LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRAS

Į S A K Y M A S

DĖL VALSTYBINĖS MIŠKŲ SANITARINĖS APSAUGOS PROGRAMOS PATVIRTINIMO

2002 m. vasario 25 d. Nr. 74

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1196 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 86-3015) bei Aplinkos ministerijos nuostatų (Žin., 1998, Nr. 84-2353) 11.5 punktu:

1. Tvirtinu Valstybinę miškų sanitarinės apsaugos programą (pridedama).

2. Aplinkos ministerijos informacijos kompiuterinėje sistemoje vadovautis reikšminiu žodžiu „miškai“.

Aplinkos Ministras                                                                          Arūnas Kundrotas

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos

ministro 2002 m. vasario 25 d.

įsakymu Nr. 74

Valstybinė miškų sanitarinės apsaugos programa

I. BENDROJI DALIS

1. Lietuvos miškus kasmet pažeidžia abiotiniai veiksniai, ligos, vabzdžiai kenkėjai, žvėrys. Nors kenksmingų veiksnių daromos žalos miškams dydis kasmet kinta, tačiau pastaruoju metu jiems daromi nuostoliai labai padidėjo. Didžiausia XX amžiuje žievėgraužio tipografo invazija nustatyta 1994–1997 m., išplito pušinio verpiko ir pušinio pelėdgalvio masinio pakenkimo židiniai, ištisai džiūsta įvairaus amžiaus uosynai. Tai rodo, kad miškų sanitarinė apsauga Lietuvoje turi būti tobulinama.

Esama miško sanitarinės būklės stebėjimo, informacijos rinkimo bei perdavimo sistema veikia nepakankamai efektyviai ir neoperatyviai, nėra svarbiausių kenkėjų rūšių monitoringo, todėl ligų plitimas ir kenkėjų masinis dauginimasis, jų išplitimas dažnai pastebimas pavėluotai. Nepakankamai taikomos miško sveikatingumą gerinančios profilaktinės miško apsaugos priemonės. Didėjant privačių miškų plotams ir miškų savininkų skaičiui, esama sanitarinė miško apsaugos sistema tampa dar labiau neveiksminga. Miško sanitarinės apsaugos priemones riboja ir ekonominės priežastys, ūkinės veiklos apribojimai (pvz., saugomose teritorijose), integruotos augalų apsaugos metodų nebuvimas ir kt.

II. VALSTYBINĖS MIŠKŲ SANITARINĖS APSAUGOS PROGRAMOS TIKSLAS, PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI IR PRINCIPAI

2. Programos tikslas: Valstybinė miško sanitarinės apsaugos programa (toliau – Programa) sudaryta, siekiant užtikrinti gerą sanitarinę Lietuvos miškų būklę, tvarų miško ekosistemos funkcionavimą visų nuosavybės formų miškuose.

3. Pagrindiniai principai, kuriais remiasi Programa:

3.1. Visuotinumas – Programa privaloma visiems miškų valdytojams, savininkams ir naudotojams.

3.2. Tęstinumas – Programa remiasi Lietuvos Respublikos miškų įstatymu, Lietuvos Respublikos augalų apsaugos įstatymu, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymu, Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymu, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatymu, Miško sanitarinės apsaugos taisyklėmis, kitų teisės aktų nuostatomis ir nenumato priemonių, kurios galėtų pabloginti miško sanitarinę būklę.

3.3. Prevencija:

3.3.1. ūkininkavimas Lietuvos miškuose turi būti orientuotas į abiotinių veiksnių, miško ligų sukėlėjų, kenkėjų ir žvėrių pažeidimų rizikos ir nuostolių mažinimą ar išvengimą;

3.3.2. prioritetas turi būti teikiamas profilaktinėms ir biologinėms miško sanitarinės apsaugos priemonėms, biologinės įvairovės požiūriu vertingų kraštovaizdžio elementų (balų, durpynų, ežerų ir kt.), kertinių buveinių išsaugojimui.

3.4. Operatyvumas:

3.4.1. informacijos perdavimas ir miško ligų sukėlėjų bei miško kenkėjų stebėjimas turi užtikrinti prognozių operatyvumą ir miško sanitarinės apsaugos priemonių paruošimą laiku;

3.4.2. visos augalų apsaugos profilaktinės ir naikinamosios priemonės turi būti taikomos laiku (tai ypač svarbu masinio pakenkimo židinių atvejais).

3.5. Pakankamumas:

3.5.1. visų nuosavybės formų miškuose vykdomos vienodos miško sanitarinės apsaugos priemonės;

3.5.2. miško sanitarinės apsaugos priemonės, esant būtinumui, turi būti vykdomos nuolat ir pakankamos apimties.

