LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NACIONALINĖS KOVOS SU KORUPCIJA STRATEGIJOS
2001 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1059
Vilnius
2. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionaline kovos su korupcija strategija, parengti Nacionalinės kovos su korupcija programos projektą ir nustatytąja tvarka suderintą iki 2001 m. rugsėjo 28 d. pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas
Vidaus reikalų ministras Juozas Bernatonis
______________
PRITARTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2001 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 1059
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Norint įgyvendinti radikalias korupcijos prevencijos priemones, kompleksiškai šalinti šio neigiamo socialinio reiškinio priežastis, būtina stiprinti teisėsaugos ir kitų valstybės institucijų sistemą, skatinti glaudesnį jų bendradarbiavimą su visuomene ir nevyriausybinėmis organizacijomis, ugdyti visuomenės narių pilietinę sąmonę ir nepakantumą negerovėms. Būtina, kad ši strategija atitiktų svarbiausias valstybės funkcijų reformas – valstybės valdymo, privatizavimo, socialinę, mokesčių administravimo, verslo ir kitas, taip mažėtų korupcijos galimybės, būtų galima geriau su šiuo reiškiniu kovoti.
2. Korupcijos požymiai valstybės tarnyboje, kituose valstybės ir privačiame sektoriuose kenkia demokratijai, ekonomikai ir teisinei sistemai, todėl rengiamos kovos su ja priemonės turi būti nuoseklios, visapusiškos ir ilgalaikės. Ypač daug dėmesio turi būti skirta korupcijos apraiškų prevencijai ir neišvengiamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus principo įgyvendinimui, visuomenės nepakantumo šiam reiškiniui ugdymui, taip pat tarptautiniam bendradarbiavimui kovoje su korupcija plėtoti.
3. Ši strategija padės vienyti visų institucijų pastangas plėtoti antikorupcinę veiklą, įgyvendinant Lietuvos Respublikos įstatymus, ratifikuotas tarptautines konvencijas, sudarytas tarptautines sutartis, susijusias su korupcijos prevencija. Strategijos parengimo ir įgyvendinimo svarba Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą (toliau vadinama – ES) pabrėžta Europos Komisijos 2000 metų reguliariojoje ataskaitoje.
4. Sėkmingai kovoti su korupcijos apraiškomis galima tik tada, kai ilgalaikė strategija pagrįsta pasaulyje visuotinai pripažįstamais elementais: prevencija, teisės pažeidimų tyrimu, visuomenės švietimu ir jos parama. Pažymėtina, kad teigiamų rezultatų pasiekiama tik įgyvendinant išvardytus elementus kaip nedalomą visumą.
5. Šioje strategijoje numatytos priemonės turi būti nuosekliai siejamos su socialinių problemų sprendimu ir visuomenės apsauga nuo esamų ir atsirandančių korupcijos šaltinių, kartu būtina visokeriopai ginti visuotinai pripažįstamas žmogaus teises ir laisves ir nepažeisti nekaltumo prezumpcijos.
Antikorupcinės iniciatyvos atitinka visuomenės ir kiekvieno asmens lūkesčius, todėl visokeriopai skatintina visuomenės parama numatytoms kovos su korupcija priemonėms įgyvendinti, glaudus valstybės institucijų bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis, tarptautinėmis organizacijomis, kitais asmenimis. Visuomenės nepakantumas korupcijai turi būti pradedamas ugdyti bendrojo lavinimo mokyklose pagal specialią mokomąją programą, susijusią su kitomis švietimo ir mokslo programomis.
II. STRATEGIJOS TIKSLAS
III. SVARBIAUSIEJI KOVOS SU KORUPCIJA UŽDAVINIAI
7. Svarbiausieji kovos su korupcija uždaviniai yra:
7.1. užtikrinti veiksmingą ir kryptingą ilgalaikę kovą su korupcija, efektyvų numatytų priemonių įgyvendinimą ir būtiną finansavimą;
7.2. apibrėžti strategines kovos su korupcija nuostatas, kad būtų užtikrintas veiksmingas įtariamų korupciniais teisės pažeidimais asmenų nustatymas ir neišvengiamos teisės pažeidėjų teisinės atsakomybės principo įgyvendinimas;
7.3. nustatyti labiausiai korupcijos paveiktas sritis ir sąlygas jai atsirasti ir plėstis, šalinti įstatymų kolizijas, nevienprasmiškai interpretuotinas ir prieštaringas teisės normas, nustatant korupcijos prevencijos prioritetus, sukurti analitinę bazę, skirtą tirti ir kaupti duomenis apie korupcijos apraiškas viešojo administravimo, teisės, finansų, ekonomikos ir privačiame sektoriuose;
7.4. visokeriopai skatinti nepakantumą korupcijos apraiškoms, šiuo tikslu glaudžiai bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis ir žiniasklaida, sukurti ir įdiegti mokomąsias programas švietimo ir mokslo sistemoje;
7.5. užtikrinti korupcijos prevencijos priemonių taikymo ir korupcinių teisės pažeidimų tyrimo viešumą ir skaidrumą, derinti tai su būtina asmens privataus gyvenimo ir valstybės paslapčių apsauga;
IV. KORUPCIJOS SAMPRATA
8. Valstybė siekia kovoti su korupcijos apraiškomis ne tik valstybiniame, bet ir privačiame sektoriuje. Korupcijos apibrėžimas (apimantis tik valstybės tarnybą), pateiktas Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 41-1162) 2 straipsnyje, neatitinka šių dienų realijų, kai korupcija privačiame sektoriuje kelia rimtą pavojų, nes veikia valstybinį sektorių. Būtina parengti aiškų ir tikslų teisinį korupcijos apibrėžimą. Tikslai paaiškintą sąvoką būtų lengviau taikyti teisėkūroje, viešojo administravimo institucijų praktikoje, ją geriau suvoktų visuomenė, lengviau būtų deramai taikyti antikorupcinius įstatymus. Ši sąvoka turėtų būti apibrėžta Lietuvos Respublikos antikorupciniame įstatyme, suvienodinta su vartojamomis Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse ir kituose teisės aktuose.
