Byla Nr. 11/04
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. RUGPJŪČIO 11 D. NUTARIMU NR. 898 „DĖL LAIKINOJO PREKIŲ ĮVEŽIMO Į LIETUVOS RESPUBLIKĄ PERDIRBTI TVARKOS PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTOS LAIKINOJO PREKIŲ ĮVEŽIMO Į LIETUVOS RESPUBLIKĄ PERDIRBTI TVARKOS 21.1 PUNKTO (2002 M. BIRŽELIO 27 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Mokesčių departamento Mokesčių administravimo skyriaus vedėjui Pauliui Majauskui ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Teisės skyriaus viršininkei Valentinai Lemežienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 bei 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. sausio 17 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/04 pagal Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos 21.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos (toliau – ir Tvarka) 21.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad, jo manymu, Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos 21.1 punkte nustatyta mokesčio mokėtojo pareiga išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus mokėti ne tik importo mokesčius, bet ir delspinigius. Pareiškėjo nuomone, šie delspinigiai vertintini kaip mokesčio elementas ir turi būti nustatomi ne Vyriausybės nutarimu, o įstatymu. Tačiau, pasak pareiškėjo, tokie delspinigiai nėra numatyti nei Lietuvos Respublikos muitinės kodekse, nei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, nei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų P. Majausko ir V. Lemežienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Tvarkos 21.1 punktas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. P. Majausko teigimu, mokesčių administravimo santykiuose delspinigiai ne tik yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir atlieka kompensacinę funkciją. Jie yra įtvirtinti Seimo priimtuose įstatymuose – Muitinės kodekse, Mokesčių administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatyme. Tvarkos 21.1 punkte yra nustatyta ne kokie nors nauji mokesčiai, bet jau nustatytų mokesčių apskaičiavimo tvarka – tokia, kuri užtikrina, kad bus ginami kitų verslo subjektų, kuriems įvežus analogiškų prekių mokesčių sumokėjimas nėra atidedamas (prekės iškart išleidžiamos laisvai cirkuliuoti), teisėti interesai. Ji atitinka konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir sąžiningos konkurencijos principus.
2. Pasak V. Lemežienės, pagal Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnį muitinė turi teisę asmenims, kurie nesumokėjo arba laiku nesumokėjo muitų, skaičiuoti delspinigius, kurių dydį, skaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato finansų ministras. Tvarkoje buvo ne nustatytas naujas mokesčio elementas ar jo dydis, o tik paminėta Muitų tarifų įstatyme nustatyta muitinės teisė ir pareiga skaičiuoti ir išieškoti delspinigius. Net jei Tvarkoje nebūtų nuostatų dėl delspinigių skaičiavimo, muitinė pagal Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnį ir Muitinės kodekso XVII skyrių turėtų teisę apskaičiuoti skolą muitinei (inter alia delspinigius).
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministro A. Butkevičiaus, Lietuvos Respublikos ūkio ministro P. Čėsnos, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1. e. p. generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus R. Klevečkos rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Vyriausybė 1997 m. rugpjūčio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“, kurio 1 punktu buvo patvirtinta Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarka. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1997 m. rugsėjo 1 d.
Tvarka buvo keičiama Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1077 „Dėl užsienio ūkio subjektų laikinai įvežamų į Lietuvos Respubliką perdirbti tauriųjų metalų ir jų gaminių grąžinimo į užsienį tvarkos, tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių prabavimo, įspaudavimo ir kitų paslaugų tarifų“, Vyriausybės 1999 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1093 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, Vyriausybės 2001 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 432 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, Vyriausybės 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 1003 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ ir 2001 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“.
