Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ ENERGETIKOS ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1749
2010 m. birželio 16 d. Nr. 782
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. SV-S-646 „Dėl įstatymų projektų išvadų“ 20 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Atsižvelgdama į šio nutarimo 2 punkte pateiktas pastabas ir pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto Nr. XIP-1749 (toliau – įstatymo projektas), artimiausiu metu Lietuvos Respublikos Seimui teikti patobulintą įstatymo projektą.
2. Tuo atveju, jeigu įstatymo projektą Lietuvos Respublikos Seimas svarstytų skubos tvarka, pateikti Lietuvos Respublikos Seimui pasiūlymus tobulinti įstatymo projektą pagal šias pastabas:
2.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249) 135 straipsnio 5 dalies ir 137 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir siekiant nuoseklaus, kompleksiško ir veiksmingo įstatymo projekte aptariamų sričių teisinio reglamentavimo, taip pat teisės normų suderinamumo, teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, įstatymo projektas turėtų būti svarstomas kartu su juo susijusių teisės aktų (Energetikos, Šilumos ūkio, Elektros energetikos, Gamtinių dujų, Mokesčio už aplinkos teršimą, Vandens, Žemės, Statybos, Aplinkos apsaugos, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, Teritorijų planavimo, Akcizų, Pelno mokesčio, Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų ir kitų įstatymų) pakeitimo projektais.
2.2. Įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad šio įstatymo tikslas inter alia yra „garantuoti darnų aprūpinimą energija“, tačiau nei šioje nuostatoje, nei įstatymo projekto tekste toliau nedetalizuojama termino „darnaus aprūpinimo energija“ samprata įstatymo projektu reglamentuojamų visuomeninių santykių atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje aspektu.
Darnus energetikos sektoriaus vystymasis apima ne tik aplinkos apsaugos, ūkinės veiklos poveikio klimato kaitai mažinimo tikslus ir su tuo siejamą aplinkos atžvilgiu mažiau kenksmingų energijos gamybos technologijų plėtrą, bet ir energijos tiekimo saugumą, patikimumą ir socialinius elektros energijos vartotojų interesus. Atitinkami principai yra įtvirtinti Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Žin., 2007, Nr. 11-430), Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029; 2009, Nr. 121-5215), taip pat Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme (Žin., 2002, Nr. 56-2224) ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (Žin., 2000, Nr. 66-1984; 2004, Nr. 107-3964).
Siūloma įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalyje po žodžių „energijos importo mažinimą“ įrašyti žodžius „taip pat įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų į energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus“.
2.3. Siūloma įstatymo projekto 1 straipsnio 3 dalyje nustatyti tik atskirą uždavinį dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo transporte (1 punktas). Kitų sektorių uždaviniai dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo (2 ir 3 punktai) turėtų būti nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamoje Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo strategijoje, kaip tai nustatyta įstatymo projekto 50 straipsnyje. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančioje bei vėliau panaikinančioje Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (toliau – Direktyva 2009/28/EB), valstybėms narėms keliami privalomi tikslai dėl atsinaujinančių energijos išteklių sunaudojimo dalies bendrame galutiniame energijos suvartojimo balanse ir transporto sektoriuje. Šiuos tikslus tikslinga nustatyti įstatymu. Tačiau atskiri sektoriniai tikslai turėtų būti nustatomi atlikus išsamius skaičiavimus, sąnaudų ir naudos analizę ir suderinus su bendruoju atsinaujinančių energijos išteklių plėtros tikslu, nustatytu įstatymo projekto 1 straipsnio 2 dalyje. Teikiamo įstatymo projekto 1 straipsnio 3 dalyje nustatyti uždaviniai nesuderinti su 1 straipsnio 2 dalyje nustatytu uždaviniu.
Taip pat siūloma įstatymo projekto 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą uždavinį transporto sektoriuje keisti iš „15 procentų“ į „10 procentų“. Atsižvelgiant į dabartines biodegalų kainas, kurios yra didesnės už mineralinių degalų kainas, taip pat į automobilių gamintojų apribojimus dėl degalų, kurių sudėtyje yra daugiau biodegalų, naudojimo, nustatyti 15 procentų reikalavimą būtų per daug ambicinga ir sunkiai pasiekiama.
2.4. Siūloma įstatymo projekto 2 straipsnyje išdėstytas sąvokas derinti su kitų energetikos sektorių reglamentuojančių įstatymų nustatytomis tapačiomis sąvokomis. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalį ir 30 straipsnio 5 dalies 1 punktą, siūloma įstatymo projekto 2 straipsnio 12 dalį išdėstyti taip:
2.5. Įstatymo projekte sąvoka „elektroninis dokumentas“ vartojama tik kalbant apie kilmės garantijas. Siūloma kilmės garantijų atveju nereikalauti, kad dokumentas būtų pasirašytas elektroniniu parašu, o taikyti supaprastintus reikalavimus ir įstatymo projekto 2 straipsnio 16 dalį išdėstyti taip:
2.6. Siūloma įstatymo projekto 2 straipsnio 17 ir 32 dalyse išbraukti žodžius „arba šilumos“, nes toliau įstatymo projekto tekste nekalbama apie fiksuoto supirkimo tarifo arba priemokos apskaičiavimą ir taikymą šilumos energijai.
2.7. Įstatymo projekto 2 straipsnio 17 dalyje pateikta sąvoka „fiksuotas supirkimo tarifas“ yra vartojama klaidingai, neįvertinus taikytinų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių. Kaip plačiau paaiškinama šio nutarimo 2.57 punkte, nuo 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje įvedus valandinę prekybą elektros energija su tiekėjais, pradėjus veikti elektros energijos biržai ir įgyvendinant Europos Sąjungos trečiajame energetikos teisės aktų pakete nustatytus rinkos liberalizavimo principus, iki tol galiojusi pagamintos elektros energijos supirkimo prievolė tinklų operatoriams neturi teisinio pagrindo ir prieštarauja rinkos liberalizavimo principams.
Įstatymo projekto 2 straipsnio 17 dalyje vartojamą „fiksuoto supirkimo tarifo“ sąvoką siūloma keisti bendresne, Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme vartojamas sąvokas atitinkančia sąvoka – „reguliuojama pardavimo kaina“. Atitinkami pakeitimai būtini ir kitose įstatymo projekto nuostatose.
2.8. Hibridinių transporto priemonių priskyrimas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo teisinio reguliavimo dalykui neturi nei teisinio, nei technologinio pagrindo. Pabrėžtina, kad daugeliu atvejų, ypač Lietuvos Respublikoje naudojamų technologijų atvejais, hibridinių transporto priemonių elektros energijos kaupikliai yra pakraunami veikiant vidaus degimo varikliui, naudojančiam naftos pagrindu pagamintą kurą. Tokiu atveju hibridinės transporto priemonės gali būti siejamos su energijos vartojimo efektyvumo didinimu, tačiau jokia apimtimi jų eksploatavimas nėra sietinas su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra. Tokių technologijų, naudojančių iškastinį kurą ir realiai nesudarančių prielaidų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai, naudojimo skatinimas neatitinka įstatymo projekto teisinio reguliavimo dalykų ir keliamų tikslų.
Atsižvelgiant į tai, siūloma atsisakyti įstatymo projekto 2 straipsnio 20 punkto nuostatos, taip pat sąvokos „hibridinė transporto priemonė“ įstatymo projekto 12 straipsnio 5 punkto, 35 straipsnio 3 ir 5 dalių, 40 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 3 dalies 5 punkto nuostatose.
2.9. Įvertinus kituose norminiuose teisės aktuose vartojamas sąvokas ir civilinių teisinių santykių praktiką, įstatymo projekto 2 straipsnio 27 dalyje vartojamą sąvoką „ketinimo protokolas“ siūloma keisti į sąvoką „ketinimų protokolas“. Atitinkami pakeitimai būtini ir kitose įstatymo projekto nuostatose.
2.10. Įstatymo projekte sąvoka „paramos schema“ yra vartojama nevienodai, daugiskaitinė sąvokos forma lemia klaidingą projekto nuostatų aiškinimą ir sudaro prielaidas teisinio reguliavimo neaiškumui kilti. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus Direktyvoje 2009/28/EB pateiktą analogišką sąvoką, siūloma patikslinti įstatymo projekto 2 straipsnio 31 dalyje pateiktą sąvokos „paramos schema“ apibrėžimą – nurodyti, kad „paramos schema – visuma skatinimo priemonių, kuriomis skatinama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, įskaitant energijos gamybos sąnaudų mažinimą, pardavimo kainos didinimą, įpareigojimų naudoti atsinaujinančius energijos išteklius ar vartoti pagamintą energiją nustatymą“.
Įstatymo projekto 2 straipsnį siūloma papildyti nauja dalimi ir joje pateikti sąvokos „skatinimo priemonė“ apibrėžimą: „skatinimo priemonė – šiame įstatyme ir teisės aktuose nustatyta priemonė ar mechanizmas, kuriuo skatinamas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas energijai gaminti“. Turi būti atitinkamai tikslinamas šių terminų vartojimas visame įstatymo projekto tekste.
Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 2 straipsnio 31 dalies antrojo sakinio kaip perteklinės nuostatos. Paramos schema ir ją sudarančios skatinimo priemonės reglamentuojamos įstatymo projekto 3 straipsnyje.
2.11. Įstatymo projekto 2 straipsnio 32 dalyje vartojamą sąvoką „priemoka“ siūloma keisti į tikslesnę „priedo prie rinkos kainos“ sąvoką. Atitinkami pakeitimai būtini ir kitose įstatymo projekto nuostatose.
Atsižvelgiant į tai, siūloma patikslinti ir minėtos sąvokos apibrėžimą – nurodyti, kad „rinkos kainos priedas – teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, rinkos kainos, kuri apskaičiuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka, priedas“.
2.12. Įstatymo projekto 2 straipsnio 23 ir 35 dalių nuostatų, pateikiančių terminų „išankstinės projektavimo sąlygos“ ir „projektavimo sąlygos“ apibrėžimus, siūloma atsisakyti kaip perteklinių, nes šių terminų apibrėžimus nustato Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597).
2.13. Įstatymo projekto 2 straipsnio 47 dalį siūloma papildyti žodžiais: „Vandens įstatyme ir Žemės įstatyme“.
2.14. Ūkinės komercinės veiklos, taip pat ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo apimtį ir priemones pasirenka valstybė, atsižvelgdama į ekonominius, finansinius, atskirų ūkio sektoriaus šakų reguliavimo, darnaus vystymosi ir kitus valstybinio valdymo tikslus ir prioritetus. Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalis formuluojama kaip imperatyvus valstybės įsipareigojimas skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės pasikeitus valstybės ekonominei ar energetikos sektoriaus situacijai toks skatinimas gali būti ribojamas pagal valstybinio reguliavimo sritį – įstatymu ar jį įgyvendinančiu teisės aktu. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir loginio nuoseklumo, įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje po žodžio „naudojimas“ siūloma įrašyti žodžius „gali būti“.
Be to, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės, tvarka ir sąlygos bus reglamentuojamos ne tik teikiamu įstatymo projektu ir kitais įstatymais, bet ir juos įgyvendinančiais teisės aktais. Įstatymo projekto 3 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka“ siūloma įrašyti žodžius „šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis“.
2.15. Įstatymo projekto 3 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatos, įtvirtinančios atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skirtinguose energetikos sektoriuose skatinimo priemones, netikslingai dubliuoja viena kitą, jų turinys įstatymo projekte neatskleistas, neaiškūs tų pačių priemonių skirstymo atskirų rūšių veiklai energetikos sektoriuje principai. Įstatymo projekto 2 straipsnio 31 dalyje apibrėžta „paramos schemos“ sąvoka įstatymo projekto tekste vartojama nenuosekliai, nepateikiamas tokią schemą sudarančių elementų – skatinimo priemonių – baigtinis sąrašas. Be to, neįvertintos visos praktikoje aktualios skatinimo priemonės, pavyzdžiui, gamintojų atleidimas nuo atsakomybės už pagamintos elektros energijos balansavimą ir elektrinės gamybos pajėgumų rezervavimą.
Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir tikrumo, įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalyje siūloma pateikti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo paramos schemą sudarančių elementų baigtinį sąrašą, atitinkamai sujungti to paties straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalis. Įstatymo projekto 3 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip:
„2. Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią šiame įstatyme ir (ar) kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis sudaro viena ar kelios skatinimo priemonės. Skatinimo priemonėmis yra laikoma:
1) reguliuojama energijos pardavimo kaina arba priedas prie energijos rinkos kainos;
2) energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, supirkimas;
3) atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių įrenginių prijungimo prie tinklų išlaidų kompensavimas;
4) tinklų galios ir pralaidumo ar kitų atitinkamų techninių parametrų rezervavimas atsinaujinančius energijos išteklius naudojantiems įrenginiams prijungti;
5) energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, persiuntimas tinklais pirmumo tvarka;
6) elektros energijos gamintojų atleidimas nuo atsakomybės už pagamintos elektros energijos balansavimą ir (ar) elektrinės gamybos pajėgumų rezervavimą skatinimo laikotarpiu;
7) parama žemės ūkio produkcijos – biokuro, biodegalų ir bioalyvų gamybos žaliavos – gamybai ir perdirbimui;
8) nustatomi privalomo atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti ir (ar) privalomo energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, vartojimo, taip pat biodegalų naudojimo reikalavimai;
9) parama investicijoms;
10) kitos įstatymų nustatytos lengvatos.“
Atlikus nurodytus pakeitimus, siūloma atsisakyti įstatymo projekto 3 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių, o 6 dalį laikyti 3 dalimi.
2.16. Įstatymo projekto 3 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Aplinkai nekenksmingų technologijų vystymui naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, Vyriausybės nutarimu gali būti suteikiamas bandomojo projekto statusas“, tačiau neaišku, kokią praktinę naudą tokio statuso suteikimas galėtų duoti projektui, įstatymo projekte neatskleisti „bandomojo projekto“ teisinio statuso ypatumai, galimi specialieji reikalavimai ar taikytina paramos schema. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.17. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto 4 straipsnio 4 punkte kaip viena iš institucijų, atsakingų už atsinaujinančių energijos išteklių energetikos sektoriaus reguliavimą ir kontrolę, yra nurodyta Finansų ministerija. Tačiau kituose projekto straipsniuose, tikslinant įstatymo projekto 4 straipsnyje nurodytų institucijų kompetenciją, Finansų ministerijai nepriskiriama jokių funkcijų ar įpareigojimų. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.18. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turėtų nustatyti ir pajūrio juostos naudojimo elektrinių statybai ir eksploatacijai leidimų išdavimo tvarką. Siūloma šia nuostata papildyti įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalies 4 punktą.
2.19. Įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktai išbrauktini, nes 8 punkte numatoma rengti išskirtinius energetikos objektų, naudojančių energijai gaminti tinkamas atliekas, planavimo, leidimų išdavimo, statybos ir eksploatavimo tvarkos aprašus; 9 punktas numato energijai gaminti tinkamų atliekų naudojimo technologinius ir aplinkosaugos reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų ir kokybės standartų rengimą. Atkreiptinas dėmesys, kad atliekų naudojimo energijai gaminti technologijų kūrimu ir gamyba pasauliniu mastu užsiima palyginti nedaug įmonių, o Lietuvos Respublikoje tokios praktikos iš viso nėra. Todėl mažai tikėtina, kad artimiausiu metu Lietuvos Respublikoje būtų galima sukurti nacionalinius tokios srities technologinius reikalavimus ar standartus. Galiojantys aplinkosaugos reikalavimai, nustatyti remiantis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis, daugeliu atveju yra pakankami norint plėtoti energijos gamybos iš atliekų veiklą, o prireikus jie galėtų būti papildomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 5-75), Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-1726), kitų norminių teisės aktų nuostatomis.
2.20. Įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė „nustato viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarką“. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 5 straipsnio 3 punktu viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašo nustatymas priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos kompetencijai. Aptariama įstatymo projekto nuostata nepagrįstai riboja Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisę perleisti atitinkamą kompetenciją jos įgaliotai institucijai. Vadovaujantis sprendimų priėmimo efektyvumo, kompetencijų padalijimo ir subsidiarumo principais, įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktus siūloma perkelti į to paties straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos kompetencija.
2.21. Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktų ir 2 dalies 5 punkto nuostatų kaip perteklinių ir teisiškai nepagrįstų. Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme inter alia nustatyta, kad valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas tvirtina (17 straipsnio 8 dalies 1 punktas) ir valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas nustato (17 straipsnio 8 dalies 2 punktas) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Įstatymo projekto siūlymas perkelti dalį šių funkcijų, susijusių su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu, atsižvelgiant į specialiąją Komisijos kompetenciją ir gebėjimus, nepriklausomą reguliuotojo statusą ir kitas susijusias funkcijas, yra netikslingas ir teisiškai nepagrįstas.
Atitinkamai siūloma tikslinti ir įstatymo projekto 11 straipsnį, kaip nurodyta šio nutarimo 2.28 punkte.
2.22. Įstatymo projekto 6 straipsnio 1 punkto, 7 straipsnio 6 punkto ir 10 straipsnio 1 punkto nuostatos, įtvirtinančios ministerijų atsakomybę už atitinkamų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, yra teisiškai nepagrįstos. Ministerijos, vykdydamos joms priskirtas viešojo administravimo funkcijas ir disponuodamos atitinkamais valdiniais įgaliojimais, nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos, taip pat ir susijusios su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra. Ministerijos pagal kompetenciją gali vykdyti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros valstybinį reguliavimą, priežiūrą, nustatyti paramos schemas ar atskirų skatinimo priemonių taikymo tvarką ir sąlygas, prižiūrėti jų laikymąsi ir vykdymą. Siekiant teisinio aiškumo ir tikrumo, siūloma atitinkamai patikslinti įstatymo projekto 6 straipsnio 1 punkto, 7 straipsnio 6 punkto ir 10 straipsnio 1 punkto nuostatas.
2.23. Įstatymo projekto 6 straipsnio 7 punkte nustatytos ministerijų pareigos „remti“ atsinaujinančių energijos išteklių gamybos ir naudojimo mokslinių tyrimų programas turinys neatskleistas, neaiški tokios paramos apimtis ir priemonės. Siūloma atitinkamai patikslinti įstatymo projekto 6 straipsnio 7 punkto nuostatas arba jų atsisakyti kaip perteklinių.
2.24. Įstatymo projekto 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Aplinkos ministerija kartu su Energetikos ministerija ir Susisiekimo ministerija turi nustatyti biodegalų privalomuosius kokybės rodiklius. Atkreiptinas dėmesys, kad ši nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos oro apsaugos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 98-2813) 13 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad Lietuvos Respublikoje galima naudoti tik tokį kurą ir degalus, kurie atitinka Energetikos ministerijos, Aplinkos ministerijos ir Susisiekimo ministerijos nustatytus sudėties ir kokybės reikalavimus poveikio žmogaus sveikatai ir aplinkai vertinimo požiūriu. Atsižvelgiant į tai, nuostata dėl šių rodiklių nustatymo turėtų būti įrašyta Energetikos ministerijos kompetenciją nustatančiame įstatymo projekto 6 straipsnyje, nurodant, kad „Energetikos ministerija kartu su Aplinkos ministerija ir Susisiekimo ministerija nustato biodegalų privalomuosius kokybės rodiklius“.
2.25. Direktyvoje 2009/28/EB nustatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimas neturėtų būti vykdomas darant žalą biologinei įvairovei. Šioje direktyvoje nurodoma, kad biodegalai neturi būti pagaminti iš žaliavų, gautų iš labai didelės biologinės įvairovės žemės, t. y. žemės, kuriai taikomas vienas iš šių apibūdinimų: miškas ir kitos miškingos vietovės, kuriose auga vietinės rūšys ir nėra aiškiai matomų žmogaus veiklos požymių, o ekologiniai procesai nėra pastebimai sutrikdyti; saugomos teritorijos, nustatytos vietos kompetentingų institucijų, arba vietovės, kuriose susitelkusios retos, galinčios išnykti arba nykstančios ekosistemos ar rūšys, pripažintos pagal tarptautinius susitarimus; natūralios ir kultūrinės pievos, kurios pasižymi rūšių įvairove ir yra nenuniokotos; šlapžemės, durpynai ir kita. Atsižvelgiant į tai, siūloma atitinkamai išplėsti Aplinkos ministerijos funkcijas – įstatymo projekto 7 straipsnį papildyti punktu: „Nustato biodegalų ir skystųjų produktų naudojimo aplinkosaugos sąlygas.“
Be to, įstatymo projekto 7 straipsnio 5 punktą siūloma išdėstyti taip:
„5) vertina miškų ūkio ir komunalinių biologiškai skaidžių atliekų, iš kurių gali būti gaminamas biokuras, potencialą;“.
2.26. Siūloma įstatymo projekto 9 straipsnio 1 punktą išdėstyti taip:
2.27. Siūloma įstatymo projekto 10 straipsnį papildyti 5 punktu:
2.28. Atsižvelgiant į šio nutarimo 2.21 punkte pateiktus paaiškinimus, siūloma atsisakyti įstatymo projekto 11 straipsnio 1 punkto ir šį straipsnį papildyti naujais 1 ir 2 punktais:
„1) rengia ir tvirtina reguliuojamos energijos pardavimo kainos ir energijos rinkos kainos priedų nustatymo metodiką ir energijos rinkos kainos priedų taikymo sąlygas;
2.29. Siekiant teisinio aiškumo ir įstatymo projekto nuostatų suderinamumo, atsižvelgiant į įstatymo projekto 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimą, siūloma įstatymo projekto 12 straipsnio 1 punkte po žodžių „rengia ir“ įrašyti žodžius „suderinusios su Vyriausybe ar jos įgaliota institucija, tvirtina ir“.
2.30. Atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimas yra reglamentuojamas ne tik įstatymais, bet ir juos įgyvendinančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekto 13 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „įstatymų nustatyta tvarka“ siūloma įrašyti žodžius „teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis“.
2.31. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir įstatymą įgyvendinančių teisės aktų suderinamumo su įstatymo projekto nuostatomis, jo paskirtimi ir tikslais, tarp jų ir darnaus aprūpinimo energija (įstatymo projekto 1 straipsnio 1 dalis), siūloma įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte po žodžių „plėtros tvarką“, įrašyti žodžius „atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus“.
2.32. Įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalyje, nustatant uždavinius elektros energetikos sektoriuje, nenurodytas jų įgyvendinimo laikotarpis. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.33. Atsižvelgiant į šio nutarimo 2.3 punkte pateiktus argumentus, siūlome atsisakyti įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies. Kartu atkreiptinas dėmesys į įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą hidroelektrinių įrengtosios galios padidinimą iki 250 MW. Taip padidinti įrengtąją galią galima tik pastačius užtvankas didžiosiose Lietuvos upėse – Nemune ir Neryje. Vadovaujantis 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatančia Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, ir Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (Žin., 1997, Nr. 104-2615; 2003, Nr. 36-1544) nuostatomis, vanduo gali būti naudojamas, jeigu naudojimas netrukdo pasiekti vandensaugos tikslų ir nebus pablogintos vandens ekosistemų gyvavimo sąlygos. Bendras vandensaugos tikslas paviršiniams vandens telkiniams yra pasiekti gerą paviršinio vandens būklę – kai jame esančias ekosistemas apibrėžiančių parametrų vertės atitinka vertes, būdingas žmogaus ūkinės veiklos nepaveiktiems tokio tipo paviršiniams vandens telkiniams. Pakeisti natūralaus vandens telkinio fizines charakteristikas leidžiama tik tuo atveju, kai tokių pakeitimų nauda visuomenės interesams yra didesnė už naudą, kurią aplinkai ir visuomenei duoda geros vandenų būklės pasiekimas, ir dėl techninių galimybių ar per didelių sąnaudų kitomis aplinkosaugos požiūriu pranašesnėmis priemonėmis negalima gauti naudos, kuri gaunama pakeitus vandens telkinio savybes. Nemuno ir Neries tvenkimas sunkiai suderinamas su Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais, tai sukeltų didelį visuomenės pasipriešinimą, socialinę įtampą, padarytų nepataisomą žalą biologinei įvairovei.
2.34. Įstatymo projekto 14 straipsnis reglamentuoja elektrinių prijungimą prie tinklo. Gamintojų teisė gauti prieigą prie tinklo įgyvendinama pasirašant su tinklų operatoriais ketinimų protokolus. Šio straipsnio 15 dalyje nurodoma, kad tinklo operatorius, gamintojui pasirašius ketinimų protokolą ir nustatyta tvarka pateikus banko garantiją, užtikrina gamintojo pirmumo teisę prieš kitus gamintojus prijungti elektrinę ketinimų protokole nurodytame prijungimo taške. Pagal to paties straipsnio 14 dalį ketinimų protokole nustatomas terminas nuo ketinimų protokolo pasirašymo dienos iki elektrinės parengimo eksploatacijai negali būti ilgesnis nei 2 metai. Nustatomas terminas pratęsiamas šiais atvejais:
2.34.3. kitais teisės aktuose nustatytais atvejais.
Atsižvelgiant į tai, kad gamintojui, pasirašiusiam ketinimų protokolą, užtikrinama pirmumo teisė prisijungti prie tinklo konkrečiame prijungimo taške, siūloma svarstyti, ar nereikėtų tais atvejais, kai tame pačiame prijungimo taške norą prisijungti pareiškia ir kitas (kiti) gamintojas, atsisakyti įstatymo projekte numatytos galimybės gamintojo prašymu pratęsti terminą nuo ketinimų protokolo pasirašymo dienos iki elektrinės parengimo eksploatacijai. Tokios teisės turėjimas gali sudaryti galimybes gamintojui piktnaudžiauti savo pirmumo teise: rezervuoti tinklo pajėgumus, bet realiai jais nesinaudoti, kartu siekti riboti kitų gamintojų galimybes prisijungti prie tinklo konkrečiame taške ir taip neleisti jiems užtikrinti realią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.
2.35. Įstatymo projekto 14 straipsnio 1 dalyje nustatytos „pirmumo teisės“ prijungti prie elektros tinklų atsinaujinančius energijos išteklius naudojančią elektrinę tam tikrais atvejais gali būti neįmanoma įgyvendinti. Pavyzdžiui, kai elektros tinklų pralaidumai teisės aktų nustatyta tvarka rezervuojami kitiems gamintojams, dėl techninių ribojimų paskirstomi proporcingai ar teisės aktų nustatyta tvarka (aukciono būdu), statomas strateginis energetikos objektas, kuriam rezervuojami pralaidumai, ar kita.
Siūloma papildyti įstatymo projekto 14 straipsnio 1 dalį nauju ketvirtu sakiniu: „Šioje dalyje nustatyta pirmumo teisė įgyvendinama tuo atveju, kai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka elektros tinklų pralaidumai nėra rezervuoti kitiems gamintojams ar nėra kitų techninių ribojimų, dėl kurių visiškai ar iš dalies nėra galimybės prijungti elektrinę pirmumo teise.“
2.36. Įstatymo projekto 14 straipsnio 2 dalyje nurodytas „protingas“ elektrinės prijungimo prie elektros tinklų terminas yra vertinamojo pobūdžio sąvoka ir lemia teisinio reguliavimo neaiškumą ir neapibrėžtumą. Įstatymo projekto 14 straipsnio 2 dalį siūloma papildyti nauju trečiu sakiniu: „Toks prijungimo terminas nustatomas prijungimo paslaugos sutartyje tinklo operatoriaus teikimu, suderinus su gamintoju, arba, jiems nesusitarus, – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu.“
2.37. Siūloma atsižvelgti į įstatymo projekto 14 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl termino pratęsimo ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (Žin., 2000, Nr. 74-2262) įtvirtinto sutarčių laisvės principo santykį.
2.38. Įstatymo projekto 14 straipsnio 5 dalyje nurodyta „pajėgumo lygio“ sąvoka nėra detalizuojama, neaišku, iš kur gamintojas galėtų ir turėtų gauti tokius duomenis. Siekiant teisinio aiškumo, įstatymo projekto 14 straipsnio 5 dalyje siūloma po žodžių „pajėgumo lygį“ įrašyti žodžius „nurodytą tinklų operatoriaus“.
2.39. Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 14 straipsnio 7 dalies paskutinio sakinio nuostatos, kaip perteklinės ir kartojančios tos pačios dalies trečiojo sakinio nuostatą, o pirmą sakinį siūloma išdėstyti taip:
2.40. Įstatymo projekto 14 straipsnio 8–19 dalių nuostatos reglamentuoja išimtinai procedūrinius atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų reikalavimus. Siekiant sprendimų priėmimo veiksmingumo, netikslinga smulkiai reglamentuoti procedūrines teisės normas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, siūloma atsisakyti įstatymo projekto 14 straipsnio 8–19 dalių nuostatų ir jas išdėstyti Elektros energijos vartotojų, gamintojų energetikos objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) prijungimo prie veikiančių energetikos įmonių objektų (tinklų, įrenginių, sistemų) tvarkos ir sąlygų apraše, patvirtintame energetikos ministro 2009 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-246 (Žin., 2009, Nr. 149-6678).
2.41. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktų nustatytais atvejais atskiroms gamintojų grupėms gali būti nustatomi specialieji jų elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų reikalavimai. Pavyzdžiui, reikalavimai nustatyti Vėjo elektrinių prijungimo prie Lietuvos elektros energetikos sistemos techninėse taisyklėse, patvirtintose ūkio ministro 2004 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 4-102 (Žin., 2004, Nr. 57-2007). Tokie reikalavimai nėra prielaida diskriminuoti atskirus gamintojus, jie pagrįsti objektyviais techniniais kriterijais. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, siūloma įstatymo projekto 14 straipsnio 11 dalies 4 punkte po žodžių „visiems gamintojams“ įrašyti žodžius „įvertinus specialiuosius reikalavimus atskiroms gamintojų grupėms“.
2.42. Siūloma įstatymo projekto 14 straipsnio 11 dalies 7 punkte išbraukti žodžius „ir užtikrinti patikimą joje pagamintos elektros energijos perdavimą ir paskirstymą“ kaip perteklinius ir lemiančius teisinį neapibrėžtumą. Tinklų operatorių pareiga užtikrinti elektros energetikos sistemos ir (ar) jų valdomų elektros tinklų patikimumą bei elektros energijos persiuntimo saugumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme ir neribojama jokiais terminais (laiko atžvilgiu), kaip nustatyta aptariamoje įstatymo projekto nuostatoje.
Be to, atitinkama tinklų operatorių pareiga užtikrinti elektros energijos persiuntimo saugumą ir patikimumą yra visuotinė, nediskriminaciniais pagrindais taikoma visų tinklų naudotojams, todėl ketinimų protokolo pagrindu negali būti prisiimami papildomi įsipareigojimai dėl atskirų subjektų. Taip pat tokią operatorių veiklą lemia daugybė techninių veiklos parametrų, kuriais, vadovaudamiesi teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis, operatoriai turi teisę riboti ar laikinai sustabdyti elektros energijos persiuntimą.
2.43. Atsižvelgiant į šio nutarimo 2.40 punkte išdėstytą pastabą, siūloma įstatymo projekto 14 straipsnį papildyti naujomis nuostatomis:
„Gamintojo elektrinė prijungiama prie elektros tinklų tik šiame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis tinklo operatoriui ir gamintojui sudarius ketinimų protokolą dėl elektrinės prijungimo, gamintojui sumokėjus nustatyto dydžio banko garantiją, tinklų operatoriui ir gamintojui suderinus elektrinės prijungimo prie tinklų techninį projektą ir sudarius elektros įrenginių prijungimo sutartį, taip pat įgyvendinus kitus teisės aktų nustatytus elektrinių projektavimo, statybos, prijungimo prie elektros tinklų ir eksploatavimo reikalavimus.
2.44. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat siekiant detaliau reglamentuoti privalomą gamintojo banko garantiją, užtikrinant įsipareigojimų tinklų operatoriams vykdymą, taikomus reikalavimus, siūloma įstatymo projekto 15 straipsnio 1 dalyje po žodžių „operatoriui pateikia“ įrašyti žodžius „pirmo pareikalavimo besąlyginę“.
2.45. Svarstytina, ar tikslinga įstatymo projekto 15 straipsnio 1 dalyje nustatyti konkrečius banko garantijos dydžius ir jų vertę litais. Pasikeitus Lietuvos Respublikos ekonominei situacijai, energetikos politikai ar sektoriaus plėtros tikslams, tokią nuostatą gali tekti keisti dažniau, nei būtų tikslinga viso įstatymo atžvilgiu. Be to, finansinių įpareigojimų nustatymas iš esmės yra ne įstatymo, bet energetikos sektoriaus reguliuotojo sprendimų reguliavimo dalykas.
Atsižvelgiant į juridinės technikos reikalavimus ir siekiant sprendimų priėmimo veiksmingumo, siūloma įstatymo projekto 15 straipsnio 1 dalyje nurodyti, kad „banko garantijos dydžio nustatymo metodiką patvirtina, banko garantijos dydį (Lt/kW) nustato ir kasmet peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija“.
2.46. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo, siūloma patikslinti įstatymo projekto 15 straipsnio 3 dalį: vietoj žodžių „šio įstatymo 14 straipsnio 14 dalyje numatytus atvejus“ įrašyti žodžius „kai tokie įsipareigojimai neįvykdomi ar vykdomi netinkamai dėl aplinkybių, kurių gamintojas negalėjo kontroliuoti ir protingai numatyti ketinimų protokolo ir (ar) sutarties sudarymo metu ir negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų pasekmėms atsirasti, taip pat dėl įstatymų numatytų kitų aplinkybių, nesant gamintojo kaltės“.
2.47. Siūloma papildyti įstatymo projekto 15 straipsnį 5 dalimi ir ją išdėstyti taip:
„5. Elektrinėms, išskyrus patvankines hidroelektrines, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 250 kW ir ne didesnė kaip vartotojui leista naudoti galia, leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduodami supaprastinta tvarka pagal Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisykles.“
2.48. Energetikos įstatymo 13 straipsnio 4 punkte kaip vienas iš energetikos veiklos valstybinio reguliavimo tikslų įtvirtinamas „pagrįstos konkurencijos skatinimas“. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjo nustatomos valstybinio reguliavimo, priežiūros ir kontrolės energetikos sektoriuje priemonės turi būti pagrįstos skaidriu rinkos funkcionavimu ir veiksminga rinkos dalyvių konkurencija.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto 13 straipsnio 2 dalyje nustatomos elektrinių įrengtosios galios kvotos, kurių neviršijus bus skatinamas atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas, t. y. atsižvelgdama į techninius ir ekonominius kriterijus, valstybė skatina tik nustatytą dalį atsinaujinančius energijos išteklius naudojančių gamybos pajėgumų. Įstatymo projekto 14 straipsnis, nustatantis elektrinių prijungimo prie elektros tinklų sąlygas, sudaro prielaidas prijungimo garantijas ir kartu valstybės garantuojamą skatinimą užsitikrinti tiems gamintojams, kurie pirmieji gaus išankstinį techninių sąlygų aprašą ir sudarys su tinklų operatoriumi ketinimų protokolą. Įstatymo projekte siūlomas principas „pirmas atėjęs, pirmas aptarnautas“ sudarys sąlygas vienam ar keliems didiesiems gamintojams iš karto, įsigaliojus įstatymui, rezervuoti visą įstatyme nustatytą gamybos pajėgumų plėtros kvotą.
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 30-856) 4 straipsnyje įtvirtintas ūkio subjektų nediskriminavimo principas inter alia reiškia tai, kad išduodant leidimus plėtoti ribotus elektros energijos gamybos pajėgumus atitinkamose elektros tinklų atkarpose turėtų būti vengiama priimti sprendimus, kuriais būtų privilegijuojamas išimtinai vienas ūkio subjektas – jam išduodamas leidimas likusiai laisvų gamybos pajėgumų daliai konkrečioje tinklų atkarpoje. Įstatymo projekto 16 straipsnio 3 dalyje konkursas leidimams gauti teisiškai nepagrįstai numatytas išimtinai tik plėtoti elektros energijos gamybos iš saulės fotoenergijos Kuršių nerijoje ir vėjo energijos Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje pajėgumus.
Įstatymo projektas taisytinas, nes leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, kuriems taikoma valstybės paramos schema (skatinimo priemonės), išduodami konkurso (aukciono) tvarka. Atsižvelgiant į tai, siūloma įstatymo projekto 16 straipsnį papildyti nauja 3 dalimi, kurioje nebūtų įstatymo projekte vartojamos formuluotės kaip perteklinės ir kartojančios įstatymo projekto 22 straipsnio nuostatas dėl elektros energijos gamybos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje ir Lietuvos Respublikos išskirtinėje ekonominėje zonoje Baltijos jūroje:
„3. Leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (statyti atsinaujinančius energijos išteklius naudojančias elektrines), kuriems šiame įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka taikoma paramos schema (skatinimo priemonės), išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus, išduodami aukciono būdu. Aukcionų leidimams gauti organizavimo ir vykdymo bendrąsias sąlygas nustato Vyriausybė. Aukcionus organizuoja Energetikos ministerija šio įstatymo ir Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis.“
Pagal teisinio reguliavimo praktiką atitinkamos nuostatos dėl aukcionų vykdymo turėtų būti išdėstytos Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1474 (Žin., 2001, Nr. 104-3713).
2.49. Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 16 straipsnio 4 dalies nuostatos kaip perteklinės ir netikslingai kartojančios įstatymo projekto 14 straipsnio nuostatas.
2.50. Siekiant teisinio reguliavimo lankstumo ir apibrėžtumo, siūloma papildyti įstatymo projekto 16 straipsnio 5 dalį antru sakiniu:
„Vyriausybė, tvirtindama atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašą, gali numatyti supaprastintas leidimų išdavimo sąlygas ir kitoms gamintojų grupėms, atsižvelgdama į veiksmingos konkurencijos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje reikalavimus.“
2.51. Įstatymo projekto 16 straipsnio 6–9 dalių nuostatos reglamentuoja išimtinai procedūrinius leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo reikalavimus. Atsižvelgiant į šio nutarimo 2.40 punkte išdėstytus argumentus, siūloma išbraukti iš įstatymo projekto 16 straipsnio 6–9 dalių nuostatas ir jas išdėstyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse, patvirtintose ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (Žin., 2001, Nr. 110-4010).
2.52. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo projekto 17 straipsnio 1 dalies nuostata, esant techniniams ribojimams elektros tinkle, dėl objektyvių priežasčių gali būti praktiškai neįgyvendinama, taip pat siekiant teisinio aiškumo ir apibrėžtumo, siūloma pakeisti įstatymo projekto 17 straipsnio 2 dalį ir ją išdėstyti taip:
„2. Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, persiuntimas elektros tinklais teisės aktų nustatyta tvarka gali būti ribojamas ar laikinai sustabdomas, esant energetikos sistemos avarinei situacijai ar dėl kitų techninių priežasčių, kai nediskriminavimo pagrindais ribojamas elektros tinklų pralaidumas. Dėl tokio ribojimo gamintojo patiriami nuostoliai nekompensuojami, išskyrus atvejus, kai atitinkamus ribojimus lemiančios aplinkybės atsiranda dėl tinklo operatoriaus kaltės ar teisė į nuostolių atlyginimą atsiranda kitais įstatymų nustatytais pagrindais.“
2.53. Įstatymo projekto 19 straipsnio 4 dalyje siūloma po žodžių „privalo aprūpinti“ įrašyti žodį „vėjo“, o po skaičiaus ir simbolio „250 kW“ – žodžius „ir hidroelektrines, kurių įrengtoji galia viršija 5 MW“.
2.54. Įstatymo projekto 19 straipsnio 5 dalyje siūloma po žodžio „prijungiamos“ įrašyti žodį „vėjo“, o po skaičiaus ir simbolio „250 kW“ – žodžius „ir hidroelektrinės, kurios įrengtoji galia viršija 5 MW“.
2.55. Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 19 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareigos nustatyti nuostolių ir negautų pajamų skaičiavimo tvarką ir sąlygas. Dėl nuostolių ir negautų pajamų ginčo šalys turėtų spręsti tarpusavio sutarimu arba toks ginčas turi būti nagrinėjamas įstatymų nustatyta tvarka.
2.56. Įstatymo projekto 20 straipsnyje reglamentuojama ne tik prekyba elektros energija, bet ir bendrieji teisiniai pagrindai atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo paramos schemai (skatinimo priemonėms) taikyti. Atsižvelgiant į tai, siūloma pakeisti įstatymo projekto 20 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
2.57. Įstatymo projekto 20 straipsnio 1 dalis, taip pat kitos projekto nuostatos įtvirtina privalomą elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, supirkimą pirmumo teise.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikoje pradėta valandinė prekyba elektros energija su tiekėjais, pradėjo funkcionuoti elektros energijos birža, o Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas ir jį įgyvendinantys teisės aktai nustato laipsniško rinkos atvėrimo principus ir etapus. Be to, įgyvendinama 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 2003/54/EB, reikalauja efektyvaus tinklų operatorių veiklos atskyrimo nuo gamybos ir tiekimo veiklos, kartu ir elektros energijos komercinės prekybos (tai apimtų ir supirkimą).
Atsižvelgiant į tai, įstatymo projekte siūlomas supirkimo mechanizmas neatitinka esminių elektros energijos rinkos plėtros ir integracijos krypčių. Įstatymo projektas taisytinas, nes elektros energija, pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, prekiaujama prekybą elektros energija reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir būdais, numatomas skatinimas per reguliuojamą elektros energijos pardavimo kainą ir (ar) rinkos kainos priedus skatinamos gamybos mastu („rinka plius“ modelis).
Privalomas elektros energijos supirkimas kaip bendrojo režimo išimtis galėtų būti taikomas mažiesiems elektros energijos gamintojams ir vartotojų pasigamintai perteklinei (likusiai nuo suvartojimo) elektros energijai. Tokį supirkimą turėtų užtikrinti visuomeninis (garantinis) tiekėjas.
Siūloma pakeisti įstatymo projekto 20 straipsnio 1 ir 2 dalis ir jas išdėstyti taip:
„1. Elektros energija, pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių ir pardavimas skatinamas nustatant reguliuojamą elektros energijos pardavimo kainą ir (ar) elektros energijos rinkos kainos priedus. Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.
2. Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė, kaip nurodyta šio įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, ir (ar) elektros energijos vartotojų vietiniuose elektros tinkluose įrengtų gamybos pajėgumų, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius, pagaminta perteklinė elektros energija, likusi nuo savo reikmėms suvartotos elektros energijos, gali būti privalomai superkama už nustatytą reguliuojamą pardavimo kainą, ne didesnę už rinkos kainą.“
2.58. Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme inter alia nustatyta, kad valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas tvirtina (17 straipsnio 8 dalies 1 punktas) ir valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas nustato (17 straipsnio 8 dalies 2 punktas) Komisija. Įstatymo projekto siūlymas perkelti dalį šių funkcijų, susijusių su atsinaujinančių energijos išteklių naudojimu, atsižvelgiant į specialiąją Komisijos kompetenciją ir gebėjimus, nepriklausomą reguliuotojo statusą ir kitas susijusias funkcijas, yra netikslingas ir teisiškai nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai ir į šio nutarimo 2.11 punkte išdėstytą pastabą, siūloma pakeisti įstatymo projekto 20 straipsnio 3 dalį ir ją išdėstyti taip:
„3. Reguliuojamą elektros energijos kainą ir rinkos kainos priedus, atsižvelgdama į Vyriausybės nustatytus kainų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.“
2.59. Pabrėžtina, kad įstatymo projekte atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimas siejamas su dviem esminiais rodikliais: nustatyta gamybos pajėgumų įrengtosios galios kvota kiekvienam šaltiniui (13 straipsnio 2 dalis) ir pagamintos elektros energijos metine kvota (20 straipsnio 4 dalis).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatant konkrečius reikalavimus valstybės užtikrinamai skatinimo kvotai įstatymo projekte šių kvotų tarpusavio santykis susietas neaiškiai. Be to, įstatymo projekto 20 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad viršijus minėtą pagamintos elektros energijos metinę kvotą taikoma kitokia paramos schema – priemokos. Šiuo aspektu 20 straipsnio nuostatos gali būti vertinamos kaip garantuojančios valstybės skatinimą visai elektros energijai, pagamintai naudojant atsinaujinančius energijos išteklius. Toks aiškinimas neatitinka valstybės ekonominių interesų, įstatymo projekte nustatytų tikslų, gamybos pajėgumų plėtros gairių ir elektros energijos vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos principų. Siūlytina atitinkamai patikslinti įstatymo projekto nuostatas dėl skatinamos elektros energijos gamybos apimties.
Atsižvelgiant į tai, siūloma pakeisti įstatymo projekto 20 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą (nekeičiant 1 ir 2 punktų) ir ją išdėstyti taip:
„4. Vyriausybė nustato didžiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo apimtis, diferencijuodama jas pagal atskirus atsinaujinančius energijos šaltinius ir (ar) kitus Vyriausybės nustatytus kriterijus, neviršydama šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatytų elektrinių įrengtosios galios dydžių ir šių maksimalių pagamintos elektros energijos kiekių:“.
Taip pat siūloma atsisakyti įstatymo projekto 20 straipsnio 5 dalies kaip perteklinės ir teisiškai nepagrįstos nuostatos.
2.60. Atsižvelgiant į kitus šiame nutarime išdėstytus pasiūlymus dėl įstatymo projekto 20 straipsnio, taip pat siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, siūloma atsisakyti įstatymo projekto 20 straipsnio 6 dalies nuostatos kaip perteklinės, patikslinti šio straipsnio 7 dalį ir ją išdėstyti taip:
„7. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Šio įstatymo ir Vyriausybės nustatyta tvarka taikomų reguliuojamos elektros energijos kainos ir rinkos kainos priedų mokėjimo bendruosius principus nustato Vyriausybė, o mokėjimo tvarką ir sąlygas – Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, tvirtinanti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarką.“
2.61. Įstatymo projekto 20 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, skatinamas elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, suvartojimas savo reikmėms, t. y. ūkinei komercinei veiklai vykdyti ar buitiniams poreikiams tenkinti. Siūlytina laikytis šiuo metu pagal galiojančius norminius teisės aktus taikomo principo, kad valstybė neremia ir neskatina elektros energijos vartojimo savo reikmėms, išskyrus perteklinės elektros energijos tiekimą į elektros tinklą. Atsižvelgiant į tai, siūloma atsisakyti įstatymo projekto 20 straipsnio 8 dalies nuostatos kaip perteklinės ir teisiškai nepagrįstos.
2.62. Atsižvelgiant į šio nutarimo 2.58 punkte išdėstytą pastabą ir siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir suderinamumo su kitomis teisės normomis, siūloma patikslinti įstatymo projekto 20 straipsnio 10 dalies pirmąją pastraipą (nekeičiant punktų) ir ją išdėstyti taip:
„10. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina reguliuojamos elektros energijos pardavimo kainos ir rinkos kainos priedų nustatymo metodiką ir nustato reguliuojamą kainą ir rinkos kainos priedus kiekvienai Vyriausybės nustatytai gamintojų grupei. Tuo tikslu privalomai turi būti įvertinama ir pateikta:“.
2.63. Įstatymo projekto 20 straipsnio 11–17 dalių nuostatos reglamentuoja išimtinai procedūrinius reguliuojamos elektros energijos pardavimo kainos ir rinkos kainos priedų taikymo reikalavimus. Atsižvelgiant į šio nutarimo 2.40 punkte išdėstytus argumentus, siūloma atsisakyti įstatymo projekto 20 straipsnio 11–17 dalių nuostatų ir jas su atitinkamais pakeitimais išdėstyti Elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos apraše ar kitame Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos tvirtinamame teisės akte.
2.64. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir įstatymo projekte vartojamų sąvokų suderinamumo, siūloma patikslinti įstatymo projekto 20 straipsnio 18 dalį ir ją išdėstyti taip:
2.65. Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 20 straipsnio 19 dalies nuostatos kaip perteklinės ir nepagrįstai kartojančios kitas šio straipsnio nuostatas. Atitinkami reikalavimai turėtų būti reglamentuojami įstatymo projekto 20 straipsnio 7 dalyje, kaip nurodyta šio nutarimo 2.60 punkte.
2.66. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto 20 straipsnyje neaptartos kitos paramos schemą sudarančios skatinimo priemonės, nurodytos įstatymo projekto 3 straipsnyje (šio nutarimo 2.15 punktas). Atsižvelgiant į tai, siūloma papildyti įstatymo projekto 20 straipsnį nauja nuostata, įtvirtinančia bendrąją taisyklę, kad:
2.67. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, siūloma aiškiai reglamentuoti sąlygas gamintojams, statantiems ar eksploatuojantiems atsinaujinančius energijos išteklius naudojančius elektros energijos gamybos pajėgumus, kuriems netaikoma paramos schema. Atsižvelgiant į tai, siūloma papildyti įstatymo projekto 20 straipsnį nauja nuostata, įtvirtinančia bendrąją taisyklę, kad:
„Elektrinės, naudojančios atsinaujinančius energijos išteklius, kurioms netaikoma skatinimo schema ar jos atskiros priemonės, gali būti statomos vadovaujantis bendraisiais teisės aktų reikalavimais. Šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyti įrengtosios galios dydžiai ir (ar) Vyriausybės nustatoma didžiausia elektros energijos gamybos skatinimo apimtis neriboja tokių elektrinių statybos ir (ar) eksploatavimo. Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurioms netaikoma skatinimo schema, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais.“
2.68. Tikslintinas įstatymo projekto 21 straipsnio 3 dalies reikalavimas dėl gamintojams taikomo elektrinių prijungimo prie elektros tinklų išlaidų kompensavimo, nes neaišku, kas ir kokia tvarka turi kompensuoti tokias išlaidas. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.69. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, taip pat atsižvelgiant į valstybės garantuojamo elektros energijos gamybos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius skatinimo tikslus ir bendruosius principus, siūloma papildyti įstatymo projekto 21 straipsnio 8 dalį trečiu sakiniu: „Šioje dalyje nustatytas gamintojo patiriamų sąnaudų ribojimas netaikomas, kai elektrinės, kurioms šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka netaikoma skatinimo schema ar jos atskiros priemonės, prijungiamos prie elektros tinklo.“
2.70. Siūloma patikslinti įstatymo projekto 21 straipsnio 9 dalyje numatytą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pareigą „tvirtinti tą viešuosius interesus atitinkančią paslaugų dalį, kuri reikalinga atsinaujinančių energijos išteklių plėtrai“ ir atitinkamai įstatymo projekto 11 straipsnio, nustatančio Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kompetenciją, nuostatas.
2.71. Įstatymo projekto 22 straipsnio 3–5 dalyse teigiama, kad atlikus poveikio aplinkai vertinimą ir suderinus su visomis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nurodytomis institucijomis skelbiamas konkursas elektrinėms Baltijos jūroje statyti ir eksploatuoti. Pagal Poveikio aplinkai vertinimo direktyvą 85/337/EEB ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą atlieka užsakovas savo lėšomis. Atlikti poveikio aplinkai vertinimą aplinkos, sveikatos ir kitais aspektais galima tik dėl konkrečios veiklos, konkrečioje vietoje ir konkrečių sprendinių. Nežinant investuotojo, jo galimybių pasirenkant technologijas ir mastą, nė viena valstybės institucija negali atlikti poveikio aplinkai vertinimo ir tai nėra jų kompetencija, todėl siūloma pakeisti įstatymo projekto 22 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
2.72. Atsižvelgiant į 2.71 punkte pateiktą pastabą, siūloma pakeisti įstatymo projekto 22 straipsnio 5 dalį ir ją išdėstyti taip:
2.73. Siūloma išbraukti įstatymo projekto 22 straipsnio 7 dalies nuostatą, kad „Gamintojas atliktų tyrimų duomenis neatlygintinai perduoda valstybei“, nes tyrimų duomenys, gauti už gamintojo lėšas, galėtų būti laikomi gamintojo nuosavybe ir įpareigojimas neatlygintinai perduoti juos valstybei galėtų būti vertinamas kaip neatlygintinas nuosavybės paėmimas, pažeidžiantis konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą.
2.74. Pabrėžtina, kad atsinaujinančių energijos išteklių šilumos ir vėsumos įrenginių plėtros skatinimo ir paramos teisiniai pagrindai gali būti reglamentuojami ne tik įstatymais, bet ir įstatymus įgyvendinančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, siūloma patikslinti įstatymo projekto 23 straipsnio 1 dalies nuostatą: vietoj žodžių „šio ir kitų įstatymų“ įrašyti žodžius „šio įstatymo ir kitų teisės aktų“.
2.75. Įstatymo projekto 24 straipsnis reglamentuoja atsinaujinančių išteklių šilumos energijos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų teisinius santykius. Esamas straipsnio pavadinimas neatitinka straipsnio reguliavimo dalyko ir kartoja 25 straipsnį. Siūloma patikslinti įstatymo projekto 24 straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
2.76. Svarstytinas įstatymo projekto 24 straipsnio 1 dalies reikalavimas, pagal kurį nepriklausomas gamintojas privalo užtikrinti, kad jo tiekiama šilumos energija atitiktų šilumos tiekėjo nustatytus techninius reikalavimus. Nepriklausomas šilumos gamintojas yra šilumos tiekėjo konkurentas, todėl manytina, kad nustatydamas techninius reikalavimus šilumos tiekėjas gali piktnaudžiauti savo išskirtine padėtimi. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad 25 straipsnio 2 dalyje yra kitaip apibrėžiami superkamos šilumos energijos reikalavimai – kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkos apsaugos reikalavimų atitikimas. Siūloma šiuos reikalavimus perkelti į įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalies nuostatas, vietoj šilumos tiekėjo nustatytų techninių reikalavimų. Be to, siekiant išvengti galimo šilumos tiekėjų piktnaudžiavimo turima įtaka rinkoje, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija galėtų būti įpareigota tvirtinti išankstines prisijungimo sąlygas ir tvarką.
2.77. Įstatymo projekto 24 straipsnio 2 dalies nuostata, reglamentuojanti atsinaujinančių energijos išteklių šilumos įrenginių prijungimo prie perdavimo tinklų taško parinkimą, nenurodo už tai atsakingo subjekto. Tokiu atveju teisinių santykių reglamentavimas lemia teisinį neapibrėžtumą. Siūloma papildyti šią nuostatą nauju antru sakiniu:
2.78. Siūloma įstatymo projekto 24 straipsnio 3 dalyje po žodžio „visą“ įrašyti žodžius „iš atsinaujinančių energijos išteklių“.
2.79. Įstatymo projekto 24 straipsnio 3–5 dalių nuostatas siūloma perkelti į įstatymo projekto 25 straipsnį, reglamentuojantį šilumos energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą.
2.80. Įstatymo projekto 24 straipsnio 6 dalies nuostata nenustato jokių teisinio reguliavimo principų ar krypčių, teisinių santykių dalyvių teisių ar pareigų, taip pat nuostatoje minimų skatinimo priemonių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepriklausoma šilumos gamyba ir šilumos tiekimas yra dvi skirtingos veiklos rūšys. Šilumos tiekimas yra licencijuojama veikla, o nepriklausoma šilumos gamyba – nelicencijuojama. Be to, įstatymo projektas reglamentuoja, kad nepriklausomi gamintojai pagamintos šilumos kainas nusistato patys, o šilumos tiekėjų kainos visada reguliuojamos. Todėl neaišku, kokiu būdu skatinami nepriklausomi šilumos gamintojai, jeigu jie, tapę šilumos tiekėjais, bus griežčiau reguliuojami. Atsižvelgiant į tai, siūloma šios dalies atsisakyti kaip perteklinės.
2.81. Įstatymo projekto 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad „šilumos energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga“, tačiau neaišku, kokias pasekmes tai sukelia šilumos gamintojui, tiekėjui, vartotojui, sistemai. Ši nuostata turi būti aptarta smulkiau ir numatytos visos jos taikymo pasekmės. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.82. Įstatymo projekto 25 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip:
2.83. Įstatymo projekto 27 straipsnyje siūloma nustatyti biomasės, tinkamos energijai gaminti, panaudojimo skatinimą, neišskiriant atliekų, kurios pagal įstatymo projekto 2 straipsnio 10 punktą priskiriamos biomasei.
Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Žin., 2002, Nr. 40-1499; 2007, Nr. 122-5003), nustatyti atliekų tvarkymo prioritetai (prevencija, pakartotinis naudojimas, perdirbimas, kitoks naudojimas, įskaitant naudojimą energijai gauti, šalinimas), kurių laikantis pirmiausia turi būti vengiama atliekų susidarymo, o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, turi būti perdirbamos, netinkamos perdirbti – kitaip panaudojamos, kiek įmanoma mažiau jų šalinama. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme, minėtame Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane ir Europos Sąjungos atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytais atliekų tvarkymo prioritetais, rengiami savivaldybių ir regionų atliekų tvarkymo planai – siekiama išplėsti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, sukurti biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir (ar) atliekų naudojimo energijai gauti pajėgumus.
Atsižvelgiant į tai, rengti įstatymo projekto 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą nacionalinį energijai gaminti tinkamų atliekų panaudojimo specialųjį planą netikslinga.
2.84. Siekiant užtikrinti veiksmingą galutinių energijos vartotojų teisės į informaciją įgyvendinimą, įstatymo projekto 28 straipsnio 2 dalį siūloma išdėstyti taip:
„2. Energijos tiekėjas teisės aktų nustatyta tvarka ir mastu savo galutiniams vartotojams teikia informaciją apie tai, kokią energijos tiekėjo tiekiamos energijos dalį ar kokį kiekį sudaro atsinaujinančių išteklių energija. Ši dalis ar kiekis apskaičiuojami pagal energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, kiekį, kuriam išduotos kilmės garantijos.“
2.85. Siūloma išbraukti įstatymo projekto 30 straipsnį, nes jo nuostatos siejamos su naujo mokesčio nustatymu tik už vienos rūšies į aplinką išmetamas šiltnamio efektą sukeliančias dujas – metaną, kiaulių fermos išskiriamos iš kitų gyvulių auginimo įmonių ir aplinką metano dujomis teršiančių subjektų.
2.86. Atsižvelgiant į įstatymo projekto 32 straipsnio, kuriuo reglamentuojami dujų iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos įrenginių prijungimo bendrieji reikalavimai, reguliavimo dalyką, siūloma patikslinti šio straipsnio pavadinimą ir jį išdėstyti taip:
2.87. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto 32 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos įtvirtina skirtingus dujų iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos įrenginių prijungimo kainos skaičiavimo principus. Siūloma patikslinti nurodytas nuostatas, aiškiai įtvirtinant prijungimo kainos apskaičiavimo principą: pagal viešąjį pirkimą laimėjusio rangovo atliktų darbų kainą (2 dalis) arba operatorių skelbiamus tarifus (3 dalis). Jei būtų taikomas mišrus modelis, siūloma aiškiai išdėstyti tokio taikymo bendruosius kriterijus ir pateikti nuorodas į aktualius šį įstatymą įgyvendinančius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.88. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymo projekto 32 straipsnio 3 dalyje ir 34 straipsnio 1 dalyje minimas mokestis, taikomas prijungiant dujų iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos įrenginius prie gamtinių dujų tinklų, nenumatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243) 13 straipsnyje ar kituose mokesčius nustatančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Pažymėtina, kad mokestis yra prievolė valstybei, o minėtuose straipsniuose yra nustatytas mokestis už dujų iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybos įrenginių prijungimą prie gamtinių dujų tinklų.
Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje ar kituose teisės aktuose, kurie Lietuvos Respublikoje nustato mokesčius, nenumatytas ir įstatymo projekto 44 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytas mokestis už hidroelektrinės tvenkinio užliejamas vertingas teritorijas.
Atsižvelgiant į tai, siūloma tikslinti šiuos straipsnius – nustatyti, kad minėtais atvejais turi būti mokamas atitinkamas atlygis, kompensacija, bauda ar kita.
2.89. Įstatymo projekto 33 straipsnio 2 dalies nuostata reglamentuoja ne informacijos pateikimo teisinius reikalavimus, bet dujų gamybos įrenginių prijungimo procedūrinius reikalavimus. Siūloma svarstyti dėl įstatymo projekto 33 straipsnio 2 dalies nuostatos perkėlimo į įstatymą įgyvendinančius teisės aktus, reglamentuojančius dujų gamybos įrenginių prijungimo prie sistemos reikalavimus.
2.90. Įstatymo projekto 32 ir 34 straipsniuose vartojamos net trys skirtingos sąvokos, susijusios su dujų gamybos įrenginiais: „kaina“, „mokesčiai“ ir „tarifai“. Siūloma suvienodinti įstatymo projekte vartojamas sąvokas.
2.91. Įstatymo projekto 34 straipsnio 2 dalyje siūloma vietoj nuorodos į 22 straipsnį įrašyti nuorodą į 31 straipsnio 2 dalį.
2.92. Įstatymo projekto 34 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „susijusi informacija“ yra vertinamojo pobūdžio ir lemia normos aiškinimo ir gamintojų pareigos neapibrėžtumą. Siūloma patikslinti šią nuostatą: prieš žodžius „susijusią informaciją“ įrašyti žodžius „su vykdoma dujų gamybos veikla“, taip pat svarstyti dėl galimo tokios informacijos detalizavimo ar nuorodos į įstatymą įgyvendinančius teisės aktus. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.93. Atsižvelgiant į 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/33/EB dėl skatinimo naudoti netaršias ir efektyviai energiją vartojančias kelių transporto priemones (toliau – Direktyva 2009/33/EB), kuri nustato reikalavimą, „kad perkančiosios institucijos, perkantieji subjektai, taip pat tam tikri operatoriai, pirkdami kelių transporto priemones, atsižvelgtų į transporto priemonės eksploatacinio laikotarpio poveikį energetikai ir aplinkai, įskaitant suvartojimą ir išmetamą CO2 ir kai kurių kitų teršalų kiekį, kad būtų skatinama netaršių ir efektyviai energiją vartojančių transporto priemonių rinka ir didinamas įnašas į bendrijos aplinkos, klimato ir energetikos politiką“, ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2006, Nr. 4-102) nuostatas, darytina išvada, kad įstatymo projekto 35 straipsnio 3 dalis neatitinka minėto įstatymo nuostatų ir nepagrįstai susiaurina Direktyvos 2009/33/EB taikymo sritį. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad:
2.93.1. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose gali nustatyti specialias sutarties vykdymo sąlygas, siejamas su socialinės ir aplinkos apsaugos reikalavimais. Tačiau siekiant, kad būtų tinkamai įgyvendinta Direktyva 2009/33/EB, nepakanka nurodyti deklaratyvių nuostatų šakinio pobūdžio teisės aktuose (šiuo atveju – rengiamame įstatymo projekte), o būtini viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų, konkrečiai – Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 4 dalies pakeitimai.
2.93.2. Direktyva 2009/33/EB numato ne tik alternatyvius degalus naudojančių, bet ir kitų geresniais aplinkosaugos rodikliais pasižyminčių transporto priemonių įsigijimo skatinimą. Be to, skaičiuojant kelių transporto priemonės eksploatavimo laikotarpio poveikį energetikai ir aplinkai, priešingai nei pateikto įstatymo projekto 35 straipsnis, Direktyva 2009/33/EB numato prievolę įskaičiuoti ne tik CO2, bet ir energijos suvartojimo rodiklius bei NOx, NMHC ir kietųjų dalelių kiekį (direktyvos 5 straipsnis), todėl siūlomas straipsnis neatitinka Direktyvos 2009/33/EB reikalavimų nei dėl prioriteto skatinti tik atsinaujinančių išteklių energiją vartojančių transporto priemonių įsigijimą, nei dėl eksploatacinio laikotarpio poveikio energetikai ir aplinkai apskaičiavimo metodikos, kuri pagal įstatymo projektą turėtų apsiriboti CO2 kiekio apskaičiavimu.
2.93.3. Direktyvą 2009/33/EB iki 2010 m. gruodžio 4 d. perkelti į Lietuvos Respublikos teisės aktus pavesta Susisiekimo ministerijai. Tuo tikslu Susisiekimo ministerijoje rengiamas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 4 dalies papildymo įstatymo projektas, kuriuo siekiama įtvirtinti reikalavimą, kad perkant transporto priemones privalomus aplinkos apsaugos kriterijus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taip bus sukurtas tinkamas teisinis pagrindas įpareigoti operatorius laikytis Direktyvoje 2009/33/EB nustatytų reikalavimų. Kartu bus rengiami kiti Direktyvą 2009/33/EB įgyvendinantys teisės aktų projektai, įskaitant ir metodiką dėl transporto priemonių eksploatacinio laikotarpio poveikio energetikai ir aplinkai apskaičiavimo.
Atsižvelgiant į tai, siūloma atsisakyti įstatymo projekto 35 straipsnio 3 ir 4 dalių ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.
2.94. Siūloma patikslinti įstatymo projekto 35 straipsnio 8 dalį: išbraukti žodį „nustatytus“ ir po žodžio „reikalavimus“ įrašyti žodžius „kuriuos nustato Aplinkos ministerija kartu su Energetikos ministerija ir Susisiekimo ministerija“.
2.95. Įstatymo projekto 36 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą (nekeičiant 1–3 punktų) siūloma išdėstyti taip:
2.96. Įstatymo projekto 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Vyriausybė tvirtina biodegalų ir kitų skystųjų bioproduktų atitikties tvarumo kriterijams kontrolės ir biodegalų ir kitų skystųjų bioproduktų, atitinkančių tvarumo kriterijus, sertifikavimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog ūkinės komercinės veiklos ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, tokios kontrolės tvarkos principai turi būti aptarti įstatyme, nes jie gali lemti esminius verslo apribojimus ar jam keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, neaišku, kas pateikia atitikties tvarumo kriterijams įrodymus ir atlygina su tuo susijusias išlaidas arba sertifikavimo proceso išlaidas. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.97. Siūloma įstatymo projekto 37 straipsnį išdėstyti taip:
„37 straipsnis. Biodegalų ir kitų skystųjų bioproduktų tvarumo kriterijai
1. Biodegalai ir kiti skystieji bioproduktai, į kuriuos atsižvelgiama šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, turi atitikti šio straipsnio 2–7 dalyse nustatytus tvarumo kriterijus, nesvarbu kurioje šalyje užauginta (gauta) žaliava jiems gaminti.
2. Išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, susidarančių dėl biodegalų ir kitų skystųjų bioproduktų naudojimo, kiekis, palyginti su dujų, susidarančių dėl iškastinio kuro naudojimo, kiekiu, turi sumažėti:
1) mažiausiai 35 procentais. Kai biodegalai ir skystieji bioproduktai pagaminti įrenginiuose, kurie eksploatuojami nuo 2008 m. sausio 23 d., šis reikalavimas taikomas nuo 2013 m. balandžio 1 d.;
3. Biodegalai ir skystieji bioproduktai neturi būti pagaminti iš žaliavos, gautos užauginus žaliavai skirtus augalus ar gyvūnus labai didelės biologinės įvairovės žemėje, t. y. žemėje, kuriai 2008 m. sausio mėn. ar vėliau buvo taikomas vienas iš toliau nurodytų apibūdinimų (nepaisant to, ar tas apibūdinimas žemei tebetaikomas):
1) pirmykštis miškas ir kitos miškingos vietovės (džiunglės, taiga ir panašiai), t. y. miškas ir kitos miškingos vietovės, kuriose auga vietinės rūšys ir nėra aiškiai matomų žmogaus veiklos požymių, o ekologiniai procesai nėra pastebimai sutrikdyti;
2) vietovės, nustatytos pagal konkrečios valstybės teisės aktus arba atitinkamos kompetentingos institucijos gamtos apsaugos tikslais, arba kaip apsaugos vietovės, kuriose susitelkusios retos, galinčios išnykti arba nykstančios ekosistemos ar rūšys, pripažintos pagal tarptautinius susitarimus arba įtrauktos į tarpvyriausybinių organizacijų ar Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos sudarytus sąrašus, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad tų žaliavų auginimas tiems gamtos apsaugos tikslams nepakenkė;
a) natūralios pievos, t. y. pievos, kurios išliktų pievomis ir be žmogaus įsikišimo ir kuriose išlikusi natūrali rūšių įvairovė ir kurių ekologinės savybės ir procesai nepakitę;
4. Biodegalai ir kiti skystieji bioproduktai neturi būti pagaminti iš žaliavų, gautų iš derlingos žemės, kurioje yra didelių anglies atsargų, t. y. žemės, kuriai 2008 m. sausio mėn. taikytas ir toliau nebetaikomas vienas iš toliau nurodytų apibūdinimų:
2) ištisai mišku apaugusios vietovės, t. y. žemės, kurioje daugiau nei vieno hektaro plote medžiai aukštesni negu 5 metrai, o medžių lajos projekcija apima daugiau kaip 30 procentų žemės ploto, arba žemės, kurioje augdami medžiai gali pasiekti tas ribas;
3) žemės, kurioje daugiau nei vieno hektaro plote medžiai aukštesni negu 5 metrai, o medžių lajos projekcija apima nuo 10 iki 30 procentų žemės ploto, arba žemės, kurioje augdami medžiai gali pasiekti tas ribas, išskyrus atvejus, kai pateikiama įrodymų, kad šio ploto anglies atsargos iki ir po paskirties keitimo yra tokios, kad taikant šio įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nurodytą metodiką bus įgyvendintos šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.
5. Šio straipsnio 4 dalies nuostatos netaikomos, jei žaliavų gavimo laikotarpiu žemei taikytas toks pat apibūdinimas kaip ir 2008 m. sausio mėn.
6. Biodegalai ir kiti skystieji bioproduktai neturi būti pagaminti iš žaliavų, užaugintų žemėje, kuri 2008 m. sausio mėn. buvo durpynas, nebent pateikiama įrodymų, kad tai žaliavai auginti ir derliui nuimti nereikia sausinti anksčiau nenusausintos dirvos.
7. Biodegalų ir kitų skystųjų bioproduktų gamybai naudojamos Europos Sąjungoje išaugintos žemės ūkio žaliavos, gaunamos laikantis reikalavimų ir standartų, nurodytų 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003, II priedo A punkto skirsnio „Aplinka“ bei 9 punkto nuostatose ir pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį apibrėžtų būtiniausių geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės reikalavimų.“
2.98. Siūloma įstatymo projekto 38 straipsnio 1 dalyje vietoj datos „2011 m. sausio 1 d.“ įrašyti datą „2012 m. gruodžio 31 d.“, o 2 dalyje vietoj datos „2011 m. gruodžio 31 d.“ – datą „2015 m. sausio 1 d.“
2.99. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, siūloma papildyti įstatymo projekto 38 straipsnį nauja 3 dalimi:
2.100. Įstatymo projekto 39 straipsnio 4 dalies 1 punkte minima, kad Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiosios programos finansavimo šaltinis yra 30 procentų akcizų pajamų, gautų už realizuotą elektros energijos gamybai naudojamą skystąjį kurą (mazutą), orimulsiją, gamtines dujas, akmens anglis, koksą ir lignitą, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo akcizų atleidžiami energiniai produktai, naudojami visų rūšių elektros energijos gamybos procese, t. y. nuo akcizų atleidžiami elektros energijos gamybai naudojamas skystasis kuras (mazutas), orimulsija, gamtinės dujos, akmens anglys, koksas ir lignitas. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.101. Siūloma pakeisti įstatymo projekto 39 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
2.102. Siūloma išbraukti įstatymo projekto 39 straipsnio 5 dalį, o 6–8 dalis laikyti atitinkamai 5–7 dalimis.
2.103. Siūloma įstatymo projekto 39 straipsnio 4 dalies 4 papunkčio nuostatą perkelti į 39 straipsnio 8 dalį ir šią dalį išdėstyti taip:
„8. Atsinaujinančių energijos išteklių plėtros priemonėms finansuoti papildomai naudojama ne mažiau kaip 40 procentų Klimato kaitos specialiosios programos lėšų, kurios laikomos Valstybės iždo sąskaitoje, atskirai nuo kitų Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiosios programos lėšų, ir administruojamos pagal aplinkos ministro nustatytą Klimato kaitos specialiosios programos lėšų naudojimo tvarką.“
2.104. Įstatymo projekto 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiosios programos ir savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiųjų programų projektus įgyvendina Lietuvos Respublikoje registruoti juridiniai asmenys“, yra teisiškai nepagrįsta, neaiškūs įstatymo projekto rengėjų motyvai išskirti Lietuvos Respublikoje registruotus asmenis, tuo panaikinant galimybę vykdyti atitinkamą veiklą užsienio juridinių asmenų filialams, atstovybėms, Europos Sąjungos valstybių narių įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisinio statuso. Be to, nepaisant nustatyto ribojimo juridiniams asmenims, atitinkamą veiklą gali vykdyti visi fiziniai asmenys, įskaitant Lietuvos Respublikos piliečius, taip pat Europos Sąjungos valstybių narių ar trečiųjų šalių piliečius.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – Paslaugų direktyva) ir šią direktyvą į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeliantis Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymas (Žin., 2009, Nr. 153-6901) nustato Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintų paslaugų judėjimo ir įsisteigimo laisvės principų teisinius reikalavimus. Pabrėžtina, kad šių principų įgyvendinimas nacionalinėje teisėje gali būti ribojamas tik išimtiniais, visuomenės saugumu ar kitais visuomenės interesais pagrįstais atvejais. Įstatymo projekto 40 straipsnio 4 dalies ar kitose nuostatose tokių atvejų nėra nustatyta, imperatyvus reikalavimas dėl įsisteigimo Lietuvos Respublikoje nėra pagrįstas, todėl aptariama teisės norma vertintina kaip diskriminacinė ir nepagrįstai ribojanti paslaugų teikimo bei įsisteigimo laisvę.
Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo ir teisės normų suderinamumo, taip pat atitikties Paslaugų direktyvos reikalavimams, siūloma pakeisti įstatymo projekto 40 straipsnio 4 dalį ir ją išdėstyti taip:
„4. Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiosios programos ir savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiųjų programų projektus įgyvendina asmenys, kurie nustatyta tvarka naudojasi Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais jiems suteiktomis judėjimo teisėmis, taip pat įsisteigimo laisve arba laisvo paslaugų judėjimo teise ir atitinka nacionalinės arba savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiųjų programų reikalavimus. Specialiųjų programų reikalavimai nustatomi atsižvelgiant į nediskriminavimo ir veiksmingos konkurencijos principus.“
2.105. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, siūloma įstatymo projekto 40 straipsnio 6 dalies 3 punkte po žodžio „ataskaitų“ įrašyti žodžius „Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymo (Žin., 2009, Nr. 87-3662) ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka“.
2.106. Siūloma papildyti įstatymo projekto aštuntąjį skirsnį nauju 41 straipsniu ir jį išdėstyti taip:
„41 straipsnis. Informacijos teikimas
Nacionalinės atsinaujinančių energijos išteklių specialiosios programos ir savivaldybių atsinaujinančių energijos išteklių plėtros specialiųjų programų projektus įgyvendinantys asmenys, taip pat valstybinio reguliavimo ir priežiūros funkcijas pagal kompetenciją atliekančios valstybės institucijos ir įstaigos, Vyriausybės nustatyta tvarka teikia programų įgyvendinimo priežiūrą vykdančioms ir programų lėšų naudojimą administruojančioms institucijoms visą reikiamą informaciją apie vykdomą veiklą.“
2.107. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, siūloma aiškiai nurodyti valstybinio reguliavimo subjektą, kuris būtų įgaliotas tvirtinti techninius reikalavimus atsinaujinančių išteklių energiją naudojantiems įrenginiams ir sistemoms. Siūloma įstatymo projekto dabartinio 41 straipsnio 1 dalyje po žodžių „techninius reikalavimus“ įrašyti žodžius „kuriuos rengia ir tvirtina Energetikos ministerija ar kita įgaliota institucija“.
2.108. Įstatymo projekto 42 straipsnio 6 dalyje nustatomi reikalavimai namų ūkiui skirtoms „geoterminėms sistemoms“ (tokia sąvoka projekte neapibrėžta), kurioms nereikia „išteklių paieškos ir eksploatavimo leidimų“. Neaišku, kokie leidimai turimi omenyje, nes sąvoka „išteklių paieškos leidimai“ teisės aktuose nenustatyta, o žemės gelmių šiluminės energijos naudojimo leidimas suteikiamas minėta Aplinkos ministerijos nustatoma tvarka. Atsižvelgiant į tai, įstatymo projektas tobulintinas.
2.109. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo projekto 43 straipsnio 1 dalies nuostata apima nepagrįstai daug reguliuojamų subjektų, inter alia nustatant privalomus reikalavimus diegti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui skirtus įrenginius ir sistemas taip pat ir gyventojams, planuojantiems, projektuojantiems, statantiems ir atnaujinantiems gyvenamosios paskirties teritorijas buitiniams ar ūkiniams poreikiams tenkinti. Tokia finansinė našta gyventojams nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.
Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, siūloma įstatymo projekto 43 straipsnio 1 dalyje po žodžio „gyvenamosios“ įrašyti žodžius „išskyrus individualios paskirties buitiniams ir (ar) ūkiniams poreikiams tenkinti“.
2.110. Įstatymo projekto 44 straipsnio 4 dalyje siūloma po žodžio „statybai“ įrašyti „išskyrus patvankinio tipo hidroelektrinėms“.
2.111. Įstatymo projekto rengėjai aiškinamajame rašte nepateikė paaiškinimų, kuo grindžiamas įstatymo projekto 44 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytas išimtinis 300 kW įrengtosios galios maksimalios ribos mažosioms hidroelektrinėms taikymas, palyginti su bendrąja 250 kW taisykle, įtvirtinta to paties straipsnio 4 dalyje. Siūloma suderinti įstatymo projekto 44 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies 1 punkto nuostatas. Be to, įstatymo projekto 44 straipsnio 5 dalies 1 punkte siūloma po žodžio „pasinaudojus“ išbraukti žodžius „buvusiomis ir“, nes buvusių užtvankų atstatymas turi iš esmės tokį patį poveikį aplinkai kaip ir naujų užtvankų statyba.
2.112. Įstatymo projekte siūloma išbraukti 44 straipsnio 5 dalies 2 punktą, nes natūralaus pavasario potvynio ir nuolatinio žemių užliejimo iki upės maksimalaus potvynio lygio poveikis nesulyginamas.
2.113. Atsižvelgiant į šio nutarimo 2.111 punkte išdėstytą pastabą, įstatymo projekto 44 straipsnio 6 dalyje siūloma po žodžio „panaudojant“ išbraukti žodžius „buvusias ar“.
2.114. Įstatymo projekto 44 straipsnio 7 dalies 1 punkte siūloma po žodžio „užlieja“ išbraukti žodį „vertingą“ arba įstatymo projekte pateikti vertingos teritorijos apibrėžimą.
2.115. Įstatymo projekto 44 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodyta, kad įrenginiai įrengiami pagal atitinkamų įrenginių įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Neaišku, ar kalbama apie gamintojo taisykles, ar nacionalinius teisės akus, todėl šis įstatymo projekto straipsnis tobulintinas.
2.116. Papildyti įstatymo projekto 44 straipsnį 10 dalimi:
„10. Statomoms vėjo jėgainėms keliami bendrieji reikalavimai:
1) vėjo jėgainių statybos vietos turi būti iš anksto, detalaus planavimo stadijoje, suderintos su Krašto apsaugos ministerija ir kitomis suinteresuotomis institucijomis;
2.117. Kadangi šiais metais planuojama priimti naują 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo redakciją ir kol kas neaišku, kokia sąvoka bus patvirtinta pasyviems pastatams apibrėžti, projekto 45 straipsnio 5 dalį siūloma išdėstyti taip:
2.118. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853) apibrėžtomis formaliojo ir neformaliojo švietimo sąvokomis, neaišku, kokias mokymo programas reikės rengti įstatymo projekto 46 straipsnio 3 dalyje nurodytoms ministerijoms. Todėl įstatymo projekto 46 straipsnio 3 dalyje vietoj žodžių „mokymo programas“ siūloma įrašyti žodžius „švietimo programas“.
2.119. Numatyti informacijos apie teritorijas, kuriose galimi apribojimai atsinaujinančių energijos išteklių įrenginiams, teikimą, papildant įstatymo projekto 46 straipsnį nauja 5 dalimi (buvusias 5 ir 6 dalis laikyti atitinkamai 6 ir 7 dalimis):
2.120. Siekiant teisinio reguliavimo aiškumo ir apibrėžtumo, siūloma įstatymo projekto 46 straipsnio 6 dalį išdėstyti taip:
„6. Valstybės institucijos ir įstaigos joms pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę gauti iš savivaldybių, įstaigų ir įmonių reikiamą informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių įrenginių statybai planuojamas skirti teritorijas ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą. Įmonės teikia informaciją apie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą valstybės, savivaldybių institucijoms ir įstaigoms joms pavestoms funkcijoms atlikti. Informacija teikiama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.“
2.121. Siūloma patikslinti įstatymo projekto 47 straipsnio 1 dalies nuostatos redakciją ir šią dalį išdėstyti taip:
2.122. Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 47 straipsnio 5 dalies nuostatos kaip teisiškai nepagrįstos ir nustatančios Ūkio ministerijos kompetencijai nepriskirtiną funkciją. Buvusias Ūkio ministerijos energetikos sektoriaus valstybinio valdymo ir reguliavimo funkcijas perėmė naujai įsteigta Energetikos ministerija.
Atitinkamai siūloma patikslinti įstatymo projekto 47 straipsnio 4 dalies nuostatą – po žodžio „edukacines“ įrašyti žodžius „bei mokslinių tyrimų“.
2.123. Siūloma patikslinti įstatymo projekto 48 straipsnio 1 dalies antro sakinio nuostatos redakciją ir šį sakinį išdėstyti taip:
2.124. Įstatymo projekto 50 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „veiksmų plano“ įrašyti žodį „strategijos“, atitinkamai pakeisti ir kitas susijusias įstatymo projekto nuostatas.
2.125. Siūloma patikslinti įstatymo projekto 54 straipsnio 3 dalies nuostatą – vietoj žodžio „neturi“ įrašyti žodžius „negali turėti“.
2.126. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama valstybinį energetikos valdymą, kuria ir įgyvendina valstybės politiką energetikos srityje. Įstatymo projekto 54 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos Seimas gali priimti spendimą leisti Vyriausybei vykdyti statistinį atsinaujinančių išteklių energijos kiekio priėmimą iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės“. Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nuostatą, teigtina, kad įstatymo projekte vykdomosios valdžios kompetencija nepagrįstai perkeliama įstatymų leidžiamajai valdžiai. Atsižvelgiant į tai, siūloma įstatymo projekto 54 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „Lietuvos Respublikos Seimas gali priimti spendimą leisti Vyriausybei“ įrašyti žodžius „Vyriausybė gali priimti sprendimą“.
2.127. Atsižvelgiant į 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonos sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos steigimo sutartį (OJ 2009 C 306/01), 1 straipsnio 2 dalies (b) punktą, nustatantį, kad „Sąjunga pakeičia Europos Bendriją ir perima Europos Bendrijos teises ir pareigas“, siūloma patikslinti įstatymo projekto 56 straipsnio 3 dalį – vietoj žodžio „Bendrijoje“ įrašyti žodį „Sąjungoje“.
2.128. Siūloma atsisakyti įstatymo projekto 59 straipsnio nuostatos kaip perteklinės ir nepagrįstai kartojančios įstatymo projekto 58 straipsnio nuostatą, kuri nustato bendruosius atsakomybės pagrindus. Civilinių teisinių santykių dalyvių teisė reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, todėl papildomas nuostatų dėstymas įstatymo projekte nereikalingas ir neatitinka juridinės technikos reikalavimų.
2.129. Siūloma patikslinti Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 26 straipsnio 3 daliai prieštaraujančius įstatymo projekto 60 straipsnį ir 14 straipsnio 9 dalį – nustatyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija privaloma išankstine ne teismo tvarka sprendžia ginčus tarp ūkio subjektų dėl šio įstatymo reglamentuotų visuomeninių santykių. Ginčų nagrinėjimo tvarką tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Taip pat siūloma atsisakyti šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalyse numatomų terminų, atsižvelgiant į tai, kad jie nepagristai varžo ūkio subjektų teisių bei teisėtų interesų gynimą, ypač turint galvoje sudėtingų ginčų atvejus ir tai, kad ši komisija yra kolegialus organas.