Byla Nr. 17/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO STATUTO 230 STRAIPSNIO 1 DALIES IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO 2004 M. KOVO 12 D. DEKRETO NR. 397 „DĖL SIŪLYMO PRADĖTI APKALTOS PROCESĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIUI ARTŪRUI PAULAUSKUI“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2004 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Lietuvos Respublikos Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui ir Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiajam specialistui Giriui Ivoškai,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m. balandžio 13 d. išnagrinėjo bylą Nr. 17/04 pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. kovo 16 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekretas „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą prašymą ištirti, ar šis dekretas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio Respublikos Prezidento dekreto 4 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Respublikos Prezidentas 2004 m. kovo 12 d. išleido dekretą Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ (Žin., 2004, Nr. 40-1303.), kuriuo pasiūlė pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui.
2. Seimas 2004 m. kovo 16 d. priėmė nutarimą Nr. IX-2062 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekretas „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2004, Nr. 41-1325), kuriame prašoma Konstitucinį Teismą ištirti, ar Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir ar šio dekreto 4 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
II
Seimas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Seimas 2004 m. vasario 19 d. priėmė nutarimą Nr. IX-2038 „Dėl apkaltos Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui proceso Seime pradžios“, kuriuo pradėtas apkaltos procesas Seime pačiam Respublikos Prezidentui.
Pareiškėjas abejoja, ar Respublikos Prezidentas, savo dekretu teikdamas siūlymą pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Paulauskui, Seimo Pirmininkui, siekia tų tikslų, kuriems skirtas apkaltos procesas – panaikinti Seimo nario mandatą Seimo nariui, šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją bei sulaužiusiam duotą Seimo nario priesaiką, ir kurie nurodyti Respublikos Prezidento dekreto tekste. Pareiškėjo manymu, Respublikos Prezidentas, išleisdamas ginčijamą dekretą, siekė destabilizuoti padėtį valstybėje bei parlamente, manipuliavo Konstitucijos ir įstatymų jam suteiktais įgaliojimais.
2. Ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto 4 straipsnyje yra nurodyta, kad „šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos“.
Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir tam, kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai. Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida. Šis konstitucinis reikalavimas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis principas, kad teisė negali būti nevieša. Atitinkančiais Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie buvo paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų. Pareiškėjas teigia, kad Respublikos Prezidento dekreto „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ 4 straipsnis prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“.
III
Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 22 d. sprendime „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ konstatavo, kad Seimo 2004 m. kovo 16 d. nutarime „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekretas „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytas prašymas grindžiamas teisiniais motyvais. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad prašyme yra pateikti ir neteisiniai motyvai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti pareiškėjo – Seimo atstovų Seimo nario V. P. Andriukaičio ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiojo specialisto G. Ivoškos rašytiniai paaiškinimai.
1. Paaiškinimuose teigiama, kad įgyvendinant atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekį turi būti užtikrinama interesų pusiausvyra, išvengiama atsitiktinumų ir savivalės. Teisinės valstybės ir teisingumo negalima siekti pripažįstant tik vienos grupės ar vieno asmens interesus. Konstitucinių vertybių sandūroje būtina rasti sprendimus, užtikrinančius, kad nė viena iš tokių vertybių nebus paneigta, kitaip būtų pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Pareiškėjo atstovai pabrėžė, kad Respublikos Prezidentas yra subjektas, kuris vienu metu gali būti ir siūlymo pradėti apkaltos procesą iniciatorius, ir asmuo, kuriam taikoma apkalta. Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis negali priimti sprendimų, kuriais būtų tenkinami vieno asmens interesai juos supriešinant su asmenų grupės interesais ir pan. Ginčijamu dekretu pirmenybė teikiama ne valstybės ir tautos interesams, o privatiems interesams, nes, Seimo nutarimu pradėjus apkaltos procesą pačiam Respublikos Prezidentui R. Paksui kaip diskreditavusiam Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos autoritetą, Respublikos Prezidentas R. Paksas pasiūlė pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Paulauskui, kaip diskreditavusiam Respublikos Prezidento institucijos autoritetą.
2. Pareiškėjo atstovai taip pat nurodė, kad teisė negali būti nevieša. Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, jis neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. Atitinkančiais Konstituciją, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie buvo paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbimo viešumo reikalavimų. Todėl, pareiškėjo atstovų manymu, jokio Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimas negali būti apibrėžiamas tokia kalendorine data ar įvykiu, kuris laiko atžvilgiu įvyktų iki Respublikos Prezidento dekreto paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos.