Vyriausybė 2004 m. balandžio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 508 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos nutarimų ekonominio poveikio turinčių muitinės procedūrų klausimais pripažinimo netekusiais galios“, kurio 1 punktu buvo pripažintas netekusiu galios inter alia Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ ir jį keitę Vyriausybės nutarimai. Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimas Nr. 508 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos nutarimų ekonominio poveikio turinčių muitinės procedūrų klausimais pripažinimo netekusiais galios“ įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Tvarkos 21.1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Tvarkos 21 punktas (2002 m. birželio 27 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 66-2723), kuriame inter alia nustatyta:
„Importo muitai ir (arba) mokesčiai už kompensacinius produktus ir laikinai įvežtas perdirbti, bet neperdirbtas prekes, išleidžiamus laisvai cirkuliuoti, apskaičiuojami taip:
21.1. išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami nuo jiems gaminti sunaudotų laikinai įvežtų perdirbti prekių dalies muitinės vertės, atimant nuostolius ir pridedant delspinigius, kurie skaičiuojami nuo bendros apskaičiuotų muitų ir (arba) mokesčių sumos už kiekvieną dieną, praėjusią nuo laikinojo įvežimo perdirbti muitinės procedūros įforminimo iki išleidimo laisvai cirkuliuoti muitinės procedūros įforminimo. Delspinigių tarifas lygus importo muitinės deklaracijos laikinojo prekių įvežimo perdirbti muitinės procedūrai įforminti priėmimo dieną galiojančiam delspinigių už ne laiku sumokėtus importo muitus ir (arba) mokesčius tarifui.“
Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti ir tai, kad jam abejonių sukėlė ne viso cituoto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai, o tik tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ ir ar ši nuostata Konstitucijai neprieštarauja tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjo, minėti delspinigiai turi būti nustatyti ne Vyriausybės nutarimu, o įstatymu.
II
1. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai (Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalis). Valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas).
2. Mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu ir kad šis konstitucinis reikalavimas yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija.
Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime yra konstatavęs, kad konstitucinio imperatyvo valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustatyti tik įstatymu mutatis mutandis privalu laikytis nustatant ir kitus turtinius įpareigojimus asmenims – jie taip pat turi būti grindžiami įstatymu.
3. Pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga. Kad mokesčiai būtų tinkamai mokami ir surenkami, nepakanka vien nustatyti mokesčius kaip prievolę valstybei, bet būtina nustatyti ir jų mokėjimo tvarką (apimančią inter alia mokesčių administravimo procedūras, jų apskaičiavimą ir kt.). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija nereikalauja mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarkos nustatyti tik įstatymu: pagal Konstituciją mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarka, taip pat tam tikro įstatymu nustatyto mokėtino mokesčio apskaičiavimo tvarka gali būti nustatoma ne tik įstatymu, bet ir poįstatyminiu aktu (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
Pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku; tam, paisant Konstitucijos (inter alia konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų), gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt.
Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, ar Konstitucijai (inter alia jos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai) neprieštarauja Vyriausybės nutarimas (t. y. poįstatyminis teisės aktas), nustatantis kurią nors mokesčių mokėjimą užtikrinančią priemonę, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar Vyriausybės nutarime nustatyta atitinkama mokesčių mokėjimą užtikrinanti priemonė nėra grindžiama įstatymu; jeigu minėta mokesčių mokėjimą užtikrinanti priemonė yra grindžiama įstatymu, vien tai, kad ši priemonė poįstatyminiame teisės akte yra reglamentuojama detaliau negu įstatyme, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad toks Vyriausybės nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucija.
4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų oficiali konstitucinė doktrina, kuria remiamasi šiame Konstitucinio Teismo nutarime, buvo suformuluota tiriant, ar Konstitucijai neprieštarauja teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., t. y. dar iki tol, kol įsigaliojo Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama, ar Konstitucijai neprieštaravo teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės nutarimu, kuris tuo metu, kai įsigaliojo minėta Konstitucijos pataisa, nebegaliojo.
Pabrėžtina, kad ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose suformuluota mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų oficiali konstitucinė doktrina, įsigaliojus Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtam Lietuvos Respublikos konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, turi būti plėtojama atsižvelgiant ir į minėtą Konstitucijos pataisą. Kadangi pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, tik jis pagal Konstituciją turi ir įgaliojimus kiekvienu atveju, kai yra įsigaliojusi Konstitucijos pataisa, aiškindamas Konstituciją konstatuoti, ar dar galima remtis (ir kiek) ankstesnių Konstitucijos nuostatų pagrindu Konstitucinio Teismo suformuluota oficialia konstitucine doktrina (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).
III
Dėl Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatos „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <... > pridedant delspinigius“ atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
1. Minėta, kad Tvarkos 21.1 punkte (2002 m. birželio 27 d. redakcija) buvo įtvirtinta nuostata „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“.
