtvirtintas atliekų tvarkymo principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas, t. y. tas, kas turi atliekų. Pažymi, jog vietinės rinkliavos nustatymas yra visiška savivaldybės tarybos diskrecija, o tokios rinkliavos apskaičiavimo būdo parinkimas ir dydžio nustatymas taip pat priskiriamas Savivaldybės kompetencijai. Kadangi atliekų susidarymas tiesiogiai susijęs su nekilnojamojo turto dydžiu, mano, kad pasirinktas rinkliavos apskaičiavimo būdas pagal vietinės rinkliavos mokėtojų turimo nekilnojamojo turto plotą tuo pačiu užkerta kelią piktnaudžiavimui, siekiant išvengti tokios rinkliavos mokėjimo, be to, sukuriama tiksli ir stabili įmokų surinkimo ir administravimo duomenų bazė, užtikrinamas atliekų patekimas į tvarkymo įrenginius. Atstovo nuomone, rinkliavos apskaičiavimo būdas nepažeidžia proporcingumo principo ir yra pats priimtiniausias.
Trečiojo suinteresuoto asmens – UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovas mano, kad prašymas nepagrįstas. Nurodo, kad Nuostatuose nustatyta diferencijuota rinkliavos nustatymo tvarka, kuri užtikrina rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelį, tinkamą principui „teršėjas moka“ įgyvendinti ir tai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p. numatytą proporcingumo principą. Nuostatuose nustatytu vieninteliu rinkliavos mokėjimo būdu – galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, savivaldybė siekia vieningos sistemos, apimančios visą savivaldybės teritoriją. Įvertinus, jog Nuostatuose rinkliavos dydis yra diferencijuotas pagal naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, subjektus, plotą, nekilnojamojo turto naudojimo dažnumą, atstovas daro išvadą, kad numatytas galintis susidaryti atliekų kiekio apskaičiavimas ir jų tvarkymo išlaidos yra tinkamas siekiamam atliekų tvarkymo sistemos savivaldybėje tikslui įgyvendinti. Teigia, kad iš Europos Sąjungos teisės aktų į nacionalinę teisės sistemą perkeltas ir Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“ nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis būtų apskaičiuojamas byloje aptariamu būdu, siejant rinkliavos dydžius su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu. Toks būdas yra ekonomiškiausias, neskatina atliekų turėtojų tvarkyti atliekas nelegaliais būdais. Taip pat nurodo Teisingumo teismo sukurtas Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ aiškinimo taisykles, pagal kurias nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 str. a punktui ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-438-2405/12012, kurioje aiškinamos Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatos, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, jos dydį apskaičiuojant ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą. Atstovas taip pat teigia, kad pati pareiškėja nesikreipė dėl galimybės deklaruoti pagal atliekų kiekį, be to, šio norminio akto tyrimas neįtakos sprendimo individualioje byloje, kadangi pareiškėja neprašo nustatyti, jog tiriamas norminis administracinis aktas, pripažinus jį prieštaraujančiu nurodytam įstatymui, negalėtų būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Prašymas tenkintinas iš dalies.
Byla dėl norminio administracinio akto tyrimo pradėta pagal individualioje administracinėje byloje S. O. M. pateiktą prašymą (ABTĮ 111 str. 1 d.) ir pačiam Kauno apygardos administraciniam teismui suabejojus tiek dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., tiek ir dėl jų atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d., kurioje atskleista atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ reikšmė (ABĮ 111str. 3 d.). 2012 m. birželio 28 d. teismo nutartimi (b. l. 16–19) nutarta spręsti, ar Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, tokioje apimtyje apibrėžiant šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas.
Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ (adm. byla Nr. Iv-742-406/2012 b. l. 35) patvirtino Lazdijų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – Nuostatai) (b. l. 29–34).
Pažymėtina, kad Lietuvos Vyriausias administracinis teismas jau yra sprendęs tiek analogiškas, tiek ir iš esmės labai panašias administracines bylas, kuriose buvo tiriami kitų savivaldybių tarybų patvirtintų Nuostatų atitiktis tais aspektais ir tiems teisės aktams bei toms jų nuostatoms, kurias yra nurodžiusi ir pareiškėja nagrinėjamoje byloje.
Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.
Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtinos Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartys: 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011, p. 135–146; 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1480/2012 ir 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012. Nurodytose analogiškose bylose aukštesnės instancijos teismas suformavo teismų praktiką, aiškinant kitose savivaldybėse priimtų Nuostatų atitikties įstatymams (kaip ir nagrinėjamoje byloje) klausimus (ABTĮ 13 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, jog šiose nutartyse nurodyta ESTT praktika, pateiktas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aiškinimas yra aktualus bei taikytinas ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Nors teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti, tačiau nagrinėjamu atveju kolegija daro išvadą, jog nukrypti nuo aukščiau minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotų ir šioje analogiškoje byloje nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo bendrųjų taisyklių jokio objektyvaus pagrindo nėra.
Bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, atliekų tvarkymo valstybinį reglamentavimą, pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas (2005 06 28 įstatymo Nr. X-279 redakcija (nuo 2005 07 12), kurio 32 str. 1 d. nustato, jog atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.
Jau paminėtoje 2010 m. kovo 29 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expresis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Tačiau, remiantis tuo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas yra skirtas užtikrinti ir Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – Direktyva 2006/12/EB) taikymą (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 str. 4 d.), siekiant įvertinti paminėtų pareiškėjo argumentų pagrįstumą, nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal Europos bendrijų steigimo sutarties 10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai. Teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas.
Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai, arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog ir atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio pateikiamas sąvokų – atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes.
Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosis Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai, tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus, kad būtų pasiektas šis rezultatas (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. Didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Masquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl atitinkamos valstybės narės pasirinkimu šis padengimas gali būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo tikslais nustatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui.
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta bei remiantis LVAT suformuota praktika, darytina išvada, jog Atliekų tvarkymo įstatyme (32 str. 1 d.) numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 punktas, 1 straipsnio 1 dalies c punktas), savaime nedraudžia nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis būtų apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu – pagal turimą nekilnojamojo turto plotą. Kolegija daro išvadą, jog ginčijami Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“.
Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) (toliau – VAĮ) 3 str. 1 d. 3 p. nustatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi proporcingumo principu, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
Jau buvo minėta, kad komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimas gali būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu, remiantis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį. Šie du parametrai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų šalinimo išlaidų sumai ir tai leidžia apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams. Atliekų turėtojo mokamos kainos už atliekų tvarkymą susiejimas išimtinai tik su faktiškai išvežamų atliekų kiekiu, negali būti pritaikomas toms situacijoms, kai sudėtinga ir neproporcingai brangu nustatyti kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų rūšį ir kiekius.
Tačiau vertinant tiriamų Tarybos sprendimu patvirtintų Nuostatų atitiktį Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto proporcingumo principo reikalavimui akcentuotina, kad nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Aukščiau minėtose bylose LVAT teisėjų kolegijos pažymėjo, kad tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį ir taip pat akcentavo, jog priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, esant objektyviai galimybei nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
