LIETUVOS RESPUBLIKOS
APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL LIETUVOS APLINKOS APSAUGOS NORMATYVINIO DOKUMENTO LAND 91-2011 „VANDENS KOKYBĖ. BENDRIEJI REIKALAVIMAI MAKROFITŲ TYRIMAMS BALTIJOS JŪROJE IR KURŠIŲ MARIOSE“ PATVIRTINIMO
2011 m. birželio 30 d. Nr. D1-534
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 5-75; 1996, Nr. 57-1335; 2002, Nr. 2-49; 2003, Nr. 61-2763; 2004, Nr. 60-2121; 2005, Nr. 47-1558; 2010, Nr. 54-2646) 6 straipsnio 5 dalies 4 punktu, Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. D1-210 (Žin., 2007, Nr. 47-1814; 2010, Nr. 29-1363), 20 ir 27 punktais,
tvirtinu Lietuvos aplinkos apsaugos normatyvinį dokumentą LAND 91-2011 „Vandens kokybė. Bendrieji reikalavimai makrofitų tyrimams Baltijos jūroje ir Kuršių mariose“ (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2011 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. D1-534
LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS APSAUGOS NORMATYVINIS DOKUMENTAS LAND 91-2011 „VANDENS KOKYBĖ. BENDRIEJI REIKALAVIMAI MAKROFITŲ TYRIMAMS BALTIJOS JŪROJE IR KURŠIŲ MARIOSE“
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyvinis dokumentas LAND 91-2011 „Vandens kokybė. Bendrieji reikalavimai makrofitų tyrimams Baltijos jūroje ir Kuršių mariose“ (toliau – Reikalavimai) nustato reikalavimus makrofitų tyrimams Baltijos jūroje ir Kuršių mariose, atliekamiems aplinkos ekologinei būklei įvertinti.
2. Remiantis Reikalavimais vykdomi pagrindinių makrofitų rodiklių tyrimai bei pagal poreikį atliekamos papildomos studijos. Norint ištirti kitus rodiklius ar turint specialią makrofitų tyrimų užduotį, gali būti taikomos kitos metodikos.
3. Reikalavimais privaloma vadovautis vertinant tarpinių ir priekrantės vandens telkinių ekologinę būklę pagal biologinius kokybės elementus – makrodumblių ir gaubtasėklių sudėtis ir gausa bei makrodumblių sudėtis ir gausa. Biologinių kokybės elementų rodikliai – potameidų bei šakotojo banguolio maksimalus paplitimo gylis vandens telkinyje.
4. Vandens telkinio kokybės įvertinime makrofitai yra vienas svarbiausių biologinių kokybės elementų. Makrofitų bendrijų pokyčiai atspindi vykstančius aplinkoje pokyčius, kuriuos dažniausiai įtakoja eutrofikacijos procesas. Vandens kokybė nustatoma pagal makrofitų bendriją sudarančias rūšis, dugno padengimo laipsnį tomis rūšimis, gylio ribą, iki kurios aptinkami augalai (rodo šviesos prasiskverbimo gylį, kuris sumažėja dėl eutrofikacijos). Tyrimų transektose metodas yra plačiausiai naudojamas Baltijos jūros šalyse.
II. SĄVOKOS
5. Reikalavimuose vartojamos sąvokos:
Makrofitai – stambūs vandens telkinių ir atabrado zonoje augantys augalai, morfologiškai ir fiziologiškai prisitaikę augti vandens telkinių buveinėse;
Potameidai – vandens augalai, kurių lapai ir stiebai panirę vandenyje, o į vandens paviršių išnyra žiedai arba žiedynai ir kai kurie viršutiniai lapai;
Fitobentosas – vandens telkinio dugne augančių augalų visuma;
Eutrofikacija – procesas, kai vandens telkinyje ima gausėti biogeninių elementų, kurie skatina greitesnį dumblių ir aukštesniųjų augalų augimą, sutrikdo vandens organizmų pusiausvyrą ir pablogina vandens kokybę;
Biotopas – sausumos ar akvatorijos plotas, kuriam būdingi tam tikri geografiniai, abiotiniai ir biotiniai visiškai natūralūs ar pusiau natūralūs aplinkos požymiai;
Ekologinės kokybės santykis (toliau – EKS) – paviršinio vandens telkinio biologinio kokybės elemento rodiklio vertės ir atitinkamo vandens telkinio tipo biologinio kokybės elemento rodiklio etaloninės vertės santykis;
Biomasė – vienos organizmų rūšies, rūšių grupės ar visos bendrijos individų masė, tenkanti ploto ar tūrio vienetui, dažniausiai išreiškiama g/m2, g/m3, kg/ha drėgnos ar sausos medžiagos;
Dugno augalų dangos dydis – makrofitų dengiamo dugno plotas arba augalų tūris, tenkantis dugno ploto vienetui;
Neįsitvirtinę augalai – atitrūkę nuo substrato arba laisvai plūduriuojantys augalai.
