LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 5, 7, 14, 15, 19, 23, 25, 26, 29, 32, 33, 34, 36, 39, 44, 47, 49, 51, 52 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO BEI ĮSTATYMO PAPILDYMO 371 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-2071
2007 m. birželio 27 d. Nr. 648
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2007 m. kovo 23 d. sprendimo Nr. 1478 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 5, 7, 14, 15, 19, 23, 25, 26, 29, 32, 33, 34, 36, 39, 44, 47, 49, 51, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo 371 straipsniu įstatymo projektui (toliau vadinama – Įstatymo projektas) ir pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui patobulinti Įstatymo projektą dėl šių priežasčių:
1. Generalinės prokuratūros kancleris neturi vadovauti Generalinei prokuratūrai ir dubliuoti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau vadinama – generalinis prokuroras), generalinio prokuroro pavaduotojų, prokurorų veiklos (Įstatymo projekto 2 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (Žin., 1994, Nr. 81-1514; 2003, Nr. 42-1919) (toliau vadinama – Įstatymas) 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuratūrai skirtų asignavimų valdytojas yra generalinis prokuroras. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį Generalinės prokuratūros, teritorinių prokuratūrų ūkinę ir finansinę veiklą kontroliuoja generalinis prokuroras (jo įgalioti prokurorai). Generalinės prokuratūros kancleris negali būti asignavimų valdytojas, taip pat kontroliuoti ūkinės ir finansinės veiklos, todėl negali vadovauti Generalinei prokuratūrai. Be to, generalinį prokurorą (jo pavaduotojus), t. y. Generalinės prokuratūros vadovus, skiria ir iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad pareigybės aprašyme numatytoms funkcijoms atlikti Generalinės prokuratūros kancleriui reikalingas juridinio asmens – Lietuvos Respublikos prokuratūros vadovo – statusas. Tačiau Lietuvos Respublikos prokuratūra nėra juridinis asmuo ir jai pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį vadovauja generalinis prokuroras. Generalinės prokuratūros kancleris gali administruoti finansų, ūkio ir panašias valdymo sritis bei padalinių, nesusijusių su ikiteisminiu tyrimu, valstybinio kaltinimo palaikymu, nuosprendžių vykdymo kontrole ir kita proceso veikla, darbą. Šioms funkcijoms atlikti Generalinės prokuratūros kancleriui Generalinės prokuratūros vadovo statusas nėra būtinas ir pakaktų būti karjeros valstybės tarnautoju bei turėti panašią į teismų kanclerių kompetenciją. Aiškinamajame rašte taip pat nenurodyta, kodėl Generalinės prokuratūros kanclerio pareigybės aprašyme numatytas funkcijas galėtų atlikti tik Generalinės prokuratūros vadovo statusą turintis Generalinės prokuratūros kancleris.
Generalinės prokuratūros ir teritorinių prokuratūrų administraciniai padaliniai, kurie atlieka su procesu nesusijusias funkcijas ir kuriems nevadovaus prokurorai, taip pat padalinių direktoriai, vedėjai, vedėjų pavaduotojai, direktorių pavaduotojai turi būti aptariami atskirame straipsnyje (Įstatymo projekto 2 straipsnio 2 dalis). Be to, reikia apibrėžti Įstatyme ir šių padalinių statuso bei jų vadovų veiklos galias ir ribas atliekant prokuratūros funkcijas.
Generalinės prokuratūros kanclerio pareigybę reikia įrašyti į Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. IX-992 (Žin., 2002, Nr. 66-2707; 2004, Nr. 167-6113).
2. Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 5 punkte reikia palikti esamą teisinį reguliavimą, kad Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) atliktus proceso veiksmus ir priimtus nutarimus proceso dalyviai galėtų apskųsti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui) (Įstatymo projekto 4 straipsnis). Be to, neaiškus Įstatymo projekto 4 straipsnyje keičiamo Įstatymo 15 straipsnio ir Įstatymo projekto 6 straipsnyje keičiamo Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies tarpusavio santykis.