Nuostatuose nėra nustatytos tvarkos, kuri leistų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo byloje teigė, kad nuostatai bei juose įtvirtintas rinkliavos už atliekų tvarkymą būdas pagal vietinės rinkliavos mokėtojų turimą nekilnojamojo turto plotą, kuris tiesiogiai įtakoja atliekų susidarymo kiekį, yra pats ekonomiškiausias, rinkliavos administravimo kaštai – pigiausi, toks būdas užtikrina visų susidarančių atliekų patekimą į atliekų tvarkymo įrenginius, neskatina atliekas tvarkyti nelegaliais būdais, o nustatyti rinkliavos dydžiai ekonomiškai pagrįsti. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad teismas negali svarstyti bei vertinti nustatytos rinkliavos dydžio ekonominio tikslingumo ar pagrįstumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.)., bet turi vertinti Nuostatų atitiktį įstatymuose nustatytiems principams. Teismas, vertindamas Nuostatų atitiktį įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui, taip pat negali analizuoti konkrečių atvejų, galinčių atsirasti ar atsirasiančių taikant ginčijamas nuostatas (2012 m. gegužės 18 d. administracinė byla Nr. A662-1480/2012). Nagrinėjamu atveju VAĮ 3 straipsnio 3 punkte nurodytas proporcingumo principas reikalauja, kad nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą neturi būti akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Savivaldybė, abstrakčiai nurodydama, kad rinkliavos dydis yra pakankamai diferencijuojamas fiziniams ir juridiniams asmenims, kad priklauso nuo turimo nekilnojamojo turto ploto, naudojimo paskirties, kad numatyta galimybė per metus deklaruoti pasikeitusius duomenis bei galimybė atleisti nenaudojamų ir negyvenamų patalpų valdytojus nuo rinkliavos mokėjimo ar nustatytais atvejais atitinkamiems asmenims ją sumažinti, nepateikė argumentų nei konkrečių įrodymų, kad tam tikrais atvejais galimybė numatyti deklaruotinus atliekų kiekius reikštų visiškai nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus. Lazdijų rajono savivaldybė taip pat neįrodė, jog vykdyti administracinę priežiūrą ir kontroliuoti bei tikrinti, ar deklaruojami atliekų kiekiai yra realūs, kai, pavyzdžiui, asmenys naudojasi tik individualiais konteineriais ir kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas, būtų nepakeliamai brangu ir sudėtinga.
Tokiu atveju lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek tokia paslauga yra verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai gali reikšmingai neatitikti paslaugos teikėjo patirtų išlaidų. Taigi tais atvejais, kai įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti skaičiuojama pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galimai susidarančių atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.
Pareiškėja prašė pripažinti, kad Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti „pagal deklaruojamų atliekų kiekį“. LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012 pažymėjo, kad be jokio objektyvaus pagrindo nustačius, jog tik deklaruojant turi būti užtikrinama aptariama atliekų turėtojų galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal komunalinių atliekų kiekį, būtų nepagrįstai suvaržytos vietos savivaldos institucijų teises vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatymo srityje.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ ir Alytaus rajono savivaldybės tarybos pateikti argumentai nesudaro pagrindo keisti anksčiau LVAT suformuotų taisyklių analogiškose bylose, todėl pripažintina, jog atsakovo Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo transporto išlaidas, patirtas užtikrinant jos atstovo atvykimą iš gyvenamosios vietos – Tryškių, Telšių rajonas, į Kauno apygardos administraciniame teisme 2012 m. rugsėjo 25 d. ir 2012 m. gruodžio 4 d. vykusius teismo posėdžius, jo asmeniniu automobiliu „Audi 80“ (kuro rūšis – dyzelinas).
Pareiškėjos patirtos transporto išlaidos skaičiuotinos atsižvelgiant į atstumą nuo Tryškių iki Kauno bei į automobilio vidutinę kuro normą, apskaičiuotą pagal 1995 m. spalio 12 d. Susisiekimo ministerijos įsakymu Nr. 405 patvirtintą Automobilių kuro normų nustatymo metodiką (toliau – ir Metodika). Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos interneto puslapyje nurodoma, kad atstumas nuo Tryškių iki Kauno yra 192 km (važiuojant pirmyn ir atgal – 384 km). Pagal transporto priemonės registracijos liudijimą automobilio „Audi 80“, kuriuo pareiškėjos atstovas vyko į du teismo posėdžius, variklio darbinis tūris yra 1.9. Atlikus skaičiavimus pagal Metodiką (384x6.6VI.9:100; 384x9,24:100=35,49; 35,49x4.47=158,6; 158,6x2=317,2 Lt), darytina išvada, jog pareiškėjos prašoma priteisti transporto išlaidų suma (143,08+147,61=290,69 Lt) neviršija apskaičiuotos kuro kainos, todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 str. 1 ir 2 d., jos prašymas dėl turėtų transporto išlaidų atlyginimo tenkintinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais ir 115 str. 1 d. 2 p., teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Prašymą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 „Dėl Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.
Priteisti iš Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 290.69 Lt transporto išlaidų S. O. M.
Įsiteisėjusį sprendimą paskelbti „Valstybės žiniose“ bei savaitraštyje „Lazdijų žvaigždė“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.