V
Respublikos Prezidentas R. Paksas 2004 m. kovo 31 d. potvarkiu Nr. 128 „Dėl įgaliojimo atstovauti Respublikos Prezidentui Konstituciniame Teisme“ įgaliojo Konstituciniame Teisme Respublikos Prezidentui atstovauti Respublikos Prezidento patarėją Liutaurą Ulevičių ir Respublikos Prezidento konsultantą Jurių Petreikį.
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Respublikos Prezidento atstovų Respublikos Prezidento patarėjo L. Ulevičiaus ir Respublikos Prezidento konsultanto J. Petreikio rašytiniai paaiškinimai.
1. Paaiškinimuose teigiama, kad Seimo statute yra nustatyti apkaltos proceso pagrindai, asmenys, kurie turi iniciatyvos teisę pradėti apkaltos procesą. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, apkaltos procesas Seimo statute nurodytų subjektų atžvilgiu pirmiausia yra konstitucinės atsakomybės realizavimo forma. Respublikos Prezidento veikla grindžiama viešosios teisės, kurioje vyrauja imperatyvusis metodas, normomis. Apkaltos procesą reglamentuojančiose teisės normose nėra numatyti jokie Respublikos Prezidento teisės siūlyti pradėti apkaltos procesą ribojimo pagrindai ir atvejai.
Suinteresuoto asmens atstovai paaiškinimuose nurodo, jog teiginys, kad inicijuodamas apkaltos procesą Seimo nariui A. Paulauskui Respublikos Prezidentas siekia destabilizuoti padėtį valstybėje, paneigia pačią Respublikos Prezidento teisę siūlyti pradėti apkaltos procesą – vieną iš teisinės valstybės principo elementų. L. Ulevičius ir J. Petreikis teigia, kad ši teisė negali būti vertinama kaip siekis išbalansuoti interesų pusiausvyrą, kadangi tokia viešosios teisės garantuota teisė suteikia galimybę užkirsti kelią galimiems Konstitucijos ir įstatymų, suponuojančių tokią pusiausvyrą, pažeidimams. Respublikos Prezidentas neturėjo nei tikslo, nei teorinės galimybės „destabilizuoti padėtį valstybėje bei parlamente“, kadangi pačią apkaltą gali įgyvendinti tik Seimas. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijamas dekretas neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
2. Suinteresuoto asmens atstovai paaiškinimuose taip pat teigia, kad konstitucinėje jurisprudencijoje Konstitucijos 7 straipsnio sąvoka „paskelbti“ interpretuojama kaip reiškianti, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai, kad teisė negali būti nevieša. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 3 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidento dekretai turi būti skelbiami „Valstybėse žiniose“, o pagal minėto įstatymo 8 straipsnį jie įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybėse žiniose“, jeigu pačiuose dekretuose nenustatyta kita jų įsigaliojimo data. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ši įstatymo nuostata leidžia dekretų įsigaliojimo momentą nustatyti įvertinus konkretaus dekreto pobūdį. Tais atvejais, kai teisinių santykių pradžios pagrindas yra tam tikri juridiniai faktai, tikslinga ir racionalu teisės akto įsigaliojimo momentą sieti su jo pasirašymo momentu. Ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas yra ne norminis teisės aktas, o teisės taikymo aktas, kurio galiojimo pradžia laikomas jo įsigaliojimas nuo šio teisės akto pasirašymo momento. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Respublikos Prezidento dekretų įsigaliojimo galimybė negali būti siejama tik su jų paskelbimo data ar nustatymu, kad jų įsigaliojimas nukeliamas vėlesniam laikui. Todėl suinteresuoto asmens atstovai mano, kad ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.
