LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. 170 „dėl LIETUVOS RESPUBLIKOJE PARDUODAMŲ DAIKTŲ (PREKIŲ) ŽENKLINIMO IR KAINŲ NURODYMO TAISYKLIŲ“ pakeitimo
2010 m. sausio 28 d. Nr. 4-89
Vilnius
Atsižvelgdamas į 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1998/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 32) 6 straipsnį, mažėjančią mažmeninę prekių apyvartą, ypač smulkiosiose prekybos įmonėse, augantį bankrutuojančių mažmeninės prekybos įmonių skaičių ir siekdamas sumažinti administracinę naštą bei sudaryti palankesnes sąlygas ekonominio sunkmečio laikotarpiu smulkiojo verslo subjektams, besiverčiantiems mažmenine prekyba, išsilaikyti rinkoje (priedas),
p a k e i č i u Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170 „Dėl Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių“ (Žin., 2002, Nr. 50-1927; 2004, Nr. 76-2630; 2005, Nr. 94-3504; 2007, Nr. 108-4450), ir išdėstau 29.6 punktą taip:
„29.6. standartinio vieneto kaina gali būti nenurodyta:
29.6.2. kai prekės pardavimo kaina nepriklauso nuo prekės masės, tūrio, ilgio, ploto arba jos grynasis kiekis (neto kiekis) yra mažesnis kaip 5 g ar 5 ml;
29.6.4. kai prekė, išskyrus dideliais kiekiais parduodamas prekes, parduodama:
29.6.4.1. prekyvietėje, kioske ar kitame laikinajame statinyje, nuo laikinųjų prekybos įrenginių (prekystalių, vežimėlių), pastatytų lauke, kai verčiamasi išnešiojamąja ar išvežiojamąja prekyba, taip pat prekybos vietoje, įrengtoje asmenims aptarnauti tik vykstančių pramogų, sporto, kultūros ar kitokių renginių metu;
29.6.4.2. mažmenine prekyba besiverčiančio juridinio asmens, kurio metinės pardavimo grynosios pajamos, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme (Žin., 2001, Nr. 99-3516; 2008, Nr. 79-3098), ir fizinio asmens, kurio individualios veiklos apmokestinamosios pajamos, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (Žin., 2002, Nr. 73-3085), paskutiniais finansiniais metais neviršijo 7 mln. litų, parduotuvėje, kurios prekybos plotas ne didesnis kaip 120 m2;“.
Lietuvos Respublikos ūkio ministro
2010 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 4-89
priedas
Dėl Numatomo teisinio reguliavimo
Teisės akto projekto pavadinimas
Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymo Nr. 170 „Dėl Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas (toliau – įsakymo projektas).
Įsakymo projekto tikslas
Sumažinti administracinę naštą ir sudaryti palankesnes sąlygas ekonominio sunkmečio laikotarpiu smulkiojo verslo subjektams, besiverčiantiems mažmenine prekyba, išsilaikyti rinkoje.
Įsakymo projekto pagrindas
1. 1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos, žymint vartotojams siūlomų prekių kainas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 4 tomas, p. 32) (toliau – direktyva 98/6/EB), 6 straipsnis, pagal kurį valstybės narės pereinamajam laikotarpiui gali numatyti, kad reikalavimas žymėti parduodamų prekių, išskyrus dideliais kiekiais parduodamas (t. y. vartotojo akivaizdoje sveriamas ar kitaip matuojamas) prekes, standartinio vieneto (1 kg, 1 l, 1 m ir pan.) kainą netaikomas, jeigu toks reikalavimas ypač apsunkintų kai kurių mažmeninės prekybos įmonių darbą dėl parduodamų prekių skaičiaus, prekybos patalpų ploto, prekybos vietos pobūdžio, ypatingų pardavimo sąlygų, kai prie prekių neįmanoma tiesiogiai prieiti, dėl tam tikrų verslo formų ir pan.
2. Mažmeninės prekybos įmonių ekonominė, finansinė padėtis ekonominio sunkmečio laikotarpiu (ženkliai sumažėjusi pastarojo laikotarpio prekių apyvarta ir gaunamos pajamos, didelis ir augantis bankrutuojančių prekybos įmonių skaičius).
