Byla Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMO 23 STRAIPSNIO 2 DALIES (2002 M. BALANDŽIO 23 D., 2007 M. BIRŽELIO 7 D. REDAKCIJOS) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2009 m. gruodžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkui Vytautui Kurpuvesui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2009 m. lapkričio 12 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08 pagal:
1) pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-15/2007) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-18/2008) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
3) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-26/2008) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui;
4) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B‑44/2008) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungimo į vieną bylą“ Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-15/2007 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai Nr. 1B-18/2008, 1B-26/2008 ir 1B‑44/2008 sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 14/07-17/08-25/08-39/08.
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
1. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-15/2007) ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-18/2008) ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-26/2008) ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B‑44/2008) ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
1. Pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-15/2007) ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, grindžiamas šiais argumentais.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti darbą, inter alia turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą – viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės teisę, nes asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį darbo užmokestį (atlyginimą). Ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis sudaro prielaidas pažeisti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, t. y. ir Konstitucijos 23 straipsnį.
2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai (Nr. 1B-18/2008, 1B-44/2008) ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja), ir prašymas (Nr. 1B-26/2008) ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, grindžiami šiais argumentais.
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“ reiškia ir tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, atlikusiam pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas nemokėti arba mokėti ne visą sumą valstybės tarnautojui už atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, nes priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies pataisa, išdėstyta 2007 m. birželio 7 d. redakcija, nesudarė prielaidų to išvengti), – taip yra sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“. Atsižvelgiant į tai, kad konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitucinę nuosavybės teisę, konstatuotina ir tai, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, t. y. ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalį, taip pat konstitucinį teisinės valstybės principą, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, taigi ir konstitucinė žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
III
1. Suinteresuotam asmeniui – Seimui Seimo Pirmininko 2007 m. balandžio 25 d. potvarkiu Nr. 144 ir Seimo Pirmininko 2008 m. rugsėjo 25 d. potvarkiu Nr. 191 buvo paskirta atstovauti Seimo narė Violeta Boreikienė.
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo narės Violetos Boreikienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
1.1. Įsigaliojus 2002 m. balandžio 23 d. priimtam Valstybės tarnybos įstatymui, pradėtas taikyti valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principas, kurio esmė – nustatyti dviejų pakopų priedų ir priemokų, mokamų valstybės tarnautojams, ribojimų sistemą (pirmoji pakopa – priedų ir priemokų ribojimai; antroji pakopa – priedų ir priemokų bendros sumos ribojimai).
Priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principas įtvirtintas ir pradėtas taikyti nuo 2002 m. liepos 1 d. kaip priemonė, turinti padaryti teigiamą poveikį siekiant užsibrėžtų tikslų, inter alia: išvengti galimo piktnaudžiavimo mokant valstybės tarnautojams neriboto dydžio priemokas; neleisti susidaryti nepagrįstai dideliems skirtumams tarp valstybės tarnautojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio bei jo metinio augimo tempo ir asmenų, dirbančių privačiajame sektoriuje, vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio bei jo metinio augimo tempo; neleisti susidaryti nepagrįstai dideliems darbo apmokėjimo skirtumams valstybės tarnyboje tarp 1–9 kategorijų valstybės tarnautojų ir 10–20 kategorijų valstybės tarnautojų; drausminti valstybės tarnautojus į pareigas priimančius asmenis (įstaigų vadovus) ir taip juos orientuoti, kad jie pavaldinių darbą įstaigoje taip organizuotų, kad valstybės tarnautojai dirbtų įprasta tvarka (krūviu) nustatytu laiku ir tik esant būtinybei jiems tektų dirbti poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikti papildomas užduotis, dirbti intensyviau darbo dienos metu; racionaliai naudoti valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimus valdymo funkcijoms vykdyti.
1.2. Priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principas valstybės tarnyboje pradėtas taikyti nustatant tokius ribojimų dydžius, kuriuos viršyti buvo numatyta tik tolimesnėje ateityje, po 6–7 metų. Seime diskutuojant dėl priedų ir priemokų ribojimų dydžių buvo įvertinta ir kitų šalių šios srities patirtis (tuomet turėta informacija rodė, kad valstybės tarnyboje darbo užmokesčio kintamoji dalis (įvairios priemokos) paprastai neviršija pastoviosios darbo užmokesčio dalies (pareiginės algos ir priedų už stažą valstybei, kvalifikaciją, laipsnį ir t. t.). Pažeidus šią proporciją, darbuotojas iš dalies praranda motyvaciją našiai dirbti įprastiniu režimu darbo laiku, tobulinti kvalifikaciją, siekti karjeros, ima orientuotis į priemokas už papildomas užduotis ir t. t.