3. Laikinai einantis Respublikos Prezidento pareigas A. Paulauskas 2004 m. balandžio 8 d. išleido potvarkį Nr. 3 „Dėl Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 31 d. potvarkio Nr. 128“, kuriuo pripažino netekusiu galios Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 31 d. potvarkį Nr. 128, kuriuo Respublikos Prezidentui atstovauti Konstituciniame Teisme buvo įgalioti Respublikos Prezidento patarėjas L. Ulevičius ir Respublikos Prezidento konsultantas J. Petreikis.
konstatuoja:
1. Respublikos Prezidentas 2004 m. kovo 12 d. išleido dekretą Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“, kuriuo kreipėsi į Seimą ir pasiūlė pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Paulauskui dėl šių kaltinimų:
„1) sąmoningai atskleidus informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, asmenims, neturėjusiems leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir tokiu būdu pažeidus Lietuvos Respublikos įstatymus bei viršijus įstatymų suteiktus įgaliojimus, todėl šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos Konstituciją bei sulaužius duotą Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaiką;
2. Pareiškėjas – Seimas 2004 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. IX-2062 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento dekretas „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ prašo ištirti:
1) ar Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;
3. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, Seimo narius, šiurkščiai pažeidusius Konstituciją arba sulaužiusius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą. Tai atliekama apkaltos proceso tvarka, kurią nustato Seimo statutas.
Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo statutas turi įstatymo galią.
4. Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje (Žin.,1999, Nr. 47-1470) nustatyta: „Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui dėl šio statuto 228 straipsnyje nurodytų pagrindų turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – taip pat ir teisėjų garbės teismas.“
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į šio statuto 228 straipsnį, tačiau Seimo statuto 228 straipsnyje yra nustatyti ne pagrindai pradėti apkaltos procesą, o valstybės pareigūnai, kuriems taikomas apkaltos procesas. Tokie pagrindai nustatyti Seimo statuto 229 straipsnyje. Įstatymų leidėjas turi ištaisyti šią Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies klaidą.
5. Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekreto Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ 1 straipsnyje nurodoma, kad jis išleistas vadovaujantis Konstitucijos 74, 77 bei 85 straipsniais ir Seimo statuto 227, 228, 229, 230 ir 233 straipsniais.
Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento teisė siūlyti pradėti apkaltos procesą Seimo nariui yra įtvirtinta Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje. Respublikos Prezidento dekretas yra poįstatyminis teisės aktas. Jis išleistas remiantis inter alia Seimo statuto, turinčio įstatymo galią, 230 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje Respublikos Prezidentui nustatyta teisė siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui. Taigi tiriant ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto – poįstatyminio teisės akto atitiktį Konstitucijai, būtina įvertinti įstatymo galią turinčio akto – Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies, kuria remiantis buvo išleistas ginčijamas Respublikos Prezidento dekretas, santykį su Konstitucija.
6. Pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkaltos proceso tvarką nustato Seimo statutas. Ši Konstitucijos nuostata suponuoja Seimo diskreciją Seimo statute nustatyti tai, kas inicijuoja apkaltą, kaip tai daroma, kokia tvarka vykdoma apkalta, kokia tvarka priimamas sprendimas dėl asmens pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo ir t. t.
Kartu pažymėtina, kad Seimas, reglamentuodamas apkaltos procesą, privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, nepažeisti apkaltos konstitucinės sampratos, asmens, kuriam taikoma apkalta, teisių. Todėl vertinant Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina ištirti, ar Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu yra paisoma Konstitucijoje įtvirtintos apkaltos sampratos.
7. Apkaltos esminiai elementai įtvirtinti Konstitucijos 74 straipsnyje. Apkalta yra ypatinga parlamentinė procedūra. Apkaltos proceso tvarka yra sprendžiamas Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjų, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų, Seimo narių konstitucinės atsakomybės klausimas. Šie asmenys apkaltos proceso tvarka gali būti pašalinti iš pareigų (panaikintas Seimo nario mandatas) už veiksmus, nustatytus Konstitucijoje: šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą, nusikaltimo padarymą.
Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį apkalta taikoma tik Konstitucijoje nurodytiems asmenims; kad apkaltos procesą galima pradėti tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, už priesaikos sulaužymą arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas; kad apkaltos proceso tikslas – išspręsti nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą; kad apkaltą vykdo Seimas ir, kad asmuo būtų pašalintas iš pareigų ar būtų panaikintas jo Seimo nario mandatas, už tai turi balsuoti ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.
Su apkaltos institutu yra susiję ir kiti Konstitucijos straipsniai: 63 straipsnio 5 punktas, 86 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 5 punktas, 89 straipsnio 1 dalis, 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 108 straipsnio 5 punktas ir 116 straipsnis (Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d. nutarimas ir 2004 m. kovo 31 d. išvada).