Statistikos departamento duomenimis, mažmeninės prekybos įmonių, prekiaujančių maisto prekėmis, apyvarta (be PVM) 2009 m. sausio–lapkričio mėn., palyginti su tuo pačiu 2008 metų laikotarpiu, sumažėjo 18,4 procento palyginamosiomis kainomis. Per šį laikotarpį labiausiai sumažėjo smulkiųjų mažmeninės prekybos įmonių apyvarta, t. y. įmonių, kuriose dirba 1–9 darbuotojai, apyvarta sumažėjo 26,2 %, įmonių, kuriose dirba 10–49 darbuotojai, – 25,8 %, o įmonių, kuriose dirba 50 ir daugiau darbuotojų, – 17,7 % palyginamosiomis kainomis.
Ne maisto prekėmis (neįskaitant variklinių transporto priemonių ir motociklų) prekiaujančių mažmeninės prekybos įmonių apyvarta (be PVM) 2009 m. sausio–lapkričio mėn., palyginti su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu, sumažėjo 23,7 procento palyginamosiomis kainomis. Įmonių, kuriose dirba 1–9 darbuotojai, apyvarta sumažėjo 24,9 %, įmonių, kuriose dirba 10–49 darbuotojai, – 24,6 %, įmonių, kuriose dirba 50 ir daugiau darbuotojų, – 23,2 % palyginamosiomis kainomis.
Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos negalutiniais duomenimis, per 2009 m. 11 mėnesių mažmeninės prekybos įmonių bankrotų skaičius, palyginti su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu, išaugo 1,5 karto. Per 2009 m. sausio–lapkričio mėnesius buvo pradėtas 183 mažmeninės prekybos įmonių (neįskaitant įmonių, kuriose prekiaujama variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais) bankrotas, ir tai sudaro 10,8 % visų per šį laikotarpį pradėtų įmonių bankrotų Lietuvoje ir 40 % visų didmeninės ir mažmeninės prekybos įmonių, įskaitant didmeninę ir mažmeninę prekybą variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais bei jų remontą, pradėtų bankrotų.
Šiuo metu galiojančiose Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklėse reglamentuota, kad mažmenine prekyba besiverčiantys asmenys, parduodami prekes vartotojams, kainų etiketėse privalo nurodyti ne tik galutinę prekės pardavimo kainą, bet ir tos prekės standartinio vieneto (t. y. prekės 1 kg, 1 l, 1 m ir pan.) kainą, kad vartotojas galėtų lengviau palyginti jam siūlomų prekių kainas. Šio reikalavimo įgyvendinimas reikalauja daug papildomo darbo bei laiko sąnaudų ir yra didelė našta smulkiojo verslo subjektams. Smulkiosios prekybos įmonės ir individualia veikla besiverčiantys fiziniai asmenys dažniausiai neturi galimybės naudotis informacinėmis sistemomis, todėl jų darbo ir laiko sąnaudos informacijai apie prekių kainas surinkti, standartinio vieneto kainai apskaičiuoti ir jai nurodyti (pateikti) kainų etiketėse didesnės nei stambiųjų ir vidutinių įmonių, besinaudojančių informacinėmis technologijomis. Smulkiųjų prekybos įmonių duomenimis, mažoje parduotuvėje, neturinčioje kompiuterinės programos parduodamų prekių standartinio vieneto kainoms skaičiuoti ir pateikti etiketėse, šiam darbui atlikti reikalingas vienas darbuotojas. Skaičiuojant, kad šiam darbuotojui mokamas mažiausiai minimalus atlyginimas, įmonei tai kainuoja apie 12000 litų per metus.
Tai ypač apsunkina smulkųjį verslą dabartiniu sunkiu ekonominiu laikotarpiu, todėl būtina mažinti jam tenkančią administracinę naštą.
Priemonės tikslui pasiekti
Siūloma pakeisti galiojančių Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių 29.6 punktą ir nustatyti, kad standartinio vieneto kaina gali būti nenurodyta, kai prekės, išskyrus dideliais kiekiais parduodamas (vartotojo akivaizdoje sveriamas ar kitaip matuojamas) prekes, yra parduodamos prekyvietėje, kioske ar kitame laikinajame statinyje, nuo laikinųjų prekybos įrenginių (prekystalių, vežimėlių), pastatytų lauke, kai verčiamasi išnešiojamąja ar išvežiojamąja prekyba, taip pat prekybos vietoje, įrengtoje asmenims aptarnauti tik vykstančių pramogų, sporto, kultūros ar kitokių renginių metu. Nurodyti standartinio vieneto kainą taip pat neprivaloma, kai prekės parduodamos mažmenine prekyba besiverčiančio juridinio asmens, kurio metinės pardavimo grynosios pajamos, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme, ir fizinio asmens, kurio individualios veiklos apmokestinamosios pajamos, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, paskutiniais finansiniais metais neviršijo 7 mln. litų, parduotuvėje, kurios prekybos plotas ne didesnis kaip 120 m2.
Atsižvelgiant į Komisijos Komunikato Tarybai ir Europos Parlamentui dėl direktyvos 1998/6/EB įgyvendinimo KOM (2006) 325 galutinis išvadas, Komisijos vykdomas konsultacijas ir galimą direktyvos 1998/6/EB 6 straipsnio nuostatos, leidžiančios laikinai kai kurioms prekybos įmonėms taikyti reikalavimo nurodyti standartinio vieneto kainą išimtis, peržiūrą, įsakymo projekte numatytas Lietuvos Respublikoje parduodamų (daiktų) prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių 29.6.4 punkto pakeitimas būtų taikomas laikinai, iki bus priimti atitinkami direktyvos 1998/6/EB 6 straipsnio pakeitimai.
Įsakymo projekto neigiamos pasekmės
Priėmus įsakymo projektą, vartotojams, perkantiems prekes taisyklių 29.6 punkte išvardytose prekybos vietose, kuriose leidžiama kainų etiketėse nenurodyti standartinio vieneto kainos, gali būti sunkiau palyginti jiems parduodamų prekių kainas. Tačiau šią kainą vartotojas galės apsiskaičiuoti pats pagal nurodytą prekės galutinę pardavimo kainą ir ant prekės pakuotės nurodytą kiekį (šie rodikliai išlieka galioti), be to, šią kainą jis galės sužinoti ir iš pardavėjų, nes galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai (Civilinis kodeksas, Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Mažmeninės prekybos taisyklės) įpareigoja pardavėjus kainų etiketėse ar kitokiu būdu suteikti vartotojui visą jam būtiną informaciją apie parduodamas prekes.
Pažymėtina ir tai, kad mažose mažmeninės prekybos įmonėse parduodamų prekių asortimentas dažniausiai yra siauras, t. y. jose nėra pasirinkimo tarp tos pačios rūšies prekių, o kartu nėra ir su kuo palyginti kainų. Siekdami apsipirkti didesniais kiekiais arba įsigyti pigesnių prekių, vartotojai dažniausiai renkasi didesnes parduotuves ar prekybos centrus, kuriems šios išimties taikyti nenumatoma. Todėl projekte siūlomos išimties nustatymas mažoms parduotuvėms iš esmės pirkėjų interesų nepažeistų.
Įsakymo projekte numatyto teisinio reguliavimo priemonių neigiamo poveikio ekonomikai, socialinei aplinkai, korupcijos mastui nenumatoma.
Siekiant nustatyti ūkio subjektus, kuriems taikoma įsakyme nustatoma išimtis, kontroliuojančioms institucijoms (Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai) gali būti reikalingos lėšos sutartims su valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registru ir Nekilnojamojo turto kadastru sudaryti, nes šių duomenų teikimas yra mokama paslauga.
Įsakymo projekto teigiamos pasekmės
Priėmus įsakymo projektą, siūloma išimtimi galėtų pasinaudoti beveik visi individualia mažmeninės prekybos veikla besiverčiantys fiziniai asmenys (įskaitant tuos, kurie verčiasi šia veikla įsigiję verslo liudijimus) ir apie 5,5 tūkst. juridiniams asmenims priklausančių parduotuvių. Verslas per metus galėtų sutaupyti ir kitiems tikslams panaudoti apie 30–40 mln. litų. Be kita ko, sumažėjus prekių pardavimo sąnaudoms, verslininkai galėtų sumažinti parduodamų prekių kainas ir pritraukti daugiau pirkėjų, tai leistų sumažinti ir bankroto riziką.