III. MAKROFITŲ TYRIMAI KURŠIŲ MARIOSE
6. Makrofitų tyrimai Kuršių mariose turi būti vykdomi vadovaujantis standartu LST EN 14184:2004 „Vandens kokybė. Vadovas vandenų makrofitams tyrinėti vandentėkmėse“.
7. Potameidų maksimalaus paplitimo gylio EKS apskaičiuojamas pagal formulę:
EKS = R/RC,
kur:
R – tyrimų vietoje nustatytas maksimalus potameidų paplitimo gylis, m;
RC – vandens telkinio tipui nustatyta maksimalaus potameidų paplitimo gylio etaloninė vertė, nurodyta Paviršinių vandens telkinių tipų etaloninių sąlygų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-256 (Žin., 2005, Nr. 69-2481; 2010, Nr. 128-6563).
Potameidų maksimalaus paplitimo gylio EKS gali svyruoti nuo 0 iki 1.
8. Darbų sauga ir kokybės užtikrinimas:
8.1. atliekant lauko ir laboratorinius tyrimus, turi būti vadovaujamasi bendraisiais darbų saugos reikalavimais;
8.2. asmuo, atliekantis makrofitų tyrimus monitoringo (stebėsenos) tikslams, privalo būti kvalifikuotas ir turėti įgaliojimus šiam darbui atlikti. Žinioms bei gaunamiems rezultatams patikrinti, makrofitų specialistas taip pat turėtų dalyvauti tarptautinėse makrofitų interkalibracijose;
8.3. visuose tyrimo etapuose privalo būti imamasi darbo kokybę ir jos kontrolę užtikrinančių priemonių, siekiant, kad rezultatai, gauti taikant standartinius metodus, būtų palyginami tarpusavyje. Darbo procedūra turi būti aiškiai aprašyta, kad visuose etapuose būtų galima atlikti vidinį ar išorinį auditą.
IV. MAKROFITŲ TYRIMAI BALTIJOS JŪROJE
9. Reikalavimai makrofitų tyrimams Baltijos jūroje parengti vadovaujantis Helsinkio komisijos Bendrąja monitoringo Baltijos jūros aplinkoje programa (HELCOM COMBINE) ir standartu LST EN ISO 19493:2007 „Vandens kokybė. Jūrų kietojo dugno biologinių tyrimų vadovas“.
10. Darbų sauga ir kokybės užtikrinimas:
10.1. atliekant lauko ir laboratorinius tyrimus, turi būti vadovaujamasi bendraisiais darbų saugos reikalavimais. Narų darbai ir nėrimų planavimas vykdomi vadovaujantis pripažintomis Europos arba Pasaulinėmis profesionalių narų asociacijų arba organizacijų, pavyzdžiui, Europos mokslininkų narų grupė (angl. European Scientific Diving Panel), Nardymo instruktorių profesinė asociacija (angl. Professional Association of Diving Instructors), Pasaulinės povandeninės veiklos konfederacija (pranc. Confédération Mondiale des Activités Subaquatiques), nardymo taisyklėmis. Naras privalo turėti nacionaliniu arba tarptautiniu lygiu pripažįstamą naro pažymėjimą. Nardymo darbų negali atlikti vienas asmuo. Atliekant tyrimus nardant turi būti atsižvelgta į vietos specifiką ir įvertinti galimi rizikos veiksniai. Asmuo, atliekantis makrofitų tyrimus monitoringo (stebėsenos) tikslams, privalo būti kvalifikuotas ir turėti įgaliojimus tam darbui atlikti. Žinioms bei gaunamiems rezultatams patikrinti, makrofitų specialistas taip pat turėtų dalyvauti tarptautinėse makrofitų interkalibracijose. Narams padedantys asmenys turi būti susipažinę su nardymo taisyklėmis, įrangos specifika, rizikos įvertinimu bei mokėti suteikti pirmąją medicininę pagalbą;
10.2. visuose tyrimo etapuose privalo būti imamasi darbo kokybę ir jos kontrolę užtikrinančių priemonių, siekiant, kad rezultatai, gauti taikant standartinius metodus, būtų palyginami tarpusavyje. Darbo procedūra turi būti aiškiai aprašyta, kad visuose etapuose būtų galima atlikti vidinį ar išorinį auditą.
11. Tiriami rodikliai ir tyrimų laikas:
11.1. tyrimų metu įvertinami svarbiausi rodikliai bei, jei tikslinga, atliekamos papildomos studijos (1 lentelė);
11.2. tyrimai transektose vykdomi kartą per metus, liepos–rugsėjo mėnesiais, geriausia – rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Kiekvienais metais tyrimai vykdomi tą patį mėnesį.
1 lentelė. Makrofitų bendrijų tyrimų metu įvertinami rodikliai ir jų reikšmingumas
| Eil. Nr. |
Rodiklis |
Rodiklio reikšmingumas |
| 1. |
Tyrimų vieta |
Svarbiausias |
| 2. |
Transektos profilis |
Svarbiausias |
| 3. |
Substratas |
Svarbiausias |
| 4. |
Uždumblėjimas arba nuosėdų kiekis |
Svarbiausias |
| 5. |
Neuždengtas nuosėdomis substratas |
Svarbiausias |
| 6. |
Atskirų svarbių augalų rūšių pasiskirstymas gylyje |
Svarbiausias |
| 7. |
Augalų rūšinė sudėtis |
Svarbiausias |
| 8. |
Dugno padengimas augalais, % |
Svarbiausias |
| 9. |
Dumblių juostos pasiskirstymas gylyje |
Svarbus |
| 10. |
Neįsitvirtinę augalai, rūšinė sudėtis ir kiekis %, dugno augalų dangos dydis |
Svarbus |
| 11. |
Padengimas (ir gylis) moliuskais Mytilus edulis |
Svarbus |
| 12. |
Atskirų svarbių rūšių stebėsena |
Papildomos studijos |
| 13. |
Augalų biomasė |
Papildomos studijos |
| 14. |
Vandens temperatūra* |
Svarbiausias |
| 15. |
Vandens skaidrumas (Seki gylis arba šviesos matavimo prietaiso duomenys)* |
Svarbiausias |
| 16. |
Druskingumas* |
Svarbiausias |
| 17. |
Biogeniniai elementai vandenyje* |
Svarbus |
| 18. |
Smulkiųjų organinių dalelių kiekis* |
Papildomos studijos |
| 19. |
Ištirpusios organinės medžiagos kiekis* |
Papildomos studijos |
| 20. |
Ištirpusio deguonies kiekis* |
Papildomos studijos |
| 21. |
Artimiausio mariografo matuojamas vandens lygis |
Papildomos studijos |
* – gali būti matuojami įgyvendinant kitas programas.
12. Tyrimų vietų ir transektų išdėstymas:
12.1. tyrimų vietos turi būti pasirinktos atsižvelgiant į esamą informaciją apie dugno bendrijas (pvz., dominuojančios arba retos rūšys), batimetriją, geologiją, vandens druskingumą ir skaidrumą, galimą antropogeninį poveikį (pvz., Klaipėdos uostas, Būtingės naftos terminalas, smėlio pylimas bei gramzdinimas jūroje ir pan.) bei ryškius gamtinius gradientus (pvz., Kuršių marių vandenų išplitimo zona ir pan.). Vietos turi būti pastovios, t. y. fiksuotos gylyje ir erdvėje, kad būtų sumažinta duomenų variacija, ir turi atsispindėti tik stebimo objekto pokyčiai laike. Prieš nustatant tikslias tyrimų vietas, turėtų būti atlikti bandomieji tyrimai;
12.2. tyrimų transekta turi būti išdėstyta taip, kad reprezentatyviai atspindėtų tyrimų vietą, atsižvelgiant į dugno morfologiją ir bendrijas, aplinkos veiksnius, įtakojančius fitobentoso bendrijų pasiskirstymą bei vystymąsi. Du pagrindiniai tyrimų transektų išdėstymo būdai: pastovus gylyje ir erdvėje (atliekant daugiametę fitobentoso stebėseną, tyrimų vieta ir transekta turėtų būti fiksuota, todėl transekta pažymima, kad ją būtų nesunku rasti praėjus metams ir daugiau) ir atsitiktinis (kiekvieną tyrimų vietą turi reprezentuoti mažiausiai trys atsitiktinai parinktos transektos, atspindinčios tą pačią tyrimų vietą, t. y. panašaus tipo gruntas bei bangų poveikis). Antruoju atveju, norint sumažinti duomenų variaciją, gali reikėti didelio transektų skaičiaus (>10). Sukaupus ir išanalizavus daugiamečius stebėsenos duomenis, statistiniais metodais galima įvertinti, kiek reikia transektų. Pagal esamas aplinkos sąlygas arba turimą informaciją yra keli atsitiktinio tyrimų transektų išdėstymo būdai: atsitiktinis – kai nėra išankstinių žinių apie tyrimų rajoną; stratifikuotas atsitiktinis – paremtas apriorine informacija apie egzistuojančią stratifikaciją (pvz., gylio, substrato ir pan.) tyrimų rajone, todėl tai viena labiausiai rekomenduojamų strategijų; sistematinis – tinkamas bandomiesiems tyrimams, ypač kai norima nustatyti sutelktosios taršos šaltinio poveikio foną tyrimų rajone, nežinant tikslaus gradiento; gradientinis – tyrimų transektos išdėstytos išilgai žinomo arba numatyto gradiento (pvz., teršalų);
12.3. tyrimai vykdomi transektose, apimančiose skirtingą gylio gradientą: nuo vandens-kranto linijos iki maksimalios fitobentoso zonos išplitimo ribos. Didesniame plote, kai nėra gylio gradiento, detalūs tyrimai vykdomi tyrimų vietose (trumpesnėse atkarpose) išilgai transektų;
13. Transektų žymėjimas ir jas aprašantys dokumentai:
13.1. visos transektos pažymimos žemėlapyje (masteliu 1 : 50 000). Tų pačių transektų pradžios ir pabaigos vietos atskirais tyrimų metais nustatomos naudojant Globalios padėties nustatymo sistemos imtuvą (GPS);
13.2. kaip nuolatinis pradžios vietą atspindintis ženklas gali būti ant akmens nubrėžiama 50 cm baltos spalvos juosta arba išgręžiama skylė. Transektos ženklinamos virš aukščiausio vandens lygio ar žemiau vandens paviršiaus, pvz., dugne pritvirtinant virves arba pažymint akmenis. Transektos vieta priekrantėje ir dugnas turėtų būti fotografuojami. Transektos ilgis priklauso nuo dugno morfologijos, makrofitų pasiskirstymo ir šviesos prasiskverbimo gylio. Jei tikslinga, kiekvienoje tyrimo vietos pradžioje pritvirtinama sužymėta (1 m intervalu) virvė, kuri ištiesiama naudojantis kompasu;
14. Transektos gylio profilis:
15. Apžvalga išilgai transektų:
15.1. dugno augalijos tyrimai išilgai transektų vykdomi remiantis vizualiniais stebėjimais nardant ar tempiant laivu filmavimo prietaisą;
15.2. tokie tyrimai atliekami nuo kranto linijos iki maksimalaus augalijos paplitimo gylio ribos. Matavimai vykdomi gylio intervaluose, pvz., 0-1 m, 1-2 m, 2-4 m, 4-6 m ir t. t. Didžiausia gylio riba yra riba, nuo kurios toliau makroaugalai neauga ir ant kieto substrato neaptinkama moliuskų rūšis Mytilus edulis;
16. Dugno substrato sudėtis skirtingo gylio intervaluose:
16.1. dugno substratas yra apibūdinamas remiantis jo fizikinėmis savybėmis, kurios leidžia substratą priskirti kietumo grupėms – kietas, minkštas;
16.2. pirminis substrato apibūdinimas gali būti atliekamas kartografinių darbų pagalba arba remiantis ankstesnėmis studijomis (žemėlapiais);
16.3. skirtingo dugno substrato (kieto/minkšto) padengimo procentinės išraiškos turi būti nustatomos kiekvienam gylio intervalui;
2 lentelė. Substrato struktūros aprašymas
| Eil. Nr. |
Substrato struktūra |
| 1. |
Uolos |
| 2. |
Rieduliai >30 cm |
| 3. |
Akmenys >10 cm |
| 4. |
Žvirgždas |
| 5. |
Smėlis |
| 6. |
Smėlis (tvirtai sugulėjęs dugnas) |
| 7. |
Minkštas substratas |
| 8. |
Kriauklynas |
| 9. |
Moliuskai (pvz., Mytilus edulis) |
| 10. |
Kita (molis, dumblas ir pan.) |
16.4. dominuojančio substrato tipas išreiškiamas skirtingo substrato atskiruose gylių intervaluose proporcijomis;
17. Padengimas augalais skirtingo gylio intervaluose:
17.1. bendro padengimo augalais bei atskiromis rūšimis procentinės išraiškos yra apskaičiuojamos kiekvienam gylio intervalui, atitinkamai minkštam ar kietam dugno substratui. Kadangi rūšys aptinkamos augančios ir ant kitų rūšių, bendras padengimas gali viršyti 100%.
3 lentelė. Padengimo augalais skirtinguose gylio intervaluose aprašymas
| Rūšys |
Padengimas, % |
|||||
| 0–1 m |
1–2 m |
2–4 m |
4–6 m |
6–8 m |
8–10 m... |
|
| Rūšis a |
|
|
|
|
|
|
| Rūšis b |
|
|
|
|
|
|
| Rūšis c |
|
|
|
|
|
|
| - |
|
|
|
|
|
|
| - |
|
|
|
|
|
|
| Bendras padengimas augalais |
|
|
|
|
|
|
| Dugno substratas |
|
|
|
|
|
|
Padengimo skalė gali būti naudojama greitesniam duomenų filmuotoje medžiagoje įvertinimui:
17.2. padengimas augalais įvertinamas įvairiais metodais:
17.2.1. vidutinis padengimo gylio intervale vertinimas
Tai subjektyvus, vidutinis padengimo gylio intervale vertinimas. Stebėjimai atliekami iki 5 m pločio plote (koridoriuje) abiejose transektos pusėse. Jei transekta yra labai ilga, padengimas augalais gali būti vertinamas atskirose vietose išilgai gylio intervalų.
Padengimas augalais kiekviename gylyje gali būti nustatomas naudojant rėmelį. Rekomenduojama kiekviename gylio intervale rėmelį dėti ant panašaus substrato;
17.2.2. tolygus padengimo vertinimas
Padengimas vertinamas judant link kranto, išilgai transektos, 0,5–5 m pločio plote (koridoriuje) abiejose transektos pusėse. Nustačius kitą substrato tipą, kitą rūšį ar kitą padengimo laipsnį koridoriuje, protokole pažymimas gylis ir padengimo laipsnis. Tokiu būdu stebėjimai atliekami, kol pasiekiamas krantas. Pažymimos visos sutiktos rūšys bei gyliai, kuriuose fiksuotas maksimalus rūšies paplitimo gylis;
17.3. padengimas neįsitvirtinusiais augalais turi būti vertinamas kiekviename gylio intervale. Bendras padengimas šiais augalais (%) turi būti registruojamas lauko tyrimų darbų protokole. Kiti svarbūs rodikliai, tokie kaip padengimo sluoksnis, dominuojančios rūšys ir kt., taip pat turi būti pažymimi;
17.4. protokole pažymimos viršutinė ir apatinė dominuojančių dumblių juostos ribos (pvz., žaliadumblių, Furcellaria lumbricalis (Hudson) J. V. Lamouroux ir kt.). Jei atskirų dumblių rūšių juostos yra gerai atskiriamos, patariama padengimą įvertinti naudojant rėmelį;
17.5. šakotojo banguolio (F. lumbricalis) maksimalaus paplitimo gylio ekologinės kokybės santykis (EKS) apskaičiuojamas pagal formulę:
EKS = R/RC,
kur:
R – tyrimų vietoje nustatytas maksimalus šakotojo banguolio paplitimo gylis, m;
RC – vandens telkinio tipui nustatyta maksimalaus šakotojo banguolio paplitimo gylio etaloninė vertė, nurodyta Paviršinių vandens telkinių tipų etaloninių sąlygų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-256 (Žin., 2005, Nr. 69-2481; 2010, Nr. 128-6563).
Maksimalaus šakotojo banguolio paplitimo gylio EKS gali svyruoti nuo 0 iki 1. Jeigu apskaičiuotas EKS yra didesnis už 1, jis yra prilyginamas 1;
17.6. didžiausia augalų pasiskirstymo gylio riba gali būti skirstoma į pagrindinio gylio ribą ir maksimalaus gylio ribą. Pagrindinio gylio riba apibrėžiama kaip gylis, kuriame augalų tankis ploto vienete sumažėja ir gali būti lengvai apskaičiuojamas 0,2 m gylio intervale. Maksimalaus gylio riba yra absoliutus gylis, kuriame aptinkami atskiri individai. Augalų paplitimo maksimalaus gylio riba turi taip pat būti pažymėta lauko darbų protokole taip pat nurodant, ar nustatyta gylio riba yra dėl tinkamo substrato trūkumo (4 lentelė).
4 lentelė. Rodikliai, stebimi lauko tyrimų darbų metu
| Pagrindinis rūšių aptikimo gylis, m |
| Maksimalus rūšių aptikimo gylis, m |
| Nustatyta gylio riba dėl tinkamo substrato trūkumo (taip/ne) |
Preliminarus sąrašas rūšių, kurioms reikalingi tikslūs gylio pasiskirstymo matavimai: Fucus vesiculosus, Fucus serratus, Delesseria, Laminaria, Cladophora spp., Pilayella/Ectocarpus, Furcellaria lumbricalis, Sphacelaria arctica, Phyllophora spp., Rhodomela confervoides, Chara spp. Tolypella nidifica, Zostera marina, Potamogeton spp., Zannichellia palustris.
18. Kiekybinių mėginių ėmimas:
18.1. kiekybiniai mėginiai imami siekiant įvertinti rūšinę sudėtį ir biomasę atskiruose gyliuose. Kiekvienoje identifikuotoje augalų juostoje išdėstomi mažiausiai trys rėmeliai. Esant didesnei makrofitų įvairovei, mėginių skaičius turėtų būti didinamas tiek, kad į jį patektų apie 70–90% visų augalų rūšių. Kiekvienas rėmelis turi būti dedamas ant panašių substratų;
18.2. mėginiams paimti gali būti naudojami 0,2 x 0,2–0,5 x 0,5 m dydžio rėmeliai su sunumeruotais maišais;
18.3. mėginiai imami išilgai transektos, įvertinant padengimo laipsnį. Protokole nurodoma: mėginių ėmimo vietos atstumas nuo kranto, mėginių ėmimo vietos gylis, rėmelio tipas (dydis), substrato rėmelyje tipas, padengimo dominuojančiomis rūšimis rėmelyje laipsnis, kiekvienos rūšies biomasė;
18.4. mėginių ėmimo vietos nustatomos remiantis prieš tai atliktų tyrimų metu gauta informacija, atstumu nuo kranto ir gyliu ar tyrimų transektose užrašais. Jei mėginių ėmimo vieta nustatoma pirmąjį kartą, kvalifikuotas naras turi nustatyti vietą remiantis atstumu nuo kranto ar kitais rodikliais;
18.5. rėmelis dedamas mėginių ėmimo vietoje, pažymint atstumą nuo kranto ir/ar fiksuojant koordinates. Protokole pažymima substrato tipas, padengimo augalais laipsnis, kiekvieno rėmelio mėginio numeris;
18.6. visi augalai iš kiekvieno rėmelio yra surenkami (nugrandomi) ir dedami į maišelį. Mėginys perdedamas į plastikinį kibirėlį ar maišelį, prie kurio taip pat pridedamas lapas, kuriame nurodyta data, vietos pavadinimas, atstumas nuo kranto, gylis, rėmelio mėginio numeris. Jei mėginyje gausu akmenų, smėlio ir/ar dumblo, prieš perdedant į kibirėlį ar maišelį, mėginiai gali būti sijojami (tinklo akis ne didesnė nei 0,5 mm). Fitobentoso mėginiai fiksuojami 3–5 % formalinu praskiestu jūros vandeniu ar 70 % etanoliu arba džiovinami kaip herbariumas;
18.7. jei reikia, mėginiai sijojami, kad būtų galima atskirti augalų ir gyvūnų rūšis. Kiekviena rūšis identifikuojama naudojant fitobentoso rūšių apibūdintojus. Makrofitų rūšys išdžiovinamos 60oC temperatūroje iki pastovios biomasės, atskirai ant aliuminio folijos (kuri turi būti pasveriama 0,001 g tikslumu); svoris išreiškiamas sauso svorio/m2 vienetais.