8. Apkaltos konstitucinės sampratos įvairūs aspektai yra atskleisti Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje – Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2000 m. kovo 30 d. nutarimuose ir 2004 m. kovo 31 d. išvadoje. Pažymėtina, kad Seimo statuto nuostatos, jog siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui Seimo statute nurodytais pagrindais turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas, iki šiol Konstituciniame Teisme nebuvo ginčijamos. Nė vienoje byloje Konstitucinis Teismas nėra tyręs šių nuostatų atitikties Konstitucijai.
9. Konstitucija – vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), jos normos ir principai sudaro darnią sistemą, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtintų vertybių pusiausvyra.
Apkaltos institutas Lietuvos konstitucinėje sistemoje sietinas ir su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, su konstituciniais asmens teisių ir laisvių apsaugos principais. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija. Šis principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad visos valstybės valdžios institucijos, pareigūnai veiktų tik Konstitucijos ir teisės pagrindu, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai ir kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
10. Minėta, kad apkalta – tai Konstitucijoje numatyta ypatinga parlamentinė procedūra, kai sprendžiamas Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjų, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų, Seimo narių konstitucinės atsakomybės klausimas. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, kad minėtus asmenis pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą gali tik Seimas.
Pažymėtina, jog pagal Konstituciją tam, kad konstitucinė atsakomybė būtų taikoma pagrįstai, jeigu apkaltos procesas Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams pradedamas dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ar priesaikos sulaužymo, Seimas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas pateikti išvadą, ar valstybės pareigūno, taip pat Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Šio asmens pašalinimo iš pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo klausimą Seimas gali spręsti tik gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktas).
Taigi pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos: Seimas ir Konstitucinis Teismas. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia (teikia išvadą), ar valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai, ar šiais veiksmais Konstitucija pažeista šiurkščiai, o Seimas apkaltos proceso tvarka sprendžia, ar pašalinti šį asmenį iš pareigų (panaikinti Seimo nario mandatą).
Minėta, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį vienas iš apkaltos pagrindų yra „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“. Pažymėtina, kad Seimo statute, paisant Konstitucijoje įtvirtintos apkaltos sampratos, galima nustatyti, kad tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo faktas yra akivaizdus, jo buvimą vykdydamas apkaltą gali konstatuoti pats Seimas be teisinių institucijų tyrimo. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad „asmens pašalinimo iš pareigų ar jo Seimo nario mandato panaikinimas apkaltos proceso tvarka dėl įtarimo padarius nusikaltimą nesaisto teismo.“ Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai nusikaltimo padarymo faktas nėra akivaizdus, Seimas pagal Konstituciją negali vykdyti apkaltos nusikaltimo padarymo pagrindu tol, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis.
Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia apkaltos samprata, kai apkaltą vykdo Seimas, o Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Jokioms kitoms valstybės valdžios institucijoms Konstitucijoje nėra numatyti įgaliojimai dalyvauti vykdant apkaltą.
Jeigu Seimo statute, turinčiame įstatymo galią, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį kokia nors kita valstybės valdžios institucija turėtų įgaliojimus dalyvauti vykdant apkaltą, jeigu tai nėra numatyta Konstitucijoje, tai būtų įsiterpta į Seimo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą. Pažymėtina, kad jei Konstitucijoje yra įtvirtinti kokios nors valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, jokia kita institucija negali į juos įsiterpti. Taigi Seimo statute, turinčiame įstatymo galią, negali būti įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį subjektai, nenumatyti Konstitucijoje, turėtų tokius įgaliojimus, kuriuos įgyvendindami sukeltų Seimui pareigą pradėti apkaltos procesą.
11. Minėta, kad pagal Konstituciją apkaltą vykdo Seimas, o Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar valstybės pareigūno ar Seimo nario, kuriam pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijoje jokioms kitoms valstybės valdžios institucijoms nėra numatyti įgaliojimai apkaltos procese.
Pirmoji apkaltos proceso stadija yra apkaltos inicijavimas. Konstitucijos 74 straipsnyje nustatyta, jog apkaltos proceso tvarką nustato Seimo statutas. Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo statutas nustato Seimo struktūrą ir darbo tvarką. Minėta, kad pagal Konstituciją apkaltos procedūra vyksta Seime, kad jokios valstybės valdžios institucijos negali įsiterpti į Seimo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą, jeigu tai nėra numatyta Konstitucijoje. Tai suponuoja, kad apkalta gali būti inicijuojama tik Seime, kad, pabrėžtina, apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į konstitucinio apkaltos instituto, kaip pilietinės Tautos savisaugos priemonės, kurią taiko Seimas, svarbą, taip pat į tai, kad apkalta gali būti taikoma aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, teisę inicijuoti apkaltos procesą Seime gali turėti tik pakankamai didelė Seimo narių grupė. Kita vertus, nustačius pernelyg didelį tokią grupę sudarančių Seimo narių skaičių, būtų paneigta demokratinė apkaltos instituto prigimtis.
