Administracinė byla Nr. I⁶⁶²-5/2012

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00095-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės, Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-157 „Dėl Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų 23 punkto nuostata „motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – viešojo administravimo institucijų skaidrumo principui) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Užsienio reikalų ministerijos Pretendentų į deleguotų nacionalinių ekspertų pareigas atrankos protokolą Nr. 30 ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija) 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (21.2.8.12)-3-6948 „Dėl skundo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-157 „Dėl Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 23 punkto nuostata „motyvai dėl atmestų kandidatų nenurodomi“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – viešojo administravimo institucijų skaidrumo principui) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui.

Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu V-157 patvirtintų Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų 23 punkte įtvirtinta, kad pretendentai į laisvas pareigas atrenkami atviru balsavimu; atrenkamas tas pretendentas, kuris surenka daugiausiai balsų; jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia Komisijos pirmininko ar jį pavaduojančio Komisijos nario balsas; motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi. Teismas pažymėjo, kad skaidrumo principas yra konstitucinis principas – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2008 m. sausio 22 d. nutarime konstatavo, jog visuotinai pripažįstama, kad skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja informacijos sklaidą ir komunikavimą, atvirumą ir viešumą (tiek, kiek tai nekenkia kitoms teisės saugomoms vertybėms), atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigūnų atsakomybę už tuos sprendimus, taip pat tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti; kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti; skaidrumas sietinas su dalyvaujamąja demokratija, informacijos laisve, galimybe piliečiams ir kitiems asmenims kritikuoti valdžios įstaigų veiklą; valstybės tarnybos skaidrumas yra būtina prielaida neįsigalėti korupcijai, protekcionizmui, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, taigi ir būtina prielaida žmonėms pasitikėti viešosios valdžios institucijomis ir apskritai valstybe. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad valstybės tarnybos skaidrumo reikalavimas Konstitucijoje nėra paminėtas expressis verbis, bet tai anaiptol nereiškia, kad valstybės tarnybos skaidrumas netraktuotinas kaip iš Konstitucijos kylantis imperatyvas; priešingai, valstybės tarnybos skaidrumas – tai konstitucinis principas.

Pastebėjo, jog nors pagal Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas asmenys yra priimami į pareigas ne Lietuvos valstybės institucijose, t. y. ne į valstybės tarnybą, bet tarptautinėse ir Europos Sąjungos institucijose ar užsienio valstybių institucijose, tačiau konstitucinis skaidrumo principas negali būti siejamas tik su valstybės tarnyba – tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-444-16/2010). Kadangi, teismo vertinimu, pagal Įstatymo nuostatas pretendentų atranka į pareigas tarptautinėse ir Europos Sąjungos institucijose ar užsienio valstybių institucijose yra būtent valstybės funkcija (Įstatymo 4 ir 5 str., Nuostatų 2 p.), šios funkcijos vykdymui taip pat taikytinas konstitucinis skaidrumo imperatyvas.

Pasak pareiškėjo, Nuostatų 23 punkto nuostata „motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – viešojo administravimo institucijų skaidrumo principui), nes ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas neskaidriai pretendentų atrankai į pareigas tarptautinėse ir Europos Sąjungos institucijose ar užsienio valstybių institucijose. Dar daugiau, pagal Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimą, esant tokiai situacijai, kai Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisija, jos nariai gali nenurodyti motyvų dėl atmestų kandidatūrų, kyla grėsmė, kad nepatenkinti pretendentai negalės realiai pasinaudoti absoliučia teise į teisminę gynybą: kad asmuo galėtų ne formaliai, o realiai ir veiksmingai įgyvendinti savo teisę ginti teisme savo pažeistą konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis pretenduoti į pareigas tarptautinėse ir Europos Sąjungos institucijose ar užsienio valstybių institucijose, sprendimų dėl asmens nepriėmimo į atitinkamas pareigas motyvai turi būti aiškūs, informacija apie šių sprendimų motyvus turi būti prieinama teismui, nes priešingu atveju teismas negalėtų išspręsti atitinkamos bylos.

Taip pat, pareiškėjo nuomone, ginčijama Nuostatų 23 punkto nuostata dėl minėtų teisinių argumentų prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui – objektyvumo principui, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, pagrįsti motyvais, sprendiniai negali būti, kaip kad teigia atsakovas Užsienio reikalų ministerija, tiesiog (kad ir atvirai) „nubalsuoti“. Atviras balsavimas, kurio pagrindu priimami sprendiniai, be motyvacijos gali sąlygoti tiesioginę, atvirą savivalę, skaidrumo principo miražo formavimą.

