Byla Nr. 29/04

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO 39 STRAIPSNIO (2001 M. BIRŽELIO 26 D. REDAKCIJA) 3 DALIES, LIETUVOS RESPUBLIKOS MUITŲ TARIFŲ ĮSTATYMO 18 STRAIPSNIO (1998 M. VASARIO 19 D. REDAKCIJA) 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2006 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Ingai Jarukaitienei ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto patarėjui Virgaudui Milušauskui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. rugsėjo 25 d. išnagrinėjo bylą Nr. 29/04 pagal pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. gegužės 19 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, taip pat kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, ir Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą, taip pat kad finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, taip pat kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, ir Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą, taip pat kad finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų, neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia tuo, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį valstybiniai mokesčiai, kiti privalomi mokėjimai, jų esminiai elementai, kaip antai: mokesčio ar kito privalomo mokėjimo mokėtojas, apmokestinamasis objektas, mokestinių santykių subjektai, mokesčio dydžiai (tarifai), išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai, – turi būti nustatyti įstatymu. Pareiškėjo nuomone, Seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, inter alia delspinigius, jų dydį už nesumokėtus ar laiku nesumokėtus mokesčius (muitus), negali perduoti jokiai kitai institucijai, taigi ir Vyriausybei, o Vyriausybė ar kita institucija negali tokių įgaliojimų prisiimti. Tuo tarpu, pasak pareiškėjo, ginčijamomis Mokesčių administravimo įstatymo ir Muitų tarifų įstatymo nuostatomis finansų ministrui buvo nustatyti įgaliojimai įsiterpti į tokią išimtinę Seimo kompetenciją.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios patarėjos Snieguolės Kaplerienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies ir Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto ir 127 straipsnio 3 dalies nuostatoms, Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Seimo atstovė savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. Mokesčių santykių teisinis reguliavimas – tai ne tik mokesčių nustatymas įstatymais, bet ir mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarkos nustatymas. Pagal Konstituciją nustatyti tokią tvarką, apimančią ir konkretaus mokėtino mokesčio apskaičiavimą, galima ir poįstatyminiais teisės aktais. Ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo nustatyti ne nauji mokesčiai, bet delspinigiai – mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, taigi buvo patvirtinta paties Seimo nustatytų mokestinių prievolių netinkamo vykdymo finansinių padarinių (delspinigių) skaičiavimo tvarka.

2. S. Kaplerienės nuomone, delspinigių skaičiavimo tvarka, kurios tam tikrų elementų atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, yra aiški, nes finansų ministro įgaliojimai skaičiuoti delspinigius yra susieti su apibrėžtais kriterijais, t. y. su atitinkama vidutine praėjusio kalendorinio ketvirčio metine palūkanų norma bei atitinkamais procentiniais punktais, o delspinigių dydžio kaitos kriterijai priklauso nuo rinkos svyravimų, šalies ekonominės padėties ir pan., t. y. jie yra objektyvus. Todėl finansų ministras iš tikrųjų turi įgaliojimus nustatyti tik mokėtinų delspinigių aritmetines reikšmes.

3. Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus ir nustatyti mokesčius, turi ir įgaliojimus nustatyti, kokia valstybės institucija turi sureguliuoti mokesčių administravimo santykius. Ginčijamomis Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies ir Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatomis įstatymų leidėjas įtvirtino mokesčių administratoriaus (muitinės) teisę išieškoti delspinigius ir kartu pavedė finansų ministrui apskaičiuoti konkretų delspinigių dydį. Toks delspinigių dydžio koregavimas atsižvelgiant į rinkos dinamiką yra būtinas.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės, pavaduojančios finansų ministrą, V. Blinkevičiūtės, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkės V Latvienės, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus R. Klevečkos, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjo doc. dr. A. Miškinio rašytiniai paaiškinimai.

V

1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai I. Jarukaitienė ir V. Milušauskas iš esmės pakartojo Seimo atstovės S. Kaplerienės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai I. Jarukaitienė ir V Milušauskas teigė, kad nors ginčijamuose Mokesčių administravimo įstatymo ir Muitų tarifų įstatymo straipsniuose (jų dalyse) yra vartojamos skirtingos formuluotės, kaip antai „vidutinis metinės palūkanų normos svertinis rodiklis“ ir „vidutinė metinė palūkanų norma“, atitinkamos nuostatos buvo suprantamos ir taikomos kaip vienareikšmės.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai I. Jarukaitienė ir V. Milušauskas taip pat teigė, kad nors Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje buvo formuluotė „delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų“, o Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje – formuluotė „finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų“, susiklostė tokia praktika, kad atitinkama palūkanų norma buvo didinama 10 punktų.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Seimas 1995 m. birželio 28 d. priėmė Mokesčių administravimo įstatymą, kuris (išskyrus Seimo 1995 m. birželio 28 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo“ nurodytas išimtis) įsigaliojo 1995 m. liepos 26 d.

2. Mokesčių administravimo įstatymas (1995 m. birželio 28 d. redakcija) (jo 39 straipsnio 3 dalis taip pat) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas.

3. Seimas 2001 m. birželio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 26 straipsnio 3 dalimi buvo pakeista Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) 3 dalis.

Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad Konstitucinio Teismo yra prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja teisinis reguliavimas, įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta:

„Delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį. Delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų.“

4. Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies (2001 m. birželio 26 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, ir ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų.

5. Seimas 2004 m. balandžio 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, kuris (su šio įstatymo 166 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtimi) įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. ir kurio 170 straipsniu iki tol galiojęs Mokesčių administravimo įstatymas (1995 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios.

6. Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnyje nustatyta:

„Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų.“

7. Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 99 straipsnis keičiamas ar papildomas nebuvo.

8. Seimas 1998 m. vasario 19 d. priėmė Muitų tarifų įstatymą, kuris įsigaliojo 1998 m. liepos 1 d. Šiuo įstatymu buvo pakeistas ankstesnis muitų santykių įstatyminis reguliavimas.

9. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Muitų tarifų įstatymo (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 18 straipsnio 3 dalis, kurioje buvo nustatyta:

„Delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą. Finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų.“

10. Nors Muitų tarifų įstatymas (1998 m. vasario 19 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, jo 18 straipsnis (1998 m. vasario 19 d. redakcija) keičiamas ar papildomas nebuvo.

11. Seimas 2004 m. balandžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo, Antidempingo įstatymo, Protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymo, Kompensacinių muitų įstatymo ir juos keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu inter alia Muitų tarifų įstatymas (1998 m. vasario 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pripažintas netekusiu galios.

II

1. Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai (Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalis). Valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas (Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas).

2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos nuostatas dėl mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų, savo aktuose yra suformavęs atitinkamą oficialią konstitucinę doktriną. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją: mokesčiai, kaip prievolė, gali būti nustatomi (įvedami) tik įstatymu; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku; tam, paisant Konstitucijos (inter alia konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų), gali būti pasirinktos įvairios priemonės, kaip antai: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt.; tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu; mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarka gali būti nustatoma ir poįstatyminiais aktais.

3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymu nustatydamas atitinkamas poveikio už mokestinių prievolių nevykdymą priemones, inter alia delspinigius už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją. Antai įstatymų leidėjas gali pasirinkti, ar nustatyti tam tikrų delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku absoliučius dydžius, ar įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nustatytų delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklausytų nuo tam tikrų rodiklių ir galėtų kisti. Pabrėžtina, kad pasirinkęs tokį teisinio reguliavimo būdą, kai delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų rodiklių ir gali kisti, įstatymų leidėjas įstatymu privalo nustatyti ne tik subjektą (valstybės instituciją, pareigūną), kuris turi įgaliojimus konstatuoti minėtus rodiklius, nuo kurių pagal įstatymą priklauso toks delspinigių dydis, ir pagal šiuos rodiklius nustatyti tokių delspinigių dydžius, bet ir įstatyme nurodyti kriterijus, kuriais, nustatydamas tuos delspinigių dydžius, minėtas subjektas turi vadovautis.

4. Pažymėtina, kad mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų oficialią konstitucinę doktriną Konstitucinis Teismas yra formavęs inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštaravo teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, iki tol suformuota mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų oficiali konstitucinė doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į minėtą Konstitucijos pataisą.

III

Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, ir ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalį:

- delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį nustato finansų ministras;

- finansų ministras šį dydį nustato atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį;

- finansų ministras delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį nustato šioje dalyje nurodytą palūkanų normą padidindamas iki 10 punktų.

2. Sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, pažymėtina, kad šioje dalyje nurodytas vidutinis praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinis rodiklis – tai rodiklis, priklausantis nuo nuolat kintančių ekonominių veiksnių, inter alia finansų rinkos. Delspinigių dydžio už ne laiku sumokėtus mokesčius susiejimas arba nesusiejimas su tokiu nuo rinkos priklausančiu rodikliu yra ekonominio tikslingumo, valstybės ekonominės politikos dalykas.

3. Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime yra konstatavęs, kad „valstybės ekonominės politikos turinio <...>, priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų <...>, savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą <...> ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį <...> Konstitucijai <...>, nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“.

4. Nėra argumentų, kurie leistų teigti, kad delspinigių dydžių už ne laiku sumokėtus mokesčius susiejimas su vidutine praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metine palūkana norma (jos svertiniu rodikliu) kaip nors paneigtų kurias nors Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

5. Pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies nuostatą, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, finansų ministras turėjo įgaliojimus tik konstatuoti rinkoje objektyviai susiklosčiusį įstatyme nurodytą rodiklį – jo skaitinę išraišką.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Kitaip vertintina Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų, atitiktis Konstitucijai.

8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pasirinkęs tokį teisinio reguliavimo būdą, kai delspinigių už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku dydžiai priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų rodiklių ir gali kisti, įstatymų leidėjas įstatymu privalo nustatyti ne tik subjektą (valstybės instituciją, pareigūną), kuris turi įgaliojimus konstatuoti minėtus rodiklius, nuo kurių pagal įstatymą priklauso toks delspinigių dydis, ir pagal šiuos rodiklius nustatyti tokių delspinigių dydžius, bet ir įstatyme nurodyti kriterijus, kuriais, nustatydamas tuos delspinigių dydžius, minėtas subjektas turi vadovautis.

Pažymėtina, kad nei Mokesčių administravimo įstatyme (2001 m. birželio 26 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nei kituose įstatymuose nėra nustatyta kriterijų, kuriais, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį ir nustatydamas delspinigių už ne laiku sumokėtus mokesčius dydžius, finansų ministras turi vadovautis.

9. Vadinasi, finansų ministras turėjo ne tik įgaliojimus, nustatydamas delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydį, padidinti Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje nurodytą palūkanų normą, bet ir įgaliojimus vien savo nuožiūra, bet neviršydamas nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų šią palūkanų normą padidinti.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

Dėl Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalies atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pagal Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalį:

- delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras;

- finansų ministras šį dydį nustato atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą;

- finansų ministras delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato padidindamas, bet ne daugiau kaip 10 punktų, šioje dalyje nurodytą palūkanų normą.

2. Taigi Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalyje buvo įtvirtinti tie patys principai, kaip ir Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalyje:

- nustatomas delspinigių dydis buvo susietas su įstatyme nurodytu rodikliu, priklausančiu nuo nuolat kintančių ekonominių veiksnių, inter alia finansų rinkos;

- finansų ministras turėjo ne tik įgaliojimus, nustatydamas atitinkamų delspinigių dydį, padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, bet ir įgaliojimus vien savo nuožiūra spręsti, kiek punktų tą palūkanų normą padidinti.

3. Remiantis argumentais, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo ir Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą.

Remiantis argumentais, kuriais remiantis šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina ir tai, kad Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo ir Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 62-2211) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija; Žin., 2001, Nr. 62-2211) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 28-727) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija; Žin., 1998, Nr. 28-727) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                             Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

______________