TEISĖJŲ SENATAS
NUTARIMAS
Dėl įstatymų taikymo teismų praktikos nuomininkų
iškeldinimo iš savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų
civilinėse bylose apibendrinimo rezultatų
1995 m. birželio 16 d. Nr. 15
Teisėjų senatas, apsvarstęs įstatymų taikymo praktiką nuomininkų iškeldinimo iš savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų civilinėse bylose, išnagrinėtose 1990–1994 m., nustatė, kad teismai skirtingais laikotarpiais nevienodai taikė norminius aktus, reglamentuojančius šiuos teisinius santykius. Tai sąlygojo šių aktų dažnas keitimas, juose esančių nuostatų nevienodumas bei bendrojo teisės principo, kad specialus įstatymas pakeičia bendrąjį, nepaisymas.
Galiojant Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio mėn. 27 d. nutarimui Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“, priimto pagal Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. spalio mėn. 21 d. įsaką Nr. XI-2611 „Dėl asmenų, iškeldintų iš Lietuvos teritorijos 1941–1952 m., reabilitavimo“, teismai pagal grąžintų gyvenamųjų patalpų savininkų ieškinius šių patalpų nuomininkus keldindavo, remdamiesi Lietuvos Respublikos butų kodekso 97 str. 1 dalimi, 133 str. 2 ir 3 dalimis bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 96, 142 ir 147 str. Priėmus Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio mėn. 18 d. įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, dalis teismų ir toliau taikė tas pačias LR BtK ir LR CK nuostatas, nors šiuo įstatymu grąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkams, nepažeidinėjantiems butų nuomos sutarčių, numatė išskirtines garantijas (LR 1991 m. birželio mėn. 18 d. įstatymo Nr. I-1454 8 str. 2 d. 2 p. ir 21 str. 4 ir 5 d. pradinė redakcija, šio įstatymo 21 str. 4 d. 1993 m. sausio mėn. 12 d. redakcija, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos mėn. 16 d. nutarimo Nr. I-1548 „Dėl LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ 3 ir 15 p. ir LR CK 357 str.).
Dauguma teismų, laikydamiesi LR CK 318 str. nuostatų, LR CK 357 str. šiose bylose netaikė.
Teisėjų senatas, siekdamas suvienodinti šių įstatymų taikymo praktiką, nutarė:
Išaiškinti teismams, kad:
1. Nagrinėdami civilines bylas dėl nuomininkų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, kurios savininkams grąžintos pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio mėn. 18 d. įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, teismai turi vadovautis šio įstatymo 21 str. 4 d. 1993 m. sausio mėn. 12 d. redakcija: „Draudžiama keldinti nuomininkus tol, kol jiems nesuteiktos ar jie neįsigijo kitų lygiaverčių gyvenamųjų patalpų“. Ši įstatymo nuostata taikytina ir tais atvejais, kai gyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teisė buvo atstatyta iki 1991 m. rugpjūčio mėn. 1 d. pagal Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio mėn. 27 d. nutarimą Nr. 368 (LR CPK 11 str. 6 d.).
2. LR 1991 m. birželio mėn. 18 d. įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 21 str. 4 d. garantijos (1993 m. sausio mėn. 12 d. redakcija) taikomos, sprendžiant ginčus tarp grąžintų gyvenamųjų patalpų savininkų ir šių patalpų nuomininkų, gyvenusių šiose patalpose iki sugrąžinimo.
3. LR BtK 133 str. 2 d. numatytomis aplinkybėmis (gyvenamųjų patalpų reikalingumu savininkui ar jo šeimos nariams) negalima pagrįsti tokių nuomininkų iškeldinimo iš savininkams grąžintų gyvenamųjų patalpų, išskyrus atvejus, kai nuomininkams suteiktos kitos lygiavertės gyvenamosios patalpos ar jie patys jas įsigijo.
4. Nepriklausomai nuo to, pagal kokį įstatymą ir kada savininkams buvo atstatyta nuosavybės teisė, nuomininkams taikytina civilinė atsakomybė ir jie gali būti iškeldinti, nesuteikus kitų gyvenamųjų patalpų, jeigu nustatomos LR BtK 97 str. 1 d., taip pat LR BtK 133 str. 3 d. numatytos aplinkybės (nuomininkas sistemingai ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, arba dėl sistemingo bendrojo gyvenimo taisyklių pažeidinėjimo neįmanoma kitiems gyventi su jais viename name, o įspėjamosios ir visuomeninio poveikio priemonės nedavė rezultatų, arba iš nuomininkų atimtos tėvystės teisės ir jų bendras gyvenimas su vaikais pripažintas negalimu, arba nuomininkas sistemingai nemoka mokesčio už naudojimąsi gyvenamąja patalpa ir už komunalines paslaugas).
5. Sprendžiant ginčus tarp grąžintų gyvenamųjų namų savininkų ir šių patalpų nuomininkų pagal paminėtus norminius aktus dėl nuosavybės teisių atstatymo LR CK 357 str. netaikytinas, nes pagal LR CK 318 str. visi LR CK 30 skirsnio nuostatai reglamentuoja gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, pagrįstas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. balandžio mėn. 9 d. nutarimo Nr. I-2472 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įsigaliojimo“ 9 punktu nustatyta, kad iki 1992 m. gruodžio mėn. 31 d. pastatyti gyvenamieji namai ir butai suteikiami pagal Lietuvos Respublikos butų kodekso ir Gyvenamųjų patalpų suteikimo Lietuvos Respublikoje nuostatus.
Šį Teisėjų senato nutarimą paskelbti Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.