3.6. Kompleksiškumas:

3.6.1. miško sanitarinė apsauga turi remtis integruotos augalų apsaugos ir bioįvairovės išsaugojimo principais, siekiant kuo mažiau pažeisti gamtinę aplinką, išsaugant ekosistemų įvairovę.

4. Pagrindiniai uždaviniai:

4.1. Sukurti veiksmingą miško sanitarinės apsaugos sistemą.

4.2. Numatyti ir įgyvendinti priemones, užtikrinančias gerą visų Lietuvos miškų sanitarinę būklę.

4.3. Nustatyti institucijų, įgyvendinančių Programą, funkcijas ir uždavinius.

III. INSTITUCIJŲ, ĮGYVENDINANČIŲ VALSTYBINĘ MIŠKŲ SANITARINĖS APSAUGOS PROGRAMĄ, FUNKCIJOS

5. Institucijos, įgyvendinančios Programą, yra šios: Aplinkos ministerija, Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, miškų urėdijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, nacionalinių parkų, valstybinių rezervatų direkcijos, Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija ir jos teritoriniai miškų kontrolės padaliniai, viešoji įstaiga „Miško apsaugos stotis“, Valstybinis miškotvarkos institutas. Jų pagrindinės funkcijos yra šios:

5.1. Aplinkos ministerija:

5.1.1. koordinuoja ir užtikrina Programos įgyvendinimą bei finansavimą;

5.1.2. rengia teisės aktų projektus ir tvirtina teisės aktus sanitarinės miško apsaugos klausimais;

5.1.3. vadovauja miškų sanitarinės būklės priežiūrai Lietuvoje;

5.1.4. rengia, inicijuoja pasitarimus, konferencijas, seminarus sanitarinės miško apsaugos klausimais;

5.1.5. bendradarbiauja su Lietuvos miškų institutu, Lietuvos žemės ūkio universitetu, kitomis mokslo ir mokymo įstaigomis bei organizacijomis:

1) atliekant mokslinius tyrimus miško sanitarinės apsaugos srityje;

2) ruošiant ir leidžiant mokslinę ir specialiąją literatūrą miško apsaugos klausimais;

3) vykdant miškų urėdijų, nacionalinių parkų direkcijų, valstybinių rezervatų specialistų mokymą ir kvalifikacijos kėlimą, privačių miškų savininkų švietimą miško apsaugos klausimais;

4) bendradarbiauja su užsienio valstybių institucijomis, Lietuvos miško savininkų asociacija sanitarinės miško apsaugos klausimais;

5.1.6. sudaro Koordinacinę tarybą sanitarinės miškų apsaugos klausimais, veikiančią visuomeniniais pagrindais prie Aplinkos ministerijos, kuri:

1) svarsto miško sanitarinės apsaugos probleminius klausimus;

2) teikia siūlymus dėl fundamentinių ir taikomųjų mokslo tyrimų krypčių ir jų prioritetų;

3) teikia rekomendacijas teisės aktų, organizacinės struktūros ir miško apsaugos priemonių tobulinimo klausimais;

5.1.7. informuoja visuomenę apie Lietuvos miškų sanitarinę būklę ir vykdomas miško sanitarinės apsaugos priemones.

6. Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, organizuodama bendrą Valstybinę miško sanitarinės apsaugos sistemą:

6.1. nustato miškų urėdijoms privalomąsias miško sanitarinės apsaugos darbų normas;

6.2. rengia sanitarinės miško apsaugos priemonių planus, organizuoja jų įgyvendinimą;

6.3. koordinuoja miškų urėdijų veiklą saugant miškus nuo miško ligų, kenkėjų, kitų veiksnių, darančių žalą miškams;

6.4. organizuoja pažangių sanitarinės miško apsaugos technologijų įgyvendinimą;

6.5. rengia ir inicijuoja pasitarimus, konferencijas, seminarus miško sanitarinės apsaugos klausimais;

6.6. informuoja visuomenę apie visų nuosavybės formų miškų sanitarinę būklę, vykdomas miško sanitarinės apsaugos priemones.

7. Miškų urėdijos:

7.1. stebi miškų sanitarinę būklę, registruoja abiotinių faktorių, miško ligų ir kenkėjų bei žvėrių pažeidimus, atlieka miško ligų ir kenkėjų apskaitą, nustato masinio pakenkimo židinių ribas;

7.2. atlieka miško sanitarines apsaugos profilaktines ir naikinamąsias priemones valstybiniuose miškuose;

7.3. likviduoja audrų, gaisrų, potvynių, masinių medynų džiūvimo, kitų stichinių nelaimių padarinius valstybiniuose miškuose;

7.4. teikia informaciją apie miškų sanitarinę būklę Miško apsaugos stočiai bei Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos jų nustatyta tvarka;

7.5. informuoja visuomenę apie sanitarinių miško apsaugos priemonių vykdymą.

8. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos:

8.1. kasmet nustato nacionalinių parkų direkcijoms miško sanitarinės apsaugos darbus ir jų apimtis;

8.2. koordinuoja nacionalinių parkų ir valstybinių rezervatų direkcijų veiklą, saugant miškus nuo miško kenkėjų, ligų bei kitų veiksnių, darančių žalą miškams;

8.3. informuoja visuomenę apie nacionalinių parkų, rezervatų miškų sanitarinę būklę, vykdomas miško sanitarinės apsaugos priemones.

9. Nacionalinių parkų, valstybinių rezervatų direkcijos:

9.1. stebi miškų sanitarinę būklę, registruoja abiotinių faktorių, ligų, vabzdžių kenkėjų ir žvėrių pažeidimus, atlieka ligų ir kenkėjų apskaitą, nustato masinio pakenkimo židinių ribas;

9.2. likviduoja audrų, gaisrų, potvynių, masinių medynų džiūvimo, kitų stichinių nelaimių padarinius jiems priskirtuose miškuose;

9.3. atlieka miško sanitarines apsaugos priemones;

9.4. teikia informaciją apie miškų sanitarinę būklę Miško apsaugos stočiai bei Valstybinei saugomų teritorijų prie Aplinkos ministerijos tarnybai jų nustatyta tvarka;

9.5. informuoja visuomenę apie nacionalinių parkų, rezervatų miškų sanitarinę būklę, vykdomas miško sanitarinės apsaugos priemones.

10. Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija ir jos teritoriniai miškų kontrolės padaliniai:

10.1. visuose šalies miškuose kontroliuoja miškų sanitarinės apsaugos sistemos priemonių vykdymą ir darbų kokybę;

10.2. stebi miškų sanitarinę būklę, teikia informaciją Miško apsaugos stočiai;

10.3. konsultuoja miško savininkus miško sanitarinės apsaugos klausimais;

10.4. informuoja miško savininkus ir visuomenę apie miškų sanitarinę būklę, vykdomas miško sanitarinės apsaugos priemones.

11. Viešoji įstaiga „Miško apsaugos stotis“ visų nuosavybės formų miškuose:

11.1. seka miškų sanitarinę būklę, įgyvendina svarbiausių miško ligų sukėlėjų ir kenkėjų rūšių monitoringo programas, organizuoja rekognostinius ir detaliuosius miško patologijos tyrimus;

11.2. renka, sistemina informaciją apie abiotinių veiksnių, miško ligų ir kenkėjų bei žvėrių pažeidimus Lietuvos miškuose, teikia išvadas;

11.3. prognozuoja miško ligų sukėlėjų plitimą, kenkėjų invazijas, planuoja profilaktines ir naikinamąsias miško sanitarinės apsaugos priemones;

11.4. nustato profilaktinių ir naikinamųjų priemonių sistemą miškų apsaugai nuo abiotinių pažeidimų, piktžolių, miško ligų sukėlėjų, kenkėjų ir žvėrių;

11.5 organizuoja ir dalyvauja atliekant masinio pakenkimo židinių likvidavimo priemones;

11.6. analizuoja ir teikia pasiūlymus dėl lėšų, skirtų miškų sanitarinei apsaugai, panaudojimo;

11.7. nustatyta tvarka teikia pasiūlymus dėl karantininių priemonių miško kenkėjams ir ligų sukėlėjams taikymo;

11.8. konsultuoja ir teikia kvalifikuotą pagalbą miško sanitarinės apsaugos klausimais miškų urėdijoms, nacionalinių parkų, rezervatų direkcijoms, miškų savininkams ir kitiems miškų valdytojams;

11.9. tiria, propaguoja ir diegia naujas pažangias miško sanitarinės būklės gerinimo, apsaugos nuo miško ligų ir kenkėjų technologijas, atsižvelgdama į aplinkosauginius, higieninius reikalavimus; ruošia ir platina informaciją apie naujoves miško sanitarinėje apsaugoje;

11.10. bendradarbiauja keliant miškų urėdijų, nacionalinių parkų direkcijų specialistų, privačių miškų savininkų kvalifikaciją miško sanitarinės apsaugos klausimais;

11.11. kontroliuoja teisės normatyvinių dokumentų reikalavimų laikymąsi ir miško sanitarinės apsaugos priemonių įgyvendinimą;

11.12. ruošia instrukcijas, rekomendacijas, reglamentus miško sanitarinės apsaugos klausimais, dalyvauja rengiant teisės aktų projektus;

11.13. Aplinkos ministerijos pavedimu atstovauja kitoms organizacijoms ir bendradarbiauja su užsienio firmomis, įstaigomis ir organizacijomis miško sanitarinės apsaugos srityje;

11.14. informuoja suinteresuotas institucijas ir visuomenę apie Lietuvos miškų sanitarinę būklę, vykdomas miško sanitarinės apsaugos priemones.

