ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS
SPRENDIMAS
DĖL TELEVIZIJOS LAIDOJE „ŽURNALISTO TYRIMAS“ (LTV, 2010-12-22) PASKELBTOS INFORMACIJOS
2011 m. birželio 20 d. Nr. SPR-59
Vilnius
Š. m. vasario 10 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas pareiškėjos VĮ „Lietuvos prabavimo rūmai“ (toliau – pareiškėja) atstovo direktoriaus Eimanto Mitkaus skundas dėl televizijos laidoje „Žurnalisto tyrimas“ (LTV, 2010-12-22) paskelbtos informacijos. Skunde pareiškėja nurodė, kad skundžiamoje televizijos laidoje paskelbta informacija yra nepatikrinta, nepilna ir tiesos neatitinkanti bei tendencinga. Anot pareiškėjos, jai nebuvo sudaryta galimybė atsikirsti į kiekvieną kitų laidoje dalyvavusių suinteresuotų asmenų neobjektyviai pateiktą informaciją ir paneigti laidos dalyvių pateiktus neteisingus duomenis. Pareiškėja taip pat nurodė, kad kreipėsi į viešosios informacijos rengėją su prašymu paneigti tikrovės neatitinkančią ir dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, tačiau viešosios informacijos rengėjas to nepadarė. Pareiškėja prašo išnagrinėti skundą, nustačius Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus įspėti viešosios informacijos rengėją bei reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančią dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją. 2011 m. birželio 10 d. skundo papildyme pareiškėja suformulavo papildomą prašymą viešai paskelbti priimtą sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto svetainėje ir įpareigoti viešosios informacijos rengėją nedelsiant paskelbti rezoliucinę priimto sprendimo dalį.
Tirdama pareiškėjos skundą žurnalistų etikos inspektorė paaiškinimų dėl televizijos laidoje paskelbtos informacijos kreipėsi į viešosios informacijos rengėją. Viešosios informacijos rengėjo paaiškinimai buvo gauti.
Paaiškinimuose VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ generalinio direktoriaus pavaduotojas – televizijos direktorius Rimvydas Paleckis nurodė, kad skundžiamoje televizijos laidoje paskelbti nedideli netikslumai buvo ištaisyti laidoje „Žurnalisto tyrimas“ (LTV, 2011-04-06). Televizijos direktorius taip pat paaiškino, kad skundžiamoje laidoje pareiškėja buvo išklausyta – laidos rengėjai suteikė galimybę laidoje pasisakyti Prabavimo rūmų direktoriaus pavaduotojui Vaidui Cerebiejui. R. Paleckis taip pat nurodė, kad skundžiamoje laidoje paskelbtų teiginių autorystė priklauso arba laidos pašnekovams, arba laidos rengėjams, ir, pasak pašnekovų, arba jie atitinka tikrovę, arba yra jų nuomonė.
Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu, žurnalistų etikos inspektorė
nustatė:
Pareiškėja yra valstybės įmonė, todėl laikytina viešuoju juridiniu asmeniu. Tai reiškia, kad tiek pareiškėjos, tiek jos darbuotojų atžvilgiu gali būti taikomos platesnės kritikos ribos. Nepaisant to, viešojo asmens kritika nėra absoliuti ir leistina tol, kol nepiktnaudžiaujama saviraiškos laisve.
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl netikslios, tendencingos, tikrovės neatitinkančios, pareiškėjos dalykinę reputaciją žeminančios informacijos paskleidimo bei teisės pateikti savo argumentus pareiškėjai neužtikrinimo.
Sprendžiant, ar konkrečiu atveju buvo pažeista pareiškėjos dalykinė reputacija, žinotina, kad asmens dalykinė reputacija visuomenės informavimo priemonėse ginama tais atvejais, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Fizinio asmens garbės ir orumo, juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimas yra siejamas su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių, bet ne nuomonių, paskelbimu. Žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens dalykinę reputaciją ar gerą vardą. Tai klaidinga bei asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie jo padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio dispozicijoje išdėstytomis sąlygomis informacijos paneigimas reiškia reikalavimą paneigti konkrečias, tikrovės neatitinkančias bei žeminančias žinias, bet ne nuomones. Iš viešosios informacijos rengėjo negalima reikalauti paneigti nuomonės, net jeigu ji būtų šokiruojanti ar kelianti nerimą, nes taip būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, įtvirtinantys žmogaus teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Kadangi žinios ir nuomonės atskyrimas yra reikšmingas paskleistos informacijos turinio teisiniam įvertinimui, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar skundžiamoje televizijos laidoje buvo paskleistos žinios, ar nuomonės.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnį žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys; nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.