II.

Rengiant norminę administracinę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Užsienio reikalų ministerijos atsiliepimas, kuriuo prašoma ginčijamą Nuostatų 23 punkto nuostatą pripažinti teisėta. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

1. Pagal Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo 2 straipsnį, delegavimas – tai karjeros valstybės tarnautojų, statutinių valstybės tarnautojų ir prokurorų perkėlimas ir siuntimas ir kitų asmenų siuntimas dirbti į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas. Įstatymo 9 straipsnis nustato, jog pretendentų atranką Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir vykdo Valstybės tarnybos departamentas (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą atvejį); pretendentai į pareigas ar pareigybes tarptautinėse operacijose ar misijose atrenkami iš delegavimo rezervo; delegavimo rezerve turi būti ne mažiau kaip 100 pretendentų (Įstatymo 11 str.); pretendentų į delegavimo rezervą atranką organizuoja ir vykdo Valstybės tarnybos departamentas (Įstatymo 12 str.), o pretendentų atranką iš delegavimo rezervo organizuoja ir vykdo Užsienio reikalų ministerija, atsižvelgdama į konkrečioms pareigoms civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje keliamus reikalavimus; tam tikslui Užsienio reikalų ministerijoje sudaroma atrankos komisija, kurios nuostatus tvirtina užsienio reikalų ministras (Įstatymo 13 str.).

2. Įstatymu Užsienio reikalų ministerijai pavesta koordinuoti delegavimą, tuo tikslu administruoti jai skirtus Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimus išlaidoms, susijusioms su delegavimu, padengti, organizuoti ir vykdyti pretendentų atranką iš delegavimo rezervo. Pagal ginčijamus užsienio reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-157 patvirtintus Nuostatus, pretendentų atranka iš delegavimo rezervo vykdoma Užsienio reikalų ministerijos kancleriui patvirtinus išvadą, kad laisvos pareigos atitinka delegavimo prioritetus ir išlaidos, susijusios su delegavimu, bus padengiamos iš Užsienio reikalų ministerijai tam tikslui skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų (Nuostatų 9 p.); ministerijos kancleriui patvirtinus 9 punkte nurodytą išvadą, komisijos sekretorius tą pačią dieną skelbia atranką į laisvas pareigas ar pareigybes interneto svetainėje www.urm.lt (Nuostatų 11 p.). Komisijai vykdant atranką ir vertinant pretendentus, siekiama įvertinti, kuris jų (kurie jų) geriausiai tenkina laisvoms pareigoms ar pareigybėms nustatytus reikalavimus ir (ar) turi geriausius iš visų delegavimo rezerve esančių pretendentų gebėjimus atlikti laisvoms pareigoms ar pareigybėms, dėl kurios (kurių) vyksta atranka, nustatytas funkcijas (Nuostatų 20 p.); pretendentai į laisvas pareigas atrenkami atviru balsavimu; atrenkamas tas pretendentas, kuris surenka daugiausia balsų; motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi (Nuostatų 23 p.).

3. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog Nuostatų 23 punktas ta apimtimi, jog motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi, prieštarauja konstituciniam skaidrumo principui bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu. Užsienio reikalų ministerijos atrankos komisijos sprendimas, priimtas pagal Įstatymą bei šio Įstatymo pagrindu užsienio reikalų ministro patvirtintus Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatus, laikytinas specifiniu administravimo aktu, kurio nemotyvuotumas negali būti pripažįstamas trūkumu. Nuostatų 23 punktas nustato, kad pretendentai į laisvas pareigas atrenkami atviru balsavimu ir atrenkamas tas kandidatas, kuris surenka daugiausia balsų. Taigi komisijos nariai turi pareikšti savo poziciją dėl pretendentų komisijos posėdyje atviru balsavimu. Pagal Nuostatuose nustatytą balsavimo būdą ir tvarką kiekvienas komisijos narys, norėdamas iš didesnio kandidatų skaičiaus išrinkti keletą asmenų, Komisijos posėdyje balsuoja atvirai ir asmeniškai, o rezultatas nustatomas Komisijai sprendimą priimant posėdyje dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1973, 70 psl.) žodį „balsuoti“ aiškina kaip „per rinkimus paduoti balsą už kandidatus“. Ginčijama norminio administracinio akto nuostata aiškintina neatsiejamai nuo Įstatymo, o nei šis, nei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys asmenų atrinkimą siekiant deleguoti juos į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas, neįpareigoja Užsienio reikalų ministerijos sudarytos specialios atrankos komisijos narių savo nuomonę, išreiškiamą atviro balsavimo būdu, komisijos protokole ar asmeniškai pretendentams motyvuoti, argumentuoti ar kitaip savo nuomonę pagrįsti. Šiame Įstatyme įstatymų leidėjas nepasisakė dėl būtinumo surašyti atrankos komisijos sprendimų motyvus arba reikalavimus sprendimo turiniui. Taigi sudarytos specialios pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos sprendimas yra specifinis administracinis aktas, kuriam neturi būti taikomi pareiškėjo nurodytų teisės aktų reikalavimai dėl Komisijos sprendimo motyvuotumo.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog egzistuoja sprendimų priėmimo specifika dėl jų kolegialumo, atviro balsavimo bei viešo svarstymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R-63-5/2008, 2007 m. rugsėjo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R-11-41/2007). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-502-1425/2009, įvertinęs įstatymuose apibrėžtas savivaldybės nario teises ir pareigas, padarė išvadą, kad savivaldybės tarybos narys yra laisvas apsisprendžiant dėl balsavimo ir neprivalo motyvuoti vienokios ar kitokios pozicijos; dėl to savivaldybės tarybos priimtas sprendimas laikytinas specifiniu administraciniu aktu, kurio nemotyvuotumas negali būti pripažįstamas pakankamu trūkumu, sudarančiu savarankišką pagrindą sprendimui panaikinti. Atsakovo nuomone, šiuose sprendimuose nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentacija dėl galimos tam tikrų institucijų sprendimų priėmimo specifikos turėtų būti taikomos ir nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-157 patvirtintų Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų 23 punktas nustato:

„Pretendentai į laisvas pareigas atrenkami atviru balsavimu. Atrenkamas tas pretendentas, kuris surenka daugiausiai balsų. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia Komisijos pirmininko ar jį pavaduojančio Komisijos nario balsas. Motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi.“

Pareiškėjas abejones iškėlė dėl Nuostatų 23 punkto ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi“, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – viešojo administravimo institucijų skaidrumo principui) bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui.

Aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinį, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; <...> įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, <...> turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Taip pat Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Pabrėžtina, kad negali būti dirbtinai suvaržoma asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą arba nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai).

IV.

Kaip matyti iš ginčijamų Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų preambulės, šis teisės aktas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsniu.

Įstatymo 13 straipsnis nustato, kad pretendentų atranką iš delegavimo rezervo organizuoja ir vykdo Užsienio reikalų ministerija, atsižvelgdama į konkrečioms pareigoms ar pareigybėms civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje, taip pat pareigoms ar pareigybėms tarptautinėje, Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje, susijusioms su krizių valdymu ir bendra Europos Sąjungos užsienio, saugumo ir gynybos politika, keliamus reikalavimus; tam tikslui Užsienio reikalų ministerijoje sudaroma atrankos komisija; jos nuostatus ir sudėtį tvirtina užsienio reikalų ministras; į atrankos komisijos sudėtį gali būti įtraukiami asmenys iš kitų valstybės institucijų ir įstaigų, su kurių funkcijomis yra susijęs pareigų ar pareigybių civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje, taip pat pareigų ar pareigybių tarptautinėje, Europos Sąjungos institucijoje ir užsienio valstybės institucijoje, susijusių su krizių valdymu ir bendra Europos Sąjungos užsienio, saugumo ir gynybos politika, pobūdis.

Taigi darytina išvada, jog įstatymų leidėjas užsienio reikalų ministrui suteikė įgaliojimus sudaryti atrankos komisiją, kurios paskirtis – organizuoti ir vykdyti pretendentų atranką iš delegavimo rezervo tais atvejais, kai deleguojama į pareigas ar pareigybes civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje, taip pat pareigas ar pareigybes tarptautinėje, Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje, susijusias su krizių valdymu ir bendra Europos Sąjungos užsienio, saugumo ir gynybos politika, bei patvirtinti atrankos komisijos nuostatus, t. y. nustatyti šios komisijos darbo tvarkos procesines (procedūrines) taisykles. Be to, atsižvelgdama į cituotą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog minėtas įstatymų leidėjo pavedimas užsienio reikalų ministrui patvirtinti pretendentų atranką iš delegavimo rezervo vykdančios atrankos komisijos nuostatus galėjo būti realizuojamas tik laikantis tam tikrų reikalavimų, kylančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia kad žemesnės galios teisės aktais negali būti nustatomas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose, be kita ko ir tai, kad poįstatyminiame teisės akte įtvirtintas teisinis reguliavimas negali sudaryti prielaidų apsunkinti Konstitucijos bei įstatymų asmeniui garantuojamos teisės kreiptis į teismą, manant, kad pažeistos jo teisės bei teisėti interesai, realizavimą.