12. VĮ Valstybinis miškotvarkos institutas:

12.1. Pagal valstybinės miškų inventorizacijos duomenis, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka teikia informaciją miškų savininkams ir valdytojams apie miškų sanitarinę būklę (medžių pažeidimus, defoliaciją, sausuolių kiekį ir kt.).

IV. MIŠKO SAVININKŲ, KITŲ MIŠKO VALDYTOJŲ IR NAUDOTOJŲ FUNKCIJOS

13. Miško savininkai ir naudotojai:

13.1. saugo mišką nuo miško ligų, kenkėjų ir kitų veiksnių, darančių žalą miškui;

13.2. laikosi Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimų;

13.3. informuoja miškų urėdiją, nacionalinio parko direkciją, Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritorinius miškų kontrolės padalinius apie atsiradusius miško kenkėjų ir ligų židinius.

V. VALSTYBINĖS MIŠKŲ SANITARINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS

	Priemonė	Vykdytojas	Vykdymo metai
14.	Informacijos apie pažeidimus rinkimas ir tvarkymas:
14.1.	Svarbiausių miško kenkėjų rūšių monitoringo programų paruošimas ir įgyvendinimas.	Aplinkos ministerija, Miško apsaugos stotis	nuo 2002 programos paruošimas, nuo 2003 – įgyvendinimas
14. 2.	Abiotinių faktorių, miško ligų sukėlėjų ir miško kenkėjų bei žvėrių pažeidimų registracijos ir pranešimų perdavimo sistemos kūrimas:
14.2.1.	patvirtinti pažeidimų registracijos žurnalo pildymo tvarką (miškų urėdijose, nacionalinių parkų direkcijose, Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritoriniuose miškų kontrolės padaliniuose);	Aplinkos ministerija, Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija	2002
14.2.2.	parengti miško patologinio rekognostinio tyrimo metodiką ir programą;	Miško apsaugos stotis	2003
14.2.3.	sukurti elektronines abiotinių faktorių, ligų sukėlėjų, kenkėjų ir žvėrių pakenkimų, miško sanitarinių kirtimų duomenų bazes, užtikrinti jų ryšį su turimais miškotvarkos ir žemėtvarkos, nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, įdiegti informacinėmis technologijomis pagrįstą duomenų perdavimo ir apdorojimo tvarką.	Aplinkos ministerija, Miško apsaugos stotis, Valstybinis miškotvarkos institutas	2002-2003
15.	Miško kenkėjų bei ligų išplitimo prognozavimas ir invazijų rizikos numatymas:
15.1.	Parengti trūkstamas pagrindinių miško ligų sukėlėjų ir kenkėjų stebėjimo, apskaitos (gausumo įvertinimo), pakenkimo prognozės ir masinių židinių susidarymo rizikos įvertinimo metodikas.	Aplinkos ministerija, Miško apsaugos stotis, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos miškų institutas, Ekologijos institutas	2002-2012
15.2.	Parengti studiją apie geografinių informacinių sistemų ir distancinio zondavimo technologijų panaudojimą miško kenkėjų apskaitai ir išplitimo prognozavimui.	Aplinkos ministerija, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Valstybinis miško-tvarkos institutas	2003
15.3.	Keistis informacija su kaimyninių šalių analogiškomis tarnybomis.	Miško apsaugos stotis	nuolat
16.	Miško sanitarinės apsaugos priemonių planavimas ir sprendimų priėmimas:
16.1.	Nustatyti miškų urėdijoms privalomųjų miško sanitarinės apsaugos darbų normas ir apimtis.	Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos	kasmet
16.2.	Nustatyti nacionalinių parkų direkcijoms miško sanitarinės apsaugos darbų apimtis.	Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos	kasmet
16.3.	Parengti ūkininkavimo ir medynų atkūrimo rekomendacijas abiotinių veiksnių, ligų, kenkėjų ir žvėrių pažeistuose plotuose.	Aplinkos ministerija, Miško apsaugos stotis	2002
16.4.	Sukurti ir palaikyti rezervinį finansinį fondą, skirtą kenkėjų ir ligų masinio pakenkimo židiniams slopinti, stichinių nelaimių padariniams miškuose likviduoti.	Aplinkos ministerija	nuo 2003
17.	Miško sanitarinės apsaugos priemonių kontrolė, teisinės bazės tobulinimas:
17.1.	Patikslinti Miško sanitarinės apsaugos taisykles	Aplinkos ministerija, Miško apsaugos stotis	2002-2003
17.2.	Inicijuoti įstatymų, normatyvinių dokumentų ir kitų teisės aktų pakeitimus, atsižvelgiant į miškų sanitarinę būklę ir jos perspektyvas		nuolat
17.3.	Peržiūrėti ir patikslinti esamas, paruošti trūkstamas miško sanitarinės apsaugos priemonių rekomendacijas.	Aplinkos ministerija, Miško apsaugos stotis, mokslo ir mokymo įstaigos	2002-2005
18.	Profilaktinės miško sveikatingumą gerinančios priemonės:
18.1.	Ligoms ir kenkėjams atsparių medžių atrinkimas, palikuonių auginimas, tyrimas.	Miškų urėdijos, Lietuvos miško selekcijos ir sėklininkystės centras, Lietuvos miškų institutas	2003-2010
18.2.	Didinti miško biologinį atsparumą žalingiems veiksniams:
18.2.1.	mikorizuotų sodmenų sodinimo žemės ūkiui netinkamose žemėse rekomendacijų parengimas ir įdiegimas;	Aplinkos ministerija, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos miškų institutas	2005
18.2.2.	profilaktinių priemonių naudojimas nuo šakninės pintainės pirminės infekcijos;	Miškų urėdijos, nacionalinių parkų direkcijos, miško savininkai	nuolat
18.2.3.	naudingų miškui paukščių, roplių ir vabzdžių globa ir apsauga (ornitochorinių augalų sodinimas, medžių palikimas bioįvairovei išsaugoti kirtimų metu, skruzdėlynų saugojimas ir inventorizacija ir pan.).
19.	Naikinamosios priemonės:
19.1.	Integruotos apsaugos priemonių prieš ligas daigynuose, medelynuose sistemos įgyvendinimas (profilaktinė ir tiesioginė cheminė apsauga, laistymas, pavėsinimas, mulčiavimas, komposto įterpimas, pūdymų sistema, sideratai, tręšimas).	Miškų urėdijos, nacionalinių parkų direkcijos	nuolat
19.2.	Vabzdžių kenkėjų gausumo reguliavimas:
19.2.1.	vabzdžiagaudžių medžių ir viliojančių medžiagų (feromonų) naudojimas;	Miškų urėdijos, nacionalinių parkų direkcijos, miško savininkai	nuolat
19.2.2.	pagamintos medienos apsauga nuo kenkėjų (išvežimas, apdorojimas insekticidais, nužievinimas ir kt.);
19.2.3.	privalomos priemonės prieš pušinį straubliuką spygliuočių kirtavietėse (sodmenų apdorojimas insekticidais, apvėlimas priemoliu, gaudomieji grioveliai, duobutės).
19.3.	Masinio pakenkimo židinių likvidavimas.	Generalinė urėdija prie Aplinkos ministerijos, miškų urėdijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Miško apsaugos stotis	esant reikalui
20.	Papildomos priemonės:
20.1.	Mokslinių tyrimų skatinimas, efektyvių, mažiau kenksmingų aplinkai miško apsaugos technologijų bei priemonių paieška, kūrimas ir diegimas.	Aplinkos ministerija	nuolat
20.2.	Parengti viešą elektroninę, per internetą pasiekiamą abiotinių faktorių, ligų sukėlėjų, vabzdžių, žvėrių pažeidimų apibūdinimo ir pagalbos sistemą.	Aplinkos ministerija, Lietuvos miškų institutas, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Miško apsaugos stotis	prototipas -2005, naudotojo versija - 2006
20.3.	Periodiškai organizuoti kvalifikacijos kėlimą (mokymus miško sanitarinės apsaugos klausimais).	Aplinkos ministerija, Lietuvos žemės ūkio universitetas	nuo 2003
20.4.	Leisti literatūrą miško sanitarinės apsaugos klausimais.	Aplinkos ministerija, Lietuvos žemės ūkio universitetas, Lietuvos miškų institutas	nuolat
20.5.	Informuoti visuomenę apie sanitarinę miškų būklę.	Aplinkos ministerija, Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministe- rijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, miškų urėdijos, nacionalinių parkų direkcijos	nuolat

______________