Be to, Lietuvai įgyvendinant ES, Europos Tarybos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos konvencijų reikalavimus, būtina atsižvelgti ir į konvencijose apibrėžtas korupcijos sąvokas (pavyzdžiui, Europos Tarybos baudžiamosios ir civilinės teisės konvencijose prieš korupciją Nr. 173 ir Nr. 174, kitose).
Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir tarptautinių organizacijų teisės aktus ir aktualią situaciją, būtų galima abstrakčiai teigti, kad korupcija yra bet koks valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens (sąvokos atitinka jų aiškinimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 230 straipsnyje) elgesys, neatitinkantis jiems suteiktų įgaliojimų ar nustatytų elgesio standartų, ar tokio elgesio skatinimas siekiant naudos sau ar kitiems asmenims ir taip pakenkiant asmenų ir valstybės interesams.
V. KORUPCIJOS PREVENCIJA
9. Korupcijos prevencijos tikslas – užkirsti kelią korupcijos atsiradimui ir plėtrai – pašalinti teisės aktų, valstybės valdžios institucijų veiksmų, procedūrų, kitų sričių spragas, dėl kurių gali atsirasti korupcijos sąlygų.
Korupcijos prevencijos strateginės nuostatos
Politinės korupcijos ribojimas
10. Demokratijos plėtra, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės stiprinimas, valdžios padalijimo principo įgyvendinimas – vieni svarbiausių korupcijos apraiškas šalinančių veiksnių. Manoma, kad teisės aktų leidybos ir sprendimų priėmimo padalijimas įvairioms institucijoms (komisijoms, pakomisėms ir kt.) padeda išvengti nuolatinių klaidų, sudarančių galimybę korupciniams veiksmams ateityje. Kita vertus, sprendimų priėmimo proceso išplėtimas irgi sukuria korupcijos galimybes, ypač tuo atveju, kai trukdoma arba gerokai vėluojama priimti kai kuriuos teisės aktus.
Ryškus politinės korupcijos pavyzdys – rinkėjų papirkimas norint laimėti rinkimus. Paprastai tai vyksta protekcinėse sistemose, kuriose politiniai „globėjai“ teikia visokeriopą naudą (pvz., pareigos administraciniame aparate, įvairios paslaugos ir net nedidelės piniginės išmokos) įtakingiems asmenims, kurie gali garantuoti visuomenės palaikymą. Tokio tipo korupcija gali būti žiniasklaidos, visuomeninių susivienijimų ir religinių bendrijų parama už pažadą pasirūpinti finansiniu atlygiu (valstybės užsakymai ir panašiai) ar palankiu administraciniu sprendimu.
11. Siekiant sumažinti nurodytųjų formų korupcijos apraiškų, būtina taikyti šiuos politinės korupcijos ribojimo būdus:
11.1. riboti politikams galimybes asmeniškais administraciniais sprendimais skirti valstybės ar savivaldybių lėšas (dotacijas, subsidijas ir panašiai) rinkimuose juos parėmusiems fiziniams ir juridiniams asmenims;
11.2. uždrausti juridiniams asmenims finansuoti partijas arba sprendimus dėl lėšų skyrimo politinėms partijoms viešai skelbti didžiuosiuose ar vietos spaudos leidiniuose;
11.3. apibrėžti pagrindinius politinės korupcijos atvejus (taip pat politikų korupcinius įsipareigojimus skirti į aukštus postus nesąžiningus ir susikompromitavusius asmenis), numatyti už juos atitinkamas poveikio priemones;
11.5. tikrinti antikorupciniu požiūriu asmenis, renkamus Lietuvos Respublikos Seimo ir savivaldybių institucijų vadovais, taip pat skiriamus viešojo administravimo įstaigų vadovais ir jų pavaduotojais;
11.6. numatyti supaprastintą laikinąjį pareigų sustabdymą valstybės tarnautojams, kurie skiriami į pareigas valstybės tarnyboje ir įtariami padarę korupcinių teisės pažeidimų;
11.7. nustatyti politinės partijos lėšų gavimo, tvarkymo ir naudojimo buhalterinę apskaitą, kad partijos iždininkas ar jos vadovas negalėtų išvengti atsakomybės už finansinius pažeidimus;
11.9. didinti Lietuvos Respublikos Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos veiklos veiksmingumą užkertant kelią korupcijai ir tiriant jos apraiškas;
12. Vienas iš svarbiausių organizacinių ir teisinių korupcijos požymių administracijoje mažinimo būdų – tikslus elgesio, prieštaraujančio įstatymui ir skatinančio korupciją, nustatymas. Atitinkamas reguliavimas šioje srityje turi būti vykdomas teisiniu pagrindu, nustatant tarnautojų tarnybinės etikos taisykles. Norint sumažinti korupcijos galimybes, būtina:
12.1. viešojo administravimo srityje:
12.1.1. nuosekliai įgyvendinti įstatymo viršenybės principą, nustatyti viešojo administravimo srityje aiškias sprendimų priėmimo procedūras. Tai trukdytų valstybės tarnautojui, įgaliotam priimti sprendimą, nepagrįstai ilgai vilkinti prašymo ar kreipimosi nagrinėjimą, imtis kitų su diskrecija susijusių ydingų veiksmų;
12.1.2. sukurti antikorupcinių ir su jais susijusių teisės aktų sistemą, vienos institucijos koordinuojamą teisinio reguliavimo mechanizmą. Lietuvos Respublikos įstatymuose pateiktos pažangios nuostatos teisėkūros praktikoje nevisiškai įgyvendinamos. Nėra abejonių, kad toks teisinis nihilizmas trukdo veiksmingai kovoti su korupcija ir vykdyti jos prevenciją. Siekiant išvengti korupcijos teisėkūros procese, būtina teisės aktų projektus išnagrinėti antikorupciniu požiūriu ir užtikrinti nuoseklų Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo nuostatų įgyvendinimą teisėkūros procese – suderinti juos su ES teisės aktais;
12.1.3. įtraukti į valstybės tarnautojo etikos kodeksą antikorupciniu požiūriu svarbias nuostatas ir teisinės atsakomybės priemones, suderintas su tarnybos santykius ir privačių interesų deklaravimą nustatančių įstatymų normomis, taip pat politinės atsakomybės priemones (nepasitikėjimo viešojo administravimo sistemoje dirbantiems politinių partijų iškeltiems kandidatams pareiškimas);
12.1.4. per Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją kelti valstybės tarnybos prioritetus (viešieji interesai, nešališkumas), skelbti priimtus sprendimus internete. Tikslinga didinti pagarbą šios komisijos sprendimams ir skatinti juos vykdyti;
12.1.5. taikyti rotacijos principą – svarbią antikorupcinę priemonę pažeidžiamose srityse (reikiamais atvejais ir valstybės tarnyboje);
12.1.6. nustatyti aiškius informacijos pripažinimo komercine paslaptimi kriterijus. Vykdomosios valdžios institucijos dažnai nevienodai aiškina komercinės paslapties sąvoką, tai leidžia sąmoningai ar dėl nežinojimo nuslėpti ūkio subjektų, dalyvaujančių privatizavime, viešajame pirkime ir panašiai, tikrąją finansinę būklę ir sudaryti sąlygas rastis nesąžiningai konkurencijai ar korupcijai;
12.1.7. užtikrinti, kad licencijų (leidimų) mokesčių, imamų už teisės verstis tam tikra veikla suteikimą, dydis nekliudytų ūkio subjektams ar jų grupei pradėti atitinkamą veiklą (verstis tam tikra veikla);
12.1.8. kadangi esama leidimų įsigyti arba nuomoti žemę, kurioje numatoma statyti gamybinės paskirties objektus (pramonės įmones, prekybos centrus, degalines ir panašiai) ir gyvenamuosius namus, sistema labai sudėtinga, o apskričių viršininkų administracijos arba savivaldybės neretai savo nuožiūra kelia nepagrįstus reikalavimus papildomai investuoti į infrastruktūrą, todėl būtina deramai reglamentuoti šį procesą ir nustatyti investicijų į infrastruktūrą dydį (investicijos procentais), o jeigu to padaryti negalima, sudaryti sąlygas ūkio subjektui už jo investicijas į infrastruktūrą įsigyti infrastruktūros įmonių (elektros tiekimo, vandentiekio, vandenvalos ir panašiai) akcijų;
12.1.9. kuo labiau supaprastinti viešųjų paslaugų (leidimų, kvotų, ūkio subjektų steigimo ir nuosavybės registravimo, prekių ir paslaugų sertifikavimo ir panašiai) teikimą, pavesti tai atlikti nevalstybinėms organizacijoms;
12.1.10. kadangi įstatymų lydimuosius aktus (įpareigojančius, draudžiančius, įgaliojančius) paprastai rengia kontroliuojančios institucijos ir ūkio subjektai, kurie turi vykdyti šių aktų reikalavimus, prie teisėkūros beveik neprisideda, o dažnai tokie teisės aktai kelia nepagrįstus, neįgyvendinamus ar sunkiai įgyvendinamus reikalavimus, varžančius verslo laisvę, būtina sukurti šių teisės aktų revizijos ir patvirtinimo mechanizmą (principas „kontroliuoti kontroliuojančius“), kuris neleistų kontrolės institucijoms piktnaudžiauti, taip pat vykdyti nuolatinę verslą reguliuojančių teisės aktų reviziją, siekiant nustatyti, kokios reguliavimo formos gali skatinti korupciją, ir teikti pasiūlymus dėl jų tobulinimo. Korupcijos galimybę mažintų verslo atstovų, susijusių su būsimųjų teisės aktų vykdymu, dalyvavimas rengiant šiuos teisės aktus;
12.1.11. siekiant supaprastinti leidimų ar licencijų verstis tam tikra veikla išdavimą, kai reikalaujama pažymų, kuriomis iš esmės patvirtinama kitų valstybės institucijų turima informacija (pvz., įsiskolinimai biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, muitinei ir panašiai), taip pat plėtoti informacijos technologijų infrastruktūrą, organizuoti viešąsias paslaugas teikiančių institucijų veiklą pagal vieno langelio principą – neversti pareiškėjo rinkti pažymų su valstybės institucijų kaupiama informacija;
12.1.12. uždrausti asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas valstybės tarnybai, ūkininkavimo tvarkai, finansams ar sunkius nusikaltimus nuosavybei, verstis tam tikra veikla;
12.1.13. išplėsti informacijos apie patikimas įmones, įstaigas, organizacijas sistemą. Naudotis tokiais sąrašais turi vykdomosios valdžios institucijos, priimančios minėtųjų subjektų atžvilgiu tam tikrus sprendimus (pvz., dėl pirmenybės, lengvatų teikimo, viešojo pirkimo, valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo, politinių partijų finansavimo ir panašius);
12.1.14. įdiegti personalo vadybos sistemą. Valstybės institucijų ir įmonių, kuriose vyrauja valstybės kapitalas, vadovai turi būti renkami konkurso būdu, o skiriami pareigoms pagal tarnybos sutartis. Už vadovų ir viso kolektyvo darbo rezultatus turi būti atsiskaitoma remiantis pasiektais rezultatais ir tarnybos sutarties laikymusi. Srityse, kurioje korupcija galima labiausiai, darbą reikėtų vertinti ir atsižvelgiant į procedūrų skaidrumą ir sprendimų aiškumą;
12.1.15. įdiegti valstybės tarnautojų motyvacinę karjeros sistemą (pagrįstą kvalifikacijos kėlimu, materialiniu ir moraliniu skatinimu už gerą darbą). Pavyzdžiui, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje premijų skyrimas turi būti siejamas su sėkmingu mokesčių surinkimu. Vienas iš vertinimo sistemos elementų turi būti priešinimasis korupciniam elgesiui;
12.1.16. įdarbinti daugiau valstybės tarnautojų srityse, kuriose korupcija labiausiai galima, racionaliai naudoti darbo išteklius ir taupyti klientų laiką, kad būtų galima kreiptis į kitą valstybės tarnautoją, atliekantį tą patį darbą;
12.1.17. užtikrinti, kad kai kurių sprendimų (ypač strateginių, kurie rengiami kolegialiai), priimamų įvairių valstybės tarnautojų ar institucijų, autoriai turi būti žinomi visuomenei;
12.1.18. siekiant sumažinti korupcijos galimybę, atskirti sprendimo parengimo ir įgyvendinimo funkcijas, kad vieni darbuotojai teiktų viešąsias paslaugas ir susitiktų su klientu, o kiti atsakytų už sprendimo priėmimą. Procesas būtų suskaidytas į keletą dalių ir sunkiau veikiamas korupcijos, net jeigu truputį nukentėtų darbo efektyvumas;
12.1.19. parengti ir įdiegti valstybės aparato personalo mokymo programas, susijusias su tarnybinės etikos ir antikorupcinio elgesio standartų ugdymu ir laikymusi;
12.1.20. išplėtoti nepriklausomas valstybės ir savivaldybių institucijų vidaus ir išorės audito tarnybas – sukurti vieną nacionalinę audito sistemą, užtikrinti, kad vidaus audito tarnybų vadovai būtų priimami į darbą ir atleidžiami iš jo numatomos įsteigti Nacionalinės vidaus audito agentūros pritarimu;
12.1.21. sukūrus nacionalinę audito sistemą, pasiekti, kad valstybės ir savivaldybių institucijų vidaus ir išorės auditorių veikla atitiktų ES audito sistemos standartus;
12.1.22. sukurti sistemą, užtikrinančią, kad asmuo, pranešęs apie korupciją tarnyboje, būtų apsaugotas nuo susidorojimo administracinėmis priemonėmis;
12.2. mokesčių ir muitų srityje:
12.2.1. žymiai sumažinti fizinių asmenų pajamų apmokestinimą, siekiant mažinti motyvaciją vengti mokesčių;
12.2.2. supaprastinti mokesčių mokėjimą, apskaitą ir atskaitomybę – nustatyti aiškius visiems žinomus mokestinių įsipareigojimų biudžetui atidėjimo kriterijus, apie šiuos sprendimus paskelbti internete;
12.2.3. apriboti valstybės tarnautojų, priimančių sprendimus dėl mokesčių mokėjimo, ryšius su mokesčių mokėtojais, palikti jiems tik informacines ar kontrolės funkcijas;
12.2.4. numatyti mokesčių įstatymuose kuo tikslesnes taisykles ir apibrėžimus, siekiant išvengti asmeninės interpretacijos ir piktnaudžiavimo dviprasmybėmis;
12.2.8. viešojo administravimo įstaigoje įsigalėjus hierarchinei korupcijai – kai beveik visi tarnautojai ima kyšius ir dalijasi jais su savo vadovais, imtis išimtinės priemonės – įstaigą reorganizuoti arba atleisti ar perkelti į kitą tarnybą jos darbuotojus supaprastinta tvarka;
12.2.9. tobulinti mokesčių surinkimo įstaigos arba pareigūno sprendimo apskundimo mechanizmą, didinti galimybes visuomenei pranešti apie esamą korupciją;
12.2.10. įdiegti integruotą muitinių informacinę sistemą (visų pirma – muitinės deklaracijų apdorojimą);
12.2.12. muitinės procedūroms kontroliuoti naudojamomis ir kitomis techninėmis priemonėmis didinti neteisėtų veiksmų riziką, visų pirma įdiegti rentgeno kontrolės sistemas;
12.2.13. užtikrinti muitinės ir kitų teisėsaugos institucijų bendradarbiavimą ir veiksmų koordinavimą;
12.3. viešojo pirkimo ir privatizavimo srityse:
12.3.1. kuo labiau apriboti viešojo pirkimo nustatymą įstatymų lydimaisiais ar žinybiniais aktais, be išlygų užtikrinti įstatymo viršenybę. Būtina parengti ES standartus atitinkantį Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą;
12.3.2. gerinti Viešųjų pirkimų tarnybos vykdomą viešųjų pirkimų priežiūrą, konkretizuoti šios tarnybos funkcijas šioje srityje, daugiausia dėmesio skirti išankstiniam viešojo pirkimo sąlygų įvertinimui;
12.3.3. siekiant išvengti perkančiųjų įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo viešojo pirkimo srityje, mažinti jų priimamų sprendimų diskreciją;
12.3.4. skatinti perkančiosios organizacijos darbuotojus pranešti apie piktnaudžiavimą viešojo pirkimo srityje, apsaugoti pranešėją nuo neteisėto poveikio;
12.3.5. vykdant viešąjį pirkimą, pasiūlymą vertinti pagal aiškius kokybės (techninius) ir kiekybės (finansinius) kriterijus, juos efektyviai derinti;
12.3.6. daryti viešąjį pirkimą kuo viešesnį, taikant naujausias informacijos technologijas (derybos internete, konkurso ir atrankos proceso filmavimas, šių duomenų prieinamumas visiems pageidaujantiems);
12.3.7. nustatyti mechanizmą, draudžiantį viešajame pirkime dalyvauti ūkio subjektams, korupciniu būdu pažeidusiems viešojo pirkimo tvarką;
12.3.8. atsisakyti teisės papildyti sudarytą viešojo pirkimo sutartį arba uždrausti keisti pagrindines sąlygas (kainą, kokybės reikalavimus, terminus) užsakymo vykdymo laikotarpiu, išskyrus tuos atvejus, kai gerinamos sutarties sąlygos perkančiajai organizacijai;
12.3.9. nustatyti aiškius atrankos kriterijus, kuriems turi pritarti ekspertų komisija, taip pat vertinimo metodus pareiškėjams ir vertintojams;
12.3.11. atskleisti viešojo administravimo įstaigų vadovų, kurie patvirtina techninę užduotį, ir rengėjų pavardes;
12.3.12. nuolat teikti visuomenei informaciją apie viešųjų konkursų techninių užduočių vykdymą, taip pat informaciją apie nukrypimus nuo pradinės techninės užduoties ir visas sutarčių pataisas;
12.3.13. aiškiai nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir Privatizavimo komisijos kompetenciją ir atsakomybę, susijusią su privatizavimo sandoriais ir sprendimų priėmimu, viešai skelbti sprendimų autorius;
12.3.14. nustatyti, kad politinį sprendimą dėl svarbiausių privatizuojamų objektų privatizavimo būdo, investuotojų parinkimo kriterijų turėtų priimti Lietuvos Respublikos Seimas;
12.4. sveikatos apsaugos srityje:
12.4.2. įdiegti Privalomojo sveikatos draudimo biudžeto ir biudžetinio programinio finansavimo derinimo metodiką;
12.4.3. tobulinti centralizuoto viešojo pirkimo sistemą, patvirtinti centralizuoto pirkimo įtraukimo į paslaugų įkainius metodiką;
12.4.4. parengti ir patvirtinti Asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programą, įdiegti centralizuotai parengtas ligų diagnozavimo metodikas ir ligų gydymo standartus;
12.4.5. nustatyti privalomą informacijos apie mokamas sveikatos priežiūros paslaugas teikimo gyventojams tvarką;
12.4.6. suderinti sveikatos sistemą reguliuojančius įstatymus ir kitus teisės aktus su Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymu;
12.4.7. pertvarkyti importuojamų medicinos priemonių, įrangos ir vaistų registravimą Lietuvos Respublikoje, kad jis atitiktų ES direktyvų reikalavimus, atsisakyti papildomos ekspertizės;
12.4.8. sudaryti ligų, medicinos priemonių ir vaistų, kurie bus įtraukti į ligos ambulatorinio gydymo standartus, sąrašus, patvirtinti jų kompensavimo metodiką;
12.5. tarptautinio bendradarbiavimo srityje:
12.5.1. kadangi korupcija susilaukia vis didesnio tarptautinės visuomenės dėmesio, išsamiai susipažinti su šiuolaikine patirtimi, nes Lietuvos Respublikai, siekiančiai tapti ES nare, būtina tobulinti (keisti) savo įstatymus pagal ES valstybių ir tarptautinių organizacijų standartus ir praktiką;
12.5.2. tobulinti juridinės kalbos normas, terminus ir turinį, nedelsiant prisijungti prie svarbiausiųjų tarptautinės teisės dokumentų ir taikyti jų nuostatas. Šiuo tikslu:
12.5.2.1. pasirašyti ir (ar) ratifikuoti pagrindines antikorupcines tarptautines sutartis: 1999 metų Europos Tarybos baudžiamosios teisės konvenciją prieš korupciją Nr. 173, 1999 metų Europos Tarybos civilinės teisės konvenciją prieš korupciją Nr. 174 ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 1997 m. gruodžio 1 d. konvenciją dėl kovos su užsienio valstybių pareigūnų kyšininkavimu tarptautiniuose verslo sandoriuose;
12.5.2.2. formuojant veiksmingą kovos su korupcija politiką, aktyviai prisidėti prie šių kovos su korupcija regioninių programų:
Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje programos (Nacionalinės acquis priėmimo programos (NAPP), PHARE (Institucijų plėtros/ Dvynių programos);
OCTOPUS, Jungtinės Europos Komisijos ir Europos Tarybos kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu Vidurio ir Rytų Europos valstybėse programos;
Baltijos valstybių kovos su kyšininkavimu ir korupcija programų;
12.5.2.3. dalyvauti tarptautinės integracijos struktūrų – Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) – veikloje, siekti tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos arba darbo grupės dėl kyšininkavimo tarptautiniuose verslo sandoriuose nare;
Visuomenės įtraukimas į kovą su korupcija
13. Siekiant kuo daugiau visuomenės narių įtraukti į aktyvią kovą su korupcija, būtina sukurti nuolat veikiančią įvairių visuomenės sluoksnių (visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų, profesinių sąjungų, darbdavių susivienijimų, Pramonės ir prekybos rūmų ir panašiai) konsultacinę tarybą, kuri reguliuotų ir susitikimuose aptartų labiausiai korupcijos veikiamas sritis, numatytų bendras su kitomis institucijomis (iš jų ir valstybės) priemones ir jų įgyvendinimą. Tokia visuomeninė komisija galėtų veikti ir prie Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau vadinama – STT), o jos sudėtį galėtų tvirtinti Respublikos Prezidentas.
VI. KORUPCINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ TYRIMAS
14. Korupcinių teisės pažeidimų tyrimo tikslas – užtikrinti, kad korupcinio pobūdžio teisės pažeidimai viešajame ir privačiame sektoriuose būtų ištirti kuo geriau, o kalti asmenys neišvengtų atsakomybės.
Korupcinių teisės pažeidimų tyrimo strateginės nuostatos
15. Siekiant kuo geriau ištirti korupcinius teisės pažeidimus, būtina:
15.1. įsteigti kai kuriose valstybės įstaigose ir institucijose padalinius korupcijos prevencijos ir imuniteto funkcijoms vykdyti (arba pavesti šias funkcijas esamiems padaliniams), kurie tiesiogiai bendradarbiautų su STT;
15.2. nuosekliau taikyti už korupcinius teisės pažeidimus administracinės atsakomybės priemones, ypač susijusias su viešųjų ir privačių interesų konfliktu valstybės tarnyboje; tobulinti administracinės atsakomybės mechanizmą, adekvačiai didinti jo teisinį ir socialinį veiksmingumą;
15.3. tobulinti galiojančius teisės aktus, kad korupcinius teisės pažeidimus tiriantys asmenys galėtų naudotis gyventojų pajamų ir turto, politinių kampanijų ir kitų deklaracijų duomenimis administracinėse ir baudžiamosiose bylose; tobulinti mechanizmus, suteikiančius galimybes patraukti teisinėn atsakomybėn asmenis, kurių turtas nesutampa su deklaruotuoju ir panašiai;
15.4. sukurti ir kaupti sisteminį duomenų apie įmonių akcininkus banką, kuriuo naudotųsi valstybinės valdžios, valdymo ir teisėsaugos institucijos, turinčios teisinį pagrindą disponuoti ir naudotis šia informacija. Lengviau būtų tirti korupcinius teisės pažeidimus, imtis jų prevencijos naudojantis visomis šiuolaikinių informacijos technologijų galimybėmis, sudarius atitinkamą įstatymų pagrindą. Šiuo metu pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus informacija apie įmonių akcininkus ir akcijų savininkų pasikeitimą kaupiama tik pačioje įmonėje;
15.5. nustatyti teisės aktuose labai tikslias operatyvinės veiklos ir konkrečių jos priemonių naudojimo ribas, kad operatyvinės veiklos subjektai ir kiti šios veiklos rezultatus taikantys asmenys galėtų naudotis visomis įmanomomis šios veiklos galimybėmis, nepažeisdami žmogaus teisių ir laisvių. Teisės aktus, reglamentuojančius operatyvinę veiklą, tobulinti būtina dėl to, kad operatyvinė veikla labiausiai padeda atskleisti ir tirti ypač latentiškus korupcinius nusikaltimus – nustatyti kaltininkus, turtą, kurio reikia padarytai žalai atlyginti. Kita vertus, operatyvinė veikla tiesiogiai veikia žmogaus teises ir laisves;
15.6. stiprinti teisėsaugos institucijų veiklos teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę ir atitinkamą teisinę bazę, nes teisėsaugos institucijų priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas, šių institucijų veiklos teisinių kriterijų aiškumas – sėkmingos kovos su korupcija laidas;
15.7. skatinti korektiškai ir etiškai atskleidžiančius ir tiriančius nusikalstamas veikas pareigūnus pranešti apie jų atžvilgiu vykdomą nusikalstamą (korupcinę) veiką, nes galiojančios teisės normos tiesiogiai šios pareigos nenustato;
15.8. efektyviai taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normas, numatančias baudžiamąją atsakomybę už neleistiną informacijos apie tiriamas baudžiamąsias bylas ar medžiagos (įrodymų ir panašiai) atskleidimą žiniasklaidai ikiteisminio tyrimo metu jos teikėjams, nes šiuo atveju pažeidžiamas teisėtumo principas, daroma didelė žala teisingam, visapusiškam ir objektyviam bylų tyrimui, padedama nusikaltimus padariusiems asmenims išvengti teisinės atsakomybės;
15.9. užtikrinti, kad aukštų pareigūnų bylas tiriantys teisėsaugos pareigūnai būtų apsaugoti nuo neteisėto spaudimo ir susidorojimo, kad jie galėtų deramai dirbti savo darbą, o asmenims, kurie bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, būtų skirta ne tik teisinė apsauga pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymą, bet ir elementari apsauga nuo vadinamojo administracinio susidorojimo;
15.10. sudaryti pareigūnams tinkamas sąlygas tobulintis, užtikrinti jų techninį aprūpinimą, socialines garantijas, kad geriau būtų tiriami teisės pažeidimai;
15.11. atsižvelgiant į galiojančiuose teisės aktuose numatyto baudžiamųjų ir civilinių bylų paskirstymo mechanizmo, užtikrinančio, kad bylą nagrinėtų vadinamasis atsitiktinis teisėjas, praktinio taikymo trūkumus, nustatyti aiškų bylų paskirstymo teisėjams mechanizmą, naudojantis šiuolaikinėmis informacijos technologijomis, atsižvelgiant į teisėjų specializaciją, teismų dydį ir panašiai. Taip būtų išspręsta viena iš didžiausių teismų darbo organizavimo problemų;
15.12. skatinti teisėjus, turinčius pagrįstų abejonių dėl teismo priimtų procesinių sprendimų, Lietuvos Respublikos baudžiamojo ir civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka viešai pareikšti atskirąją nuomonę;
15.13. vadovaujantis valstybių ir tarptautinių organizacijų kovos su korupcija patirtimi, plėsti tarptautinį bendradarbiavimą korupcinių reiškinių analizės ir baudžiamųjų ir kitų bylų tyrimo srityje, kadangi nagrinėjant kai kurias korupcijos bylas nepaprastai svarbus tarptautinis bendradarbiavimas ir keitimasis naudinga informacija, nes korupcija (ypač stambioji) dažnai apima ne vieną valstybę.
Visuomenės įtraukimas į korupcinių teisės pažeidimų tyrimą
16. Siekiant įtraukti visuomenę į korupcinių teisės pažeidimų tyrimą, būtina:
16.1. skatinti visuomenines organizacijas domėtis rezonansinėmis korupcinėmis bylomis ir aiškinti visuomenei teismų priimtus sprendimus, jų įgyvendinimą;
16.2. skatinti gyventojus telefonu anonimiškai („karštąja linija“) pranešti apie korupcinius teisės pažeidimus, plėtoti tiesioginį visuomenės ir antikorupcinių institucijų ryšį internetu;
16.3. sukurti darnią skundų ir pareiškimų sistemą, sudaryti galimybę gyventojams pranešti apie korupcinius pažeidimus (ar mėginimą juos daryti);
VII. VISUOMENĖS IR ŽINIASKLAIDOS ANTIKORUPCINIS ŠVIETIMAS
17. Visuomenės ir žiniasklaidos antikorupcinio švietimo tikslas – supažindinti Lietuvos Respublikos gyventojus su korupcijos keliamu pavojumi, skatinti juos nesitaikstyti su korupcija, aktyviai su ja kovoti.
Visuomenės ir žiniasklaidos antikorupcinio švietimo strateginės nuostatos
18. Lietuvos Respublikos gyventojai negauna pakankamai informacijos apie jų teises ir galimybes aktyviai pasipriešinti korupcijai. Visuomenės nuotaikos pasitarnautų šios strategijos sėkmingam įgyvendinimui, tačiau visuomenė per mažai žino apie jos vaidmenį įgyvendinant kovos su korupcija priemones. Reikėtų šviečiamosios kampanijos, kurios tikslas – įtraukti gyventojus į kovą su korupcija, atskleisti moralinę, visuomeninę ir finansinę korupcijos žalą, nurodyti pasipriešinimo jai galimybes. Šiuo tikslu reikėtų:
18.1. rengti specialias televizijos, radijo laidas, kurti vaizdinę reklamą, leisti informacinius leidinius, pasitelkti ir taikomąją dailę, organizuoti įvairius konkursus;
18.2. teikti informaciją apie korupcijos žalą visuomenei ir valstybei, pasipriešinimo jai galimybes specializuotuose siauram skaitytojų ratui skirtuose spaudos leidiniuose;
18.3. rengti mokomuosius seminarus antikorupcine tema, kuriuose įvairių visuomenės sluoksnių atstovai galėtų gauti praktinių, teorinių žinių, susipažinti su naujausiais kovos su korupcija laimėjimais, įgyti praktinių priešinimosi jai įgūdžių, pasikeisti nuomonėmis apie veiksmus, kurių jie ketina imtis;
18.4. sukurti ir įdiegti antikorupcines mokymo programas bendrojo lavinimo ir aukštosiose mokyklose. Specializuotos mokymo programos turėtų būti skirtos aukštesniosioms ir aukštosioms mokykloms, rengiančioms labiausiai korupcijos pažeidžiamų veiklos sričių specialistus. Antikorupcinis švietimas turėtų tapti sisteminis, turėti savo vietą visuomenės švietimo sistemoje;
18.5. šviesti žiniasklaidą, kuriai kaip ir nevyriausybinėms organizacijoms tenka svarbus vaidmuo atskleidžiant korupcijos atvejus ir pranešant apie piktnaudžiavimą pareigomis, nors kartais jos veikla prieštaringa. Neargumentuota, paviršutiniška korupcijos kritika dažnai sukelia socialinį pasyvumą;
18.6. rūpintis, kad žiniasklaidos nepaveiktų vidaus konkurencija ar galima korupcija. Reikėtų pasiekti žurnalistų susitarimo, kad korupciniai nusikaltimai, itin kenkiantys visuomenei ir valstybei, būtų išskirti iš konkurencinės žiniasklaidos subjektų kovos bei politinių simpatijų ar antipatijų, apie juos reikėtų rašyti labai objektyviai ir atsakingai. Ši nuostata galėtų būti įtraukta į Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą.
Visuomenės įtraukimas į antikorupcinį švietimą
19. Viena iš tinkamiausių antikorupcinio švietimo formų – vadinamieji apskritieji stalai, organizuojami įvairių visuomenės sluoksnių atstovams.
20. Reguliariai rengiamos mokslinės praktinės kovos su korupcija konferencijos padėtų įvairių sričių specialistams keistis rūpima šios srities informacija, taikyti naujausias priemones, išgyvendinančias korupciją iš visuomenės ir valstybės gyvenimo.
VIII. STRATEGIJOS KOORDINAVIMAS IR ĮGYVENDINIMAS
23. Antikorupcinius veiksmus ir antikorupcinį visuomenės švietimą koordinuoti ir kontroliuoti, metodinę pagalbą teikti turi STT, kuri privalėtų sustiprinti savo gebėjimus efektyviai veikti šiose srityse.
24. Strategijos koordinavimo paskirtis yra dvejopa:
24.1. išorinė. Prie efektyvaus korupcijos problemos sprendimo turi prisidėti kuo daugiau gyventojų, nevyriausybinių organizacijų, verslo atstovų, valstybės ir savivaldybės įstaigų ir institucijų. Strategijos koordinatorė – specializuota antikorupcinė žinyba (STT) viena negali pakeisti korupcijos situacijos, neturėdama politinės paramos ir aktyviai nebendradarbiaudama su visuomene;
24.2. vidinė. Strategija bus veiksminga tada, kai visi trys jos elementai (korupcijos prevencija, korupcinių teisės pažeidimų tyrimas ir antikorupcinis visuomenės švietimas ir parama) bus taikomi kartu, nė vieno iš jų neišskiriant. Taikydama antrąjį – teisės pažeidimų tyrimo – strategijos elementą, STT su kitomis Lietuvos teisėsaugos institucijomis tiria korupcijos atvejus.
25. Siekiant užtikrinti, kad teisėsaugos institucijos tam tikrais atvejais nevykdytų tos pačios veiklos, būtina valstybės mastu sukurti teisėsaugos institucijų veiklos koordinavimo mechanizmą – Kovos su korupcija strateginio planavimo komitetą.
26. Kovos su korupcija strateginio planavimo komitetas – tai koordinacinė institucija, susidedanti iš teisėsaugos institucijų vadovų, užsiimanti tik teisėsaugos institucijų veiklos strategija organizuoto nusikalstamumo, korupcinių ir ekonominių nusikaltimų srityje, sprendžianti ilgalaikes ir sudėtingas problemas, numatanti, kaip geriausiai naudoti turimus ir planuojamus išteklius (finansinius, materialinius, darbo), kad tobulėtų organizuoto nusikalstamumo, korupcinių ir ekonominių nusikaltimų tyrimas ir prevencija, taip pat kontroliuojanti šios strategijos įgyvendinimo priemonių vykdymą.
Strategijos įgyvendinimo mechanizmas
27. Strategijos nuostatas (jos įgyvendinimo priemones) vykdo šie subjektai: politinės partijos, valstybės ir savivaldybės, teisėsaugos institucijos, nevyriausybinės organizacijos, mokslo ir mokymo įstaigos, audito, ekspertinės organizacijos, kitos įstaigos, įmonės ir organizacijos, atsižvelgdamos į sektorių kovos su korupcija priemones.
IX. KOVOS SU KORUPCIJA VEIKLOS RODIKLIAI
29. Korupcija – integralus socialinis reiškinys, taigi tam tikras kovos su ja rezultatyvumas nustatomas (monitoringas atliekamas) vadovaujantis kiekybės ir kokybės rodikliais:
29.1. korupcijos prevencijos:
29.2. teisės pažeidimų tyrimo:
29.3. visuomenės švietimo ir paramos:
29.3.1. specialių radijo, televizijos laidų, straipsnių spaudos leidiniuose, pranešimų konferencijose, seminaruose, darbo posėdžiuose skaičiumi;
30. Pagrindiniu šios veiklos rodikliu reikia laikyti ir svaresnę visuomenės paramą atitinkamoms antikorupcinėms iniciatyvoms, mat visuomenė vis daugiau domisi šia veikla (visuomeninės iniciatyvos, pagausėję įvairių visuomenės atstovų ryšiai su valstybės antikorupcinėmis institucijomis). Tai savo ruožtu įgalins valstybės ir savivaldybių institucijas plėsti antikorupcinę veiklą, įgyvendinti visuomenines iniciatyvas.