Vertinant Nuostatuose nustatytą Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos darbo tvarką, vykdant atranką, pažymėtina, jog pagal Nuostatų 20 punktą vertinant pretendentus siekiama įvertinti, kuris jų (kurie jų) geriausiai tenkina laisvoms pareigoms ar pareigybėms nustatytus reikalavimus ir (ar) turi geriausius iš visų delegavimo rezerve esančių pretendentų gebėjimus atlikti laisvoms pareigoms ar pareigybėms, dėl kurios (kurių) vyksta atranka, nustatytas funkcijas. Taigi tiek ši nuostata, tiek ir minėtas Įstatymo 13 straipsnis, nustatantis, jog vykdant atranką turi būti atsižvelgiama į konkrečioms pareigoms ar pareigybėms civilinėje tarptautinėje operacijoje ar misijoje, taip pat pareigoms ar pareigybėms tarptautinėje, Europos Sąjungos institucijoje ar užsienio valstybės institucijoje, susijusioms su krizių valdymu ir bendra Europos Sąjungos užsienio, saugumo ir gynybos politika, keliamus reikalavimus, įtvirtina tam tikrus objektyvius kriterijus, pagal kuriuos turi būti vykdoma pretendentų atranka iš delegavimo rezervo, – t. y. pretendentų atitikimas konkrečioms pareigoms ar pareigybėms keliamiems reikalavimams bei jų gebėjimai atlikti konkrečioms pareigoms bei pareigybėms nustatytas funkcijas.

Taip pat Nuostatų 21 punktas numato, jog privalumų vertinimas yra papildomas, bet nebūtinas atrankos etapas; pretendentų privalumai yra vertinami tuo atveju, jei pretendentų, atitinkančių atrankos reikalavimus, yra daugiau nei prašo laisvas pareigas ar pareigybes paskelbusi institucija ar nei nurodyta Ministerijos valstybės sekretoriaus patvirtintoje išvadoje. Pagal Nuostatų 22 punktą, kilus klausimų dėl pretendento(-ų) tinkamumo laisvoms pareigoms ar pareigybėms užimti ir esant Komisijos pirmininko ar jį pavaduojančio Komisijos nario siūlymui, Komisija gali pretendentą(-us) paprašyti atvykti pokalbio. Užsienio reikalų ministerija apie atrinktus pretendentus (išskyrus asmenis, kurie deleguojami sudarant delegavimo sutartis) raštu informuoja deleguojančiąsias institucijas; apie atrinktus pretendentus pranešama laisvas pareigas ar pareigybes paskelbusiai institucijai (Nuostatų 25 p.); atrinkti pretendentai informuojami elektroninio pašto žinute arba raštu ne vėliau kaip per tris darbo dienas po Komisijos posėdžio (Nuostatų 26 p.); pretendentai su Komisijos posėdžio protokolu gali susipažinti pateikę rašytinį prašymą; Komisijos sprendimą gali apskųsti pretendentai per 3 darbo dienas nuo Komisijos posėdžio datos, pateikdami rašytinį skundą ministerijos valstybės sekretoriui; skundas turi būti išnagrinėtas per 3 darbo dienas; Komisijos sprendimas gali būti peržiūrimas (Nuostatų 27 p.).

Taigi vertinant nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog pagal Nuostatus atrankos komisija atranką vykdo, kaip taisyklė, nekviečiant pretendentų į pokalbį, t. y. pretendentų atitikimas konkretiems keliamiems reikalavimams vertinamas komisijos posėdyje pagal turimą informaciją apie juos (dokumentus); pretendentų atrankos rezultatai įforminami Komisijos posėdžio protokole, tačiau jame, kaip kad seka iš ginčijamo Nuostatų 23 punkto, neatsispindi motyvai dėl neatrinktų (atmestų) kandidatūrų. Pastebėtina ir tai, jog, nepaisant to, kad pagal Nuostatų 27 punktą pretendentams suteikiama teisė apskųsti Komisijos sprendimą ministerijos valstybės sekretoriui (pagal aktualų teisinį reguliavimą – ministerijos kancleriui), tačiau tiek iš Įstatymo, tiek ir iš Nuostatų išplaukia, jog kompetencija atrinkti pretendentus iš delegavimo rezervo – įvertinti jų atitikimą keliamiems reikalavimams – suteikta specialiai šiam tikslui sudarytai Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijai.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog užsienio reikalų ministro sudarytai atrankos komisijai, kaip subjektui, kuriam pavesta tam tikra funkcija viešojo administravimo srityje, be specialaus nurodytus asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas teisinius santykius reguliuojančio Įstatymo, taikytinas ir bendruosius viešojo administravimo principus nustatantis įstatymas, t. y. Viešojo administravimo įstatymas.

V.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), kuriam ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį pareiškėjas prašo įvertinti, nurodo vieną iš viešojo administravimo principų, kuriais privalo vadovautis viešojo administravimo subjektai – objektyvumo principą, reiškiantį, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Paminėtinos ir kitos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, aktualios nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje, inter alia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais, taip pat ir šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (aktuali 2008 m. spalio 6 d. įstatymo Nr. X-1743 redakcija), nustatanti, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Tad reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra ir tiesiogiai įtvirtintas bendruosius viešojo administravimo pagrindus nustatančiame Viešojo administravimo įstatyme, taigi taikomas visose viešojo administravimo srityse. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog, kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, individualiais administraciniais aktais, priimtais viešojo administravimo subjektų, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Tačiau bet kokiu atveju negali būti paneigiama viešojo administravimo institucijos pareiga pagrįsti asmenų atžvilgiu priimamus sprendimus, t. y. nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą.

Kaip minėta, iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų konstitucinių imperatyvų teisėkūros subjektams kyla reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos. Taigi nors išplėstinė teisėjų kolegija nekvestionuoja atsakovo įgaliojimų tvirtinamuose atrankos komisijos nuostatuose nustatyti procesines šios atrankos komisijos darbo tvarkos taisykles, inter alia įtvirtinti pasirinktą sprendimų priėmimo modelį (pavyzdžiui, kaip kad nagrinėjamu atveju – nustatyti, kad pretendentai atrenkami atviru balsavimu), tačiau įgyvendinant šią diskrecijos teisę įtvirtintas teisinis reguliavimas negali sudaryti teisinių prielaidų pažeisti inter alia minėtus Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus bendruosius viešojo administravimo principus – įstatymo viršenybės, objektyvumo principus bei reikalavimą viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamus sprendimus. Todėl šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, jog ginčijamos nuostatos teisėtumą pagrindžia specifinis sprendimų priėmimo būdas – atvirai balsuojant. Kaip jau minėta, atranka iš delegavimo rezervo vykdoma vertinant pretendentų atitikimą konkrečioms pareigoms ar pareigybėms, į kurias pretenduojama, keliamiems reikalavimams, todėl akivaizdu, jog iš minėtų principų seka reikalavimas atrankos komisijai sprendimus dėl konkrečių asmenų atrinkimo iš delegavimo rezervo, ir, atitinkamai, asmenų kandidatūrų atmetimo priimti ne išskirtinai savo nuožiūra ar savavališkai, bet objektyviai ir nešališkai, sprendimus motyvuojant. Juolab jog nurodytas reikalavimas – kad priimamų sprendimų motyvai būtų aiškūs ir žinomi asmeniui, dėl kurio priimtas sprendimas, – yra prielaida užtikrinti realias galimybes asmeniui, manančiam, jog sprendimu pažeidžiamos jo teisės, įgyvendinti iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylančią asmens teisę kreiptis į teismą. Asmuo, manantis, kad buvo pažeistos jo teisės asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas srityje, turi turėti realią ir veiksmingą galimybę įgyvendinti Konstitucijos garantuojamą teisę ginti savo teises teisme. Tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinus, jog Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisija, atrinkdama kandidatus iš delegavimo rezervo, nenurodo motyvų, dėl kurių atmetamos tam tikros kandidatūros, sudaromos prielaidos suvaržyti šią asmens teisę, kadangi, kaip minėta, siekiant tinkamai realizuoti savo teisę kreiptis į teismą, asmuo turi žinoti motyvus sprendimo, kuris, jo manymu, pažeidžia jo teises.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog ginčijama užsienio reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-157 „Dėl Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų 23 punkto nuostata „motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. V-157 „Dėl Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Pretendentų atrankos iš delegavimo rezervo komisijos nuostatų 23 punkto nuostata „motyvai dėl atmestų kandidatūrų nenurodomi“ prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktui.

Sprendimas neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“.

Teisėjai

Roma Sabina Alimienė Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

_________________