2. Pažymėtina, kad ginčijama Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata buvo skirta reguliuoti santykiams, susijusiems su laikinuoju prekių įvežimu į Lietuvos Respubliką perdirbti, t. y. su tokia muitinės procedūra, kuri iš esmės skiriasi nuo kitų muitinės procedūrų, inter alia nuo tokio prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką, kai jos, atlikus nustatytus formalumus, išleidžiamos laisvai cirkuliuoti šalyje.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad laikinasis prekių įvežimas į Lietuvos Respubliką perdirbti nuo tokio prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką, kai jos, atlikus nustatytus formalumus, išleidžiamos laisvai cirkuliuoti šalyje, be kita ko, skiriasi tuo, kad asmuo, laikinai įvežantis prekes į Lietuvos Respubliką perdirbti, neturi pareigos mokėti importo muitus ir (arba) atitinkamus mokesčius tuo metu, kai prekės laikinai įvežamos į Lietuvos Respubliką.
3. Ginčijama Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata, kaip ir kitos šio punkto nuostatos, reguliavo būtent tokius santykius ir buvo skirta būtent tokioms teisinėms situacijoms, kai perdirbus į Lietuvos Respubliką laikinai įvežtas perdirbti prekes atitinkami pagrindiniai kompensaciniai produktai dėl kokių nors priežasčių buvo ne išvežami iš Lietuvos Respublikos, o išleidžiami laisvai cirkuliuoti šalyje. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas buvo skirtas tokioms teisinėms situacijoms, kai pradėta laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti muitinės procedūra turėjo būti baigiama kaip kita muitinės procedūra – kaip toks prekių įvežimas į Lietuvos Respubliką, kai atitinkami pagrindiniai kompensaciniai produktai bus išleidžiami laisvai cirkuliuoti šalyje.
Taigi asmuo, laikinai įvežęs į Lietuvos Respubliką prekes perdirbti ir nemokėjęs importo muitų ir (arba) mokesčių tuo metu, kai prekės buvo laikinai įvežtos į Lietuvos Respubliką, kurį laiką – tol, kol atitinkami pagrindiniai kompensaciniai produktai bus išleidžiami laisvai cirkuliuoti šalyje, – naudojosi tam tikromis lėšomis, kurias jis būtų sumokėjęs kaip importo muitą ir (arba) atitinkamą mokestį, jeigu būtų iškart deklaravęs, kad prekės įvežamos į Lietuvos Respubliką ne perdirbti, bet laisvai cirkuliuoti šalyje.
Vadinasi, Tvarkos 21.1 punkte (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nurodytų „delspinigių“ paskirtis – kompensuoti valstybei tas lėšas, kurių ji nebūtų praradusi, jeigu būtų buvę iškart deklaruota, kad prekės įvežamos į Lietuvos Respubliką ne perdirbti, bet laisvai cirkuliuoti šalyje, ir, atlikus nustatytus formalumus, būtų buvę sumokėti importo muitas ir (arba) atitinkamas mokestis, taip pat neleisti, kad būtų iškreipiama konkurencija tarp ūkio subjektų, įvežančių prekes į Lietuvos Respubliką.
4. Ginčijamoje Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatoje vartojama sąvoka „delspinigiai“. Šios sąvokos teisinis turinys atskleistinas ją aiškinant ne vien formaliai, ne izoliuotai, bet ir šiame punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.
Mokesčių teisėje delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius.
Pagal Tvarkos 21.1 punktą (2002 m. birželio 27 d. redakcija) tokioje teisinėje situacijoje, kai pradėta laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti muitinės procedūra turėjo būti baigiama kaip kita muitinės procedūra – kaip toks prekių įvežimas į Lietuvos Respubliką, kai joms leidžiama laisvai cirkuliuoti šalyje, asmeniui, įvežusiam prekes į Lietuvos Respubliką, jokia sankcija (ar jai prilygintina priemonė) už tai, kad jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos sumokėti importo muitą ir (arba) atitinkamą mokestį ar įvykdė ją netinkamai, nėra skiriama, nes tas asmuo iki susidarant minėtai teisinei situacijai apskritai neturėjo tokios pareigos; minėta, kad Tvarkos 21.1 punkte (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nurodytų „delspinigių“ paskirtis – kompensuoti valstybei tas lėšas, kurių ji nebūtų praradusi, jeigu butų buvę iškart deklaruota, kad prekės įvežamos į Lietuvos Respubliką ne perdirbti, bet laisvai cirkuliuoti šalyje, ir, atlikus nustatytus formalumus, būtų buvę sumokėti importo muitas ir (arba) atitinkamas mokestis, taip pat neleisti, kad būtų iškreipiama konkurencija tarp ūkio subjektų, įvežančių prekes į Lietuvos Respubliką.
