Byla Nr. 23/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽALOS, PADARYTOS NETEISĖTAIS KVOTOS, TARDYMO, PROKURATŪROS IR TEISMO VEIKSMAIS, ATLYGINIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO (2001 M. KOVO 13 D. REDAKCIJA) 3 DALIES IR 7 STRAIPSNIO (2001 M. KOVO 13 D. REDAKCIJA) 7 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. rugpjūčio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Gediminui Sagačiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. rugpjūčio 8 d. išnagrinėjo bylą Nr. 23/04 pagal pareiškėjo -Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms ir ar šio įstatymo 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, Konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintoms teisingumo vykdymo nuostatoms.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, Konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms ir ar šio įstatymo 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, Konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms, Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintoms teisingumo vykdymo nuostatoms.
Nors minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta 2002 m. gruodžio 5 d., prašymas Konstituciniame Teisme gautas tik 2004 m. balandžio 22 d.
II
Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę, tuo tarpu pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį teisė į žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą neperleidžiama ir nepaveldima. Tai neleidžia asmeniui pasinaudoti konstitucine ir Įstatyme įtvirtinta teise į žalos atlyginimą. Dėl to šeimos nariai netenka teisės į palikimą kaip turtinių ir neturtinių teisių visumą, nors būtent ši teisė mirus asmeniui, kurio atžvilgiu padarytas atitinkamas teisės pažeidimas, yra vienintelė šeimos satisfakcija už patirtą žalą (netekus sutuoktinio, tėvo). Be to, Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė atlyginti žalą; ji gali būti reguliuojama įstatymu, bet negali būti iš esmės paneigiama. Tačiau Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu ši prievolė yra iš esmės paneigiama.
2. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 7 dalį atlygintinos moralinės žalos dydis negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų. Taigi nustatyta valstybės atsakomybė yra ribota; šių ribų negali peržengti net teismas, pagal Konstitucijos 109 straipsnį vykdantis teisingumą. Tačiau valstybės galios fizinio asmens atžvilgiu yra labai didelės, todėl pačios valstybės nustatyta prievolė ribotai atlyginti moralinę žalą ją patyrusiam asmeniui neatitinka tos žalos, kurią valstybė gali padaryti fiziniam asmeniui. Šiuo atžvilgiu valstybės teisinė padėtis skiriasi nuo kitų subjektų, turinčių pareigą visiškai atlyginti padarytą žalą, teisinės padėties. Tai neatitinka konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos Konstitucijai neprieštaravo. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Teisė į žalos atlyginimą, kaip asmens turtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnyje numatyta teise į nuosavybę laikytina nuo prievolės atlyginti žalą atsiradimo momento, t. y. nuo atitinkamo teisinio fakto. Asmens teisė, kad jo turtas (įskaitant ir turtines teises) po mirties būtų paveldėtas, laikytina asmens konstitucinės teisės į nuosavybę sudedamąja dalimi. Tad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu iš tikrųjų yra ribojama asmens nuosavybės teisė (nuosavybės neliečiamumas). Tačiau asmens konstitucinės teisės ribojimas laikytinas pagrįstu tiek, kiek jis yra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo paveldėti teisę į žalos atlyginimą pagrįstumą nulemia, pirma, tai, kad teisė į žalos atlyginimą kyla iš prievolės, neatskiriamai susijusios su kreditoriaus asmeniu, antra, tai, kad visiems kitiems asmenims, netiesiogiai nukentėjusiems nuo teisėsaugos institucijų veiksmų prieš asmenį, pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį turintį teisę į žalos atlyginimą (jo artimiesiems, giminaičiams ir kt.), teisė į žalos atlyginimą atsiranda bendrais, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytais pagrindais. Taigi draudimas paveldėti teisę į žalos atlyginimą yra pagrįstas tiek, kiek jis užkerta kelią kitiems asmenims iš valstybės gauti dvigubą satisfakciją, kai asmuo, pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį turintis teisę į žalos atlyginimą, miršta.
2. Pagal Įstatymą valstybės atsakomybė yra ribota tik atlyginant moralinę žalą; kitokia žala atlyginama netaikant jokių ribojimų. Be to, Įstatymas neišsiskyrė iš atitinkamo laikotarpio teisinės aplinkos; atsižvelgiant į to meto, kai buvo priimtas ir galiojo Įstatymas, socialinį teisinį kontekstą (smarkiai besiskiriantį nuo šiandieninio), inter alia į tai, kad tuo metu Lietuvos teisinė sistema buvo reformuojama ir moralinės žalos nustatymo ir apskaičiavimo tvarka nebuvo „išgryninta“, Įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas tam tikru mastu saugojo nuo nepagrįstų bandymų pasipelnyti.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat, pasak pareiškėjo, Konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms ir ar Įstatymo 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms, Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintoms teisingumo vykdymo nuostatoms.
2. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų negalima aiškinti kaip įtvirtintų tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis.
Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo inter alia, pasak pareiškėjo, Konstitucijos preambulėje įtvirtintoms teisingumo ir teisinės valstybės nuostatoms, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar šios dalys neprieštaravo konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
3. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis).
Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 7 straipsnio 7 dalis neprieštaravo inter alia, pasak pareiškėjo, Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintoms teisingumo vykdymo nuostatoms, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar ši dalis neprieštaravo Konstitucijos 109 straipsniui.
4. Seimas 1997 m. lapkričio 4 d. priėmė Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo inter alia nustatyta, kad jis reglamentuoja žalos, padarytos fiziniam asmeniui dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, administracinio arešto arba pataisos darbų neteisėto paskyrimo, atlyginimą ir kad šią žalą atlygina valstybė.
Įstatymas įsigaliojo 1997 m. lapkričio 19 d.
5. Konstitucinis Teismas konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 20 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 31 straipsnio 1 daliai, ir pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymą ištirti, ar šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 1, 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 2000 m. birželio 30 d. yra priėmęs nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame pripažino, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria, kaip apibrėžta tame Konstitucinio Teismo nutarime, „paneigiama teisė į žalos atlyginimą asmenims, kurių atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis panaikintas neįsiteisėjęs ir byla nutraukta arba nuteistas asmuo išteisintas dėl to, kad kuri nors nauja arba naujai paaiškėjusi aplinkybė neginčijamai įrodo, jog teismas padarė klaidą, jeigu neįrodyta, kad šios aplinkybės atitinkamu laiku nebuvo išaiškintos vien tik arba iš dalies dėl nuteistojo kaltės, ir baudžiamasis procesas yra pasibaigęs“, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1, 2 dalims.
Konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas 2000 m. birželio 30 d. nutarimas, Konstitucinis Teismas netyrė, ar Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 7 dalis, kurių atitiktį Konstitucijai pareiškėjas -Vilniaus apygardos teismas ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje.
6. Įstatymas buvo keičiamas ir papildomas Seimo 2001 m. kovo 13 d. priimto ir 2001 m. kovo 30 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 7 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, tačiau Įstatymo 3 straipsnio (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalis ir 7 straipsnio (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 7 dalis keičiamos ir (arba) papildomos nebuvo.
7. Įstatymo 3 straipsnyje (2001 m. kovo 13 d. redakcija) buvo nustatyta:
„1. Teisę į žalos atlyginimą, jei yra šio įstatymo 4 straipsnyje nurodyti pagrindai, turi asmenys, kurie buvo neteisėtai laikinai sulaikyti, neteisėtai sulaikyti, neteisėtai nuteisti, neteisėtai suimti arba kuriems neteisėtai buvo paskirtas administracinis areštas ar pataisos darbai.
2. Teisę į žalos atlyginimą turi ir asmenys, kuriems žalos atlyginimą priteisė Europos žmogaus teisių teismas, ir asmenys, su kuriais pasiektas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas draugiškas susitarimas.
8. Įstatymo 7 straipsnyje (2001 m. kovo 13 d. redakcija) buvo nustatyta:
„1. Asmeniui, turinčiam teisę į žalos atlyginimą pagal šį įstatymą, atlyginama reali žala, tai yra dėl kvotos, tardymo organų, prokuratūros pareigūnų ar teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų turėtos išlaidos, turto sužalojimas arba netekimas, negautas darbo užmokestis, pašalpos, pensijos ar kitos darbinės pajamos bei moralinė žala, taip pat grąžinamos darbinės ir profesinės teisės.