Pažymėtina, kad jeigu Seimo statute nustatant apkaltos inicijavimą būtų numatyta, kad apkalta gali būti inicijuojama ne Seime, kad apkaltos iniciatyva gali kilti ne iš Seimo narių, kad pradėti apkaltą gali siūlyti kitos valstybės valdžios institucijos, tai būtų nepaisoma konstitucinės apkaltos sampratos ir būtų įsiterpta į Seimo konstitucinę prerogatyvą vykdyti apkaltą.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apkaltos inicijavimo teisinis reguliavimas Seimo statute pagal Konstituciją gali turėti ypatumų tuo atveju, kai asmens atžvilgiu yra priimtas ir yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad toks apkaltos procedūros reglamentavimas, kai tai daro patys Seimo nariai, nėra vienintelė įmanoma apkaltos proceso pradėjimo forma. Duodamas sutikimą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, Seimas kartu apsisprendžia, kad bylos faktines aplinkybes tirs ne Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija, bet teisinės institucijos – tardymas ir teismas. Tai reiškia, kad jeigu teismas pripažins asmenį kaltu padarius nusikaltimą, vėliau nereikės pateikti atskiro siūlymo pradėti apkaltą dėl nusikaltimo padarymo. Formalus kaltinimo pareiškimas, kai tai atlieka patys Seimo nariai, kaip savarankiškas veiksmas šiuo atveju nėra būtinas apkaltos proceso elementas.
Pabrėžtina, kad Seime gavus įsiteisėjusį apkaltinamąjį teismo nuosprendį, jame vykdomos apkaltos proceso metu teismo nuosprendis bei kiti teismų nagrinėjant baudžiamąją bylą priimti sprendimai nesvarstomi ir dėl jų teisėtumo bei pagrįstumo nediskutuojama. Tokiu atveju Seime yra sprendžiamas tik valstybės pareigūno pašalinimo iš pareigų (Seimo nario mandato panaikinimo) klausimas.
12. Konstitucijoje expressis verbis nėra įvardytos valstybės valdžios institucijos, turinčios teisę siūlyti pradėti apkaltos procesą Respublikos Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams. Minėta, kad pagal Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalį teisė siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytam valstybės pareigūnui ar Seimo nariui priklauso trims subjektams: ne mažesnei kaip 1/4 Seimo narių grupei, Respublikos Prezidentui, taip pat teisėjų garbės teismui dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų.
Vertinant Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, atsižvelgtina į tai, kad pagal Konstituciją apkalta gali būti inicijuojama tik Seime, kad apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių. Pažymėtina, kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė yra pakankamo dydžio ir nėra pernelyg didelė. Taigi nėra pagrindo teigti, jog nuostata, kad ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė turi teisę siūlyti pradėti apkaltos procesą Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatitinka apkaltos konstitucinės sampratos.
Kitaip vertintina Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostata, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui Seimo statute nurodytais pagrindais turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas.
Seimo statute nustačius, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas, šioms institucijoms yra nustatyti tokie įgaliojimai, kuriuos įgyvendinant Seimui kyla pareiga pradėti apkaltos procesą. Minėtomis Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatomis įsiterpiama į Seimo konstitucinę prerogatyvą vykdyti apkaltą ir nukrypstama nuo konstitucinės apkaltos sampratos. Šios Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui.
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas, prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui.
14. Konstatavus, kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas, prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui, konstatuotina ir tai, kad ši Seimo statuto 230 straipsnio dalis nurodyta apimtimi prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
15. Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ buvo išleistas įgyvendinant Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje numatytą Respublikos Prezidento teisę siūlyti Seimui pradėti apkaltą Seimo nariui.
Konstatavus, kad Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – ir teisėjų garbės teismas, prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ prieštarauja Konstitucijos 74 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, šioje byloje netirs, ar Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai neprieštarauja ginčijamo Respublikos Prezidento dekreto 4 straipsnis.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui turi teisę Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – taip pat ir teisėjų garbės teismas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas