LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO
P O T V A R K I S
DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO
2011 m. birželio 30 d. Nr. 2B-121
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2011 m. birželio 14 d. gautas pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-34/2011) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154) (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad miško žemės sklypas, esantis Klonių kaime, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, unikalus numeris 4400-1826-1548, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsniui, 18 straipsnio 1 daliai.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų.
Atlikus pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad pareiškėjas cituoja Konstitucijos 23 straipsnio ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 18 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau jų plačiau neanalizuoja. Pareiškėjas nurodo Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose įtvirtintą konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo sampratą, tačiau nesivadovauja nagrinėjamo prašymo kontekste ypač svarbiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimuose, priimtuose konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl kitų ginčijamo Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 nuostatų atitikties Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui.
Pareiškėjas teigia, kad Vyriausybė ginčijamu nutarimu be jokių motyvų priskyrė ginčo mišką valstybinės reikšmės miškams, tačiau jis nutyli, kad jo nagrinėjamoje civilinėje byloje (t. 2, l. 6) yra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Miškų departamento 2011 m. sausio 31 d. raštas Nr. (12-1)-D8-1037 „Dėl Teismo įpareigojimo“, kuriame pabrėžiama, jog Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1681 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1651 „Dėl Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskričių miškų priskyrimo miškų grupėms“ pakeitimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 259 „Dėl miškų priskyrimo miškų grupėms“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 1681) šis miškas priskirtas miško parkams. Pareiškėjas minėto civilinėje byloje esančio rašto nevertina ir neaptaria, koks yra Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 1681 įtvirtinto teisinio reguliavimo santykis su jo ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime Nr. 1154 (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija).
Pareiškėjas neaptaria, kaip su jo abejone dėl ginčijamo Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms susijęs ginčijamo nutarimo priėmimo metu galiojęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1, 3 punktuose (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas: „Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės reikšmės miškams, <...>. Šių miškų <...> plotus tvirtina Vyriausybė; <...> 3) priskirti <...> miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė; <...>.“
Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį (1997 m. liepos 1 d. redakcija) prie laisvos žemės fondo nepriskiriami inter alia tik tie konkretūs žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kuriuos susigrąžinti natūra pageidauja piliečiai, turintys teisę į to žemės, miško ar vandens telkinio plotą nuosavybės teisių atkūrimą, o atlyginant už natūra negrąžinamą žemės sklypą perduodamas lygiavertis turėtajam žemės sklypas iš laisvos žemės fondo. Šio teisinio reguliavimo kontekste pareiškėjas nevertina aplinkybės, kad ginčo sklypas buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn atkuriant nuosavybės teises ne grąžinant natūra jį kaip anksčiau turėtą, o tik kaip lygiavertis turėtam sklypui.
Konstatuotina, kad pareiškėjo pateikti samprotavimai ir teiginiai niekaip nepagrindžia, kodėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija) ginčijama apimtimi gali prieštarauti Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsniui, 18 straipsnio 1 daliai. Taigi pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,
g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus rajono apylinkės teismo prašymą (Nr. 1B-34/2011) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2006 m. rugsėjo 19 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad miško žemės sklypas, esantis Klonių kaime, Nemėžio seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje, unikalus numeris 4400-1826-1548, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsniui, 18 straipsnio 1 daliai.
Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.