1.3. Valstybės tarnybos įstatymo 23, 25 ir 26 straipsnių nuostatos, nustatančios valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų ribojimus, turi būti aiškinamos ir įgyvendinamos ne atsietai, atskirtos vienos nuo kitų, bet sistemiškai (kompleksiškai) ir kartu (susiejant vieną su kita). Žinant Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus priedų ir priemokų mokėjimo valstybės tarnautojui dviejų pakopų ribojimus, įgyvendinant šį įstatymą neturėjo (-i) susidaryti tokia teisinė situacija, kad valstybės tarnautojas įstaigos vadovo ar tiesioginio vadovo būtų skiriamas atlikti darbą, jam būtų pavedama dirbti švenčių, poilsio dienomis, nakties metu, atlikti įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, iš anksto žinant, kad šiam tarnautojui nebus mokama, bus mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus teisės aktus.
Pasak V. Boreikienės, statutinių įstaigų vadovai ir kiti už darbo apmokėjimą atsakingi tarnautojai dėl neigiamo požiūrio į įstatymo nustatytus mokamų priedų ir priemokų ribojimus, ypač aukštutinę (70 procentų pareiginės algos dydžio) ribą, neįgyja teisės deramai neįgyvendinti priimtų įstatymų ir kitų teisės aktų (jų normų) ir nėra atleidžiami nuo atsakomybės už tai, kol atitinkamas įstatymas ir (arba) teisės aktas (jų normos) nėra pakeistas. Sistemiškai (kompleksiškai) ir nuosekliai įgyvendindami Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas dėl darbo užmokesčio reguliavimo, įstaigų vadovai, savo sprendimais nustatę tam tikro dydžio priedus (kurių bendra suma artima maksimaliai jų ribojimo ribai), neturėjo sudaryti tokių sąlygų, kad atsirastų galimybė neapmokėti valstybės tarnautojui už jam skirtą ir jo atliktą užduotį, dirbtą laiką poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirbtus viršvalandžius ar budėjimus. Įstaigų vadovai ir kiti atsakingi asmenys, kurių diskreciją ribojo (ir riboja) priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principas, dviejų pakopų ribojimų dydžiai, aukštutinė mokamų priedų ir priemokų sumos riba (70 procentų pareiginės algos dydžio), negalėjo (neturėjo teisės) skirti savo pavaldiniams papildomų užduočių, įpareigoti jų intensyviau dirbti darbo laiku arba dirbti poilsio, švenčių dieną, nakties metu, iš anksto žinodami, kad neturės galimybės už tai mokėti visos priemokų sumos (susidarys darbo užmokesčio nepriemoka). Iš to darytina išvada, kad darbo užmokesčio nepriemoka valstybės tarnautojams galėjo susidaryti ir daugiausia susidarė (-o) dėl to, kad įstaigų vadovai ir tiesioginiai vadovai Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas dėl darbo užmokesčio bei mokamų priedų ir priemokų ribojimo įgyvendino (-a) neprincipingai ir nesistemiškai (nekompleksiškai). Neatmestina ir tai, kad statutinių įstaigų vadovai ir tiesioginiai vadovai, žinodami, kaip turėtų būti įgyvendintos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos dėl mokamų priedų ir priemokų ribojimo, naudojosi (-asi) galimybe sau naudingai interpretuoti (aiškinti) nuostatas.