19. Nuotraukų aprašymas:
19.1. augalų fotonuotraukos yra reikšmingas informacijos šaltinis, jei informacija jose yra tinkamai aprašoma. Vertikalus vaizdas naudojamas siekiant įvertinti rūšinę sudėtį ir padengimo augalais laipsnį. Tačiau vertikalus vaizdas parodo tik nedidelę substrato dalį;
20. Filmavimo metodas
Laivu tempiama filmavimo sistema yra ypač naudinga tyrimams transektose, kurios yra per ilgos arba per gilios narui. Paprastai sistemą sudaro vaizdo kamera, įtaisyta rogėse arba apsauginiame rėme, su valdymo bei vaizdo įrašymo sistema laive sujungta laidu (kabeliu), kuriuo perduodami vaizdai. Kamera yra tempiama laivo kiek galima pastoviu, 1–2 mazgų, greičiu bei pastoviu atstumu nuo dugno. Kameros geografinė padėtis turi būti kiek galima tiksliau nustatyta naudojant GPS imtuvą arba sujungiant su navigacine laivo sistema. Tokiu būdu bet kuriuo metu gali būti nustatyta apytikslė geografinė kiekvieno vaizdo vieta. Priklausomai nuo aplinkos sąlygų (pvz., bangavimo, vandens skaidrumo ir pan.) bei kameros sistemos kokybės, galima nustatyti tam tikrų fitobentoso rūšių padengimo laipsnį ir substrato sudėtį tokiais pat metodais, kaip aprašyta 16 ir 17 punktuose. Naras taip pat gali valdyti povandeninę filmavimo kamerą plaukdamas išilgai transektos kiek galima pastoviu greičiu ir atstumu nuo dugno, kad kamera spėtų sufokusuoti vaizdą bei būtų matomas <50 cm2 dugno plotas. Naras filmuoja dugną beveik statmenai bei fiksuoja gylio matuoklio parodymus tam tikro laiko intervalais.
V. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
21. Rezultatų pateikimas
Rezultatų lentelėse turi būti visa lauko darbų protokoluose pažymėta informacija bei duomenys, gauti laboratorijoje atlikus kiekybinių mėginių analizes: tyrimų vieta, data ir laikas, transektos numeris, taikomas tyrimų metodas, artimiausia priekrantės monitoringo vieta, mėginių ėmimo tipas, transektos pradžios atstumas nuo kranto, pradžios vieta ir pabaiga, transektos gylio ir atstumo nuo kranto intervalai, substrato struktūros aprašymas bei procentinės išraiškos, bendro padengimo augalais ir atskiromis rūšimis procentinės išraiškos, gyliai, iki kurių sutinkami makrofitai ir atskiros rūšys, rūšinė makrofitų sudėtis, biomasė, mėginių ėmimo vieta, atstumas nuo kranto, gylis, rėmelio tipas (jei imtas mėginys), vandens fizikinės-cheminės savybės (jei tirta) ir kita su makrofitų tyrimais susijusi informacija.