Taigi ginčijamoje Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatoje vartojama sąvoka „delspinigiai“ turi kitokį turinį negu tas, kuris jai yra būdingas mokesčių teisėje: atsižvelgiant į teisinio reguliavimo kontekstą konstatuotina, kad Tvarkos 21.1 punkte (2002 m. birželio 27 d. redakcija) vartojamai sąvokai „delspinigiai“ buvo suteiktas kitos mokesčių teisės sąvokos, būtent sąvokos „kompensacinės palūkanos“, turinys.
Pažymėtina, kad sąvokos teisės aktuose turi būti vartojamos nenukrypstant nuo joms būdingos prasmės, o jeigu joms yra suteikiamas specifinis turinys, tai turi būti specialiai aptarta atitinkamame teisės akte.
Konstatuotina, kad ginčijamoje Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatoje sąvoka „delspinigiai“ buvo vartojama teisiškai nekorektiškai, nes jai buvo suteiktas kitos sąvokos, būtent sąvokos „kompensacinės palūkanos“, turinys. Tačiau vien minėtas nekorektiškumas savaime nėra pagrindas pripažinti minėtą nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai.
5. Sprendžiant, ar Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, pažymėtina, kad:
– tuo metu galiojusiame Muitinės kodekse buvo numatyta ir tokia teisinė situacija, kai ne Lietuvos prekės, laikinai įvežtos perdirbti, buvo sąlygiškai neapmokestinamos importo muitais ir mokesčiais (82 straipsnio 1 dalies 3 punktas (1996 m. balandžio 18 d. redakcija));
– tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 111 straipsnio 2 dalies 4 punkte (1996 m. balandžio 18 d. redakcija) buvo vartojama „kompensacinių produktų“ sąvoka; pagal šiame punkte pateiktą sąvokos „kompensaciniai produktai“ apibrėžimą kompensaciniai produktai – tai produktai, gauti atlikus perdirbimo operacijas;
– pagal tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 117 straipsnį (1996 m. balandžio 18 d. redakcija) atvejus ir sąlygas, kuriomis laikinai įvežtos perdirbti prekės arba kompensaciniai produktai galėjo būti išleisti arba laikomi išleistais laisvai cirkuliuoti, turėjo nustatyti šio kodekso taikymą reglamentuojantys teisės aktai;
– tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 234 straipsnyje (1996 m. balandžio 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad šio kodekso taikymą reglamentuojančius teisės aktus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės institucija;
– pagal tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 185 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) importo skola muitinei atsirasdavo išleidžiant laisvai cirkuliuoti prekes, už kurias buvo nustatyti importo muitai ir (arba) mokesčiai;
– tuo metu galiojusio Muitinės kodekso 118 straipsnio 1 dalyje (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu atsiranda skola muitinei, šios skolos dydis importuojant prekes nustatomas remiantis inter alia muitų ir mokesčių normomis bei apskaičiavimo taisyklėmis, taikytomis tą dieną, kai buvo priimta importo muitinės deklaracija laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai.
Pažymėtina, kad nuostata, jog muitų mokėjimą reguliuoja ne tik Muitinės kodeksas, bet ir kiti teisės aktai, buvo įtvirtinta ir tuo metu galiojusio Muitų tarifų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (1998 m. vasario 19 d. redakcija).
6. Taigi Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostatą „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <... > pridedant delspinigius“ vertinant įstatymuose tuo metu nustatyto teisinio reguliavimo kontekste nėra pagrindo konstatuoti, kad ši nuostata nebuvo grindžiama įstatymu.
7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jeigu Vyriausybės nutarimu yra nustatyta kokia nors mokesčių mokėjimą užtikrinanti priemonė, kuri yra grindžiama įstatymu, vien tai, kad ši priemonė poįstatyminiame teisės akte yra reglamentuojama detaliau negu įstatyme, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad toks Vyriausybės nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su Konstitucija.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 898 „Dėl Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Laikinojo prekių įvežimo į Lietuvos Respubliką perdirbti tvarkos 21.1 punkto (2002 m. birželio 27 d. redakcija) nuostata „išleidžiant laisvai cirkuliuoti pagrindinius kompensacinius produktus, importo muitai ir (arba) mokesčiai skaičiuojami <...> pridedant delspinigius“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.