Administracinė byla Nr. I-756-6/2011

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos atstovei Žanai Mekšraitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 338 punkto nuostata neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) 2 punktui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Miesto energija“ skundą dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos sprendimo dalies panaikinimo, 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi nutarė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 338 punkto (2008 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostata, kad „nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto, karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams“, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad ministras sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 345 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 921 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų 2 punktui, kad Ūkio ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (Žin., 1992, Nr. 33-1014), Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975), kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais įstatymais ir teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat šiais nuostatais. Šia nutartimi teismas sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės prašymą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. nutartyje nurodė, jog nagrinėjant skundą būtina taikyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 338 punkto (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) nuostatą, kad „nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto, karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams“. Ginčijama Taisyklių nuostata, teismo nuomone, yra klasikinis veikimo viršijant kompetenciją (ultra vires) pavyzdys, kadangi nei Konstitucijoje, nei įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose nėra numatyta galimybė ūkio ministrui nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų galima netaikyti Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Taisyklių 1 priedo 3 punktas). Būtent todėl ši nuostata, teismo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 98 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) 2 punktui.

II.

Rengiant norminę bylą nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, gautas atsakovo Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija) atsiliepimas į prašymą, kuriame nurodoma, jog įsteigus Energetikos ministeriją, energetikos srityje valstybės politiką įgyvendina Energetikos ministerija (Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 86). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921, Ūkio ministerijai nebesuteikia jokių teisių ir funkcijų energetikos sektoriuje. Taigi įsteigus Energetikos ministeriją, Ūkio ministerija nebeturi kompetencijos aiškinti energetikos srities teisės aktų nuostatų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) atsiliepime į Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą nurodo šiuos argumentus:

1. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 6 straipsnis nustatė Ūkio ministerijos kompetenciją, inter alia tvirtinti energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles, o Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas, Įstatymas) 13, 15, 26 ir 29 straipsniai nustatė ūkio ministro kompetenciją tvirtinti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles.

2. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, tvirtinamose Lietuvos Respublikos ūkio ministro, nustatomos šilumos, karšto vandens tiekėjų ir pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo tarpusavio santykiai, kompetencija, teisės ir pareigos karšto vandens tiekimo srityje. Šio straipsnio 1 dalis reguliavo su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotos šilumos kiekio priskyrimą ir išdalijimą apmokėti vartotojams – numatyta, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Taigi ši nuostata nustato imperatyvią sąlygą, kuriai esant teikėjai turi teisę priskirti ir išdalyti apmokėti vartotojams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį, t. y. jie privalo įvykdyti visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, ir nenumatė šios sąlygos taikymo išimčių. Taisyklių 338 punkte pakartotas Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas. Tačiau šioje nuostatoje numatyta ir šios taisyklės išimtis, numatanti, kad nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto, karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams.

3. Šilumos ūkio įstatymas ir kiti tuo metu galioję teisės aktai eksplicitiškai nenumatė galimybės ūkio ministrui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų galima netaikyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyvios sąlygos. Tačiau teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis yra išdėstytos tam tikros teisės nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog tiriamas ir tas teisinis reguliavimas, kuris teisės aktuose (jų dalyse) yra įtvirtintas eksplicitiškai (expressis verbis), ir tas, kuris teisės aktuose (jų dalyse) įtvirtintas implicitiškai ir aiškinant teisę yra išvedamas iš eksplicitinių teisės nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas). Viešojo administravimo institucijoms yra suteikiama diskrecijos teisė, kuri suprantama kaip galia, suteikianti administravimo subjektui tam tikrą laisvę priimant sprendimus, įgalinant jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-415-2203-06). Taigi nors 2008 m. gruodžio 4 d. galioję teisės aktai eksplicitiškai nesuteikė Lietuvos Respublikos ūkio ministrui galimybės nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų galima netaikyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyvios sąlygos, tačiau, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis teisės aktų jam suteikta kompetencija, turi teisę vertinti ne tik eksplicitinį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Šilumos ūkio įstatyme ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, bet ir atsižvelgti į implicitinį vertinamų teisinių santykių reguliavimą, išplaukiantį iš bendrosios Ūkio ministerijos, kaip viešojo administravimo institucijos, kompetencijos.

4. 2009 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos įsteigimo įstatymo 1 straipsniu buvo įsteigta Energetikos ministerija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatų 5 punktas numato svarbiausius Energetikos ministerijos uždavinius, siekiant užtikrinti Lietuvos energetinio ūkio plėtrą, gyventojų gerovės kilimą ir vykdant narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus. 2009 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 4, 6, 7, 8, 10, 17, 18, 24 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas Energetikos įstatymo 6 straipsnis, nustatant Energetikos ministerijos kompetenciją inter alia tvirtinti energijos ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles, o Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 6, 7, 8, 13, 15, 18, 21, 26, 29, 31, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymu buvo pakeistos atitinkamos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos dėl kompetencijos tvirtinti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, nustatant, jog jas tvirtina energetikos ministras. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-255 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ ginčijamas teisinis reguliavimas buvo pakeistas – ginčijama Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 338 punkto nuostata panaikinta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas kelia klausimą dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 338 punkto (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad ministras sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) 2 punktui.

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 338 punktas nustatė:

„Tuo atveju, jeigu karšto vandens tiekėjas nėra įvykdęs visų savo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, nustatant mokėjimą už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis negali būti priskirtas ir išdalijamas sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams, o jeigu jis jau buvo priskirtas ir išdalytas, atliekamas perskaičiavimas. Nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto, karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams.“

Pareiškėjui yra kilusios abejonės dėl dalies šios nuostatos teisėtumo, o būtent – dėl Taisyklių 338 punkto ta apimtimi, kuria numatyta, kad nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto, karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-255 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas Taisyklių 338 punktas ir ginčijamas teisinis reguliavimas šiuo metu nebegalioja. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamą norminę administracinę bylą inicijavo teismas, kuriam kilo abejonės dėl individualioje administracinėje byloje taikytino norminio administracinio akto nuostatos teisėtumo, konstatuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo išnagrinėti šį prašymą neatsižvelgiant į tai, jog ginčijama nuostata yra panaikinta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I¹-1/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I⁶-2/2007, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-1/2009).

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip minėta, prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 98 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) (toliau – ir Ūkio ministerijos nuostatai) 2 punktui.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas.

Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų 2 punktas (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) nustatė, kad Ūkio ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais įstatymais ir teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat šiais nuostatais.

IV.

Pareiškėjas abejones dėl ginčijamos Taisyklių 338 punkto nuostatos teisėtumo grindžia tuo, jog, jo nuomone, ūkio ministras, nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, viršijo savo kompetenciją.

Kaip kad ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams <...>. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai ir kt.). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai ir kt.). Vyriausybės nutarimai, ministerijų (ministrų) ar kitų valstybės institucijų (jų vadovų) poįstatyminiai teisės aktai negali pakeisti arba iškreipti įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Kaip kad ne kartą teismas yra nurodęs, viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 28 d. sprendimas byloje Nr. I¹-4/2006, 2007 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. I⁸-15/2007, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Nr. I⁴⁴⁴-4/2008).

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1767 redakcija) 6 straipsnio 6 punktas įtvirtino Ūkio ministerijos kompetenciją tvirtinti energijos (inter alia šilumos energijos, Energetikos įstatymo 2 str. 3 d.) ir energijos išteklių perdavimo, skirstymo, tiekimo ir vartojimo taisykles. Ūkio ministerijos (ūkio ministro) įgaliojimai nustatyti šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles buvo įtvirtinti ir Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija, galiojusi ginčijamo teisinio reguliavimo nustatymo metu) 13 straipsnio 2 dalyje, 15 straipsnio 4 dalyje, 26 straipsnio 2 dalyje bei 29 straipsnio 3 dalyje. Taigi darytina išvada, jog Ūkio ministerijai (ūkio ministrui) šioje norminėje administracinėje byloje aktualiu laikotarpiu buvo pavesta detalizuoti šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, tiesiogiai susijusius su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu (Šilumos tiekimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 1 punktas). Tačiau, atsižvelgiant į Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalyje bei Ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, taip pat į jau minėtus argumentus dėl viešojo administravimo subjektų kompetencijos teisėkūros srityje ribų, akivaizdu, jog ūkio ministras, vadovaudamas Ūkio ministerijai ir spręsdamas Ūkio ministerijos kompetencijai priskirtus klausimus (Ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) 14.1 p.), inter alia priimdamas teisės aktus, yra saistomas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Įstatymų, Vyriausybės nutarimų bei kitų teisės aktų reikalavimų.

Taigi išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog ūkio ministro, vadovaujančio Ūkio ministerijai, šioje byloje aktualiu laikotarpiu įgyvendinusiai valstybės politiką energetikos srityje (Energetikos įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1767 redakcija) 6 straipsnio 1 punktas), ir priimančio sprendimus šios ministerijos kompetencijos priskirtais klausimais, tam tikra diskrecija vykdant savo įgaliojimus šioje srityje nekvestionuotina. Tačiau, kaip jau minėta, pagal Konstitucijos bei įstatymais apibrėžtą kompetenciją formuodamas ir vykdydamas politiką šioje srityje, taigi ir priimdamas teisės aktus, ministras negali veikti ultra vires – ministras privalo laikytis Konstitucijos bei įstatymų. Priešingu atveju būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalis, pagal kurią ministras sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus bei vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas, taip pat ir Ūkio ministerijos nuostatų 2 punktas.

V.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (2009 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-250 redakcija, aktuali individualioje byloje kilusio ginčo metu), nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Pastebėtina, jog analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ginčijamo norminio administracinio akto – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių – priėmimo metu galiojusios 2007 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje. Vertinant šią nuostatą, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog įstatymų leidėjas numatė vienintelę sąlygą (atvejus), kada su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams – t. y. kai tiekėjas yra įvykdęs visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name.

Kaip minėta, ginčijamoje Taisyklių 338 punkto nuostatoje numatyta, kad nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams. Taisyklių 1 priedo 3 punkte yra nurodytas Šilumos ūkio įstatymas. Atsižvelgiant į tai, jog Šilumos ūkio įstatyme vienintelė norma, reguliuojanti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo apmokėti buitiniams karšto vandens vartotojams, yra būtent cituota šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata, darytina išvada, jog ūkio ministras ginčijamame Taisyklių 338 punkte numatė, jog esant tam tikrai sąlygai – t. y. nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto – gali būti netaikomas minėtoje Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatoje numatytas apribojimas. Tačiau, įvertinus anksčiau minėtus argumentus dėl teisėkūros subjektų kompetencijos nustatyti teisinį reguliavimą ribų, akivaizdu, jog ūkio ministras, turėdamas įgaliojimus nustatyti tam tikras įstatymo nuostatas konkretizuojantį ir detalizuojantį teisinį reguliavimą, yra saistomas Įstatymo, o konkrečiu atveju – Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyvios nuostatos, jog su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik jei tiekėjai yra įvykdę visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Taigi ūkio ministras neturėjo diskrecijos teisės spręsti dėl šios Įstatymo nuostatos taikymo ir / ar netaikymo, kadangi tokia teisė įstatyme nei eksplicitiškai, nei juolab implicitiškai nebuvo įtvirtinta – Įstatyme įtvirtinta imperatyvi ir besąlygiška teisės norma, nuo kurios nukrypti ūkio ministras negalėjo.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog ūkio ministras, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatydamas, jog minėtoje Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatoje įtvirtinta sąlyga (apribojimas) netaikoma tais atvejais, kai nėra nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto, t. y. iš esmės poįstatyminiu teisės aktu išplėsdamas įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą ir numatydamas daugiau atvejų, kada su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams, sukūrė naują teisės normą, konkuravusią su Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytąja. Dėl nurodytų aplinkybių Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 338 punkto nuostata „Nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto, karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams“ pripažintina prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) 2 punktui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcija) 338 punkto nuostata „Nesant nepaskirstytojo karšto vandens kiekio nustatymo akto, karšto vandens tiekėjas turi teisę netaikyti teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytų apribojimų dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo ir išdalijimo sumokėti buitiniams karšto vandens vartotojams“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 98 straipsnio 1 dalies nuostatai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 921 patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (2008 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 345 redakcija) 2 punktui.

Sprendimas neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis Vaida Urmonaitė Maculevičienė Skirgailė Žalimienė

_________________