LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS
SPRENDIMAS
DĖL KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS IR VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS SPRENDIMŲ ĮGYVENDINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJŲ PLANAVIMO, APLINKOS APSAUGOS IR STATYBOS TEISĖJE
2010 m. gegužės 28 d. Nr. S-6(160)
Vilnius
Teritorijų planavimo, aplinkos apsaugos ir statybos teisėje iki šiol kultūros paveldo apsauga nėra apibrėžta kaip procesas, o jo išsaugojimas nenustatytas kaip šio proceso rezultatas. Kultūros paveldas (kultūrinės vietovės, kraštovaizdis, statiniai) nesuvoktas kaip neatsiejama ir reikšminga Lietuvos aplinkos dalis. Institucinėje veikloje bei teisminėje praktikoje neprigyja „aplinkos“ sąvokos samprata, nustatyta nacionalinės ir tarptautinės teisės dokumentuose.
Lietuvos Respublika yra ratifikavusi ar kitaip prisijungusi prie pagrindinių tarptautinių paveldosaugos konvencijų, kitų tarptautinės teisės aktų, tačiau dažnai nesilaiko prisiimtų paveldosaugos įsipareigojimų, neintegruoja jų nuostatų į nacionalinę teisę, netaiko šių nuostatų praktikoje arba laiko šių konvencijų nuostatas tik rekomendacinėmis. Būdingas konvencijų ignoravimo pavyzdys yra Teritorijų planavimo įstatymas ir visas teritorijų planavimo procesas, apimantis ir teisminių ginčų sritį. Lietuva per 20 metų nepriėmė nė vieno paveldosaugos konvencijų nuostatas į nacionalinę teisę integruojančio, jas tiesiogiai įtvirtinančio bei detalizuojančio įstatymo, kuris nustatytų jų įgyvendinimą. Neužtikrinta architektūros paveldo ir vertingo kultūrinio kraštovaizdžio apsauga ir išsaugojimas. Iki šiol neparengti Architektūros paveldo apsaugos, Kraštovaizdžio ir kt. įstatymai. Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos 9 straipsnyje nustatyta, kad „kiekviena Šalis įsipareigoja savo kompetencijos ribose užtikrinti, kad atsakingos institucijos reikiamai ir adekvačiai reaguos į architektūros paveldo apsaugos įstatymo pažeidimus“.
Nepatenkinamai įgyvendinama didelė Lietuvos Respublikos paveldosaugos politiką bei strategiją formuojančių siūlymų bei rekomendacijų dalis. Valstybinė kultūros paveldo komisija svarstomu klausimu yra priėmusi 2008 m. sprendimus Nr. S-8(136) ir Nr. S-12(140), 2009 m. sprendimus Nr. S-6(148), Nr. S-7(149), Nr. S-8(150) ir Nr. S-11(153), tačiau jų svarbūs siūlymai bei rekomendacijos įgyvendinami tik iš dalies.
Pastaruoju metu itin aktualus Komisijos 2009 m. sprendimas Nr. S-8(150) „Dėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos projekto“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010-03-31 nutarimu Nr. 422 patvirtino „Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepciją“. Koncepcijoje neatsižvelgta į minėto Komisijos sprendimo siūlymus ir rekomendacijas. Rengiant Koncepciją nesilaikyta kai kurių esminių „Sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos“ reikalavimų. Koncepcija nesuderinta su tarptautine (ypač šiurkščiai prieštarauja Europos architektūros paveldo apsaugos bei Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijoms, ignoruojamos Orhuso konvencijos nuostatos ir kt.) bei Europos Sąjungos teise. Tarptautiniai UNESCO bei ET teisės aktai, kuriuos yra ratifikavusi Lietuvos Respublika, turėtų būti integruoti į teritorijų planavimo sistemą, tačiau Koncepcijoje konvencijos apskritai nepaminėtos, nepateikta ir Europos Sąjungos teisės aktų analizė.
Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijoje nustatyta, kad „kiekviena Šalis įsipareigoja skatinti bendrojo paminklų, pastatų grupių ir zonų aplinkos gerinimo priemones“ (7 str.), „kiekviena Šalis įsipareigoja įgyvendinti integruotą konservavimo politiką, kuri: 1. architektūros paveldo apsaugą apibrėžtų kaip esminį miesto ir kaimo vietovių planavimo tikslą (...)“ (10 str. 1 d.). Šie ir kiti Lietuvos Respublikos – paminėtų konvencijų Šalies – įsipareigojimai turi būti vienu iš pagrindinių teritorijų planavimo tikslų ir uždavinių bei atsispindėti Koncepcijoje.
