Administracinė byla Nr. I-444-14/2011

Procesinio sprendimo kategorija 17.1

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Agnei Murauskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį ištirti, ar Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 „Dėl Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir Vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašo patvirtinimo“, 21¹ punktas (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-269 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 13 straipsnio 1 daliai (2003 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1941 redakcija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutarties V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog 2008 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) Utenos rajono agentūros įgaliotas pareigūnas V. K. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą AM Nr. 008983 dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 56² straipsnio 1 dalyje, padarymo. Protokole nurodoma, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. 11 val. nustatyta, jog V. K. (duomenys neskelbtini) Utenos rajone laiko pramoginį laivą, kurio matmenys yra didesni už leidžiamus: horizontalios projekcijos plotas – 6,10x3,76 kv. m, aukštis virš vandens paviršiaus – 2,9 m, nors Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 patvirtintų Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis (2007 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-269 redakcija) (toliau – ir Aplinkosaugos sąlygos) 21¹ punktas draudžia laikyti ir naudoti laivus, kurių horizontalios projekcijos plotas didesnis kaip 15 kv. m arba aukštis virš vandens paviršiaus yra didesnis negu 2 m. Departamentas 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) V. K. už ATPK 56² straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą skyrė administracinę nuobaudą – 150 Lt baudą.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas Nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti arba taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir administracinės nuobaudos neskirti.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartimi V. K. skundą atmetė, o Nutarimą paliko nepakeistą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, V. K. apeliaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti arba taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir administracinės nuobaudos neskirti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 18 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir nutarė pradėti tyrimą dėl Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187, 21¹ punkto atitikties Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas, Įstatymas) 13 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

Teismas nurodė, kad minėta Aplinkosaugos sąlygų nuostata buvo priimta, be kita ko, įgyvendinant Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjo įtvirtintą pavedimą aplinkos ministrui. Ši nuostata nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, vandens telkiniuose naudojantys plaukiojimo priemones, privalo užtikrinti, kad šios priemonės neleistinai neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechnikos statinių bei komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai; aplinkosaugos sąlygas plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis nustato aplinkos ministras. Teismo nuomone, Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte įtvirtintas apribojimas laikyti ir naudoti atitinkamo ploto ir (ar) aukščio plaukiojimo priemones vidaus vandenyse iš esmės yra nuosavybės teisių suvaržymas Konstitucijos 23 straipsnio prasme. Teismas, pripažindamas, jog pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir gali būti įstatymu ribojama, bei išanalizavęs minėtą įstatymo leidėjo pavedimą šio įstatymo paskirties, tikslų (Vandens įstatymo 1 str. 1 ir 2 d.) bei kitų nuostatų kontekste, konstatavo, jog šio pavedimo ribos yra apibrėžiamos Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje, t. y. aplinkos ministrui suteikiama teisė nustatyti tik tokius aplinkosauginius reikalavimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti, jog vidaus vandenyse naudojamos plaukiojimo priemonės neleistinai neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechnikos statinių bei komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai.

Teismas nurodė, jog abejotina, ar plaukiojimo priemonės plotas ir (ar) aukštis gali būti savaime siejamas su minėtomis neigiamomis pasekmėmis, ir ar aplinkos ministras, vadovaudamasis Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, galėjo nustatyti nagrinėjamą apribojimą. Abejonę, kad nustatydamas minėtą ribojimą aplinkos ministras siekė Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų, pagrindžia ir aplinkybė, jog Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte nustatytas ploto ir (ar) aukščio draudimas netaikomas burinėms jachtoms, nors dėl laivo ploto ir (ar) aukščio galinčių kilti neigiamų pasekmių aplinkai kontekste šios jachtos galbūt visiškai nesiskiria nuo kitų tokio paties ploto ir (ar) aukščio plaukiojimo priemonių.

Taip pat teismas pastebėjo, kad net ir pripažinus, jog aptariamame poįstatyminiame teisės akte nustatyti vandens telkinyje laikomų ir naudojamų plaukiojimo priemonių ribojimai atitinka Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatas, kyla abejonės, ar Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte įtvirtintas ribojimas neprieštarauja proporcingumo principui – minėtas plaukiojimo priemonių ploto ir (ar) aukščio ribojimas iš esmės yra taikomas visuose vidaus telkiniuose (išskyrus Baltijos jūrą, Kuršių marias bei vidaus vandens kelius), nepriklausomai nuo šių vandens telkinių dydžio, rūšies (ežeras, tvenkinys, upė ir pan.), priskirtinumo saugomoms teritorijoms, hidrotechnikos statinių ir (ar) komunikacijų buvimo ar kitų objektyvių aplinkybių. Todėl toks vienareikšmis ir iš esmės absoliutaus pobūdžio draudimas gali būti vertinamas kaip neproporcingas siekiamam tikslui – užtikrinti, jog vidaus vandenyse naudojamos plaukiojimo priemonės neleistinai neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechnikos statinių bei komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai.

III.

Atsiliepimu į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) nesutinka su norminę administracinę bylą inicijavusio teismo argumentais ir prašo pripažinti, jog Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punktas neprieštarauja Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės bei proporcingumo principams. Savo poziciją atsakovas iš esmės grindžia šiais argumentais:

1. Įtvirtinant Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte numatytus draudimus, neviršytos Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje suformuluoto pavedimo ribos, nes minėta nuostata siekiama užtikrinti, kad plaukiojimo priemonės nekeltų pavojaus kraštovaizdžiui ir buvo siekiama apsaugoti šį aplinkos elementą nuo vizualinės taršos.

2. Vertinant Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkto pagrįstumą, būtina atsižvelgti į šio poįstatyminio teisės akto 21 punktą, draudžiantį atitinkamuose valstybiniuose vandens telkiniuose laikyti plūduriuojančias priemones (vasarnamius, restoranus, valgyklas, pirtis, viešbučius ir pan.). Nurodo, jog Aplinkosaugos sąlygų papildymą 21¹ punktu sąlygojo labai plati Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pramoginio laivo sąvoka, lėmusi aplinkybę, jog minėtų plūduriuojančių priemonių savininkai šias priemones rekonstruodavo taip, kad pastarosios atitiktų formalius pramoginio laivo kriterijus. Taip rekonstravus plūduriuojančias priemones, jos buvo įvardinamos ir įregistruojamos kaip pramoginiai laivai – tokiu būdu siekta išvengti Aplinkosaugos sąlygų 21 punkte įtvirtinto draudimo plūduriuojančias priemones laikyti vandens telkiniuose bei išvengti kitų galiojančių apribojimų dėl statybų vandens telkinių pakrantėse, susijusių su pastatų aukštingumu, išvaizda ar atstumu nuo vandens telkinio kranto. Pažymi, jog apeidami paminėtas teisės normas, asmenys vandens telkiniuose ėmė talpinti bet kokio dydžio, konstrukcijos ar išvaizdos plaukiojančias priemones, dėl kurių mobilumo darėsi neįmanoma valdyti ne tik nuotekų, kuro, buitinių atliekų taršos, bet ir užkirsti kelią ypatingai didelę grėsmę kraštovaizdžiui keliančiai vizualinei taršai.

3. Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punktu buvo siekiama apsaugoti kraštovaizdį nuo darinių (statinių, įrenginių), keliančių vizualinę taršą. Kraštovaizdis yra svarbi žmonių gyvenamosios vietos sudedamoji dalis, gamtos ir paveldo įvairovės raiška, jų savasties pagrindas. Vizualioji (regimoji) tarša – kraštovaizdžio estetinę vertę mažinančių statinių (neišvaizdžių, nederančių kraštovaizdyje architektūriniu stiliumi) ar želdynų, užstojančių gamtos ir kultūros paveldo objektus, vaizdingas panoramas atsiradimas vertingose ir vaizdingose teritorijose. Nurodo, jog atitinkami statiniai ar įrenginiai, neturintys organinio ryšio su gamtine aplinka, vizualiai teršia šalies kraštovaizdį, mažina rekreacinį potencialą, patrauklumą. Kraštovaizdžio vizualinė kokybė suprantama kaip vertybė, kaip valstybinis išteklius, kuriam reikia specialių apsaugos ir tvarkymo priemonių. Atkreipia dėmesį, kad Lietuva yra ratifikavusi Europos kraštovaizdžio konvenciją, pagal kurios nuostatas kraštovaizdžio politikos kryptys, be kita ko, apima kraštovaizdžio apsaugą, o vadovaujantis Konstitucijos 54 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, aplinkos apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas.

Todėl, atsakovo nuomone, Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte įtvirtintas ribojimas neprieštarauja proporcingumo principui, o numatytos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti kraštovaizdį nuo vizualinės taršos, kaip tik atitinka teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, įtvirtintus Konstitucijoje. Galimi naudojamų laivų dydžiai nustatyti įvertinus didesnių nei nustatyta laivų keliamą vizualinę taršą ir daromą neigiamą poveikį kraštovaizdžiui, o nustačius tam tikrus laivų dydžius, nėra apribojama fizinių ir juridinių asmenų teisė turėti ar įsigyti laivus daugiau nei reikalinga aplinkosauginiams tikslams pasiekti, todėl proporcingumo principas nėra pažeidžiamas.

4. Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte nustatytas ribojimas nėra absoliutus, ši nuostata įtvirtina ir išimtis, kada šis ribojimas netaikomas. Atkreipia dėmesį, jog minėtoje nuostatoje įtvirtinta išimtis burinėms jachtoms būtent todėl, kad aplinkosauginiu požiūriu jos nedaro neigiamo poveikio kraštovaizdžiui – šiuo požiūriu jų naudojimas netgi skatintinas. Burines jachtas apskritai galima laikyti saugiomis aplinkos taršos požiūriu – jų eiga nėra triukšminga (tai svarbu, siekiant netrikdyti laukinių paukščių, žuvų ir vandenyje gyvenančių žinduolių), greitis ir grimzlė nedidelė (svarbu, siekiant išvengti bangų keliamos krantų erozijos ir ant vandens perinčių paukščių lizdų užliejimo, neršiančių žuvų trikdymo), jas lengva išgabenti į kitą vietą.

5. Kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas, tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius, yra vienas svarbiausių valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526, 1 punkte įtvirtinta, kad kraštovaizdis yra svarbus teritorinis šalies išteklius, apimantis miestų ir kaimų vietoves, miškus, vandenis ir laukus, sudarantis sąlygas žmonių gyvenimui ir veiklai. Jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 patvirtindama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatus, kaip vieną iš ministerijos uždavinių nurodė rūpintis sveika ir švaria aplinka, išsaugoti Lietuvos Respublikai būdingą kraštovaizdį, ekosistemas, gamtos vertybes, biologinę įvairovę, genofondą, klimatą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 (2007 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-269 redakcija), 21¹ punkto atitikties Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (2003 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1941 redakcija) 13 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte (2007 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-269 redakcija) buvo įtvirtinta:

„Vandens telkiniuose draudžiama laikyti ir naudoti laivus (išskyrus burines jachtas), kurių horizontalios projekcijos plotas didesnis kaip 15 m² arba aukštis virš vandens paviršiaus daugiau kaip 2 m (neskaitant stiebų ir antenų). Šis apribojimas netaikomas Baltijos jūroje, Kuršių mariose, vidaus vandenų keliams priskirtuose vandens telkinių ruožuose (dalyse), taip pat kituose vandens telkiniuose teisės aktų nustatyta tvarka vykdant vandens telkinių valymo, gilinimo, statybos, tyrinėjimo, sportinių ir kultūrinių renginių organizavimo, avarijų likvidavimo darbus, verslinę ar specialiąją žvejybą, archeologinius ar kitus mokslinius tyrimus.“

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. D1-196 Aplinkosaugos sąlygos plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis buvo išdėstytos nauja redakcija ir šios redakcijos Aplinkosaugos sąlygose 21¹ punkto nebėra, o panašaus turinio nuostata įtvirtinta šios redakcijos Aplinkosaugos sąlygų 16 punkte. Pagal jį vandens telkiniuose draudžiama laikyti laivus (išskyrus burines jachtas), kurių horizontalios projekcijos plotas didesnis kaip 15 kv. metrų arba aukštis virš vandens paviršiaus daugiau kaip 2 metrai (neskaitant stiebų ir antenų); šis apribojimas netaikomas Baltijos jūroje, Kuršių mariose. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama norminė administracinė byla yra inicijuota teismo, kuriam kilo abejonės dėl individualioje administracinėje byloje taikytino norminio administracinio akto nuostatos teisėtumo, konstatuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo išnagrinėti individualioje byloje aktualios – t. y. 2007 m. gegužės 17 d. aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-269 – redakcijos Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis 21¹ punkto teisėtumą, neatsižvelgiant į tai, jog ginčijamas teisės aktas yra pakeistas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I¹-1/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I⁶-2/2007, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹-1/2009).

Kaip matyti iš šio norminio administracinio akto dalies teisėtumo patikros bylą inicijavusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties motyvų, teismui abejonės dėl Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai bei Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 daliai kilusios pirmiausia tuo aspektu, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra peržengiamos Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje atsakovui nustatyto pavedimo ribos. Be to, keliamos abejonės ir dėl to, ar ginčijamoje Aplinkosaugos sąlygų nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštarauja proporcingumo principui. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija ginčijamos Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkto nuostatos teisėtumą vertins būtent šiais esminiais aspektais.

V.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai ir kt.). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas). Taip pat Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą akcentavo būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I¹-2/2006, 2006 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I¹-4/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I⁴⁴⁴-4/2008).

VI.

Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. D1-187 „Dėl Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašo patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintos ginčijamos Aplinkosaugos sąlygos, preambulės, šis norminis administracinis aktas buvo priimtas vadovaujantis, be kita ko, Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

Vandens įstatymo 13 straipsnio (2003 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1941 redakcija) 1 dalis nustatė, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, vandens telkiniuose naudojantys plaukiojimo priemones, privalo užtikrinti, kad šios priemonės neleistinai neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechnikos statinių bei komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai; aplinkosaugos sąlygas plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis nustato aplinkos ministras, o pagal šio straipsnio 2 dalį vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikro tipo plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašą nustato aplinkos ministras. Taigi nagrinėjamo teisinio reguliavimo kontekste akivaizdu, jog aktualus yra Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pavedimas aplinkos ministrui nustatyti aplinkosaugos sąlygas plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis – šio pavedimo turinys bei apimtis. Siekiant tai išsiaiškinti, būtina įvertinti Vandens įstatymu reguliuojamus santykius ir jame įtvirtintu reguliavimu siekiamus tikslus.

Vandens įstatymo 1 straipsnio 1 dalis nustato, jog šis įstatymas reglamentuoja santykius, atsirandančius naudojant, valdant ir saugant gamtinėje aplinkoje esantį vandenį. Vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį (Įstatymo 3 str. 40 d.). Pagal šio Įstatymo 3 straipsnio 18 dalį (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2194 redakcija), paviršinis vandens telkinys – identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras; prie paviršinių vandens telkinių taip pat priskiriami tarpinių ir pakrantės vandenų plotai. Pažymėtina, jog paviršinių vandens telkinių savininkais gali būti ne tik valstybė, bet ir privatūs asmenys (Įstatymo 4 str.).

Vandens įstatymas yra taikomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie valdo, naudoja ar saugo Lietuvos Respublikoje esančius vandens telkinius ir juose esantį vandenį nepaisant jų (telkinių) paskirties bei nuosavybės formų (Įstatymo 2 str.). Šioje nuostatoje vartojamos sąvokos „vandens naudojimas“ apibrėžimas yra pateikiamas Vandens įstatymo 3 straipsnio 34 dalyje – tai bet kokia veikla, daranti poveikį vandens telkinio ir jame esančio vandens būklei, pavyzdžiui, vandens telkinio naudojimas vandeniui išgauti, nuotekoms išleisti, rekreacijai, laivybai, žuvininkystei, žvejybai bei kitiems tikslams; vandens naudojimu taip pat laikoma hidrotechnikos statinių statyba ir naudojimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog šio įstatymo taikymo sritis aprėpia visas veiklas (įskaitant ūkines (ekonomines) veiklas, laivybą), darančias ar galinčias daryti poveikį vandens telkiniui ir (ar) jame esančio vandens būklei, dėl ko akivaizdu, jog šiuo įstatymu paviršinių vandens telkinių savininkams ir naudotojams nustatyti ribojimai, susiję su vandens telkinio ir jame esančio vandens naudojimu, valdymu ir saugojimu, gali būti pagrįstai vertinami kaip nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimai.

Kaip minėta, Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkto nuostata ginčijama inter alia atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies ir Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalies atžvilgiu.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. <...> Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Taip pat Konstitucinis Teismas, pažymėjęs, jog iš Konstitucijos kylančias nuostatas, kad nuosavybė įpareigoja ir kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, aiškinant kartu su Konstitucijos 54 straipsniu, konstatavo, jog visi žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkai, valdytojai, naudotojai privalo paisyti konstitucinio natūralios gamtinės aplinkos apsaugos imperatyvo, saugoti gamtinę aplinką, nepabloginti jos būklės, nedaryti žalos gamtinei aplinkai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija pažymi, jog būtent šį konstitucinį imperatyvą, be kita ko, atspindi konkretūs ribojimai, išreikšti kaip vandens telkiniuose plaukiojimo priemones, taip pat – ir laivus (Vandens įstatymo (2003 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. IX-1388 redakcija) 3 str. 21 d.), naudojančių fizinių ir juridinių asmenų pareigos, išvardintos Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje. Kaip minėta, šia nuostata asmenys įpareigojami užtikrinti, kad plaukiojimo priemonės neleistinai neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechnikos statinių bei komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms ir aplinkai. Vandens naudotojų pareiga naudoti vandenį mažiausią poveikį vandens telkiniui darančiomis priemonėmis ir būdais yra įtvirtinta ir Vandens įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamo pavedimo apimtis iš esmės yra apibrėžta būtent Vandens įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 13 straipsnio 1 dalies pirmajame sakinyje, t. y. įstatymų leidėjas Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi įpareigojo aplinkos ministrą nustatyti tokias aplinkosaugos sąlygas, kuriomis būtų siekiama užtikrinti, kad vandens telkiniuose būtų naudojamos mažiausią poveikį vandens telkiniui ir jame esančiam vandeniui darančios plaukiojimo priemonės, kad naudojant šias priemones neleistinai nebūtų teršiamas vanduo, ardomi krantai, gadinami hidrotechnikos statiniai bei komunikacijos, nebūtų keliamas pavojus žmonėms ir aplinkai.

VII.

Savo poziciją, jog nagrinėjamu Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punktu nebuvo viršyti Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyti įgaliojimai nustatyti aplinkosaugos sąlygas, atsakovas iš esmės grindžia argumentu, kad poįstatyminiame teisės akte nustatytu ribojimu buvo siekiama apsaugoti kraštovaizdį nuo vizualinės taršos, t. y. buvo siekiama, kad vandens telkiniuose naudojamos plaukiojimo priemonės nekeltų pavojaus aplinkai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, jog ginčijamoje Aplinkosaugos sąlygų nuostatoje įtvirtinus ribojimą, kuris netaikomas burinėms jachtoms, siejamas tik su laivo horizontalios projekcijos plotu ir (ar) aukščiu ir taikomas tiek savaeigiams, tiek nesavaeigiams laivams, akivaizdžiai neleidžia jo vertinti kaip nustatyto, siekiant kitų Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų – kad plaukiojimo priemonės neleistinai neterštų vandens, neardytų krantų, negadintų hidrotechnikos statinių bei komunikacijų, nekeltų pavojaus žmonėms. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatytas pavedimas apima ir aplinkosaugos sąlygų, kuriomis būtų užtikrintas plaukiojimo priemonių naudojimas vidaus vandenyse nekeliant pavojaus aplinkai, nustatymą, ir būtent šiuo pavedimo aspektu atsakovas grindžia ginčijamos nuostatos teisėtumą, būtina įvertinti sąvokos „aplinka“ turinį.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Vandens įstatyme nėra pateikta šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „aplinka“ reikšmė, todėl nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme (toliau – ir Aplinkos apsaugos įstatymas) pateiktu šios sąvokos apibrėžimu. Tokia būtinybė, be kita ko, sąlygota aplinkybės, jog būtent pastarojo įstatymo pagrindu priimami kiti gamtos išteklių, taip pat – ir vandens (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 3 p.), naudojimą bei aplinkos apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Aplinkos apsaugos įstatymo 2 str. 2 d.).

Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 punktą, aplinka – gamtoje funkcionuojanti tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos. Nagrinėjamo teisinio reguliavimo aspektu reikšminga ir Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 21 punkte įtvirtinta žalos aplinkai sąvoka – tai tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Europos kraštovaizdžio konvenciją (2002 m. spalio 3 d. įstatymas Nr. IX-1115 „Dėl Europos kraštovaizdžio konvencijos ratifikavimo“), kurios tikslas yra skatinti kraštovaizdžių apsaugą, tvarkymą bei planavimą ir organizuoti Europos bendradarbiavimą kraštovaizdžio klausimais (Europos kraštovaizdžio konvencijos 3 str.). Šioje Konvencijoje vartojamos sąvokos „kraštovaizdis“ apibrėžimas yra pateikiamas jos 1 straipsnio a punkte – tai žmonių suvokiama vietovė, kurios pobūdį nulėmė gamtos ir (arba) žmonijos faktorių veikimas ir sąveika. Pati Konvencija yra taikoma visai valstybės teritorijai ir apima natūralios gamtos, kaimo, miesto ir miesto apylinkių vietoves. Ji aprėpia žemę, vidaus vandenis ir jūrų vietoves (Europos kraštovaizdžio konvencijos 2 str.).

Nacionalinėje teisėje kraštovaizdžio sąvokos apibrėžimas yra pateikiamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX 628 redakcija; toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 2 straipsnio 21 dalyje, pagal kurią kraštovaizdis – tai žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Kraštovaizdis yra svarbus teritorinis šalies išteklius, apimantis miestų ir kaimų vietoves, miškus, vandenis ir laukus, sudarantis sąlygas žmonių gyvenimui ir veiklai, jis yra tautinio identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis; kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų, nurodytų Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160, ir kituose strateginiuose dokumentuose (Lietuvos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526, 1 p.).

Vertinant nurodytas teisės aktų nuostatas, akivaizdu, jog vidaus vandens telkiniai yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis, todėl neginčytina, jog tam tikrų plaukiojimo priemonių naudojimas ir (ar) laikymas gali turėti neigiamos įtakos šiam aplinkos elementui. Kadangi neigiamas poveikis kraštovaizdžiui yra laikytinas žala aplinkai (Aplinkos apsaugos įstatymo 1 str. 21 p.), nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo argumentais, jog Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pavedimas apima plaukiojimo priemonių naudojimo vidaus vandenyse aplinkosaugos sąlygų nustatymą, siekiant inter alia apsaugoti kraštovaizdį.

