LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 145 IR 148 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-577
2006 m. sausio 9 d. Nr. 12
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2005 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 565, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau vadinama – kodeksas) 145 ir 148 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-577 (toliau vadinama – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Galiojanti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) redakcija neriboja 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo (Žin., 2002, Nr. 45-1712) (toliau vadinama – konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2002 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl 1952 m. Tarptautinės konvencijos dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo ratifikavimo (Žin., 2002, Nr. 45-1695), tinkamo taikymo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Taigi Lietuvos Respublikos teismai, priimdami sprendimus dėl laivų arešto, privalo vadovautis konvencija.
2. Įstatymo projekto 1 straipsnis, kuriame siekiama numatyti papildomą laikinąją apsaugos priemonę – laivo areštą, nesukelia papildomų teisinių pasekmių, kadangi laivai gali būti areštuojami ar sulaikomi vadovaujantis kodekso 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, kuriuose numatytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo nekilnojamojo daikto areštas (vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 1.98 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 101-2300) 8 straipsniu, jūriniai laivai prilyginami nekilnojamiesiems daiktams) ir atsakovui priklausančio daikto sulaikymas.
Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis kodekso 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi kitos, ne tos, kurios numatytos kodekso 145 straipsnyje, laikinosios apsaugos priemonės gali būti numatytos kituose įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse, kurias ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas. Konvencijos 3 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė areštuoti ne atsakovui priklausantį laivą.
3. Aiškinamajame rašte keliamos jurisdikcijos problemos išspręstos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 28 aprobuotoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje teismams nurodė, kad tuo atveju, kai užsienio valstybės teismas nagrinėja bylą, neteismingą Lietuvos teismui, ir ieškovas prašo užtikrinti ieškinį areštuojant Lietuvoje esantį atsakovo turtą, Lietuvos teismas turi teisę spręsti ieškinio užtikrinimo klausimą bendrais pagrindais). Be to, 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo 31 straipsnyje taip pat įtvirtinta ieškovo teisė paduoti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones valstybės narės teismui, net jeigu pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.