2. Asmeniui, dirbusiam pagal darbo sutartį, atlyginama už kiekvieną neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ar neteisėtai paskirto administracinio arešto dieną. Žalos dydis apskaičiuojamas pagal jo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
3. Asmeniui, kuris vertėsi individualiu verslu arba profesine veikla, atlyginama už kiekvieną neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ar neteisėtai paskirto administracinio arešto dieną. Žalos dydis apskaičiuojamas pagal 12 paskutiniųjų mėnesių prieš verslo ar profesinės veiklos nutraukimą dėl neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ar neteisėtai paskirto administracinio arešto vidutines apmokestintas pajamas, kurios dalijamos iš šių 12 mėnesių kalendorinių dienų skaičiaus ir dauginamos iš kalendorinių dienų, kurias asmuo buvo neteisėtai kalintas, neteisėtai laikinai sulaikytas, neteisėtai sulaikytas, neteisėtai suimtas, neteisėtai areštuotas administracine tvarka, skaičiaus. Jei asmuo individualiu verslu arba profesine veikla vertėsi mažiau negu 12 mėnesių, tai žalos dydis apskaičiuojamas ta pačia tvarka už visą verslo ar profesinės veiklos laikotarpį.
4. Individualios (personalinės) įmonės savininkui, jei dėl neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo ar neteisėtai paskirto administracinio arešto nutrūksta jo įmonės veikla, žalos dydis apskaičiuojamas pagal paskutinių praėjusių kalendorinių metų jo įmonės ataskaitinius rodiklius, dalijant įmonės apmokestintas pajamas (pajamas, likusias atskaičius mokesčius) iš praėjusių metų kalendorinių dienų skaičiaus ir dauginant iš kalendorinių dienų, kurias asmuo buvo neteisėtai kalintas, neteisėtai laikinai sulaikytas, neteisėtai sulaikytas, neteisėtai suimtas ar neteisėtai areštuotas administracine tvarka, skaičiaus. Jei individuali (personalinė) įmonė vykdė veiklą nepilnus praėjusius kalendorinius metus, žalos dydis apskaičiuojamas ta pačia tvarka už visą įmonės veiklos laikotarpį.
5. Besimokančiam asmeniui (moksleiviui, studentui ir pan.) ir asmeniui, nedirbusiam pagal darbo sutartį, nesivertusiam individualiu verslu ar profesine veikla, bet užsiregistravusiam valstybinėje darbo biržoje, atlyginama už kiekvieną neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, neteisėtai paskirto administracinio arešto dieną. Žalos dydis apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, kuri dalijama iš 30 ir dauginama iš kalendorinių dienų, kurias asmuo buvo neteisėtai kalintas, neteisėtai laikinai sulaikytas, neteisėtai sulaikytas, neteisėtai suimtas, neteisėtai areštuotas administracine tvarka, skaičiaus.
6. Asmeniui, kuriam buvo paskirti pataisos darbai, atlyginama žala, atsiradusi dėl jo darbo užmokesčio dalies atskaitymo į valstybės pajamas.
7. Atlygintinos moralinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kaltinimo sunkumą, paskirtos bausmės arba nuobaudos dydį, neteisėto kalinimo, neteisėto laikino sulaikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, neteisėtai paskirto administracinio arešto laiką, informacijos apie administracinio arešto paskyrimą, laikiną sulaikymą, sulaikymą, suėmimą, nuteisimą paskleidimą visuomenėje ir kitas aplinkybes, tačiau jis negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų.
8. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims žalos atlyginimo dydį nustato Europos žmogaus teisių teismo sprendimas arba šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas draugiškas susitarimas. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas arba šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytas draugiškas susitarimas turi būti įvykdytas išmokant piniginę kompensaciją per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai teismo sprendimą ar draugišką susitarimą gauna Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Europos žmogaus teisių teisme.“
9. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) visa 3 dalis ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) visa 7 dalis, iš pareiškėjo prašymo argumentų, taip pat iš Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos, kurioje buvo priimta nutartis dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kuria buvo inicijuota ši konstitucinės justicijos byla, medžiagos matyti, kad pareiškėjui abejonių kilo tik dėl to, ar Konstitucijai neprieštaravo Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostata „Atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“.
10. Seimas 2002 m. gegužės 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymą, pagal kurio 7 straipsnį įsigaliojus šiam įstatymui turėjo netekti galios Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymas (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas įsigaliojo 2002 m. birželio 7 d. Taigi tą dieną Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymas (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), neteko galios.
Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas (inter alia jo pavadinimas) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
Paminėtina, kad nuostatų, kurios buvo įtvirtintos Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalyje ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalyje ir kurių atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas, Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatyme (2002 m. gegužės 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) neliko.
II
1. Referendumu priėmusi Konstituciją – aukščiausios teisinės galios aktą, Lietuvių Tauta padėjo savo, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos, bendro gyvenimo norminį pagrindą ir įtvirtino valstybę kaip bendrą visos visuomenės gėrį. Konstitucija yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas reiškia inter alia tai, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, užtikrinančios jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat ir žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d'ztre; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu.
Konstitucija – antimažoritarinis aktas; ji gina individą. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybė yra konstituciškai įpareigota teisinėmis, materialinėmis, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo neteisėto kėsinimosi ar ribojimo, nustatyti pakankamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemones (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai).
2. Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės institucijas, pareigūnus (ir tada, kai jie vykdo jiems patikėtas funkcijas, ir tada, kai neįgyvendina jokių savo įgaliojimų) žmonės pagrįstai gali laikyti valstybės valios reiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, tarptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės – galingo mechanizmo – savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga.
3. Saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, jog iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'ztre.
4. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas santykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija. Antai įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas gali būti diferencijuotas pagal tai, ar neteisėtais veiksmais padaryta žala yra atlyginama neteismine, ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir reikalauti teisingai atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Įstatymu reguliuojant minėtus santykius taip pat privalu paisyti asmenų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos, teismo nepriklausomumo, tinkamo teisinio proceso, kitų konstitucinių principų.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokio teisinio reguliavimo, kai asmuo, kuriam materialinė ir (arba) moralinė žala buvo padaryta neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, negali teisme reikalauti šios žalos teisingai atlyginti arba kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui minėtais neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.
Pabrėžtina ir tai, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
5. Įstatymų leidėjo diskrecijos, kuria jis gali naudotis reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, negalima interpretuoti kaip apimančios jo laisvą nuožiūrą nustatyti kokį nors išsamų (baigtinį) sąrašą atvejų, kuriais tokia žala turi būti atlyginama, arba nustatyti, kad tam tikrais atvejais minėtais neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti neatlyginama.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas taip pat neturi laisvės nustatyti kokių nors minimalių ribų, kurių nesiekianti valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padaryta žala būtų neatlyginama. Įstatymų leidėjas neturi konstitucinių įgaliojimų nustatyti ir kokių nors maksimalių atlygintinos valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos žalos dydžių, kurie suvaržytų teismą ir neleistų priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.
Paminėtina ir tai, kad reguliuojant žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo santykius negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad žalos atlyginimas priklausytų nuo to, ar teismo sprendimas, kuriuo asmuo buvo neteisėtai nuteistas (ir kuris vėliau buvo panaikintas), buvo apskųstas apeliacine ar kasacine tvarka (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas).
Nepaisant minėtų imperatyvų būtų sudaromos prielaidos atsirasti ir tokioms teisinėms situacijoms, kai žala, padaryta asmeniui neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, būtų visiškai arba iš dalies neatlyginta ir būtų apriboti teismo konstituciniai įgaliojimai vykdyti teisingumą. Tai reikštų, kad yra nepaisoma ir konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, nukrypstama nuo konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.
Šiame kontekste pažymėtina, kad asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo, tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt.
6. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje expressis verbis minimos dvi žalos rūšys: materialinė ir moralinė žala, t. y. (atitinkamai) turtiniai praradimai ir dvasinio (neturtinio) pobūdžio skriaudos (jas gali sukelti ir fizinis skausmas), kurias tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įstatymų leidėjas privalo paisyti šios konstitucinės distinkcijos.
Kartu pažymėtina, kad reikalavimo įstatymuose, kituose teisės aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina; Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir kitais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių konstitucinė samprata.
7. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įvertinimu) ir atlyginimo už tą žalą forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in integrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta žala gali būti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalą atlyginti ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis vertybėmis. Tuo tarpu, kaip minėta, moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.
8. Konstitucijoje įtvirtintas asmeniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę savaime nėra tapatus žalos skirstymui į tokią, kurios materialaus atlyginimo reikalauti gali ne tik pats atitinkamą žalą patyręs asmuo, bet ir tam tikri kiti asmenys, ir tokią, kurios materialaus atlyginimo reikalauti gali vien tą žalą patyręs asmuo, nes pati galimybė materialiai atlyginti ją yra siejama vien su tuo asmeniu ir negali būti siejama su jokiu kitu asmeniu. Antai, paisant konstitucinio nuosavybės (ir su ja susijusių asmens turtinių teisių) apsaugos ir gynimo imperatyvo, kitų Konstitucijos reikalavimų, konstatuotina, kad teisė reikalauti tam tikros materialinės žalos atlyginimo paprastai turi būti paveldima ar kitaip perleidžiama; tačiau yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai teisė reikalauti tam tikros materialinės žalos atlyginimo yra neatskiriamai susijusi vien su tą žalą patyrusiu asmeniu ir negali būti siejama su jokiu kitu asmeniu. Taip pat ir teisė reikalauti materialiai atlyginti asmeniui padarytą moralinę žalą vienais atvejais gali būti siejama vien su tą žalą patyrusiu asmeniu, tačiau pagal Konstituciją yra įmanomos ir tokios teisinės situacijos, kai ši teisė gali pereiti tam tikriems kitiems asmenims.
Pažymėtina, jog iš Konstitucijos anaiptol neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas (ar kitaip kompensuojamas) būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims). Atskirai paminėtinos teisinės situacijos, kai asmuo, kuriam buvo padaryta žala, yra miręs, juo labiau tada, kai asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste būtina pabrėžti, jog Konstitucija reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybė negalėtų išvengti pareigos atlyginti, kai tokio atlyginimo yra pagrįstai reikalaujama, už jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą žalą ir tais atvejais, kai pačiam asmeniui, kurio atžvilgiu buvo atlikti tie neteisėti veiksmai, tos žalos atlyginimo neįmanoma išmokėti būtent dėl to, kad jis yra miręs, juo labiau jeigu minėtais neteisėtais veiksmais tam asmeniui padarytos žalos turinį kaip tik ir sudaro tai, kad jam buvo atimta gyvybė. Taigi valstybė negali vengti atlyginti tokią žalą visais atvejais, kai ją atlyginti pagrįstai reikalauja kiti asmenys, o asmuo, kurio atžvilgiu buvo atlikti neteisėti valstybės institucijų, pareigūnų veiksmai ir kuriam tais veiksmais buvo padaryta atitinkama materialinė ir (arba) moralinė žala, nebegali pats reikalauti ją atlyginti dėl to, kad atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų neteisėtumas buvo nustatytas jau po to asmens mirties (kurios priežastis kai kada gali būti minėti neteisėti veiksmai), arba dėl to, kad nors atitinkamų valstybės institucijų, pareigūnų veiksmų, dėl kurių asmuo patyrė žalą, neteisėtumas buvo nustatytas dar tam asmeniui esant gyvam, jis mirė anksčiau, negu spėjo (per įstatyme nustatytą protingą terminą) pasinaudoti savo teise pareikalauti žalos atlyginimo arba pasinaudojo šia teise, tačiau nesulaukė, kol dėl šio reikalavimo bus priimtas ir (arba) įvykdytas atitinkamos valstybės institucijos (inter alia teismo) sprendimas.
Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad minėtą valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą būtų galima išmokėti tik tą žalą patyrusiam asmeniui ir jokiomis aplinkybėmis nebūtų galima tos žalos atlyginimo išmokėti kitiems asmenims, nors tų kitų asmenų reikalavimai atlyginti minėtą ne jiems tiesiogiai padarytą žalą būtų kuo labiausiai pagrįsti iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvais, kitomis Konstitucijos nuostatomis, tai reikštų, kad valstybė, pasinaudodama savo pačios sukurta formalia klauzule, bando tam tikrais atvejais išvengti savo priedermės ir nevykdyti konstitucinės pareigos atlyginti žalą, kurią būtent jos, valstybės, institucijos, pareigūnai savo neteisėtais veiksmais padarė; reikėtų konstatuoti, kad valstybė minėtos konstitucinės priedermės bando nevykdyti net tada, kai asmuo miršta būtent dėl pačios valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ir būtent dėl minėtų neteisėtų veiksmų nebeliko asmens, kuriam ta žala būtų atlyginta, jeigu jis būtų išgyvenęs. Tokia valstybės pozicija, jeigu ji būtų įtvirtinta teisės aktuose, būtų nesuderinama ne tik su įvairiomis Konstitucijos nuostatomis (inter alia įtvirtinančiomis šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, saugančiomis ir ginančiomis šeimą, motinystę, tėvystę, vaikystę, kitus konstituciškai vertingus socialinius ryšius), bet ir su pačia Lietuvos valstybės, kaip teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės, esme, konstitucine paskirtimi ir prigimtimi.
9. Vien tai, kad asmuo, kurio atžvilgiu kurios nors valstybės institucijos, pareigūnai tiesiogiai atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus ir jais tam asmeniui padarė žalą, pasinaudoja teise reikalauti tos žalos atlyginimo (ir jį gauna), nereiškia, kad apskritai (visais atvejais) yra užkertamas kelias kitiems asmenims reikalauti (kreipiantis į teismą) jiems atlyginti žalą (ir materialinę, ir moralinę), jų pačių patirtą dėl tų pačių neteisėtų veiksmų, nors ir atliktų ne tiesiogiai jų atžvilgiu (pavyzdžiui, asmens, kurio atžvilgiu buvo tiesiogiai atlikti neteisėti veiksmai, išlaikytiniai gali turėti savarankišką teisę reikalauti (kreipdamiesi į teismą) atlyginti jiems padarytą žalą, ir nesvarbu, ar anas asmuo pasinaudojo savo reikalavimo teise, ar ne). Priešingu atveju būtų nukrypta nuo Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų, būtų apriboti inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinti teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje.
10. Kartu pažymėtina, kad iš Konstitucijos įstatymų leidėjui nekyla draudimas reguliuojant santykius, susijusius su žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimu, įstatyme nustatyti (paisant Konstitucijos normų ir principų) protingus ir pagrįstus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį. Tokie kriterijai gali būti labai įvairūs, juos galima diferencijuoti pagal padarytos žalos pobūdį, ypatumus, kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad žalos atlyginimas įvairiose valstybės funkcijų vykdymo srityse gali būti reguliuojamas skirtingai. Taigi gali būti nustatytas ir atskiras, specialus teisinis reguliavimas, skirtas tokioms teisinėms situacijoms, kai asmeniui žala yra padaryta ne bet kurių subjektų, o tik valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais, ir net dar labiau specialus teisinis reguliavimas, skirtas tokioms teisinėms situacijoms, kai asmeniui žala yra padaryta ne bet kokiais, o tik tam tikrais valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais; toks teisinio reguliavimo diferencijavimas gali apimti ir minėtus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį. Tačiau, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, santykių, susijusių su valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimu, visuminis teisinis reguliavimas negali būti toks, kad jo diferencijavimas sudarytų prielaidas tą teisinį reguliavimą interpretuoti kaip suponuojantį išsamaus (baigtinio) sąrašo atvejų, kada asmeniui padaryta žala turi būti atlyginama, nustatymą.
Pabrėžtina ir tai, kad jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį ir, vadovaujantis teise, inter alia nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.
III
Dėl Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostatos „Atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
1. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostata „Atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ neprieštaravo Konstitucijai.
2. Ginčijamą Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostatą aiškinant viso Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, kad ja buvo įtvirtinta maksimali riba, kurios jokiomis aplinkybėmis nebuvo galima peržengti teismine tvarka atlyginant moralinę žalą, fiziniam asmeniui padarytą Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytų valstybės pareigūnų, institucijų (kvotėjo, tardytojo, prokuroro, teismo (teisėjo)) neteisėtais veiksmais, nurodytais toje pačioje Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (sprendimu asmenį laikinai sulaikyti, sulaikyti, suimti, nuteisti arba paskirti administracinį areštą ar pataisos darbus). Pabrėžtina, kad ši riba buvo absoliuti tuo atžvilgiu, kad net jeigu fizinis asmuo, teismo vertinimu, buvo patyręs moralinę žalą, kurios piniginis ekvivalentas (turint galvoje išlygą dėl negalimumo visiškai atstoti patirtą dvasinę skriaudą) buvo gerokai didesnis už minėtus dešimt tūkstančių litų ir net ir tokios leidžiamos maksimalios pinigų sumos priteisimas būtų buvęs akivaizdžiai neproporcingas to fizinio asmens patirtai moralinei žalai ir dėl to neteisingas, teismas vis tiek negalėjo priteisti tam fiziniam asmeniui didesnės pinigų sumos ar kito materialaus atlygio, kurio piniginis ekvivalentas būtų didesnis už nustatytą maksimumą. Pažymėtina ir tai, kad minėta maksimali dešimties tūkstančių litų suma buvo fiksuota, pastovi ir nepriklausė nuo finansinės, ekonominės konjunktūros, gyvenimo lygio pokyčių, kitų veiksnių.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas neturi konstitucinių įgaliojimų nustatyti kokių nors maksimalių atlygintinos valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais asmeniui padarytos žalos dydžių, kurie suvaržytų teismą ir neleistų priteisti teisingo atlyginimo už tą asmens patirtą moralinę žalą. Jeigu toks teisinis reguliavimas būtų nustatytas, būtų apriboti inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinti teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostata „Atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