VIII.

Konstitucinis Teismas, kaip minėta, yra konstatavęs, kad valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatomi tam tikri asmenų nuosavybės teisės ribojimai bei šiais ribojimais siekiami tikslai. Taigi vertinant šioje nuostatoje įtvirtintą pavedimą aplinkos ministrui nustatyti aplinkosaugos sąlygas, t. y. konkretizuoti įstatymo nuostatą, darytina išvada, jog aplinkos ministras, poįstatyminiame teisės akte realizuodamas šiuos savo įgaliojimus, negali neleistinai išplėsti asmens teisių apribojimų tiek, kiek nebūtina siekiant įstatyme įtvirtintų tikslų, t. y. turi paisyti proporcingumo principo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 1 dalies nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti ir tokius įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama visuomenės interesais, arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, sprendžiant ginčus inter alia dėl Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio, plačiai taikomas proporcingumo principas (pavyzdžiui, 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Mellacher ir kiti prieš Austriją, 2004 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Broniowski prieš Lenkiją, 2010 m. kovo 29 d., sprendimas byloje Brosset-Triboulet ir kiti prieš Prancūziją). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 2 dalį, nuosekliai pažymi, jog jis suteikia valstybei teisę įgyvendinti tokius teisės aktus, kuriuos mano esant būtinus kontroliuoti nuosavybės naudojimą visuomenės interesais; įstatymų leidėjas turi turėti plačias galimybes įvertinti tiek visuomenės intereso, pateisinančio priemones, egzistavimą, tiek ir pasirinkti konkrečias taisykles, siekiant įgyvendinti tokias priemones, todėl Teismas atsižvelgia į įstatymų leidėjo sprendimą apibrėžiant visuomenės interesus, nebent toks sprendimas būtų akivaizdžiai nepagrįstas (žr. 1986 m. vasario 12 d. sprendimo byloje James ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 46 p.). Taip pat Teismas yra pažymėjęs, kad turi būti nustatytas ne tik teisėtas tikslas – ribojimas visuomenės interesais, tačiau turi būti išlaikytas proporcingumas tarp pasirinktų priemonių bei tikslų, kurių siekiama; valstybės įsikišimas turi užtikrinti pusiausvyrą tarp bendro visuomenės intereso ir reikalavimo apsaugoti asmens pagrindines teises; būtina pusiausvyra nebus pasiekta, jei susijęs asmuo bus priverstas patirti pernelyg didelę naštą (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją, 69, 73 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog proporcingumo principas itin plačiai išvystytas Europos Sąjungos teisminių institucijų praktikoje – remiantis šiuo principu vertinamas tiek Europos Sąjungos institucijų aktų, tiek ir valstybių narių veiksmų – nacionalinės teisės aktų teisėtumas. Antai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (iki 2009 m. gruodžio 1 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) yra pažymėjęs, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką proporcingumo principu, kuris yra vienas iš bendrųjų Bendrijos teisės principų, reikalaujama, kad Sąjungos aktu įgyvendintos priemonės būtų tinkamos siekiamam tikslui įvykdyti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti (2010 m. birželio 8 d. sprendimo Vodafone ir kt., C-58/08, 51 punktas ir nurodyta teismų praktika).

IX.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija pažymi, jog tokie plaukiojimo priemonių požymiai, kaip jų aukštis, horizontalios projekcijos plotas ir pan., gali būti vertinami kaip galintys turėti įtakos atitinkamam kraštovaizdžiui. Tačiau nors kraštovaizdis vaidina svarbų, visuomenei rūpimą vaidmenį kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinėje srityse, yra ekonominei veiklai palankus išteklius bei svarbi žmonių gyvenimo kokybės dalis (Europos kraštovaizdžio konvencijos preambulės 3–5, 7 ir 8 dalys), neginčytina, jog kiekvieno jų visuomeninė (ekologinė, socialinė, kultūrinė, ekonominė ir kt.) vertė yra skirtinga. Kraštovaizdžio apsauga Europos kraštovaizdžio konvencijos 1 straipsnio d punkte yra apibrėžiama kaip veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti ir palaikyti kraštovaizdžiui svarbias arba būdingas ypatybes, pateisinami jo paveldo verte, atsiradusia dėl natūraliai susiformavusio gamtovaizdžio ir (arba) žmonių veiklos. Taigi darytina išvada, jog būtent konkretaus kraštovaizdžio vertė ir nulemia atitinkamos apsaugos lygį, griežtumą ir pan. Tai aiškiai matyti ir iš nacionalinės teisės nuostatų, pavyzdžiui, vienas iš būdų apsaugoti ypač vertingą kraštovaizdį yra saugomų teritorijų steigimas (Saugomų teritorijų įstatymo 3 str.), jose teisės aktais nustatant specialų apsaugos bei naudojimo režimą (tvarką) (Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 2 d.). Tačiau, kaip matyti iš Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų, atitinkamos teritorijos ir (ar) joje esančių objektų pripažinimu saugoma teritorija nebūtinai yra siekiama apsaugoti kraštovaizdį, o tai, jog nacionalinėje kraštovaizdžio apsaugos politikoje kraštovaizdžiai yra diferencijuojami, nustatant skirtingus kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo tikslus, metodus, priemones, matyti ir iš minėto Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašo.