Skundžiamuose teiginiuose: „<...> ne pirmus metus maištauja ir teismuose teisybės ieško brangenybių kūrėjai <...>“, „<...> net 5000 litų baudos juvelyrų dirbtuvėlėms, dirbinių konfiskavimas <...>“, teiginio „<...> pagrindą, be abejo, duoda įstatymas, kurį parengė pagal savo pavaldžios įstaigos pasiūlymus, Finansų ministerija <...>“ dalyje „<...> įstatymas, kurį parengė pagal savo pavaldžios įstaigos pasiūlymus, Finansų ministerija <...>“, „<...> Lietuvos prabavimo rūmai įsikūrė prieš 15 metų Druskininkuose <...>“, „<...> šių metų žurnalo „Veidas“ duomenimis, direktoriaus atlyginimas per 11000 litų <...>“, „<...> Prabavimo rūmų <...> leidimas kainuoja dar per 300 litų <...>“, „<...> juvelyrikos meistrė Dulevičiūtė už tai, kad neįsigijo paslaugų iš Prabavimo rūmų, turės sumokėti baudą į biudžetą <...>“, „<...> tai tik vienas iš pavyzdžių kaip veikia valstybinė įstaiga, kuri savo pelnais su valstybe nesidalija <...>“, „<...> Lietuvoje visi dirbiniai iš tauriųjų metalų turi būti pažymėti praba, visi brangakmeniai turi turėti sertifikatą <...>“, teiginio „<...> nors Prabavimo rūmai turi pakankamai darbo, savo rankose laikydami prabavimo aparatą, brangakmenių sertifikavimą, tačiau tikrindami blizgančios rinkos dalyvius, parduodami leidimus, dubliuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Ekonominės policijos funkcijas <...>“ dalyje „<...> dubliuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Ekonominės policijos funkcijas <...>“, „<...> dar ne tiek keista, kad Prabavimo rūmams patikėta po devyniais užraktais saugoti Lietuvos ekonominės blokados auksą, kuris, beje, netrukus iškeliaus į Vilnių <...>“, „<...> tačiau ant prekystalių „tikrų“ deimantų apstu <...>“, „<...> jie priprato nuo sovietmečio laikų gauti savo ten kyšį viskas gyventi nieko nedaryti <...>“, teiginio „<...> Prievarta yra suvaromi absoliučiai visi į vieną įstaigą, kuri sau išleido įstatymus, kuri sau padarė darbo vietas ir jeigu tiktai tu neatėjai – aš nubaudžiau, pati duoda licencijas, jei tu padarei kelis nusižengimus, licencija atimama visiems laikams, ir tas dailininkas, kuris visą gyvenimą mokinasi, kuris tik intelektą parduoda ir tą tobulą metalą paėmęs kažką gražaus padaro, ir tampa jis nusikaltėlis <...>“ dalyje „<...> pati duoda licencijas, jei tu padarei kelis nusižengimus, licencija atimama visiems laikams <...>“, teiginio „<...> Kas atvyksta pas juos, kaip klientai sumoka už paslaugą ir vėl jie iš paskos – einama tikrinama, baudžiama ir jeigu įvyksta konfliktas, jie patys vėl analizuoja, patys tiria, patys atlieka arbitražą ir patys dar kartą baudžia. Tai yra monopolistinė organizacija <...>“ dalyje „<...> Kas atvyksta pas juos, kaip klientai sumoka už paslaugą ir vėl jie iš paskos – einama tikrinama, baudžiama ir jeigu įvyksta konfliktas, jie patys vėl analizuoja, patys tiria, patys atlieka arbitražą ir patys dar kartą baudžia <...>“, „<...> tik jų rekomendacijomis Finansų ministerija priima tam tikrus įstatymus, kas liečia mus <...>“ paskelbta informacija gali būti patikrinama objektyviai egzistuojančiais duomenimis, todėl laikytina viešai apie pareiškėją paskleistomis žiniomis.
Teiginyje „<...> ne pirmus metus maištauja ir teismuose teisybės ieško brangenybių kūrėjai <...>“ paskelbta informacija yra bendro pobūdžio žinios, kuriomis pažymima apie brangenybių kūrėjų inicijuotus teismo procesus. Šiame teiginyje pareiškėja nėra minima, todėl nagrinėjamo turinio žinia pareiškėjos atžvilgiu laikytina neutralia.