3. Keistina Įstatymo projekto 4 straipsnyje keičiamo Įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostata, kad „aukštesnysis prokuroras, gavęs skundą ar pranešimą dėl proceso įstatymo pažeidimo, gali išnagrinėti jį pats arba pagal Kompetencijos nuostatus pavesti ar perduoti nagrinėti kitam aukštesniajam prokurorui“. Aukštesniajam prokurorui turi būti uždrausta pavesti ar perduoti nagrinėti kitam aukštesniajam prokurorui skundą ar pranešimą ir leista pačiam skundo ar pranešimo autoriui pasirinkti aukštesnįjį prokurorą, kuris nagrinėtų skundą ar pranešimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo projekto 4 straipsnyje keičiamo Įstatymo 15 straipsnio 4 dalį aukštesniajam prokurorui galėtų būti pateikiamas ne tik skundas dėl proceso įstatymo pažeidimo, bet ir pranešimas, tačiau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 37-1341) 63 straipsnį įtariamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, įtariamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovai gali pateikti aukštesniajam prokurorui skundą (bet ne pranešimą) dėl prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų. Žodžius „ar pranešimą“ iš Įstatymo projekto 4 straipsnyje keičiamo Įstatymo 15 straipsnio 4 dalies reikia išbraukti. Be to, kadangi Įstatymo 15 straipsnis skirtas įgyvendinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 63 straipsnio nuostatas, Įstatymo 15 straipsnio atitinkamas nuostatas reikia perkelti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą.
4. Neaišku, kodėl prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, turėtų būti suteikti įgaliojimai reikalauti pateikti dokumentus ir informaciją iš visų valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių, kitų juridinių ir fizinių asmenų, taip pat visų valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių reikalauti atlikti patikrinimus, auditą, pateikti išvadas (Įstatymo projekto 5 straipsnyje keičiamo Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Dokumentai, informacija, išvados, patikrinimų ir audito medžiaga turi būti gaunama tik iš asmenų, kurie kreipiasi į prokuratūrą dėl pažeisto viešojo intereso gynimo, įstatymų įgaliotų subjektų, privalančių ginti viešąjį interesą, bet nesiėmusių priemonių jam apginti, asmenų, pažeidusių viešąjį interesą, subjektų, pagal įstatymą ginančių viešąjį interesą konkrečiose teisinių santykių srityse, institucijų, turinčių įstatyme įtvirtintą konkretų įgaliojimą ginti viešąjį interesą, ar panašiai. Be to, neaišku, kokiam tikslui iš bendrinės juridinio asmens sąvokos pagal veiklos sritį išskiriamos valstybės ir savivaldybių institucijos, pagal veiklos pobūdį – įstaigos ir įmonės (Įstatymo projekto 5 straipsnyje keičiamo Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taip pat Įstatymo projekto 5 straipsnyje keičiamo Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodyta subjektų grupė turi būti vienoda ir šie punktai sujungti.
Reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turinčių specialistų, kurie padėtų prokurorui nustatyti galimus viešojo intereso pažeidimus ir jį ginti, klausimas turi būti sprendžiamas ne suteikiant prokurorui įgaliojimus reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų ar įmonių vadovų paskirti tokius specialistus, bet komplektuojant prokuratūros personalą. Tai padėtų prokurorams suaktyvinti jų veiklą viešojo intereso gynimo srityje ir padaryti ją veiksmingą. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 5 straipsnyje keičiamo Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 11 punktą reikia išbraukti.
Pagal Įstatymo projekto 5 straipsnyje keičiamo Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 10 punktą prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turi įgaliojimus gauti iš teismo išnagrinėtą bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad neaiški teismo išnagrinėtos bylos gavimo ir grąžinimo tvarka. Taip pat reikia nurodyti, kokiais atvejais byla laikytina išnagrinėta. Šie klausimai turi būti aptarti Įstatymo projekte. Be to, pakaktų susipažinti su išnagrinėtų bylų medžiaga. Kartu pastebėtina, kad kiti subjektai, kurie irgi įgalioti ginti viešąjį interesą, taip pat neturi teisės gauti iš teismo išnagrinėtą bylą.
5. Neaiškus Įstatymo projekto 6 straipsnyje keičiamo Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies ir Įstatymo projekto 3 straipsnyje keičiamo Įstatymo 14 straipsnio tarpusavio santykis.
Neaiški ir Įstatymo projekto 6 straipsnyje keičiamo Įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nurodytos generalinio prokuroro ir jo pavaduotojų teisės į laisvas ankstesnes arba kitas prokuroro pareigas įgyvendinimo tvarka. Ji turi būti reglamentuota Įstatymo projekte. Atleidus iš tarnybos prokuratūroje, kai pasibaigia paskyrimo į minėtas pareigas terminas, asmeniui turi būti taikoma ne Įstatyme nustatyta priėmimo į tarnybą prokuratūroje arba perkėlimo procedūra, bet, kaip jau minėta, Įstatymo projekte iš naujo įtvirtinta teisės į laisvas ankstesnes arba kitas prokuroro pareigas įgyvendinimo tvarka. Be to, pagal Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 2 punktą generalinis prokuroras ir jo pavaduotojas atleidžiami iš pareigų, kai pasibaigia jų įgaliojimų laikas. Įstatymo projekto 6 straipsnyje keičiamo Įstatymo 23 straipsnio 4 dalis turi būti suderinta su Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Todėl Įstatymo projekto 6 straipsnyje keičiamo Įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje vietoj žodžių „pasibaigus įgaliojimams“ reikia įrašyti žodžius „atleidus iš pareigų, kai pasibaigia įgaliojimų laikas“ arba išbraukti žodžius „pasibaigus įgaliojimams“. Taip pat Įstatyme reikia nustatyti: 1) kas, atleidus generalinį prokurorą ir jo pavaduotoją iš pareigų, eina pareigas tol, kol paskiriamas kitas generalinis prokuroras ir generalinio prokuroro pavaduotojas; 2) kas paveda laikinai eiti generalinio prokuroro (jo pavaduotojo) pareigas, iki bus paskirtas generalinis prokuroras (jo pavaduotojas); 3) kokiais atvejais generalinis prokuroras ir jo pavaduotojas atleidžiami iš tarnybos prokuratūroje (tarnybos).
6. Įstatymo projekto 9, 10, 14 straipsnių nuostatos, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo ir Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XP-1977 ir Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo projektas Nr. XP-2086 turi būti svarstomi kartu.
7. Įstatymo projekto 9 straipsnyje keičiamo Įstatymo 29 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys turi būti suderintos tarpusavyje.
8. Atsižvelgiant į Įstatymo 10 straipsnio 10 dalies nuostatą, kad Prokurorų atestacijos komisijos sudėtį ir veiklos nuostatus įsakymu tvirtina generalinis prokuroras, Įstatymo projekto 11 straipsnyje keičiamo Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostata „šio Įstatymo ir generalinio prokuroro nustatyta tvarka“ yra perteklinė ir turi būti pakeista žodžiais „šios komisijos veiklos nuostatuose nustatyta tvarka“ arba išbraukta.
9. Įstatymo projekto 11 straipsnyje keičiamo Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodyto neeilinio tarnybos vertinimo skyrimo pagrindu negali būti toks pagrindas: „jeigu atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, kad prokuroro tarnyba gali būti vertinama neigiamai“. Įstatymo 41 straipsnio, nustatančio tarnybinės nuobaudos skyrimą, 3 dalyje numatyta, kad tarnybinis patikrinimas atliekamas, kai prokuroro veika turi įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio požymių, taip pat kai prokuroras nušalinamas nuo pareigų, jeigu panaudojo šaunamąjį ginklą, arba remiantis Generalinės prokuratūros ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro tarnybiniu pranešimu. Atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo atlikimo pagrindus, atlikus tarnybinį patikrinimą negali būti nustatyta, kad prokuroro tarnyba gali būti vertinama neigiamai, t. y. tarnybinio patikrinimo išvadoje negali būti pasiūlymų, nesusijusių su patraukimu (nepatraukimu) tarnybinėn atsakomybėn ir tarnybinio nusižengimo priežasčių pašalinimu.
10. Įstatymo projekto 12 straipsnyje keičiamo Įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje įrašyti žodžius „prokuroras tos pačios pakopos teritorinėje prokuratūroje į tas pačias – teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro – pareigas gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Po dviejų iš eilės kadencijų prokuroras į tos pačios pakopos teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas gali būti skiriamas, jeigu po jo antrosios kadencijos pabaigos yra praėję ne mažiau kaip penkeri metai“ arba žodžius „prokuroras toje pačioje teritorinėje prokuratūroje į tas pačias – teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro – pareigas gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Po dviejų iš eilės kadencijų prokuroras į tos pačios teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas gali būti skiriamas, jeigu po jo antrosios kadencijos pabaigos yra praėję ne mažiau kaip penkeri metai“.
11. Remiantis Įstatymo projekto 13 straipsnyje keičiamo Įstatymo 36 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 3 dalies 5 punkto ir 4 dalies 7 punkto nuostatomis, pasibaigus skyrimo į pareigas terminui, vyriausiasis prokuroras gali būti perkeltas į aukštesnes, lygiavertes ar žemesnes pareigas, tačiau, siekiant atsižvelgti ir į skiriamojo teises bei išlaikyti teisėtų interesų pusiausvyrą, pasibaigus skyrimo į pareigas terminui, vyriausiasis prokuroras, pavyzdžiui, turi būti jo sutikimu grąžinamas į prokuroro pareigas, kurias jis ėjo iki paskyrimo į vyriausiojo prokuroro pareigas, o tais atvejais, kai nėra galimybės grąžinti į eitas pareigas, – jo sutikimu perkeliamas į kitas prokuroro pareigas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuostatos dėl persikėlimo į kitą gyvenamąją vietovę išlaidų kompensavimo taip pat turi būti įtvirtintos Įstatymo projekte, nes Įstatyme nėra nuostatų dėl išlaidų kompensavimo skyrimo į pareigas kitoje gyvenamojoje vietovėje atveju.