Pastebėtina ir tai, kad kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, būtina atsižvelgti į tai, kad minėti objektai yra labai įvairūs. Tai suponuoja minėtų santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurio pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos. Diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės, miškų, parkų, vandens telkinių, taip pat ir esančių ypač vertingose vietovėse, nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas gali žemę, kitus natūralios gamtinės aplinkos objektus priskirti tam tikroms rūšims (kategorijoms), nustatyti tokių objektų teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus. Minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Vertinant ginčijamoje poįstatyminio teisės akto normoje numatytą vandens telkiniuose naudojamų ir (ar) laikomų laivų horizontalios projekcijos ploto ir (ar) aukščio ribojimą, teisėjų kolegija pažymi, jog šis apribojimas taikomas vandens telkiniuose, išskyrus Baltijos jūrą, Kuršių marias bei vidaus vandens kelius, nepriklausomai nuo šių vandens telkinių ploto, morfometrinių savybių (plotis, gylis, krantų pastovumas), rūšies (ežeras, tvenkinys, upė ir pan.), priskirtinumo vertingoms teritorijoms, nuosavybės ar kitų objektyvių aplinkybių, tai yra neatsižvelgiant į vandens telkinio ir (ar) teritorijos, kurioje yra atitinkamas telkinys, teisinį režimą, nustatytą įstatymais, kitais norminiais teisės aktais, teritorijų planavimo dokumentais. Taigi konstatuotina, jog nustatant ginčijamą šioje norminėje administracinėje byloje ribojimą, vandens telkiniai, kuriuose toks ribojimas taikomas, nėra vertinami (diferencijuojami) jų reikšmės bei įtakos saugant kraštovaizdį nuo vizualinės taršos aspektu. Be to, aptariamas ribojimas taikomas visiems laivams (išskyrus burines jachtas), nepriklausomai nuo jų paskirties (žvejybos, pramoginis, sportinis ar kt.), išvaizdos ar kitų objektyvių aplinkybių, galinčių turėti poveikio aplinkai (kraštovaizdžiui). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, galimos situacijos, kai laivai, nors formaliai neatitinkantys nurodytų kriterijų (horizontalios projekcijos ploto ir (ar) aukščio), tačiau naudojami ir (ar) laikomi tam tikruose vandens telkiniuose, kurie, pavyzdžiui, yra žymiai paveikti žmogaus veiklos, todėl neturi itin didelės reikšmės kraštovaizdžio apsaugos aspektu ir pan., gali nedaryti jokios žymios žalos aplinkai (kraštovaizdžiui); taip pat galimos situacijos, kai vandens telkiniuose naudojami ir (ar) laikomi laivai, nors formaliai atitinkantys paminėtus kriterijus, tačiau dėl kitų savybių, pavyzdžiui, išvaizdos, konstrukcijos ir pan., gali daryti žymesnę žalą kraštovaizdžiui. Taigi šiame kontekste akivaizdu, jog nors tokie plaukiojimo priemonių požymiai, kaip kad horizontalios projekcijos plotas ir aukštis, neabejotinai gali būti vertinami kaip objektyviai turintys įtakos atitinkamam kraštovaizdžiui, vien tik šių laivų kriterijų, neatsižvelgiant į kitus plaukiojimo priemonių požymius ir charakteristikas, taip pat nediferencijuojant vandens telkinių, kuriuose tokios priemonės naudojamos, įtakos kraštovaizdžiui aspektu, ribojimas siekiamo tikslo – apsaugoti kraštovaizdį nuo vizualinės taršos – atžvilgiu negali būti laikomas tinkamu šiam tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsakovas, teikdamas savo argumentus dėl ginčijamos šioje norminėje administracinėje byloje nuostatos, nenurodė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių bei argumentų, kurie pagrįstų būtinumą nustatyti būtent tokias griežtas poveikio priemones, t. y. atsakovas neįrodė, kad nurodyto tikslo – apsaugoti kraštovaizdį nuo vizualinės taršos – negalima pasiekti kitokiomis, mažiau asmenų teises varžančiomis priemonėmis.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodė atsakovas, ginčijamas teisinis reguliavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant ir į Aplinkosaugos sąlygų 21 punktą, pagal kurį, taip pat siekiant apsaugoti kraštovaizdį nuo vizualinės taršos, draudžiama atitinkamuose vandens telkiniuose laikyti plūduriuojančias priemones (vasarnamius, restoranus, valgyklas, pirtis, viešbučius ir pan.), išskyrus plūduriuojančius lieptus, tiltus ir prieplaukas; kadangi šis draudimas buvo apeinamas plūduriuojančias priemones rekonstruojant taip, kad jos formaliai atitiktų pramoginio laivo kriterijus, šioje norminėje byloje ginčijama nuostata buvo siekiama inter alia apsaugoti aplinką nuo tokių darinių. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant ginčijamą Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkto nuostatą būtent šiuo aspektu, akivaizdu, jog pasirinktas teisinis reguliavimas pernelyg riboja asmenų teises. Nors deklaruojamas tikslas apsaugoti kraštovaizdį nuo vizualinę taršą keliančių plaukiojimo priemonių, formaliai rekonstruojamų į pramoginius laivus (pastebėtina, jog tai, kaip atsakovas pažymėjo, daroma dėl labai plataus pramoginio laivo sąvokos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodekso 15 straipsnio 4 dalyje, interpretavimo), t. y. nuo bet kokio dydžio, konstrukcijos, išvaizdos darinių (statinių, įrenginių), objektyviai galinčių kelti vizualinę taršą, tačiau pasirinkta ribojančio pobūdžio priemonė – draudimas laikyti ir (ar) naudoti tam tikrą horizontalios projekcijos plotą ir (ar) aukštį viršijančius laivus – taikoma ne konkrečiai tokiems statiniams ar įrenginiams, galimai keliančiais vizualinę taršą, o visiems laivams, kurie nebūtinai, atsižvelgiant į aukščiau minėtus argumentus, daro žalą kraštovaizdžiui; nustatant minėtą draudimą, jame niekaip neatsispindi aplinkybė, jog siekiama apsaugoti kraštovaizdį nuo būtent jau minėtų vizualinę taršą darančių darinių (statinių, įrenginių). Be kita ko, pastebėtina, jog net minėtame Aplinkosaugos sąlygų 21 punkte įtvirtinus draudimą laikyti tam tikras plūduriuojančias priemones, vandens telkiniai, kuriuose šis draudimas galioja, tam tikru aspektu diferencijuojami, tuo pačiu diferencijuojant ir patį apribojimą, pavyzdžiui, nustatyta, kad tam tikruose vandens telkiniuose plūduriuojančias priemones galima laikyti ir naudoti suderinus jų projektus ir laikymo sąlygas su kompetentingomis institucijomis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, į tai, jog ginčijamas Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte įtvirtintas draudimas yra siejamas vien tik su laivo horizontalios projekcijos plotu ir (ar) jo aukščiu, daro išvadą, kad toks ribojimas yra neproporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti kraštovaizdį, todėl negali būti pripažintas teisėtu. Savo ruožtu, pastarosios aplinkybės konstatavimas leidžia teigti, jog Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punkte nustatytu reguliavimu buvo peržengtos Vandens įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje atsakovui nustatyto pavedimo ribos, tuo pažeidžiant ir konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio vienas iš esminių elementų yra proporcingumo principas. Be to, atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, viena iš sąlygų, kad nuosavybės teisės ribojimus būtų galima pripažinti teisėtais, yra reikalavimas, jog tokiais ribojimais būtų laikomasi proporcingumo principo reikalavimų, konstatuotina, kad Aplinkosaugos sąlygų 21¹ punktas pažeidžia ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog nuosavybė neliečiama.

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 117 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pripažinti, jog Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. D1-187 „Dėl Aplinkosaugos sąlygų plaukioti vandens telkiniuose plaukiojimo priemonėmis ir Vandens telkinių, kuriuose plaukiojimas tam tikromis plaukiojimo priemonėmis draudžiamas ar ribojamas, sąrašo patvirtinimo“ (2007 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. D1-269 redakcija), 21¹ punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (2003 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1941 redakcija) 13 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

Sprendimas skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius Skirgailė Žalimienė

_________________