1.4. V. Boreikienės paaiškinimuose pažymėta, kad nuo 2002 iki 2008 m. keitėsi Seimo ir Vyriausybės požiūris į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų dvigubo ribojimo principą. Seime svarstomas Vyriausybės parengtas ir 2008 m. gegužės 30 d. Seimui pateiktas Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 161, 23, 26, 37 ir 41 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 261 ir 431 straipsniais įstatymo projektas Nr. 3132. Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, – pagrindinis komitetas šiam įstatymo projektui svarstyti, – įvertinęs kitų Seimo komitetų, Vyriausybei atskaitingų institucijų, valstybės tarnautojų interesams atstovaujančių profesinių sąjungų ir kitų suinteresuotų asmenų pateiktas pastabas ir siūlymus, parengė patobulintą įstatymo projektą XP‑3132 (2), kurį apsvarstė komiteto posėdyje ir pateikė Seimui svarstyti. Šiame patobulintame įstatymo projekte siūloma atsisakyti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyto priedų ir priemokų sumos bendro ribojimo, įtvirtinti naują valstybės tarnautojo darbo užmokesčio elementą – „apmokėjimą už darbą poilsio bei švenčių dieną, nakties metu, viršvalandinį darbą ir budėjimą“ (atskirame straipsnyje nustatyti šių apmokėjimų dydžius), nustatyti valstybės tarnautojams diferencijuotus ribojimus mokant jiems priemokas ir t. t.
2. 2009 m. kovo 24 d. Konstituciniame Teisme buvo gautas Seimo Pirmininko 2009 m. kovo 19 d. potvarkis Nr. PP-28, kuriuo Seimui šioje konstitucinės justicijos byloje atstovauti įgaliotas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V. Kurpuvesas, be to, šiuo potvarkiu buvo pripažinti netekusiais galios Seimo Pirmininko 2007 m. balandžio 25 d. potvarkis Nr. 144 ir 2008 m. rugsėjo 25 d. potvarkis Nr. 191 (dėl įgaliojimo Seimo narei V. Boreikienei Konstituciniame Teisme atstovauti Seimui).
Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V. Kurpuvesas rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės pritaria buvusios suinteresuoto asmens – Seimo atstovės V. Boreikienės paaiškinimams ir kartu pažymi, kad Seimas 2008 m. yra priėmęs Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus Rimanto Kairelio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus Pauliaus Koverovo, Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus Osvaldo Šarmavičiaus rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-15/2007).
Iš pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymo argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) atitiktį inter alia ne visai Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o tik 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“.
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-18/2008).
3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-26/2008).
4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B‑44/2008).
5. Ginčijamoje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta: „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos“, o Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) buvo nustatyta: „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.“
6. Iš pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų argumentų ir bylų medžiagos matyti, kad buvo nagrinėjamos administracinės bylos dėl tam tikros statutinių valstybės tarnautojų kategorijos, t. y. vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, darbo užmokesčio dalies priteisimo už atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.
7. Nors pareiškėjai prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų argumentų ir administracinių bylų medžiagos matyti, jog jie abejoja minėto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai tuo aspektu, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams nebuvo galima teisingai atlyginti už atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.
8. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčijamoje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas kitų valstybės tarnautojų, išskyrus vidaus tarnybos sistemos pareigūnus, darbo užmokesčio, inter alia mokamo už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
II
1. Seimas 1999 m. liepos 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. liepos 30 d.
Valstybės tarnybos įstatyme (1999 m. liepos 8 d. redakcija) buvo nustatyti pagrindiniai valstybės tarnybos principai, valstybės tarnautojo statusas ir valstybės tarnybos valdymo teisiniai pagrindai (1 straipsnis).
Šio įstatymo 31 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga (1 punktas), priedas už tarnybos stažą (2 punktas), priemokos (3 punktas).
Šiame įstatyme buvo nustatyti valstybės tarnautojui mokamų priedo už tarnybos stažą ir priemokų dydžio apribojimai: priedo už tarnybos stažą dydis (suma) negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos (33 straipsnio 3 dalis), o priemokų dydis (suma) negalėjo viršyti 50 procentų pareiginės algos (34 straipsnio 2 dalis).
2. Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. redakcija) ne kartą buvo keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau jame išliko valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių – priedų dydžio (sumos) apribojimas, priemokų dydžio (sumos) apribojimas, o priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas šiame įstatyme nebuvo nustatytas. Toks teisinis reguliavimas galiojo iki 2002 m. liepos 1 d.
3. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. rugsėjo 7 d. Šio įstatymo 27 straipsniu buvo pakeistas, papildytas ir nauja redakcija išdėstytas Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnis (1999 m. liepos 8 d. redakcija). Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo nustatyti statutiniams valstybės tarnautojams mokami priedai už laipsnį, klasę, rangą, kvalifikacinę kategoriją (33 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 33 straipsnio 2 dalis). Pagal šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą taip pat buvo nustatyta, kad priedų už laipsnį, klasę, rangą, kvalifikacinę kategoriją dydis (suma) negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos dydžio (išskyrus priedą už diplomatinį rangą) (33 straipsnio 5 dalis).
4. Seimas 2002 m. balandžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Valstybės tarnybos įstatymą (1999 m. liepos 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Tą pačią dieną buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, pagal kurio 1 straipsnio 1 dalį minėtas Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2002 m. liepos 1 d.
Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyti pagrindiniai valstybės tarnybos principai, valstybės tarnautojo statusas, atsakomybė, darbo užmokestis, socialinės ir kitos garantijos, valstybės tarnybos valdymo teisiniai pagrindai (1 straipsnis).
5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjų ginčijama Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“.
6. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:
„23 straipsnis. Darbo užmokestis
Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) išvardytos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys: pareiginė alga, priedai, priemokos. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
7. Valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų rūšys bei jų mokėjimo sąlygos buvo nustatytos Valstybės tarnybos įstatymo 25 ir 26 straipsniuose.
„25 straipsnis. Priedai
1. Valstybės tarnautojams mokami šie priedai:
2. Valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos.
3. Priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos.
4. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas priedas yra skiriamas iki valstybės tarnautojo kito vertinimo. Valstybės tarnautojui, kuris vertinamas šio Įstatymo 22 straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka, priedas skiriamas iki valstybės tarnautojo kito vertinimo.
5. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas priedas nemokamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams.
6. Priedai už laipsnį ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas.
7. Šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos.“
Taigi pagal šio įstatymo 25 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą priedai valstybės tarnautojams galėjo būti mokami už tarnybos stažą, kvalifikacinę klasę arba kategoriją, laipsnį, diplomatinį rangą.
Šiame straipsnyje buvo numatyti valstybės tarnautojams mokamų priedų dydžio apribojimai. Valstybės tarnautojams mokamų priedų už kvalifikacinę klasę arba kategoriją, laipsnį, diplomatinį rangą bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (25 straipsnio 7 dalis), o jiems mokamo priedo už tarnybos stažą bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos (25 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad priedai už laipsnį ir kvalifikacinę kategoriją galėjo būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams (25 straipsnio 6 dalis).
9. Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:
„26 straipsnis. Priemokos
1. Valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos:
2. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo papildymo.
Taigi pagal šio įstatymo 26 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą priemokos valstybės tarnautojams galėjo būti mokamos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.
10. Pagal Valstybės tarnybos įstatymą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) valstybės tarnautojai buvo skirstomi į karjeros valstybės tarnautojus (2 straipsnio 5 dalyje jie apibrėžiami kaip valstybės tarnautojai, priimti į pareigas neterminuotam laikui ir turintys galimybę Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti teisę į karjerą valstybės tarnyboje), statutinius valstybės tarnautojus (2 straipsnio 6 dalyje jie apibrėžiami kaip valstybės tarnautojai, kurių tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintys viešojo administravimo įgaliojimus jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu), politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus (2 straipsnio 7 dalyje jie apibrėžiami kaip valstybės tarnautojai, priimti į pareigas juos priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui) ir įstaigos vadovus (2 straipsnio 8 dalyje jie apibrėžiami kaip valstybės tarnautojai, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu priimti vadovauti valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai).
11. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) Valstybės tarnybos įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka, taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) VI skyriuje „Darbo užmokestis“.
Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, tačiau jo 2 dalies turinys tuo aspektu, kad ir statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikoma Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta darbo apmokėjimo tvarka, išliko nepakitęs.
12. Apibendrinant Valstybės tarnybos įstatyme (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad jame buvo įtvirtinti valstybės tarnautojams ne tik mokamų priedų dydžio apribojimai (priedo už tarnybos stažą bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos (25 straipsnio 2 dalis), priedų už kvalifikacinę klasę arba kategoriją, laipsnį, diplomatinį rangą bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (25 straipsnio 7 dalis)), ne tik jiems mokamų priemokų dydžio apribojimas (priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (26 straipsnio 3 dalis)), bet ir priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos (23 straipsnio 2 dalis).
13. Seimas 2007 m. birželio 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 221, 481, 501 straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007 m. spalio 1 d.