5. Minėta, kad pagal Įstatymą turėjo būti atlyginama moralinė žala, fiziniam asmeniui padaryta neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais. Šie veiksmai buvo apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, kurioje buvo nustatyta: „Neteisėti veiksmai – įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar kito kompetentingo pareigūno įstatymų numatyta tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso arba Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pažeidimai, kuriuos padarė kvotėjas, tardytojas, prokuroras, teismas (teisėjas), priimdami sprendimą asmenį laikinai sulaikyti, sulaikyti, suimti, nuteisti arba paskirti administracinį areštą ar pataisos darbus.“ Konstatuotina, kad toks neteisėtų veiksmų apibrėžimas, kai yra pateikiamas išsamus (baigtinis) kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo neteisėtų veiksmų, kuriais fiziniam asmeniui gali būti padaroma žala, sąrašas, yra teisiškai nekorektiškas, nes neapima visų asmenų, kuriems neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais gali būti padaryta žala, taip pat neapima visų galimų padaryti neteisėtų veiksmų, kuriais asmeniui gali būti padaroma žala (taip pat ir moralinė). Tačiau valstybės pareigūnų, institucijų kaip subjektų, kurių neteisėtais veiksmais gali būti padaroma žala fiziniam asmeniui, visuma, taip pat jų galimų padaryti neteisėtų veiksmų visuma nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. Šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas ir tai, kokiems asmenims – fiziniams ar juridiniams arba ir fiziniams, ir juridiniams, taip pat ar tik žalą tiesiogiai patyrusiems, ar ir kitiems asmenims – pagal Įstatymą ir tuo metu buvusį visuminį įstatyminį reguliavimą turėjo būti atlyginama žala.
6. Konstatavęs, kad Įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies nuostata „Atlygintinos moralinės žalos dydis <... > negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar ši nuostata neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims.
IV
Dėl Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostatos „Ši teisė <...> nepaveldima“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 30 straipsnio 2 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
1. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ neprieštaravo Konstitucijai.
2. Ginčijamą Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostatą aiškinant viso Įstatyme (inter alia 3 straipsnyje) nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, kad šia nuostata buvo įtvirtintas absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos (ir materialinės, ir moralinės), padarytos Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibrėžtais neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą.
3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog iš Konstitucijos neišplaukia, kad asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (asmenims), taip pat kad jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą būtų galima išmokėti tik tą žalą patyrusiam asmeniui ir jokiomis aplinkybėmis nebūtų galima tos žalos atlyginimo išmokėti kitiems asmenims, nors tų kitų asmenų reikalavimai atlyginti minėtą ne jiems tiesiogiai padarytą žalą būtų kuo labiausiai pagrįsti iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvais, kitomis Konstitucijos nuostatomis, tai reikštų, kad valstybė, pasinaudodama savo pačios sukurta formalia klauzule, bando tam tikrais atvejais išvengti savo priedermės ir nevykdyti konstitucinės pareigos atlyginti žalą, kurią būtent jos, valstybės, institucijos, pareigūnai savo neteisėtais veiksmais padarė. Minėta ir tai, kad tokiais atvejais reikėtų konstatuoti, jog valstybė minėtos konstitucinės priedermės bando nevykdyti net tada, kai asmuo miršta būtent dėl pačios valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų ir būtent dėl minėtų neteisėtų veiksmų nebeliko asmens, kuriam ta žala būtų atlyginta, jeigu jis būtų išgyvenęs, taip pat kad tokia valstybės pozicija, jeigu ji būtų įtvirtinta teisės aktuose, būtų nesuderinama su įvairiomis Konstitucijos nuostatomis.
4. Konstatuotina, kad absoliutus draudimas paveldėti fizinio asmens teisę į žalos, padarytos kuriais nors neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą riboja inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintus teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą, nukrypsta nuo konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, įtvirtintos inter alia Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, pažeidžia konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus.
5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
6. Konstatavęs, kad Įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar ši nuostata neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 23 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 28-895) 3 dalies nuostata „Ši teisė <...> nepaveldima“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 28-895) 7 dalies nuostata „Atlygintinos moralinės žalos dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“ prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis