Administracinė byla Nr. I17-08/2007
Procesinio sprendimo kategorija 17.1
LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2007 M. KOVO 5 D.
SPRENDIMAS
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui Kęstučiui Griniui,
atsakovo atstovams Ingai Černiuk, Danui Janulioniui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Egidijaus Klumbio prašymą ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalims.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos Seimo narys Egidijus Klumbys 2006 m. birželio 7 d. pareiškimu (b. l. 1–3) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalims; pripažinti, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktų redakcijos neatitinka Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalių ir panaikinti minėtų straipsnių redakcijas, kaip prieštaraujančias Lietuvos Respublikos įstatymams.
Abejones ginčijamo norminio administracinio akto teisėtumu pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir atsakovas, Komisija), vykdydama Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 2 punkte jai pavestą kompetencijos funkciją, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 2 straipsniu ir 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsniu, kuris nustato, kad kainos reguliuojamos nustatant jų viršutines ribas. Reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų 14 straipsnio (Kainų reguliavimas) 2, 3 dalyse.
2. Komisija, priimdama 2005 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. O3-15 „Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika“, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jog poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo.
2.1. Komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. O3-15 yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad poįstatyminiuose aktuose, nustatančiuose mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarką, negali būti teisės normų, nustatančių kitokį negu įstatymo nustatytasis teisinį reguliavimą ir konkuruojančių su įstatymo normomis (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos įstatymai Komisijai nesuteikė teisės koreguoti viršutinių dujų kainų ribų (kas pusmetį ar kasmet), todėl toks Komisijos veiksmas, keičiantis Lietuvos Respublikos dujų įstatymo turinį ir jo normas, grubiai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą.
2.2. Komisija, priimdama 2005 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. O3-15 „Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodika“, privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, kurie nesuteikia Komisijai teisės viršutinę dujų perdavimo ir paskirstymo kainų ribą kasmet koreguoti – priklausomai nuo infliacijos, Komisijos nustatytų efektyvumo koeficientų, dujų suvartojimo apimčių pasikeitimo bei kitų nuo įmonės veiklos nepriklausančių veiksnių kaitos.
2.3. Lietuvos Respublikos įstatymai nesuteikia Komisijai teisės gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams viršutinę ribą perskaičiuoti kas pusę metų priklausomai nuo iš užsienio šalių perkamų dujų kainų pasikeitimo, o kartą per metus – ir dėl perdavimo bei paskirstymo kainų viršutinės ribos korekcijos. Toks dujų kainų viršutinių ribų kasmetinis koregavimas neatitinka Lietuvos Respublikos gamtinių dujų 14 straipsnio (Kainų reguliavimas) 2 ir 3 dalių redakcijos.
II.
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 26–29) prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčijamo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. O3-15 nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatoms. Savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:
1. Dėl Komisijos įgaliojimų
1.1. Komisija yra valstybės įstaiga ir savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais bei Komisijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747.
1.2. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad viešojo administravimo subjektai yra institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas.
1.3. Komisija, būdama centrinis valstybinis administravimo subjektas ir vadovaudamasi VAĮ, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 ir 17 straipsniais bei Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsniu, vykdo įstatymų priskirtas funkcijas ir pagal savo kompetenciją atlieka atitinkamus veiksmus gamtinių dujų sektoriuje. Komisijos nuostatų 5 punktas numato pagrindinius Komisijos tikslus ir uždavinius – prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka. Komisijos nuostatų 6 punktas nustato Komisijos funkcijas: tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas ir kt.
2. Dėl gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos nuostatų teisėtumo
2.1. Komisija, vykdydama Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 5 dalies, Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio reikalavimus ir vadovaudamasi Komisijai suteikta kompetencija, 2005 m. balandžio 12 d. priėmė nutarimą Nr. O3-15 „Dėl gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos patvirtinimo“.
2.2. Vykdant Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Metodikos 3 bei 4 dalyse nustatytos viršutinių kainų ribų koregavimo nuostatos.
2.3. Ilgalaikiam periodui nustatytos viršutinių kainų ribos (ar bazinės kainos) analogiškai koreguojamos ir kitose energetikos šakose – elektros energetikos bei centralizuotos šilumos sektoriuose.
2.4. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas XP-69 (3), kuris parengtas siekiant perkelti į nacionalinę teisę 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/55/EB „Dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 98/30/EB“ (toliau – ir Direktyva) nuostatas, nustato tokius pat kainų reguliavimo principus. Šio projekto 23 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „reguliuojamų kainų viršutinės ribos Komisijos sprendimu gali būti koreguojamos pasikeitus infliacijos lygiui, mokesčiams, dujų transportavimo kiekiui, teisės aktų reikalavimams ar dujų įmonėms viršijus nustatytus rodiklius, tačiau ne dažniau kaip kartą per metus.“
2.5. Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad viršutines reguliuojamų dujų kainų ribas trejų metų laikotarpiui nustato Komisija. Tačiau šio įstatymo 4 bei 5 dalyse teigiama, kad dujų įmonės, kasmet ar kas pusmetį nustatydamos konkrečias reguliuojamas dujų kainas, neturi viršyti „nustatytų didžiausių kainų“. Komisijos nuomone, „nustatytos didžiausios kainos“ ir yra pakoreguotos viršutinės ribos. Priešingu atveju dujų įmonės susidurtų su diskriminuojančiu reguliavimu, nes nuo įmonės veiklos nepriklausantys veiksniai – tokie kaip infliacija, nauji mokesčiai – gali labai padidinti įmonių veiklos išlaidas. Nekoreguojant viršutinių kainų ribų, dujų įmonės turėtų galimybę nusistatyti kainas tik viena kryptimi – mažesne už viršutines kainų ribas, kuriose minėtų veiksnių pasikeitimas neatsispindi. O esant priešingam šių veiksnių poveikiui – vartotojai būtų priversti mokėti nepagrįstai dideles kainas.
2.6. Sistemiškai vertinant energetikos šakas reguliuojančių teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad kainų skaičiavimo aspektu įstatymų leidėjas siekė nustatyti tokį pat teisinį reguliavimą visoms energetikos šakoms – elektrai, šilumai ir dujoms. Tačiau nepakankamai aiškiai apibrėžtos sąvokos leido pareiškėjui daryti klaidingą prielaidą, kad nustatydamas gamtinių dujų srities normas įstatymų leidėjas siekė nustatyti iš esmės kitokį (diskriminacinį dujų įmonių atžvilgiu) reguliavimą. Pareiškėjas, skųsdamas Komisijos Metodikos nuostatas, neįvertino jos santykio su Direktyvos, Lietuvos Respublikos energetikos ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymų nuostatomis.
3. Dėl administracinės diskrecijos teisės įgyvendinimo
3.1. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Šios nuostatos – tai valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo pagrindas. Kiekvienai valstybės valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo valstybės valdymo formos, institucijos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais. Komisija taip pat užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir vykdo jai pavestas funkcijas. Komisijos, kaip viešojo valdymo subjekto, pagrindinė paskirtis – įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas energetikos ir kitose, įstatymų nustatytose, srityse. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal administracinės teisės reguliuojamų santykių specifiką yra atitinkamas reguliavimo metodas. Tai administracinis teisinis metodas, kurio esmę sudaro tai, kad reguliuojamo santykio šalys nėra viena kitai lygios, jų tarpusavio teisinė padėtis paprastai išreiškiama valdžios ir pavaldumo kategorijomis. Tai reiškia, kad viena santykio šalis (šiuo atveju – Komisija) turi valdingus įgaliojimus spręsti tam tikrus klausimus bei priimti teisiškai privalomus sprendimus netgi dėl tiesiogiai nepavaldžių subjektų.
3.2. Komisija, priimdama atitinkamus sprendimus pagal jai priskirtą kompetenciją, savo veikloje vadovaujasi VAĮ 4 straipsnyje reglamentuotais viešojo administravimo principais: įstatymo viršenybės (Komisijos kompetencija yra nustatyta įstatymo, o jos veikla atitinka įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus); objektyvumo (Komisijos sprendimu priėmimas ir kiti veiksmai yra nešališki, objektyvūs); proporcionalumo (Komisijos sprendimai yra proporcingi administravimo tikslui); nepiktnaudžiavimo valdžia (Komisija nevykdo tokios veiklos, kuriai ji neturi suteiktų įgaliojimų, bei nepriima sprendimų pagal savo kompetenciją siekiant tikslų, kurie įstatyme nenumatyti) ir tarnybinio bendradarbiavimo (Komisija, rengdama administracinius aktus, bendradarbiauja su kitomis institucijomis, teikia ir gauna reikalingą informacinę bei kitokią pagalbą).
3.3. Visoms viešojo administravimo institucijoms yra suteikta diskrecijos teisė. Viešojo administravimo institucija, įgyvendindama diskrecijos teisę, realizuodama jai suteiktus valdingus įgaliojimus, privalo laikytis tam tikrų administracinius aktus liečiančių principų, tarp kurių – diskrecijos įgyvendinimas, laikantis tų tikslų, kuriems pasiekti buvo suteikti atitinkami įgalinimai. Esminis diskrecijos pranašumas siejamas su tuo, kad taisyklės turi trūkumų ir ne visada funkcionuoja tinkamai. Taisykles kuriančiam subjektui ne visuomet pavyksta sėkmingai numatyti visas problemas, kurias turės spręsti taisyklės. Diskrecija gali užpildyti teisės spragas. Diskrecija leidžia atsižvelgti į visas turinčias reikšmės specifines aplinkybes, o tai nėra įmanoma kuriant bendro pobūdžio taisykles. Diskrecija lemia geresnius sprendimus, nes iš esmės ji yra priemonė, griaunanti biurokratinį mąstymo būdą.
4. Patenkinus pareiškėjo reikalavimus, galimos ekonomines pasekmės. Pavyzdžiui, nepakoregavus didžiausios Lietuvos gamtinių dujų tiekimo įmonės akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ viršutinių kainų ribų (jos galioja nuo 2005 m. liepos 1 d.) per metus įmonė patirtų apie 130 mln. Lt nuostolių (dėl dujų importo kainų augimo).
Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
III.
Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. spalio 10 d. priėmė Gamtinių dujų įstatymą Nr. VIII-1973, kurio paskirtis -nustatyti bendruosius gamtinių dujų sektoriaus organizavimo principus ir gamtinių dujų įmonių veiklą bei santykius su vartotojais. Šiame įstatyme įtvirtintos nuostatos ir dėl dujų sektoriuje reguliuojamų kainų, viršutinių dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų nustatymo laikotarpio. Detalesnė dujų kainų viršutinių ribų nustatymo tvarka minimame teisės akte nebuvo įtvirtinta.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtino Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodiką, parengtą vadovaujantis Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymu, Europos Sąjungos direktyvų reikalavimais ir taikoma nustatant gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo kainų ir dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams viršutines ribas.
Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje (2003 m. vasario 19 d. redakcija) numatyta:
„1. Dujų sektoriuje reguliuojamos šios kainos:
1) perdavimo;
2) paskirstymo;
3) laikymo;
4) dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams.
2. Viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų ribas trejų metų laikotarpiui nustato Komisija.
3. Viršutines dujų kainų ribas reguliuojamiesiems vartotojams trejų metų laikotarpiui nustato Komisija.
4. Dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainas, neviršijančias nustatytų didžiausių kainų, kiekvienais metais nustato dujų įmonės.
5. Reguliuojamiesiems vartotojams dujų kainas, neviršijančias didžiausių kainų, kas pusę metų nustato dujų įmonė.
6. Naujos kainos įsigalioja ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo jų viešo paskelbimo. Komisija, nustačiusi, kad kainos apskaičiuotos nesilaikant nustatytos metodikos arba yra klaidingos, privalo nurodyti įmonėms jų klaidas. Įmonės jas privalo ištaisyti per 30 dienų. Jei įmonė nevykdo Komisijos reikalavimo, Komisija turi teisę vienašališkai nustatyti šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas kainas.
7. Naujų vartotojų prijungimo prie esamų dujų sistemų išlaidos negali būti pripažintos pagrįstomis, jeigu dėl jų padidėtų kainos esamiems dujų vartotojams. Naujai dujofikuojamoms teritorijoms laikotarpiui iki 10 metų gali būti nustatyta tokia dujų perdavimo kaina, kuri padengtų investicijas, išskyrus 15 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus.“
Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos (redakcija galiojanti nuo jos paskelbimo iki prašymo nagrinėjimo) 2–4 punktuose nurodyta:
„2. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato viršutines dujų perdavimo, paskirstymo kainų ribas ir viršutinę dujų kainų ribą reguliuojamiesiems vartotojams trejų metų laikotarpiui. Dujų įmonės nustato konkrečias perdavimo, paskirstymo kainas ir dujų kainas reguliuojamiesiems vartotojams, neviršijančias Komisijos nustatytų viršutinių ribų.
3. Viršutinė dujų perdavimo ir paskirstymo kainų riba kasmet koreguojama priklausomai nuo infliacijos, Komisijos nustatytų efektyvumo koeficientų, dujų suvartojimo apimčių pasikeitimo bei kitų, nuo įmonės veiklos nepriklausančių veiksnių kaitos.
4. Gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams viršutinė riba perskaičiuojama kas pusę metų priklausomai nuo iš užsienio šalių perkamų dujų kainų pasikeitimo, o kartą per metus – ir dėl perdavimo bei paskirstymo kainų viršutinės ribos korekcijos.“
Pagal pareiškėjo Egidijaus Klumbio prašymą ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalims, būtina atsižvelgti į bendrąją energetikos politiką, strategiją, tvarkymo ir priežiūros principus, Gamtinių dujų įstatymo tikslą, dujų sektoriuje reguliuojamas kainas, aiškinti sąvokas, vartojamas reglamentuojant dujų kainų reguliavimą.
Bendruosius energetikos politikos, strategijos, tvarkymo, priežiūros principus nusako Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, tačiau atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių ypatumus nustato kiti įstatymai. Įvairios energetikos ūkio dalys priklauso bendrai energetikos sistemai, bet dėl savo specifikos jas reguliuoja skirtingi teisės aktai, kurie taikomi visuomeniniams santykiams, apibrėžiamiems pastaraisiais teisės aktais. Antai Elektros energijos įstatymas ir jį lydintys poįstatyminiai teisės aktai, inter alia liečiantys kainodaros principus, netaikomi energetikos sektoriuje pagrįstame energijos gavimu, naudojant importuojamus gamtinių dujų išteklius arba išgaunamas dujas. Todėl sprendžiant pareikštą prašymą analizuotini tie teisės aktai, kurie apibrėžia gamtinių dujų rinką, kainų, trečiųjų šalių naudojimosi dujotiekiais reguliavimo principus. Draudimo tuos pačius teisės aktus, neatsižvelgiant į specifiką, taikyti skirtingiems bendro energetikos ūkio dalims poziciją jau pirmiau yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 19 d. nutartyje. „Nors elektros energetikos ir gamtinių dujų ūkiai priklauso vienai energetikos sistemai, tačiau dėl skirtingų savybių, charakteristikų, techninių duomenų juos reglamentuoja skirtingi teisės aktai, numatantys skirtingus kainodaros pagrindus. Europos Sąjungoje elektros energetikos sektorių reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 96/92/EB. Dujų sektoriui skirta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 98/30/EB. Daugelį elektros kainodaros klausimų Lietuvos Respublikoje konkrečiai reglamentuoja Elektros energetikos įstatymas (Elektros energetikos įstatymo 42–43 str.). Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnis tik nurodo, kokios kainos yra reguliuojamos dujų sektoriuje (Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 1 d.), ir nustato, kad viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų ribas trejų metų laikotarpiui nustato Komisija (Gamtinių dujų įstatymo 14 str. 2 d.). Konkrečius dujų sektoriaus kainodaros klausimus reglamentuoja Komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtinta Metodika. Būtent dėl šių energetikos sektorių specifikos jie reglamentuojami ne vienu, o skirtingais įstatymais ir poįstatyminiais aktais. Išvadą, kad šiems sektoriams negali būti taikomi vienodi standartai, pagrindžia ir tai, kad kainų reguliavimas neišvengiamai remiasi sąnaudų atspindėjimu. Šių sektorių sąnaudos dėl techninių charakteristikų skirtumų (skirtingi tiekimo tinklai, skirtingi reikalavimai būtinai infrastruktūrai ir kt.) iš esmės skiriasi. Vieno energetikos sektoriaus reguliavimo principų negalima pagal analogiją taikyti kitam sektoriui, nes reguliuojamo energetikos sektoriaus specifika lemia specialių taisyklių poreikį“ (Administracinė byla Nr. I1-05/2006).
Prieš priimant Gamtinių dujų įstatymą buvo numatyta, kad jo tikslas – nustatyti gamtinių dujų rinkos, kainų principus, kuriais būtų siekiama užtikrinti saugų ir efektyvų vartotojų aprūpinimą dujomis, garantuoti nediskriminacines vartotojų naudojimosi dujotiekiais sąlygas, siaurinti monopolines dujų įmonių veiklos sritis, didinti jų veiklos skaidrumą. Gamtinių dujų įstatymu apsispręsta prioritetą teikti vartotojams, o įmonių veiklą nukreipti jų poreikių tenkinimui, gamtinių dujų įmonėms nustatant tam tikrus įpareigojimus. Įpareigojimais siekiama užtikrinti saugų, patikimą, neviršijant nustatytos kainos, dujų tiekimą. Taigi jau iš Gamtinių dujų įstatymo projekto Aiškinamojo rašto (2000 m. liepos 19 d. P-2779) matyti, kad vienas iš Gamtinių dujų įstatymo prioritetinių tikslų – vartotojų interesų gynimas, siekis užtikrinti perkamų dujų kainos nekintamumą per apibrėžtą laiko tarpą.
Gamtinių dujų įstatymo projekte numatyti tikslai iš esmės ir buvo įtvirtinti priėmus Gamtinių dujų įstatymą, kurio 1 straipsnyje pasisakyta, kad šis įstatymas nustato bendruosius gamtinių dujų sektoriaus organizavimo principus ir gamtinių dujų įmonių veiklą bei santykius su vartotojais (tiekiant, paskirstant, perduodant ir laikant gamtines dujas). Vartotojų interesų gynimas apspręstas Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje, kurio 2 dalies ir 3 dalies nuostatose išdėstytas imperatyvas – Komisijos nustatytas dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų, dujų kainų reguliuojamiems vartotojams viršutinių ribų nekeisti trejus metus. Nurodytų normų kontekste vartojama sąvoka „viršutinė dujų kainų riba“ reiškia, kad dujų įmonės turi teisę pardavinėti dujas kainomis, neviršijančiomis viršutinės dujų kainų ribos, nustatytos trejų metų laikotarpiui. Įstatymų leidėjas neišskyrė išimčių dėl viršutinės dujų kainos ribos keitimo esant tam tikroms aplinkybėms. Šios ribos nekintamumas apibrėžtu laiko tarpu iš esmės suprantamas ir pripažįstamas atsakovo, nors teismo posėdžio metu teigta priešingai. Tokį teiginį suformuoja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos siūlymas Seimo Ekonomikos komitetui dėl Gamtinių dujų įstatymo projekto pataisų. Siūlyme dėstoma, jog reikėtų keisti visą 14 straipsnį. Manoma, kad 14 straipsnio 2 punktas turėtų būti toks: „Viršutines perdavimo, paskirstymo ir laikymo gamtinių dujų kainų ribas 3–5 metų laikotarpiui nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija“. 14 straipsnio 3 punkto redakcija turėtų būti tokia: „ Viršutines kainų ribas reguliuojamiems vartotojams 3–5 metų laikotarpiui nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija“, o 14 straipsnio 5 punktas turėtų būti išdėstomas taip: „Konkrečias gamtinių dujų bei jų tiekimo paslaugų kainas, neviršijančias viršutinės kainų ribos kiekvienais metais nustato paslaugos tiekėjas. <...>. Komisija turi teisę vienašališkai nustatyti šio straipsnio 2 ir 3 punkte nurodytas kainas“ (2000 m. rugsėjo 29 d. Ekonomikos komiteto išvada Gamtinių dujų įstatymo projektui Nr. P-2779(2)).
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Ekonomikos komitetui, rengiant Gamtinių dujų įstatymą, dar kartą pakartojo savo pastabas ir pažymėjo, kad jei reguliuojama kainų viršutinė riba, tai ji turi būti nustatoma ilgesniam (3-5) metų laikotarpiui ir neperžiūrima kasmet. Konkreti kaina gali būti koreguojama kasmet ar kas pusmetį priklausomai nuo metodikoje numatytų veiksnių: dujų pirkimo kainos, infliacijos, lito keitimo santykio ir kt., todėl 14 straipsnio 4 dalis turėtų būti išdėstyta taip: „Konkrečias gamtinių dujų bei jų tiekimo ir laikymo paslaugų kainas, neviršijančias viršutinės kainų ribos, kiekvienais metais (kas pusmetį?) nustato paslaugos tiekėjas“ (2000 m. rugsėjo 29 d. Ekonomikos komiteto išvada Gamtinių dujų įstatymo projektui Nr. P-2779(2)).
Taigi šalys, dalyvavusios Gamtinių dujų įstatymo rengime, expressis verbis suprato, jog viršutinė dujų kainos riba bus nekintama nustatytu laiko tarpu. Atsakovo dėstoma pozicija, kad 14 straipsnio 4 dalyje ir to paties straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „didžiausia kaina“ yra išvestinė iš „viršutinės kainos“ ir gali būti koreguojama, kaip numatyta Metodikos 3 bei 4 punktuose, nėra pakankamai pagrįsta vien dėl aukščiau išdėstytų motyvų, t. y. įstatymų leidėjo – aukščiausios tautos atstovaujamos institucijos siektų tikslų – apsaugoti vartotojų interesus ir teisėtus jų lūkesčius, gamtinių dujų rinką padaryti skaidresnę. Pastarieji tikslai patvirtinti ir siūlant Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio papildymą. Aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio papildymo įstatymo projekto 1 straipsnio „Įstatymo projekto tikslas“ pažymėta: „užtikrinti vartotojų interesų apsaugą bei stabilų gamtinių dujų tiekimą, apriboti galimybes piktnaudžiavimui dujų tiekimo įmonėms, užimančioms dominuojančią ar monopolinę padėtį dujų tiekime“(Aiškinamasis raštas Nr. IXP-2574 2003 m. gegužės 20 d.). Priešingu atveju būtų nepaisoma konstitucinės justicijos bylose akcentuojamo teisinės valstybės principo. Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad „neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).
Kitas argumentas, paneigiantis atsakovo poziciją dėl „didžiausios kainos“ išvestinumo iš „viršutinės kainos“, yra lingvistinis teisės akto aiškinimas. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „viršutinis“ apibrėžia kaip viršuje esantį, o tai reiškia, kad nors daiktas ir yra didelis („didelis“ – žymus savo apimtimi, dydžiu (aukščiu, ilgiu, pločiu), bet jis niekaip negali nustelbti ar užgožti to, kas yra viršuje. Iš esmės tai skirtingos sąvokos, ką pripažįsta ir ginčo šalys, ir tos sąvokos vartotinos ne tame pačiame socialinės kalbos kontekste, todėl logine bei lingvistine prasme būtų ydinga teigti, jog kaina gali būti didžiausia ir pripažįstama išvestine sąvoka iš definicijos „viršutinė riba“. Juridinės technikos prasme aptariamų sąvokų vartojimas Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje iškraipo šios teisės normos esmę ir tikslus, todėl traktuotina, jog viršutinė riba niekada negali būti viršijama maksimalios ribos ir turi išlikti tokį laiko tarpą, kokį nustato norminio teisės akto leidėjas.
Svarstant pareiškėjo prašymą būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad į Metodikos 2 punktą yra perkeltos Gamtinių dujų įstatymo 2 ir 3 dalys: „Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato viršutines dujų perdavimo, paskirstymo kainų ribas ir viršutinę dujų kainų ribą reguliuojamiesiems vartotojams trejų metų laikotarpiui. Dujų įmonės nustato konkrečias perdavimo, paskirstymo kainas ir dujų kainas reguliuojamiesiems vartotojams, neviršijančias Komisijos nustatytų viršutinių ribų“. Metodikos 3 ir 4 punktuose įtvirtinus nuostatą, jog „viršutinė dujų perdavimo ir paskirstymo kainų riba kasmet koreguojama priklausomai nuo infliacijos, Komisijos nustatytų efektyvumo koeficientų, dujų suvartojimo apimčių pasikeitimo bei kitų, nuo įmonės veiklos nepriklausančių veiksnių kaitos“ ir „gamtinių dujų kainų reguliuojamiesiems vartotojams viršutinė riba perskaičiuojama kas pusę metų priklausomai nuo iš užsienio šalių perkamų dujų kainų pasikeitimo, o kartą per metus – ir dėl perdavimo bei paskirstymo kainų viršutinės ribos korekcijos“ paneigia imperatyvą dėl viršutinės dujų kainos ribos, nustatytos tiek toje pačioje Metodikoje, tiek Gamtinių dujų įstatyme. Poįstatyminiuose teisės aktuose, o šiuo atveju Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktuose, negali būti nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu įstatymuose, nagrinėjamu atveju – Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalims (2003 m. vasario 19 d. įstatymo redakcija).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
Pripažinti, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintos Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 2 ir 3 dalims.
Laikyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. O3-15 patvirtintus Gamtinių dujų kainų viršutinių ribų skaičiavimo metodikos 3 ir 4 punktus panaikintais.
Sprendimas neskundžiamas.