Teiginyje „<...> net 5000 litų baudos juvelyrų dirbtuvėlėms, dirbinių konfiskavimas <...>“ paskelbtomis žiniomis nurodomas už pažeidimus juvelyrų dirbtuvėms taikomas baudos dydis. Pareiškėja skunde nurodė, kad ši informacija neatitinka tikrovės, nes juvelyrų – fizinių asmenų dirbtuvėlėms gali būti skiriama maksimali ne 5 tūkst. litų bauda, o 2 tūkst. litų bauda, minimali skiriama bauda – 100 Lt. Anot pareiškėjos, dirbinių konfiskavimas taikomas tik išimtiniais atvejais, kai nustatomos kontrabandinės, įsigijimo dokumentų neturinčios prekės. Viešosios informacijos rengėjas paaiškinimuose nurodė, kad laidos rengėjai laidoje kalbėjo apskritai apie galimą baudų dydį už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1931 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymą. Viešosios informacijos rengėjo paaiškinimai laikytini nepagrįstais. ATPK 1931 straipsnis nustato, kad nustatytos tvarkos verstis komercine ar ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais bei jų gaminiais, pažeidimas – užtraukia baudą fiziniams asmenims nuo vieno šimto iki dviejų tūkstančių litų, pareigūnams arba darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims – nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų su tauriųjų metalų ir brangakmenių, jų gaminių, laužo ir atliekų konfiskavimu arba be konfiskavimo. Aptariama teisės norma aiškiai nustato administracinės sankcijos dydį konkretiems subjektams: fiziniams asmenims, dirbantiems pagal verslo liudijimą arba užsiimantiems individualia veikla pagal pažymėjimą (šiai kategorijai priskiriamos juvelyrų dirbtuvėlės, kurios nėra juridiniai asmenys), taikomas baudos dydis yra nuo vieno šimto iki dviejų tūkstančių litų. Viešosios informacijos rengėjo skundžiamoje laidoje paminėtas dydis „<...> net 5000 litų <...>“ gali būti taikomas tik pareigūnams arba darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims. Paskleidęs, jog juvelyrų dirbtuvėms taikomas baudos dydis siekia 5 tūkst. litų, viešosios informacijos rengėjas pateikė netikslią informaciją apie administracinės baudos dydį.
Teiginio „<...> pagrindą, be abejo, duoda įstatymas, kurį parengė pagal savo pavaldžios įstaigos pasiūlymus, Finansų ministerija <...>“ dalyje „<...> įstatymas, kurį parengė pagal savo pavaldžios įstaigos pasiūlymus, Finansų ministerija <...>“ ir teiginyje „<...> tik jų rekomendacijomis Finansų ministerija priima tam tikrus įstatymus, kas liečia mus <...>“ paskelbtomis žiniomis pažymima, jog pareiškėja teikė pasiūlymus Finansų ministerijai priimant jos veiklą reglamentuojantį įstatymą. Skunde pareiškėja nurodė, kad neturi įstatymų iniciatyvos teisės, todėl neinicijuoja ir nerengia jokių įstatymų projektų. Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad pareiškėja leidžia pagal savo kompetenciją instrukcijas ir kitus norminius aktus, kurie yra privalomi ūkio subjektams, organizuoja ir tikrina jų vykdymą; šio įstatymo 23 straipsnio 8 punktas numato, kad pareiškėja rengia pasiūlymus Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kaip gerinti tauriųjų metalų ir brangakmenių bei jų gaminių apskaitą ir apsaugą. Nors pareiškėja ir neturi įstatymų iniciatyvos teisės, tačiau vykdydama savo veiklą ir atlikdama pavestas funkcijas turi įstatymu jai suteiktą teisę pagal kompetenciją teikti pasiūlymus Finansų ministerijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad viešosios informacijos rengėjas, paskelbęs nagrinėjamo turinio informaciją, peržengė teisės skleisti informaciją ribas.
Teiginyje „<...> Lietuvos prabavimo rūmai įsikūrė prieš 15 metų Druskininkuose <...>“ paskelbta žinia apie pareiškėjos įsikūrimo datą yra netiksli, kadangi pareiškėja finansų ministro įsakymu buvo įkurta 1991 m. spalio 21 d. Nagrinėjamo turinio žinia apie pareiškėją nėra žeminančio pobūdžio, todėl viešosios informacijos rengėjas ginčo teiginyje paskelbė netikslią informaciją.
Teiginyje „<...> šių metų žurnalo „Veidas“ duomenimis, direktoriaus atlyginimas per 11 000 litų <...>“ paskelbta žinia nurodomas pareiškėjos direktoriaus atlyginimo dydis. Pareiškėjos teigimu, tokia informacija neatitinka tikrovės. Savo paaiškinimuose viešosios informacijos rengėjas nurodė, kad vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones. Anot viešosios informacijos rengėjo, laidoje informacija apie Lietuvos prabavimo rūmų direktoriaus atlyginimą buvo paskelbta remiantis žurnalo „Veidas“ duomenimis, todėl viešosios informacijos rengėjas neatsako už šios informacijos paskelbimą.
Remiantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. MI-35, Lietuvos prabavimo rūmų direktoriaus mėnesinė alga yra 4960 litų. Todėl viešosios informacijos rengėjo paskelbti duomenys yra netikslūs. Pareigos paskelbti šią informaciją viešosios informacijos rengėjas neturėjo, o savo valia nusprendęs ją paskelbti turėjo būti objektyvus bei apdairus, suvokti galimą atsakomybę ir pasidomėti, ar skelbiami duomenys yra teisingi. Be to, savo paaiškinimuose viešosios informacijos rengėjas tiksliai nenurodė, kada tiksliai žurnale „Veidas“ buvo paskelbti duomenys apie pareiškėjos direktoriaus atlyginimą. Todėl viešosios informacijos rengėjo argumentas, jog jis rėmėsi kitoje visuomenės informavimo priemonėje paskelbta informacija, kuri nebuvo paneigta, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Skelbti tikslią, teisingą ir nešališką informaciją, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus bei kritiškai vertinti savo šaltinius yra kiekvieno žurnalisto ir viešosios informacijos rengėjo pareiga. Paskelbęs netikslią informaciją apie Lietuvos prabavimo rūmų direktoriaus atlyginimą, viešosios informacijos rengėjas nesilaikę nurodytų pareigų.
Ginčo teiginyje „<...> Prabavimo rūmų <...> leidimas kainuoja dar per 300 litų <...>“ paskelbta žinia nurodoma Lietuvos prabavimo rūmų išduodamo leidimo kaina. Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos prabavimo rūmai neišduoda juvelyrams nei licencijų, nei leidimų užsiimti veikla, susijusia su tauriaisiais metalais. Lietuvos prabavimo rūmai ūkio subjektams išduoda registravimo pažymėjimus, kurie perregistruojami be papildomo mokesčio ir galioja neterminuotai. Anot pareiškėjos, Lietuvos prabavimo rūmai tik registruoja ūkio subjektus, planuojančius užsiimti komercine-ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais.
Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad Lietuvos prabavimo rūmai registruoja ūkio subjektus, užsiimančius komercine-ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, tvarko tokių ūkio subjektų registrą, registruoja gamintojų ženklus, bet neišduoda leidimų. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1077 „Dėl užsienio ūkio subjektų laikinai įvežamų į Lietuvos Respubliką perdirbti tauriųjų metalų ir jų gaminių grąžinimo į užsienį tvarkos, tauriųjų metalų gaminių ir brangakmenių prabavimo, įspaudavimo ir kitų paslaugų tarifų“, vienkartinis registracijos mokestis, įskaitant pridėtinės vertės mokestį, yra 72,60 Lt. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas ginčo teiginyje paskelbė neteisingą informaciją tiek apie pareiškėjos išduodamus leidimus, tiek apie jos teikiamos paslaugos – registravimo – kainą.
Teiginyje „<...> juvelyrikos meistrė Dulevičiūtė už tai, kad neįsigijo paslaugų iš Prabavimo rūmų, turės sumokėti baudą į biudžetą <...>“ paskelbta žinia pažymima, jog už pareiškėjos teikiamų paslaugų neįgijimą laidoje įvardintam asmeniui buvo paskirta bauda. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. II-1367-171/2009, laidoje minimas asmuo buvo nubaustas už Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, 20 straipsnio 1 ir 3 punktų bei Tauriųjų metalų ir brangakmenių, jų gaminių realizavimo, supirkimo, perdirbimo, naudojimo, sandėliavimo, apskaitos, saugojimo ir transportavimo taisyklių 4.1, 4.4, 29, 32 ir 33 punktų nesilaikymą. Todėl darytina išvada, kad laidoje minimas asmuo buvo nubaustas ne už paslaugų iš pareiškėjos neįgijimą, bet už konkrečių teisės aktų reikalavimų nesilaikymą (pažeidimą). Viešosios informacijos rengėjas, nurodęs, jog laidoje įvardintam asmeniui paskirtos baudos priežastis buvo atsisakymas įsigyti paslaugas iš pareiškėjos, pateikė neteisingą informaciją.
Skundžiamame teiginyje „<...> tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip veikia valstybinė įstaiga, kuri savo pelnais su valstybe nesidalija <...>“ paskelbta žinia pažymima, jog pareiškėja nepagrįstai pelnosi iš valstybės, t. y. atlieka teisei priešingą veiką. Pareiškėja skunde nurodė, kad moka visus galiojančių įstatymų nustatytus mokesčius, taip pat mokestį už valstybės turto panaudojimą patikėjimo teise, pelno mokestį ir neturi jokių išimčių ar privilegijų dėl mokesčių nemokėjimo. Viešosios informacijos rengėjas turėjo pareigą ir galimybę įrodyti šios žinios atitikimą tikrovei, tačiau to nepadarė, nepateikė jokių duomenų, įrodančių pareiškėjos nepagrįstą pelnymąsi iš valstybės. Todėl darytina išvada, jog paskelbęs informaciją, kad pareiškėja nepagrįstai pelnosi iš valstybės („savo pelnais nesidalija“), viešosios informacijos rengėjas paskelbė ne tik tikrovės neatitinkančias, bet ir pareiškėjos dalykinę reputaciją žeminančias žinias, kadangi pareiškėjai priskyrė teisei priešingų veiksmų atlikimą.
Skundžiamame teiginyje „<...> Lietuvoje visi dirbiniai iš tauriųjų metalų turi būti pažymėti praba, visi brangakmeniai turi turėti sertifikatą <...>“ paskelbta žinia pažymima, jog Lietuvoje tauriųjų metalų dirbiniai turi būti žymimi praba, o brangakmeniai privalomai turėti sertifikatą. Pareiškėja skunde nurodė, kad ši informacija yra netiksli, kadangi pagal galiojančius teisės aktus visi tauriųjų metalų gaminiai privalo būti paženklinti ne praba, bet registruotu atsakomybės ženklu ir bent vienu iš šių ženklų: Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu, kitos Europos ekonominės erdvės valstybės valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu arba Vienos konvencijos Bendruoju kontrolės ženklu. Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiai, skirti realizuoti Lietuvos Respublikoje, taip pat įvežti į Lietuvos Respubliką, turi atitikti šio įstatymo nustatytas prabas. Tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminiuose turi būti įspaustas Lietuvos valstybinis kontrolinis prabavimo ženklas ir atsakomybės ženklas, išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Remiantis nagrinėjamo įstatymo nuostatomis, visi tauriųjų metalų dirbiniai turi atitikti įstatymo nustatytas prabas ir turi būti įspauduoti atitinkamais įstatymo nustatytais ženklais, bet ne vien tik pažymėti praba, kaip nurodė viešosios informacijos rengėjas. Pažymėtina, kad viešosios informacijos rengėjo ginčo teiginyje pateikta informacija nors visapusiškai ir neatspindi įstatymo nuostatų dėl tauriųjų metalų žymėjimo (yra teisiškai netiksli), tačiau savo turiniu nėra neteisinga. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčo teiginyje buvo pateikta neteisinga ar tikrovės neatitinkanti informacija.
Ginčijamo teiginio „<...> nors Prabavimo rūmai turi pakankamai darbo, savo rankose laikydami prabavimo aparatą, brangakmenių sertifikavimą, tačiau, tikrindami blizgančios rinkos dalyvius, parduodami leidimus dubliuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Ekonominės policijos funkcijas <...>“ dalyje „<...> dubliuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Ekonominės policijos funkcijas <...>“ paskelbta žinia teigiama, jog pareiškėja dubliuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Ekonominės policijos funkcijas. Skunde pareiškėja nurodė, kad jos teikiamų tauriųjų metalų prabavimo ir įspaudavimo Lietuvos valstybiniu kontroliniu prabavimo ženklu arba Bendruoju kontrolės (Vienos konvencijos) ženklu, taip pat brangakmenių tapatybės ir charakteristikų nustatymo paslaugų neteikia nei Valstybinė mokesčių inspekcija, nei kitos institucijos – atvirkščiai, minėtos institucijos kreipiasi į Lietuvos prabavimo rūmus suteikti paslaugas. Kaip matyti iš pareiškėjos veiklą reglamentuojančio Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų, pareiškėja atlieka tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinę priežiūrą bei gina tauriųjų metalų bei brangakmenių vartotojų teises. Tai reiškia, kad pareiškėja yra specialiosios kompetencijos, kurios atliekamos funkcijos nėra tapačios nei Valstybinės mokesčių inspekcijos, nei Ekonominės policijos funkcijoms. Todėl viešosios informacijos rengėjas, paskelbęs nagrinėjamo turinio žinią, paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją.
Teiginyje „<...> dar ne tiek keista, kad Prabavimo rūmams patikėta po devyniais užraktais saugoti Lietuvos ekonominės blokados auksą, kuris, beje, netrukus iškeliaus į Vilnių <...>“ paskelbta žinia nurodoma, kad pareiškėja saugo Lietuvos blokados turtą. Pareiškėja skunde nurodė, kad nesaugo blokados fondo turto. Pareiškėjos teigimu, 1990 metų blokados fondo turtas dar prieš 2 metus, t. y. 2008-11-26 buvo perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui. Viešosios informacijos rengėjas sutiko, kad skundžiamame teiginyje paskelbta informacija nėra visiškai tiksli. Viešosios informacijos rengėjo teigimu, laidos rengėjai nežinojo apie blokados fondo perdavimą iš pareiškėjos Lietuvos nacionaliniam muziejui. Viešosios informacijos rengėjas taip pat paaiškino, kad informacija apie tai, kur saugomas blokados fondo turtas, nėra esminė reportažo tema, ir nedideli netikslumai buvo ištaisyti kitoje laidoje „Žurnalisto tyrimas“ (LTV, 2011-04-06).
Kaip matyti iš pareiškėjos pateikto Valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, 2008-11-26 perdavimo–priėmimo akto Nr. 1, Lietuvos prabavimo rūmai perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui 1990 metų blokados fondo ilgalaikį materialųjį turtą ir kitą turtą. Todėl akivaizdu, kad skundžiamos laidos rengimo (skleidimo) metu pareiškėja nebesaugojo blokados fondo turto. Aplinkybė, jog viešosios informacijos rengėjas iš dalies ištaisė paskelbtos informacijos netikslumus, nepanaikina paties fakto, kad netiksli informacija buvo paskleista. Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja žurnalistus tikrinti jam informacijos šaltinių pateiktos informacijos tikrumą, juo labiau tada, kai rengiama informacija nėra transliuojama tiesiogiai. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamos informacijos paskleidimo metu blokados fondo turtas buvo valdomas Lietuvos nacionalinio muziejaus, o ne pareiškėjos, darytina išvada, jog viešosios informacijos rengėjas paskelbė neteisingą informaciją.
Teiginyje „<...> tačiau ant prekystalių „tikrų“ deimantų apstu <...>“ paskelbta žinia nėra susijusi su pareiškėja, todėl jos teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu laikytina neutralia.
Ginčo teiginyje „<...> jie priprato nuo sovietmečio laikų gauti savo ten kyšį viskas gyventi nieko nedaryti <...>“ paskelbta žinia pažymima, jog pareiškėjos darbuotojai atlieka teisei priešingą veiką – ima (gauna) kyšius. Pareiškėjos teigimu, nė vienas jos darbuotojas niekada nebuvo įtariamas kyšio paėmimu ar kyšio reikalavimu, todėl viešosios informacijos rengėjas paskelbė tikrovės neatitinkančią ir jos dalykinę reputaciją žeminančią informaciją. Turėdamas pareigą įrodyti paskelbtos informacijos apie pareiškėjos darbuotojų imamus kyšius atitikimą tikrovei, viešosios informacijos rengėjas to nepadarė ir paskelbtos informacijos nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad viešosios informacijos rengėjas paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją. Kadangi nagrinėjamo turinio žiniomis pažymima apie neįvardintų pareiškėjos darbuotojų nesąžiningus, negarbingus bei teisei priešingus veiksmus (kyšio gavimą), tokia informacija laikytina pareiškėją žeminančio, jos vardą visuomenėje diskredituojančio pobūdžio. Paskelbęs skundžiamo turinio tikrovės neatitinkančią žinią viešosios informacijos rengėjas pažeidė pareiškėjos dalykinę reputaciją.
Skundžiamo teiginio „<...> Prievarta yra suvaromi absoliučiai visi į vieną įstaigą, kuri sau išleido įstatymus, kuri sau padarė darbo vietas ir jeigu tiktai tu neatėjai – aš nubaudžiau, pati duoda licencijas, jei tu padarei kelis nusižengimus, licencija atimama visiems laikams, ir tas dailininkas, kuris visą gyvenimą mokinasi, kuris tik intelektą parduoda ir tą tobulą metalą paėmęs kažką gražaus padaro, ir tampa jis nusikaltėlis <...>“ dalyje „<...> pati duoda licencijas, jei tu padarei kelis nusižengimus, licencija atimama visiems laikams <...>“ pažymima, jog pareiškėjos išduodamos licencijos už nusižengimus yra atimamos visam laikui. Pareiškėja nurodė, kad pagal galiojančius įstatymus komercinė-ūkinė veikla su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais nėra licencijuojama ir pareiškėja nėra visam laikui atėmusi licencijos nė vienam verslininkui.
Kaip šiame sprendime jau nustatyta, Lietuvos prabavimo rūmai registruoja ūkio subjektus, užsiimančius komercine-ūkine veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, tvarko tokių ūkio subjektų registrą, registruoja gamintojų ženklus, bet neišduoda leidimų ar licencijų tokiai veiklai (Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 7 punktas). Vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklalapyje viešai skelbiamu licencijuojamų veiklų sąrašu, veikla, susijusi su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, nėra licencijuojama. Kadangi pareiškėja neišduoda licencijų, vadinasi, negali jų panaikinti („atimti“). Tuo tarpu ginčo teiginyje apie pareiškėją paskelbta informacija ne tik nurodoma, kad pareiškėja išduoda licencijas atitinkamai veiklai, bet ir atima jas visiems laikams. Tokia paskelbta informacija suprantama tai, jog pareiškėja turi įgaliojimus uždrausti atitinkamo pobūdžio veiklą visam laikui ir tokiais įgaliojimais naudojasi, tačiau taip nėra. Todėl darytina išvada, jog paskelbęs skundžiamo turinio žinią viešosios informacijos rengėjas pateikė neteisingą informaciją.
Teiginio „<...> Kas atvyksta pas juos, kaip klientai sumoka už paslaugą ir vėl jie iš paskos – einama tikrinama, baudžiama ir jeigu įvyksta konfliktas, jie patys vėl analizuoja, patys tiria, patys atlieka arbitražą ir patys dar kartą baudžia. Tai yra monopolistinė organizacija <...>“ dalyje „<...> Kas atvyksta pas juos, kaip klientai sumoka už paslaugą ir vėl jie iš paskos – einama tikrinama, baudžiama ir jeigu įvyksta konfliktas, jie patys vėl analizuoja, patys tiria, patys atlieka arbitražą ir patys dar kartą baudžia <...>“ paskleista žinia pažymima apie pareiškėjos vykdomų funkcijų pobūdį. Ginčo teiginyje paskelbti duomenys iš esmės atitinka Tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnyje bei ATPK 1931 straipsnyje numatytus pareiškėjai suteiktus įgaliojimus. Tačiau skundžiamas teiginys nagrinėtinas atsižvelgiant į visą laidos kontekstą, kuriame paskelbta informacija, jog pareiškėja elgiasi nesąžiningai, pelnosi iš valstybės, nepagrįstai baudžia asmenis, užsiimančius veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, susikūrė įstatymus, kad galėtų nepagrįstai bausti ūkio subjektus ir iš esmės tokia institucija yra nereikalinga, nes apsunkina galimybes plėtoti verslą. Įvertinus tokį laidos kontekstą, darytina išvada, jog viešosios informacijos rengėjas skundžiamo turinio informaciją paskelbė taip, kad toks paskelbimas sudaro pagrindą manyti, jog pareiškėja, atlikdama savo funkcijas, elgiasi nesąžiningai: sąmoningai persekioja verslininkus, užsiimančius veikla, susijusia su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais, nepagrįstai juos baudžia, t. y. piktnaudžiauja jai įstatymu suteiktomis teisėmis. Tokiu būdu viešosios informacijos rengėjas sudarė įspūdį, jog pareiškėja savo veikloje naudoja netoleruotinus, nesąžiningus ir negarbingus metodus. Paskelbimas, jog juridinis asmuo savo veikloje naudojasi negarbingais ir nesąžiningais metodais, jei tai neatitinka tikrovės, apie asmenį sukuria neigiamą nuomonę ir jį diskredituoja. Viešosios informacijos rengėjas žurnalistų etikos inspektoriui nepateikė jokių pareiškėjos nesąžiningos veiklos įrodymų, todėl darytina išvada, kad paskleistos tikrovės neatitinkančios žinios pažeidė ir pareiškėjos dalykinę reputaciją.
Pareiškėja savo skunde nurodė, kad jai nebuvo sudaryta galimybė atsikirsti į kiekvieną kitų laidoje dalyvavusių suinteresuotų asmenų neobjektyviai pateiktą informaciją ir paneigti laidos dalyvių pateiktus neteisingus duomenis. Šis pareiškėjos argumentas laikytinas pagrįstu iš dalies, kadangi televizijos laidos metu buvo sudaryta galimybė pasisakyti pareiškėjos direktoriaus pavaduotojui Vaidui Cerebiejui. Tačiau atsižvelgiant į netikslios ir tikrovę neatitinkančios informacijos mastą, į kai kurių paties viešosios informacijos rengėjo pripažintų klaidų vėlesnį atitaisymą, taip pat į tai, jog viešosios informacijos rengėjas turėjo objektyvią galimybę plačiau ir išsamiau pasidomėti laidoje nagrinėjama tema ir papildomai susisiekti su laidoje kritikuojamu asmeniu – pareiškėja, tačiau to nepadarė, darytina išvada, jog viešosios informacijos rengėjo pastangos laidoje kritikuojamam asmeniui užtikrinti galimybę pasisakyti buvo nepakankamos ir neadekvačios paskelbtos informacijos pobūdžiui.
Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis viešosios informacijos rengėjus įpareigoja viešąją informaciją visuomenės informavimo priemonėse pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą; įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų; įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta žurnalisto pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias; pagal įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 4 punktą žurnalistas turi vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. Nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjas, paskelbęs netikslią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir pareiškėjos dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją, nesilaikė išvardintų teisės normų reikalavimų.
Ginčo teiginio „<...> Auksakalių varymo į užsienį ar pogrindį politiką ilgus metus vykdo Prabavimo rūmai, valdiška įstaiga, pasitelkusi jai palankų įstatymą, pati teikia paslaugas, pati tikrina ir pati baudžia, jeigu jomis nepasinaudota <...>“ dalyje „<...> Auksakalių varymo į užsienį ar pogrindį politiką ilgus metus vykdo Prabavimo rūmai <...>“, teiginio „<...> Prievarta yra suvaromi absoliučiai visi į vieną įstaigą, kuri sau išleido įstatymus, kuri sau padarė darbo vietas ir jeigu tiktai tu neatėjai – aš nubaudžiau, pati duoda licencijas, jei tu padarei kelis nusižengimus, licencija atimama visiems laikams, ir tas dailininkas, kuris visą gyvenimą mokinasi, kuris tik intelektą parduoda ir tą tobulą metalą paėmęs kažką gražaus padaro, ir tampa jis nusikaltėlis <...>“ dalyje „<...> Prievarta yra suvaromi absoliučiai visi į vieną įstaigą <...> ir tas dailininkas, kuris visą gyvenimą mokinasi, kuris tik intelektą parduoda ir tą tobulą metalą paėmęs kažką gražaus padaro, ir tampa jis nusikaltėlis <...>“, taip pat teiginiuose „<...> pats direktorius viešai daugiau pasisako apie aukso kainą ir blokados auksą, saugomą Prabavimo rūmuose, nei kalbasi su juvelyrais apie jų problemas <...>“, „<...> baudų mechanizmas veikia bizūno principu <...>“, „<...> kuo daugiau užsidirba, tuo daugiau turi, su valstybe dalintis nereikia <...>“, „<...> iš tiesų prieš kelerius metus iš Prabavimo rūmų kilo idėja prabuoti visą gintarą <...>“, „<...> techniškai patikrinti tikrai nėra įmanoma, nebent tiktai sugadinus tą gaminį, o šiaip jisai gali būti pagamintas tuščiaviduris žiedas ir užpildyta bet kokia medžiaga. Išorėje jis bus auksinis, atitiks deklaruojamą prabą, o iš tikrųjų ... iš tikrųjų tai bus apgaulė <...>“, „<...> mes šitą galimybę vėlgi prarandame, už tai, kad su tais draudimais, kurie sukurti Eimanto Mitkaus, kuris, nežinau, kiek metų jau Prabavimo rūmų direktorius, jau kaip ir įmonė jo jau privati <...>“, „<...> Kai parodos metu išgirstama, kad pasirodė Eimantas Mitkus, tai didžiausias griausmas, už tai, kad tai yra – siaubas <...>“, „<...> bet parodos metu būtent jie taip suaktyvėja, kad jie patikrina kiekvieną mūsų parodos dalyvį, šiemet jie grasinosi ne prasižengusius bausti, o būtent parodos organizatorius <...>“ paskelbta informacija yra vertinamojo pobūdžio, todėl laikytina viešai pateikta nuomone. Nuomonėms, skirtingai nei žinioms, tiesos kriterijus netaikomas. Pareikštos nuomonės atskleidžia kritišką pareiškėjos veiklos vertinimą, subjektyvią laidoje dalyvavusių asmenų poziciją pareiškėjos atžvilgiu, tačiau menkinančios, niekinančios reikšmės neturi. Todėl paskelbęs nagrinėjamo turinio vertinimus viešosios informacijos rengėjas nepažeidė visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, žurnalistų etikos inspektorė pripažįsta pareiškėjos skundą pagrįstu iš dalies. Vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu, žurnalistų etikos inspektorė
nusprendė:
1. Įspėti viešosios informacijos rengėją – VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimo, padaryto paskelbiant informaciją apie pareiškėją laidoje „Žurnalisto tyrimas“ (LTV, 2010-12-22).
2. Reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ paneigtų teiginiuose: „<...> tai tik vienas iš pavyzdžių kaip veikia valstybinė įstaiga, kuri savo pelnais su valstybe nesidalija <...>“, „<...> jie priprato nuo sovietmečio laikų gauti savo ten kyšį viskas gyventi nieko nedaryti <...>“, „<...> Kas atvyksta pas juos, kaip klientai sumoka už paslaugą ir vėl jie iš paskos – einama tikrinama, baudžiama ir jeigu įvyksta konfliktas, jie patys vėl analizuoja, patys tiria, patys atlieka arbitražą ir patys dar kartą baudžia <...>“ paskelbtą informaciją apie pareiškėją arba sudarytų pareiškėjai galimybę pačiai atsakyti ir paneigti tokią informaciją.
3. Viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje (svetainėje).
4. Išsiųsti sprendimo kopiją pareiškėjai ir VšĮ „Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ generalinio direktoriaus pavaduotojui-televizijos direktoriui R. Paleckiui.
Rezoliucinė šio sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta televizijos laidoje „Žurnalisto tyrimas“.
Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas gali būti skundžiamas teismui per 30 dienų nuo jo gavimo (paskelbimo) dienos.