LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO
P O T V A R K I S
DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO
2009 m. spalio 15 d. Nr. 2B-138
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2009 m. spalio 5 d. gautas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-46/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalies (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nuostata „dokumentų, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai <...>, kopijos motyvuotu prašymu pateikiamos tik: teisių turėtojams <...>, teismams bei teisėsaugos institucijoms <...>“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas nepriskiria praktikuojančių advokatų prie teisėsaugos institucijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas nurodyti teismo nuomonės teisinius argumentus reiškia, jog teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų.
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo abejonė dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai grindžiama teiginiu, kad „įstatymų leidėjas nepriskiria praktikuojančių advokatų prie teisėsaugos institucijų“. Pasak pareiškėjo, Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 97 punkte advokatai yra pirmosios klasės duomenų gavėjų sąraše kartu su teisėsaugos institucijomis, tačiau nei šiame akte, nei Nekilnojamojo turto registro įstatyme advokatai nėra priskirti prie teisėsaugos institucijų.
Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro įstatyme iš tiesų nėra expressis verbis apibrėžtas sąvokos „teisėsaugos institucijos“ turinys, nėra nustatyta, kurias institucijas ar asmenis ši sąvoka apima, tačiau pareiškėjas savo prašyme nenurodo teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo prielaidą, kad advokatai būtent šiame įstatyme turėtų būti priskirti prie teisėsaugos institucijų.
Pareiškėjas savo prašyme taip pat teigia, kad jam kilo abejonių, ar Konstitucijai ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 daliai (2001 m. birželio 21 d. redakcija) neprieštarauja valstybės įmonėje Registrų centre susiformavusi praktika, kai advokatams yra teikiami nekilnojamojo turto registro duomenys, leidžiama susipažinti su atitinkamais dokumentais, tačiau nėra pateikiamos šių dokumentų kopijos. Taigi iš pareiškėjo argumentų visumos nėra aišku, ar jam abejonių kelia Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nustatytas reguliavimas dėl to, kad advokatai įstatyme nėra įtraukti į sąrašą kartu su teisėsaugos institucijomis ir kitais asmenimis, kuriems suteikta teisė gauti atitinkamų dokumentų kopijas, ar dėl to, kad advokatai nėra priskirti prie teisėsaugos institucijų, nes įstatyme neapibrėžta „teisėsaugos institucijų“ sąvoka ir būtent tuo grindžiama abejonių kelianti valstybės įmonėje Registrų centre susiformavusi teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kai skirtingai traktuojami advokatai ir teisėsaugos institucijos, todėl apribojama advokatų teisė gauti dokumentų kopijas ir tinkamai vykdyti profesines pareigas.
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalis (2001 m. birželio 21 d. redakcija) apriboja advokato, kuris, pasak pareiškėjo, turėtų būti priskirtas prie teisėsaugos institucijų, galimybes vykdyti profesines pareigas, Konstitucijos ir įstatymų laiduojamą advokato teisę gauti informaciją, tačiau pareiškėjas neginčija įstatymo atitikties Konstitucijos nuostatoms, kurios garantuoja šias teises. Pareiškėjas prašo ištirti minėtos įstatymo nuostatos atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“ (konstituciniam lygiateisiškumo principui), tačiau tokio savo prašymo niekaip nepagrindžia. Pareiškėjas neatskleidžia, kodėl, jo manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidžia būtent konstitucinį visų asmenų lygiateisiškumo principą, kodėl įstatymų leidėjas turėtų suteikti advokatams ir teisėsaugos institucijoms vienodas teises gauti dokumentų kopijas.
Konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme nėra pateikta tiksliai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalies (2001 m. birželio 21 d. redakcija) atitikties Konstitucijai.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu,
g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalies (2001 m. birželio 21 d. redakcija) nuostata „dokumentų, kuriais remiantis nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti nekilnojamieji daiktai <...>, kopijos motyvuotu prašymu pateikiamos tik: teisių turėtojams <...>, teismams bei teisėsaugos institucijoms <...>“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, įstatymų leidėjas nepriskiria praktikuojančių advokatų prie teisėsaugos institucijų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai „įstatymui <...> visi asmenys lygūs“, konstituciniam teisinės valstybės principui.