Koncepcijoje suformuluotos specialiesiems reikalavimams prieštaraujančios nuostatos: siekiama įteisinti tik rekomendacinę specialiųjų planų galią, pvz., „įtvirtinant kompleksinių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių didesnę teisinę galią specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių atžvilgiu“ (3.2 p.) nustatyta, jog „specialieji planai turės rekomendacinę teisinę galią fiziniams ir juridiniams asmenims, žemės sklypų savininkams, valdytojams bei naudotojams“ (29.4 p.), „specialieji planai laikomi rekomendaciniais, jei jie motyvuotai ar dėl kitų priežasčių neintegruojami į galiojantį atitinkamo lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą“ (39 p.), „Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas sudaro galimybę rengti perteklinius specialiuosius planus, nors kartu yra rengiami savivaldybių bendrieji planai ir per jų reglamentus galima išspręsti kultūros paveldo apsaugos klausimus“ (4.6 p.) ir t. t. Šiuo aspektu Koncepcija sudaro teisinio nihilizmo prielaidas, t. y. nustatomas tam tikras veiklos sritis reglamentuojančių įstatymų, taip pat Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, reikalavimų rekomendacinis pobūdis, kas prieštarauja nacionalinės teisės pagrindams.
Neįteisinta veiksminga paveldo apsaugos srities teritorijų planavimo ir statybos kontrolė paveldosauginiu aspektu; pateikiamos dviprasmės ir nepakankamai diferencijuotos sąvokos, tad dažnu atveju gali kilti grėsmė tapatinti statybos darbus, tvarkomuosius statybos darbus ir tvarkomuosius paveldosaugos darbus.
Valstybinė kultūros paveldo komisija, vadovaudamasi Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 3 dalimi, 4 straipsnio 3 bei 8 punktais ir siekdama geresnės kultūros paveldo apsaugos ir jo išsaugojimo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, aplinkos apsaugos ir statybos teisėje bei viešojo intereso užtikrinimo,
nusprendžia:
1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui:
1.1. vykdant parlamentinę kontrolę nustatyti, kodėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aplinkos bei Kultūros ministerijos iki šiol neįgyvendina Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinių ir neorganizuoja Lietuvos Respublikos teritorijos kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo specialiojo plano bei jo įgyvendinimo priemonių rengimo, nustatyto Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane.
2. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
2.1. Priimti nutarimą dėl „Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos“ kai kurių esminių nuostatų pakeitimo ir papildymo, atsižvelgiant į Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2009 m. sprendimą Nr. S-8(150) „Dėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepcijos projekto“ ir įpareigoti Aplinkos ministeriją skubiai pakeisti ir papildyti „Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo koncepciją“:
2.2. Užtikrinti ratifikuotų paveldo apsaugos konvencijų nuostatų integravimą į nacionalinę teisinę sistemą bei jų taikymą priimant sprendimus, taip pat ūkinėje ir kitoje veikloje:
2.3. Inicijuoti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinių „2. Kraštovaizdžio naudojimas ir apsauga“ 31 dalies 2 punkte nustatyto „Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo specialiojo plano“ bei jo įgyvendinimo priemonių rengimą, įpareigojant Aplinkos, Kultūros ir Žemės ūkio ministerijas organizuoti šį planavimo procesą.
2.4. Parengti Žemės reformos įstatymo pataisas, nustatant kultūrinio kraštovaizdžio paveldo segmentų (senųjų kaimų, jų gyvenviečių, archeologinių kompleksų) vientisumą užtikrinančius reikalavimus ir jų integravimo įteisinimo kraštovaizdyje sąlygas:
2.5. Parengti teisės aktus, kuriais būtų įteisinta veiksminga teritorijų planavimo ir statybos kontrolė kultūros paveldo apsaugos aspektu.
3. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Aplinkos ir Kultūros ministerijoms, Kultūros paveldo departamentui:
3.1. griežtinti Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimų įgyvendinimo priežiūrą ir Ministro Pirmininko pavedimų bei institucinių nutarimų dėl sprendimų įgyvendinimo vykdymą;
4. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Seimui teikti Valstybinei kultūros paveldo komisijai paveldo apsaugą įtakojančius teisės aktų projektus privalomai nuomonei gauti.