12. Įstatymo projekto 15 straipsnyje keičiamo Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte vietoj žodžių „vienos pareiginės algos“ įrašyti žodžius „prokuroro vienos pareiginės algos“.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento pareigūnas gali būti skatinamas vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartine pinigine išmoka, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnas gali būti skatinamas ne didesne kaip vidutinio darbo užmokesčio dydžio vienkartine pinigine išmoka, vidaus tarnybos sistemos pareigūnas gali būti skatinamas vienkartine (iki 5 minimaliųjų gyvenimo lygių dydžio) pinigine išmoka.
13. Įstatymo projekto 18 straipsnyje keliamų klausimų sprendimas yra Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2271), o Įstatymo projekto 19 straipsnyje – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 99-1958; 2005, Nr. 71-2558) reguliavimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo projekto 18 ir 19 straipsnius reikia išbraukti.
14. Įstatymo projekto 20 straipsnyje keičiamo Įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje vietoj žodžių „Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos nustatytą netektą darbingumą“ reikia įrašyti žodžius „Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytą darbingumo netekimo lygį“, taip pat nurodyti, kas nustato prokuroro sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį. Įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nurodyta išmoka turi būti sumokama šeimai ne tik tuo atveju, kai prokuroras nužudomas tyčia, bet ir panašiais atvejais, pavyzdžiui, kai prokuroras žūva eidamas tarnybines pareigas arba jeigu tai susiję su tarnyba prokuratūroje, kai prokuroras miršta dėl sveikatos sutrikdymo, nurodyto Įstatymo 52 straipsnio 3 dalyje, kai prokuroras žūva dėl tarnybos. Prokurorui, netekusiam iki 40 procentų darbingumo dėl sveikatos sutrikdymo ir dėl to netinkančiam eiti prokuroro pareigas (remiantis medicinos komisijos išvada), valstybė turi ir šiuo atveju sumokėti kompensaciją (Įstatymo projekto 20 straipsnyje keičiamo Įstatymo 52 straipsnio 3 dalis). Įstatymo projekto 20 straipsnyje keičiamo Įstatymo 52 straipsnio 4 dalyje vietoj žodžių „teismo ar teisėsaugos institucijos sprendimu“ reikia įrašyti žodžius „generalinio prokuroro nustatyta tvarka“. Įstatymo įgyvendinamajame teisės akte, be kita ko, galėtų būti nurodyta ir tyrimo atlikimo tvarka, komisijos sudarymo tvarka, kas nurodoma patikrinimo išvadoje, sveikatos sutrikdymo dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių konstatavimo tvarka, žūties ne dėl nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių konstatavimo tvarka ir kita, taip pat konkretūs sprendimai (įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis (teismo baudžiamasis įsakymas), ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis nutraukti ikiteisminį tyrimą ir panašiai), kuriais remiantis būtų nustatytos, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo, susijusio su tarnybinių pareigų atlikimu, faktinės aplinkybės ir surašyta išvada. Tyrimą turi atlikti prokuratūra, kurioje prokuroras eina (ėjo) pareigas. Reikia nurodyti, kokiais atvejais kompensacijos nemokamos. Taip pat siūloma Įstatymo projekto 20 straipsnyje keičiamo Įstatymo 52 straipsnio 5 dalį išdėstyti taip: „5. Prokurorui, kuriam buvo išmokėta kompensacija pagal šio straipsnio 3 dalies 4 arba 5 punktą, vėliau dėl to paties sveikatos sutrikdymo nustačius ir darbingumo netekimo lygį, papildomai išmokamas pagal šio straipsnio 3 dalies 4 arba 5 punktą išmokėtos kompensacijos ir šio straipsnio 3 dalies 1, 2 arba 3 punkte nurodytos kompensacijos, atsižvelgiant į nustatytą darbingumo netekimo lygį, skirtumas.“
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įstatymo projekto 20 straipsnyje keičiamo Įstatymo 52 straipsnio 11 dalį prokuroras į privalomąją karo tarnybą nešaukiamas, tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių. Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos užtikrinimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme (Žin., 1996, Nr. 106-2427), todėl prokurorų atleidimo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos arba alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos tvarka turi būti reglamentuojama Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatyme. Įstatymo projekto 20 straipsnyje keičiamo Įstatymo 52 straipsnio 11 dalis turėtų būti išbraukta.