13.1. Šio įstatymo 11 straipsniu buvo papildyta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija). Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2007 m. birželio 7 d. redakcija) buvo išdėstyta taip:
13.2. Šio įstatymo 12 straipsniu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 1 dalis buvo papildyta 5 punktu. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „Valstybės tarnautojams mokami šie priedai: <...> 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.“
13.3. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija)) ir nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija)), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko.
14. Kaip minėta, iš pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo Konstituciniam Teismui pateiktų prašymų argumentų ir bylų medžiagos matyti, kad minėtuose administraciniuose teismuose buvo nagrinėjami vidaus tarnybos sistemos pareigūnų skundai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už darbą, atliktą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, ir papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą.
15. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo patvirtintas Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas).
Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) yra nustatyti vidaus tarnybos principai, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusas, priėmimas į tarnybą ir atleidimas, priėmimas į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas ir mokymasis jose, pareigūnų atsakomybė, paskatinimai, socialinės ir kitos garantijos, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumai, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumai (1 straipsnis).
16. Vidaus tarnybos statuto 7 skirsnyje „Darbo užmokestis ir kitos išmokos“ inter alia buvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo užmokesčio sudedamosios dalys, šiems pareigūnams mokamų priedų dydžio (sumos) apribojimas ir priemokų dydžio (sumos) apribojimas.
Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo (ir yra) nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų rūšys. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams galėjo būti mokami priedai už laipsnius (35 straipsnis), kvalifikacines kategorijas (36 straipsnis), stažą (37 straipsnis). Priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (36 straipsnio 6 dalis).
Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) buvo nustatytos vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų rūšys. Buvo nustatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu (38 straipsnio 1 dalies 1 punktas), už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (38 straipsnio 1 dalies 2 punktas), už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (38 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pareigūnams mokamų priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (38 straipsnio 5 dalis).
Pažymėtina, kad nurodytuose Statuto straipsniuose (jų dalyse) pakartotos Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostatos, reguliuojančios valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų rūšis, jiems mokamų priedų dydžio (sumos) apribojimą ir priemokų dydžio (sumos) apribojimą.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimo. Minėta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) VI skyriuje „Darbo užmokestis“. Taigi šio skyriaus inter alia 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t. y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
17. Statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 29 ir 30 straipsniuose nustatyti vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo laiko, inter alia šių pareigūnų viršvalandinio darbo, darbo poilsio bei švenčių dienomis, apribojimai ir atvejai, kada viršvalandinis darbas privalomas.
Statuto 29 straipsnyje inter alia buvo nustatyta:
„29 straipsnis. Pareigūnų darbo laikas
1. Pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalyse nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Esant šio Statuto 30 straipsnyje nurodytiems pagrindams, vidaus reikalų įstaigos vadovas savo sprendimu pareigūnui gali pavesti dirbti ilgiau nei nustatyta savaitės darbo laiko norma.
2. Pareigūnui negalima pavesti dirbti daugiau kaip 8 valandas viršvalandžių per vieną dieną. Pamainos trukmė kartu su viršvalandžiais negali būti ilgesnė kaip 24 valandos. Į pamainos trukmę įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Vieno pareigūno viršvalandžiai per metus negali viršyti 250 valandų.
3. Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.
4. Šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems pareigūnams dirbti viršvalandžius galima pavesti tik šio Statuto 30 straipsnyje nustatytais atvejais. Tokiais atvejais pamainos trukmė kartu su viršvalandžiais negali būti ilgesnė kaip 26 valandos, o vieno pareigūno viršvalandžiai per metus negali viršyti 164 valandų.“
Statuto 30 straipsnyje nustatyta:
„30 straipsnis. Atvejai, kai privalomas viršvalandinis darbas
1. Pareigūnas privalo vykdyti vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymą ar nurodymą dirbti viršvalandinį darbą, kai būtina:
1) gelbėti žmonių gyvybę ar sveikatą;
2) užkirsti kelią stichinėms nelaimėms, gaisrams, avarijoms ar katastrofoms, taip pat likviduoti jų padarinius;
3) užkirsti kelią masinėms riaušėms ar jas nutraukti;
4) užtikrinti viešąją tvarką masinių renginių metu;
5) įvykdyti tarnybinę užduotį, kurios vykdymas dėl jos ypatumų negali būti sustabdytas ar nutrauktas;
6) sustiprinti valstybės sienos apsaugą;
7) ruoštis ginkluotai krašto gynybai;
8) sustiprinti strateginių objektų apsaugą;
9) kai būtina užtikrinti oficialių užsienio svečių saugumą;
10) kitais įstatymų nustatytais atvejais.
2. Vidaus reikalų įstaigos vadovas šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais gali pavesti pareigūnams dirbti poilsio ir švenčių dienomis.“
18. Statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 30 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su 29 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas, paisydamas Statuto 29 straipsnyje nustatytų darbo laiko normatyvų, galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnui dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o vidaus tarnybos sistemos pareigūnas privalėjo vykdyti įstaigos vadovo pavedimą. Aiškinant Statuto 29 ir 30 straipsnius kartu su Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) matyti, kad net ir tais atvejais, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, vykdydamas įstaigos vadovo pavedimą, privalėjo dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, jam mokėtinų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
19. Seimas 2008 m. lapkričio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis (2007 m. birželio 7 d. redakcija), ir jis buvo išdėstytas taip:
Šiame straipsnyje nebeliko ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nuostatos, kurioje buvo nustatyta: „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos“, bei ginčijamos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nuostatos, kurioje buvo nustatyta: „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.“
20. Respublikos Prezidentas 2008 m. lapkričio 27 d. dekretu Nr. 1K-1610 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo grąžinimo Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti“ grąžino minėtą įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti. Respublikos Prezidento 2008 m. lapkričio 27 d. dekrete Nr. 1K-1610 konstatuota, kad, panaikinus valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumos apribojimą, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio priedų ir priemokų suma galėtų labai padidėti ir net viršyti pareiginės algos dydį. Dėl to būtų dar labiau iškreiptas ir taip nenuoseklus bei neskaidrus valstybės tarnautojų darbo užmokesčio reglamentavimas.
Respublikos Prezidentas Seimui pasiūlė:
„papildyti Įstatymo 6 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį 2 dalimi:
„2. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.“;
pakeisti Įstatymo 7 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Priemokų dydį nustato valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytos priemokos dydis negali viršyti 20 procentų pareiginės algos.“
21. Seimas, apsvarstęs Respublikos Prezidento dekrete siūlomas minėto įstatymo pataisas, 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2009 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 6 straipsniu Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis (2007 m. birželio 7 d. redakcija) buvo pakeistas bei papildytas, ir šis straipsnis buvo išdėstytas taip:
„23 straipsnis. Darbo užmokestis
1. Valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:
2. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.“
Taigi apmokėjimas valstybės tarnautojams, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą buvęs jiems išmokamų priemokų dalimi, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą tapo atskira valstybės tarnautojų, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, darbo užmokesčio sudedamąja dalimi.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vartojama formuluotė „papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę“ ir Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) vartojama formuluotė „viršvalandinis darbas“ savo turiniu iš esmės yra tapačios.
Palyginus šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos“, 23 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 7 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai“, su Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai“, matyti, kad pareiškėjo ginčijamu aspektu teisinis reguliavimas iš esmės pasikeitė. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, kitaip negu pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) įtvirtintą teisinį reguliavimą, nebuvo nustatyta, kad apmokėjimas už inter alia darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą įskaitomas į priedus ir priemokas ribojantį bendrą dydį (sumą).
22. Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2009 m. liepos 31 d.
Šio įstatymo 1 ir 2 straipsniais buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio (2007 m. birželio 7 d. redakcija) 3 dalis – laikinai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., buvo atitinkamai sumažinti valstybės tarnautojams mokamų priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai.
III
1. Kaip minėta, pareiškėjams kilo abejonių, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) tuo aspektu, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams nebuvo galima teisingai atlyginti už atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Valstybės tarnybos sampratos esminis bruožas yra tas, kad valstybės tarnyba suvokiama kaip tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, t. y. kaip santykių tarp valstybės ir asmenų, kuriems yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas užtikrinant viešojo administravimo vykdymą ir viešųjų paslaugų teikimą, kad būtų garantuotas visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos viešasis interesas, sistema (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas).
Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį; šie santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostantiems valstybės arba savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose); valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas, todėl valstybės tarnautojų teisinis statusas, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, įgyvendinimas negali neturėti reikšmingų ypatumų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).
Valstybės tarnybos sistemos vientisumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai; diferencijuotas valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų ir jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).
3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuluotos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimuose, kuriuose konstitucinė valstybės tarnybos samprata aiškinama inter alia kartu su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“:
– Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą suponuoja tai, kad žmogus turi gauti teisingą atlyginimą už darbą, kuris dirbančiajam ir jo šeimos nariams garantuotų normalų gyvenimo lygį; Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą valstybės tarnautojui turi būti garantuojama ne mažesniu mastu negu kitiems darbuotojams, tačiau dėl valstybės tarnybos, kaip specifinės darbinės veiklos, pobūdžio galimi tam tikri jos įgyvendinimo ypatumai;
– valstybės tarnybos įvairovė suponuoja tai, kad valstybės tarnautojai gali dirbti įvairius darbus, atlikti įvairias užduotis; valstybės tarnautojai gali eiti pareigas poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, dirbti kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo; pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.
3.1. Galimybė diferencijuotai reguliuoti valstybės tarnybos santykius suponuoja ir galimybę skirtingai reguliuoti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius, skirtingoms (išskiriamoms pagal tam tikrus aiškius ir objektyvius kriterijus) valstybės tarnautojų grupėms nustatyti inter alia skirtingas darbo apmokėjimo sistemas.
Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime konstatuota, kad galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius reguliuoti kitaip negu kitų darbuotojų, inter alia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims.
Kaip minėta, valstybės tarnybos sistemos vientisumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius, inter alia valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius, reguliuoti diferencijuotai. Įvairioms valstybės tarnautojų grupėms mokamo atlyginimo dydžio skirtumai priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamų pareigybių ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan.
3.2. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą; nėra negalimos nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai nustatomos minimali ir maksimali algos atitinkamoms pareigoms, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis; darbo užmokestį gali sudaryti ir kelios sudedamosios dalys (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir jie turi būti nustatomi įstatymu; biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).
3.3. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, tačiau reguliuojant valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius turi būti paisoma Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančios žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
3.4. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principų.
Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad:
– Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu; draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojo savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan.;
– konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi ir su vienu iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, t. y. su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu; jei valstybės tarnautojui (ar kitam darbuotojui) teisės aktuose yra nustatytas tam tikras apmokėjimas už darbą, jis ir turi būti mokamas nustatytą laiką; valstybės tarnautojai (ir kiti darbuotojai) turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų; būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių;
– konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, – jis gali būti mažinamas tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms; apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.
3.5. Konstitucinis Teismas savo aktuose (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas) yra pažymėjęs: ir Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti įgaliojimus vykdyti valstybės biudžetą, ir Seimas, pagal Konstituciją valstybės biudžetą tvirtinantis įstatymu, negali nereaguoti į tokį esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų; esant tokioms aplinkybėms gali būti keičiamas atitinkamas teisinis reguliavimas; savaime suprantama, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai gali būti nesurenkamos valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytos pajamos, taigi negaunamos ir reikiamos lėšos atitinkamoms valstybės biudžeto (ir savivaldybių biudžetų) įstatyme numatytoms reikmėms finansuoti; tokiais (bet, žinoma, ne tik tokiais) atvejais valstybės biudžetas gali būti keičiamas nepasibaigus biudžetiniams metams; tokia galimybė yra expressis verbis numatyta Konstitucijos 132 straipsnio 2 dalyje; keičiant valstybės biudžetą (ir savivaldybių biudžetus) gali būti mažinamos išlaidos (asignavimai).
Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs: esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti keičiamas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); įstatymų leidėjas, dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties priimdamas sprendimą mažinti iš valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų finansuojamų institucijų pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą, turi būti įsitikinęs, jog valstybės ekonominė, finansinė padėtis iš tiesų yra tokia sunki, kad dėl to būtina mažinti minėtų pareigūnų ir valstybės tarnautojų (darbuotojų) atlyginimą už darbą (Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); toks atlyginimo už darbą mažinimas turi būti laikinas ir grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis itin sunkią valstybės ekonominę, finansinę padėtį, kaip antai: pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti savo prisiimtų įsipareigojimų, ir tokia padėtis valstybėje nėra trumpalaikė (Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas); tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas).
3.6. Pažymėtina, kad teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra konstitucinė žmogaus teisė (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Ribojant asmens teises ir laisves, inter alia žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, negali būti pažeistas konstitucinis proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Minėta, kad valstybės tarnautojų atlyginimai gali būti laikinai mažinami valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, tačiau ir tokiu atveju turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Pabrėžtina, kad konstitucinis proporcingumo principas yra neatsiejamas nuo kitų Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo principų.
Šiame kontekste konstitucinis proporcingumo principas inter alia reiškia, kad, valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimo mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos.
Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad konstitucinis valstybės tarnybos institutas implikuoja tam tikrą hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą ir diferencijuotus tarnautojams mokamų atlyginimų dydžius. Valstybės tarnautojų atlyginimo dydžių skirtumų proporcijos priklauso nuo daugelio objektyvių valstybės tarnybos ypatumų, kaip antai: valstybės institucijai priskirtų atitinkamų funkcijų pobūdžio, valstybės tarnautojui pavestų funkcijų sudėtingumo ir apimties, tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą, užimamų pareigybių ypatumų, valstybės tarnautojo profesinio lygio, kvalifikacijos ir pan. Taigi pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje būtų sumažinti neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodintas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai būtų sumažinti atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais būtų ne tik paneigti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypta nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.
Kartu pažymėtina, jog konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai nereiškia, kad negali būti nustatyta tokia valstybės tarnautojo atlyginimo dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje valstybės tarnautojams (ir kitiems darbuotojams, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų) nustatytas atlyginimas būtų nemažinamas. Pažymėtina, kad nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybės tarnautojo atlyginimas būtų sumažintas iki tokio dydžio, jog nebebūtų užtikrinti jo minimalūs socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos.
4. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą aiškintina kartu su šioje dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.
Konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus (Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
Žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata traktuotinas kaip valstybės funkcija (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai – sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaigų vadovai privalo organizuoti įstaigos darbą taip, kad būtų laikomasi įstatymų leidėjo nustatytų valstybės tarnautojų darbo, dirbamo nukrypstant nuo įprastinių darbo sąlygų, inter alia darbo poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, apribojimų.
5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucija – vientisas aktas, kad jos nuostatos yra susijusios ir sudaro darnią sistemą. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo: Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia viena svarbiausių Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės įgyvendinimo prielaidų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, taigi ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku; ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė; pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.
IV
Dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:
2. Ginčijamoje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Minėta, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir statutiniams valstybės tarnautojams, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, be išlygų taikoma Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta darbo apmokėjimo tvarka.
3. Taip pat minėta, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir Vidaus tarnybos statuto 36 straipsnio 6 dalį (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų už kvalifikacinę kategoriją bei laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamo priedo už tarnybos stažą bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 30 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 5 dalį (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
4. Šiame nutarime inter alia konstatuota, kad įstaigų vadovai privalo organizuoti įstaigos darbą taip, kad būtų laikomasi įstatymų leidėjo nustatytų valstybės tarnautojų darbo, dirbamo nukrypstant nuo įprastinių darbo sąlygų, inter alia darbo poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, apribojimų.
Taigi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
5. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
7. Minėta, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą.
Vertinant pareiškėjų ginčijamą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą priedų ir priemokų ribą.
Kad tokios situacijos galimos, matyti ir iš pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo Konstituciniam Teismui pateiktų prašymų argumentų ir bylų medžiagos.
8. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą. Taigi konstatuotina, kad dėl tokių nuostatų nebuvimo Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
9. Minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.
10. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama kuriame nors aukštesnės galios teisės akte, inter alia pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).
11. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, ir konstitucinį teisinės valstybės principą Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą.
12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Minėta, kad Seimo 2007 m. birželio 7 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 221, 481, 501 straipsniais įstatymo 11 straipsniu Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo papildyta antru sakiniu ir ši dalis (ji taip pat ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje) buvo išdėstyta taip:
Minėta ir tai, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams, inter alia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija).
14. Palyginus Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu iš esmės nepasikeitė.
15. Šiame nutarime konstatavus, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, savaime neprieštaravo ir Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas.
16. Palyginus Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu iš esmės nepasikeitė. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija) taip pat nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą.
17. Šiame nutarime konstatavus, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Armanas Abramavičius Toma Birmontienė Pranas Kuconis Kęstutis Lapinskas Zenonas Namavičius Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis |