LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
N U T A R I M A S
DĖL SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS KONCERNO EBSW VEIKLAI IŠTIRTI IŠVADŲ
2007 m. sausio 18 d. Nr. X-1050
Vilnius
1 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Seimo
2007 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. X-1050
1 priedėlis
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO
LAIKINOSIOS KOMISIJOS KONCERNO EBSW VEIKLAI IŠTIRTI
IŠVADOS
Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija koncerno EBSW veiklai ištirti (toliau – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. X-95 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti sudarymo“ iš 12 narių: Komisijos pirmininko Algio Rimo, Komisijos pirmininko pavaduotojo Kazio Starkevičiaus ir narių Rimanto Bašio, Kęstučio Daukšio (iki 2005 m. rugsėjo 27 d.), Romualdos Kšanienės (nuo 2005 m. rugsėjo 27 d.), Virginijaus Domarko, Eligijaus Masiulio (iki 2006 m. sausio 17 d.), Raimundo Palaičio, Juozo Palionio, Jurgio Razmos, Viktoro Rinkevičiaus, Nijolės Steiblienės (iki 2006 m. sausio 17 d.), Juliaus Veselkos, sekretoriaujant Seimo komisijų sekretoriato padėjėjai Vitalijai Adomaitienei, dalyvaujant Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Pauliui Griciūnui, vyresniajam patarėjui Pranui Žukauskui, vyresniajam patarėjui Edvinui Mušinskiui, patarėjai Marytei Bagdonavičienei, vyriausiosioms specialistėms Sigitai Krutkevičienei ir Olgai Potapcevai,
buvo įpareigota atsakyti:
5) kokios aplinkybės sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai bei padėjo koncerno EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės;
6) kokios valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų veikos sudarė palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai;
8) kokia buvo fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su koncernu EBSW, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose;
9) ar šiuo metu koncerno EBSW steigėjai, vadovai bei kiti asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, dirba (dirbo) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose.
Komisija 2005 m. vasario 11 d. patvirtino Komisijos darbo reglamentą ir Komisijos darbo planą.
Komisija 2005 m. vasario 11, kovo 1, balandžio 6, 27, rugsėjo 14, 23, 30, spalio 6, 12, 14, lapkričio 9, 11, 16, 18, 23, 25, 30, gruodžio 7, 9, 16, 21 d., 2006 m. sausio 10, 12, 17, 19, 20, 24, 25, 26, 27, 31 d. posėdžiuose, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu, Seimo statutu, Komisijos darbo reglamentu, analizavo nagrinėjamais laikotarpiais galiojusių redakcijų Baudžiamąjį kodeksą, Baudžiamojo proceso kodeksą, Civilinį kodeksą, Civilinio proceso kodeksą, Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, Akcinių bendrovių įstatymą, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, įstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“, Lietuvos banko įstatymą, Komercinių bankų įstatymą, Įmonių įstatymą, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą, Pinigų įstatymą, Užsienio valiutos įstatymą, Laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų įstatymą, Prokuratūros įstatymą, įstatymą „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“, Aukščiausiosios Tarybos nutarimą „Dėl Centrinės privatizavimo komisijos skyrimo“, Vyriausybės nutarimą „Dėl Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarkos“, Vyriausybės nutarimą „Dėl kai kurių miestų ir rajonų privatizavimo komisijų“,
išklausė į Komisijos posėdžius kviestų asmenų – Dž. Kondratienės, buvusios Lietuvos valstybinio komercinio banko (toliau – LVKB) Teisės departamento Akredityvų ir užsienio investicijų skyriaus vyr. ekonomistės, J. Liutkevičienės, buvusios LVKB Kredito ir analizės skyriaus viršininkės, M. Žalkauskienės, buvusios LVKB Ekonomikos departamento Lėšų valdymo skyriaus viršininkės, P. Koverovo, buvusio LVKB Juridinio skyriaus viršininko pavaduotojo, M. Jusienės, buvusios LVKB Kredito skyriaus viršininkės, M. Mankevičiaus, buvusio LVKB Paskolų komiteto pirmininko pavaduotojo bei valdybos pirmininko pavaduotojo, A. Vaitkienės, buvusios LVKB Ekonomikos departamento direktorės, R. Visokavičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko, K. Ratkevičiaus, buvusio Lietuvos banko vadovo, K. Dabašinskaitės, buvusios LVKB valdybos pirmininkės, P. Milašausko, buvusio Lietuvos banko Ūkio kreditavimo departamento ir Komercinių bankų departamento direktoriaus, J. Niauros, buvusio Finansų ministerijos Tarptautinių santykių departamento direktoriaus pavaduotojo, S. Čipkaus, buvusio finansų ministro pavaduotojo, Eduardo Vilkelio, buvusio finansų ministro, A. Ignoto, buvusio LVKB tarybos pirmininko, Linos Gasiūnaitės-Našlėnienės, buvusios Finansų ministerijos Valiutos, vertybinių popierių ir lošimų skyriaus viršininkės, Reinoldijaus Šarkino, Lietuvos banko valdybos pirmininko, Alvydo Sadecko, 1994 m. buvusio LVKB Vindikacijos skyriaus viršininko, Raimundo Šukio, 1994–1997 m. buvusio Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjo, Algirdo Debeikio, nuo 1992-02-06 iki 1994-09-06 buvusio Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos vadovo, Juozo Rimkevičiaus, nuo 1993-02-17 iki 1996-01-22 buvusio Policijos departamento prie VRM Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo valdybos Organizuoto nusikalstamumo ir kriminalinių procesų tyrimo vadovo, Romasio Vaitiekūno, 1992–1996 m. buvusio vidaus reikalų ministro, Stasio Poškaus, UAB „Valeksa“ valdybos pirmininko, Vygando Juknos, buvusio Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro, Vytauto Juškaus, 1992–1996 m. buvusio Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininko, Kęstučio Jurgelevičiaus, 1997 m. buvusio Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Teismų pavedimų grupės viršilos, Audriaus Chmieliausko, 1997 m. buvusio Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Savivaldybės policijos centro nuovados komisaro, Audroniaus Beišio, 1997 m. balandžio mėn. buvusio Pasienio policijos departamento prie VRM vyriausiojo komisaro, Laimės Baltrūnaitės, buvusios Tardymo departamento prie VRM direktoriaus pavaduotojos, Valerijos Martinaitienės, buvusios Kauno miesto įmonių rejestro skyriaus vedėjos, Juliaus Veselkos, nuo 1992 m. gruodžio mėn. iki 1993 m. kovo mėn. buvusio ekonomikos ministro, Aldonos Meiluvienės, nuo 1993-07-15 iki 1994-08-25 buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Birutės Valevičienės, nuo 1995-07-07 iki 1995-11-17 buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Laimutės Urbšienės, buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos narės, Petro Naviko, buvusio Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko, Edmundo Juozėno, 1993 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Gedimino Miškinio, 1996 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Rūtos Skyrienės, 1995 m. buvusios Valstybinės užsienio paskolų komisijos sekretorės, Felikso Kolosausko, nuo 1994-05-31 iki 1997-01-13 buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Vytauto Einorio, 1995 m. buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Justino Rimo, 1995 m. buvusio Kauno miesto mokesčių inspekcijos viršininko, Vytauto Černiaus, 1991 m. buvusio Kauno miesto privatizavimo komisijos nario, Stasio Vaitkevičiaus, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Alberto Šimėno, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Romualdo Kęstučio Urbaičio, 1991 m. buvusio Kauno miesto privatizavimo komisijos nario, Antano Zenono Kaminsko, 1994 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Kęstučio Glavecko, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos nario, Vytauto Pakalniškio, 1991 m. buvusio Centrinės privatizavimo komisijos pirmininko, Arnoldo Linkevičiaus, 1992–1994 m. buvusio Kauno mokesčių inspekcijos viršininko, Vytauto Jarmalos, nuo 1994-08-26 iki 1997-11-06 buvusio Valstybinės užsienio paskolų komisijos nario, Stepono Vytauto Jurnos, buvusio AB Turto banko valdybos pirmininko, Juozo Vido Zigmanto, 1993 m. spalio mėn. buvusio Valstybinio komercinio banko valdybos nario, Aurelijaus Simaškos, buvusio EBSW koncerno tarybos nario, Sigito Godelio, buvusio EBSW koncerno tarybos nario, Nijolės Frolovos, buvusios Klaipėdos miesto prokurorės, nuo 1996-12-30 iki 1997-07-01 vadovavusios tardymo grupei, tyrusiai baudžiamąsias bylas, susijusias su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, Mariaus Venskūno, Kauno miesto apylinkės prokuroro, 2003-04-04 nutarimu nutraukusio Investicinės Kauno holdingo kompanijos bylos tyrimą, panaikinusio kardomąsias priemones ir turto areštus, Stanislovo Stulpino, Klaipėdos miesto apylinkės prokuroro, nuo 1997-07-01 vadovavusio tardymo grupei, tyrusiai baudžiamąsias bylas, susijusias su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, Adolfo Šleževičiaus, nuo 1993-03-10 iki 1996-02-08 buvusio Ministro Pirmininko, Rimanto Karazijos, nuo 1992-12-12 iki 1994-09-26 buvusio žemės ūkio ministro, Algirdo Rusakevičiaus, buvusio Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus, Romualdo Marcinkaus, Arvydo Daliko, buvusio EBSW koncerno vyr. finansininko, Jurgio Jurgelio, 1993–1998 m. buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo, Vladimiro Beriozovo, 1992–1994 m. buvusio Respublikos Prezidento patarėjo, Kazimiero Jono Jociaus, buvusio Vyriausybės kanceliarijos referento, Vlado Nikitino, buvusio generalinio prokuroro, Gintaro Jasaičio, generalinio prokuroro pavaduotojo, Viktoro Biriukovo, Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, Gintaro Furmanavičiaus, buvusio vidaus reikalų ministro, paaiškinimus Komisijos nagrinėjamais klausimais, analizavo išvardytų asmenų raštu ir žodžiu pateiktus paaiškinimus,
susipažino su Generalinės prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės saugumo departamento, akcinės bendrovės Turto banko, Žemės ūkio ministerijos, Ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Vyriausybės, Lietuvos banko, Vidaus reikalų ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo, AB banko „Hansabankas“, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Teisingumo ministerijos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, UAB „Ekskomisarų biuras“, UAB „Valeksa“ raštu Komisijai pateikta informacija bei dokumentais, susijusiais su Komisijos tiriamais klausimais, ir juos analizavo.
Komisija įvairioms institucijoms išsiuntė 124 paklausimus nagrinėjamais klausimais ir gavo 121 atsakymą.
1. 1994 m. birželio 15 d. Kauno miesto rejestro tarnyboje kaip įmonių asociacija įregistruota asociacija „Konglomeratas Rytai-Baltijos šalys-Vakarai“, kodas 3411956, registravimo numeris Nr. ĮA 94-2, adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas.
2. Asociacijos EBSW steigėjai buvo šie:
1) IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija (atstovaujama J. Barysienės), reg. Nr. AB 92-449, kodas 3331144, buveinės adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas. Vadovė A. Stasiulaitienė, tarybos (valdybos) nariai: A. Pašukevičius, J. Barysienė, V. Krasnickas;
2) IAB „Trikotažo investicija“ (atstovaujama S. Bagdonavičienės), reg. Nr. AB 92-939, kodas 3348658, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas P. Česnulevičius, tarybos (valdybos) nariai: P. Česnulevičius, R. Urbonas, V. Krasnickas;
3) IAB „Statybinių medžiagų investicija“ (atstovaujama E. Stakauskienės), reg. Nr. AB 92-938, kodas 3348643, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovė B. Sapijanskaitė, tarybos (valdybos) nariai: B. Sapijanskaitė, V. Každailis, V. Makauskas;
4) IAB „Farmacija“ (atstovaujama R. Žilinskienės), reg. Nr. 92-288, kodas 3326058, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas V. Stankevičius, tarybos (valdybos) nariai: I. Vaidotaitė, L. Vyšniauskaitė, N. Končienė;
5) IAB „Šviesus rytojus“ (atstovaujama J. D. Pašukevičienės), reg. Nr. 92-452, kodas 3331178, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas. Vadovas R. Urbonas, tarybos (valdybos) nariai: G. Petrikas, R. Urbonas, Ž. Jakevičienė;
6) IAB „Prekyba“ (atstovaujama L. Valaitienės), reg. Nr. 92-451, kodas 3331163, buveinės adresas: Gedimino g. 47, Kaunas;
7) IAB „Bituko investicija“ (atstovaujama A. Jankauskaitės), reg. Nr. 92-937, kodas 3348639, buveinės adresas: Savanorių pr. 349, Kaunas. Vadovė A. Intaitė;
8) IAB „Vilinvest“ (atstovaujama V. Bliūdžiuvienės), reg. Nr. AB 92-616, kodas 2169759, buveinės adresas: Kaštonų g. 6/3, Vilnius. Vadovė I. Kazlauskienė, tarybos (valdybos) nariai: A. Statkevičius, D. Čepaitis, I. Jatkonienė, V. Bliūdžiuvienė;
3. Asociaciją EBSW steigusios investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos 1992 m. balandžio–spalio mėn. Bendrovių steigėjų sąrašų ir valdymo organų sudėtis leidžia Komisijai konstatuoti, kad tai buvo vientisa organizacija, vadovaujama asociacijos EBSW tarybos. Šios bendrovės buvo sukurtos siekiant sukoncentruoti valdymą valstybinio turto privatizavimo metu privatizuojant dominančius objektus. Per šias bendroves bei kitus juridinius ir fizinius asmenis asociacija EBSW perėmė įmonių, kurių akcijos buvo įsigyjamos už investicinei akcinei bendrovei Investicinė Kauno holdingo kompanijai (toliau – IAB IKHK) indėlininkų paskolintas lėšas, valdymą. Asociacijos EBSW įmones aptarnavo Komercijos ir kredito bankas (toliau – KKB), kurio steigėjai yra A. Kazakevičius, I. Snetkovas, A. Pašukevičius, B. Mazuch, UAB „Baltex“ (R. Petrikas), UAB „Tricon“ (G. Makulis), UAB „Daiva“ (V. Krasnickas). Šie asmenys turėjo banko kontrolinį akcijų paketą – 55 proc. Kai kurie iš šių asmenų buvo ir IAB IKHK bei asociacijos EBSW steigėjai. Jie turėjo kontrolinį akcijų paketą (55 proc.), o IAB IKHK turėjo 0,17 proc. šio banko akcijų. Komisija pažymi, kad sąvoka „EBSW koncernas“ teisniu požiūriu nebuvo aiški, nes tuo metu nebuvo apibrėžta teisės aktuose. Koncerno sąvoka buvo apibrėžta tik 1993 m. rugpjūčio 3 d. Vyriausybės (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, ekonomikos ministras J. Veselka) nutarime Nr. 601 „Dėl Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatų“ (Žin., 1993, Nr. 35-802), kuriuo buvo patvirtinti Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatai.
4. Asociacijos EBSW prezidentas buvo G. Petrikas, tarybos nariai: I. Snetkovas, R. Lenčiauskas, G. Makulis, A. Pašukevičius, R. Petrikas, G. Balevičius, S. Godelis ir A. Simaška.
5. 1994 m. rugpjūčio 2 d. Komercijos ir kredito banke atidaryta asociacijos EBSW atsiskaitomoji sąskaita. 1994 m. gruodžio 12 d. pavadinimas pakeistas pavadinimu „Grupė Rytai-Baltijos šalys-Vakarai“. Asociacijos įstatuose numatytas sutrumpinimas „EBSW grupė“. Iki 1994 m. balandžio 15 d. EBSW konglomeratas vadinosi koncernu ir nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas, piniginės operacijos buvo atliekamos per UAB „Snita“ sąskaitas ir kasą. Komisija nusprendė, kad šioje išvadoje tikslinga suvienodinti terminus ir šis konglomeratas toliau bus vadinamas EBSW grupe.
6. Iki 1994 m. birželio 15 d. EBSW grupė nebuvo įregistruota Įmonių rejestro įstatymo (priimto 1990 m. liepos 31 d.) nustatyta tvarka, neturėjo sąskaitos banke, nevykdė piniginių operacijų, neturėjo turto, nors šis pavadinimas ir buvo vartojamas spaudoje bei skelbimuose; be to, ši emblema ir pavadinimas buvo naudojami IAB IKHK renkant indėlius iš gyventojų ir superkant investicinius čekius nuo 1992 m.
7. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997 m. balandžio 2 d. pažymoje Nr. 277 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad EBSW grupės steigėjai neįvykdė steigimo sutartyje ir įstatuose numatytų įsipareigojimų, t. y. vietoj įstatuose numatytų 900 000 Lt į kasą iki 1995 m. lapkričio 22 d. tesumokėjo 60 000 Lt. Kadangi faktiškai buvo sumokėta tik 60 000 Lt, ši steigimo sutarties dalis liko neįvykdyta. 1993 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ (Žin., 1993, Nr. 31-714) 3 straipsnyje numatyta, kad įmonių rejestro tvarkytojai turi tikrinti, ar ūkio subjektai nepažeidžia šio ir kitų įstatymų, ūkio subjektų įstatų, steigimo sutarčių ir kitų steigimo dokumentų, o 4 straipsnyje – kad įmonių rejestro tvarkytojai turi teisę atšaukti ūkio subjektų registravimą už šiame įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus. Nuo 1993 m. lapkričio 9 d. ūkio subjektų tikrinimo funkcija perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau rejestro tvarkytojas turėjo teisę už Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus pažeidimus Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybės kontrolės departamento teikimu atšaukti ūkio subjektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka. Nesukaupusi reikiamo turto ir piniginių lėšų, asociacija EBSW grupė vykdė pinigines ir kitas operacijas: naudojo savo pavadinimą reklamai, tarpininkaudama sudarinėjo sutartis, ėmė kreditus, davė garantinius raštus kreditams gauti, nors 1994 m. birželio 14 d. patvirtintų įstatų pirmosios dalies 1.4 punktas skelbia, kad asociacija yra ribotos turtinės atsakomybės organizacija. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Asociacijos nariai už asociacijos įsipareigojimus atsako tik neviršydami savo įnašų, perduotų į asociaciją.
8. Pažymėtina, kad Kauno miesto savivaldybės valdyboje registruojant asociaciją „Grupė EBSW“ nurodyta, kad asociacijoje yra 61 įmonė, nors taip nebuvo, t. y. nėra duomenų apie įmonių įstojimą į šią asociaciją, nėra duomenų apie stojamojo mokesčio mokėjimą. Asociacijos taryba, turėdama steigėjų akcijų paketus, turėjo įtakos steigėjų ūkinei finansinei veiklai, ypač naudojant IAB IKHK surinktus iš gyventojų indėlius, nukreipiant juos į įmones, glaudžiai susijusias su EBSW grupe, vėliau su EBSW grupės tarybos nariais arba jų įtakai priklausančiomis įmonėmis.
9. Svarbu pažymėti, kad 1994 m. lapkričio 15 d. iš Rusijos AB „Kompleks“ į EBSW grupės sąskaitą buvo gauti 301 435 JAV doleriai, nurodytas įmokos pavadinimas – avansinis mokėjimas pagal sutartį, tačiau revizijos metu sutartis nerasta. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupės prezidentas G. Petrikas ir LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaitė sudarė paskolos sutartį, pagal kurią EBSW grupei atsiskaityti su Rusijos AB „Kompleks“ buvo suteiktas kreditas – 301 435 JAV doleriai ir šios lėšos grąžintos bendrovei „Kompleks“. Komisijai S. Poškus paaiškino, kad į EBSW grupę „pirmieji 120 000 dolerių iš Rusijos atkeliavo“, tačiau Komisija neturi tai patvirtinančių dokumentų. Tarp EBSW grupės veiklos dokumentų taip pat nėra dokumentų apie priimtus į darbą ir atleistus darbuotojus, jiems mokėtą darbo užmokestį.
10. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupė su LVKB garantija, kurią pasirašė A. Barusevičius ir S. Vaidotienė, iš užsienio įmonės „Industrial Capital Corporation“ gavo 2 000 000 JAV dolerių paskolą. Dalį šios paskolos panaudojo 301 435 JAV dolerių kreditui, gautam iš LVKB, padengti ir iš jos sumokėjo 4 396 JAV dolerius palūkanų. Nepaisant to, kad pačios EBSW grupės veikla apsiribojo trijų paskolų panaudojimu, jos darbuotojai, veikdami per investicines akcines bendroves, įsteigtas uždarąsias akcines bendroves ir privatizuotas įmones, padarė didelę žalą bankams, kitoms įmonėms ir gyventojams.
11. Komisija atkreipia dėmesį, kad kai kurie su EBSW grupės steigimu susijusių IAB IKHK ir kitų investicinių akcinių bendrovių darbuotojai dirbo arba šiuo metu dirba vienoje akcinėje bendrovėje Kaune.
2. Kaip pasireiškė koncerno EBSW veikla indėlių rinkimo ir valstybės turto privatizavimo procese?
1. 1992 m. balandžio 28 d. fizinių asmenų grupė (G. Petrikas, A. Pašukevičius, I. Snetkovas, K. Armaitis, M. Snetkova) sudarė steigimo sutartį dėl IAB IKHK įsteigimo. Ši bendrovė įregistruota 1992 m. spalio 27 d., direktorė ir valdybos pirmininkė J. Barysienė. Nuo 1995 m. balandžio 6 d. valdybos pirmininkas V. Krasnickas.
2. IAB IKHK steigėjai 1992 m. balandžio 29 d. Kauno miesto savivaldybės valdyboje įregistravo įstatus, o 1992 m. spalio 27 d. buvo įregistruota bendrovė. Pradinis bendrovės kapitalas buvo 2 000 000 Lt, jau 1993 m. pabaigoje akcinis kapitalas buvo padidintas iki 8 000 000 Lt, o 1997 m. kovo 8 d. sudarė 10 100 000 Lt. K. J. Jocius Komisijai paaiškino, kad „Kauno savivaldybėje, Juridiniame skyriuje, dirbo suinteresuoti asmenys, kurie vėliau perėjo į EBSW, pavyzdžiui, juristė R. Kuprytė perėjo į EBSW dirbti juriste. Jinai buvo ir notarė, ir paskui atitinkami jos, kaip notarės, įgaliojimai buvo patvirtinti, pasirašyti.“
3. 1993 m. birželio 29 d. Vertybinių popierių komisija aktu Nr. IAB-132 įregistravo IAB IKHK vertybinius popierius ir leido juos viešai platinti. IAB IKHK buvo visiškai EBSW grupės valdoma. 1996 m. liepos 1 d. 4 175 fiziniai asmenys už savo investicinius čekius arba grynus pinigus buvo įsigiję 1 548 974 akcijas, gavę akcininko pažymėjimus, disponavo akcijomis, gavo dividendus. Jų akcijos sudarė 15,4 proc. įstatinio kapitalo. Likusios 8 507 721 akcija, arba 84,6 proc., buvo įforminamos gyventojų vardu supirkus investicinius čekius arba jų vardu išpirkus akcijas už grynus pinigus, galutinis rezultatas – jos buvo EBSW grupės fizinių ir juridinių asmenų nuosavybė. 1997 m. kovo 8 d. buvo 10,1 mln. akcijų, kurių nominali vertė 1 litas už akciją, EBSW grupės 7 bendrovės valdė 5,3 mln. akcijų, o 4 184 fiziniai asmenys – 4,8 mln. akcijų, tarp jų: G. Petrikas – 1,6 mln. akcijų, A. Pašukevičius, R. Petrikas, V. Krasnickas ir I. Snetkovas – 1,2 mln. akcijų.
4. IAB IKHK valdybos ir tarybos posėdžių protokolų analizė rodo, kad paskolų teisėtumas, limitai, palūkanų dydžiai oficialiai nebuvo svarstyti. Nebuvo svarstyti ir paskolų grąžinimo šaltiniai. Įmonių akcijų įsigijimo ir lėšų investavimo į įmones tikslingumas nebuvo ekonomiškai pagrįstas. Nebuvo finansinių ir ekonominių skaičiavimų, ar indėlininkams mokamas palūkanas bus galima padengti investavus šiuos indėlius į įmonių veiklą, kada reikalingas ekonominis efektas bus gautas, ar suėjus indėlių grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminui bus finansinių ir turtinių išteklių jiems padengti. Tardymo metu buvo nustatyta, kad pirkti kai kurių bendrovių akcijas buvo aiškiai nuostolinga jau pirkimo metu. IAB IKHK finansinė padėtis nuo 1993 m. vis blogėjo. Revizijos metu buvo nustatyta, kad nuo 1992 m. balandžio 28 d. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK dirbo nuostolingai ir gautos pajamos buvo mažesnės už sąnaudas, todėl akcijos buvo įsigyjamos iš indėlininkų surinktų lėšų ir gautų paskolų iš juridinių asmenų. Nuo 1992 m. sausio 6 d. iki 1995 m. balandžio 14 d. IAB IKHK pardavė 11 įmonių akcijas ir turėjo 1 217 677 Lt nuostolių. Iš viso į EBSW grupės investicines bendroves IAB IKHK investavo 3 042 230 Lt, 10 proc. viršydama šių bendrovių įstatinį kapitalą. Kadangi bendrovių veikla buvo nuostolinga, jokių pajamų investicijos nedavė.
5. Per visą veiklos laikotarpį IAB IKHK dirbo nuostolingai ir laisvų nuosavų apyvartinių lėšų neturėjo, todėl visos piniginės lėšos, išduotos iš bendrovės kasos įvairių sutarčių pagrindu, buvo skolintos iš gyventojų ar juridinių asmenų. Be to, už skolintas lėšas buvo pirktos įvairių bendrovių akcijos. Prisidengus privatizavimo programa ar kitokiomis sutartimis, indėlininkų lėšos buvo faktiškai perskolinamos fiziniams ir juridiniams asmenims arba naudojamos akcijoms pirkti ir dėl palūkanų už indėlius mokėjimo gyventojams ir bendrovėms buvo patiriami dideli nuostoliai. Šiais veiksmais IAB IKHK valdyba (J. Barysienė, J. Kuncaitienė, V. Krasnickas, K. Armaitis) ir administracija (J. Barysienė, vyr. buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė) pažeidė įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnį, nustatantį, kad ūkio subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas.
6. Nuo 1994 m. birželio 20 d. iki 1995 m. balandžio 3 d. IAB IKHK pagal sutartis gavo 20 859 020 Lt paskolų iš 6 juridinių asmenų, kurie lėšas skolino iš LVKB ir Komercijos ir kredito banko (toliau – KKB) pagal kreditavimo sutartis. Generalinės prokuratūros duomenimis, atlikta analizė leidžia teigti, kad kreditai iš bankų buvo paimti ne tais tikslais, kurie buvo nurodyti sutartyse, o tam, kad lėšos būtų perskolintos IAB IKHK.
7. V. Krasnickas nuo 1994 m. sausio 6 d. iki 1994 m. balandžio 14 d. per 6 kartus pagal kasos išlaidų orderius iš bendrovės kasos gavo 39 500 000 Lt. Išduodant pinigus, jų naudojimo paskirtis nebuvo nurodyta ir atsiskaitymo terminas nebuvo nustatytas. Iš jų 15 272 058 Lt buvo panaudoti IAB IKHK reikmėms. 1996 m. liepos 1 d. V. Krasnickas bendrovei buvo skolingas 22 154 210 Lt. Nustatyta, kad V. Krasnickas gautus pinigus perskolino kitiems asmenims ir tokiu būdu juos iššvaistė. G. Petrikas nurodydavo V. Krasnickui, kam perskolinti lėšas. Daugeliu atvejų skolinant pinigines lėšas, nebūdavo sudaromos rašytinės sutartys, nesigilinta į skolininko nurodytą verslo planą, turtinę padėtį, galimybes lėšas grąžinti be turto įkeitimo sutarties. Tik jei skolininkas neišgalėdavo grąžinti skolą, V. Krasnickas prašydavo sudaryti rašytinę sutartį. Daug skolininkų nuo V. Krasnicko pasislėpė. IAB IKHK direktorė ir valdybos pirmininkė J. Barysienė, iš bendrovės kasos V. Krasnickui išdavusi iš gyventojų surinktas pinigines lėšas nenurodydama jų naudojimo paskirties, pagal einamas pareigas visiškai nekontroliavo jų tolesnio naudojimo, nors privalėjo tai daryti, todėl laikytina, kad turtą V. Krasnickas iššvaistė kartu su J. Barysiene.
8. 1995 m. liepos 17 d. Kauno apygardos teisme gautas ir užregistruotas AB „Žemprojektas“ ieškinio pareiškimas, kurį pasirašė AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius. Ieškinio pareiškime nurodyta, kad AB „Žemprojektas“ 1995 m. kovo 10 d. kreipėsi į IAB IKHK prašydama sumokėti pagal 1994 m. gruodžio 31 d. sudarytą patalpų nuomos sutartį 33 421,94 Lt skolą. Ieškinio pareiškime nurodyta, kad šio pareiškimo padavimo metu IAB IKHK AB „Žemprojektas“ yra skolinga apie 100 000 Lt (kaip matyti iš Revizijų departamento akto, iš priimtų indėlių sumos buvo apmokėta 65 890,86 Lt už patalpų nuomą AB „Žemprojektas“). Ieškovas – AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius atskiru pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą prašydamas, iškėlus bankroto bylą IAB IKHK, paskirti kreditorių susirinkimų pirmininku Vytautą Šustauską.
Komisija atkreipia dėmesį, kad Generalinės prokuratūros 2004-12-10 rašte Nr. 8.2-3346(10) „Dėl informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, pateikimo“, adresuotame Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriui P. Malakauskui bei Respublikos Prezidento patarėjui R. Muraškai, nurodoma: „Gintaras Furmanavičius dirbo su asociacija „EBSW grupė“ susijusiose įmonėse (kurioms „EBSW grupė“ per turimas akcijas bei vadovais paskirtus asmenis darė taką) – AB „Žemprojektas“ direktoriumi nuo 1992-07-07 iki 1996 m. rugpjūčio mėn. ir buvo šios bendrovės valdybos pirmininku; be to, bendrovėje „Statybos asociacijoje“ buvo valdybos nariu bei direktoriaus pavaduotoju. Jis atstovavo AB „Žemprojektas“, kaip akcininkui, bendrovėje „Dara“ ir buvo šios bendrovės stebėtojų tarybos nariu. Be to, G. Furmanavičius buvo AB „Umbas“ akcininku bei IAB „Statybinių medžiagų investicija“ stebėtojų tarybos pirmininku, IAB „Trikotažo investicija“ stebėtojų tarybos nariu, AB „Jonavos montuotojas“ stebėtojų tarybos nariu, IAB „Šviesus rytojus“ steigėju.“
9. 1995 m. liepos 21 d. IAB IKHK buvo iškelta bankroto byla. Bendrovė turėjo tik 11 300 Lt vertės materialųjį turtą. IAB IKHK pinigų likutis banko sąskaitoje ir kasoje 1996 m. liepos 1 d. sudarė 7 286 Lt.
10. IAB IKHK bankrotą lėmė tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs veiksniai. Ypač sunkių padarinių bendrovė patyrė dėl neteisėtos veiklos renkant indėlius iš gyventojų ir skolinantis lėšas iš kitų bendrovių. Dėl objektyvių priežasčių, bendrovei bankrutavus, akcininkai galėjo netekti 10,1 mln. Lt, kurie investuoti į bendrovės akcinį kapitalą investiciniais čekiais ir pinigais. Tai galėjo lemti bendras ekonominis gamybos nuosmukis, atskirų privatizuotų įmonių bankrotas. Tačiau dėl neteisėtos bendrovės veiklos renkant indėlius iš gyventojų bei skolinantis lėšas iš kitų bendrovių neatsižvelgiant į nuosavo turto dydį ir neteisėtai šias lėšas naudojant nuostolingai dirbančių įmonių akcijoms pirkti, taip pat skolinantis iš įvairių fizinių asmenų susidarė tokia padėtis, kad nuosavas akcinis kapitalas buvo 8 mln. Lt, o 1994 m. nuostoliai sudarė 34,4 mln. Lt. Sudarant 1994 m. antrojo pusmečio ataskaitas, buvo nuslėpta susidariusi bendrovės bankroto situacija: 1994 m. vietoj faktinių 34,3 mln. Lt nuostolių ataskaitose nurodytas 2,4 mln. Lt pelnas. Tikrosios padėties slėpimas bendrovės apskaitoje ir neteisėtos kredito operacijos, nesirūpinimas privatizuotų įmonių gamybos plėtojimu lėmė sunkias bankroto pasekmes. Be akcininkų, kurie faktiškai prarado 10,1 mln. Lt, investuotų į bendrovės akcijas, skolos kreditoriams 1996 m. liepos 1 d. sudarė 127,1 mln. Lt, iš jų gyventojams už indėlius su palūkanomis – 96,5 mln. Lt (be palūkanų – 77 430 521 Lt). Turimas finansinis turtas (įmonių akcijos) pagal įsigijimo vertę įvertintas 29,5 mln. Lt, faktiškai dalis šių akcijų yra abejotinos vertės. Analogiškai į apskaitą įtrauktos skolos bendrovei – 29,3 mln. Lt – yra abejotinos.
11. 1995 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu IAB IKHK. Nuo 1995 m. rugsėjo 27 d. parengtinis tardymas šioje byloje buvo atliekamas Kauno miesto tardymo valdyboje.
1. 1993 m. kovo 23 d. IAB IKHK stebėtojų taryba (G. Petrikas, A. Pašukevičius, N. Končienė) nusprendė pateikti akcininkų susirinkimui svarstyti klausimą dėl teisės suteikimo bendrovės valdybai garantuoti skolinius įsipareigojimus bendrovės turtu. Šis akcininkų susirinkimo duotas sutikimas buvo neteisėtos bendrovės veiklos užuomazga, nes jau 1993 m. balandžio mėn. buvo organizuotas masinis indėlių iš gyventojų rinkimas.
2. 1993 m. kovo 31 d. IAB KHK akcininkų susirinkime buvo priimtas nutarimas, suteikiantis valdybai teisę bendrovės turtu laiduoti skolinius įsipareigojimus. Remdamasi šiuo nutarimu, IAB IKHK valdyba nutarė imti paskolas iš gyventojų. Tačiau nebuvo programos ir ekonominių skaičiavimų, kur bus panaudotos iš fizinių ir juridinių asmenų priimtos lėšos, kokiems objektams finansuoti jos bus skirtos. Nebuvo finansinių ekonominių skaičiavimų, ar indėlininkams mokamas palūkanas bus galima padengti investavus šiuos indėlius į įmonių veiklą, kada bus gautas reikalingas ekonominis efektas, ar suėjus indėlių grąžinimo ir palūkanų mokėjimo terminui bus finansinių ir turtinių išteklių jiems padengti. Remiantis 1993 m. balandžio 14 d. valdybos sprendimu, įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose buvo atidaryti indėlių priėmimo punktai.
3. IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio mėn. spaudoje, per radiją ir televiziją pradėjo reklaminę kampaniją dėl indėlių priėmimo iš gyventojų, didelių palūkanų mokėjimo, indėlių saugumo garantijų.
4. Nuo 1993 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Pinigų įstatymas (Žin., 1993, Nr. 27-623). Šio įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas, o juridiniai ir fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo (Žin., 1993, Nr. 28-640) 3 straipsnyje nustatyta, kad užsienio valiuta gali būti naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje. IAB IKHK, įsigaliojus šiems įstatymams, su indėlininkais sudarinėjo sutartis, kuriose greta indėlio litais buvo nurodomi ekvivalentai JAV doleriais ar Vokietijos markėmis, t. y. ta užsienio valiuta, kuri buvo faktiškai priimta iš indėlininko. Jeigu indėlis buvo priimamas litais, ekvivalentas užsienio valiuta nebuvo nurodomas. Be to, buvo pažeista ir Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad piniginiai įsipareigojimai užsienio valiuta, kurie turi būti vykdomi Lietuvoje ir kurių terminas baigiasi po 1993 m. rugpjūčio 1 d., išskyrus bankų įsipareigojimus išmokėti iš valiutinių sąskaitų indėlius, taip pat palūkanas už juos ir įsipareigojimus bankams dėl užsienio valiuta išduotų paskolų grąžinimo, įvykdomi litais pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų kursą.
5. Nuo 1993 m. balandžio mėn. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK, neturėdama Lietuvos banko leidimo, neteisėtai atliko kredito įstaigos (banko) funkcijas, reklamai buvo naudojama niekur neregistruoto EBSW koncerno emblema. Indėlių priėmimas iš gyventojų nebuvo numatytas ir pačios IAB IKHK įstatuose. IAB IKHK vertėsi stambaus masto kreditine veikla, nors tokiai veiklai neturėjo Lietuvos banko leidimo (Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuri kredito įstaiga Lietuos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu).
6. R. Visokavičius Komisijai paaiškino: „... mes (Lietuvos bankas – Komisijos pastaba) informavome, kad renkami pinigai, apgaudinėjami žmonės ir bus prieitas liepto galas, reikia kelti triukšmą. Tai oficialiai rašėme Vyriausybei, oficialiai rašėme ir Seimo Finansų komitetui, kuriam tuo metu vadovavo K. Jaskelevičius.“ R. Visokavičius Komisijai taip pat aiškino, kad „Lietuvos bankas atliko viską tiek, kiek jam buvo leista, ir IAB KHK tai nėra finansinė kompanija. Jeigu aš nusiųsdavau, į tą pačią IAB IKHK nuvažiuodavo mūsų klerkas, jam pasakydavo – ponas, skaityk Akcinių bendrovių įstatymą. Turiu teisę, viso gero.“
7. K. Ratkevičius Komisijai paaiškino, kad Lietuvos bankas neturėjo pareigos kontroliuoti Kauno holdingo kompaniją, „tas klausimas valstybėje buvo vienareikšmiai žinomas. Akivaizdu, kad tai buvo vieša, nereikėjo niekam nieko informuoti“.
8. P. Milašauskas Komisijai dėl IAB IKHK veiklos paaiškino: „tai nebuvo mūsų pareiga stabdyti kažką ar ne. Jeigu kitus įstatymus pažeidinėja, tai tada kitos institucijos turėjo žiūrėti. O jeigu nepažeidinėjo, vadinasi, jie nesikreipė dėl licencijos gavimo kaip bankas. Ta prasme jie ne visai atitiko kredito įstaigos apibrėžimą.“
9. 1993 m. iš gyventojų priimta 7 133 672 Lt indėlių. Priimtų indėlių suma viršijo išmokas gyventojams 5 274 811 Lt.
10. 1994 m. iš gyventojų priimta 267 052 813 Lt indėlių. Priimti iš gyventojų indėliai per metus 30 680 776 Lt viršijo išmokas gyventojams, įskaitant palūkanas.
11. 1995 m. iš gyventojų priimta 70 160 791 Lt indėlių. Indėlių priimta 8 463 871 Lt mažiau už grąžintus indėlius ir išmokėtas palūkanas.
12. Nuo 1993 m. IAB IKHK finansinė padėtis vis blogėjo, tačiau bendrovės vadovai slėpė tikrąją padėtį ir tęsė indėlių rinkimą. 1994 m. balandžio 1 d. bendrovės įregistruotas kapitalas sudarė 8 mln. Lt, o skolos indėlininkams ir juridiniams asmenims sudarė 82,5 mln. Lt ir daugiau kaip 10 kartų viršijo bendrovės turtą.
13. Nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. IAB IKHK per įsteigtus punktus visoje Lietuvoje sudarinėjo su gyventojais lėšų priėmimo laikinam naudojimui terminuotas sutartis, numatydama palūkanas, pagal kurias priėmė ir užpajamavo IAB IKHK kasoje skolintų ir gyventojų piniginių lėšų – 344 347 276 Lt, taip pat iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. grąžino gyventojams indėlius – 262 861 155 Lt skolintų piniginių lėšų ir išmokėjo indėlininkams 54 084 402 Lt palūkanų. Tikslaus su gyventojais sudarytų sutarčių skaičiaus nustatyti neįmanoma, nes nebuvo tokių sutarčių apskaitos. Generalinės prokuratūros duomenimis, apie 80 proc. indėlininkų yra pensinio amžiaus, invalidai, gyvenimo ir įvairių aplinkybių suluošinti žmonės.
14. Įvairiu metu galioję įstatymai iš principo nedraudė mokėti palūkanas už skolintas pinigines lėšas. Akcinių bendrovių įstatymo 13 straipsnis suteikė bendrovei teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolinti nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimis. IAB IKHK pagal pinigų priėmimo laikinam naudojimui sutartis buvo įsipareigojusi už jai perduotus pinigus mokėti nustatyto dydžio palūkanas. Taigi bendrovės pareiga mokėti saviems kreditoriams nustatyto dydžio palūkanas neprieštaravo įstatymams. Bendrovės lėšų naudojimas bendrovės prievolėms vykdyti negalėjo būti kvalifikuotas kaip svetimo turto iššvaistymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 9 punkto 2 dalyje rašoma, kad turto iššvaistymas yra tuo atveju, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Lėšų švaistymu negali būti laikomas ir vienos įmonės turto pervedimas kitai įmonei už jos darbuotojų suteiktas paslaugas.
15. Tik 1995 m. gruodžio 20 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 ir 14 straipsnių pakeitimo“ (Žin., 1995, Nr. 107-2395), Įmonių įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje atsirado draudimas skolintis pinigines lėšas iš fizinių asmenų. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo IAB KHK pradėto indėlių iš gyventojų rinkimo iki šio įstatymo priėmimo Įmonių įstatymas buvo keičiamas 18 kartų.
16. IAB IKHK įstatai leido bendrovei skolintis pinigus, tačiau indėlių dydis ir tai, kad skolinti pinigai buvo naudojami ne ūkinei veiklai plėsti, o buvo perskolinami, patvirtina, kad IAB IKHK vykdė kredito įstaigos veiklą, nenumatytą bendrovės įstatuose, ir tuo būdu pažeidė 1990 m. vasario 13 d. Lietuvos banko įstatymo 16 straipsnio reikalavimus, kad kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu (tokio leidimo IAB IKHK neturėjo). J. Barysienė, A. Pašukevičius, K. Armaitis, N. Končienė stambiu mastu vertėsi neteisėta kreditine veikla.
17. Pagal 1992–1996 m. galiojusius įstatymus Lietuvos bankas prižiūrėjo šalies ir užsienio bankus bei kitas kredito įstaigas, kurių veiklai buvo išdavęs licencijas. Komisija nustatė, kad IAB IKHK veiklos Lietuvos bankas neprižiūrėjo.
18. Revizijos metu nustatyta, kad skolos indėlininkams 1996 m. liepos 1 d. sudarė 77 430 521 Lt (su palūkanomis – 96 508 727 Lt). Kauno apygardos teismas, nagrinėjęs IAB IKHK bankroto bylą, 1996 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtino 72 813 648 Lt kreditorių reikalavimus. Susidaręs skirtumas galėjo atsirasti dėl to, kad ne visi asmenys pareiškė kreditinius reikalavimus. Teismas patenkino 9 391 asmens kreditinius reikalavimus, tačiau, Lietuvos teismo ekspertizės instituto teigimu, pagal kompiuterinius duomenis buvo 15 898 asmenys. Skolos juridiniams asmenims siekė 22 388 739 Lt ir 8 189 461 Lt palūkanų.
19. Kadangi bendrovės veikla buvo nuostolinga ir bendrovė neturėjo nekilnojamojo turto, pagal kreditavimo tvarką bankai negalėjo skolinti bendrovei tiek lėšų, kiek buvo surinkta iš indėlininkų. Turimas bendrovės nuosavas turtas (įregistruotas kapitalas) indėlių priėmimo metu sudarė 8 mln. Lt. Pagal bankų kreditavimo tvarką bendrovei galėjo būti teikiamos iki 70 proc. turto vertės paskolos, šiuo atveju – iki 5,6 mln. Lt. Tačiau iš indėlininkų surinktų indėlių suma nuo 1994 m. balandžio 1 d. nuolat viršijo 80 mln. Lt sumą. Tai rodo, kad rinkdama lėšas iš gyventojų bendrovė neturėjo jokių garantijų, kad šiuos indėlius grąžins. Tipinių lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutarčių, kurias pasirašinėjo J. Barysienė ir indėlininkai, 1.1 punkte buvo įrašyta, kad įmonė priima lėšas ir jų grąžinimą užtikrina savo turtu. Tačiau šis sutarties punktas buvo apgaulingas, nes realus bendrovės turtas kelis kartus buvo mažesnis už skolas. Periodinėje spaudoje skelbiant apie indėlių priėmimą, buvo naudojama EBSW grupės emblema ir nurodoma, kad nupirkta turto už 64 mln. Lt, nors EBSW grupė ir IAB IKHK niekada tokio turto neturėjo ir nevaldė. Surinktos gyventojų ir skolintos iš organizacijų lėšos, prisidengus įvairiomis sutartimis (privatizavimo programa, avansais pirkimams ir kt.), buvo perskolinamos bei išduodamos juridiniams ir fiziniams asmenims.
20. Surinktus indėlius IAB IKHK panaudojo valstybinio turto privatizavimui, EBSW grupės kitų įmonių akcijų įsigijimui, perskolino kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, naudojo atsiskaityti su indėlininkais. Į EBSW grupės investicines akcines bendroves IAB IKHK investavo 3 042 230 Lt, 10 proc. viršydama šių bendrovių įstatinio kapitalo limitą. Kadangi šių bendrovių veikla nuostolinga, jokių pajamų šios investicijos nedavė.
21. Nuo 1994 m. antrojo pusmečio, kai bendrovėje susidarė bankroto situacija, indėlių iš gyventojų buvo surenkama mažiau, negu reikėjo išmokėti pagal sutartis. Sutriko atsiskaitymas su kreditoriais, skola kreditoriams 1994 m. liepos 1 d. išaugo iki 80,2 mln. Lt. Taip atsitiko dėl to, kad 1994 m. sausio–balandžio mėn. bendrovė iš kasos V. Krasnickui išdavė 39,5 mln. Lt iš gyventojų surinktų lėšų tariamai privatizavimo programai vykdyti. V. Krasnickas iki bankroto bylos iškėlimo 1995 m. liepos 21 d., kol buvo skaičiuojamos palūkanos, už šias lėšas neatsiskaitė ir padarė bendrovei 47 mln. Lt žalą.
22. Bendrovė, būdama skolinga kreditoriams, toliau skolinosi lėšas ne atsiskaitymui su kreditoriais, o kaupė lėšas tolesniam abejotinų įmonių, kurioms įtaką turėjo EBSW grupė, akcijų pirkimui.
1. Valstybinio turto privatizavimas, prasidėjęs 1991 m. rugpjūčio mėn., vyko pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą (Žin., 1991, Nr. 10-261), kitus įstatymus, Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimus ir Vyriausybės nutarimus, reglamentuojančius pirminio privatizavimo procesą, kuris tęsėsi iki 1995 m. Privatizavimas vyko už investicinius čekius, kurie buvo išdalyti visiems Lietuvos gyventojams. Dalis įmonių buvo privatizuojama už laisvai konvertuojamą valiutą. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme galimybė dalyvauti privatizavimo procese buvo suteikta tik fiziniams asmenims ir fizinių asmenų grupėms. Įstatyme nebuvo leista investicinius čekius parduoti. Privatizavimo eiga parodė, kad, uždraudus parduoti investicinius čekius kitiems asmenims, sėkmingai privatizavimo eigai Lietuvoje nepakanka Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme numatytų subjektų, galinčių įsigyti privatizuojamą turtą, – fizinių asmenų ir jų sudarytų grupių, todėl gana greitai buvo įteisintas naujas subjektas – investicinės akcinės bendrovės.
2. Vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 446 „Dėl investicinių sąskaitų panaudojimo steigiant investicines akcines bendroves“ (Žin., 1991, Nr. 33-919), investicinės akcinės bendrovės buvo steigiamos, reorganizuojamos, likviduojamos ir valdomos pagal Akcinių bendrovių įstatymą (Žin., 1990, Nr. 24-594), tik jų įstatuose turėjo būti nurodyta, kad bendrovės paskirtis yra investicinė veikla. Steigiamų investicinių akcinių bendrovių akcijų emisiją registravo Vertybinių popierių komisija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 646 „Dėl Vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo“ (Žin., 1992, Nr. 29-876). Vertybinių popierių komisijai pagal šio nutarimo 4.2 punktą buvo pavesta iki 1992 m. rugsėjo 20 d. parengti investicinių akcinių bendrovių veiklą reglamentuojančius dokumentus. Vyriausybės nutarimais buvo reglamentuota investicinių akcinių bendrovių steigimo ir informacijos atskleidimo visuomenei tvarka, ribojamas jų dalyvavimas privatizavimo procese ir kt.
3. Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarka patvirtinta Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ vykdymo“ (Žin., 1992, Nr. 10-269). Šio nutarimo 2.1 punkte nurodyta, kad investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėje sąskaitoje turimas investicines lėšas.
4. Po EBSW grupę sudariusių investicinių akcinių bendrovių įregistravimo buvo pradėta visoje Lietuvoje masiškai supirkinėti iš gyventojų investicinius čekius ir pirkti objektus viešai pasirašant akcijas privatizavimo tarnybose bei perkant objektus aukcionuose. S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino, kad „investicinių akcinių bendrovių įsteigimas pagal Akcinių bendrovių įstatymą buvo įteisintas 1992 m. pavasarį. Tuo metu Vyriausybė (aš turiu galvoje – G. Vagnoriaus) viešai skelbė, kad šis leidimas reiškia tiktai pradėti tokių bendrovių steigimosi procesą, o artimiausioje ateityje, tai yra kelių mėnesių laikotarpiu, buvo planuojama priimti teisės aktus, kurie leistų tokioms bendrovėms pasirinkti du mano minėtus kelius – būti investiciniais fondais arba investicinėmis holdingo įmonėmis. Ir vienu, ir kitu atveju būtų buvusi reglamentuota tvarka, pakankamai griežtos kontrolės procedūros, reikalavimai kapitalui, likvidumui, kiti rodikliai ir visa kontrolės sistema ir nebūtų buvusi sudaryta galimybė kelerius metus nekontroliuojamai kaupti žmonių investicines lėšas, rinkti pinigus ir oficialiai įsigyti iki 30 proc. kiekvienos privatizuojamos įmonės akcijų.“
5. V. Pakalniškis Komisijai paaiškino: „buvo galvojama iš tikrųjų, kad tie žmonės, kurie gavo vienkartines išmokas, nebūtų apgauti. Pagrindinis tada apsaugojimo būdas buvo, man atrodo, draudimas pardavinėti tas vienkartines išmokas arba vadinamuosius čekius, kad niekas negalėtų jų įsigyti. Bet toks administracinis draudimas tikriausiai nebuvo pats efektyviausias. Susirado po kiek laiko kitas formas. Ir buvo matoma, kad tas nepadeda nieko.“ A. Z. Kaminskas Komisijai paaiškino, kad „paradoksali situacija buvo: laikraščiai pilni skelbimų ir niekas nematė, niekas nenorėjo matyti. Mes, kaip ministerija, kaip Centrinė privatizavimo komisija, tokių įgaliojimų neturėjom.“
6. 1990 m. vasario 22 d. priimtas Vyriausybės įstatymas (Žin., 1990, Nr. 11-330) ir 1991 m. vasario 28 d. priimtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas leido Vyriausybei sukoncentruoti išimtines galias vykdant privatizavimo procesą. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. I-1147 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ (Žin., 1991, Nr. 10-263) Vyriausybei buvo pavesta priimti nutarimus, kurių reikia Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymui įgyvendinti. Šiuo nutarimu aukštesniosios pakopos savivaldybės buvo įpareigotos sudaryti miestų (rajonų) privatizavimo komisijas ir tarnybas bei pasirengti privatizavimo informacinių biuletenių leidimui, taip pat parengti vietinio ūkio privatizavimo programų projektus ir juos pateikti Vyriausybei.
7. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnis nustatė, kad privatizavimo objektu negali būti valstybinis turtas, kuris neperkainotas pagal Vyriausybės nustatytas taisykles. Atkreiptinas dėmesys, kad Vyriausybės 1992 m. kovo 23 d. nutarimas Nr. 180 „Dėl pagrindinių priemonių vertės bei investicinėse sąskaitose esančių lėšų indeksavimo ir gyventojų indėlių“, kuriuo buvo indeksuota valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių, akcinių bendrovių vertė, buvo pakeistas tik 1994 m. balandžio 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 278 „Dėl Privatizuojamų objektų (įmonių) turto vertės indeksavimo ir atsiskaitymo už šiuos objektus (įmonių akcijas) taisyklių ir Gyventojų, investicinių akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir žemės ūkio bendrovių investicinėse sąskaitose (nebalansinėje jų dalyje) esančių lėšų indeksavimo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“. Tik 1995 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652) Vyriausybė patvirtino bendruosius turto vertės nustatymo principus. R. Šukys Komisijai paaiškino, kad tai buvo „pirmas kartas, kai, ir tik Vyriausybės lygiu, buvo pradėta galvoti apie turto vertinimą, apie turto vertinimą visais atvejais: privatizavimo, investavimo ir pan. Visais kitais atvejais buvo balansinės vertės, komisijų tvirtinamos vertės nustatomos (buvo labai madinga) ir tos vertės, kai turtas neindeksuotas, – kaip jį dabar įvertinti, verslo kaip tokio niekas nevertino, vertino paskatas.“
8. R. Šukys paaiškino, kad turto indeksavimo juridinės problemos buvo akivaizdžios: „... labai akivaizdžiai visi į akis žiūrėjo ir tylėjo. Akivaizdu buvo. To reikėjo tam, kad valstybės akcines įmones iš pelno, padidinus įstatinį kapitalą, būtų galima padaryti uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Ir direktoriai, ir kiti akcininkai ten jau buvę, kur ten 10 proc., paskui 30 proc. darbuotojų tampa savininkais. Už kapeikas įmones pasiima. Štai iš kur atsirado mūsų milijonieriai. Todėl reikėjo laikyti maksimalią... ir tai galiojo pagal įstatymus, tai buvo teisėta. Valstybė bandė ginčytis, bet ir aš ten neradau kur prikibti, nes buvo toks įstatymas. Ir svarbiausia jis buvo G. Vagnoriaus laikais priimtas, tas įstatymas. Jo paprasčiausiai nekeitė. Neindeksavo ir nekeitė įstatymo.“ V. Pakalniškis Komisijai paaiškino, kad „didžiausia problema vis dėlto buvo neatitikimas tarp įmonės turto kainų, nebuvo perkainuota laiku.“ S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „... aš asmeniškai (pareigas minėjau) ne vieną kartą 1992 metų pabaigoje ir 1993 metų pradžioje, ne kartą, kreipiausi į tuometinį premjerą dėl būtinumo indeksuoti valstybės turtą. Paskutinis indeksavimas buvo 1992 m. balandį, buvo nutarimas Nr. 180, o praėjus maždaug pusmečiui, praktiškai buvo jau Naujieji metai, tai bus sunku buhalteriams užbaigti ūkinius metus (visi balansai, finansinės ataskaitos ir panašiai) ir turto indeksavimas sutrukdytų tokį procesą. Aš girdėjau tokius motyvus. Miestų centruose ir kitur esantis turtas, statiniai buvo nupirkti maždaug už tokią kainą, kiek kainavo geri batai, ir pagal tokias kainas valstybės turtas, kaip turtinis įnašas, būdavo investuojamas į privačias įmones. Būtent pagal tai. Pirmiausia tuo pasinaudojo tokios struktūros kaip EBSW, pigiai ir greitai įsigydamos didelį valstybės turto kiekį.“ S. Vaitkevičius Komisijai taip pat aiškino: „... reikalingos buvo įstatymo pataisos. Galų gale aš 1993 metais įkalbėjau poną B. Lubį ir jis 1993 metų pačioj pradžioj, aš pamenu, tai buvo ir jis, asmeniškai savo ranka (pabrėžiu – nebuvo Vyriausybės posėdyje tai svarstyta) jis įrašė... Turėjo premjeras tokią teisę pagal to meto reglamentą į teikiamą Seimui svarstyti tam tikrą įstatymų paketėlį dėl suteikimo Vyriausybei teisės tokias investicines akcines bendroves Vyriausybei pačiai nustatyti teisinę tvarką – transformuoti į mano minėtas struktūras. Tačiau tuometiniame Seime 1993 metų pradžioje šis klausimas buvo užblokuotas ir EBSW įsteigtos įmonės, jūs puikiausiai žinote, tokios kaip „Šviesus rytojus“ ir visokios panašios į jį, praktiškai nekontroliuojamos veikė iki 1995 metų, kol šitie įstatymai buvo priimti.“
9. 1992 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl valstybinio turto privatizavimo aukcionų ir viešo akcijų pasirašymo atidėjimo“ (Žin., 1992, Nr. 36-1098). Šiuo įstatymu nuo 1992 m. gruodžio 12 d. iki 1993 m. sausio 15 d. buvo atidėtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių nuostatų galiojimas. A. Šleževičius Komisijai paaiškino: „1993 m. pradžioje Seimas, matydamas tokią padėtį (naujos sudėties Seimas), priėmė sprendimą daryti privatizavimo pertrauką. Bet po to panagrinėjus buvo prieita prie išvados, man dar nebūnant premjeru, kad iš esmės juk negalima pakeisti žaidimo taisyklių žaidimo viduryje.“ A. Z. Kaminskas Komisijai paaiškino: „mano akimis žiūrint, pati didžiausia problema susidarė po 1992 m. pabaigos, kada buvo sustabdytas privatizavimas 3 ar 4 mėnesiams, tai leido visuomenei bendroves pergrupuoti arba sukaupti finansines lėšas, jos labai aktyviai tada pasireiškė privatizavime. Tai yra pagrindinė problema, mano akimis žiūrint, leidusi būtent toms grupuotėms, ypač nusikalstamoms grupuotėms, sudalyvauti aktyviai privatizavimo procese. Nes iki tol Centrinė privatizavimo komisija laikėsi nuostatos, kad reikia kuo daugiau parduoti objektų, kad reikia kaip tik daugiau išskaidyti jėgas, kad negalėtų to proceso stipriai paveikti tos finansinės grupuotės.“ R. Šukys Komisijai paaiškino: „... investicinės akcinės bendrovės pajuto, kad... beveik nekontroliuojamas visas mechanizmas (niekas tų nuostatų, vėlesnių... privatizavome įmonę, ir baigėsi), ir pradėjo daryti, ką nori. Dar bandė prokuratūra kai kurioms bendrovėms kelti klausimus, dar iki 1994 metų nutarimu... Europos investicija buvo ir t. t.... kai aukcionuose privatizuodavo objektų daugiau, negu buvo leidžiama pagal Vyriausybės nutarimą. Ten buvo leidžiama atsižvelgiant į kapitalą – ne daugiau kaip 20 proc. kapitalo panaudoti aukcionuose įsigyjant. Investicinės akcinės bendrovės sukaupė didžiules privatizavimo lėšas ir niekas to nesulaikė. Ir tada, kai buvo metama į aukcionus didžiulės lėšos, tokiais kiekiais perkama nepaisant jokių protingų kainų, nes kontrolės nebuvo, visų kitų fizinių asmenų grupių galimybės privatizuoti tapo niekinės. Perėjo į investicinių akcinių bendrovių lygį, ką mes matome – EBSW struktūras ir kitas struktūras.“
10. Pirmiau minėto įstatymo pasekmė – 1993 m. sausio 28 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl įstatymo „Dėl darbuotojų pirmenybės įsigyti privatizuojamų įmonių akcijas“ pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 5-91) ir 1993 m. vasario 2 d. – įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo papildymo ir pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 6-116). Šie du įstatymai pasunkino investicinių akcinių bendrovių (toliau – IAB) dalyvavimą privatizuojant įmones, nes užkirto kelią net ir teorinei galimybei „iš šalies“ viešo akcijų pasirašymo metu nusipirkti įmonės akcijų paketą be įmonės darbuotojų, nes IAB ir kiti asmenys geriausiu atveju galėjo įsigyti tik 39 proc. akcijų. Šiuo atveju atsirado galimybės įmonių vadovams ar įvairioms fizinių asmenų grupėms, palyginti nedidelėmis sąnaudomis, įsigyti privatizuojamus objektus, nes darbuotojai pirko akcijas už nominalią vertę ar šiek tiek didesnę kainą, bet ne už akcijų pardavimo kainą. IAB turėjo galimybę perpirkti šias akcijas mokėdama mažesnę kainą. Susidarė akcijų nominalios vertės ir emisijos kainos skirtumas – iki 100 ir daugiau kartų.
11. Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų įmonių veiklą 1991–1994 m. reglamentavo Valstybinių įmonių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 30-709). Šio įstatymo 28 straipsnio 1 punktas numatė, kad akcinis kapitalas gali būti didinamas inter alia ir iš pelno dalies, kuri šio įstatymo nustatyta tvarka priskirta akciniam kapitalui. Įstatinio kapitalo didinimo tvarką nustatė Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinio kapitalo didinimo iš savo lėšų“ (Žin., 1992, Nr. 11-297). Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų ir valstybės kontroliuojamų įmonių veiklą nuo 1995 m. sausio 1 d. reglamentavo Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas (Žin., 1994, Nr. 102-2049), nenumatęs kapitalo akcionavimo ir privataus kapitalo dalyvavimo valstybės ar savivaldybės įmonėje, taip pat Akcinių bendrovių įstatymas, kuris numatė galimybę didinant bendrovės akcinį kapitalą iš bendrovės lėšų visiems akcininkams nemokamai gauti akcijų proporcingai turimų akcijų nominaliai vertei ir kad, didinant akcinį kapitalą papildomais įnašais, emisijos kaina negali būti mažesnė už nominalią akcijų vertę, o, didinant įstatinį kapitalą papildomais nepiniginiais (turtiniais) įnašais, juos įvertina bendrovės revizorius arba valdybos paskirtas nepriklausomas ekspertas ar jų komisija. Valstybės kontrolė 1997 m. rugsėjo 15 d. ataskaitoje Nr. 5 pažymėjo, kad nei valstybės įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose nebuvo numatyta institucija, privalanti kontroliuoti sąlygų laikymąsi iki valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės įstatų įregistravimo įmonių rejestre, kol įteisinama nuosavybė. Valstybės kontrolė konstatavo, kad, didinant valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinį kapitalą iš įmonės pelno, įmonės nebūna patenkinusios įmonių kreditorių ir valstybės (savivaldybių) reikalavimų, be to, naujos akcijos skirstomos neproporcingai turimų akcijų nominaliai vertei.
12. Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. rezoliucija „Dėl atsakymo į paklausimą dėl valstybinės įmonės „Lietuvos spauda“ statuso pakeitimo“ (Žin., 1994, Nr. 93-1812) konstatavo, kad Vyriausybė laiku nepateikė, o Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę, taip pat Vyriausybė laiku neindeksavo valstybinio kapitalo bei neužtikrino tinkamos finansinės drausmės, daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijos, pasinaudodamos įstatymų ydomis, didino akcinį kapitalą iš pelno ir perėmė valstybinio kapitalo valdymą neprivatizuodamos šio kapitalo (ar jo dalies) pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Šios rezoliucijos 5 punkte Seimas pasiūlė Vyriausybei per du mėnesius pateikti Seimui įstatymo dėl valstybės turto privatizavimo ne pagal valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančius įstatymus sustabdymo ir valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių, neprivatizuotų pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, perregistravimo į akcines bei uždarąsias akcines bendroves pasekmių likvidavimo projektą, taip pat įstatymo (įstatymo pataisų) projektą, pagal kurį rejestro tvarkytojas, gavęs atitinkamų kontroliuojančių institucijų išvadą, galėtų panaikinti akcinio kapitalo padidinimo registravimą arba Ekonomikos ir Finansų ministerijos galėtų taikyti adekvačias ekonomines sankcijas toms valstybinėms įmonėms, kurios savavališkai, neatsiskaičiusios su biudžetu ir kreditoriais, panaudojo likutinį pelną akciniam kapitalui padidinti, kad būtų atkurtas socialinis teisingumas, pažeistas priėmus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, lėmusius, kad likutinis pelnas tapo ne kapitalo savininko, bet atskiro kolektyvo nuosavybe. Tačiau Vyriausybė į šiuos Seimo suformuluotus pasiūlymus neatsižvelgė ir nepritarė Valstybės kontrolės pasiūlymams dėl nustatytų pažeidimų ištaisymo būdų. Atkreiptinas dėmesys, kad per 1996 metus nė vienas iš Valstybės kontrolės 1996 m. sausio 20 d. ataskaitoje Nr. 10 „Dėl valstybei priklausančių akcijų atstovavimo būklės“ pateiktų pasiūlymų nebuvo įgyvendintas.
13. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. I-1204 „Dėl Centrinės privatizavimo komisijos skyrimo“ (Žin., 1991, Nr. 12-315) buvo paskirta Centrinė privatizavimo komisija ir patvirtinta jos sudėtis.
14. 1991 m. balandžio 12 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 130 „Dėl valstybinio turto privatizavimo dokumentų tvirtinimo“ (Žin., 1991, Nr. 14-378) patvirtino privatizavimo programų sudarymo principus. Respublikinio lygio privatizavimo programas rengė Ekonomikos ministerija kartu su kitomis ministerijomis ir valstybinėmis tarnybomis bei miestų (rajonų) privatizavimo) komisijomis. Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas atliko visų Lietuvos ūkiui priskirtų objektų privatizavimo programų ekspertizę. Valstybės kontrolės 1994 m. kovo 23 d. pažymos Nr. 03-05-429 duomenimis, Centrinė privatizavimo komisija yra sprendimų tvirtinimo, o Privatizavimo departamentas – jų pateikimo ir vykdymo organas. Savivaldybių lygmeniu analogiškai pasiskirsčiusios privatizavimo komisijos ir tarnybos. 1991 m. balandžio 18 d. ekonomikos ministro įsakymu buvo įsteigtas naujas ministerijos struktūrinis padalinys – Privatizavimo skyrius, o nuo 1992 m. sausio 2 d. – Privatizavimo departamentas.
15. Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamento pareigūnai dalyvavo rengiant Vyriausybės nutarimų, turinčių padėti įgyvendinti Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, projektus, tačiau pateiktuose projektuose nebuvo siūloma sunorminti ar panaikinti įstatymų ir nutarimų kolizijas (pvz., Valstybinių įmonių įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 31 straipsnio), nes šio įstatymo galiojimas sudarė sąlygas akcionuoti turtą išvengiant privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Privatizavimo departamentas nesiūlė ir neparengė teisės aktų projektų valstybinio turto, esančio įmonėse, išbrauktose iš įmonių, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašų, ir įmonėse, išbrauktose iš specifinės paskirties įmonių sąrašų, privatizavimui. Dėl to, privatizuojant šiose įmonėse valstybinį turtą, įmonės darbuotojai išpirkdavo jį pagal nominalią vertę (30 proc. išbraukta iš įmonių, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašų ir 20 proc. – iš specifinės paskirties sąrašų), o likusį valstybinį kapitalą darbuotojai toliau išpirkdavo uždaru būdu, padidinus akcinį kapitalą iš pelno iki įmonės – uždarosios akcinės bendrovės statuso. Nei valstybinių įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, nei Vyriausybės nutarimuose nebuvo numatyta institucija, privalanti kontroliuoti šių sąlygų laikymąsi iki valstybinės ar valstybinės akcinės įmonės įstatų registravimo įmonių rejestre.
16. Vyriausybės Privatizavimo departamentas metodiškai vadovavo įgyvendinant Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, teikė konsultacijas, rengė seminarus. Panaikinus Vyriausybės Privatizavimo departamentą, Vyriausybės vienkartiniais pavedimais ir savo iniciatyva šias funkcijas atliko Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas, tačiau 1993 m. spalio 5 d. ekonomikos ministro įsakymu buvo panaikintas ir Privatizavimo departamento Metodologinis skyrius.
17. 1993 m. vasario 2 d. priimto įstatymo Nr. I-64 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo papildymo ir pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 6-116) 2 punkte buvo nustatyta, kad Centrinę privatizavimo komisiją ir jos pirmininką skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Jokių profesinių, teisinių ar kitokių kriterijų Centrinės privatizavimo komisijos nariams nebuvo nustatyta, nereglamentuota ir atleidimo bei skyrimo tvarka – visiška diskrecija.
18. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1991 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. I-1847 „Dėl Lietuvos Respublikos objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 1991, Nr. 29-789) patvirtino objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašą, kurį sudarė 116 respublikos ir vietiniam ūkiui priskirtų objektų bei įmonių.
19. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. I-2659 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimų privatizavimo klausimais dalinio pakeitimo“ (Žin., 1992, Nr. 20-591) leidus Centrinei privatizavimo komisijai keisti ir papildyti privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą objektų sąrašą, šis sąrašas dažnai buvo keičiamas. Išbraukus įmones iš objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašų, pasinaudoję įstatymų spragomis, valstybinių įmonių ir valstybinių akcinių bendrovių vadovai didino akcinį kapitalą iš pelno rezervo fondo (Valstybinių įmonių įstatymo 31 straipsnis, Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 51). Sukaupus daugiau negu 50 procentų akcinio kapitalo, įmonės buvo registruojamos uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis ir išsipirkdavo valstybei priklausančias akcijas uždaru būdu pagal nominalią vertę. Iš sąrašų buvo išbrauktos net tos įmonės, kurios buvo parengtos privatizuoti už laisvai konvertuojamą valiutą, konsultacinės firmos KPMG Peat Marwick, kartu dalyvaujant įmonių steigėjams. Tuo pačiu būdu būdavo privatizuojamos ir įmonės, išbrauktos iš specifinės paskirties įmonių sąrašo.
20. A. Šleževičius Komisijai paaiškino, kad bendra strategija tokia: „per tą laikotarpį, kiek pamenu, taip įsivaizduoju ir logiką tų visų sprendimų, kad nė vieno investuotojo neatsirado.“ S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „... pradėjus tą privatizavimo procesą, buvo siekta, kad už investicines išmokas būtų privatizuotos daugiausia vidutinės ir smulkiosios įmonės, kurioms nereikia restruktūrizavimo ir didelių investicijų, o kitos įmonės būtų privatizuotos už laisvai konvertuojamą valiutą, ateityje – už pinigus. Aukščiausioji Taryba (aš turiu galvoje – pirmoji) patvirtino, kaip jūs žinote, 110 tokių įmonių sąrašą. Vėliau tokia teisė – įtraukti įmones į tą sąrašą – buvo suteikta Centrinei privatizavimo komisijai ir ši komisija (nematau reikalo slėpti)... tai komisijai, pirminei, absoliučią daugumą dokumentų ruošė mano vadovaujamas skyrius. Mes pateikėme tokį pasiūlymą ir komisija pritarė: buvo išplėstas tas sąrašas iki 165. Vėliau, po Seimo rinkimų, iš to sąrašo, tų stambiųjų įmonių, liko 35 smulkiosios, vidutinio smulkumo įmonėlės privatizavimui už laisvai konvertuojamą valiutą, o kitos, kurioms reikėjo investicijų arba restruktūrizavimo, buvo išbrauktos ir pateiktos privatizuoti bendra tvarka. Kadangi tai buvo ganėtinai stambios įmonės, tai eiliniai žmonės jų, aišku, ir pirkti negalėjo. Ganėtinai nebuvo visiškai patrauklios, o tos investicinės akcinės bendrovės, turėdamos sukaupusios kapitalą, tai darė. Vėliau veikė jums žinomas pinigų plovimo mechanizmas, paėmimo galbūt mechanizmas. Tokios įmonės būdavo užstatomos bankams, paimama paskola, paskolos davėjai, turiu galvoje, įmonės savininkai, per tą įmonę ar tiesiogiai pasiimdavo tuos pinigus, o įmonės likdavo be pinigų, su įkeistu turtu. Ir viskas. Galiu paminėti net konkretų pavyzdį, kurį aš puikiai prisimenu, kai... Aš turiu galvoje tą pačią EBSW įsigytą įmonę. Pavyzdžiui, Kauno „Banga“ tokia... Kaip šiandien prisimenu atėjusį direktorių, kai buvo jau suderinę klausimą dėl jų restruktūrizavimo... tvirtino.. Jam bandžiau įrodyti, kad pagal Vyriausybės nutarimą restruktūrizuoti... karinę pramonę, įsiskaidykit į tokias veiklas, kurioms būtų galimybė išgyventi. Tuo labiau, žinokite, tuo metu pas mane pradėjo kaip iš konvejerio eiti tie potencialūs pirkėjai. Aš turiu galvoje – už laisvai konvertuojamą valiutą. Domėtis, tarp jų ir „Banga“. Tačiau įmonės vadovas kategoriškai atsisakęs tai daryti pasakydamas, kad aš neišmanau ir panašiai... Gimė premjero rezoliucija, kuri leido... ir panašiai. Žodžiu, rezultatas dėl Kauno „Bangos“ buvo toks kaip ir dėl daugelio analogiškų, panašių įmonių. Jūs žinote, EBSW įsigijo, rezultatai buvo tokie kaip ir kitų... „Sirijaus“ ir daugelio daugelio kitų. Tokių, kaip aš sakiau, pavyzdžių yra daug.“
21. Privatizuojamų objektų akcijų emisijos kainų analizė, atlikta Ekonomikos ir privatizavimo instituto, parodė, kad įkainavimas buvo pakankamai subjektyvus ir valstybės mastu nereguliuojamas jokiais kriterijais. Įteisinus įmonių darbuotojų privilegijas įsigyti iki 50 procentų įmonės turto ir neapribojus įmonėje darbuotojų kvotos, keletas darbuotojų (dažniausiai įmonės vadovai) supirkdavo įmonės akcijas pagal nominalią vertę. Kai kurių įmonių darbuotojai, padidinę akcinį kapitalą iš pelno ir įsiregistravę uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, nebedalyvavo pirminio privatizavimo procese ir išsipirkdavo valstybinį turtą. Valstybei siekiant atkurti vieno ar kelių akcininkų pažeistus turtinius interesus, būtų tekę inicijuoti teismo procesus, kuriuose būtų daug atsakovų, ir tai pažeistų turtinių interesų atkūrimą darė praktiškai neįmanomą. Be to, Akcinių bendrovių įstatyme nenumatytas klaidų, dėl kurių akcininko ar kelių akcininkų turtiniams interesams buvo padaryta žala, jas išaiškinus vėliau negu per 30 dienų po akcininkų susirinkimo, ištaisymo teisinis mechanizmas.
22. S. Vaitkevičius Komisijai paaiškino: „buvo praktiškai nebaudžiama už pažeidimus, susijusius su valstybinio turto privatizavimo procesu. Tai yra netikslių, valstybės nenaudai duomenų pateikimas, Vyriausybės nutarimų nevykdymas, pavyzdžiui, dėl turto inventorizavimo, teisinio žemės pastatų registravimo, žemės ribų nustatymo ir t. t. Nepaisant teisės aktų, kuriuose buvo numatyta administracinė, baudžiamoji atsakomybė už pažeidimus valstybinio turto pirminio privatizavimo metu, priėmimo, kiek man žinoma, už tokius pažeidimus, be įspėjimų, pastabų ir panašiai, niekas rimčiau nubaustas nebuvo, o kad pažeidimų buvo gausu, nesunku įsitikinti paėmus Centrinės privatizavimo komisijos protokolus. Aš juos turiu. Tai yra aukščiausio lygio privatizavimo institucijos dokumentai. Ir tuose dokumentuose (aš turiu omeny – protokoluose) užfiksuota gausybė įpareigojimų, pasiūlymų ministerijoms patikslinti netikslius duomenis, susijusius su... objektu, tai yra tam tikros įmonių vadovų ir jų finansininkų „klaidos“, kurios buvo pastebėtos aukščiausiu lygiu. Ir tos klaidos buvo daromos, deja, tik į vieną pusę – valstybės nenaudai. Iš prokurorų, kurie aktyviai, pabrėžiu, ėmėsi rinkti įkalčius prieš pažeidėjus, išskirčiau Klaipėdos prokurorą S. Stulpiną, kurį asmeniškai daug kartų konsultavau jam rūpimais klausimais tiek telefonu, tiek raštu. Kiek pamenu, net ir jo pastangų neužteko, teismuose bylos nebuvo laimėtos. Tai yra pralaimėtos.“ Be to, Komisija nustatė, kad nebuvo ir jokios atsakomybės už privatizavimo pasekmes.
23. Valstybinių įmonių įstatymo nuostata, suteikianti teisę pačiai valstybinei įmonei daryti papildomas investicijas iš įmonės pelno ir pritrauktų iš šalies lėšų, sudarė sąlygas, kuriomis netaikant privatizavimo taisyklių, numatytų Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme, valstybė netenka valstybinių įmonių valdymo kontrolės ir turtinių teisių. Valstybinių įmonių įstatymas ir Akcinių bendrovių įstatymas sudarė sąlygas įmonėms didinti įstatinį kapitalą nedalyvaujant steigėjams ir pasinaudojant prieštaravimais įstatymuose.
24. Valstybės kontrolė nustatė atvejų, kai privatizavimo tarnybų pareigūnai netikrino privatizuojamų objektų pateikiamų dokumentų juridinio pagrįstumo. Privatizavimo tarnybos tvirtino aukcionų rezultatus, nors aukcionų dalyvių grupės steigimo sutartys buvo negaliojančios.
25. Valstybės kontrolės 1997 m. rugsėjo 15 d. ataskaitoje akcentuoti tipiniai valstybinių įmonių ir akcinių bendrovių įstatinio kapitalo formavimo pažeidimai. Pirma, didinant valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinį (nominalų akcinį) kapitalą iš įmonės pelno, įmonės nėra patenkinusios įmonių kreditorių ir valstybės (savivaldybės) reikalavimų. Antra, didinant akcinių bendrovių įstatinį kapitalą iš įmonės pelno, akcijos skirstomos neproporcingai turimų akcijų nominaliai vertei.
26. Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, kad „valstybės akcijų tvarkytojas (steigėjas ar jo įgaliotas atstovas) turi tokias pat teises kaip ir kiti akcininkai – privataus kapitalo savininkai. Jeigu toks valstybės turtas yra tvarkomas pažeidžiant savininko interesus, iškyla to turto tvarkytojo (įmonės steigėjo ar jo įgalioto asmens) atsakomybės klausimas. Pažymėtina, kad valstybės turimų akcijų įvairių rūšių įmonėse tvarkymas, kiti tokio valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimai įstatymuose turėtų būti reglamentuojami detaliau, tiksliau apibrėžiant turto tvarkytojo įgaliojimus ir atsakomybę už jam patikėto valstybinio turto praradimą.“
27. Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime taip pat atkreipė dėmesį, kad „dar 1990 metais priimtuose įmonių veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose buvo įtvirtintos teisinės prielaidos valstybinėms įmonėms, iš pelno padidinusioms akcinį (privatų) kapitalą, persiregistruoti į akcines ar uždarąsias akcines bendroves. Tiek ankstesniame, tiek dabar galiojančiame Akcinių bendrovių įstatymuose yra nustatyti kriterijai (įstatinio kapitalo dydis, akcininkų skaičius), nuo kurių priklauso bendrovės rūšis (akcinė ar uždaroji akcinė bendrovė). Jeigu valstybinei įmonei registruojantis į uždarąją akcinę bendrovę pagal Valstybinių įmonių įstatymą buvo pažeisti minėti įstatyme nustatyti kriterijai, tai yra ne teisės normos atitikimo Konstitucijai, o įstatymo normų taikymo klausimas.“
28. EBSW grupė naudojosi ne tik teisės aktų spragomis, tačiau ir kitais neteisėtais būdais siekdama privatizuoti įmones ar kitais būdais įmonėms daryti įtaką. K. Urbaitis Komisijai paaiškino: „pastebėjom, kad čia yra iš privatizavimo tarnybos nutekėjimas, nes kitaip jie negalėtų daryti poveikio tiems, kas nori dalyvauti aukcionuose“. Be to, K. Urbaitis atkreipė dėmesį į tai, kad „iš pradžių tikrai buvo aukštos kainos, o paskui jos pradėjo smukti“. V. Pakalniškis Komisijai paaiškino: „jeigu tu kažką nori išstumti iš aukciono, reikia naudoti atvirą būdą, fizinę jėgą. Tokių dalykų buvo ir teisėsauga jau turi į tokius dalykus reaguoti. Tai buvo pirmieji dalykai.“ A. Z. Kaminskas paaiškino, kad „buvo tokių dalykų, kai po aukciono ateidavo pas pilietį, kai sužinodavo, kas toksai, ir prievartaudavo atsisakyti arba perduoti. Tokių atvejų buvo. Bet tai vėl – teisėsauga sėdėjo, tylėjo ir nematydavo.“ K. Urbaitis Komisijai paaiškino: „esmė ta, kad buvo varžomas dalyvavimas tame aukcione. Čia esmė visa buvo sužinojus, kas nori dalyvauti ir užsiregistruoti, asmenys, kurie būdavo tarnyboje.“
29. R. Šukys Komisijai paaiškino, kad EBSW grupės veikimo principas „buvo dalyvavimas per asmenis, per pasitikėjimą asmenimis, per giminystės ryšius. Vyrai, žmonos, broliai, seserys, vaikai, vaikaičiai ir t. t., nes tos pačios pavardės.“ S. Godelis Komisijai sakė, kad EBSW grupė „kontrolinių paketų niekad neturėjo. Turėjo maksimum gal apie 30 procentų kada nors kurioje nors įmonėje (elektronikos sektoriaus – Komisijos pastaba)“, tačiau teigė, kad EBSW grupė savo įtaką realizavo per įmonių vadovus.
30. A. Simaška Komisijai paaiškino: „EBSW vadovai, jūs teisingai pastebėjote, jie turėjo ryšius. Aš neneigiu to.“ Be to, A. Simaška, teikdamas paaiškinimus apie savo veiklą įmonėje „Jūra“, teigė: „aš iš praeities gerai pažinojau Gintarą Petriką, todėl visus nurodymus aš iš jo gaudavau. Sako, važiuok ten, įsidarbink komercijos direktorium, viskas suderinta, dirbk.“ A. Rusakevičius Komisijai paaiškino: „A. Pašukevičius, jis eidavo į Vyriausybę, paskui ateidavo pas mane“.
31. Nuo veiklos pradžios iki 1996 m. liepos 1 d. vien tik IAB IKHK įsigijo 45 objektų akcijas, iš jų 7 pirko aukcione. Į šiuos objektus buvo investuota 42 007 220 Lt, panaudojant 8 565 696 investicinius čekius, apmokant 26 600 974 Lt grynais pinigais, gaunant iš kitų organizacijų kaip skolos padengimą akcijų už 2 452 989 Lt, apmokant iš atsiskaitomosios sąskaitos 855 000 Lt, gaunant akcijų investavus turtą įmonėse už 2 624 238 Lt ir gaunant įmonėse priskaičiuotus dividendus už 193 113 Lt.
32. Komisija nustatė, kad EBSW grupės investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos siekiant neteisėtais būdais pasipelnyti pagal tokį mechanizmą: privatizuojamų įmonių ar jų akcijų kontrolinių paketų įsigijimas – jų turto ar akcijų įkeitimas bankams – kreditų gavimas – pinigų bankams negrąžinimas. Bankai savo ruožtu prisidėjo prie tokių neteisėtų veiksmų pervesdami pinigus ne į turtą įkeitusios įmonės sąskaitą, bet į visiškai pašalinių asmenų sąskaitas. Dėl tokių veiksmų labiausiai nukentėjo privatizuotos įmonės. EBSW grupės investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos 1992 m. balandžio–spalio mėn. Tai susiję su tokia taktika: norint įsigyti didesnę privatizuojamos įmonės įstatinio kapitalo dalį, reikėjo, kad, viešai pasirašant jos akcijas, dalyvautų kuo daugiau investicinių akcinių bendrovių. Investicinių akcinių bendrovių steigimas ir dalyvavimas privatizavimo procese iš pat pradžių buvo orientuotas į privatizuojamų įmonių ar stambių akcijų paketų įsigijimą, nes investicinės akcinės bendrovės buvo bene vienintelė priemonė kaupti dideles investicinių čekių sumas ir be didesnių sunkumų juos panaudoti objektams privatizuoti. Antra, buvo nustatyti palyginti nedideli apribojimai – 50 proc. privatizuojamos įmonės įstatinio kapitalo ir 10 proc. kitos investicinės akcinės bendrovės įstatinio kapitalo. Be to, buvo galimybė visiškai nediversifikuoti savo investicijų, tokiu būdu buvo neribotas investicinių čekių panaudojimas tik vienos ar kelių įmonių akcijoms įsigyti. EBSW grupės tikslas buvo privatizavimo metu įsigyti kontrolinius ar kuo didesnius įmonių akcijų paketus, suformuoti tokių įmonių valdymo organus ir tokiu būdu daryti tiesioginę įtaką įmonių veiklai. EBSW priklausiusios investicinės akcinės bendrovės priskirtinos prie tos kategorijos investicinių akcinių bendrovių, kurias rėmė konkrečios struktūros ar kurių steigėjai ir valdymo organų nariai turėjo gerus ryšius valstybiniame sektoriuje, taip pat ryšius su privatizuojamų įmonių administracijomis. EBSW investicinės akcinės bendrovės buvo formali grupė, kuri plėtė savo veiklos ir interesų sritį visoje Lietuvoje. EBSW investicines akcines bendroves siejo tie patys steigėjai, valdymo organų nariai, būdingi bendri veiklos tikslai, suderinta taktika ir strategija privatizavimo metu. EBSW investicinių akcinių bendrovių tikslas buvo įsigyti objektų akcijų paketus. Šios investicinės akcinės bendrovės sudarė sudėtingą finansinę pramoninę struktūrą. EBSW grupė iki 1994 m. birželio 15 d. nebuvo formalizuota, visus jo padalinius siejo steigėjai – tie patys asmenys. Remiantis Vertybinių popierių komisijos analize, sudėjus EBSW investicinių akcinių bendrovių turimus įmonių akcijų paketus, EBSW grupė kontroliavo apie 40 proc. visų Lietuvoje privatizuotų įmonių. EBSW grupė turto ir kapitalo koncentraciją pasiekti galėjo dalyvaudama privatizavimo procesuose tiek per savo atstovus, tiek ir per kontroliuojamas investicines akcines bendroves. EBSW grupei priklausiusios investicinės akcinės bendrovės buvo griežta ir uždara struktūra, turinti savo finansinį mechanizmą, kurio nekontroliavo valstybės finansinės institucijos.
33. Komisija pažymi, kad nė viena valstybės institucija nepateikė Komisijai išsamaus įmonių, kurioms turėjo įtaką EBSW grupė, sąrašo. Komisija apibendrino turimus duomenis ir daro išvadą, kad EBSW grupės veiklos mastas iki šiol nebuvo pakankamai suvoktas. Komisija pažymi, kad EBSW grupė įtaką darė ir tokioms įmonėms, kuriose EBSW grupė ar jai priklausantys asmenys teturėjo vos kelis procentus balsavimo teisę suteikiančių akcijų. Komisijos turimi duomenys leidžia daryti išvadą, kad EBSW grupė įtaką turėjo šioms čia išvardytoms įmonėms, tačiau neatmetama galimybė, kad EBSW grupei galėjo priklausyti ir daugiau įmonių:
| Eil. Nr. |
Įmonės pavadinimas |
| 1. |
UAB „Emitentas“ |
| 2. |
UAB Konsultacinis centras |
| 3. |
IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija |
| 4. |
IAB „Farmacija“ |
| 5. |
IAB „Trikotažo investicija“ |
| 6. |
IAB „Šviesus rytojus“ |
| 7. |
IAB „Statybinių medžiagų investicija“ |
| 8. |
IAB „Nekilnojamasis turtas“ |
| 9. |
IAB „Bituko investicija“ |
| 10. |
IAB „Vilinvest“ |
| 11. |
IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“ |
| 12. |
UAB „Kapitalo fondas“ |
| 13. |
UAB „Aukso vilna“ |
| 14. |
UAB „Kėbulų remontas“ |
| 15. |
UAB „Autoagregatai“ |
| 16. |
UAB „Autopaletė“ |
| 17. |
UAB „Auto-AGER“ |
| 18. |
UAB Baltijos automobilių servisas |
| 19. |
UAB „Kelių žvaigždė“ |
| 20. |
UAB „Kauno transekspedicija“ |
| 21. |
AB „Kauno autoservisas“ |
| 22. |
AB „Lazdijų autotransportas“ |
| 23. |
AB „Alytaus transportas“ |
| 24. |
AB „Kauno autocentras“ |
| 25. |
AB „Žaliakalnio autotransportas“ |
| 26. |
AB „Kaišiadorių autotransportas“ |
| 27. |
AB „Biržų autotransportas“ |
| 28. |
AB „Klaipėdos autoservisas“ |
| 29. |
AB „Kauno autotransportas“ |
| 30. |
AB Marijampolės „Daisotra“ |
| 31. |
IAB „Elektronikos investicija“ |
| 32. |
AB „Nuklonas“ |
| 33. |
AB „Vilniaus vingis“ |
| 34. |
AB „Ekranas“ |
| 35. |
AB „Alma“ |
| 36. |
Kauno valstybinė televizinės aparatūros gamykla |
| 37. |
AB „Banga“ |
| 38. |
AB „Telga“ |
| 39. |
UAB „Žinau“ |
| 40. |
UAB „Varanas“ |
| 41. |
AB Prekybos bazė „Urmas“ |
| 42. |
AB „Žaibas“ |
| 43. |
AB Kauno ketaus liejykla |
| 44. |
Klaipėdos sandėlis Nr. 14 |
| 45. |
AB „Pramoninis servisas“ |
| 46. |
UAB „Baltex“ |
| 47. |
UAB „Ciklonas“ |
| 48. |
AB „Ūla“ |
| 49. |
UAB „Baltijos žaliava“ |
| 50. |
UAB „Triolė“ |
| 51. |
UAB „Barvila“ |
| 52. |
Bendra Lietuvos ir Tadžikistano įmonė „Resmon“ |
| 53. |
UAB „Metropolis“ |
| 54. |
UAB „Šaltenis“ |
| 55. |
UAB „Laislita“ |
| 56. |
UAB „Suvalkijos prekyba“ |
| 57. |
UAB „Cetarius“ |
| 58. |
AB „Palangos linas“ |
| 59. |
AB „Išlaužo žuvis“ |
| 60. |
UAB Europos automobilių centras |
| 61. |
UAB „Štormas“ |
| 62. |
UAB „Baltijos spektras“ |
| 63. |
UAB „Alšia“ |
| 64. |
UAB „Didysis Bekis“ |
| 65. |
AB „Vibrita“ |
| 66. |
AB „Plaušo plokštė“ |
| 67. |
AB „Jonavos montuotojas“ |
| 68. |
AB „Jonavos statyba“ |
| 69. |
AB „Panevėžio projektas“ |
| 70. |
AB „Žemprojektas“ |
| 71. |
AB „Kamega“ |
| 72. |
UAB „Baltijos žvaigždė“ |
| 73. |
UAB „Umbas“ |
| 74. |
UAB „Vidlaila“ |
| 75. |
UAB „Daila“ |
| 76. |
UAB „Dakija“ |
| 77. |
AB „Albitas“ |
| 78. |
AB „Dara“ |
| 79. |
AB „Lietkomercija“ |
| 80. |
AB „Vilniaus komprojektas“ |
| 81. |
AB „Kauno medis“ |
| 82. |
UAB „Silbitas“ |
| 83. |
Karinio miestelio pastatas Karmėlavoje |
| 84. |
UAB „Tricon“ |
| 85. |
AB „Šilkas“ |
| 86. |
AB „Linas“ |
| 87. |
AB „Inkaras“ |
| 88. |
AB „Kelmės trikotažas“ |
| 89. |
AB „Dirbtinis pluoštas“ |
| 90. |
AB „Juodupės Nemunas“ |
| 91. |
AB „Kauno audiniai“ |
| 92. |
UAB „Lateksas“ |
| 93. |
UAB „Morena“ |
| 94. |
UAB „Baltonas“ |
| 95. |
UAB „Drontas“ |
| 96. |
NĮ Moros korporacija |
| 97. |
AB „Trikotažas“ |
| 98. |
AB „Embolis“ |
| 99. |
AB „Gedinatė“ |
| 100. |
UAB „Alveronas“ |
| 101. |
Valstybinė akcinė ortopedijos įmonė |
| 102. |
AB „Žiobas“ |
| 103. |
VAĮ „Energetikos remontas“ |
| 104. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
| 105. |
Kauno AB „Profilis“ |
| 106. |
Vilniaus VĮ „Sija“ |
| 107. |
AB „Sanitas“ |
| 108. |
Pirtis Nr. 2 |
| 109. |
Viešbutis ir restoranas „Gintaras“ |
| 110. |
UAB „Lybiškiai“ |
| 112. |
Klaipėdos valstybinė laivų statykla „Baltija“ |
| 113. |
Klaipėdos valstybinė laivų remonto įmonė |
| 114. |
Valstybės įmonė „Lietuvos kuras“ |
| 115. |
Valstybės įmonė „Jūra“ |
| 116. |
Plungės VĮ „Maistas“ |
| 117. |
UAB „Ultravires“ |
| 118. |
UAB „Kaunas plius TV“ |
| 119. |
AB „Panevėžio apželdinimas“ |
| 120. |
AB „Panevėžio srovė“ |
| 121. |
Komercijos ir kredito bankas |
| 123. |
Lietuvos valstybinis komercinis bankas |
| 124. |
UAB „Snita“ |
| 125. |
UADB Kauno draudimo kompanija |
| 126. |
UAB „Baltex“ |
| 127. |
UAB „Dobilas“ |
| 128. |
AB „Pakaita“ |
| 129. |
VĮ „Tauga“ |
| 130. |
Kauno valstybinis verpimo fabrikas |
| 131. |
UAB „Angis“ |
| 132. |
UAB „Karsėja“ |
| 133. |
UAB „Kero“ |
| 134. |
UAB „Armora“ |
| 135. |
UAB „Vaidluvė“ |
| 136. |
UAB „Gamintėja“ |
| 137. |
UAB „Dulsara“ |
| 138. |
UAB „Gaižuvėlė“ |
| 139. |
UAB „Evadis“ |
| 140. |
R. Navicko TŪB „Riva“ |
| 141. |
UAB „Džiugūnas“ |
| 142. |
VĮ „Skalda“ |
| 143. |
AB „Koordinatė“ |
| 144. |
UAB „Tagiris“ |
| 145. |
UAB „Siena“ |
| 146. |
UAB „Atella“ |
| 147. |
UAB „Custos“ |
| 148. |
UAB „Pignus“ |
| 149. |
UAB „Labilis“ |
| 150. |
AB „Šešupė“ |
| 151. |
AB „Autoseifas“ |
| 152. |
UAB „Inkaro holdingas“ |
| 153. |
VĮ „Kauno statyba“ |
| 154. |
Įmonė „Domino“ |
| 155. |
Įmonė „Vaidilutė“ |
| 156. |
Įmonė „Stoikas“ |
| 157. |
Įmonė „Smiltė“ |
| 158. |
Įmonė „Galatėja“ |
| 159. |
UAB „Grupė Rytai-Baltijos šalys-Vakarai menedžmentas“ |
34. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad tyrimo apimtis ypač didelė, nutarė išnagrinėti kelis epizodus – susijusį su valstybine žvejybos laivyno įmone „Jūra“, su valstybės įmone „Banga“ ir su akcine bendrove „Dara“. Šie epizodai, Komisijos nuomone, atskleidžia EBSW grupės privatizavimo mechanizmą ir tolesnius EBSW grupės veiksmus įmonėse.
1. 1993 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdyje (protokolas Nr. 48) buvo nutarta didinti valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ (toliau – įmonė „Jūra“) įstatinį kapitalą iki 20 proc., išleidžiant papildomas akcijas. Vyriausybės posėdžio protokolu Nr. 48 buvo pritarta Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui leisti įmonei „Jūra“ didinti akcinį kapitalą iki 20 proc., išleidžiant papildomas akcijas. Nurodyta, kad įmonė „Jūra“ turi suderinti su Žemės ūkio ministerija, kurioms įmonėms parduos savo akcijas. Pažymėtina, kad Vyriausybės sekretoriaus A. Mikulio 1994 m. rugsėjo 9 d. rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkui V. Juškui teigiama, kad Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybinių įmonių įstatymo 30 straipsnio nuostatomis, pritarė Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui, suderintam su Ekonomikos ir Finansų ministerijomis, leisti įmonei „Jūra“ padidinti įstatinį kapitalą iki 20 proc., išleidžiant papildomas akcijas. Teigiama, kad, priimant šį sprendimą, Vyriausybė buvo informuota apie įmonės finansinius sunkumus, tačiau įmonės „Jūra“ nemokumą Finansų ministerijos sudaryta komisija nustatė tik 1993 m. gruodžio 13 d.
2. 1994 m. liepos 13 d. Valstybės kontrolės departamento pažymoje minima, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 75 patvirtintų Specifinės paskirties valstybinės įmonės įstatų nuostatų 9 punkte nustatyta, kad be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo specialios paskirties valstybinės įmonės negali būti iš dalies arba visiškai privatizuojamos. Žemės ūkio ministerija, būdama valstybės įmonės „Jūra“ steigėja ir žinodama apie įmonės „Jūra“ finansinę būklę, neatsižvelgė į tai, kad 1993 m. I pusmetį šios įmonės finansinė būklė buvo nepatenkinama, įmonė laiku nemokėjo privalomų įmokų į biudžetą ir pagal Valstybinių įmonių įstatymo 34 straipsnį turėjo būti pripažinta nemokia. 1993 m. liepos 1 d. balanso duomenimis, įmonės „Jūra“ aktyvai, atėmus skolas, tesudarė 17,8 mln. Lt, įmonės kapitalas buvo 49,07 mln. Lt, įmonės skolos – 111,1 mln. Lt, iš jų: skola valstybės biudžetui – 13,6 mln. Lt, skola draudimo įstaigai – 3,3 mln. Lt. Įmonė, būdama nemoki, pagal Valstybinių įmonių įstatymo 30 straipsnio 3 dalį neturi teisės didinti akcinį kapitalą ir visiškai neturi teisės išleisti akcijas. Žemės ūkio ministerija, žinodama apie tokią įmonės „Jūra“ padėtį, kreipėsi į Vyriausybę, o Vyriausybė, neatsižvelgdama į tai, kad įmonės „Jūra“ finansinė būklė buvo nepatenkinama ir faktiškai įmonė buvo nemoki, pritarė Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui ir leido įmonei „Jūra“ didinti akcinį kapitalą iki 20 proc., išleidžiant papildomas akcijas. Pagal Vyriausybės įstatymą reikalingo Vyriausybės įforminto nutarimo, sprendimo ar potvarkio šiuo klausimu nėra.
3. Įmonė „Jūra“ iki 1993 m. rugpjūčio mėn. nebuvo privatizuota pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą ir pagal įstatymą „Dėl darbuotojų privataus kapitalo kaupimo valstybinėse įmonėse“, įmonės kapitalas į akcijas nebuvo padalintas. Be to, pagal Valstybinių įmonių įstatymo 4 straipsnio 6 dalį įmonėje kaupiamas valstybinis kapitalas į akcijas nedalijamas.
4. Žemės ūkio ministerija dėl įmonės „Jūra“ nemokumo ar galimo nemokumo į Finansų ministeriją nesikreipė ir leido parduoti įmonės „Jūra“ akcijas. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija konstatavo, kad iš turimų dokumentų negalima nustatyti, kad Žemės ūkio ministerijos teikimas suderintas su Ekonomikos ir Finansų ministerijomis. Įmonės „Jūra“ akcijas įsigijusi VĮ „Banga“ jau buvo privatizuota, bet dar nepersiregistravusi į AB, tuo metu jos finansinė būklė taip pat buvo nepatenkinama, ji laiku nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą.
5. 1993 m. rugpjūčio 19 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas, vadovaudamasis Vyriausybės protokoliniu nutarimu, kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo parduoti įmonės akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 700 Lt. Ta pačią dieną žemės ūkio ministras R. Karazija šį raštą suderino. 1993 m. rugpjūčio 19 d. (antrą kartą tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją dėl leidimo parduoti įmonės akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 100 Lt, t. y. sumažinant ją 7 kartus. Antrą kartą tą pačią dieną žemės ūkio ministras R. Karazija raštą suderino. Komisijos posėdyje R. Karazija paaiškino, kad atsimena 1993 m. rugpjūčio 19 d. pasirašęs tik vieną raštą dėl leidimo parduoti įmonės „Jūra“ akcijas Kauno valstybinei įmonei „Banga“ nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą – 700 Lt, kito rašto, kuriuo nustatoma vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kaina – 100 Lt, t. y. sumažinama 7 kartus, tą pačią dieną nederinęs.
6. R. Karazija Komisijai paaiškino: „... pasirodė valstybinė įmonė „Banga“. Nei kur paimti kreditų, nei kokį turtą užstatyti... Valstybinė įmonė „Banga“ atėjo – 4 žmonės, jie atstovavo „Bangą“ (...) Jie pradėjo, išdėstė planą. A. Pašukevičius, dar buvo kartu ir A. Simaška. A. Simaška buvo ir A. Pašukevičius. Aš jų nė vieno asmeniškai nepažinojau, tačiau išdėstė tokius rožinius planus, kad jie turės investuoti pinigų ir jie mano, kad jie galėtų kaip valstybinė įmonė nupirkti dalį tų akcijų.“
7. 1993 m. rugpjūčio 23 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas ir valstybinės įmonės (toliau – VĮ) „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įmonė „Jūra“ pardavė 109 000 paprastųjų vardinių akcijų, kurių vienos nominali vertė – 100 Lt, pardavimo kaina – 700 Lt. Iš viso – už 76 300 000 Lt sumą.
8. 1993 m. rugpjūčio 24 d. prie akcijų pasirašymo sutarties Nr. 1 pasirašomas susitarimas Nr. 1, pagal kurį suderinama užskaitoma suma (6 298 428 Lt), kurią VĮ „Banga“ sumokėjo įmonės „Jūra“ tiekėjams.
9. 1993 m. rugsėjo 29 d. įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį, analogišką pasirašytai 1993 m. rugpjūčio 23 d., tačiau joje nustatyti skirtingi apmokėjimo už pasirašytas akcijas terminai.
10. 1993 m. rugsėjo 29 d. (antrą kartą tą pačią dieną) įmonės „Jūra“ gen. direktorius V. Trinkūnas ir VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis pasirašė akcijų pasirašymo sutartį Nr. 2, nes, sumažėjus akcijų pardavimo kainai, sumažėja suma, kurią turi sumokėti VĮ „Banga“.
11. 1993 m. rugsėjo 30 d. prie šios sutarties pasirašomas susitarimas Nr. 2, pagal kurį užskaitoma VĮ „Banga“ apmokėta suma įmonės „Jūra“ tiekėjams – 6 298 428 Lt ir VĮ „Banga“ perveda įmonei „Jūra“ 12 702 000 Lt; iš viso – 19 000 428 Lt.
12. 1993 m. spalio 29 d. VĮ „Banga“ direktorius S. Godelis kreipėsi į įmonę „Jūra“ dėl to, kad permokėtą sumą (81 000 428 Lt) už pirktas akcijas įmonė pervestų į UAB Konsultacinio centro atsiskaitomąją sąskaitą.
13. 1993 m. spalio 30 d. įmonė „Jūra“ pervedė 6 066 876 Lt UAB Konsultaciniam centrui. Liko kreditinis įsiskolinimas VĮ „Banga“ – 2 033 552 Lt. Faktiškai akcijos buvo apmokėtos padengiant įmonės „Jūra“ skolas ir dalis pavedimų (šeši) įvykdyti 1993 m. rugpjūčio 26 d.–1993 m. rugsėjo 29 d., t. y. iki sutarties pasirašymo, iš viso – už 19 000 428 Lt. 1993 m. spalio 30 d. pavedimu Nr. 14 įmonė „Jūra“ VĮ „Banga“ neregistruotu 1993 m. spalio 29 d. raštu grąžino už akcijas permokėtus 6 066 876 Lt į UAB Konsultacinio centro atsiskaitomąją sąskaitą Komercijos ir kredito banke. Faktiškai įmonė „Jūra“ už parduotas akcijas iš VĮ „Banga“ gavo 12 933 552 Lt.
14. 1995 m. vasario 1 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį dėl įmonės „Jūra“ bankroto. 1995 m. vasario 7 d. AB „Banga“ kreipėsi į įmonę „Jūra“ ir pranešė, kad įmonės „Jūra“ 20 335 522 Lt skola AB „Banga“ būtų grąžinta UAB „Snita“, o ši 1995 m. vasario 17 d. kreditinį reikalavimą perleido UAB „Insula“.
15. 1995 m. balandžio 25 d. AB „Banga“ direktorius S. Godelis raštu pranešė įmonei „Jūra“, kad 1994 m. gruodžio 27 d. perleido IAB „Šviesus rytojus“ 52 725 akcijas, IAB „Trikotažo investicija“ – 12 148 akcijas, IAB „Nekilnojamasis turtas“ – 6 918 akcijų ir IAB IKHK – 12 569 akcijas.
16. 1995 m. rugpjūčio 25 d. investicinės akcinės bendrovės kreipėsi į įmonę „Jūra“, norėdamos pasitikslinti, kiek jos turi įmonės „Jūra“ akcijų. Atsakydamas į šiuos raštus, 1995 m. rugsėjo 5 d. administratorius A. Simaška nurodė, kad po ilgalaikio turto indeksavimo pagal Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 IAB „Trikotažo investicija“ turi 58 659 akcijas, IAB „Šviesus rytojus“ – 254 594 akcijas, IAB „Nekilnojamasis turtas“ – 33 405 akcijas, IAB IKHK – 60 692 akcijas ir AB „Banga“ – 118 979 akcijas.
17. 1995 m. rugsėjo 7 d. visos minėtos investicinės akcinės bendrovės, išskyrus AB „Banga“, turimas įmonės „Jūra“ akcijas perleido N. Krasnickui, iš viso – už 40 735 000 Lt.
18. Valstybės kontrolės patikrinimo metu nustatyta, kad pagal Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų ilgalaikio turto bei investicinėse sąskaitose esančių lėšų indeksavimo“ (Žin., 1994, Nr. 25-410) atliekant indeksavimą, nebuvo indeksuoti 27 laivai. Šiuos laivus indeksavus, pradinė jų vertė turėjo būti padidinta 91 241 749 Lt, o dėl likutinės vertės padidėjimo 43 053 112 Lt turi būti padidintas įmonės įstatinis kapitalas, t. y. nominalus valstybinis kapitalas – 35 906 295 Lt, nominalus akcinis kapitalas – 7 146 817 Lt.
19. Pažeisdamas Vyriausybės 1992 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 438 „Dėl nusidėvėjusių pagrindinių priemonių tolesnio panaudojimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 23-689) 1.1 punktą, Ministras Pirmininkas A. Šleževičius 1993 m. balandžio 23 d. rezoliucija Nr. 13-5347 ir 1993 m. gegužės 10 d. rezoliucija Nr. 13-6056 vienvaldiškai leido nurašyti 6 žvejybos laivus.
20. Įmonė „Jūra“ nuo 1990 m. birželio 1 d. iš Lietuvos žemės ūkio banko paėmė 16 287 100 Lt paskolų. Kartu su palūkanomis ir delspinigiais įmonė „Jūra“ buvo skolinga 73 117 900 Lt. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1288 „Dėl Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ turto“ (oficialiai nepaskelbtas) leido įkeisti turtą Lietuvos žemės ūkio bankui. Skolai padengti bankas gavo turto už 2 340 700 Lt daugiau negu buvo skola bankui. Vėliau šis skirtumas buvo grąžintas.
21. Nors Žemės ūkio ministerija 1994 m. rugsėjo 15 d. raštu informavo Klaipėdos miesto apylinkės teismą, kad artimiausiu metu bus atnaujinta bankroto byla įmonei „Jūra“, Vyriausybė 1994 m. lapkričio 23 d. nutarimu Nr. 1168 „Dėl lėšų panaudojimo“ (oficialiai nepaskelbtas) skyrė įmonei „Jūra“ 5 000 000 Lt paskolą, o 1994 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1264 „Dėl lėšų panaudojimo“ (oficialiai nepaskelbtas) – 2 000 000 Lt paskolą. 1995 m. sausio 30 d. Žemės ūkio ministerija kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei „Jūra“. 1995 m. vasario 1 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei „Jūra“. Iš varžytynių parduodant įmonės „Jūra“ laivus dėl perkainavimo, palyginti su parduotų laivų likutine verte, buvo gauta 41 604 709 Lt mažiau pajamų.
22. 1995 m. lapkričio 2 d. įmonės „Jūra“ administratoriaus A. Simaškos rašte teigiama, kad V. Krasnickas turi įmonės „Jūra“ turto už 40 735 000 Lt.
23. Įmonė „Jūra“ 1995 m. balandžio 18–24 d. pardavė 3 laivus ir gavo 2 133 664 Lt mažiau negu jų likutinė vertė. 1995 m. liepos 12 d.–1996 m. balandžio 30 d. iš varžytynių buvo parduoti 27 laivai, dar 10 laivų, nepardavus jų iš varžytynių, parduoti pirmos eilės kreditoriams; iš viso gauta 41 604 709 Lt mažiau negu jų likutinė vertė. 1996 m. kovo 9 d.–balandžio 30 d. iš varžytynių parduotas 21 pastatas sumažinus jų pardavimo kainą, palyginti su pradine kaina, iš viso 770 498 Lt.
24. Nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1995 m. gegužės 1 d. įmonė „Jūra“ dėl laivų nuomos tarifų mažinimo negavo 5 294 269 Lt pajamų.
25. 1996 m. gruodžio 31 d. Generalinės prokuratūros rašte Seimo Pirmininkui V. Landsbergiui pranešama, kad, 1995 m. vasario 1 d. paskelbus įmonę „Jūra“ bankrutuojančia, įmonės turtas buvo pardavinėjamas nesilaikant nustatytos tvarkos. Turtas buvo parduodamas už mažesnę negu likutinė vertė kainą. Nuo 1992 m. iki bankroto bylos iškėlimo įmonė „Jūra“ nuomojo laivus pažeisdama nuomos sąlygas ir tvarką, t. y. laivus nuomojo be laivų nuomos komisijos leidimo, įmonės vadovai laivų nuomos mokestį nustatydavo vienvaldiškai, kai kuriais atvejais nebuvo sudaromos nuomos sutartys. Užsienio firmos, žinodamos apie blogą laivyno padėtį, dirbtinai mažindavo laivų kainas konkursuose (pvz., dėl laivo „Maironis“).
1. 1995 m. gegužės 15 d. Valstybės kontrolės departamento sprendime nustatyta, kad iš viso 1993 m. spalio–gruodžio mėn. valstybei priklausanti kapitalo dalis buvo neteisėtai sumažinta 305 203 Lt. Perregistruojant VĮ „Banga“ į akcinę bendrovę, 1993 m. gruodžio 21 d. buvo įregistruotas 15 762 260 Lt įstatinis kapitalas, t. y. sumažintas 305 203 Lt.
2. 1993 m. spalio 1 d. VĮ „Banga“ aktyvai, atėmus skolas, sudarė 21 025 739 Lt, o įmonės kapitalas buvo 15 958 037 Lt. Įmonės skolos 1993 m. spalio 1 d. sudarė 56 263 546 Lt, iš jų: valstybės biudžetui – 12 473 642 Lt, socialinio draudimo įstaigai – 5 084 841 Lt. Įmonė 1993 m. spalio 1 d. turėjo 2 067 631 Lt ilgalaikių banko kreditų ir 12 973 686 Lt trumpalaikių paskolų bankams.
3. Nuo 1993 m. II pusmečio sutriko įmonės atsiskaitymas su biudžetu. Juridinių asmenų pelno mokesčio, palūkanų už valstybinio kapitalo naudojimą ir bendrojo akcizo nepriemoka biudžetui 1993 m. liepos 1 d. sudarė 13 399 918 Lt (iš jų delspinigiai – 4 985 126 Lt).
4. Nuo 1993 m. spalio 1 d. įmonė pradėjo dirbti nuostolingai. Nuostoliai per 1993 m. devynis mėnesius sudarė 3 066 680 Lt. Taigi 1993 m. spalio 1 d. VĮ „Banga“ finansinė būklė buvo nepatenkinama, ši įmonė laiku nemokėjo privalomų įmokų į biudžetą ir pagal Valstybinių įmonių įstatymo 34 straipsnį galėjo būti pripažinta nemokia. Pažeisdama 1993 m. liepos 14 d. priimto įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio nuostatas, pagal kurias visų nuosavybės formų juridiniai asmenys gali turėti atsiskaitomąją ir valiutinę sąskaitas tik viename iš Lietuvos Respublikoje pasirinktų bankų, VĮ „Banga“ 1993 metais turėjo penkiolika atsiskaitomųjų sąskaitų Lietuvos bankuose ir vieną – Rusijos banke.
5. VĮ „Banga“, turėdama dideles nepriemokas biudžetui ir socialinio draudimo fondui, pirko kitų įmonių ir bankų akcijas. VĮ „Jūra“ akcijų apmokėjimui buvo atidaryta kreditinė linija iki 20 mln. Lt Komercijos ir kredito banke. Be to, pagal 1993 m. rugsėjo 29 d. kreditinę sutartį LVKB Kauno skyrius suteikė trumpalaikę 2 718 750 Lt paskolą, už kurią 1993 m. rugsėjo 30 d. VĮ „Banga“ įsigijo VĮ „Lietuvos kuras“ akcijų. 1994 m. spalio 23 d. AB „Banga“ įsigijo VĮ „Lietuvos kuras“ akcijų už 8 156 250 Lt. Iš viso įsigyta 2 175 000 akcijų už 10 875 000 Lt.
6. Iš viso VĮ „Banga“ paėmė iš bankų paskolų už 22 742 463 Lt, iš jų 22 185 178 Lt buvo panaudoti kitų įmonių akcijoms pirkti.
8. AB „Banga“ 1994 m. liepos 28 d. pagal turto įkeitimo sutartį užstatė Žiemos sporto rūmus kaip garantą tam, kad Žemės ūkio bankas suteiktų AB „Žemprojektas“ 300 000 Lt kreditą. AB „Žemprojektas“ šią paskolą grąžino.
9. AB „Banga“ dalyvavo ir valstybinės gamyklos „Ekranas“ privatizavimo konkurse kontroliniam akcijų paketui įsigyti. 1993 m. lapkričio 3 d. UAB Konsultacinis centras įsipareigojo išduoti beprocentį kreditą – 1 450 000 Lt. Pagal valstybinės gamyklos „Ekranas“ akcijų paketo pirkimo–pardavimo sutartį, pasirašytą 1994 m. vasario 17 d., akcijų paketo pardavimo kaina buvo 7 888 870 Lt. Į Respublikinį privatizavimo fondą pervesta pinigais iš viso 397 693 Lt, į Panevėžio miesto privatizavimo tarnybos sąskaitą pervesta 4 094 483 Lt valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų. Iš viso sumokėti 4 492 176 Lt. Iki 1994 m. gruodžio 1 d. liko sumokėti 3 396 525 Lt. AB „Banga“ 1994 m. spalio 3 d. raštu dėl blogos finansinės būklės atsisakė AB „Ekranas“ sumokėti 1 698 262 Lt. AB „Ekranas“ akcijų pirkimas buhalterinės apskaitos registruose neatspindėtas ir įsigytos akcijos į buhalterinę apskaitą neįtrauktos.
10. AB „Banga“ mokesčių nepriemoka ir delspinigiai 1994 m. sausio 1 d. sudarė 28 020 000 Lt (iš jų vietiniam biudžetui – 9 739 000 Lt), 1994 m. liepos 1 d. – 36 054 000 Lt (iš jų vietiniam biudžetui – 18 495 000 Lt).
1. AB „Dara“ stebėtojų tarybos 1994 m. liepos 15 d. posėdyje (pirmininkas G. Makulis) nutarta gautą paskolą iš KKB perskolinti IAB IKHK apyvartinėms lėšoms įsigyti. Tą pačią dieną AB „Dara“ valdybos posėdyje gen. direktorius V. Ramonis buvo įgaliotas pasirašyti visus dokumentus. Tą pačią dieną AB „Dara“, atstovaujama gen. direktoriaus V. Ramonio, ir IAB IKHK, atstovaujama direktorės J. Barysienės, sutartimi nutarė, kad AB „Dara“ įsipareigoja sumokėti į IAB IKHK kasą 3 952 000 Lt.
2. 1994 m. rugpjūčio 16 d. įvyko AB „Dara“ stebėtojų tarybos posėdis. Jo protokole pažymima, kad stebėtojų taryba gavo iš IAB IKHK prašymą pratęsti finansinės pagalbos sutartį, kadangi 4 000 000 Lt paskolos terminas jau baigėsi. Stebėtojų taryba nutarė paimti 4 400 000 Lt paskolą iš LVKB ir tęsti finansinės pagalbos sutartį su IAB IKHK. Tą pačią dieną įvyko valdybos posėdis, kuriame gen. direktorius V. Ramonis buvo įgaliotas pasirašyti dokumentus. 1994 m. rugsėjo 16 d. sudaryta kreditavimo valiuta sutartis Nr. 94/09/0406; ją sudarė LVKB, atstovaujamas valdybos pirmininko pavaduotojos K. Dabašinskaitės, ir AB „Dara“, atstovaujama gen. direktoriaus V. Ramonio. 1994 m. rugsėjo 14 d. ne pelno įmonė Statybos asociacija, atstovaujama gen. direktoriaus G. Makulio (jis buvo ir AB „Dara“ stebėtojų tarybos pirmininkas), surašė laidavimo sutartį dėl 1 100 000 JAV dolerių paskolos iš LVKB gavimo.
3. 1994 m. gruodžio 13 d. buvo pasirašytas AB „Dara“ gen. direktoriaus V. Ramonio ir ne pelno įmonės Statybos asociacijos gen. direktoriaus G. Makulio kontraktas. Kontrakte pažymėta, kad turi būti iš anksto sumokėta už medžiagas: cementą, armatūrą ir transporto išlaidas; bendra suma – 3 240 000 Lt. 1994 m. gruodžio 16 d. AB „Dara“ akcininkų susirinkime nutarta įkeisti AB „Dara“ nuosavybės teise priklausančius pastatus (esančius Technikos g. 7, Kaune) bankui už gaunamą 3 240 000 Lt paskolą. 1994 m. gruodžio 22 d. įvykusiame AB „Dara“ stebėtojų tarybos posėdyje AB „Dara“ valdyba buvo įpareigota paimti 3 240 000 Lt paskolą įkeičiant AB „Dara“ turtą ir su ne pelno įmone Statybos asociacija pasirašyti žaliavų tiekimo sutartį. 1994 m. gruodžio 28 d. pasirašyta LVKB Kauno skyriaus, atstovaujamo valdytojo V. J. Zigmanto, ir AB „Dara“, atstovaujamos gen. direktoriaus V. Ramonio, sutartis Nr. K-181, kuria bankas suteikė paskolos gavėjui cementui ir armatūrai pirkti 3 240 000 Lt paskolą iki 1995 m. rugsėjo 20 d.
4. Ne pelno įmonės Statybos asociacijos ir AB „Dara“ 1994 m. gruodžio 13 d. sutarties papildomame susitarime pažymima, kad dėl susidariusių aplinkybių ne pelno įmonė Statybos asociacija nepateikė kontrakte numatytų prekių, todėl šalys susitarė pratęsti kontrakto vykdymo terminą iki 1996 m. birželio 1 d. 1995 m. rugsėjo 20 d. buvo pasirašytas LVKB Kauno skyriaus, atstovaujamo valdytojo V. J. Zigmanto, ir AB „Dara“, atstovaujamos gen. direktoriaus V. Ramonio, susitarimas dėl sąlygų pakeitimo; šiame susitarime nurodoma, kad bankas paskolos gavėjui cementui ir armatūrai pirkti suteikia paskolą (3 240 000 Lt) nustatydamas paskolos grąžinimo terminą – iki 1996 m. sausio 10 d.
5. 1996 m. sausio 1 d. AB „Dara“ skola LVKB (paskolos ir palūkanos) buvo 6 011 648 Lt. AB „Dara“ skolos likutis AB Turto bankui 2005 m. balandžio 1 d. sudarė 9 582 496 Lt.
3. Kokia buvo koncerno EBSW įtaka Lietuvos bankų sektoriuje?
1. 1992 m. sausio 29 d. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas G. Vagnorius) nutarimo Nr. 60 „Dėl bankininkystės reformos Lietuvoje spartinimo“ (Žin., 1992, Nr. 9-233) preambulėje pažymėjo, kad „Lietuvos bankas ir kiti Lietuvos valstybiniai bankai iki šiol neatsiskyrė nuo buvusios TSRS bankininkystės sistemos, o kreditų, atsiskaitymų ir piniginių operacijų (įskaitant operacijas konvertuojama valiuta) pertvarkymas atsiliko nuo bendros ūkio reformos.“ Šio nutarimo 1 punkte nustatyta, kad „Lietuvos bankas turi iki 1992 m. vasario 15 d. užbaigti reorganizuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. I-630 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės“ įgyvendinimo tvarkos“ perduotus bankus atskiriant nuo Lietuvos banko komercinius skyrius ir nedelsdamas pertvarkyti bankininkystę bei atskirtų nuo Lietuvos banko komercinių skyrių veiklą reglamentuojančius dokumentus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.“ Be to, šio nutarimo 3 punkte buvo numatyta, kad „Lietuvos taupomasis bankas ir Lietuvos žemės ūkio bankas turi iki 1992 m. vasario 15 d. pateikti pasiūlymus dėl savo bankų reorganizavimo, numatydami, kad jie veiks kaip valstybiniai akciniai bankai, dirbantys komercijos pagrindais, ir užbaigti reorganizavimą iki 1992 m. birželio 1 d.“
2. Lietuvos valstybiniai bankai buvo reorganizuojami į valstybinius komercinius bankus pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. liepos 2 d. priimą Komercinių (akcinių) bankų įstatymą (Žin., 1992, Nr. 24-696). Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir valstybiniams komerciniams bankams, jeigu ko kita nenustato jų statutai, kuriuos Lietuvos banko teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
3. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 655 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 29-885) nutarė įsteigti Lietuvos valstybinį komercinį banką reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu. Be to, pavesta Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui iki 1992 m. rugsėjo 15 d. perimti iš Lietuvos banko komercines funkcijas.
4. Vykdant Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 655, Lietuvos banko 1992 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 104 buvo sudaryta Lietuvos banko komisija komercinių funkcijų, aktyvų, pasyvų ir dokumentų pagal 1992 m. spalio 1 d. balanso būklę perdavimui. Perdavimo komisijos pirmininku paskirtas K. Ratkevičius, priėmimo komisijos pirmininke – K. Dabašinskaitė. Šio perdavimo–priėmimo akto priede buvo įrašyti valstybės perduoti 2351,6 tūkst. Lt vertės pastatai. Pasirašius Lietuvos banko perduoto valstybės turto perdavimo–priėmimo aktą, 1992 m. gruodžio 30 d. Lietuvos valstybinio komercinio banko perimtas turtas, kaip banko pagrindinis kapitalas, nurodžius statute, nebuvo įregistruotas Lietuvos banke.
5. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1992 m. spalio 6 d. nutarimo Nr. I-2928 „Dėl pavedimo Lietuvos Respublikos Vyriausybei spręsti kai kuriuos klausimus“ (oficialiai nepaskelbtas) 2 punkte pavedė Vyriausybei patvirtinti Žemės ūkio ir Taupomojo bankų statutus.
6. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 800 „Dėl Lietuvos taupomojo banko reorganizavimo ir jo statuto patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 33-1021) reorganizavo valstybinį Lietuvos taupomąjį banką į valstybinį akcinį Lietuvos taupomąjį banką palikdama reorganizuojamojo banko aktyvus ir pasyvus. Šiuo nutarimu taip pat buvo patvirtintas Lietuvos taupomojo banko statutas ir šio banko pagrindinis kapitalas, sudarantis 1 milijardą piniginių vienetų – talonų.
7. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Abišala) 1992 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 821 „Dėl Lietuvos žemės ūkio banko statuto patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 34-1049) reorganizavo valstybinį Lietuvos žemės ūkio banką į valstybinį akcinį Lietuvos žemės ūkio banką ir perdavė jam buvusio Lietuvos agropramoninio banko aktyvus bei pasyvus įskaitydama juos į valstybei priklausančią pagrindinio kapitalo dalį. Be to, buvo patvirtintas Lietuvos žemės ūkio banko statutas ir nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio banko pagrindinis kapitalas yra 2 milijardai piniginių vienetų – talonų.
8. Vyriausybės (Ministras Pirmininkas B. Lubys, finansų ministras E. Vilkelis) 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinojo statuto patvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 3-67) buvo patvirtintas Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinasis statutas, taip pat nustatyta, kurie Lietuvos banko skyrių aktyvai ir pasyvai yra perimami. Visų pirma Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnis iš viso nenumatė laikinojo statuto galimybės. Be to, Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinasis statutas buvo patvirtintas ne Seimo nutarimu, nebuvo ir Seimo pavedimo Vyriausybei tvirtinti Lietuvos valstybinio komercinio banko statutą. Pabrėžtina, kad Teisingumo ministerijos 1992 m. gruodžio 23 d. išvadoje Nr. 01-03-761 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko statuto patvirtinimo“ buvo atkreiptas dėmesys ir pažymėta, kad, atsižvelgiant į Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnį, valstybinių komercinių bankų statutai Lietuvos banko teikimu tvirtinami Seimo nutarimais. Atskirais atvejais, kai yra Seimo pavedimas, tokių bankų statutus gali tvirtinti Vyriausybė. Tokia nuostata išdėstyta ir Valstybės kontrolės departamento 1995 m. kovo 30 d. išvadoje, joje teigiama, kad Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinasis statutas patvirtintas pažeidžiant Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą procedūrą: turėjo tvirtinti Seimas, o patvirtino Vyriausybė. Be to, Teisingumo ministerija 1994 m. sausio 11 d. rašte Nr. 01-05-37/40 Vyriausybei teigė, kad, Teisingumo ministerijos nuomone, Vyriausybė viršijo savo kompetenciją nustatydama išimtinę LVKB akcininkų susirinkimo teisę tvirtinti šio banko statuto pakeitimus ir papildymus, kadangi statutuose patvirtino tokią bankų pagrindinio kapitalo struktūrą, dėl kurios neteko kontrolinio akcijų paketo. Tai prilygintina valstybinių bankų privatizavimui Lietuvos Respublikos įstatymų nenumatytais pagrindais. Kita vertus, 1994 m. liepos 4 d. Lietuvos banko rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad LVKB privatizavimas, Lietuvos banko nuomone, atitiko Lietuvos Respublikos įstatymus. Komisija konstatuoja, kad Lietuvos valstybinio komercinio banko statutą galėjo patvirtinti tik Seimas arba Seimo pavedimu – Vyriausybė. Konstitucijos 128 straipsnis nustato, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, tačiau jokio įstatymo dėl LVKB įsteigimo ar reorganizavimo į valstybinį akcinį banką nebuvo. Taigi Vyriausybė, neturėdama jokio įstatymų nustatyto pagrindo, nutarimu atėmė iš valstybės teisę savarankiškai valdyti, naudoti valstybės turtą, sudarantį LVKB įstatinį kapitalą, ir disponuoti šiuo turtu. Kaip jau minėta, toks Vyriausybės nutarimas ir pagal formą prieštaravo Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsniui, kuriame teigiama, kad valstybinių komercinių bankų statutus Lietuvos banko teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
9. Remdamasis Vyriausybės 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997, Lietuvos bankas 1993 m. sausio 22 d. mokėjimo pavedimu Nr. 165 pervedė 3 000 000 Lt į LVKB atsargos kapitalą. Vyriausybė 1993 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 427 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko pagrindinio kapitalo“ (Žin., 1993, Nr. 23-551) leido LVKB Lietuvos banko jam pervestas lėšas (300 mln. talonų) įskaityti į banko pagrindinį kapitalą. Vyriausybė taip pat nustatė, kad nurodytos lėšos sudaro valstybei priklausančią pagrindinio kapitalo dalį. Valstybės kontrolės departamentas 1994 m. spalio 28 d. akte Nr. 184-03/1-54 konstatavo, kad analogiško nutarimo dėl valstybės turto, Lietuvos banko perduoto į LVKB balansą, Vyriausybė nepriėmė, taip pat nepriimtas sprendimas dėl šio turto tolesnio panaudojimo. Be minėtų lėšų, Lietuvos bankas perdavė į LVKB balansą pastatus, statinius ir patalpas, kurių balansinė vertė – 493 638 Lt. Be to, VĮ „Modulis“ perdavė į LVKB balansą valstybės turto už 22 707 Lt. Taigi buvo pažeista tuo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo (Žin., 1990, Nr. 24-594) 40 straipsnio 1 dalis, nustačiusi, kad „akcijų apmokėjimas yra jų emisijos kainos apmokėjimas pinigais arba padengimas nepiniginiais (turtiniais) akcininkų įnašais. Nepiniginiais (turtiniais) įnašais gali būti tik tos vertybės, kurios yra nuosavybės teisės objektai.“ LVKB perimtas turtas nebuvo įformintas kaip valstybės įnašas, t. y. kaip steigėjo įsigytos akcijos, pažyminčios savininko turtines ir neturtines teises į banko kapitalą. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės kontrolės departamentas 1995 m. kovo 30 d. rašte Nr. 120-1-582 „Dėl valstybinių bankų reorganizavimo patikrinimo rezultatų“ akcentavo, kad, viršydamas suteiktus įgaliojimus, pramonės ir prekybos ministro pirmasis pavaduotojas R. Ramoška 1992 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 302 iš savo reguliavimo srities be Vyriausybės sutikimo perdavė VĮ „Modulis“ valstybinį turtą ne ministerijos reguliavimo sričiai priskirtai įstaigai – LVKB.
10. 1993 m. sausio 18 d. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius kreipėsi į Lietuvos banko valdybos pirmininką V. Baldišį su prašymu įregistruoti Lietuvos valstybinio komercinio banko statutą.
11. 1993 m. sausio 29 d. Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorius P. Milašauskas pateikė išvadą dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko statuto įregistravimo. Šioje išvadoje teigiama, kad visos 51 000 privilegijuotųjų akcijų sudaro 25,5 proc. banko pagrindinio kapitalo, tačiau nesuteikia balsavimo teisės. Valstybės įsigyjamos paprastosios vardinės akcijos suteiks 33,6 proc. balsų, nors valstybė valdys 50,5 proc. banko bendrojo kapitalo. Likusią paprastųjų vardinių akcijų dalį galės nusipirkti kiti akcininkai: banko darbuotojai – 2 proc. balsavimo teisę suteikiančio kapitalo, Lietuvos juridiniai ir fiziniai asmenys – 64,4 proc. balsavimo teisę suteikiančio kapitalo. Apribojimas vienam akcininkui, išskyrus Vyriausybę, neatsižvelgiant į turimų akcijų skaičių, – 10 proc. balsų. Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 6 punktas numatė, kad privilegijuotosios akcijos gali suteikti papildomų teisių ar balsavimo teisės apribojimų, jeigu tai numatyta įstatuose. LVKB laikinajame statute (40 punktas) buvo nustatyta, kad privilegijuotosios akcijos suteikia akcininkui teisę gauti privalomus kaupiamuosius dividendus. Privilegijuotųjų akcijų savininkas neturi balsavimo teisės. Privilegijų atšaukimo tvarką valdybos teikimu nustato banko taryba.
12. 1993 m. sausio 30 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje nuspręsta registruoti Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinąjį statutą, Komercinių bankų departamentas įpareigotas parašyti raštą LVKB, jame išdėstyti Laikinojo statuto trūkumus ir pareikalauti juos ištaisius Statutą pateikti tvirtinti Seimui, kaip numatyta Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje, Lietuvos banko teikimu.
13. K. Ratkevičius, kalbėdamas apie LVKB teisinę registraciją, Komisijai paaiškino, kad „juridiškai nėra visai taip, kaip turėtų būti. Pirmiausia reikia kapitalą sukaupti, nuspręsti ir tada išduoti licenciją. O čia buvo galbūt tam tikri kompromisai, tikint galbūt Vyriausybės būsimais sprendimais, kad bankas bus kapitalizuotas“.
14. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, finansų ministras E. Vilkelis) nutarimu 1993 m. birželio 16 d. Nr. 463 „Dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinojo statuto dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 25-589) nustatė, kad LVKB akcininkai – Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys, įsigiję dalį akcijų viešo akcijų pasirašymo būdu.
15. 1993 m. liepos 3 d. buvo pateiktas Ministro Pirmininko A. Šleževičiaus raštas Nr. 9-8479 Lietuvos banko valdybos pirmininkui R. Visokavičiui dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko laikinojo statuto pakeitimų registravimo. Kartu pateiktas ir LVKB prospektas, parengtas teikti Vertybinių popierių komisijai akcijų emisijai registruoti.
16. Seimo 1993 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. I-223 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1993, Nr. 31-712) 1 punkto 2 papunktyje Seimas pasiūlė Vyriausybei iki 1993 m. rugsėjo 10 d. pateikti Seimui tvirtinti Lietuvos valstybinio komercinio ir Lietuvos žemės ūkio bankų statutų projektus.
17. 1993 m. liepos 22 d. raštu Nr. 01-754 Ministras Pirmininkas A. Šleževičius ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius kreipėsi į LVKB valdybos pirmininką A. Barusevičių su prašymu pristabdyti prasidėjusį banko privatizavimą, nes pradėtas privatizavimas nesprendžia esminių Lietuvos bankininkystės sistemos pertvarkymo klausimų ir ateityje gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvos ekonomikai.
18. 1993 m. liepos 23 d. LVKB valdybos pirmininko A. Barusevičiaus rašte Lietuvos banko valdybos pirmininkui R. Visokavičiui teigiama, kad iki šiol negauta išvadų dėl akcijų emisijos ir tokias išvadas tikimasi gauti iki 1993 m. rugpjūčio 1 d.
19. 1993 m. liepos 26 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas raštu Nr. 121/312 LVKB ir Vertybinių popierių komisijai atsako, kad iki šiol nėra išspręsti valstybei priklausančio turto dalies LVKB privatizavimo klausimai ir Lietuvos bankas nesutinka, kad Vertybinių popierių komisijoje būtų įregistruota šio banko akcijų emisija.
20. 1993 m. liepos 30 d. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius pakartotinai kreipėsi į Lietuvos banko valdybos pirmininką R. Visokavičių dėl išvadų apie LVKB išleidžiamas akcijas ir paprašė dokumentus pateikti iki 1993 m. rugpjūčio 10 d. Be to, A. Barusevičius rašte teigia, kad 1993 m. liepos 26 d. rašte išdėstyti motyvai nėra susiję su LVKB akcijų emisija.
21. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Visokavičiaus rašte Nr. 121/861 Ministrui Pirmininkui A. Šleževičiui „Dėl LVKB akcijų emisijos“ teigiama, kad Lietuvos banko sutikimas dėl LVKB akcijų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje reikštų, kad Lietuvos bankas nepaiso Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko rekomendacijų. Taip pat tai reikštų Lietuvos banko pripažinimą, kad LVKB privatizavimo būdas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir kad Lietuvos bankas be Seimo ir Vyriausybės pritarimo prisiima atsakomybę valstybei ir būsimiems akcininkams už būsimus banko akcininkus, už banko su „blogomis“ paskolomis veiklą. Vyriausybės, kaip banko steigėjos, prašoma patvirtinti, kokiu būdu bus privatizuojamas LVKB ir kaip bus išspręsta „blogų“ paskolų problema, taip pat išreiškiamas nesutikimas dėl LVKB akcijų emisijos registravimo.
22. 1993 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas rašte Nr. 121/351 „Dėl LVKB akcijų emisijos prospekto“ teigia, kad Lietuvos bankas patvirtina, kad prospekte pateiktas banko balansas yra sudarytas teisingai ir banko akcijų emisija atspindi Statuto nuostatas dėl banko pagrindinio kapitalo formavimo. Tuo pat metu atkreipiamas dėmesys, kad prospekte nepakankamai atskleidžiami su banko veikla susiję rizikos veiksniai, kurie gali turėti esminės įtakos banko būsimųjų investitorių sprendimams, t. y. kad platesnės informacijos stoka gali suklaidinti būsimus akcininkus, kai jie spręs apie banko kreditinį pajėgumą ir realią finansinę būklę.
23. 1993 m. rugsėjo 24 d. Vertybinių popierių komisija (Pirmininkas – A. Šemeta) posėdžio sprendimu (protokolas Nr. 45, punktas Nr. 5.3) įregistravo LVKB išleidžiamus vertybinius popierius. Registracijos akto numeris B-269.
24. 1993 m. spalio 1 d. Ekonomikos ministerijos rašte Nr. 74/9-2680 Vyriausybei informuojama, kad Lietuvos bankas, papildomai išnagrinėjęs LVKB pateiktą akcijų emisijos prospektą, jį patvirtino ir pažymėjo, kad banko akcijų emisija atspindi Statuto nuostatas kaupiant banko pagrindinį kapitalą, todėl LVKB akcijų emisija gali būti įregistruota Vertybinių popierių komisijos ir banko akcinis kapitalas kaupiamas Komercinių (akcinių) bankų įstatymo nustatyta tvarka.
25. Vyriausybė 1993 m. spalio 19 d. potvarkiu Nr. 721p „Dėl atstovavimo valstybės kapitalui LVKB“ pavedė finansų ministrui E. Vilkeliui pasirašyti LVKB išleidžiamas akcijas ir atstovauti valstybės kapitalui šiame banke. Tą pačią dieną finansų ministras E. Vilkelis ir LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius pasirašė privilegijuotųjų akcijų pasirašymo sutartį ir paprastųjų akcijų pasirašymo sutartį. Sutartyse pasirašytų privilegijuotųjų ir paprastųjų vardinių akcijų skaičius atitiko Vyriausybės patvirtinto Banko laikinojo statuto 40 punkte nurodytą valstybei tenkančių akcijų skaičių. 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje teigiama, kad Vyriausybė 1993 m. spalio 19 d. potvarkiu Nr. 721p pavedė finansų ministrui E. Vilkeliui pasirašyti šio banko išleidžiamas akcijas ir atstovauti valstybės kapitalui šiame banke. E. Vilkelis tiek LVKB paprastąsias, tiek privilegijuotąsias akcijas pasirašė pagal jų emisijos kainą. Vyriausybės patvirtintame Lietuvos valstybinio komercinio banko statute privilegijuotųjų akcijų emisijos kaina nenumatyta (statutuose nustatyta tik šių akcijų nominali vertė). Valstybė, kuriai priklauso 51 proc. LVKB pagrindinio (akcinio) kapitalo, neturi kontrolinio akcijų paketo, nes, atsižvelgiant į pasirašytų paprastųjų akcijų, suteikiančių jų savininkui balsavimo teisę, skaičių, visuotiniame akcininkų susirinkime teturi 40,2 proc. balsų. Vyriausybė Lietuvos valstybinio komercinio banko statute nustatė banko valdybos veiklai prižiūrėti 4 metams renkamą tarybą iš 11 narių. Valstybė, kuriai priklauso 51 proc. banko pagrindinio (akcinio) kapitalo, banko taryboje turi 9 proc. balsų. Finansų ministro pasirašytose sutartyse nenurodyta pasirašytų akcijų bendra emisijos kaina, akcijų apmokėjimo tvarka ir terminai. Vienintelis dokumentas dėl valstybei priklausančių banko akcijų apmokėjimo yra 1994 m. sausio 17 d. Finansų ministerijos raštas Nr. 02-22, kuriuo LVKB pranešama, kad finansų ministro pavaduotojui S. Čipkui pavesta atstovauti valstybės kapitalui LVKB, ir nurodoma, kad iš bankui perduotų 3 mln. Lt apmokėta 29 411 paprastųjų vardinių akcijų, priklausančių valstybei.
26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, tačiau toks įstatymas iki 1995 m. nebuvo priimtas. Lietuvos Respublikos įstatymai ir Vyriausybės nutarimai iki 1995 m. kovo mėn. nereglamentavo valstybei priklausančių akcijų atstovavimo, nebuvo bendros metodikos, konkrečios tvarkos ir reikalavimų, kaip valstybės institucijų pareigūnai turi elgtis atstovaudami valstybei priklausančiam turtui. Apie tai Valstybės kontrolės departamentas nuo 1994 m. primindavo Vyriausybei ir Seimui. 1995 m. kovo 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 469 patvirtinta „Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarka“. Šiame dokumente numatyta, kad konkrečius su bendrovės veikla susijusius sprendimus, kuriuos vykdo įgaliotinis, pagal savo kompetenciją priima Vyriausybė, kolegiali institucija, institucijos vadovas arba įgaliotinis. Atsakomybė už savanaudišką ar trečiųjų asmenų naudai priimtą sprendimą numatyta tik įgaliotiniui arba kitiems valstybei bendrovėje atstovaujantiems asmenims, tačiau nenumatyta kolegialios institucijos ir institucijos vadovo atsakomybė už priimtus sprendimus, dėl kurių atstovaujant valstybės akcijoms bendrovėje buvo pažeisti bendrovės įstatai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Be to, ginant valstybės turtinius interesus teismuose, ieškinio tvarka atstovaujanti institucija, pareikšdama ieškinį, turėjo sumokėti žyminį mokestį (5 proc. ieškinio sumos). Tokiose bylose valstybės interesus turėjo ginti ministerijos, tačiau lėšų ministerijų sąmatose net nebuvo numatyta.
27. J. Niaura Komisijai paaiškino, kad „Finansų ministerijoje sistema tokia, kad įgaliojimai yra duodami, suteikiami konkrečiam asmeniui atstovauti jai akcininkų susirinkime ar taryboje. Tačiau tie įgaliojimai yra aprobuojami kolegijos paprastai, ir konkretus asmuo balsuodamas neturi jokios laisvės priimti vieną ar kitą sprendimą. Jis tik mechaniškai pakelia arba nuleidžia ranką.“ S. Čipkus Komisijai paaiškino, kad „kolegijose kažkas būdavo svarstoma“, „kokie reikalingi sprendimai buvo, tai kodėl neatstovavo, atstovavo, bet, sakau, nesėdėsi tame banke nuolat ir visko nematysi.“ S. Čipkus Komisijai sakė, kad „niekas nenorėjo to atstovavimo. Tada, aš pamenu, kad dar tada buvo tokia kalba, kad reikės atstovauti, na, sakau, nebus to laiko. Tai ką, čia dabar vis tiek reikia kažkokius laisvesnius žmones skirti.“ P. Koverovas Komisijai paaiškino, kad „tuo metu, kai EBSW valdė 49 proc. banko akcijų, valstybė absoliučiai nesikišo į banką veiklą: kaip suprantate, tie komiteto sprendimai, tie pasiūlymai valdybai buvo, kaip įsivaizduojate, labai nereikšmingi“, „pagrindinius sprendimus priiminėdavo akcininkas, visi kiti – juos įgyvendindavo“. K. Dabašinskaitė Komisijai paaiškino, kad LVKB nebūtų įmanoma dirbti nevykdant tarybos pirmininko, akcininkų ar dar kieno nors nurodymų.
28. Komisija atkreipia dėmesį, kad tik 1995 m. kovo 31 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 469 „Dėl valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse“ (Žin., 1995, Nr. 30-688) patvirtino Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarką. R. Šukys Komisijai paaiškino, kad „iki tol buvo visiška supratimo laisvė tarp įgaliotinių ir juos įgaliojusių asmenų. Todėl dauguma problemų kilo, kai buvo balsuojama, tarp jų ir valstybiniuose komerciniuose bankuose“. Atkreiptinas dėmesys, kad tik 1995 m. kovo 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 469 patvirtintos Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 25 punkte atsirado reikalavimas, kad valstybei bendrovėje atstovaujantys subjektai visuotiniame akcininkų susirinkime turi iškelti tiek kandidatų į stebėtojų tarybą ar valdybą, kad jų skaičiaus ir stebėtojų tarybos ar valdybos narių skaičiaus santykis nebūtų mažesnis už valstybės turimų akcijų teikiamų balsų dalį.
29. Vyriausybės 1993 m. spalio 21 d. potvarkiu Nr. 724p Finansų ministerijai kartu su Statybos ir urbanistikos ministerija pavesta sudaryti nepriklausomų ekspertų komisiją valstybės turtinio įnašo, perduoto ar numatomo perduoti į LVKB pagrindinį kapitalą, vertei rinkos kainomis nustatyti ir iki 1993 m. lapkričio 22 d. pateikti šio įvertinimo rezultatus. Be to, pavesta parengti Lietuvos valstybinio komercinio banko statuto pakeitimus, pagal kuriuos privilegijuotosios akcijos būtų keičiamos į paprastąsias.
30. Valstybės kontrolės departamento 1994 m. spalio 28 d. rašte „Dėl LVKB patikrinimo“ teigiama, kad LVKB steigėjo pasirašytų akcijų bendra emisijos kaina – 10 404 000 Lt, valstybės už akcijas sudaro 3 000 000 Lt, tokiu būdu pasirašytų, bet nesumokėtų akcijų vertė – 7 404 000 Lt. Banko steigėjui neįforminus LVKB balanse esančio valstybės turto kaip valstybės įnašo už visas pasirašytas akcijas, valstybė laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 19 d. iki 1994 m. vasario 2 d. (t. y. nuo akcijų pasirašymo sutarties sudarymo iki banko įregistravimo Lietuvos banke) negavo 1 352 000 Lt pajamų, nes akcininkams už jų lėšas, sumokėtas už akcijas, bankas minėtu laikotarpiu mokėjo palūkanas, o valstybei palūkanos buvo sumokėtos tik už jos įformintą įnašą, kurį sudaro 3 000 000 Lt. Tokiu būdu LVKB balanse esančiu valstybės turtu naudojosi neatlygintinai.
31. 1994 m. kovo 4 d. ekspertų komisijos, sudarytos finansų ministro 1993 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 216, pažymoje teigiama, kad LVKB užimamų patalpų vertė rinkos kainomis yra 11 878 225 Lt, iš jų į Lietuvos banko balansą įtraukti 6 606 324 Lt, į LVKB balansą – 4 207 286 Lt.
32. Finansų ministerija 1994 m. birželio 30 d. rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai, informuodama apie bankų privatizavimą, teigia, kad Finansų ministerija LVKB yra pasirašiusi 36 000 privilegijuotųjų vardinių ir 66 000 paprastųjų vardinių akcijų po 100 Lt nominalios vertės. Pasirašytos privilegijuotosios (be balso teisės) akcijos suteikia garantijas, kad už valstybei priklausančias banko akcijas kiekvienais metais bus skaičiuojami nustatyto dydžio dividendai. Be to, Finansų ministerija, kaip valstybei atstovaujantis akcininkas, turintis kontrolinį akcijų paketą, pasilieka galimybę pasinaudoti veto teise priimant sprendimus svarbiausiais banko veiklos klausimais.
33. 1994 m. rugsėjo 22 d. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas V. Juškus kreipėsi į Respublikos Prezidentą su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko, Lietuvos žemės ūkio banko ir Lietuvos taupomojo banko reorganizavimo. Teikiamame Respublikos Prezidento dekreto projekte atstovais įvardijami Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjas Algirdas Taminskas ir Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjas Raimondas Šukys. R. Šukys Komisijai paaiškino, kad nei Respublikos Prezidentas, nei Seimo nariai į Konstitucinį Teismą nesikreipė.
34. 1994 m. spalio 28 d. Valstybės kontrolės departamento akte konstatuota, kad Vyriausybė, kuriai priklauso 51 proc. banko pagrindinio kapitalo, turi 40,2 proc. visų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. neturi kontrolinio akcijų paketo. LVKB argumentavo, kad tokia nuostata buvo įtraukta tvirtinant Laikinąjį banko statutą ir vėlesnėje Finansų ministerijos sutartyje dėl akcijų įsigijimo.
35. Valstybės kontrolės departamento 1995 m. kovo 30 d. išvadoje teigiama, kad LVKB reorganizacija buvo valstybinio banko dalinė privatizacija valstybei atsisakant realios įtakos šio banko valdyme. Vyriausybės patvirtintas LVKB statutas nustatė, kad valstybė, turėdama 51 proc. pagrindinio kapitalo, neturės kontrolinio akcijų paketo ir todėl negalės turėti esminės įtakos šio banko veiklai. Tačiau atsakomybė indėlininkams visiškai palikta valstybei – Civilinio kodekso 471 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „valstybė garantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, kuriuose jai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 51 proc. akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. 1994 m. gruodžio 21 d. Seimas priėmė Komercinių bankų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 2-33). Įstatymo 55 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos bankų išleistos ir valstybei priklausančios privilegijuotosios akcijos pakeičiamos paprastosiomis vardinėmis. Su tuo susijusios statuto (įstatų) pataisos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar atitinkamo banko valdybos teikimu gali būti registruojamos nesušaukiant visuotinio akcininkų susirinkimo“. Komercinių bankų įstatymo 55 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „veikiančių bankų statutų (įstatų) pakeitimo ir veiklos pagal šį įstatymą pertvarkymo tvarką ir terminus nustato Lietuvos bankas, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip“. Tokiu būdu privilegijuotųjų akcijų problema įstatyme buvo išspręsta, bet faktinė padėtis liko nepakitusi. Valstybės kontrolės departamento nuomone, už valstybei padarytą žalą atsakingas buvęs finansų ministras E. Vilkelis, LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius. Komisija nustatė, kad privilegijuotosios akcijos paprastosiomis vardinėmis taip ir nebuvo pakeistos.
36. 1995 m. kovo 30 d. LVKB tarybos pirmininko ir valdybos pirmininko rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad Valstybės kontrolės departamentas, užuot padėjęs spręsti, kaip susigrąžinti pagal Vyriausybės nutarimus LVKB perduotas iš Lietuvos banko beviltiškas skolas, kurios bankui ir valstybei daro nuostolius, kelia nerealius reikalavimus.
37. 1995 m. spalio 31 d. Valstybės kontrolės sprendime pažymėta, kad LVKB, įsteigto reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu, 1993 m. spalio 1 d. balanse esantis turtas, perduotas Lietuvos banko ir VĮ „Modulis“ bei įsigytas iki banko pagrindinio kapitalo formavimo iš akcininkų lėšų pradžios, 33 709,8 tūkst. Lt suma priklauso valstybei. LVKB atsakė, kad, remiantis Vyriausybės nustatyta metodika, valstybei atiduoti lėšas nepriklauso, nes tai yra likęs pelnas sumokėjus visus mokesčius. Pažymima, kad pelnas jau panaudotas pagal tikslinę paskirtį. 1996 m. gegužės 10 d. Finansų ministerijos rašte teigiama, kad LVKB ir Valstybės kontrolės nuomonių neatitikimas galėtų būti nagrinėjamas tik teismo tvarka. 1997 m. vasario 5 d. pateikiama informacija, kad Valstybės kontrolės sprendimas nebus įgyvendintas, nes lėšos, sukauptos iš pelno nuo banko steigimosi pradžios iki akcinio kapitalo suformavimo pradžios (1993 m. spalio 1 d.), sunaudotos.
38. 1996 m. birželio 14 d. Valstybės kontrolės akte Nr. 142-17 „Dėl LVKB ūkinės finansinės veiklos revizijos“ teigiama, kad LVKB laikinajame statute nurodytas 20 mln. Lt pagrindinis kapitalas neatitiko tuo metu banko balanse nurodyto 17,304 mln. Lt banko kapitalo.
39. Komisija atkreipia dėmesį, kad tik po Valstybės kontrolės atlikto LVKB patikrinimo buvo sumokėta 1 164 583 Lt valstybei už jos įnašą, tačiau tai – tik už turtinį 3 mln. Lt įnašą. Laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 14 d. iki 1994 m. rugsėjo 1 d. LVKB, neatlygintinai disponuodamas valstybės turtu, padarė 5 763 500 Lt žalą valstybės ekonominiams interesams. Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „komercinio banko pagrindinis kapitalas sudaromas iš banko steigėjų ir akcininkų lėšų, įmokėtų už banko akcijas“. Taigi LVKB, įsteigto reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu, valstybinis turtas, perduotas Lietuvos banko ir VĮ „Modulis“ bei įsigytas iki banko pagrindinio kapitalo formavimo iš akcininkų lėšų pradžios (1993 m. spalio 1 d.), 26 947 000 Lt, t. y. neįskaičius atsargos kapitalo ir indėlių draudimo kapitalo, nepriklauso visiems LVKB akcininkams.
1. LVKB, įregistravęs Vertybinių popierių komisijoje savo akcijų emisiją, pagrindinį kapitalą iš banko akcininkų lėšų, įmokėtų už banko akcijas, pradėjo formuoti 1993 m. spalio mėn., tą patį mėnesį buvo pasirašytos visos banko akcijos. LVKB išleido 200 000 akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė 100 Lt. 36 000 privilegijuotųjų vardinių akcijų priklauso valstybei. 161 000 akcijų – paprastosios vardinės akcijos, iš jų – 66 000 nuosavybės teise priklauso valstybei. 3 000 akcijų yra paprastosios vardinės banko darbuotojų akcijos.
2. 1994 m. birželio 6 d. LVKB valdybos pirmininko rašte Nr. 07-05 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad LVKB akcijos buvo platinamos viešo jų pasirašymo būdu, paskelbus apie tai „Lietuvos aido“ laikraštyje. Akcijos buvo pasirašomos LVKB skyriuose. Banko akcijos buvo platinamos tuo metu, kai buvę Lietuvos banko vadovai dėjo pastangas sunaikinti banką, išskirstyti jį į „krepšelius“ ir neleisti didinti kapitalo išleidžiant akcijas. Nepaisant to, bankas sėkmingai išplatino visas akcijas, likusias nuo valstybės dalies. Platinant akcijas, buvo atsižvelgiama į būsimų akcininkų finansinę būklę, nepriekaištingą veiklą, gerą vardą verslo ir finansinėje veikloje.
3. A. Sadeckas Komisijai paaiškino, kad 1993 metais „jau manyčiau, prieš man išeinant. Kažkur apie galbūt, paimčiau, apie vasarą, gal rudeniop. Jeigu tiksliai prisimenu. Kada jau pajautėm tą ėjimą į tą banką.“
4. 1996 m. birželio 14 d. Valstybės kontrolės akte Nr. 142-17 teigiama, kad speciali komisija akcijoms platinti nebuvo sudaryta. Pirmosios akcijų emisijos platinimą organizavo banko valdyba.
5. 1993 m. spalio 21 d. įvyko pirmasis visuotinis LVKB akcininkų susirinkimas. 1993 m. spalio 21 d. išrinkta LVKB taryba. LVKB valdymo organai buvo visuotinis akcininkų susirinkimas, banko taryba ir banko valdyba. Tarybos pirmininku nuo 1993 m. spalio 21 d. iki 1996 m. sausio 19 d. buvo Gintaras Petrikas (tuo metu jo einamos pareigos: EBSW grupės prezidentas, Komercijos ir kredito banko tarybos narys, Kauno raj. Pramonės ir prekybos rūmų prezidentas, Tarptautinių prekybos rūmų-Lietuva (ICC) tarybos narys ir kt.). 1996 m. sausio 19 d. visuotinis LVKB akcininkų susirinkimas patvirtino naują tarybos sudėtį ir tarybos pirmininku išrinko Pramonės ir prekybos ministerijos sekretorių A. Ignotą.
6. 1993 m. spalio 21 d. visuotiniame akcininkų susirinkime išrinkta LVKB taryba:
G. Bivainienė (Kaunas)
S. Černiauskas (Klaipėda)
S. Dalikas – UAB „Snita“ finansininkas (EBSW atstovas)
R. Jurkevičienė – AB „Kauno autocentras“ (EBSW atstovė)
J. Niaura (Vilnius)
A. Pauliukaitis – AB „Inkaras“ (EBSW atstovas)
G. Petrikas (EBSW atstovas)
A. Prascevičius – UAB „Alsa“ (EBSW atstovas)
A. Stulpinas – UAB „Baltrex“ (EBSW atstovas)
V. Terleckas (Vilnius)
E. Žvybas – VĮ „Ekranas“ (EBSW atstovas)
J. Urbonienė (Panevėžys)
Tarybos pirmininkas – G. Petrikas (išrinktas slaptu balsavimu).
7. 1993 m. spalio 21 d. visuotiniame akcininkų susirinkime išrinkta LVKB valdyba:
A. Barusevičius
K. Dabašinskaitė
K. Gerasimenko
M. Mankevičius
J. V. Zigmantas
Valdybos pirmininkas – A. Barusevičius (išrinktas slaptu balsavimu).
8. A. Sadeckas Komisijai paaiškino, kad „jis (A. Barusevičius – Komisijos pastaba) buvo ten tikrai, nominaliai ten – pirmoji figūra, o tikrai tai buvo ne pirmoji figūra. Aš neatsimenu atvejų, kad kiek pas jį beateitum, kad nebūtų K. Dabašinskaitės kabinete. Kiekvieną kartą.“
9. LVKB statute, patvirtintame 1993 m. spalio 21 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, yra numatyta, kad banko taryboje negali būti to paties ar kito banko valdybos narys arba asmuo, kuris yra daugiau kaip dviejų kitų Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių (komercinių bankų) stebėtojų ar bankų tarybų narys (25 punktas). LVKB statuto 27.4 punkte nustatyta, kad banko taryba nustato kredito, kuris gali būti suteikiamas tik banko tarybai pritarus, dydį ir rūšį. LVKB statuto 27.1 punkte nustatyta, kad banko taryba stebi banko valdybos veiklą, o 28 punkte – kad banko valdyba vadovauja visai banko veiklai.
10. V. Jarmala Komisijai paaiškino, kad „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, turėdama kontrolinius akcijų paketus valstybės valdomuose bankuose, niekaip negalėjo suprasti, kad bankuose valdybos, t. y. valdymo organai, balsuoja kėdėmis, o ne balsų paketais“.
11. Nors Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 26 straipsnyje buvo numatyta, kad „banko valdybos narių skaičių, kuris negali būti mažesnis kaip 3, taip pat valdybos ir jos narių veiklą, įgaliojimus ir teises, nutarimų priėmimo tvarką nustato komercinio banko statutas“, tačiau LVKB statute valdybos narių skaičius nenustatytas. LVKB visuotiniame akcininkų susirinkime 1993 m. spalio 21 d. buvo nustatyta banko valdybos sudėtis – 5 nariai ir valdybos nariais išrinkti A. Barusevičius, K. Dabašinskaitė, K. Gerasimenko, M. Mankevičius ir J. V. Zigmantas. Pažeisdamas įstatymą ir banko statutą, LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius 1994 m. vasario 14 d. papildomai paskyrė banko valdybos pirmininko pavaduotoju V. Tarasinį. Pavaduotojo skyrimo, neišrinkus jo valdybos nariu, įstatymai nenumatė. 1996 m. vasario 1 d. A. Barusevičius paskyrė antrą, papildomą, valdybos pirmininko pavaduotoją K. Ratkevičių, bet jo taryba nepaskyrė.
12. Vadovaujantis 1994 m. kovo 18 d. LVKB tarybos posėdžio protokolu, valdybos nariams išmokėta 300 000 Lt tantjemų, tarybos nariams – 180 000 Lt (1994 m. spalio 28 d. Valstybės kontrolės akte Nr. 184-03/1-54 teigiama, kada tantjemos nebuvo išmokėtos valstybės kapitalui atstovaujantiems asmenims). 1994 m. kovo 25 d. LVKB visuotinio akcininkų susirinkimo protokole užfiksuotas G. Petriko pareiškimas, kad daugiausia LVKB tarybos narių yra Kaune. LVKB valdybos darbas įvertintas teigiamai.
13. G. Petrikas buvo Kauno komercijos ir kredito banko tarybos nariu ir tuo pačiu metu (iki 1996 m. sausio mėn.) buvo LVKB tarybos pirmininku. Šias pareigas G. Petrikas panaudojo EBSW grupės interesais, t. y. darė įtaką ir užtikrino, kad LVKB suteiktų kreditus EBSW grupės įmonėms. G. Petrikas organizavo uždarųjų akcinių bendrovių „Evadis“ ir „Autopaletė“ įsteigimą tik tam, kad jas panaudotų imant kreditus iš LVKB. Komisija atkreipia dėmesį, kad G. Petrikas buvo išrinktas LVKB tarybos pirmininku kaip EBSW koncerno prezidentas, nors EBSW koncernas tuo metu dar nebuvo registruotas. EBSW grupė kaip koncernas buvo registruotas tik 1994 m. birželio 15 d.
14. Remdamasi AB Turto banko pateikta informacija, Komisija nustatė, kad, įgyvendindamas jam pavestas funkcijas, AB Turto bankas 1996–1998 m. perėmė iš LVKB neveiksnius aktyvus. Išnagrinėjus perimtus neveiksnius aktyvus, buvo nustatyta, kad paskolos LVKB daugeliu atveju buvo išduotos tarpusavyje susijusioms įmonėms ir asmenims be turto įkeitimo, išduodant garantijas bei laidavimus susijusiems asmenims, kuriuos galima įvardyti kaip atskiras finansines grupuotes. Atskirų skolininkų tarpusavio ryšiai dažnai įvairiais būdais būdavo slepiami, todėl šiuos ryšius nustatydavo kontroliuojančios ir teisėsaugos institucijos. Nustatyta, kad su EBSW koncernu susietoms įmonėms (39 įmonėms) buvo suteikta 60 paskolų už 190 mln. Lt. Dauguma EBSW koncernui priklausančių įmonių skolų buvo perimta iš LVKB. Iš EBSW grupės AB Turto bankas išieškojo 6,8 mln. Lt ir skoloms padengti perėmė turto už 1,8 mln. Lt. Nors kai kurių paskolų grąžinimas užtikrinamas kitų įmonių garantijomis (laidavimais) bei turto įkeitimu, tačiau dėl netinkamo įforminimo išduotos garantijos ir laidavimai daugeliu atvejų teismų sprendimais buvo pripažinti negaliojančiais, o įkeistas turtas buvo menkavertis, todėl išieškotos nedidelės sumos. AB Turto bankas, jo duomenimis, buvo perėmęs su EBSW koncernu susijusių įmonių 113 248 294 Lt skolą iš bankų. Skolos likutis 2005 m. balandžio 1 d. buvo 82 593 155 Lt.
15. 1994 birželio 20 d.–1995 m. balandžio 3 d. IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija pagal sutartis gavo 20 859 020 Lt paskolų iš 6 juridinių asmenų, o šie lėšas skolino iš LVKB ir KKB pagal kreditavimo sutartis. Generalinės prokuratūros duomenimis, atlikta analizė leidžia teigti, kad kreditai iš bankų buvo paimti ne tais tikslais, kurie buvo nurodyti sutartyse, o tam, kad lėšos būtų perskolintos IAB Investicinei Kauno holdingo kompanijai.
16. Generalinės prokuratūros analizė leidžia manyti, kad dėl kreditų iš LVKB išdavimo su EBSW grupe susijusioms įmonėms banko vadovams įtaką darė banko tarybos pirmininkas G. Petrikas. Bankui atstovaudavo ir sutartis dažniausiai pasirašydavo banko valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaitė. Kreditai kartais buvo išduodami jokios veiklos nevykdančioms įmonėms ir buvo naudojami EBSW grupės interesais. Nustatyta atvejų, kai vienų EBSW grupės įmonių paimti kreditai LVKB buvo grąžinami paimant naujus kreditus iš to paties banko (be garantų, be verslo planų ar pan.). Taip pat nustatyta, kad EBSW grupės įmonių paimtiems kreditams iš KKB grąžinti buvo naudojami kreditai, paimti iš LVKB, ir atvirkščiai.
17. LVKB Paskolų komitetas pirmą kartą sudarytas 1993 m. rugpjūčio 4 d. Paskolų komiteto pirmininkė buvo K. Dabašinskaitė. LVKB laikinosios kreditavimo taisyklės buvo patvirtintos 1993 m. rugsėjo 3 d. valdybos nutarimu. Jose nurodyta kliento, norinčio gauti paskolą, pateikiamas dokumentų paketas, reikalavimai įkeičiamam turtui. Kreditavimo užsienio valiuta tvarka patvirtinta 1993 m. gruodžio 10 d. Daugiausia paskolų buvo išduota 1993 m. – 613 803 tūkst. Lt, iš jų užsienio valiuta – 213 890 tūkst. Lt. Tais pačiais metais grąžinta 98,9 proc. paskolų, išduotų nacionaline valiuta, ir 27,7 proc. – užsienio valiuta.
18. Seimo 1994 m. gruodžio 21 d. priimto Komercinių bankų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 2-33) 23 straipsnis nustatė, kad komercinis bankas privalo turėti nuolat veikiančius paskolų komitetą ir vidaus audito tarnybą. Asmenys, davę paaiškinimus, teigė, kad posėdžiai LVKB Paskolų komitete vyko diskusijų forma. Sprendimai būdavo rekomendaciniai LVKB valdybai, o sprendimus jau priimdavo valdyba. M. Žalkauskienė Komisijai paaiškino, kad Paskolų komitetas buvo sudarytas iš atskirų skyrių viršininkų ir atskirų skyrių darbuotojų tam, „kad tai susiję su paskolų išdavimu, tai reikia, kad kiekvienas atsakytų už savo dalį, ar galima išduoti paskolą, ar negalima“. M. Žalkauskienė Komisijai sakė, kad „vis dėlto tarybos narių lemiamas žodis būdavo, nors nedalyvaudavo tuose posėdžiuose“.
19. Komercinių bankų įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad bankas gali skolinti su banku susijusiems asmenims ne daugiau kaip 10 proc. kapitalo, tačiau Valstybės kontrolės nustatytas santykis buvo 12,5 proc.
20. Po Valstybės kontrolės atlikto patikrinimo dėl paskolų panaudojimo teisėtumo ir pagrįstumo nustatyta, kad 11 ūkio subjektų (AB „Banga“, UAB „Metropolis“, UAB „Pignus“, AB „Jonavos statyba“, AB „Dara“, UAB „Lokva“, UAB „Vinsta“, AB „Statybinės detalės“, ŽŪB „Žemyna“, UAB „Julika“, AB „Garliava“) gautas iš LVKB paskolas (bendra suma – 57 mln. Lt) panaudojo ne pagal paskirtį (lėšas perskolino kitoms įmonėms, padengė anksčiau gautas paskolas bei palūkanas ir kt.). Banko suteiktos UAB „Derika“ (D. Daugėla, Ž. J. Ramanauskas, R. Kurlianskis) 632 910 JAV dolerių paskolos grąžinimo galimybės nebuvo nustatytos, nes įmonės įregistruotu adresu nebuvo. UAB „Derika“ bankui pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka nepatvirtintą balansą, parašai nepanašūs į pavyzdžius. Paskolos sutartį pasirašė K. Dabašinskaitė.
21. Iš viso vien Vilniuje LVKB, pažeisdamas nustatytą paskolų suteikimo ir išdavimo tvarką, išdavė 89 paskolas nacionaline ir užsienio valiuta už 135,5 mln. Lt. LVKB atsakingi darbuotojai (valdybos pirmininkas A. Barusevičius, valdybos pirmininko pavaduotojai K. Dabašinskaitė ir M. Mankevičius, Tarptautinio departamento direktorius J. Jankauskas), pasirašydami paskolų suteikimo sutartis bei potvarkius (dokumentus), kurių pagrindu buvo išduodamos paskolos, nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Kauno skyriuje, pažeidžiant nustatytą tvarką, buvo išduotos 47 paskolos už 34,9 mln. Lt; Klaipėdos skyriuje – 11 paskolų už 5,65 mln. Lt.
22. Lietuvos banko duomenimis, 1993 m. liepos 1 d. juridiniai ir fiziniai asmenys iš LVKB buvo pasiskolinę 360,3 mln. Lt.
23. Vienas iš epizodų, parodantis EBSW koncerno veiksmų schemą LVKB, yra Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1999 m. birželio 10 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 13-122-99. Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl UAB „Custos“ 4 512 680 Lt paskolos suteikimo ir iššvaistymo, nustatė, kad K. Dabašinskaitė turėjo įgaliojimus teikti paskolas, bet sąmoningai nesilaikė išdavimo metu galiojusių įstatymų ir norminių teisės aktų. E. Guralija, dirbdamas UAB „Custos“ direktoriumi ir veikdamas kaip grupė kartu su LVKB tarybos pirmininku G. Petriku, LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaite, gavęs iš G. Petriko nurodymą iš LVKB paimti 4 512 680 Lt paskolą, iš jos 512 680 Lt pervesti į G. Špokausko personalinės įmonės sąskaitą LVKB, o 4 000 000 Lt – į sąskaitą KKB, 1995 m. gegužės 8 d. LVKB patalpose, K. Dabašinskaitės kabinete, dalyvaujant A. Barusevičiui, su K. Dabašinskaite pasirašė paskolos sutartį Nr. 95/05/0453, be turto įkeitimo ir garantijų mokėjimo pavedimu Nr. 1 iš UAB „Custos“ paskolinės sąskaitos Nr. 201477764 pervedė 512 680 Lt į G. Špokausko personalinės įmonės sąskaitą Nr. 2014478015 LVKB, taip buvo padengiama 1995 m. balandžio 12 d. LVKB G. Špokausko personalinei įmonei išduota paskola; mokėjimo pavedimu Nr. 2 pervedė 4 000 000 Lt į KKB sąskaitą Nr. 902, iš jų 3 000 000 Lt buvo padengta UAB Konsultacinio centro paskola KKB ir 18 000 Lt palūkanos, 572 260 Lt padengtos UAB „Tricon“ palūkanos už KKB imtą paskolą ir 409 740 Lt įskaityta į IAB KIHK sąskaitą KKB. 4 512 680 Lt paskola, gauta iš LVKB, nebuvo grąžinta. Už šią paskolą, kuri nebuvo apdrausta, UAB „Custos“ G. Petrikas žadėjo įkeisti UAB „Šešupė“ akcijas vėliau, bet tai nebuvo padaryta. Derinant šį paskolos išdavimo be draudimo klausimą, dalyvavo ir LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius.
24. Kitas epizodas yra nustatytas Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 1999 m. birželio 10 d. baudžiamosios bylos Nr. 13-122-99 dėl LVKB suteiktų paskolų UAB „Evadis“ ir „Autopaletė“ iššvaistymo nuosprendyje. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupė, atstovaujama jos prezidento G. Petriko ir vyr. finansininko S. Daliko, pasirašė kreditavimo sutartį su pramoninio kapitalo korporacija „Industrial Capital Corporation“, registruota Britų Virdžinijos salose, atstovaujama George Rohr, dėl 2 000 000 JAV dolerių paskolos suteikimo; pagal šią sutartį EBSW grupei suteikiama paskola 4 mėnesių laikotarpiui. Šiai paskolai užtikrinti pateikiama LVKB garantija. Šiai paskolai gauti LVKB suteikė EBSW grupei 1995 m. balandžio 26 d. paskolos garantiją, kuri buvo patikslinta 1995 m. gegužės 2 d. Pagal paskolos garantiją LVKB įsipareigojo mokėti visas priklausančias sumas, kurias EBSW grupė skolinga užsienio kompanijai pagal kreditavimo sutartį. 1995 m. balandžio 24 d. EBSW grupė, atstovaujama G. Petriko, ir LVKB, atstovaujama K. Dabašinskaitės, pasirašė garantijos išleidimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo išleisti garantiją dėl sumos, neviršijančios 2 000 000 JAV dolerių, o EBSW grupė įsipareigojo padengti visas galimas banko išlaidas, susijusias su garantijos vykdymu, ir įkeisti bankui turtą, užtikrinantį garantijos vykdymą. Tačiau turtas nebuvo įkeistas. Iš šios paskolos 1 600 000 JAV dolerių buvo pervesta į EBSW grupės valiutinę sąskaitą KKB. Likusi paskolos suma – 400 000 JAV dolerių buvo paskirstyta taip: 301 435 JAV doleriai – EBSW grupės paskolai iš LVKB padengti ir 4 396 JAV doleriai palūkanų už šią paskolą, 37 571 JAV doleris – už UAB „Snita“ paskolą, 598 JAV doleriai – už UAB „Daiva“ paskolą. Siekiant nuslėpti suteiktą garantiją, 1995 m. rugpjūčio 25 d., neprieštaraujant A. Barusevičiui, K. Dabašinskaitė pasirašė LVKB ir UAB „Evadis“, atstovaujamos direktoriaus R. Ubarto, paskolos sutartį Nr. 95/08/0464 dėl 1 225 000 JAV dolerių paskolos be garantijų ir turto įkeitimo. 1995 m. spalio 23 d., neprieštaraujant A. Barusevičiui, K. Dabašinskaitė pasirašė LVKB ir UAB „Autopaletė“ paskolos sutartį Nr. 95/10/477 dėl 1 030 125 JAV dolerių paskolos be garantijų ir turto įkeitimo.
25. 1995 m. kovo 30 d. Vertybinių popierių komisijos rašte Seimo Ekonominių tyrimo komisijai teigiama, kad LVKB dėl naujai išleidžiamų akcijų kreipėsi į Vertybinių popierių komisiją, numatydamas padidinti akcinį kapitalą nuo 20 mln. Lt iki 40 mln. Lt.
26. LVKB valdybos pirmininko A. Barusevičiaus 1995 m. balandžio 10 d. rašte Nr. 16-708 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad Vertybinių popierių komisijai pateiktas akcijų emisijos prospektas – numatyta akcinį kapitalą didinti iki 40 mln. Lt. Šios emisijos metu valstybės akcinio kapitalo dalies mažinti nenumatoma. Kadangi valstybė LVKB turi 51 proc. akcijų, suteikiančių 51 proc. balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, akivaizdu, kad valstybės valdomo akcijų paketo dydis gali būti pakeistas tik valstybės sprendimu. Kol kas nėra numatyta, kaip toliau bus didinamas banko akcinis kapitalas.
27. 1995 m. kovo 13 d. Finansų ministerijos rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad valstybės turima 51 proc. dalis LVKB kapitale gali sumažėti iki 42 proc. dėl to, kad bankas yra priėmęs sprendimą didinti banko kapitalą iki 40 mln. Lt, o Vyriausybė už turtinius įnašus papildomai numato įsigyti tik apie 33 proc. naujos emisijos akcijų.
28. 1995 m. kovo 31 d. visuotiniame LVKB akcininkų susirinkime patvirtinti nauji banko tarybos nariai: Finansų ministerijos sekretorius Vytautas Uziela ir Finansų ministerijos Iždo departamento skyriaus viršininkė Liucija Prokopavičienė.
29. 1995 m. balandžio 13 d. LVKB valdybos posėdyje patvirtintas naujos sudėties Paskolų komitetas: K. Dabašinskaitė – pirmininkė, M. Mankevičius – pirmininko pavaduotojas.
30. 1996 m. liepos 5 d. LVKB (tarybos pirmininkas V. Uziela, valdybos pirmininkas G. Čiapas) rašte Ministrui Pirmininkui M. L. Stankevičiui teigiama, kad IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, IAB „Šviesus rytojus“, UAB „Atella“, UAB „Tagiris“, UAB „Snita“, UAB „Umbas“, UAB „Armora“, UAB „Labilis“, UAB „Evadis“, UAB Baltijos autoservisas, UAB „Autopaletė“, UAB „Custos“, AB „Dara“, UAB Konsultacinis centras, UAB „Pignus“, AB Kauno autocentras ir UAB „Urmas“ 1994–1995 m. iš LVKB paėmė 79 939 624 Lt paskolų. Šių įmonių sąskaitos ir turtas nuo 1995 m. spalio mėn. areštuotas. Dėl to negalima vykdyti ūkinės veiklos ir atsiskaityti su LVKB. Bendrovės nuo 1995 m. gruodžio mėn. siūlo su LVKB atsiskaityti už paskolas įkeistu turtu ir patenkinamai dirbančių stambių įmonių akcijomis. Skoloms dengti 6 investicinės akcinės bendrovės ir keletas susijusių bendrovių siūlo nekilnojamojo ir finansinio turto už 95 075 551 Lt. Pateiktas ir Vyriausybės nutarimo projektas. Tą patį raštą pasirašo IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, IAB „Nekilnojamasis turtas“, IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Trikotažo investicija“, IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“ atstovas A. Pašukevičius.
31. 1996 m. vasario 14 d. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius kreipėsi į laikinai einantį Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas J. Niaurą su prašymu suteikti 100 mln. Lt paskolą banko likvidumui palaikyti.
32. 1996 m. liepos 15 d. Generalinės prokuratūros rašte teigiama, kad LVKB siūloma perimamų akcijų vertė šią dieną neatitinka realios jų kainos. 1996 m. liepos 29 d. Finansų ministerijos rašte – nepritarimas. 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos banko raštas, kad negalima pritarti perimti akcijas už paskolas pagal nominalią vertę.
33. 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje atkreipiamas dėmesys, kad Vyriausybei 1994 m. lapkričio mėn. buvo pateiktas nutarimo projektas. Jame Finansų bei Statybos ir urbanistikos ministerijos siūlė LVKB perduoti kaip valstybės turtinį įnašą jo nuomojamus 7,9 mln. Lt vertės pastatus (jų likutinė vertė – 2 mln. Lt). Atsižvelgdama į Valstybės kontrolės departamento reikalavimą, Vyriausybė 1994 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 1103 perdavė šiam bankui pastatus ir patalpas kaip valstybės turtinį įnašą, jį įvertinusi 11,85 mln. Lt, t. y. 3,95 mln. Lt daugiau, negu siūlė minėtos ministerijos. Patikrinimo metu nustatyta, kad reorganizuoto LVKB balanse liko valstybės turto, kuris buvo neįvertintas ir neperduotas kaip valstybės turtinis įnašas, už 33 709 800 Lt.
34. 1997 m. kovo 5 d. Generalinės prokuratūros rašte Nr. 8/7-378 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad LVKB ir jo padaliniai „blogų“ paskolų išdavė už 244 430 000 Lt.
1. Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „bet kuri kredito įstaiga Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu“. Šio įstatymo 22 straipsnis nustatė, kad „Lietuvos bankas privalo kontroliuoti Respublikos kredito įstaigų veiklą organizuodamas ištisines arba atrankines revizijas. Revizijas atlieka Lietuvos banko Revizijų tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos banko patvirtintais Revizijų nuostatais“, o 23 straipsnis nustatė Lietuvos banko nurodymų dėl trūkumų pašalinimo privalomumą.
2. R. Visokavičius Seimo 1993 m. kovo 23 d. nutarimu „Dėl R. Visokavičiaus paskyrimo Lietuvos banko valdybos pirmininku“ buvo paskirtas Lietuvos banko valdybos pirmininku.
3. R. Visokavičius Komisijai paaiškino: „Kauno kredito ir komercijos banko valdytojas R. Griguola 1993 m. gegužės–birželio mėn. atvyksta į Vilnių pas mane, Banko pirmininką, centrinio Lietuvos banko pirmininką, ir mandagia forma pradžioje prašo, kad pirmininke, jūs darote klaidą neleisdamas privatizuoti, jis ir vienaip, ir kitaip bandė, tačiau mūsų pokalbiui įpusėjus, jis gana griežčiau man pradėjo... Jūs darote klaidą, gali būti taip, kad turėsite nemalonumų, o galų gale gal teks palikti centrinio banko pirmininko postą.“
4. R. Visokavičius Komisijai paaiškino: „dėl 20 mln. galiu pasakyti: mes duodavome kreditus Žemės ūkio bankui, kreditinius išteklius maitinti įmones. Bet kada reikėjo skubiai padėti pieno pramonei, tai buvo A. Šleževičiaus prašymas, tai buvo kitų vadovų prašymas. Aš jiems pasiūliau, sakau, neskandinkime... Reikia, kad jie sugrįžtų. Tada mes paleidome per „Litimpeksą“ ir įpareigojom. Ir tie 20 mln. sugrįžo su 21 mln. 300 tūkst. palūkanų. Taip buvo man. Matyt, ta schema nepatiko. Kad reikia, aš parodžiau, kaip reikia kredituoti, kaip reikia reikalauti. Nepatiko, vadinasi, teko čiaudėti.“
5. 1993 m. rugsėjo 16 d. Seimas, atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1993 m. rugsėjo 14 d. dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti J. Sinkevičių laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas“ ir Vilniaus miesto prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus tardytojo 1993 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, sankcionuotą Vilniaus miesto vyriausiojo prokuroro, nutarimu „Dėl pavedimo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojui J. Sinkevičiui laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas“ nušalino R. Visokavičių nuo pareigų. 1993 m. spalio 21 d. R. Visokavičius buvo atleistas iš pareigų.
6. R. Visokavičius Komisijai apie jam iškeltą bylą paaiškino: „byla baigėsi, aišku, nieko negalėjo man primesti, pasakyti. Tai buvo... Tai buvo organizuota byla ir ji buvo, galima įvairiai sakyti, politinė, galima... įvairiai suinteresuotų asmenų, norėjo nugalėti, bet, aišku, aš buvau pasiruošęs kaip profesionalas specialistas, aš visiškai apsigyniau ir man nebuvo jokių problemų, sunkumų įrodyti.“
7. A. Šleževičius Komisijai paaiškino: „buvau labai aktyvus šalininkas dėl pono R. Visokavičiaus atstatydinimo – ir dėl labai paprastos priežasties. Kadangi, jūs pamenate, kiek nestabili tuo metu buvo valiuta. Ir kuomet centrinis bankas, užuot sudaręs sąlygas ūkio subjektams įsigyti rinkoje nusistovėjusių kainų lygiu vietinę valiutą arba ją konvertuoti iš valiutos, kai buvo daroma akivaizdžiai žalinga Lietuvos ūkiui veikla.“
8. Seimas 1993 m. lapkričio 17 d. nutarimu „Dėl K. Ratkevičiaus paskyrimo Lietuvos banko valdybos pirmininku“ Lietuvos banko valdybos pirmininku paskyrė K. Ratkevičių.
9. A. Šleževičius Komisijai paaiškino: „dėl K. Ratkevičiaus paskyrimo aš negaliu nieko jums pakomentuoti, kadangi aš labai epizodiškai tiktai dalyvavau, iš principo bankų specialistų aš nežinojau, nebuvau pažįstamas su jais, kadangi niekada nedirbau toje srityje, todėl mažai ką aš galėjau patarti Prezidentui. Prezidentas pasirinko, man nebuvo jokio pagrindo prieštarauti tokiam siūlymui.“
10. Seimas 1993 m. gegužės 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos banko įstatymo dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 16-402). Įstatymo 2 dalis nustato, kad „Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius penkeriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.“ Komisija atkreipia dėmesį, kad Respublikos Prezidentas 1993 m. gruodžio 18 d. dekretu „Dėl Lietuvos banko valdybos narių paskyrimo“ Lietuvos banko valdybos nariu paskyrė ir S. Godelį, vėliau buvusį EBSW grupės tarybos nariu.
11. Įstatymo „Dėl Lietuvos banko įstatymo dalinio pakeitimo“ 1 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Respublikos Prezidento teikimu“, 2 dalyje – kad Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius penkeriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu, o 3 dalyje nustatyta, kad Revizijų skyriaus viršininką penkeriems metams skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko valdybos teikimu.
12. Seimas 1993 m. spalio 28 d. įstatymo „Dėl Lietuvos banko įstatymo pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 58-1115) 1 dalyje nustatė, kad Lietuvos banko veiklą, Lietuvos Respublikos Seimui pavedus, tikrina Valstybės kontrolės departamentas.
13. 1994 m. gruodžio 1 d. buvo priimtas naujos redakcijos Lietuvos banko įstatymas (Žin., 1994, Nr. 99-1957). Įstatymo 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad pagrindinis Lietuvos banko tikslas – siekti Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo, o įgyvendindamas pagrindinį tikslą, Lietuvos bankas turi užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą. Šio įstatymo 33 straipsnyje nustatyta, kad kredito įstaigos veikla yra veikla, grindžiama viešu piniginių lėšų bet kokia forma priėmimu ir jų skolinimu savo sąskaita, o 34 straipsnyje – kad be Lietuvos banko licencijos negalima užsiimti kredito įstaigos veikla.
14. 1994 m. sausio 27 d. Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorė L. Černaitė išvadoje dėl LVKB įregistravimo ir licencijos banko veiklai suteikimo teigia, kad 1994 m. sausio 1 d. apmokėtas LVKB pagrindinis kapitalas pagal banko balansą – 12 741 100 Lt. Neapmokėtos 36 000 privilegijuotųjų ir 36 589 paprastųjų vardinių akcijų, priklausančių valstybei. Tokiu būdu banko dokumentų įregistravimo pateikimo dieną apmokėtas banko pagrindinis kapitalas sudarė 63,7 proc. deklaruojamo pagrindinio kapitalo. Nors pagal Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punktą bankas neregistruojamas ir licencija banko veiklai neišduodama, jeigu nepasirašytos visos akcijos ir neapmokėtas visas statute deklaruojamas kapitalas, išvadoje siūloma įregistruoti LVKB statuto pakeitimus ir įregistruoti LVKB suteikiant jam registracijos Nr. 31.
15. 1994 m. vasario 3 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje (protokolas Nr. 3) buvo nutarta įregistruoti LVKB statutą, įregistruoti LVKB, suteikiant jam registracijos Nr. 31, taip pat buvo pasiūlyta LVKB kartu su Vyriausybe spręsti privilegijuotųjų akcijų pakeitimo į paprastąsias vardines akcijas klausimą, tačiau, kaip jau minėta Komisijos išvadose, Komisija nenustatė, kad privilegijuotosios akcijos būtų buvusios pakeistos paprastosiomis vardinėmis akcijomis.
16. 1994 m. rugpjūčio 11 d. l. e. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas V. Bublio rašte Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teigiama, kad Lietuvos banko darbuotojų kvalifikacija ir skaičius kol kas neleidžia kiekvieną banką tikrinti bent kartą per metus. Įstatymas „Dėl Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos reglamento“ taip pat nesuteikia Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijai teisės pavesti Lietuvos bankui atlikti visą komercinių bankų finansinės veiklos patikrinimą. Be to, paminėta, kad, Vyriausybei pasinaudojus PHARE teikiama technine pagalba, LVKB dirba nepriklausoma audito firma.
17. 1994 m. rugsėjo 1 d. Valstybės kontrolė kreipėsi į Lietuvos banką su prašymu paaiškinti, koks buvo LVKB statusas 1992 m. spalio 1 d.–1994 m. vasario 3 d. 1994 m. rugsėjo 4 d. gautas atsakymas, kad Lietuvos bankas kontroliuoja tik leidimą turinčių ir Lietuvos banko įregistruotų kredito įstaigų veiklą.
18. 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje teigiama, kad Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 18 straipsnyje numatyta, kad komercinis bankas tampa juridiniu asmeniu ir įgyja teisę atlikti banko operacijas nuo leidimo (licencijos) komercinio banko veiklai išdavimo ir įregistravimo Lietuvos banko knygoje dienos. Komercinis bankas galėjo gauti Lietuvos banko leidimą (licenciją) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jo statuto įregistravimo dienos ir tik pateikęs Įstatymo 18 straipsnio 3 punkte nurodytus dokumentus, tarp jų patvirtinančius, kad visos akcijos pasirašytos ir visiškai apmokėtos. Lietuvos bankas pažeidė šias nuostatas, nes 1992 m. gruodžio 1 d. LVKB išdavė licenciją, o po to 1993 m. sausio 30 d. protokolu Nr. 5 registravo Laikinąjį statutą, nors tuo metu komercinio banko akcijos nebuvo išplatintos ir apmokėtos, t. y. nebuvo suformuotas banko pagrindinis (akcinis) kapitalas. Po visuotinio akcininkų susirinkimo LVKB (jo statutas) 1994 m. vasario 3 d. įregistruotas Lietuvos banke. LVKB steigėjas yra Vyriausybė.
19. Valstybės kontrolės duomenimis, LVKB taryboje 51 proc. valstybės akcinio kapitalo atstovavo tik vienas tarybos narys (9 proc. tarybos balsų). 1995 m. kovo 30 d. duomenimis, net pasikeitus Komercinių bankų įstatymui, faktiškai nė viename iš buvusių valstybinių bankų privilegijuotosios akcijos dar nėra pakeistos į paprastąsias.
20. Seimas 1995 m. birželio 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos žemės ūkio, Lietuvos taupomojo ir Lietuvos valstybinio komercinio bankų“ (Žin., 1995, Nr. 47-1141) pasiūlė Vyriausybei iki 1995 m. birželio 15 d. apsvarstyti ir pateikti Seimui pasiūlymus, pagrindines nuostatas dėl Lietuvos žemės ūkio, Lietuvos taupomojo ir Lietuvos valstybinio komercinio bankų kapitalų dalies, priklausančios valstybei, dydžio, taip pat parengti ir pateikti Seimui svarstyti skubos tvarka teikiamų pasiūlymų įgyvendinimo tvarką nustatantį įstatymo projektą, tačiau Vyriausybė tik 1996 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 97 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos valstybinio komercinio banko akcinio kapitalo didinimo“ (Žin., 1996, Nr. 7-178), kuriuo buvo pritarta akcinės bendrovės Lietuvos valstybinio komercinio banko akcinio kapitalo didinimo planui.
21. R. Šarkinas Komisijai paaiškino, kad, jam pradėjus eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas, „dėl bankų priežiūros buvo visiška netvarka. Jeigu žiūrėtume į Valstybinį komercinį, tai tik tada pradėjome tikrinti, keletą metų nebuvo tikrinta. Ir tada paaiškėjo, kokia šių paskolų būklė, ir buvo priimti visi Lietuvos banko valdybos sprendimai, kurie tokiu atveju buvo reikalingi. Buvo baudžiamos, buvo ir nušalintos ir valdybos, ir tarybos, ir panašiai. Kas priklausė.“ V. Žiemelis Komisijai paaiškino, kad „priimant Banko įstatymą, yra pirminis variantas, kai nebuvo užkirstas kelias būtent tokioms veikloms, nebuvo aiškiai pasakyta. Ir prasta kontrolė. Šiuo atveju – prasta bankų kontrolės departamento veikla. Kaip jis vadinosi, tiksliai neatsimenu, bet prasta bankų kontrolės departamento, t. y. padalinio, veikla labai išryškėjo bankrutavus kitiems bankams. Komerciniams, po to... Po to buvo atleista departamento vadovė, neatsimenu jos pavardės, ir banko pirmininkas tuo metu.“ „Pirmiausia įstatymų spragos ir prasta kontrolė. Jeigu būtų gera kontrolė, to nebūtų. Jeigu įstatymas leido, mato, kad yra prastai, tai iš karto reikėjo taisyti įstatymus. EBSW įsikūrė remdamasis tuo blogu įstatymu, drįstu teigti, ne tiek blogu visu įstatymu, kaip įstatymo spragomis.“
22. Lietuvos bankas 1995 m. gruodžio 7 d. rašte Vyriausybei konstatuoja sudėtingą padėtį dėl blogų paskolų bankų sektoriuje. 1995 m. gruodžio 8 d. Finansų ministerijai teigiama, kad susikaupė nemažai paskolų, kurių paskolų gavėjai laiku negrąžino. Negrįžtančios paskolos, nesuderinti pinigų srautai kelia rimtą grėsmę likvidumui, jeigu indėlininkai nepratęstų indėlių sutarčių. Tarp bankų, kuriems pritaikytos poveikio priemonės apribojant atskiras operacijas, nėra LVKB, – tik KKB. LVKB minimas kaip bankas, kurio kapitalo didinimo perspektyvos yra realios. Minima tiek aplaidi kreditavimo politika, tiek piktnaudžiavimas. Dar tik kalbama apie priemones, reikalingas patikrinti, ar Lietuvos bankui teikiamos ataskaitos teisingos. 1995 m. gruodžio 20 d. rašte Vyriausybei teigiama, kad išankstinio įspėjimo sistema pradės veikti 1996 m.
23. 1996 m. vasario 2 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 2 „Dėl poveikio priemonės taikymo AB Komercijos ir kredito bankui bei tolimesnės banko veiklos“, atsižvelgiant į tai, kad su banku susijusiems asmenims paskolinta daugiau kaip 10 proc. banko kapitalo, kad KKB nevykdė kapitalo pakankamumo ir likvidumo normatyvų, kad KKB neužtikrino paskolų grupavimo taisyklių vykdymo, nutarta atšaukti KKB leidimą teikti tarpbankines paskolas, priimti indėlius ir kitas grąžintinas lėšas į klientams atidarytas sąskaitas bei atlikti operacijas užsienio valiuta ir kreiptis į Kauno miesto apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo KKB.
24. 1996 m. balandžio 17 d. Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento pažymoje Lietuvos banko valdybai teigiama, kad LVKB turi rimtų likvidumo problemų. LVKB tikrinimo preliminariose išvadose teigiama, kad per 1996 m. I ketvirtį bankas patyrė dar 287 000 Lt nuostolių, o viena iš pagrindinių šių nuostolių susidarymo priežasčių buvo išmokėtos didelės premijos nepaisant to, kad bankas dirbo nuostolingai ir nevykdė riziką ribojančių normatyvų. Sausio mėn. personalo išlaidos sudarė 8,4 mln. Lt, nors paprastai jos siekia tik nuo 3 iki 4 mln. Lt. Teigiama, kad banko būklės pablogėjimą sukėlė ir nepakankamas banko vadovybės dėmesys banko likvidumo būklei bei jos kitimo tendencijoms. Nuolat didėjo LVKB rizikingų aktyvų mastas.
25. 1996 m. birželio 6 d. Lietuvos banko valdybos nutarime Nr. 152 „Dėl poveikio priemonės taikymo Lietuvos valstybiniams komerciniam bankui“ teigiama, kad 1995 m., išduodant paskolas su EBSW grupe susijusioms įmonėms, bankas pažeidė Komercinių bankų įstatymo 29 straipsnį, valdyba be visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo, sumažino banko kapitalą padengdama juo 1995 m. nuostolį. Lietuvos banko valdyba nutarė pavesti LVKB tarybai iki 1996 m. birželio 20 d. apsvarstyti ir įvertinti banko valdybos ir atskirų jos narių veiklą ir pareikalauti iš banko tarybos atsižvelgiant į svarstymo rezultatus nušalinti valdybos narius, kurie atsakingi už įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus bei nepatenkinamą banko finansinę būklę.
26. 1996 m. birželio 24 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas informavo Ministrą Pirmininką M. L. Stankevičių ir finansų ministrą A. Križinauską dėl ypač didelių LVKB likvidumo problemų. Teigiama, kad 1996 m. kovo 20–gegužės 24 d. LVKB atlikto patikrinimo rezultatai parodė dar sudėtingesnę šio banko finansinę būklę, negu ji buvo pateikta banko finansinėse ataskaitose, patikrinimo metu nustatyta nemažai įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų, taip pat galima teigti, kad banke susidarė ypač sudėtinga situacija.
27. 1996 m. liepos 15 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Šarkinas raštu informavo Ministrą Pirmininką M. L. Stankevičių ir finansų ministrą A. Križinauską apie ypač sudėtingą LVKB finansinę būklę ir rašte teigė, kad Vyriausybė, būdama pagrindinė banko akcininkė, nesiėmė jokių konkrečių priemonių banko kapitalui atkurti ir likvidumo problemoms išspręsti.
28. Lietuvos banko valdyba 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl poveikio priemonės taikymo Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui“ sustabdė LVKB tarybos įgaliojimus, nušalino banko valdybą, administracijos vadovą ir laikinuoju banko administratoriumi paskyrė G. Čiapą. Komisija mano, kad šis Lietuvos banko valdybos sprendimas laikytinas momentu, kada valstybė atgavo kontrolę LVKB.
29. Vyriausybė (Ministras Pirmininkas M. L. Stankevičius, finansų ministras A. Križinauskas) 1996 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 891 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 849 „Dėl akcinės bendrovės Lietuvos valstybinio komercinio banko“ dalinio pakeitimo“ (Žin.,1996, Nr. 73-1766) nusprendė, kad Lietuvos valstybės biudžeto asignavimų valdytojai, valstybės institucijos, disponuojančios valstybės fondais, turi iki 1996 m. rugpjūčio 1 d. perkelti lėšas iš komerciniuose bankuose (išskyrus akcines bendroves Lietuvos taupomąjį banką ir Lietuvos žemės ūkio banką) turimų einamųjų (atsiskaitomųjų) sąskaitų į jų miestuose (rajonuose) esančiuose Lietuvos valstybinio komercinio banko skyriuose atidarytas sąskaitas. 1996 m. lapkričio 4 d. Lietuvos banko rašte Ministrui Pirmininkui teigiama, kad LVKB nuo šių metų pradžios turėjo problemų, jo finansiniai rodikliai blogėjo. LVKB kapitalas buvo neigiamas (minus 83 mln. Lt), bankas buvo nemokus, dėl neigiamo kapitalo pažeisti visi veiklos riziką ribojantys normatyvai. Gyventojų lėšos banke per 9 mėnesius sumažėjo 75 proc., įmonių – 59 proc., tačiau išaugo šalies valdymo įstaigų suma – 72 proc. Per 9 mėnesius nuostoliai sudarė 142,6 mln. Lt.
30. 1996 m. rugpjūčio 9 d. Vyriausybė (Ministrą Pirmininką pavadavo teisingumo ministras A. Valys, finansų ministras A. Križinauskas) nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Lietuvos valstybinio komercinio banko restruktūrizavimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ nutarė pritarti Lietuvos Respublikos Lietuvos valstybinio komercinio banko restruktūrizavimo įstatymo projektui ir pateikti jį Lietuvos Respublikos Seimui bei prašyti Lietuvos Respublikos Seimą svarstyti šį įstatymo projektą ypatingos skubos tvarka.
31. 1996 m. rugpjūčio 22 d. Seimas priėmė Lietuvos valstybinio komercinio banko restruktūrizavimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 81-1932). Įstatyme inter alia buvo nustatyta, kad valstybės garantijos Lietuvos valstybinio komercinio banko indėliams, Lietuvos valstybinio komercinio banko gyventojų indėliams, padėtiems į banką iki šio banko privatizavimo, taikomos Civilinio kodekso 471 straipsnyje nustatytos garantijos.
32. 1996 m. gruodžio 11 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Šarkino rašte finansų ministrui R. Matiliauskui teigiama, kad banko likvidumas daugiausia yra palaikomas valstybės valdymo įstaigų lėšomis, esančiomis šiame banke. Pažymima, kad patirtus didelius banko nuostolius daugiausia lėmė bloga paskolų portfelio kokybė ir didelis specialiųjų atidėjinių abejotiniems aktyvams poreikis. LVKB jau daugiau kaip 10 mėnesių nevykdo likvidumo normatyvo.
1. 1994 m. birželio 28–liepos 13 d. Lietuvos banko atlikto KKB patikrinimo ataskaitoje teigiama, kad banke nėra patvirtintų kreditavimo taisyklių, faktiškai nėra nei kreditavimo skyriaus, nei kredito komiteto. Sprendimą išduoti kreditą priima banko valdyba šią sudaro valdybos pirmininkas, vyr. ekonomistas ir vyr. finansininkas. Nėra duomenų, ar valdyba klausimus dėl išduotų kreditų derina su banko taryba. 48,8 proc. paskolų yra išduota banko akcininkams. Bankas yra 7 skolininkams išdavęs paskolų, kurių bendra suma vienam skolininkui viršija 30 proc. banko kapitalo. Tarp tokių skolininkų – UAB „Snita“, VĮ „Banga“, UAB Konsultacinis centras. Įvertinus banko paskolas pagal paskolų grupes, matyti, kad padidėjusios rizikos, abejotinos ir nuostolingos paskolos sudaro 87,9 proc. visų paskolų vertės. Kelia susirūpinimą ir tai, kad, esant pažeistam kapitalo adekvatumo normatyvui, auga gyventojų indėlių ir depozitų mastas – jie 1994 m. liepos 1 d. sudaro daugiausia (53,1 proc.) banko įsipareigojimų pagal kiekvieną pareikalavimą, tačiau, kadangi bankas yra krizės būklės, visų pirma indėlininkai labiausiai ir nukentėtų.
2. 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos banko Bankų priežiūros departamento pažymoje Lietuvos banko valdybai teigiama, kad KKB pažeidžia Komercinių bankų įstatymo numatytus banko veiklą ribojančius normatyvus, ir siūloma laikinai atšaukti KKB leidimą priimti indėlius iš gyventojų, išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus, iki bus įvykdyti banko veiklos riziką ribojantys normatyvai.
3. 1995 m. liepos 20 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 66 „Dėl akcinės bendrovės Komercijos ir kredito banko“ nutarė laikinai atšaukti KKB leidimą teikti paskolas (išskyrus tarpbankines ir Vyriausybės vertybinių popierių pirkimą), išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus, iki bus įvykdyti banko veiklos riziką ribojantys normatyvai.
4. 1995 m. liepos 20 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 68 „Dėl sankcijos taikymo AB Komercijos ir kredito bankui“ nutarė įspėti KKB dėl to, kad 1994 m. nepaskelbė finansinių ataskaitų, ir įpareigojo iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. viešai paskelbti Lietuvos banko nustatytos formos 1994 m. finansines ataskaitas kartu su nepriklausomo audito išvada.
5. 1995 m. gruodžio 12–20 d. Lietuvos banko atlikto KKB patikrinimo metu nustatyta, kad KKB išlieka nemokus, banko nemokumas – 10 869 000 Lt.
6. 1996 m. spalio 11 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 282 „Dėl akcinės bendrovės Komercijos ir kredito banko“ nutarta atšaukti banko licenciją KKB. KKB indėlininkams 1996 m. birželio 1 d. buvo skolingas 4 070 000 Lt, kitiems kreditoriams – 10 610 000 Lt.
4. Kokias pasekmes valstybei bei visuomenei sukėlė koncerno EBSW veikla?
1. IAB IKHK 1993 m. balandžio mėn. pradėjo reklaminę kampaniją per visuomenės informavimo priemones dėl didelio saugumo garantijų turinčių indėlių priėmimo iš gyventojų ir didelių palūkanų mokėjimo. IAB IKHK, pažeisdama 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio reikalavimus, kad kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu (o jo IAB IKHK neturėjo), nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. neteisėtai vykdė kredito įstaigos funkcijas.
2. Atlikus reviziją, paaiškėjo, kad indėlių iš gyventojų buvo surinkta:
– nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1993 m. gruodžio 31 d. – 7 133 671,85 Lt;
– nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. – 267 052 813,10 Lt;
– nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. birželio 6 d. – 70 160 791,21 Lt.
Taigi IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. sudarė su gyventojais 171 563 lėšų priėmimo laikinam naudojimui terminuotas sutartis, numatančias mokėti palūkanas; pagal tas sutartis priėmė ir užpajamavo IAB IKHK kasoje skolintų iš gyventojų terminuotų piniginių indėlių – 344 347 275,15 Lt.
3. IAB IKHK ta pačia tvarka priiminėjo indėlius ne tik iš fizinių, bet ir iš juridinių asmenų. Indėliai iš juridinių asmenų buvo renkami nuo 1993 m. gegužės 7 d. iki 1995 m. gegužės 13 d. Iš juridinių asmenų IAB IKHK gavo indėlių – 9 390 375,10 Lt.
4. Pažymėtina, kad iki 1996 m. liepos 1 d. gyventojams buvo grąžinta 266 916 755 Lt, juridiniams asmenims – 8 610 375 Lt.
5. Revizijos akto duomenimis, indėlių rinkimas iš fizinių ir juridinių asmenų ir neracionalus lėšų panaudojimas IAB IKHK sudarė 52,4 mln. Lt trūkumą. Įskaitant iki bankroto bylos iškėlimo (1996 m. liepos mėn.) apskaičiuotas palūkanas, bendras lėšų trūkumas sudaro 78,6 mln. Lt.
6. Generalinės prokuratūros duomenimis, atliekant tyrimą dėl IAB IKHK stambiu mastu iššvaistyto svetimo turto, buvo siekiama nustatyti, kurie asmenys, sudarę sutartis su IKHK, laiku neatgavo savo indėlių ir kuriems buvo padaryta žalos. Tokie asmenys byloje buvo pripažinti nukentėjusiaisiais. Iš viso šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti 14 726 fiziniai asmenys.
7. 1996 m. liepos 1 d. IAB IKHK fiziniams ir juridiniams asmenims iš viso buvo skolinga 127 mln. Lt: 77 mln. Lt negrąžinta indėlių fiziniams asmenims ir 19 mln. Lt neišmokėta palūkanų; 22, 5 mln. Lt skola juridiniams asmenims ir 8 mln. Lt neišmokėta palūkanų.
1. Kaip jau buvo minėta nagrinėjant Komisijai Seimo pavestą 3 klausimą, valstybė, turėdama 51 proc. pagrindinio kapitalo, neturėjo kontrolinio akcijų paketo ir todėl valstybei atstovaujantys asmenys nedarė esminės įtakos LVKB veiklai. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnio 1 dalis numatė, kad „valstybė garantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, kuriuose jai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 51 proc. akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka“. Taigi analizuojamu laikotarpiu galioję teisės aktai nustatė valstybei atsakomybę už indėlių praradimą.
2. G. Petrikas, būdamas LVKB tarybos pirmininku ir tuo pačiu metu KKB tarybos nariu, darė įtaką, kad LVKB suteiktų paskolas EBSW grupės įmonėms. Parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad EBSW grupei priklausančios uždarosios akcinės bendrovės buvo įsteigiamos paskolų iš LVKB paėmimo, įmonių akcijų įsigijimo, atsiskaitymo su indėlininkais, perskolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims tikslais. Parengtinio tardymo duomenimis, EBSW grupės įmonių paimti kreditai LVKB buvo grąžinami paėmus kreditus KKB, ir atvirkščiai.
3. Pagal Komisijos turimus duomenis su EBSW koncernu susijusios įmonės, kurioms buvo suteiktos paskolos iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų ir paskolos su valstybės garantija, yra šios:
| Eil. Nr. |
Įmonės pavadinimas |
Paskolos sutarties pasirašymo data |
Pa-skolos valiuta |
Paskolos suma valiuta |
Negrąžinta paskolos suma Lt |
Pastabos (Investicinių projektų ekspertų komisijos (toliau – IPEK) išvados), paskolos paskirtis |
| 1. |
AB „Nuklonas“ |
1996-09-19 |
USD |
300 000,00 |
1 200 000,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui |
| 2. |
AB „Ekranas“ |
1995-10-20 |
EUR |
975 686,00 |
0 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 3. |
AB „Išlaužo žuvis“ |
1996-10-01 |
USD |
83 889,00 |
Paskolos grąžinimo pradžia 2005-12-31 |
IPEK nesvarstė; sojų rupiniams įsigyti |
| 4. |
AB „Plaušo plokštė“ |
1995-10-20 |
EUR |
1 194 825,00 |
6 019 289,39 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 5. |
AB „Albitas“ |
1995-10-20 |
EUR |
151 426,00 |
547 980,41 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 6. |
AB „Šilkas“ |
1995-12-07 |
EUR |
991 061,00 |
5 054 807,52 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 7. |
AB „Inkaras“ |
1995-08-02 |
USD |
5 692 875,00 |
22 771 500,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui užbaigti |
| 8. |
AB „Inkaras“ |
1995-09-02 |
USD |
407 125,00 |
1 628 5000,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui užbaigti |
| 9. |
AB „Inkaras“ |
1995-10-20 |
EUR |
292 706,00 |
1 156 305,78 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 10. |
AB „Inkaras“ (UAB „Medicinos sistema“) |
|
CHF |
2 476 687,36 |
55 856 084,47 |
IPEK nesvarstė; investicijų projektui |
| 11. |
AB „Dirbtinis pluoštas“ |
1995-10-20 |
EUR |
819 576,00 |
0 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 12. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1996-02-06 |
USD |
115 850,00 |
364 128,14 |
IPEK nesvarstė; sojų rupiniams įsigyti |
| 13. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1996-08-12 |
USD |
363 519,00 |
1 142 576,57 |
IPEK nesvarstė; sojų rupiniams įsigyti |
| 14. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1998-02-19 |
USD |
134 517,58 |
422 802,21 |
IPEK nesvarstė; sojų rupiniams įsigyti |
| 15. |
VĮ „Lietuvos kuras“ |
1993-07-20 |
USD |
3 652 354,00 |
11 507 795,92 |
IPEK nesvarstė; kurui įsigyti |
| 16. |
VĮ „Lietuvos kuras“ |
1995-10-05 |
EUR |
7 615 962,72 |
21 224 607,51 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui |
| 17. |
VĮ „Jūra“ |
1994-05-27 |
USD |
2 680 672,00 |
10 722 688,00 |
IPEK nesvarstė; depozitui |
| 18. |
VĮ „Skalda“ |
1995-10-20 |
EUR |
155 329,06 |
790 966,65 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 19. |
AB „Koordinatė“ |
1994-01-14 |
SDR |
734 000,00 |
4.079 572,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui |
4. Pagal Komisijos turimus duomenis dvylikai su EBSW koncernu susijusių įmonių buvo suteikta paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija ir tik dvi įmonės (AB „Ekranas“ ir AB „Dirbtinis pluoštas“) šias paskolas grąžino.
5. Ūkio ministerija 2005 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (9.11-12)-3-6449 informavo Komisiją, kad Investicinių projektų ekspertų komisija nesvarstė šių su EBSW koncernu susijusių ūkio subjektų investicinių projektų valstybės paskolai ar paskolai su valstybės garantija gauti: AB „Ekranas“, AB „Išlaužo žuvis“, AB „Plaušo plokštė“, AB „Albitas“, AB „Šilkas“, AB „Dirbtinis pluoštas“, AB „Kėdainių biochemija“, VĮ „Lietuvos kuras“, VĮ „Jūra“, VĮ „Skalda“. Finansų ministerija nurodė, kad Investicinių projektų ekspertų komisija svarstė šių ūkio subjektų investicijų projektus: Šiaulių VĮ „Nuklonas“, AB „Inkaras“, VĮ „Lietuvos kuras“, AB „Koordinatė“. Kitiems ūkio subjektams paskolos ar valstybės garantijos buvo suteiktos ne investicijų projektams finansuoti, o žaliavoms įsigyti (sojų rupiniams, kurui) arba atsiskaityti už energijos išteklius.
6. 2005 m. gruodžio 16 d. Komisijos posėdyje buvęs Ministras Pirmininkas A. Šleževičius į Komisijos narių klausimą, kokios priežastys lėmė, kad negrąžinta nemaža dalis suteiktų paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija, paaiškino: „dėl netinkamo tų lėšų disponavimo (...) dabar akivaizdu, kad daliai projektų arba sąmoningai būdavo lėšos skolinamos, žinant iš karto, kad nebus atiduota, arba tiesiog blogai parinkti biznio planai (...), ir filtras, aišku, buvo nepakankamas“. Į Komisijos narių klausimą, kodėl nemaža dalis su EBSW susijusių įmonių gavo paskolas su valstybės garantija, nors nebuvo Investicinių ekspertų komisijos išvadų, A. Šleževičius trumpai atsakė, kad buvo „netvarka“ valstybėje.
7. 1991 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo valstybės turto privatizavimo procesas ir tęsėsi iki 1995 metų. Objektai buvo privatizuojami už valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius), tikslines kompensacijas, laisvai konvertuojamą valiutą ir Lietuvos Respublikoje galiojusius piniginius vienetus.
8. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas numatė, kad privatizavimo objektu negali būti valstybės turtas, kuris neperkainuotas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas taisykles. Tuo tarpu bendra turto vertės nustatymo tvarka, pagrįsta tarptautinėmis turto vertinimo taisyklėmis, buvo patvirtinta Vyriausybės nutarimu „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652) tik 1995 m. kovo 28 d.
9. Be to, 1994 m. kovo 23 d. Valstybės kontrolės departamento pažymoje teigiama, kad nustatyta daug atvejų, kai privatizavimo tarnybų pareigūnai netikrino privatizuojamų objektų dokumentų teisinio pagrįstumo, neteisėtai įformindavo įmonių privatizavimo dokumentus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus buvo sudaromos fizinių asmenų grupės, tvirtinami įgaliojimai atstovauti grupei, fizinių asmenų grupių steigimo sutartys ir t. t.
1. Su EBSW koncernu iš esmės buvo susiję du Lietuvos bankai – Lietuvos valstybinis komercinis bankas (LVKB) bei Komercijos ir kredito bankas (KKB). Šie bankai iš esmės buvo valdomi su EBSW koncernu susijusių asmenų, kurie priiminėjo sprendimus dėl bankų veiklos, dėl suteikiamų paskolų arba darė įtaką tokių sprendimų priėmimui.
2. Ekonominiais skaičiavimais nepagrįstų paskolų, neužtikrintų jokiomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, išdavimas lėmė tai, kad KKB jau 1995 m. buvo nemokus, neatitiko banko veiklos riziką ribojančių normatyvų. 1995 m. liepos 20 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 66 laikinai atšauktas KKB leidimas teikti paskolas, 1996 m. spalio 11 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 282 atšaukta KKB licencija.
3. Dėl analogiškų priežasčių, kaip ir KKB, LVKB 1996 m. turėjo didelių likvidumo problemų dėl blogų paskolų portfelio, jo finansiniai rodikliai blogėjo, bankas buvo nemokus. Gyventojų lėšų banke per 9 mėnesius sumažėjo 75 proc., įmonių – 59 proc., nuostoliai sudarė 142,6 mln. Lt. Siekiant stabilizuoti banko padėtį, 1996 m. rugpjūčio 1 d. Vyriausybės nutarimu biudžeto asignavimų valdytojai buvo įpareigoti komerciniuose bankuose turimų einamųjų (atsiskaitomųjų) sąskaitų likučius pervesti į LVKB atidarytas sąskaitas. Reaguojant į susidariusią padėtį, 1996 m. liepos 19 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 205 sustabdyti LVKB tarybos įgaliojimai, nušalinta banko valdyba, administracijos vadovas.
4. AB Turto bankas, įgyvendindamas jam pavestas funkcijas, 1996–1998 metais perėmė iš AB „Aurabankas“, Lietuvos akcinio inovacinio banko, LVKB ir Lietuvos žemės ūkio banko neveiksnius aktyvus. Išnagrinėjus perimtus neveiksnius aktyvus, buvo nustatyta, kad paskolos šiuose bankuose daugeliu atvejų buvo išduotos tarpusavyje susijusioms įmonėms ir asmenims be turto įkeitimo, išduodant garantijas bei laidavimus susijusiems asmenims, kuriuos galima įvardyti kaip atskiras finansines grupuotes. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad iš AB Turto banko perduotų neveiksnių aktyvų 17 finansinių grupuočių buvo suteikta beveik 700 mln. Lt paskolų, arba daugiau kaip 70 proc. visų perimtų probleminių skolų; iš jų EBSW grupės įmonių skolos – 448 mln. Lt, skolos likutis 2005 m. balandžio 1 d. – 255 mln. Lt. AB Turto bankas po minėtų neveiksnių aktyvų perėmimo ėmėsi veiksmų skoloms išieškoti, teikė teisėsaugos institucijoms reikiamą informaciją bei pasiūlymus dėl civilinių ir baudžiamųjų bylų iškėlimo, taikė priverstines skolų išieškojimo priemones. Iš EBSW grupės įmonių AB Turto bankas išieškojo 6,8 mln. Lt ir skoloms padengti perėmė turto už 1,8 mln. Lt, šį turtą vėliau realizavo. Nors kai kurių paskolų grąžinimas buvo užtikrintas kitų įmonių garantijomis (laidavimais) ir turto įkeitimu, tačiau dėl netinkamo įforminimo išduotos garantijos ir laidavimai daugeliu atvejų teismų sprendimais buvo pripažinti negaliojančiais, o įkeistas turtas buvo menkavertis, todėl išieškotos tik nedidelės sumos.
5. Komisijos duomenimis, dėl su EBSW koncernu susijusių įmonių – AB Turto banko skolininkų 2002 m. spalio 1 d. buvo tiriama 60 baudžiamųjų bylų, teismuose nagrinėjamos 29 baudžiamosios bylos, 128 baudžiamosios bylos buvo sustabdytos, 130 bylų nutraukta, 72 bylose kalti asmenys buvo nuteisti.
1. Komisijos tyrimo metu surinktais duomenimis, EBSW koncerno įtakos srityje buvo atsidūrusios mažiausiai apie 159 Lietuvos įmonės. Šiose įmonėse koncernas turėjo akcijų paketus ir tiesiogiai ar netiesiogiai darė įtaką įmonių veiklai bei įmonių valdymo organų priimamiems sprendimams.
EBSW grupės įtaka Lietuvos ekonomikai, ypač Kauno regione, buvo milžiniška – pigiai už investicinius čekius buvo supirktos įmonių akcijos, įmonių turtas užstatytas, imamos paskolos, o gauti pinigai nebuvo investuojami, kadangi įmonės buvo superkamos siekiant ne plėsti gamybą, bet pasinaudoti jų turtu. Daugelis didžiųjų įmonių („Banga“, „Koordinatė“, „Šilkas“, „Inkaras“) buvo privestos bankrutuoti.
Kauno miesto 18 tūkst. bedarbių anksčiau dirbo EBSW privatizuotose įmonėse. Žlugus „Bangai“, 12 tūkst. asmenų prarado darbą, o dėl įmonės „Inkaras“ bankroto be darbo liko 3 tūkst. žmonių.
2. Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2005 m. balandžio 25 d. rašte Nr. (8.3)-A2-452 pažymima, kad iš EBSW koncernui priklausančių 163 įmonių sąrašo 52 įmonės turėjo nemokumo problemų: 38 įmonės išregistruotos dėl bankroto, 1 sanuota, 1 restruktūrizuota, 1 įmonei restruktūrizavimo byla nutraukta, 11 įmonių bankroto procedūros dar vykdomos.
Komisija nustatė, kad pirmiau minėtų 52 įmonių skolos kreditoriams ir įmonių darbuotojams bankroto ar restruktūrizavimo proceso pabaigoje sudarė 1 180 425 000 Lt.
Išregistruotos likvidavus dėl bankroto įmonės
| Eil. Nr. |
Įmonės kodas |
Įmonės pavadinimas |
Bankroto data/restruktūrizavimo data |
Likvidavimo data |
Išregistravimo data |
Iš viso turto bankroto pradžioje |
Kreditorių reikalavimai bankroto pradžioje |
Padengti kreditorių reikalavimai |
Kreditorių reikalavimai proceso pabaigoje |
Darbuotojų reikalavimai proceso pabaigoje |
| 1. |
4034698 |
Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė „Jūra“ |
1995-02-01 |
1996-11-07 |
2001-04-03 |
160553,4 |
186160,4 |
83961 |
100896,1 |
0 |
| 2. |
3331144 |
Investicinė akcinė bendrovė Investicinė Kauno holdingo kompanija |
1995-07-21 |
2001-03-29 |
2005-01-11 |
87489 |
122673 |
8627,8 |
113983,6 |
0,6 |
| 3. |
3388968 |
Akcinė bendrovė „Banga“ |
1995-04-25 |
1996-02-05 |
2002-03-26 |
82966 |
107105 |
8624 |
104655 |
0 |
| 4. |
3362855 |
Akcinė bendrovė „Šilkas“ |
2001-06-05 |
2002-01-21 |
2004-01-26 |
44166 |
59174 |
5356 |
55488 |
1 |
| 5. |
1202635 |
Akcinė bendrovė Komercijos ir kredito bankas |
1996-02-19 |
1999-03-16 |
2002-12-20 |
34746 |
15463 |
3542 |
11921 |
0 |
| 6. |
4413245 |
Akcinė bendrovė „Nuklonas“ |
1997-04-25 |
1997-10-01 |
2002-09-18 |
27546 |
35306 |
16021 |
22370 |
3298 |
| 7. |
5651247 |
Akcinė bendrovė „Jonavos statyba“ |
2000-01-06 |
2000-08-12 |
2002-02-21 |
27492 |
21882 |
0 |
22214 |
233 |
| 8. |
3331178 |
Investicinė akcinė bendrovė „Šviesus rytojus“ |
2002-01-23 |
2002-07-03 |
2004-01-22 |
14826 |
31274,4 |
657,6 |
30622,5 |
20,4 |
| 9. |
6132448 |
Akcinė bendrovė „Kėdainių biochemija“ |
2003-01-30 |
2003-08-04 |
2005-03-04 |
13413 |
6192,3 |
383,4 |
5842,9 |
0 |
| 10. |
3348643 |
Investicinė akcinė bendrovė „Statybinių medžiagų investicija“ |
2002-02-21 |
2002-07-22 |
2004-01-21 |
11122 |
5760 |
209 |
5554 |
24 |
| 11. |
4970054 |
Akcinė bendrovė „Alma“ |
1997-05-05 |
1999-09-24 |
2002-06-28 |
10250 |
5681 |
656 |
5294 |
92 |
| 12. |
3326058 |
Investicinė akcinė bendrovė „Farmacija“ |
2002-02-18 |
2002-06-12 |
2004-01-21 |
9907 |
4288,1 |
187,7 |
4109,4 |
0 |
| 13. |
3348658 |
Investicinė akcinė bendrovė „Trikotažo investicija“ |
2002-09-05 |
2002-12-12 |
2003-08-28 |
9509,6 |
2445,4 |
2174,3 |
271,1 |
0 |
| 14. |
7310905 |
Akcinė bendrovė „Juodupės Nemunas“ |
2000-04-27 |
2000-11-17 |
2002-10-25 |
8656,1 |
17068,8 |
648,7 |
17000,7 |
2383,3 |
| 15. |
3331163 |
Investicinė akcinė bendrovė „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“ |
2002-09-03 |
2003-01-06 |
2003-11-03 |
6887 |
2773 |
3 |
2773 |
31 |
| 16. |
3424364 |
Akcinė bendrovė „Gedinatė“ |
1998-10-27 |
1999-10-15 |
2002-05-13 |
5022 |
14994 |
0 |
14994 |
0 |
| 17. |
3368102 |
Akcinė bendrovė „Žaliakalnio autotransportas“ |
1999-02-01 |
2000-06-02 |
2002-11-04 |
4472,158 |
7372 |
774 |
7592 |
360 |
| 18. |
2172068 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Auto-Ager“ |
2002-06-10 |
2002-12-23 |
2004-01-29 |
4244 |
3824,2 |
0 |
3824,2 |
0 |
| 19. |
3292696 |
Uždaroji akcinė bendrovė Prekybos namai „Snita“ |
2002-07-31 |
2002-11-28 |
2004-03-09 |
4053 |
23449,8 |
11,1 |
23450,4 |
2,8 |
| 20. |
3342607 |
Akcinė bendrovė Kauno autoservisas |
1994-06-17 |
2000-10-03 |
2002-10-04 |
3763 |
5056 |
1387 |
4203 |
0 |
| 21. |
6247369 |
Akcinė bendrovė „Kelmės trikotažas“ |
1997-11-14 |
1999-04-15 |
2002-06-26 |
3361 |
6485 |
914 |
5622 |
164 |
| 22. |
3363206 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Silbitas“ |
2002-07-11 |
2002-12-10 |
2004-05-28 |
2383 |
624 |
29 |
624 |
54 |
| 23. |
3351866 |
Uždaroji akcinė bendrovė Baltijos automobilių servisas |
2000-08-09 |
2001-04-09 |
2002-04-17 |
2320,316 |
4279 |
0 |
4279 |
17 |
| 24. |
4972334 |
Akcinė bendrovė „Plaušo plokštė“ |
1996-10-25 |
1997-05-29 |
2000-11-16 |
2300 |
11988 |
1116 |
13024 |
948 |
| 25. |
3344815 |
Akcinė bendrovė „Kauno autotransportas“ |
1998-07-13 |
1999-07-07 |
2004-11-29 |
1488 |
13414 |
77,4 |
15308 |
351 |
| 26. |
5204376 |
Akcinė bendrovė „Ūla“ |
1998-10-27 |
1999-12-29 |
2002-09-17 |
1304 |
8020 |
260 |
7917 |
61 |
| 27. |
3406927 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Kaunas Plius TV“ |
1998-01-23 |
1998-04-22 |
1998-10-16 |
1001,5 |
2115 |
0 |
2296,4 |
142,4 |
| 28. |
3244157 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Trikon“ |
2000-12-08 |
2001-08-06 |
2002-11-28 |
886 |
1161,1 |
0,6 |
1160,5 |
0 |
| 29. |
3367421 |
Akcinė bendrovė Kauno autocentras |
2003-06-23 |
2004-01-26 |
2004-11-18 |
823 |
712 |
28 |
703 |
14 |
| 30. |
3362692 |
Akcinė bendrovė „Kamega“ |
2001-04-17 |
2001-09-24 |
2002-05-15 |
460,903 |
4771,8 |
9,89 |
4761,9 |
0 |
| 31. |
5479724 |
Akcinė bendrovė „Biržų autotransportas“ |
1999-06-11 |
1999-10-11 |
2001-06-06 |
392,15 |
722,6 |
0 |
741,7 |
52,9 |
| 32. |
2258677 |
Akcinė bendrovė „Vilniaus komprojektas“ |
2001-04-25 |
2002-02-25 |
2004-08-13 |
295 |
8528 |
126 |
8986 |
500 |
| 33. |
4705795 |
Akcinė bendrovė „Panevėžio srovė“ |
2001-08-17 |
2001-12-11 |
2003-10-20 |
180 |
523 |
0 |
523 |
4 |
| 34. |
5888159 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Kaišiadorių autotransportas“ |
1999-12-14 |
2002-03-29 |
2003-03-27 |
152 |
325,9 |
112,8 |
213,1 |
101,1 |
| 35. |
5122953 |
Akcinė bendrovė „Vibrita“ |
2000-05-12 |
2000-10-03 |
2001-02-23 |
114,5 |
106,8 |
0 |
116,1 |
0 |
| 36. |
4775174 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Panevėžio apželdinimas“ |
2002-09-16 |
2002-10-17 |
2003-01-28 |
1,2 |
238 |
0 |
238 |
0 |
| 37. |
3350582 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Ciklonas“ |
2003-07-18 |
2003-07-18 |
2004-02-25 |
0,2 |
22,6 |
2,3 |
24 |
0 |
| 38. |
4973546 |
Akcinė bendrovė „Alytaus transportas“ |
2002-11-22 |
2003-03-26 |
2003-06-05 |
0 |
824 |
0 |
824 |
0 |
|
|
Iš viso |
|
|
|
|
588546,027 |
742803,2 |
134670,89 |
624420,6 |
8855,5 |
Sanuotos įmonės
| 1. |
3383181 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Ultra Vires“ |
1999-10-08 |
2000-02-23 sanavimo pradžia |
865 |
1850 |
0 |
n. d |
0 |
|
|
|
Iš viso: |
|
|
|
|
865 |
1850 |
0 |
0 |
0 |
Restruktūrizuojamos įmonės
| 1. |
3385901 |
Akcinė bendrovė Kauno ketaus liejykla |
2004-11-29 |
iškelta restr. byla, duomenys iš teismo nutarties |
37147 |
n. d |
n. d |
n. d |
||
| 2. |
7069426 |
Akcinė bendrovė „Išlaužo žuvis“ |
2003-12-30 |
|
2004-06-21 nutraukta restr. byla |
1330 |
751 |
0 |
754 |
6 |
|
|
Iš viso: |
|
|
|
|
80531 |
37898 |
0 |
754 |
6 |
Įmonės, kuriose bankroto procedūros vykdomos
| 1. |
3353911 |
Akcinė bendrovė „Dirbtinis pluoštas“ |
2001-06-13 |
|
|
133145 |
293548 |
5360 |
312465 |
2013 |
| 2. |
2005933 |
Akcinė bendrovė „Lietuvos kuras“ |
2001-04-27 |
|
|
89617,8 |
112509 |
13686 |
99603 |
2 |
| 3. |
3320724 |
Akcinė bendrovė „Kauno audiniai“ |
2003-05-20 |
2003-12-18 |
|
11442 |
8588 |
189 |
8556 |
87 |
| 4. |
3351847 |
Akcinė bendrovė „Inkaras“ |
2000-02-21 |
2001-03-06 |
|
10916 |
83648 |
878 |
83213 |
352 |
| 5. |
3349362 |
Akcinė bendrovė „Albitas“ |
2001-07-24 |
2002-03-07 |
|
9823 |
17624 |
524 |
18536 |
193 |
| 6. |
3363369 |
Akcinė bendrovė „Dara“ |
2002-04-25 |
2002-10-24 |
|
7594 |
10676 |
10 |
10676 |
28 |
| 7. |
3380269 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Umbas“ |
2004-07-16 |
2004-10-14 |
|
5121 |
5637 |
0 |
5637 |
64 |
| 8. |
3208149 |
Uždaroji akcinė bendrovė Gamybinis-prekybinis centras „Baltex“ |
2003-05-08 |
2003-08-25 |
|
4108,9 |
2565,5 |
0 |
2565,5 |
0 |
| 9. |
5124683 |
Akcinė bendrovė „Marijampolės Daisotra“ |
2001-07-09 |
2002-05-13 |
|
2115,8 |
2050,1 |
0 |
2050,1 |
0 |
| 10. |
7061482 |
Uždaroji akcinė bendrovė „Alšia“ |
2003-06-17 |
2003-12-08 |
|
309,8 |
291,6 |
78,4 |
291,6 |
57,8 |
| 11. |
5664148 |
Akcinė bendrovė „Jonavos montuotojas“ |
2005-02-04 |
|
|
0 |
0 |
0 |
0 |
0 |
|
|
Iš viso: |
|
|
|
|
274193,3 |
537137,2 |
20725,4 |
543593,2 |
2796,8 |
| Eil. Nr. |
Įsteigimo data |
Įmonės pavadinimas |
Balsų dalis |
Įmonės turtas įsteigimo dieną |
Informacija apie bankrutavusias įmones |
Informacija apie nelikviduotas įmones 2005-01-01 |
||||||
| Bankroto data |
Įmonės turtas bankroto dieną |
Įmonės skolos (kreditorių įsiskolinimai) bankroto pradžioje |
Padengti kreditorių įsiskolinimai |
Įmonės skolos (kreditorių įsiskolinimai) bankroto pabaigoje |
Turtas |
Skolos |
Skolos darbuotojams |
|||||
| 1. |
1993-04-15 |
UAB „Emitentas“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 2. |
1992-03-26 |
UAB Konsultacinis centras |
90 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 3. |
1992-04-28 |
IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija |
94,51 |
|
1995-07-21 |
87489 |
122673 |
8627,8 |
113983,6 |
|
|
|
| 4. |
1992-09-18 |
IAB „Farmacija“ |
60,33 |
|
2002-02-18 |
9907 |
4283,2 |
187,7 |
4109,4 |
|
|
|
| 5. |
1992-11-17 |
IAB „Trikotažo investicija“ |
85,57 |
|
2002-09-05 |
9509,6 |
2445,4 |
2174,3 |
271,1 |
|
|
|
| 6. |
1992-10-27 |
IAB „Šviesus rytojus“ |
109,31 |
|
2002-01-23 |
14826 |
31274,4 |
657,6 |
30622,5 |
|
|
|
| 7. |
1992-11-17 |
IAB „Statybinių medžiagų investicija“ |
72,57 |
|
2002-02-21 |
11122 |
5760 |
209 |
5554 |
|
|
|
| 8. |
1992-10-27 |
IAB „Nekilnojamasis turtas“ |
92,16 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 9. |
1992-11-17 |
IAB „Bituko investicija“ |
69,12 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 10. |
1992-04-10 |
IAB „Vilinvest“ |
95,58 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 11. |
1992-10-27 |
IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“ |
82,22 |
|
2002-09-03 |
6887 |
2773 |
3 |
2773 |
|
|
|
| 12. |
1992-06-04 |
UAB „Kapitalo fondas“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 13. |
1991-10-31 |
UAB „Aukso vilna“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 14. |
1993-08-31 |
UAB Kauno holdingo kompanija (EBSW transporto grupė „Baltijos transportas“, UAB „Kėbulų remontas“) |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 15. |
1993-08-31 |
UAB „Autoagregatai“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 16. |
1993-08-31 |
UAB „Autopaletė“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 17. |
1992-12-04 |
UAB „Auto-AGER“ |
100 |
|
2002-06-10 |
4244 |
3824,2 |
0 |
3824,2 |
|
|
|
| 18. |
1992-11-19 |
UAB Baltijos automobilių servisas |
100 |
|
2000-08-09 |
2320,316 |
4279 |
0 |
4279 |
|
|
|
| 19. |
1992-12-11 |
UAB „Kelių žvaigždė“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 20. |
1992-11-10 |
UAB „Kauno transekspedicija“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 21. |
1992-08-20 |
AB Kauno autoservisas |
54,16 |
|
1994-06-17 |
3763 |
5056 |
1387 |
4203 |
|
|
|
| 22. |
1992-05-17 |
AB „Lazdijų autotransportas“ |
63,75 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 23. |
1994-06-27 |
AB „Alytaus transportas“ |
46,58 |
|
2002-11-22 |
0 |
824 |
0 |
824 |
|
|
|
| 24. |
1993-04-30 |
AB Kauno autocentras |
89,82 |
|
2003-06-23 |
823 |
712 |
28 |
703 |
|
|
|
| 25. |
1993-04-30 |
AB „Žaliakalnio autotransportas“ |
87,52 |
|
1999-02-01 |
4472,158 |
7372 |
774 |
7592 |
|
|
|
| 26. |
1992-12-21 |
AB „Kaišiadorių autotransportas“ |
64,18 |
|
1999-12-14 |
152 |
325,9 |
112,8 |
213,1 |
|
|
|
| 27. |
1993-12-02 |
AB „Biržų autotransportas“ |
57,86 |
|
1999-06-11 |
392,15 |
722,6 |
0 |
741,7 |
|
|
|
| 28. |
1992-07-29 |
AB Klaipėdos autoservisas |
49,24 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 29. |
1992-09-15 |
AB „Kauno autotransportas“ |
76,67 |
|
1998-07-13 |
1488 |
13414 |
77,4 |
15308 |
|
|
|
| 30. |
1993-10-18 |
AB Marijampolės „Daisotra“ |
31,66 |
|
2001-07-09 |
2115,8 |
2050,1 |
0 |
2050,1 |
1816,1 |
2050,1 |
0 |
| 31. |
1994-07-01 |
(EBSW electron. grupė „Elektronikos konsorciumas“) |
13,85 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 32. |
1994-08-02 |
AB „Nuklonas“ |
54,31 |
|
1997-04-25 |
27546 |
35306 |
16021 |
22370 |
|
|
|
| 33. |
1994-02-25 |
AB „Vilniaus vingis“ |
47,95 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 34. |
1994-04-18 |
AB „Ekranas“ |
31,46 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 35. |
1993-10-04 |
AB „Alma“ |
75,22 |
|
1997-05-05 |
10250 |
5681 |
656 |
5294 |
|
|
|
| 36. |
1994-06-28 |
Kauno valst. televiz. aparatūros gamykla |
86,87 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 37. |
1993-10-14 |
AB „Banga“ |
18,36 |
|
1995-04-25 |
82966 |
107105 |
8624 |
104655 |
|
|
|
| 38. |
1994-02-14 |
AB „Telga“ |
67,16 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 39. |
1994-03-01 |
(EBSW komercijos grupė „Verta“) UAB „Žinau“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 40. |
1994-03-31 |
UAB „Varanas“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 41. |
1992-08-07 |
AB Prekybos bazė „Urmas“ |
44,65 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 42. |
1992-12-18 |
AB „Žaibas“ |
56,81 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 43. |
1993-11-26 |
AB Kauno ketaus liejykla |
36,62 |
|
2004-11-29 restruktūrizavimo byla |
79201 |
37147 |
0 |
0 |
2004-11-29 iškelta restruktūrizavimo byla. Planas nepatvirtintas |
||
| 44. |
|
Klaipėdos sandėlis Nr. 14 |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 45. |
1992-05-08 |
AB „Pramoninis servisas“ |
58,75 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 46. |
1990-11-20 |
UAB „Baltex“ |
100 |
|
2003-05-08 |
4108,9 |
2565,5 |
0 |
2565,5 |
4108,9 |
2565,5 |
0 |
| 47. |
|
UAB „Ciklonas“ |
100 |
|
2003-07-18 |
0,2 |
22,6 |
2,3 |
24 |
|
|
|
| 48. |
1992-06-29 |
AB „Ūla“ |
47,65 |
|
1998-10-27 |
1304 |
8020 |
260 |
7917 |
|
|
|
| 49. |
1991-11-05 |
UAB „Baltijos žaliava“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 50. |
1994-02-28 |
UAB „Triolė“ |
61,26 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 51. |
1990-12-22 |
UAB „Barvila“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 52. |
1992-08-14 |
Bendra Lietuvos ir Tadžikistano įmonė „Resmon“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 53. |
1994-06-15 |
UAB „Metropolis“ |
41,9 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 54. |
|
UAB „Šaltenis“, Smetonos al. 21 |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 55. |
1993-12-22 |
UAB „Laislita“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 56. |
1993-02-10 |
UAB „Suvalkijos prekyba“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 57. |
1994-05-16 |
UAB „Cetarius“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 58. |
1993-03-15 |
(EBSW turizmo grupė) AB „Palangos linas“ |
85,36 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 59. |
1994-01-03 |
AB „Išlaužo žuvis“ |
48,55 |
|
2003-12-30 restruktūrizavimo byla |
1330 |
751 |
0 |
754 |
2004-06-21 restruktūrizavimo byla nutraukta |
||
| 60. |
1993-10-06 |
UAB Europos automobilių centras |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 61. |
1994-01-14 |
UAB „Štormas“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 62. |
1993-10-21 |
UAB „Baltijos spektras“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 63. |
1992-09-14 |
UAB „Alšia“ |
100 |
|
2003-06-17 |
309,8 |
291,6 |
78,4 |
291,6 |
170,6 |
291,6 |
57,8 |
| 64. |
1993-10-15 |
UAB „Didysis Bekis“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 65. |
1994-02-23 |
(EBSW stat. grupė Statybos asociacija) AB „Vibrita“ |
26,38 |
|
2000-05-12 |
114,5 |
106,8 |
0 |
116,1 |
|
|
|
| 66. |
1994-04-26 |
AB „Plaušo plokštė“ |
49,85 |
|
1996-10-25 |
2300 |
11988 |
1116 |
13024 |
|
|
|
| 67. |
1993-12-07 |
AB „Jonavos montuotojas“ |
37,47 |
|
2005-02-04 |
0 |
0 |
0 |
0 |
869,6 |
784,7 |
|
| 68. |
1994-09-26 |
AB „Jonavos statyba“ |
59,34 |
|
2000-01-06 |
27492 |
21882 |
0 |
22214 |
|
|
|
| 69. |
1993-02-22 |
AB „Panevėžio projektas“ |
37,17 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 70. |
1992-07-07 |
AB „Žemprojektas“ |
43,53 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 71. |
1993-03-05 |
AB „Kamega“ |
19,82 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 72. |
1992-08-14 |
UAB „Baltijos žvaigždė“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 73. |
1993-09-30 |
UAB „Umbas“ |
100 |
|
2004-07-16 |
5121 |
5637 |
0 |
5637 |
5152 |
5637 |
64 |
| 74. |
1993-07-15 |
UAB „Vidlaila“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 75. |
1993-03-05 |
UAB „Daila“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 76. |
1992-06-23 |
UAB „Dakija“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 77. |
1992-10-29 |
AB „Albitas“ |
22,91 |
|
2001-07-24 |
9823 |
17624 |
524 |
18536 |
4500 |
18536 |
193 |
| 78. |
1993-03-19 |
AB „Dara“ |
60,83 |
|
2002-04-25 |
7594 |
10676 |
10 |
10676 |
555 |
10676 |
28 |
| 79. |
1992-05-04 |
AB „Lietkomercija“ |
77,2 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 80. |
1992-02-09 |
AB „Vilniaus komprojektas“ |
40,16 |
|
2001-04-25 |
295 |
8528 |
126 |
8986 |
|
|
|
| 81. |
|
AB „Kauno medis“ |
44,81 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 82. |
1993-07-29 |
UAB „Silbitas“ |
100 |
|
2002-07-11 |
2383 |
624 |
29 |
624 |
|
|
|
| 83. |
|
Karinio miestelio pastatas Karmėlavoje |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 84. |
1991-01-31 |
UAB „Trikon“ |
100 |
|
2000-12-08 |
886 |
1161,1 |
0,6 |
1160,5 |
|
|
|
| 85. |
1993-03-09 |
(EBSW lengvos. pramon. gr. „Moros korporacija“) AB „Šilkas“ |
53,78 |
|
2001-06-05 |
44166 |
59174 |
5356 |
55488 |
|
|
|
| 86. |
1993-03-08 |
AB „Linas“ |
23,99 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 87. |
1992-11-19 |
AB „Inkaras“ |
64,14 |
|
2000-02-21 |
10916 |
83648 |
878 |
83213 |
2572 |
83213 |
352 |
| 88. |
1992-10-01 |
AB „Kelmės trikotažas“ |
54,79 |
|
1997-11-14 |
3361 |
6485 |
914 |
5622 |
|
|
|
| 89. |
1992-12-14 |
AB „Dirbtinis pluoštas“ |
32,22 |
|
2001-06-13 |
133145 |
293548 |
5360 |
312465 |
81098 |
312465 |
2013 |
| 90. |
1994-06-21 |
AB „Juodupės Nemunas“, Rokiškis |
23,13 |
|
2000-04-27 |
8656,1 |
17068,8 |
648,7 |
17000,7 |
|
|
|
| 91. |
1992-02-12 |
AB „Kauno audiniai“ |
7,56 |
|
2003-05-20 |
11442 |
8588 |
189 |
8556 |
0 |
8556 |
87 |
| 92. |
|
UAB „Lateksas“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 93. |
|
UAB „Morena“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 94. |
|
UAB „Baltonas“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 95. |
|
UAB „Drontas“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 96. |
|
NĮ Moros korporacija |
0 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 97. |
|
AB „Trikotažas“ |
30,88 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 98. |
1994-10-18 |
AB „Embolis“ |
78,5 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 99. |
1994-10-18 |
AB „Gedinatė“ |
77,55 |
|
1998-10-27 |
5022 |
14994 |
0 |
14994 |
|
|
|
| 100. |
1993-06-23 |
(Bendra grupė) UAB „Alveronas“ |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 101. |
|
Valst. akcinė ortopedijos įmonė |
9,46 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 102. |
|
AB „Žiobas“ |
59,97 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 103. |
1992-10-16 |
VAĮ „Energetikos remontas“ |
34,17 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 104. |
1993-12-24 |
AB „Kėdainių biochemija“ |
39,63 |
|
2003-01-30 |
13413 |
6192,3 |
383,4 |
5842,9 |
|
|
|
| 105. |
|
Kauno AB „Profilis“ |
2,14 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 106. |
|
Vilniaus valst. stat. kom. įmonė „Sija“ |
1,06 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 107. |
|
AB „Sanitas“ |
19,39 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 108. |
|
Pirtis Nr. 2 |
50 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 109. |
|
Viešbutis ir restoranas „Gintaras“ |
2,36 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 110. |
|
UAB „Lybiškiai“ |
47,55 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 111. |
|
Klaipėdos valst. laivų statykla „Baltija“ |
8,42 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 112. |
|
Klaipėdos valst. laivų remonto įmonė |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 113. |
|
Valst. įmonė „Lietuvos kuras“ |
100 |
|
2001-04-27 |
89617,8 |
112509 |
13686 |
99603 |
85831,8 |
99603 |
2 |
| 114. |
|
Valst. įmonė „Jūra“ |
100 |
|
1995-02-01 |
160553,4 |
186160,4 |
83961 |
100896,1 |
|
|
|
| 115. |
|
Plungės valst. paukšt. įmonė „Maistas“ |
4,15 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 116. |
1993-10-29 |
UAB „Ultravires“ |
100 |
|
1999-10-08 |
865 |
1850 |
0 |
n. d |
Sanuota 2000-06-19 |
|
|
| 117. |
1994-05-05 |
UAB „Kaunas plius TV“ |
99,23 |
|
1998-01-23 |
1001,5 |
2115 |
0 |
2296,4 |
|
|
|
| 118. |
1993-12-29 |
AB „Panevėžio apželdinimas“ |
20,13 |
|
2002-09-16 |
1,2 |
238 |
0 |
238 |
|
|
|
| 119. |
|
AB „Panevėžio srovė“ |
38,53 |
|
2001-08-17 |
180 |
523 |
0 |
523 |
|
|
|
| 120. |
|
(EBSW finansų grupė) Komercijos ir kredito bankas |
90,26 |
|
1996-02-19 |
34746 |
15463 |
3542 |
11921 |
|
|
|
| 121. |
|
Liet. valst. komercinis bankas |
25,08 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
| 122. |
1991-08-09 |
UAB „Snita“ |
100 |
|
2002.07.31 |
4053 |
23449,8 |
11,1 |
23450,4 |
|
|
|
| 123. |
1992-12-07 |
UADB Kauno draudimo kompanija |
100 |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
5. Kokios aplinkybės sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai bei padėjo EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės?
6. Kokios valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ar tarnautojų veikos sudarė palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai?
Komisija, atsižvelgdama į tai, kad Seimo nutarime suformuluotas 6 klausimas yra 5 klausimo sudedamoji dalis, t. y. viena iš aplinkybių, kuri sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai ir padėjo EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės ir pasireiškė tam tikromis valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ar tarnautojų veikomis, nutarė 5 ir 6 klausimus nagrinėti iš esmės atsižvelgdama į vienas kito kontekstą.
Kadangi EBSW koncerno veikla buvo susijusi ne tik su IAB IKHK neteisėta kreditine veikla, bet ir tam tikrais aspektais turėjo įtakos valstybinio turto privatizavimui, LVKB veiklai ir paskolų su valstybės garantija teikimo sričiai, Komisija šį klausimą nagrinėjo plačiau, būtent pirmiau paminėtais aspektais.
1. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 straipsnis numatė, kad „įmonė turi teisę užsiimti bet kokia komercine ūkine ar kitokia veikla, nesuvaržyta šiuo ar kitais įstatymais, įmonės įstatais, jos steigimo sutartimi ar kitais įmonės steigimo dokumentais arba kitaip neuždrausta“. 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos Respublikos banko įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad bet kuri kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu.
2. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkte buvo įtvirtinta teisės norma, suteikianti teisę bendrovėms skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimis. Vadovaujantis 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“, buvo priimtas specialus teisės aktas, numatantis, kad ūkio subjektai, kurie verčiasi komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas.
3. Atsižvelgdama į tai, kad 2 punkte paminėti teisės aktai buvo viena iš sąlygų, atvėrusių kelią IAB IKHK neteisėtai kreditinei veiklai, Komisija nagrinėjo šių įstatymų priėmimo eigą.
4. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (Nr. I-14) 81 straipsnį tuometinė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje priklausė Aukščiausiosios Tarybos deputatams, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, Aukščiausiosios Tarybos nuolatinėms komisijoms, Ministrų Tarybai, Aukščiausiajam Teismui, Lietuvos Respublikos prokurorui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę taip pat turėjo politinės partijos, visuomeninės organizacijos. Tuo metu pagrindinių teisėkūros klausimų teisinis reglamentavimas iš dalies buvo įtvirtintas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. Šio įstatymo 88 straipsnio nuostatos numatė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba renka iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų nuolatines komisijas rengti įstatymų projektams, preliminariai nagrinėti ir ruošti klausimams, priskirtiems Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, taip pat padėti įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos priimtus sprendimus, kontroliuoti valstybinių organų ir organizacijų veiklą.
5. Pagal Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 89 straipsnį visi valstybiniai ir visuomeniniai organai, organizacijos ir pareigūnai privalėjo vykdyti Aukščiausiosios Tarybos komisijų reikalavimus, pateikti joms reikiamą medžiagą ir dokumentus.
6. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 82 straipsnis taip pat numatė, kad įstatymų projektai ir kiti klausimai, pateikti svarstyti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, preliminariai aptariami jos posėdžiuose, po to perduodami nagrinėti vienai ar kelioms Aukščiausiosios Tarybos komisijoms. Šių projektų ir kitų klausimų svarstymas Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose tęsiamas po to, kai išklausomos atitinkamų komisijų išvados ir rekomendacijos dėl projektų.
7. Tuometinės Vyriausybės dalyvavimą Aukščiausiosios Tarybos darbe reglamentavo Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 22 d. priimto Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 13 punkto ir 10 straipsnio nuostatos, numatančios, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė teikia Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai pasiūlymus dėl įstatymų leidimo, o Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai turi teisę dalyvauti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesijose, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijų posėdžiuose ir pareikšti savo nuomonę svarstomais klausimais.
8. Detalus Lietuvos Respublikos įstatymų projektų rengimo ir derinimo teisinis reglamentavimas iš esmės buvo įtvirtintas tik 1991 m. balandžio 18 d. priėmus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos reglamentą Nr. I-1241, kuris Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. I-1242 įsigaliojo nuo 1991 m. balandžio 23 d.
9. Iki tol Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesijų plenariniuose posėdžiuose siūlomus svarstyti klausimus (įstatymų ir nutarimų projektus) numatydavo tam tikrų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimų priedėliuose tvirtinamos mėnesinės svarstomų klausimų programos ir darbotvarkės. Be to, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos protokoliniais nutarimais būdavo duodami pavedimai ir įpareigojimai dėl tam tikrų įstatymų projektų po jų pateikimo ar apsvarstymo plenariniame posėdyje.
10. Nagrinėjant tuometinių Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių stenogramas, galima būtų daryti išvadą, kad kai kurių įstatymų projektų rengimo ir derinimo bei priėmimo praktika ne visada atitiko pirmiau nurodytas teisines šių klausimų reglamentavimo nuostatas.
11. Iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmosios sesijos 1990 m. liepos 12–13, 17, 19, 24 d. 104–113 posėdžių stenogramų (kitų dokumentų, iš kurių būtų galima gauti informacijos apie tuometinę įstatymų projektų rengimo, derinimo ir priėmimo praktiką Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nuolatinėse komisijose bei plenariniuose posėdžiuose, Seimo kanceliarijos archyve nėra) matyti, kad 1990 m. liepos 12 d. Aukščiausiojoje Taryboje pradėtą svarstyti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projektą rengė autorių kolektyvas: Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto bendradarbiai V. Gudelis, E. Kabašinskas, Vilniaus universiteto katedros vedėjas S. Vėlyvis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus vedėjo pavaduotojas V. Pakalniškis, VISI docentas S. Vaitkevičius, o šiam kolektyvui vadovavo Gediminas Vagnorius. Jis, kaip tuometinis Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir Ekonomikos komisijos narys, ne tik pateikė projektą, bet ir buvo pranešėjas svarstant ir priimant šį įstatymo projektą Aukščiausiosios Tarybos plenariniuose posėdžiuose.
12. Pagal pirmiau nurodytų stenogramų, taip pat pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmosios sesijos 1990 m. liepos 26–28 d., 30 d. 114–120 posėdžių stenogramų duomenis galima daryti išvadą, kad tuometinė Aukščiausiosios Tarybos Biudžeto komisija nebuvo gavusi tinkamo pavedimo ir nedalyvavo, kai buvo svarstomas ir priimamas 1990 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas, taigi ir šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas.
13. Iš pirmiau nurodytų stenogramų, be kita ko, matyti, kad svarstant šį įstatymą iš esmės nedalyvavo ir Aukščiausiosios Tarybos Ekonomikos komisija, kuri pagal tuomet galiojusio Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 82 straipsnio reikalavimus pagal savo kompetenciją turėjo nagrinėti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projektą ir pateikti savo išvadas bei rekomendacijas Aukščiausiajai Tarybai. Tai atsispindi Seimo 118 posėdžio stenogramoje: iš šios stenogramos, be kita ko, matyti ir tuometinių deputatų abejonės dėl siūlomo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projekto nuostatų galimų ekonominių pasekmių. Pvz., P. Vaitiekūnas teigė: „Mes galime priimti blogus baudžiamuosius įstatymus, mes galime priimti blogą Konstituciją ir Lietuva vis dėlto gyvens. Jeigu mes priimsime blogus ekonominius įstatymus ir užsirašysime sau balus (tai, ką daro daugelis dabar), tai mes po to galėsime plaukus rauti, tačiau situacijos nepakeisime. Prašau įsigilinti į šį klausimą ir suprasti, kad mes einame visiškai nepramintais takais (...).“ P. Rimkus: „Mano supratimu, ekonominio įstatymo priėmimui pagrindą sudaro Ekonomikos komisijos pasiūlymai. Kiek suprantu iš gerbiamojo K. Antanavičiaus pasisakymo, jis šio įstatymo priėmimui šiandien nepritaria. Jeigu mes manome, kad Ekonomikos komisija ir jos pasiūlymai nereikalingi, tai gal tada iš viso nereikalinga ir pati komisija? (...) Gal pirmininkas mano, kad šie ekonominiai įstatymai turi būti priiminėjami neapsvarsčius Ekonomikos komisijoje?“ K. Antanavičius (tuometinis Ekonomikos komisijos pirmininkas) teigė: „Aš galiu tik pakartoti, kad Komisija nesvarstė, ir daugiau nieko. Svarstė buvusį variantą, gerbiamasis G. Vagnorius gal atsimena, maždaug prieš 10 dienų svarstėme, o daugiau nesvarstėme.“
14. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos plenariniuose posėdžiuose 1990 m. liepos 12–30 d. iš esmės buvo svarstomas ir priimamas pirmiau nurodyto autorių kolektyvo parengtas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projektas, taigi ir šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas, suteikiantis akcinėms bendrovėms teisę „skolinti ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“, neturint Aukščiausiosios Tarybos pagrindinių nuolatinių komisijų išvadų ir rekomendacijų. Vyriausybė ar pavieniai Aukščiausiosios Tarybos deputatai pastabų ar pasiūlymų dėl priimamo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projekto 12 straipsnio 2 dalies 6 punkto galimų neigiamų pasekmių ir dėl to, kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta, nepateikė.
15. Be to, nebuvo pateikta pastabų ir pasiūlymų, kai Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 4 ir 5 d. plenariniuose posėdžiuose buvo svarstomas ir priimamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo naujos redakcijos projekto (projektą Seimui pateikė Vyriausybė; projekto svarstymo ir priėmimo metu Seimo plenariniuose posėdžiuose pagrindinio Ekonomikos komiteto pranešėju buvo tuometinis Seimo narys ir Ekonomikos komiteto narys Julius Veselka) 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas, pagal kurį akcinei bendrovei buvo suteikta teisė „skolinti nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“. Dėl šių nuostatų galimų neigiamų pasekmių ir dėl to, kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta, nei pagrindiniu komitetu paskirtas Seimo Ekonomikos komitetas, nei papildomu komitetu paskirtas Seimo Valstybės ir teisės komitetas, nei pavieniai Seimo nariai ar frakcijos savo pastabų ar pasiūlymų nepateikė. Seimo Biudžeto ir finansų komitetui svarstyti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių projektą nebuvo pavesta.
16. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 12-11313 Seimui pateiktame svarstyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“ projekte (šis įstatymas priimtas 1993 m. lapkričio 9 d.) išliko nepakeista Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostata, leidžianti akcinėms bendrovėms „skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“. Pastabų dėl šios nuostatos galimų neigiamų pasekmių ir dėl to, kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta, nei Seimo Ekonomikos komitetas, nei kuri nors frakcija nepateikė.
17. Iš archyvinės 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ bylos matyti, kad šio įstatymo projektą pateikė Vyriausybė 1993 m. liepos 15 d. raštu Nr. 8838.
18. Šiame projekte buvo sprendžiamas komercine veikla užsiimančių ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams ir juridiniams asmenims teisių apribojimo klausimas (leista skolinti tik nuosavo kapitalo lėšas) ir liko visiškai neapribotos ūkio subjektų teisės „skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“. Seimo kanceliarijos Juridinio skyriaus išvadoje dėl šio įstatymo projekto, pagrindiniu komitetu paskirto Seimo Ekonomikos komiteto parengtame patobulintame projekte ir Seimo frakcijų bei pavienių Seimo narių išvadose pastabų dėl Vyriausybės pateikto projekto, jeigu jis būtų priimtas Seime, galimų neigiamų pasekmių ir dėl to, kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta, taip pat nebuvo pateikta.
19. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, svarstydamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ projektą, konstatavo, kad nėra aišku, kas konkrečiai vykdys siūlomą priimti įstatymą ir kas kontroliuos šio įstatymo įgyvendinimą. Todėl buvo pasiūlyta projekto rengėjams patikslinti įstatymo projektą, o Seimo nariui Arturui Plokšto pavesta informuoti apie tai Seimą.
20. Priimant šį įstatymą, Seimo buvo pritarta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ būtų papildytas nuostatomis, įpareigojančiomis Vyriausybę ir Lietuvos banką parengti ūkio subjektų komercinę ūkinę ir kredito įstaigų veiklą reglamentuojančių įstatymų pakeitimo projektus.
21. Kaip buvo pažymėta pirmiau, Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 12-11313 Seimui pateiktame svarstyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo“ projekte komercine ūkine veikla užsiimančių ūkio subjektų teisių „skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi“ apribojimo klausimai ir toliau nebuvo sprendžiami.
22. Akcinių bendrovių, taip pat individualių (personalinių) įmonių, tikrųjų ūkinių bendrijų, komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų, valstybės įmonių, savivaldybės įmonių, žemės ūkio bendrovių, kooperatinių bendrovių, koncernų, konsorciumų, asociacijų bei kitų junginių teisiniai „piniginių lėšų skolinimosi už palūkanas, nustatomas sutartimi,“ klausimai iš esmės buvo išspręsti tik 1994 m. liepos 21 d. priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-579 „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo pakeitimo“. Šio įstatymo priėmimą inicijavo tuometinis finansų ministras Eduardas Vilkelis. Finansų ministerija 1994 m. birželio 9 d. raštu Nr. 14-02/3146 pateikė Įmonių įstatymo 12 straipsnio pakeitimo projektą; jis buvo svarstomas ir priimtas ypatingos skubos tvarka.
23. Komisija 2006-01-06 raštu Nr. 203-S-02 paklausė Seimo Ekonomikos komitetą, „koks buvo tuometinės Ekonomikos komisijos vaidmuo priimant 1990-07-30 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą Nr. I-425 ir 1993-07-15 Lietuvos Respublikos įstatymą Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“. 2006-01-12 raštu Nr. 108–S-9 buvo atsakyta, kad „Ekonomikos komitete Jūsų prašomos informacijos nėra ir todėl jos pateikti negalime“. Seimo kanceliarijos archyvas 2006-01-25 rašte Nr. 451-S-8 nurodė, kad „patikrinus archyviniam saugojimui perduotus 1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo dokumentus, 1990-07-30 priimto Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 projekto ir rengimo dokumentų nerasta (...), Ekonomikos komisijos posėdžių protokolų byla archyviniam saugojimui neperduota“.
24. Įvertindama pateiktus faktus, Komisija daro išvadą, kad pagal tuo metu nusistovėjusią įstatymų projektų rengimo praktiką nebuvo atliktas išsamus paminėtų projektų galimų ekonominių pasekmių atsiradimo įvertinimas.
Be to, Komisija atkreipia dėmesį, kad Komisija neturi galimybės įvertinti visus teiktus pasiūlymus, pastabas bei išvadas dėl 1990 m. liepos 30 d. priimto Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 ir tuometinės Ekonomikos komisijos 1990 metų posėdžiuose svarstomų klausimų, nes tuo metu nebuvo griežtai reglamentuota archyvinių dokumentų perdavimo archyviniam saugojimui tvarka.
25. Kaip nurodoma Generalinės prokuratūros 2004-06-29 rašte Nr. 7.2-2499, tyrimo metu paaiškėjo akcininkų atsakomybės problema. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 2 punktą „bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas.“ Komisijos tyrimo metu paaiškėjo, kad, prisidengiant šia įstatymo nuostata, atsirado galimybė atskiriems asmenims išvengti materialinės atsakomybės, nes kredito sutartys sudaromos bendrovių vardu. Jas sudaro bendrovės vadovai, dažniausiai akcininkai, kuriems priklauso ir kontroliniai akcijų paketai. Šie vadovai gautus pinigus iššvaisto, panaudoja ne pagal paskirtį, o kartais – ir savo turtui sukaupti. Bendrovė tampa nemoki, neturi turto, negali atsiskaityti su kreditoriais, nėra galimybės išieškoti ir teismų priteistas sumas.
2000 m. liepos 18 d. priimto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai“.
26. IAB IKHK, naudodama įvairias reklamos priemones, tokias kaip spauda, radijas ir televizija, vykdė reklaminę kampaniją, susijusią su indėlių priėmimu iš gyventojų, didelių palūkanų mokėjimu, indėlių saugumo garantu ir t. t. Ši kampanija prasidėjo nuo 1993 m. balandžio mėn. su niekur tuo metu neįregistruoto koncerno EBSW emblema. Komisija atkreipia dėmesį, kad koncernas EBSW teisiškai įregistruotas 1994 m. birželio 15 d. Kauno miesto rejestro tarnyboje kaip asociacija „Konglomeratas Rytai- Baltijos šalys-Vakarai“.
Reikėtų pastebėti, kad koncerno EBSW sąvoka, naudojama IAB IKHK veikos reklamoje, teisniu požiūriu nebuvo aiški, nes tuo metu nebuvo apibrėžta teisės aktuose. Koncerno sąvoka buvo apibrėžta 1993 m. rugpjūčio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 601 „Dėl Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatų“. Šiuo nutarimu buvo patvirtinti Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatai ir tai sudarė sąlygas koncernui EBSW oficialiai įsiregistruoti.
1. 1990 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 12 straipsnio 2 dalies 6 punkte buvo įtvirtinta bendroji teisės norma, suteikianti teisę bendrovėms skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimis. 1993 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-300 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo 3 straipsniu“ Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas buvo pakeistas ir jame numatyta, kad bendrovė gali skolinti tik nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi.
2. 1993 m. liepos 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ buvo specialus teisės aktas, numatantis subjektus, kuriems ūkio subjektai gali skolinti pinigines lėšas, t. y. šio įstatymo 1 straipsnyje buvo numatyta, kad ūkio subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas. 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1145 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ pakeitimo“ buvo pakeistas 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnis – apribotas skolinamų pinigų dydis, t. y. numatyta, kad ūkio subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį.
3. 1990 m. liepos 30 d. priimto Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuosavą bendrovės kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, kapitalo rezervo fondas, pelno rezervo fondas ir pelnas.
4. 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos Respublikos banko įstatymo Nr. XI-3679 16 straipsnyje numatyta, kad bet kuri kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu.
5. 1992 m. spalio 27 d. Kauno miesto valdyboje IAB IKHK buvo įregistruota. Iš Investicinės akcinės bendrovės įstatų (su vėlesniais pakeitimais) matyti, kad buvo numatytos šios veiklos rūšys:
– investicinių lėšų investavimas į privatizuojamą valstybinį turtą aukcionuose arba viešai pasirašant akcijas;
– biržos operacijos su fondinėmis vertybėmis;
– konsultacinės paslaugos finansiniais klausimais;
– finansinis tarpininkavimas;
– finansinis lizingas;
– nupirktų akcijų paketų valdymas;
– operacijos su nekilnojamuoju turtu;
– didmeninė, mažmeninė ir komercinė prekyba;
– užsienio prekybos pirkimo–pardavimo perdavimo operacijos.
6. Kaip matyti iš Komisijai pateikto Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžio dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-5/2003 m., 1993 m. kovo 31 d. vykusio IAB IKHK visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo priimtas nutarimas, kuriuo pavedama V. Krasnickui organizuoti paskolų ėmimą, gautų piniginių lėšų tvarkymą, valdymą, disponavimą ir spręsti dėl jų panaudojimo tikslingumo. Nuo 1993 m. balandžio mėn. Lietuvos Respublikos teritorijoje V. Krasnicko iniciatyva buvo įsteigti IAB IKHK indėlių iš gyventojų priėmimo–grąžinimo 34 punktai (filialai), o nuo 1994 m. pabaigos šiuose punktuose buvo įformintos ir EBSW koncerno pavaldumui priklausančio Komercijos ir kredito banko valiutos keityklos. Šiuose punktuose indėlių iš gyventojų priėmimo–grąžinimo operacijas atliko ne mažiau kaip 57 samdomi darbuotojai, dauguma jų iki 1994 m. birželio mėn. buvo įdarbinti EBSW koncerno pavaldumui priklausančiose UAB Konsultaciniame centre ir UAB Kauno holdingo kompanijoje, tačiau faktiškai buvo pavaldūs IAB IKHK direktorei J. Barysienei ir šios bendrovės akcininkui V. Krasnickui pavedimo sutartimi. Iš dokumentų revizijos akto matyti, kad IAB IKHK dokumentuose nebuvo numatyta kreditinė veikla. Ši bendrovė kreditinei veiklai neturėjo Lietuvos banko leidimo.
7. Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-5/2003 m. konstatuojama, kad IAB IKHK įstatai leido skolintis bendrovei pinigus, tačiau indėlių dydžiai ir tai, kad paskolinti pinigai buvo naudojami ne ūkinei veiklai plėsti, o buvo perskolinami, patvirtina, kad IAB IKHK vykdė kredito įstaigos veiklą, nenumatytą bendrovės įstatuose, ir tuo pažeidė 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos banko įstatymo Nr. XI-3679 16 straipsnio reikalavimus, kad kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu. Tokio leidimo IAB IKHK neturėjo.
8. IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d., neturėdama Lietuvos banko leidimo, neteisėtai vykdė kredito įstaigos funkcijas priimdama indėlius iš gyventojų ir teikdama paskolas nacionaline valiuta. Be to, ši bendrovė nuo 1993 m. balandžio mėn. pradėjo didžiulę reklaminę kampaniją spaudoje, radijuje ir televizijoje dėl indėlių priėmimo iš gyventojų, didelių procentų palūkanų mokėjimo, indėlių saugumo garantijų. Reklamoje buvo naudojama niekur tuo metu neregistruoto koncerno EBSW simbolika.
9. Iš Komisijos turimos medžiagos matyti, kad 1995 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba IAB IKHK iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 20-1-332-95 pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu. Komisija atkreipia dėmesį, kad IAB IKHK, daugiau kaip dvejus metus neturėdama banko leidimo vykdyti kreditinę veiklą, šią veiklą vykdė stambiu mastu ir nekontroliuojama, nors pagal Lietuvos banko įstatymo (Nr. XI-3679, 1990 m. vasario 13 d. redakcija) 10 straipsnio 8 punktą vienas iš pagrindinių Lietuvos banko uždavinių ir funkcijų buvo kontroliuoti kredito įstaigų steigimą ir jų veiklą Lietuvos Respublikoje. Šio įstatymo 22 straipsnis numatė, kad Lietuvos bankas privalo kontroliuoti Lietuvos Respublikos kredito įstaigų veiklą organizuodamas ištisines arba atrankines revizijas.
10. Lietuvos bankas 2004-07-30 raštu Nr. 1203-567 informavo Komisiją, kad „vadovaujantis 1992–1996 m. galiojusiais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos bankas prižiūrėjo šalies ir užsienio bankus bei kitas kredito įstaigas, kurių veiklai buvo išdavęs licencijas. Įmonių asociacijai EBSW priklausiusių įmonių Lietuvos bankas neprižiūrėjo. Informacijos, ar kitos valstybės institucijos vykdė šių įmonių priežiūrą, Lietuvos bankas neturi.“
11. 2005 m. rugsėjo 23 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius paaiškino: „EBSW buvo užregistruota Kauno savivaldybėje, tačiau ji reklamavosi, galima sakyti, apie gerą pusmetį neturėdama registracijos, kad jie gali rinkti pinigus. Mes, centrinis bankas, bandėme ir dėjome dideles pastangas... Mes informavome, kad renkami pinigai, apgaudinėjami žmonės ir bus prieitas liepto galas, reikia kelti triukšmą. Tai oficialiai rašėme Vyriausybei, oficialiai rašėme ir Seimo Finansų komitetui, kuriam tuo metu vadovavo K. Jaskelevičius, apie tai, kad pavojuje Lietuvos gyventojai. Buvo labai daug ir Seimo narių, kurie ateidavo pas mane į banką ir būnant Seime klausdavo, ar mes neapsigausime. Sakiau, kad tikrai apsigausite ir nešdinkitės kuo toliau iš tų neaiškių struktūrų. (...) Akcinių bendrovių įstatymas leido priiminėti pinigus, bet su sąlyga, kad turėjo gauti Lietuvos banko licenciją. Negavus licencijos, tai yra nusikaltimas. Mes šitą kėlėme, rašėme Vyriausybei, raštai yra, reikia pakelti Lietuvos banko protokolus. Mes informavome savivaldybes apie tai, kad žiūrėtų, kas darosi su vietiniais gyventojais...“
12. 2005 rugsėjo 23 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas K. Ratkevičius klausimą apie neteisėtą IAB IKHK kreditinę veiklą paaiškino taip: „Lietuvos bankas ir Kauno holdingo kompanija turbūt nesusiję dalykai. Lietuvos bankas neturėjo pareigos kontroliuoti Kauno holdingo kompaniją. (...) Veiklą, kuri yra neteisėta, privalėjo kontroliuoti teisėsaugos institucijos.“ Į Komisijos narių klausimą, ar Lietuvos bankas informavo atitinkamas valdžios, teisėsaugos institucijas dėl neteisėtos IAB IKHK vykdomos veiklos ir kaip Lietuvos bankas į šią veiklą reagavo, K. Ratkevičius atsakė, kad „.. tai buvo vieša, nereikėjo niekam nieko informuoti. Buvo pilni laikraščiai, žmonių eilės stovėdavo ir t. t. Visi apie tai žinojo. (...) Lietuvos bankas neturėjo reaguoti. (...) Lietuvos bankas Kauno holdingo kompanijos nereguliavo, neregistravo, neprižiūrėjo, netikrino ir jokių Lietuvos banko įstatyme numatytų poveikio priemonių netaikė.“ K. Ratkevičiaus nuomone, IAB IKHK veikla turėjo susidomėti teisėsaugos institucijos ir imtis priemonių, bet ne Lietuvos bankas.
13. 2005 m. rugsėjo 30 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs P. Milašauskas, buvęs Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorius, į Komisijos narių klausimą, kodėl Lietuvos bankas nesiėmė jokių veiksmų siekiant sustabdyti neteisėtą IAB IKHK veiklą, atsakė: „Nežinau kodėl. Todėl, kad ne mūsų interesas, dar kartą sakau, tai nebuvo mūsų pareiga – stabdyti kažką ar ne.“ Be to, P. Milašauskas nurodė, kad „buvo rašomi raštai, tikrai buvo atkreiptas dėmesys ir žmonių buvo prašoma – netikėkite tais visais indėlių priėmimais ir visa kita. Buvo atkreiptas ir visuomenės dėmesys ir buvo rašyta. Buvo tie dalykai daromi.“
14. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad 1994-01-04 raštu Nr. ES Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba prašė Lietuvos banko Komercijos departamento direktorės L. Černaitės informuoti, ar turi IAB IKHK, registruota Kauno m., Taikos pr. 64-36, Lietuvos banko licenciją vykdyti finansines kreditines operacijas, tarp jų ir operacijos užsienio valiuta. Atsakydamas į šį raštą, Lietuvos bankas operatyviai 1994-01-04 raštu Nr. 121/9 informavo, kad IAB IKHK neturi Lietuvos banko licencijos vykdyti kreditines operacijas, tarp jų ir operacijas užsienio valiuta.
15. Atsižvelgdamas į tai, kad 1990 m. vasario 13 d. priimto Lietuvos banko įstatymo Nr. XI-3679 10 straipsnio 8 punktas numatė, kad Lietuvos bankas kontroliuoja kredito įstaigų steigimą ir jų veiklą Lietuvos Respublikoje, 2005 m. gruodžio 16 d. vykusiame Komisijos posėdyje buvęs Ministras Pirmininkas A. Šleževičius apie Lietuvos banko vykdomą neteisėta kreditine veikla užsiimančių bendrovių kontrolę, tarp jų ir IAB IKHK, atsakė: „Nebuvo vykdoma kontrolė. Jeigu valstybinis komercinis bankas – Akcinis inovacinis nebuvo tikrinamas centrinio banko trejus metus, tai daug ką pasako.“
16. Komisija 2005-09-27 raštu Nr. 2003-S-38 paprašė Lietuvos banko pateikti duomenis apie 1992–1996 m. Lietuvos banko teiktus siūlymus, teisės aktų projektus ir kito pobūdžio informaciją Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei ir teisėsaugos institucijoms dėl IAB IKHK vykdomos veiklos ir indėlių iš gyventojų rinkimo bei teisinio reglamentavimo tobulinimo. 2005-10-03 raštu Lietuvos bankas pateikė dokumentų kopijas, tačiau raštų kopijų, pagrindžiančių R. Visokavičiaus ir P. Milašausko teiginius, nurodytus 11 ir 13 punktuose, nerasta.
17. Komisija, įvertinusi Lietuvos banko 2005-10-03 raštu Nr. 1200-731 atsiųstus dokumentus, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad Lietuvos bankas žinojo, jog IAB IKHK vykdė neteisėtą kreditinę veiklą, daro išvadą, kad Lietuvos bankas nesiėmė jokių veiksmų siekiant sustabdyti neteisėtą IAB IKHK kreditinę veiklą, t. y. oficialiai neinformavo Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės ir teisėsaugos bei kitų institucijų apie neteisėtai vykdomą kreditinę veiklą, šios veiklos nekontroliavo motyvuodamas tuo, kad neteisėta kreditinė veikla nepriklauso Lietuvos banko reguliavimo ir kontrolės sričiai.
18. 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnis numato, kad ūkio subjektai gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas, o nuo 1995 m. gruodžio 20 d. ūkio subjektai gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį.
19. 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 3 straipsnis numato, kad Įmonių rejestro tvarkytojai turi tikrinti, ar ūkio subjektai nepažeidžia šio ir kitų įstatymų, ūkio subjektų įstatų, steigimo sutarčių ir kitų steigimo dokumentų, o šio įstatymo 4 straipsnis numatė, kad Įmonių rejestro tvarkytojai turi teisę atšaukti ūkio subjektų registravimą už šiame įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų reikalavimų pažeidimus. Nuo 1993 m. lapkričio 9 d. ūkio subjektų tikrinimo funkcija perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau Rejestro tvarkytojai turėjo teisę Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybės kontrolės departamento teikimu už Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus pažeidimus atšaukti ūkio subjektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka.
20. 2005 m. lapkričio 11 d. Komisijos posėdyje dalyvavusi buvusi Kauno miesto Įmonių rejestro skyriaus vedėja Valerija Martinaitienė, atsakydama į Komisijos klausimą, kaip Kauno miesto įmonių rejestro tvarkytojas atliko ūkio subjektų tikrinimo funkciją, numatytą 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatyme Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“, paaiškino: „Taip, mes žinojome apie tą norminį aktą. Jis labai trumpai veikė. Nebuvo jokių poįstatyminių nurodymų, kaip tai vykdyti.“ Be to, V. Martinaitienė teigė, kad Rejestro tvarkytojas netgi nebuvo pajėgus įgyvendinti šios įmonių kontrolės funkcijos ir todėl nuo 1993 m. lapkričio 9 d. ūkio subjektų tikrinimo funkcija perduota Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tačiau Rejestro tvarkytojas turėjo teisę Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybės kontrolės departamento teikimu už Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimus atšaukti ūkio subjektų registravimą įstatymų nustatyta tvarka. Į Komisijos narių klausimą, ar buvo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gauta atitinkamų pranešimų apie neteisėtą IAB IKHK kreditinę veiklą, kitus pažeidimus, V. Martinaitienė atsakė: „Taip neinformavo, bet apie kitas įmones – taip (...), labai daug įmonių atšaukinėjome.“
21. Komisija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Įmonių rejestro tvarkytojas praktiškai negalėjo įgyvendinti 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ pavestų ūkio subjektų veiklos kontrolės funkcijų, nes neturėjo tam sukurto ūkio subjektų kontrolės mechanizmo, trūko žmogiškųjų išteklių, patirties, dėl to ši teisės norma 1993 m. lapkričio 9 d. buvo pakeista.
22. 2005 m. lapkričio 25 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs 1992–1994 m. buvęs Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Arnoldas Linkevičius į Komisijos narių klausimą, ar buvo atliekami mokestiniai patikrinimai IAB IKHK, jei buvo, tai kokie pažeidimai užfiksuoti, atsakė: „Taip, tikrinau (...) visada buvo randama trūkumų, bet kokie trūkumai – tai tikrai neatsimenu... Dar kartą pakartosiu – ji tikrai buvo tikrinama. Planine tvarka... Suprantant, kas yra holdingas ir kas yra įmonės, įeinančios į holdingą... Mes jas tikrindavome, ar jos moka mokesčius.“
Tačiau pagal Komisijos turimus dokumentus ir kitų asmenų paaiškinimus Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai 1992–1996 metų laikotarpiu IAB IKHK netikrino.
23. 2005 m. lapkričio 23 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs nuo 1995 m. buvęs Kauno miesto valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas Justinas Rimas teigė: „Man pradėjus vadovauti, Kaune buvo prasčiausiai surenkami mokesčiai... Mes per dvejus metus padidinome mokesčių įplaukas du kartus... Pradėjęs dirbti, peržiūrėjau mokesčių administravimo principus, tai tuo metu radau, kad buvo tikrinamos smulkios įmonės, todėl mes pradėjome tikrinti stambius koncernus, tokius kaip EBSW, SBA ir daugiau jų buvo, ir, žinoma, tas įmones, kurios buvo privatizuotos.“ Į Komisijos narių klausimą, ar buvo atliekami mokestiniai patikrinimai IAB IKHK, J. Rimas atsakė, kad „Kauno holdingo kompanija buvo pradėta tikrinti 1996 metais, kai susiūbavo jų politika renkant indėlius ir prasidėjo gyventojų spaudimas. Iki to laiko ji nebuvo tikrinama.“
24. Komisija 2005-11-29 raštu Nr. 203-S-85 paprašė Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informuoti, kiek ir kada buvo atlikta IAB IKHK mokestinių patikrinimų – nuo bendrovės įsikūrimo iki likvidavimo. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005-12-08 raštu Nr. (21.2-32-3)-R-10908 informavo, kad IAB IKHK mokestiniai patikrinimai buvo įforminti 1999-06-01 patikrinimo aktu Nr. 04-159, 1999-11-19 patikrinimo aktu Nr. 17-06/3 PC570337 ir 2000-04-06 patikrinimo aktu Nr. 17-06/2 PC570541. Pagal pateiktas IAB IKHK archyvinėje byloje esančias dokumentų kopijas įmonė iki 1997 metų nebuvo tikrinama.
25. Kaip nurodoma Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1997-03-08 akte, asociacijos „Grupė ESBW“ steigėjai nevykdė steigimo sutartyje ir įstatuose numatytų įsipareigojimų, t. y. asociacijos nariai, kaip asociacijos steigėjai, į sąskaitą arba į kasą turėjo įmokėti 900 000 Lt (po 100 000 Lt), tačiau IAB IKHK, AB „Farmacija“ ir AB „Nekilnojamasis turtas“ įnašų nemokėjo. Nesukaupusi reikiamo turto ir piniginių lėšų, asociacija „Grupė EBSW“ vykdė pinigines ir kitas operacijas: naudojo savo pavadinimą reklamai, tarpininkavimui, sudarinėjo sutartis, ėmė kreditus, davė garantinius raštus kreditams gauti, nors 1994-06-14 patvirtinti įstatai skelbė: „Asociacija yra ribotos turtinės atsakomybės organizacija. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Asociacijos nariai už jos įsipareigojimus atsako tik neviršydami savo įnašų, perduotų į Asociaciją.“
26. Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1997-03-08 akte nurodoma, kad IAB IKHK direktorė J. Barysienė, vyr. buhalterė D. Kuncaitienė (dirbo iki 1994-06-01, o nuo to laiko – E. Markevičienė) nuo bendrovės įregistravimo kiekvieną ketvirtį sudarinėjo finansines ataskaitas ir nustatyta tvarka teikė jas Kauno miesto valstybinei mokesčių inspekcijai. Analogiška tvarka buvo sudaromos ir nustatyta tvarka teikiamos metinės ataskaitos. Revizijos metu nustatyta, kad visais ataskaitiniais laikotarpiais bendrovės veikla buvo nuostolinga, tačiau ne visais atvejais tai buvo parodyta ataskaitose. Nustatyti dideli atskaitomybės iškraipymai šiose finansinėse ataskaitose: 1994 metų 9 mėn., 1994 metų ir 1996 metų pirmojo pusmečio ataskaitose.
27. Pagal Komisijos turimus dokumentus IAB IKHK, koncernas EBSW iki 1997 m. Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos nebuvo tikrinamai.
28. Finansų ministerija 2005-09-26 raštu Nr. (13.6-0702)-5K-0522470-6K-0509131 pateikė nuomonę dėl institucijų, buvusių atsakingų arba privalėjusių kontroliuoti investicines akcines bendroves, rinkusias iš gyventojų indėlius, vykdomos veiklos ir teisės aktų reikalavimų atitikimo.
Vadovaujantis 1991 m. spalio 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 446 „Dėl investicinių sąskaitų panaudojimo steigiant investicines akcines bendroves“, investicinės akcinės bendrovės buvo steigiamos, reorganizuojamos, likviduojamos ir valdomos pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, tik jų įstatuose turėjo būti nurodyta, kad bendrovės paskirtis yra investicinė veikla. Įstatai buvo registruojami toje savivaldybėje, kurios teritorijoje buvo numatoma įkurti bendrovės buveinę. Steigiamų investicinių akcinių bendrovių akcijų emisijos registraciją atliko Vertybinių popierių komisija, įsteigta 1992 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 646 „Dėl Vertybinių popierių komisijos ir Nacionalinės vertybinių popierių biržos steigimo“. Vertybinių popierių komisijai pagal šio nutarimo 4.2 punktą buvo pavesta parengti ir iki 1992 m. rugsėjo 20 d. pateikti investicinių akcinių bendrovių veiklą reglamentuojančius dokumentus.
1995 m. liepos 5 d. priimto Investicinių bendrovių įstatymo 22 straipsnyje buvo nustatyta, kad investicinės akcinės bendrovės, įsteigtos valstybinio turto privatizavimo laikotarpiu, privalo pakeisti savo įstatus ir persiregistruoti pagal šio įstatymo reikalavimus iki 1996 m. gegužės 1 d. (vėliau šis terminas pratęstas iki 1997 m. gegužės 1 d.). Bendrovės, neįvykdžiusios šio reikalavimo, turėjo būti likviduotos.
Atsižvelgiant į tai, Finansų ministerijos nuomone, 1992–1996 m. laikotarpiu už investicinių akcinių bendrovių veiklos ir teisės aktų reikalavimų atitikimą buvo atsakingi šių bendrovių akcininkai, kreditoriai ir teisėsaugos institucijos.
29. 2005 m. lapkričio 23 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs S. Vaitkevičius, 1991 m. buvęs Centrinės privatizavimo komisijos narys, kalbėdamas apie investicines akcines bendroves nurodė, kad „investicinių akcinių bendrovių įsteigimas pagal Akcinių bendrovių įstatymą buvo įteisintas 1992 m. pavasarį. Tuo metu Vyriausybė (aš turiu galvoje – G. Vagnoriaus) viešai skelbė, kad šis leidimas reiškia tiktai pradėti tokių bendrovių steigimosi procesą, o artimiausioje ateityje, tai yra kelių mėnesių laikotarpiu, buvo planuojama priimti teisės aktus, kurie sudarytų galimybę tokioms bendrovėms pasirinkti du mano minėtus kelius – būti investiciniais fondais arba investicinėmis holdingo įmonėmis. Ir vienu, ir kitu atveju būtų buvusi reglamentuota tvarka, pakankamai griežtos kontrolės procedūros, reikalavimai kapitalui, likvidumui, kiti rodikliai ir visa kontrolės sistema ir nebūtų buvusi sudaryta galimybė kelerius metus nekontroliuojamai kaupti žmonių investicines lėšas, rinkti pinigus ir iki 30 proc. įsigyti oficialiai kiekvienos privatizuojamos įmonės akcijų. (...) Tačiau tuometiniame Seime 1993 m. pradžioje šis klausimas buvo užblokuotas ir EBSW įsteigtos įmonės, tokios kaip „Šviesus rytojus“ ir visokios panašios į jį, praktiškai nekontroliuojamos veikė iki 1995 metų.“
30. 2005 m. spalio 12 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos vadovas A. Debeikis į Komisijos narių klausimą, ar Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba domėjosi IAB IKHK neteisėta kreditine veikla, atsakė, kad „policija pradeda domėtis, kai yra gaunama kokia nors negatyvi informacija dėl nusikalstamos veiklos. Kad buvo registruota Holdingo kompanija, tai policija jokio dėmesio, matyt, neskyrė, nes tuo metu buvo registruojama nemažai investicinių akcinių bendrovių.“ Kaip rodo Komisijos surinkta medžiaga, jau nuo 1994-01-04 Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba žinojo, kad IAB IKHK neturi Lietuvos banko licencijos vykdyti kreditines operacijas, tarp jų ir operacijos užsienio valiuta. Tačiau tik 1995 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 20-1-332-95 pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu ir 307 straipsnio 2 dalį dėl neteisėtos įmonės veiklos.
Steigimo dokumentuose nenumatytos veiklos vykdymas stambiu mastu buvo kriminalizuotas 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-551. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 125 straipsnis numatė vadas ir pagrindus baudžiamajai bylai iškelti. Viena iš vadų buvo valstybinių ir visuomeninių įmonių, įstaigų, organizacijų ir pareigūnų pranešimai. Norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl neteisėtos įmonės veiklos, reikėjo nustatyti, kokią veiklą įmonė realiai vykdo, kokia veikla yra nurodyta steigimo dokumentuose, ir įvertinti šios veiklos mastą. Tai, kad IAB IKHK vykdė kredito įstaigos veiklą, nenumatytą bendrovės įstatuose, konstatavo Kauno apygardos teismas 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 125 straipsnyje numatyta, kad baudžiamoji byla gali būti keliama tik tais atvejais, kai pakanka duomenų, rodančių, kad yra nusikaltimo požymių. Gautą pareiškimą ar pranešimą esant reikalui patikrina prokuroras, tardytojas ar kvotos organas ne vėliau kaip per 10 dienų. Į Komisijos narių klausimą, kodėl anksčiau nebuvo sureaguota dėl IAB IKHK neteisėtos kreditinės veiklos, A. Debeikis atsakė: „Aš galiu tik pateisinti vienu: jeigu iki baudžiamosios bylos iškėlimo per ilgai buvo tęsiama, tai, matyt, nebuvo vados iškelti baudžiamąją bylą...“ Be to, A. Debeikis nurodė, kad 1994 m. Ministras Pirmininkas A. Šleževičius „buvo įvedęs tvarką prieš prasidedant Vyriausybės posėdžiui išklausyti Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo informaciją, t. y. ką Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba padarė Lietuvos Respublikos mastu.“
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad jau nuo 1994 m. Vyriausybė, Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei kitos teisėsaugos institucijos žinojo apie neteisėtą IAB IKHK veiklą, tačiau nesiėmė jokių konkrečių ir efektyvių priemonių, kad būtų užkirstas kelias tolesnei šios investicinės bendrovės neteisėtai kreditinei veiklai.
31. 2005 m. spalio 12 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas apie tuometinę situaciją paaiškino: „EBSW tuo metu buvo neeilinis reiškinys Lietuvos ekonominėje ir kitokioje padangėje (...). Pirmiausia, ko gero, EBSW išbraukti iš tuometinio konteksto vargu ar įmanoma. Reikia pažiūrėti plačiau, kas vyko tuo metu Lietuvos valstybėje. (...) 1989–1992 metai buvo nusikalstamumo „pikas“ Lietuvoje. Vyko privatizacijos procesai. (...) Šiauliuose bandžiau kažkaip atkreipti vietinės valdžios dėmesį, kad galbūt reikėtų į privatizacijos procesus įsigilinti ir teisėsaugos institucijoms, leisti dalyvauti komisijų posėdžiuose, žiūrėti, kaip vyksta šie reikalai. Tiesmukai buvo atsakyta – netrukdyk griauti socializmo. (...) Ekonominiai procesai aiškiai pralenkė teisės aktų egzistenciją: Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas. Mes dirbome senais metodais, kiek įmanoma, teikėme siūlymus Seimui, Vyriausybei, kad galima būtų užkaišioti kai kurias skyles, kurios egzistavo teisės aktuose, bet tai buvo tik lopymas, ėjimas iš paskos...“ R. Vaitiekūno teigimu, prioritetas pirmiausia buvo teikiamas brutalaus nusikalstamumo sutramdymui, o ne ekonominių finansinių nusikaltimų tyrimui.
32. Finansų ministerija 2006-01-12 raštu Nr. (17.2)-5K-060632)-6K-0600442 informavo Komisiją, kad Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos buvo įsteigtas Vyriausybės 1994 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1009 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, finansų ministras E. Vilkelis) kaip Ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programos, patvirtintos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 954, 5 punkte nustatyta ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės 1.1 priemonė.
Iki Revizijų departamento prie Finansų ministerijos įsteigimo, t. y. iki 1995 m. sausio 1 d., Finansų ministerija nedarė pagal teismų ir teisėsaugos įstaigų pavedimus visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei fizinių asmenų ūkinės finansinės veiklos revizijų.
33. 2005 m. spalio 12 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas teigė: „1994 metais mūsų pastangų dėka buvo sukurtas revizijų „aparatas“, jis buvo prieš tai sunaikintas. Reikėjo sukurti Revizijos departamentą prie Finansų ministerijos, kuris galėtų atlikti revizijas (...). Be revizijų „aparato“ neįmanoma ištirti nė vienos ekonominės bylos, teisininkas turi pasiremti ekonomistais, finansininkais, paskirti ekspertizes, revizijas, o šio aparato nebuvo.“
1994 m. galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2061 straipsnis numatė, kad prireikus nustatyti duomenis, turinčius reikšmės nusikaltimo aplinkybėms išaiškinti, kvotos organo pareigūnai pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 37 straipsnį gali patikrinti įmonių, įstaigų bei organizacijų, taip pat piliečių ūkinę finansinę veiklą. 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-551 buvo papildytas Baudžiamojo proceso kodekso 2062 straipsnis ir suteikta teisė reviziją atlikti ir iki baudžiamosios bylos iškėlimo.
Nors įstatymo pagrindas skirti revizijas buvo nustatytas Baudžiamojo proceso kodekso 2062 straipsnyje, tačiau institucija, kuri galėtų tinkamai įgyvendinti fizinių ir juridinių asmenų ūkinės finansinės veiklos revizijas, t. y. Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos, buvo įkurtas tik 1995 m. sausio 1 d.
34. 1995 m. rugsėjį G. Petrikas parengė IAB IKHK darbo organizavimo, rengiant sanavimo procedūrą, programą. Pagal ją vienas iš galimų atsiskaitymo su bendrovės indėlininkais variantų – bankroto procedūros metu taikyti sanavimą, kaip numato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo 22 straipsnis numato, kad įmonės sanavimas – tai su valstybės ar trečiųjų asmenų finansine garantija įmonei taikomos administracinės, ekonominės ir finansinės priemonės siekiant išvengti įmonės bankroto. Vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas 1995-09-15 raštu Nr. 1/123 kreipėsi į Ministrą Pirmininką A. Šleževičių su pasiūlymu sudaryti darbo grupę iš ekonomikos ir finansų specialistų ir pavesti jai įvertinti EBSW grupės vadovo G. Petriko siūlomos bendrovės atsiskaitymui su indėlininkais įsteigimo pagrįstumą bei tikslingumą.
Iš Finansų ministerijos 1995-10-20 rašto Nr. 02-07/6765 matyti, kad „Finansų ministerija, kartu su Ekonomikos ministerija ir Vertybinių popierių komisija išnagrinėjusi Vidaus reikalų ministerijos raštą dėl EBSW grupės vadovo G. Petriko siūlymų atsiskaityti su IAB IKHK, mano, kad pateikta medžiaga ir pasiūlymai steigti naują bendrovę yra nekonkretūs ir todėl nesvarstytini. Specialistų darbo grupė galėtų būti sudaryta tik tuo atveju, jeigu būtų pateiktas konkrečių veiksmų (naujos įmonės steigimo dokumentų projektai, jos būsimo kapitalo struktūra, formavimo šaltiniai bei apimtys, verslo planas ir kt.) planas dėl atsiskaitymo su indėlininkais.“ 2005 m. spalio 12 d. Komisijos posėdyje 1992–1996 m. buvęs vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas paaiškino: „EBSW baudžiamoji byla buvo iškelta 1995 m. birželio mėn. Aš buvau sukvietęs G. Petriką (...), du ar tris pagrindinius vadovus, tyrėjus, kurie tyrė bylą, buvo griežtas tonas jų atžvilgiu ir buvo pareikalauta grafiko, kad jie padėtų grąžinti tą 81 mln. (...)“
35. Valstybės saugumo departamentas 2004-07-15 raštu Nr. (03)-18-323-461 informavo Komisiją, kad Valstybės saugumo departamente nebuvo atliekamas tyrimas dėl koncerno EBSW ir jo vadovų. Valstybės saugumo departamentas vykdė tik kai kuriuos Generalinės prokuratūros ir Kauno apygardos prokuratūros pavedimus baudžiamosiose bylose.
Valstybės saugumo departamentas 2004-08-09 raštu Nr. (03)-18-363-530 pranešė, kad Valstybės saugumo departamentas neturi informacijos apie valstybės pareigūnų ir politikų bendradarbiavimą su EBSW koncerno steigėjais ir vadovais.
2004 m. rugsėjo 16 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis teigė, kad „bendraudami su Valstybės saugumo departamentu, pradėjome būtent toje byloje tirti ir dabar gerai žinomą šią pasiklausymo bylą Kaune, Ryšių gatvėje. Tai buvo 1995 m. ruduo. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento Kauno skyrius 2000-12-11 raštu Nr. 08-K-9-1139 kreipėsi į Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl IAB IKHK, UAB „Snita“, UAB „Corporate Property Holding“ dokumentų kopijų pateikimo.“
2005 m. gruodžio 21 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs 1993–1998 m. buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas J. Jurgelis į Komisijos narių klausimą, ar Valstybės saugumo departamentas domėjosi EBSW koncerno veikla, atsakė: „Buvo viena informacija, kuri buvo susijusi su EBSW, čia tą Departamentas (Valstybės saugumo departamentas – Komisijos pastaba) galėjo pažymėti. Kiek man žinoma, EBSW siekė turėti informaciją įvairiais būdais apie pareigūnus, apie veikiančias įmones ir tuo tikslu buvo siekiama (...) pasiklausyti telefonų. Ryšių gatvėje, man atrodo, Ryšių g. 1, buvo dviejų kambarių butas, kur buvo įtaisyta ta visa pasiklausymo aparatūra Kaune. (...) Ta iniciatyva plaukė iš EBSW.“
1994 m. sausio 20 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo Nr. I-380 7 straipsnyje numatyti Saugumo departamento uždaviniai, vienas iš jų yra veikų, keliančių grėsmę valstybės ekonominei galiai, išsiaiškinimas, kelio šioms veikoms užkirtimas, priežasčių, sudarančių sąlygas šioms veikoms, išsiaiškinimas. Įgyvendindamas šiuos uždavinius, Saugumo departamentas privalėjo imtis priemonių valstybės ekonominių pagrindų apsaugai, tirti valstybės pareigūnų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas, dėl kurių gali būti padaryta arba daroma didelė žala valstybės ekonominiams ir kitiems interesams. Tačiau pagal Komisijos turimą medžiagą, Valstybės saugumo departamentas nepakankamai įgyvendino įstatymų iškeltus uždavinius ir tinkamai neatliko jam pavestų funkcijų.
36. 2005 m. rugsėjo 30 d. Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs finansų ministras E. Vilkelis į Komisijos narių klausimą, kas buvo atsakingas, kad IAB IKHK kelerius metus niekieno nekontroliuojama vykdė neteisėtą kreditinę veiklą, atsakė: „Vyriausybė, taip, ten patenka, nes ekonominė policija yra Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, tai jeigu bendra formulė, tai taip: Vyriausybė kalta, bet ne Finansų ministerija. (...) Aš už R. Vaitiekūną nedirbau tikrai. Čia buvo pono R. Vaitiekūno galvos skausmas ir, jeigu jisai nesuorientavo ekonominės policijos, tai čia jau tegul jisai atsako. Nors visų pirma turėjo žiūrėti centrinis bankas...“
37. 2005 m. gruodžio 16 d. vykusiame Komisijos posėdyje buvęs Ministras Pirmininkas A. Šleževičius į klausimą, kaip jis dabar vertina EBSW koncerno veiklą ir jos įtaką šalies ūkiui, atsakė, kad „.. įmonės privestos prie bankroto ir pinigai iššvaistyti. Tai čia nusikalstama veikla, ką čia galima įžiūrėti teigiamo. Tik blogai, kad visos tarnybos, kurios turėjo padaryti, nepadarė laiku to... Ir Seimas, ir centrinis bankas, ir Vyriausybė, ir Vidaus reikalų ministerija.“
38. Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą, daro išvadą, kad IAB IKHK vykdyti neteisėtą kreditinę veiklą sudarė galimybes Lietuvos banko, Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos, Finansų ministerijos, teisėsaugos institucijų neveikimas.
3. Valstybės (Vyriausybės) garantijų ir paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų teikimas su EBSW grupe susijusioms įmonėms
1. Vyriausybės 1992 m. kovo 31 d. nutarime Nr. 220 (pasirašė Ministras Pirmininkas G. Vagnorius) nustatyta, kad valstybės paskolų gavimo sutartis ir paskolų garanto įsipareigojimus, Vyriausybei pritarus, pasirašo finansų ministras. Analogiška nuostata išliko ir Vyriausybei 1992 m. lapkričio 24 d. priėmus nutarimą Nr. 887 (pasirašė Ministras Pirmininkas A. Abišala). Šio nutarimo 1 punktu buvo pavesta Tarptautinių ekonominių santykių ministerijai (nuo 1992-07-21 iki 1992-11-26 tarptautinių ekonominių santykių ministras Vytenis Aleškaitis) kartu su Finansų ministerija rengti valstybės kreditų gavimo iš tarptautinių finansinių organizacijų ir valstybių, priklausančių G-24 grupei, sutartis.
2. 1992 m. rugsėjo 14 d. Vyriausybės potvarkiu Nr. 899p (Ministras Pirmininkas A. Abišala), kuris neteko galios 1993 m. vasario 4 d., Vyriausybės (Ministras Pirmininkas B. Lubys) potvarkiu Nr. 94p buvo patvirtinta Valstybės paskolų ekspertų komisija (iki 1993-02-04 šios komisijos pirmininkas A. Giržadas buvo finansų ministro pavaduotojas, nuo 1993-02-04 V. Dudėnas – Investicijų banko valdybos pirmininkas).
Valstybės paskolų ekspertų komisija nagrinėjo gaunamų iš užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų paskolų ir kreditų, kuriems reikia valstybės garantijų, kontraktus, Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, pageidaujančių gauti šias paskolas ir kreditus, prašymus, nustatė paskolų ir kreditų teikimo Lietuvos Respublikos ūkio subjektams sąlygas ir grindė paskolų bei kreditų grąžinimo galimybes.
3. Vyriausybė 1993 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 84 (Ministras Pirmininkas B. Lubys) patvirtino Vyriausybinę valstybės paskolų komisiją, kuri priiminėjo sprendimus dėl valstybės paskolų gavimo sutarčių ir paskolų garanto įsipareigojimų. Nuo 1993-02-17 iki 1993-07-01 šią komisiją sudarė: komisijos pirmininkas – ekonomikos ministras (Julius Veselka), pirmininko pavaduotojas – pramonės ir prekybos ministras (Albertas Ambraziejus Sinevičius, nuo 1993-06-01 Kazimieras Juozas Klimašauskas), taip pat energetikos ministras (Leonas Vaidotas Ašmantas, nuo 1993-03-10 Algimantas Vladas Stasiukynas), žemės ūkio ministras (Rimantas Karazija), Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, finansų ministras (Eduardas Vilkelis), užsienio reikalų ministro pavaduotojas. Kiti ministrai Komisijos posėdyje dalyvavo be sprendžiamojo balso teisės, kai buvo svarstomi kreditų bei valstybės garantijų suteikimo jų vadovaujamų ministerijų reguliavimo sričiai priskirtiems ūkio subjektams klausimai.
4. Vyriausybė ir Lietuvos banko valdyba 1993 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 471 (pasirašė Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, R. Visokavičius, E. Vilkelis). Šiuo nutarimu buvo patvirtinta Valstybinės užsienio paskolų komisijos pareiginė sudėtis ir Užsienio paskolų, gaunamų Lietuvos Respublikos valstybės vardu, taip pat imamų su Lietuvos Respublikos Vyriausybės garantija, gavimo, paskirstymo ir grąžinimo tvarka.
Tai buvo pirmasis teisės aktas, išsamiai reglamentuojantis užsienio paskolų, gaunamų Lietuvos valstybės vardu, taip pat imamų su Vyriausybės garantija, gavimo, paskirstymo ir grąžinimo tvarką.
1993 m. liepos 15 d. Vyriausybės potvarkiu Nr. 528p buvo patvirtinta vardinė Valstybinės užsienio paskolų komisijos sudėtis: pirmininkas buvo Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, pavaduotojai – Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas G. Preidys, ekonomikos ministras J. Veselka, finansų ministras E. Vilkelis. 1993 m. gruodžio 1 d. Vyriausybės potvarkiu Nr. 823p buvo pakeista Valstybinės užsienio paskolų komisijos sudėtis: komisijos pirmininku ir pavaduotojais išliko tie patys asmenys, išskyrus G. Preidį, vietoj jo paskirtas Lietuvos banko valdybos pirmininkas K. Ratkevičius.
5. 1993 m. buvo sudaryta Ekspertų komisija, kuriai buvo pavesta vertinti ministerijų, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, ūkio subjektų pateiktus investicijų projektus užsienio paskoloms gauti, taip pat teikti išvadas ir pasiūlymus Valstybinei užsienio paskolų komisijai. Ekonomikos ministro (A. Z. Kaminskas) 1996 m. rugsėjo 19 d. įsakymu komisija pavadinta Investicinių projektų ekspertų komisija.
6. Finansų ministro (E. Kunevičienė) 1992 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 36 „Dėl paskolų ir kreditų kontraktų nagrinėjimo“ buvo sudaryta komisija gaunamų iš užsienio šalių ir tarptautinių organizacijų paskolų ir kreditų kontraktams bei garantijoms pagal juos nagrinėti. Dokumentus šiai komisijai rengė Finansų ministerijos Valiutų ir vertybinių popierių skyrius (1992 m. spalio 30 d. finansų ministro įsakymu šis skyrius prijungtas prie Vertybinių popierių ir ryšių su užsienio šalimis departamento). Finansų ministerija įsteigė užsienio paskolų politikos padalinį, kuris aptarnavo ir Valstybinę užsienio paskolų komisiją. Finansų ministro 1993 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 116 Finansų ministerijos Vertybinių popierių ir ryšių su užsienio šalimis departamento pagrindu įsteigtas Užsienio paskolų politikos analizės skyrius.
7. Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą, teigia, kad 1992–1996 metais valstybės (Vyriausybės) garantijų ir paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų teikimo procese dalyvavo šios institucijos:
1) Investicinių projektų ekspertų komisija (teikdavo Valstybinei užsienio paskolų komisijai išvadas ir pasiūlymus dėl investicijų projektų finansavimo iš paskolų);
2) Valstybinė užsienio paskolų komisija (teikdavo Vyriausybei pasiūlymus dėl paskolų ar valstybės garantijų suteikimo);
8. Pagal 1993–1996 m. galiojusius teisės aktus, kurie reglamentavo paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų ir valstybės garantijų teikimo taisykles, valstybės teikiamos paskolos ūkio subjektams ir valstybės garantijos kreditoriams dėl ūkio subjektų gaunamų paskolų galėjo būti skiriamos ne tik investiciniams ūkio subjektų projektams finansuoti, bet ir žaliavoms, energijos ištekliams įsigyti ir būtiniausių prekių importui.
Ūkio subjektai, vadovaudamiesi Investicinių projektų ekspertų komisijos reglamento, patvirtinto Ekspertų komisijos 1993-08-13 protokolo Nr. 2 3.5 punktu, kartu su investiciniu projektu (biznio planu) Ekspertų komisijai pateikdavo paskutinių trejų metų įmonės pagrindinius finansinius rodiklius (balansai, įplaukos, pajamos, pelnas), kurie ir būdavo pagrindas spręsti apie ūkio subjekto mokumą ir apie įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu pagal šalies įstatymus ir socialinio draudimo įmokų mokėjimu, įvykdymą. Komisija atkreipia dėmesį, kad specialių pažymų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių pateikimas Investicinių projektų ekspertų komisijos reglamente nebuvo numatytas, todėl Ekspertų komisija negalėjo objektyviai įvertinti įmonės finansinės būklės.
9. Komisijos turimais duomenimis, su koncernu EBSW susijusios įmonės, kurioms buvo suteiktos paskolos iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų ir paskolos su valstybės garantija, yra šios:
| Eil. Nr. |
Įmonės pavadinimas |
Paskolos sutarties pasirašymo data |
Paskolos valiuta |
Paskolos suma valiuta |
Negrąžinta paskolos suma Lt |
Pastabos (Investicinių projektų ekspertų komisijos (toliau – IPEK) išvados), paskolos paskirtis |
| 1. |
AB „Nuklonas“ |
1996-09-19 |
USD |
300 000,00 |
1 200 000,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui |
| 2. |
AB „Ekranas“ |
1995-10-20 |
EUR |
975 686,00 |
0 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 3. |
AB „Išlaužo žuvis“ |
1996-10-01 |
USD |
83 889,00 |
Paskolos grąžinimo pradžia 2005-12-31 0 |
IPEK nesvarstė; sojų rupiniams įsigyti |
| 4. |
AB „Plaušo plokštė“ |
1995-10-20 |
EUR |
1 194 825,00 |
6 019 289,39 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 5. |
AB „Albitas“ |
1995-10-20 |
EUR |
151 426,00 |
547 980,41 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 6. |
AB „Šilkas“ |
1995-12-07 |
EUR |
991 061,00 |
5 054 807,52 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 7. |
AB „Inkaras“ |
1995-08-02 |
USD |
5 692 875,00 |
22 771 500,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui užbaigti |
| 8. |
AB „Inkaras“ |
1995-09-02 |
USD |
407 125,00 |
1 628 5000,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui užbaigti |
| 9. |
AB „Inkaras“ |
1995-10-20 |
EUR |
292 706,00 |
1 156 305,78 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 10. |
AB „Inkaras“ (UAB „Medicinos sistema“) |
|
CHF |
24.7665.8736 |
55 856 084,47 |
IPEK nesvarstė; investicijų projektui |
| 11. |
AB „Dirbtinis pluoštas“ |
1995-10-20 |
EUR |
819 576,00 |
0 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 12. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1996-02-06 |
USD |
115 850,00 |
364 128,14 |
IPEK nesvarstė; sojų rupiniams įsigyti |
| 13. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1996-08-12 |
USD |
363 519,00 |
1 142 576,57 |
IPEK nesvarstė; sojų rupiniams įsigyti |
| 14. |
AB „Kėdainių biochemija“ |
1998-02-19 |
USD |
134 517,58 |
422 802,21 |
IPEK nesvarstė; sojų rupiniams įsigyti |
| 15. |
VĮ „Lietuvos kuras“ |
1993-07-20 |
USD |
3 652 354,00 |
11 507 795,92 |
IPEK nesvarstė; kurui įsigyti |
| 16. |
VĮ „Lietuvos kuras“ |
1995-10-05 |
EUR |
7 615 962,72 |
21 224 607,51 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui |
| 17. |
VĮ „Jūra“ |
1994-05-27 |
USD |
2 680 672,00 |
10 722 688,00 |
IPEK nesvarstė; depozitui |
| 18. |
VĮ „Skalda“ |
1995-10-20 |
EUR |
155 329,06 |
790 966,65 |
IPEK nesvarstė; atsiskaitymui už energijos išteklius |
| 19. |
AB „Koordinatė“ |
1994-01-14 |
SDR |
734 000,00 |
4 079 572,00 |
IPEK išvados buvo; investicijų projektui |
10. Komisijos turimais duomenimis, dvylikai su koncernu EBSW susijusių įmonių buvo suteikta paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija ir tik dvi įmonės šias paskolas grąžino.
11. 2005 m. lapkričio 11 d. Komisijos posėdyje buvęs ekonomikos ministras Julius Veselka teigė, kad „kai Šleževičius tapo premjeru (...), gaunu popierių, žiūriu – jau aš nebe Paskolų komisijos pirmininkas, bet pavaduotojas. Aš tada įtariau labai blogus dalykus, todėl toliau posėdžiuose nedalyvavau, kad nebūčiau įveltas savo dalyvavimu į tolesnius dalykus.“
12. 2005 m. lapkričio 18 d. Komisijos posėdyje dalyvavo buvę Valstybinės užsienio paskolų komisijos, kurios pirmininkas buvo A. Šleževičius, nariai. R. Skyrienė, Komisijos narių paklausta, ar Valstybinės užsienio paskolų komisijos posėdžiuose buvo balsuojama dėl priimamų sprendimų, atsakė, kad „buvo ir balsuojama, bet buvo tiesiog paklausiama, ar nėra prieš... balsavimas tikrai atsirado vėliau“, o į klausimą, ar visi teikiami ūkio subjektų projektai būdavo įvertinti Investicinių projektų komisijos, atsakė, kad būdavo.
13. 2005 m. gruodžio 16 d. Komisijos posėdyje buvęs Ministras Pirmininkas A. Šleževičius į Komisijos narių klausimą, kokios priežastys lėmė, kad negrąžinta nemaža dalis suteiktų paskolų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų bei paskolų su valstybės garantija, paaiškino: „dėl netinkamo tų lėšų disponavimo (...), dabar akivaizdu, kad daliai projektų arba sąmoningai būdavo lėšos skolinamos, žinant iš karto, kad nebus atiduota, arba tiesiog blogai parinkti biznio planai (...), ir filtras, aišku, buvo nepakankamas.“ Į Komisijos narių klausimą, kodėl nemaža dalis su EBSW susijusių įmonių gavo paskolas su valstybės garantija, nors nebuvo Investicinių ekspertų komisijos išvadų, A. Šleževičius trumpai atsakė, kad buvo „netvarka“ valstybėje.
14. Dėl valstybės skolos teisinio reglamentavimo:
14.1. Valstybės kontrolės departamentas, atsakydamas į 1993-10-07 Seimo narių E. Kunevičienės, J. Listavičiaus, A. Endriukaičio, R. Ozolo, S. Malkevičiaus, J. Tartilo, E. Bičkausko paklausimą Nr. 410-185 dėl valstybės vidaus skolos, valstybės gautų paskolų paskirstymo, informavo, kad valstybės skolų problema yra sudėtinga ir tapo labai aktuali, tačiau iki šiol beveik nebuvo nei įstatymuose numatytų mechanizmų, nei valstybinių struktūrų, nei reikiamo lygio specialistų, galinčių realiai vertinti paskolų ėmimo būtinumą, jų panaudojimą, kontrolę ir grąžintinumą. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento įstatymo 9 straipsnio 5 punktas įpareigoja Departamentą kontroliuoti, ar tikslingai panaudojamos iš valstybės biudžeto gautos paskolos ir kitos valstybės subsidijos, ir tikrinti ekonominę įmonių, įstaigų ir organizacijų, kurių paskolų ar sutartinių įsipareigojimų vykdymo garantas yra valstybė, būklę, Departamentas dar neturi reikiamo lygio specialistų, kurie galėtų teikti išsamias ekspertines išvadas šiais klausimais.
14.2. Valstybės kontrolės departamentas 1995-05-25 raštu Nr. 120-1-946 informavo Seimo Biudžeto ir finansų komitetą, kad išnagrinėjus valstybės vidaus skolos būklę, nustatyta, kad valstybės vidaus skola teisiškai neapibrėžta, jos pripažinimo, nustatymo, įvertinimo ir apskaitos tvarka norminiais aktais nereglamentuota.
14.3. Valstybės kontrolės departamentas 1995-12-14 atskaitoje dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnis nustato, kad sprendimus dėl valstybės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės teikimu. Lietuvos Respublikos įstatymo, reglamentuojančio valstybės vardu gaunamas bei su Vyriausybės garantija imamas užsienio paskolas ir valstybės vidaus skolą, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad nėra valstybės skolos (skolinimosi) įstatymo, kuriame būtų apibrėžta užsienio paskola (valstybės vardu, su Vyriausybės garantija) ir vidaus skola, garantijų suteikimas, paskolų administravimas ir apskaita, ūkio subjektų ir paskolas aptarnaujančių bankų atsakomybė, kad Vyriausybė, suteikdama ūkio subjektams garantijas, jas įvardijo kaip „valstybės garantijas“, kai kuriuose nutarimuose net nenurodyta tikslinės paskolos panaudojimo paskirtis, užsienio paskolų grąžinimui užtikrinti Vyriausybė neėmė iš ūkio subjektų garantų ir todėl atskiri ūkio subjektai bei komerciniai bankai panaudojo užsienio paskolas ne pagal paskirtį, buvo pasiūlyta priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos (skolinimosi) įstatymą, skubos tvarka papildyti Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1993-06-24 nutarimą Nr. 471 „Dėl užsienio paskolų ir finansinės paramos, gaunamos iš užsienio valstybių bei tarptautinių finansinių organizacijų“ nuostatomis dėl užsienio paskolos grąžinimo užtikrinimo dokumentų reikalavimo iš ūkio subjektų ir numatyti sankcijas už užsienio paskolų lėšų nepanaudojimą ar panaudojimą ne pagal paskirtį, patvirtinti Investicinių projektų ekspertų komisijos nuostatus.
15. Dėl ūkio subjektų kontrolės:
15.1. Valstybės kontrolės departamentas 1995-12-14 atskaitoje dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo nurodo, kad Finansų ministerija (nuo 1992-12-12 iki 1995-02-10 finansų ministru buvo E. Vilkelis), pagal paskolų suteikimo ir grąžinimo sutartis suteikdama lėšas investiciniams projektams, nepakankamai kontroliavo verslo planų vykdymą ir tikslinį paskolų panaudojimą, nerinko kas mėnesį informacijos (ataskaitų) iš ūkio subjektų, gavusių užsienio paskolas ar garantijas, kaip tai buvo numatyta Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994-03-31 nutarimo Nr. 230 3.1.4 ir 3.1.6 punktuose ir šiuo nutarimu patvirtintų Taisyklių 20 punkte.
15.2. Valstybės kontrolės departamentas 1995-12-14 atskaitoje dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo nurodo, kad, analizuojant Investicinių projektų ekspertų komisijos prie Ekonomikos ministerijos išvadas dėl užsienio paskolų suteikimo ūkio subjektams ir šakinių ministerijų teikimus šiais klausimais, nustatyta, kad ši komisija ir ministerijos nepakankamai įvertina iš ūkio subjektų, pretenduojančių gauti užsienio paskolas investiciniams projektams įgyvendinti, gautą medžiagą (verslo planus) ir nepareikalauja audito išvadų ir kitos informacijos (pvz., finansinės atskaitomybės, informacijos apie numatomų įsigyti analogiškų įrengimų, žaliavų kainas), reikalingos pagrįstoms išvadoms parengti.
15.3. Valstybės kontrolė, atlikusi patikrinimą, nustatė ir 1995-12-14 ataskaitoje dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo nurodė, kad ūkio subjektai, tarp jų ir AB „Koordinatė“, dalį skirtų paskolų panaudojo ne pagal paskirtį, t. y. ne investiciniams projektams finansuoti; patikrinus šių ūkio subjektų ekonominius finansinius rodiklius, nustatyta, kad pastarieji dėl nuostolingos ūkinės finansinės veiklos nėra pakankamai mokūs, kad galėtų atsiskaityti už suteiktas užsienio paskolas ir už jas mokėti palūkanas. Dažniausiai tai lemia tai, kad ūkio subjektai, realizuodami investicinius projektus, nepasiekia verslo planuose investicinių projektų įgyvendinimui numatytų gamybos apimčių ir ekonominių rodiklių. Be to, ūkio subjektai, sudarydami sutartis su skolintojais ar įrengimų, žaliavų tiekėjais, nenumato nuostolių kompensavimo, atsakomybės už sutarties sąlygų nevykdymą; iš anksto paskolos lėšomis apmoka už dar neatliktus darbus ir už tai moka palūkanas; kadangi nėra reglamentuojančių dokumentų, skaidantis ūkio subjektams, gavusiems užsienio paskolas, į kelis ūkio subjektus, įsipareigojimai už paskolą (jos grąžinimas) paliekamas vienam ūkio subjektui, o įrengimų ar žaliavų gavėju tampa kitas ūkio subjektas, t. y. užsienio paskolos paskirstomos neproporcingai suskaidomų ūkio subjektų kapitalui ar pagal faktinius įrengimų gavėjus; už paskolų lėšas įsigyja naudotus įrenginius, nors sutartys to nenumato; verslo plane ūkio subjektai numato investicinių projektų įgyvendinimui panaudoti nuosavas lėšas, nors faktiškai ūkio subjektai dirba nuostolingai.
1. Komercinių bankų steigimą, jų veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymas (Žin., 1992, Nr. 24-696; 1994, Nr. 43-775, Nr. 55-1048); jis galiojo nuo 1992 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. sausio 5 d.
Lietuvos valstybinių bankų reorganizavimas į valstybinius komercinius bankus vyko, kai galiojo 1992 m. priimtas Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymas. Šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Įstatymas taikomas ir valstybiniams komerciniams bankams, jei ko kita nenustato jų statutai.
2. 1992 m. rugsėjo 8 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 655 (Ministras Pirmininkas A. Abišala) nusprendė įsteigti LVKB reorganizuojant Lietuvos banką jo komercinės dalies pagrindu.
3. Kaip teigiama 1996-06-14 Valstybės kontrolės akte Nr. 142-17, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 655, Lietuvos banko 1992-10-01 įsakymu Nr. 104 buvo sudaryta Lietuvos banko komisija komercinėms funkcijoms, aktyvams, pasyvams ir dokumentams pagal 1992 m. spalio 1 d. balanso būklę perduoti. Perdavimo komisijos pirmininku paskirtas K. Ratkevičius, priėmimo komisijos pirmininkė – K. Dabašinskaitė. Šio perdavimo–priėmimo akto priede valstybės perduoti pastatai buvo įvertinti 2 351,6 tūkst. Lt. Pasirašius Lietuvos banko perduoto valstybės turto perdavimo–priėmimo aktą, 1992 m. gruodžio 30 d. LVKB perimto turto, kaip banko pagrindinio kapitalo, nurodyto statute, neįregistravo Lietuvos banke. Kadangi nebuvo įregistruotas banko statutas su tuo metu banko balanse nurodytu pagrindiniu kapitalu, nebuvo įregistruotas ir pats bankas kaip kredito institucija suteikiant jam banko statusą, kodą, nurodant banko rūšį bei veiklos pobūdį. Taigi, neturintis juridinio statuso, teisiškai neįregistruotas bankas vykdė bankines operacijas iki 1994 m. vasario 3 d.
Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo Nr. I-2715 20 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad komercinis bankas privalo turėti pagrindinį ir atsargos kapitalą, o šio įstatymo 21 straipsnyje – kad komercinio banko pagrindinis kapitalas sudaromas iš banko steigėjų (šiuo atveju valstybės) ir akcininkų lėšų, įmokėtų už banko akcijas, ir kad minimalią komercinio banko pagrindinio kapitalo sumą nustato Lietuvos bankas. Komercinių (akcinių) bankų steigimo taisyklių (patvirtintų Lietuvos banko valdybos 1992-11-11 nutarimu, protokolas Nr. 40) 1 punkte nustatyta, kad bankas gali būti įregistruotas, tik kai turi minimalų kapitalą, o Lietuvos banko tuo metu buvo nustatyta (1991-02-04 įsakymas Nr. 11) komercinių bankų pagrindinio kapitalo minimali – suma 100 tūkst. Lt.
4. LVKB laikinasis statutas buvo patvirtintas 1992 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 997 (pasirašė Ministras Pirmininkas B. Lubys ir finansų ministras E. Vilkelis) pažeidžiant Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą procedūrą, pagal kurią Laikinąjį statutą Lietuvos banko teikimu turėjo tvirtinti Aukščiausioji Taryba.
5. Kaip nurodoma Valstybės kontrolės departamento 1995-03-30 pažymoje, „Vyriausybės patvirtintas LVKB statutas nustatė, kad valstybė, turėdama 51 proc. pagrindinio kapitalo, neturės kontrolinio akcijų paketo ir todėl negalės turėti esminės įtakos banko veiklai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnį, numatantį, kad valstybė garantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, kuriuose jai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 51 proc. akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, valstybei tenka visa atsakomybė indėlininkams. Reorganizavus valstybinius bankus į valstybinius komercinius, jų balansuose esantis valstybinis turtas nebuvo panaudotas akciniam kapitalui formuoti, tuo, Valstybės kontrolės nuomone, padaryta žala valstybės ekonominiams interesams (už tai atsakingi buvęs finansų ministras E. Vikelis (steigėjo atstovas), LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius).
6. 2005 m. rugsėjo 30 d. Komisijos posėdyje buvęs finansų ministras E. Vilkelis paaiškino: „dėl statuto rengimo, mano manymu, tai tikrai ne Finansų ministerija rengė, galbūt mano žmonės dalyvavo rengiant statutą... Dabar ten surašyti skaičiai, privilegijos, veto ir visa kita – taigi vėl nebuvo, sakykime, Finansų ministerijos ar EBSW norai... Bankų priežiūra užsiminėjo centrinis bankas... Turiu prisipažinti, kad man bankai nebuvo pirmaeilis galvos skausmas, kaip finansų ministrui, – yra mano pavaduotojai, kurie kuruoja, yra departamentų vadai, yra specialistai...“
7. Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad komercinis bankas tampa juridiniu asmeniu ir įgyja teisę atlikti banko operacijas nuo leidimo (licencijos) komercinio banko veiklai išdavimo ir įregistravimo Lietuvos banko registracijos knygoje dienos. Komercinis bankas galėjo gauti Lietuvos banko leidimą (licenciją) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo banko statuto įregistravimo dienos ir tik pateikęs Įstatymo 18 straipsnio 3 punkte nurodytus dokumentus, tarp jų ir patvirtinančius, kad visos akcijos pasirašytos ir visiškai apmokėtos.
Komisijos turimo Lietuvos banko 1992-12-01 protokolo Nr. 43 išrašo duomenimis, Lietuvos banko valdybos posėdyje (pirmininkas V. Baldišis) buvo nutarta suteikti LVKB licenciją: užsienio valiutos pirkimo–pardavimo ir keitimo operacijoms atlikti; kreditavimo operacijoms valiuta; klientų einamosioms sąskaitoms ir indėliams (depozitams) valiuta atidaryti ir tvarkyti; tiesioginiams korespondentiniams ryšiams su užsienio bankais; tarptautinėms atsiskaitymų operacijoms atlikti. 1992 m. gruodžio 10 d. LVKB buvo išduota licencija atlikti bankines operacijas dar neįregistravus LVKB statuto (Laikinasis statutas įregistruotas tik 1993 m. sausio 30 d.) ir neįregistravus banko kaip kredito institucijos. Licenciją Lietuvos bankas išdavė pažeisdamas ir Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nustatantį, kad leidimas komercinio banko veiklai išduodamas pateikus Lietuvos bankui dokumentus, patvirtinančius, kad visos akcijos pasirašytos ir visiškai apmokėtos arba, jei akcijos neišduotos, iš steigėjų (akcininkų) lėšų surinktas visas banko pagrindinis kapitalas.
8. LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius 1993-01-18 raštu Nr. 32 kreipėsi į Lietuvos banką (valdybos pirmininkas V. Baldišis) dėl Vyriausybės 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinto LVKB laikinojo statuto įregistravimo.
9. Lietuvos banko Komercinių bankų departamento direktorius P. Milašauskas 1993 m. sausio 29 d. pateikė išvadą dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko statuto įregistravimo. Šioje išvadoje teigiama: „siūlome registruoti Valstybinio komercinio banko statutą ir parašyti raštą bankui išdėstant statuto trūkumus (nenurodyta, kokiu būdu steigiamas bankas, nenurodyta, per kurį laiką bus suformuotas visas banko pagrindinis kapitalas ir kt.) ir pareikalaujant juos ištaisyti.“
2005 m. rugsėjo 30 d. Komisijos posėdyje P. Milašauskas paaiškino, kad „jis (Laikinasis statutas – Komisijos pastaba) neprieštaravo galiojančiam įstatymui ir teisės normoms, tai ne mano kompetencija – blogai ar kažkas. Valstybė atstovavo ir derino, kūrė statutą (...) Matyt, tie klausimai buvo kažkur derinti, suderinti.“
10. 1993 m. sausio 30 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje (pirmininkas V. Baldišis) buvo nuspręsta registruoti LVKB laikinąjį statutą ir įpareigoti Komercinių bankų departamentą parašyti raštą LVKB, jame išdėstyti Laikinojo statuto trūkumus ir pareikalauti, juos ištaisius, Laikinąjį statutą pateikti tvirtinti Seimui, kaip numatyta Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje, Lietuvos banko teikimu.
11. Komisija atkreipia dėmesį, kad Vyriausybė (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius ir finansų ministras E. Vilkelis) 1993 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 463 papildė LVKB laikinąjį statutą ir nustatė, kad LVKB akcininkai – Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys yra įsigiję dalį akcijų viešo akcijų pasirašymo būdu.
12. 1993 m. liepos 3 d. Ministras Pirmininkas A. Šleževičius raštu Nr. 9-8479, adresuotu R. Visokavičiui, nurodė įregistruoti LVKB statuto pakeitimus ir kartu su šiuo raštu pateikė derinti LVKB prospektą, parengtą teikti Vertybinių popierių komisijai akcijų emisijai registruoti.
13. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius raštu Nr. 121/861 Ministrui Pirmininkui A. Šleževičiui „Dėl LVKB akcijų emisijos“ informuoja, kad Lietuvos banko sutikimas dėl LVKB akcijų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje reikštų, kad Lietuvos bankas nepaiso Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko rekomendacijų, taip pat Lietuvos banko pripažinimą, kad LVKB privatizavimo būdas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos bankas be Seimo ir Vyriausybės pritarimo prisiima atsakomybę valstybei ir būsimiems akcininkams už banko su „blogomis“ paskolomis veiklą. Šiame rašte taip pat rašoma: „... todėl, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip banko steigėja, dar kartą nepatvirtins, kad bankas bus privatizuojamas būtent šiuo, o ne kitu būdu, ir nebus išspręsta „blogų“ paskolų problema, Lietuvos bankas negali sutikti su šio banko akcijų emisijos registravimu“.
14. Komisija atkreipia dėmesį, kad jau 1993 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos bankas raštu Nr. 121/351 „Dėl LVKB akcijų emisijos prospekto“ Vertybinių popierių komisijai (pasirašė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas) nurodė: „Lietuvos bankas, dar kartą išnagrinėjęs LVKB pateiktą banko akcijų emisijos prospektą, patvirtina, kad prospekte pateiktas banko balansas yra sudarytas teisingai ir prospekte aprašoma banko akcijų emisija atspindi statuto nuostatas dėl banko pagrindinio kapitalo formavimo.“
15. Kaip nurodyta Valstybės kontrolės departamento 1994-10-28 akte Nr. 184-03/1-54 „Dėl LVKB patikrinimo“, Vyriausybė potvarkiu Nr. 721p „Dėl atstovavimo valstybės kapitalui LVKB“ (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius) pavedė finansų ministrui E. Vilkeliui pasirašyti LVKB išleidžiamas akcijas ir atstovauti valstybės kapitalui šiame banke. Tą pačią dieną finansų ministras E. Vilkelis ir LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius pasirašė privilegijuotųjų akcijų pasirašymo sutartį. Pagal šią sutartį Finansų ministerija, atstovaujama E. Vilkelio, pasirašė visas LVKB privilegijuotąsias akcijas – 36 000 (jų savininkė – Vyriausybė neturi balsavimo teisės) ir 66 000 paprastųjų vardinių akcijų (40 proc. visų banko paprastųjų vadinių akcijų), iš viso – 102 000 akcijų, arba 51 proc. visų banko akcijų, ir įsipareigojo apmokėti visą jų emisijos kainą. Tokiu būdu banko steigėja – Vyriausybė, kuriai priklauso 51 proc. banko pagrindinio kapitalo, turi tik 40,2 proc. visų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, t. y. neturi kontrolinio akcijų paketo.
16. Vadovaudamasis 1992 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 997 3 punktu, Lietuvos bankas 1993 01 22 mokėjimo pavedimu Nr. 165 pervedė 3 mln. Lt į LVKB atsargos kapitalą. Vyriausybė 1993 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 427 „Dėl LVKB pagrindinio kapitalo“ (pasirašė Ministras Pirmininkas A. Šleževičius ir finansų ministras E. Vilkelis) nutarė šias lėšas įskaityti į banko pagrindinį kapitalą ir nustatė, kad jos sudaro valstybei priklausančią pagrindinio kapitalo dalį. Analogiško nutarimo dėl valstybinio turto, Lietuvos banko perduoto į LVKB balansą, Vyriausybė nepriėmė, taip pat nepriimtas sprendimas dėl šio turto tolesnio naudojimo.
17. Finansų ministerijos 1994-01-17 raštu Nr. 02-22 finansų ministro pavaduotojui S. Čipkui pavedama atstovauti valstybės kapitalui LVKB. 2005 m. rugsėjo 30 d. vykusiame Komisijos posėdyje S. Čipkus paaiškino: „kai Finansų ministerijoje dirbau, lyg ir buvau deleguotas į Valstybinį komercinį banką, žinau, kad viename tarybos posėdyje dalyvavau, tiksliau – dėl kapitalo didinimo... Čia buvo toks primestinis darbas.“ Be to, pasak S. Čipkaus, jam teko dalyvauti tik viename LVKB tarybos posėdyje.
18. Atsižvelgdama į išdėstytus faktus, Komisija daro išvadą, kad valstybės interesai LVKB buvo nepakankamai ir aplaidžiai atstovaujami dėl Finansų ministerijos darbuotojų (tarp jų finansų ministro E. Vilkelio, S. Čipkaus) aplaidaus požiūrio į valstybės interesų atstovavimą. Todėl, Komisijos nuomone, ši aplinkybė galėjo prisidėti prie EBSW grupės interesų įgyvendinimo LVKB.
19. Kaip matyti iš Komisijos turimų duomenų, 1993 m. spalio 21 d. LVKB visuotinio akcininkų įgaliotinių susirinkimo protokolu Nr. 1 kandidatais į banko tarybos pirmininko pareigas buvo siūlomi 3 asmenys: S. Černiauskas, G. Petrikas, V. Terleckas, tačiau slapto balsavimo metu LVKB tarybos pirmininku buvo paskirtas G. Petrikas. Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros pateiktos medžiagos, G. Petrikas taip pat buvo Komercijos ir kredito banko tarybos nariu ir tuo pačiu metu (iki 1996 m. sausio mėn.) LVKB tarybos pirmininku. Šias pareigas G. Petrikas panaudojo EBSW grupės interesais, t. y. darė įtaką ir užtikrino, kad LVKB suteiktų kreditus EBSW grupės įmonėms. Parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad G. Petrikas organizavo uždarųjų akcinių bendrovių įsteigimą tik tam, kad jas panaudotų imant kreditus iš LVKB. Kreditai buvo naudojami EBSW grupės kitų įmonių akcijoms įsigyti, perskolinami kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, naudojami atsiskaityti su indėlininkais.
Analizuojant kreditų ėmimo iš bankų schemą, matyti, kad dėl kreditų iš LVKB išdavimo su EBSW grupe susijusioms įmonėms banko vadovams įtaką darė banko tarybos pirmininkas G. Petrikas. Banko vardu kredito sutartis dažniausiai pasirašydavo banko valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaitė. Kreditai kartais būdavo išduodami jokios veiklos nevykdančioms įmonėms ir buvo naudojami EBSW grupės interesais. Nustatyta atvejų, kai vienų EBSW grupės įmonių paimtų kreditų iš Komercijos ir kredito banko grąžinimui buvo panaudojami tuo tikslu iš LVKB paimti kreditai ir atvirkščiai. Tai patvirtino ir buvusi LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaitė Komisijos 2005 m. rugsėjo 23 d. posėdyje: „G. Petrikas buvo mūsų tarybos pirmininkas. Pasakykite, ar aš galėčiau dirbti banke nevykdydama tarybos pirmininko, akcininkų ar dar kieno nors nurodymų. Iš esmės jis yra banko savininkas...“
20. Komisijos nariai bandė išsiaiškinti, kieno iniciatyva G. Petrikas tapo LVKB tarybos pirmininku. 2005 m. rugsėjo 23 d. Komisijos posėdyje dalyvavę LVKB Paskolų komiteto nariai teigė, kad nežino, kieno iniciatyva G. Petrikas tapo šio banko tarybos pirmininku. 2006 m. sausio 12 d. Komisijos posėdyje Kazimieras Jonas Jocius, 1991–1993 m. dirbęs Vyriausybės kanceliarijos Pramonės ir ekonomikos referentu, paaiškino: „aš 1992 m. buvau uždavęs klausimą ir tą šiandien pakartoju, ar V. Beriozovas su A. M. Brazausku buvo pas G. Petriką prašyti, kad jis finansuotų A. M. Brazausko rinkimų kampaniją. Aš tą klausimą uždaviau tada, 1992 m. Aš to klausimo neatsisakau ir dabar, nes, mano žiniomis, buvo tikrai. A. Stašaitis atsisakė finansuoti, G. Petrikas sutiko finansuoti. Ir tokiu būdu, kadangi jis sutiko finansuoti, dėl to jis buvo deleguotas Valstybinio komercinio banko tarybos pirmininku; patekęs į šį postą, plovė valstybės biudžeto pinigus ir užsienio paskolas su valstybės garantu. Aš jums šiandien pateikiau medžiagą, faktinius įrodymus ir už tai, kas čia parašyta, aš galiu atsakyti teisme.“ 2006 m. sausio 12 d. Komisijos posėdyje V. Beriozovas, 1994–1996 m. buvęs Respublikos Prezidento patarėjas, paaiškino: „G. Petriką per ketverius metus buvau sutikęs... gal 2 ar 3 kartus apskritai jį mačiau. Niekad nebuvau buvęs EBSW būstinėje...“
2006 m. sausio 27 d. Komisijos posėdyje J. Veselka, kaip buvęs Lietuvos ateities forumo vadovas, patvirtino, kad kartu su A. M. Brazausku, P. Gyliu vyko susitikti su verslininku A. Stašaičiu: „Šitas susitikimas įvyko Gedimino prospekte tada buvusio Centrinio gastronomo tokioj nedidelėj salytėj ir tada tikrai A. Stašaitis pasakė, kad... (Balsai salėje) Mane labai stebina, iš kur K. J. Jocius šitą dalyką žino. (Balsai salėje) Kas ten klausėsi, nes jokio Jociaus ten nebuvo. Iš kur jis žino, aš nežinau...“
Prezidentas A. Brazauskas raštu teigė: „Taip pat norėčiau paneigti žiniasklaidoje pasirodžiusius gandus, neva koncernas EBSW finansavo mūsų rinkimų kampanijas. Koncernas EBSW mano rinkimų į Respublikos Prezidentus kampanijos 1993 metais nefinansavo. Tapęs Respublikos Prezidentu sustabdžiau savo veiklą LDDP ir partijos dalyvavimo rinkimuose reikalais nesidomėjau.“
Komisija, įvertinusi turimus dokumentus ir Komisijos posėdyje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, negali pagrįsti K. J. Jociaus pateiktų aplinkybių tikrumo ir pagrįstumo.
5. Aplinkybės, padėjusios EBSW koncerno steigėjams, vadovams ir kitiems su šiuo koncernu susijusiems asmenims išvengti atsakomybės
1. Atsižvelgdama į tai, kad fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su EBSW grupe, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose išnagrinėta šiose Komisijos išvadose atsakant į 8 klausimą, Komisija šioje dalyje tik atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla dėl IAB IKHK veiklos buvo iškelta 1995 m. rugpjūčio 10 d., 1998 m. liepos 21 d. perduota Kauno apygardos teismui, o teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje paskelbtas 2003 m. liepos 30 d.
2. Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtino naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Šio įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas įsigalioja kartu ir tik suderintas su naujais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksu.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Bausmių vykdymo kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d.
3. Komisija atkreipia dėmesį, kad baudžiamosios bylos, susijusios su IAB IKHK veikla, nagrinėjimas Kauno apygardos teisme užtruko daugiau kaip 5 metus. Teismas, 2003 m. liepos 30 d. priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje, taikė naujojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso normas, kurios, kaip jau minėta, įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Pagal iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį į nusikaltimo sudėtį įėjo turto pasisavinimas arba iššvaistymas stambiu mastu. Už šį nusikaltimą buvo numatyta sankcija – laisvės atėmimas nuo penkerių iki dešimties metų su atėmimu teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą, arba užsiimti tam tikra veikla su bauda ar be baudos. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas šias dvi nusikalstamas veikas išskyrė į atskirus straipsnius: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės turto pasisavinimo asmuo baudžiamas laisvės atėmimu iki dešimties metų, o pagal 184 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės turto iššvaistymo – laisvės atėmimu iki septynerių metų.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
2002 m. lapkričio 7 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ numatė amnestijos taikymo sąlygas. Jolantai Barysienei buvo pritaikytas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, numatantis, kad nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleidžiamos nėščios moterys ir motinos, auginančios iki 18 metų vaiką, nuteistos iki 5 metų imtinai, o Valdui Krasnickui – 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, pagal kurį pirmą kartą už tyčinius nusikaltimus nuteistiems daugiau kaip 5 metams asmenims neatliktoji laisvės atėmimo bausmė už tyčinius nusikaltimus sumažinama vienu šeštadaliu, bet ne daugiau kaip 1 metais.
4. 2003 m. liepos 30 d. teismo nuosprendžiu Jolanta Barysienė buvo pripažinta kalta, nes padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteista 5 metams laisvės atėmimo (maksimali sankcija už šio nusikaltimo padarymą – 7 metai laisvės atėmimo). Komisija atkreipia dėmesį, kad atleidimas nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies negali būti taikoma vaiką iki 18 metų auginančioms motinoms, kurios yra nuteistos daugiau kaip 5 metams, o tokiu atveju neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis būtų sumažinama pusiau, bet ne daugiau kaip 5 metams už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, arba vienu trečdaliu, bet ne daugiau kaip 3 metams, už tyčinius nusikaltimus.
5. 1990 m. liepos 27 d. priimto Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos prokuratūra yra savarankiškas Lietuvos Respublikos teisėsaugos organas, turintis prižiūrėti, kad ministerijos, departamentai, valstybinės tarnybos, inspekcijos, vietinės valdžios ir valdymo organai, komercinės ūkinės veiklos dalyviai, partijos, visuomeninės organizacijos ir judėjimai, taip pat piliečiai laikytųsi įstatymų. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas 1994 m. spalio 13 d. buvo pakeistas ir jame numatyta, kad prokuratūra, įstatymų nustatyta tvarka gindama teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises, rengia medžiagą civilinei bylai iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant teisme. 2006 m. sausio 17 d. Komisijos posėdyje buvęs generalinis prokuroras V. Nikitinas teigė: „... tik labai gaila, kad tais laikais skubos tvarka... prokurorinės priežiūros funkcija iš mūsų atimta... Tais laikais buvo staigiai panaikinta. Nebuvo jokios kontrolės, susidarė vakuumas, o vakuumą... Kaip žinote, gamta nemėgsta tuštumos, vakuumas užpildomas kitais dalykais. O šiaip sistema buvo. Jeigu man pranešdavo, kad vykdant... Jeigu buvo 51 proc. (akcijų – Komisijos pastaba) valstybės ir mes patikrinome, tai rasdavome negerų dalykų... Tai iš karto operatyviai pasitarimai ir spręsdavome – kelti bylas ar ne, turi perspektyvas ar ne. Jeigu neturi, tai mes pareikšdavome civilinius ieškinius ginant valstybės interesus.“
6. 1996 m. lapkričio 19 d. įstatymu Nr. I-1631 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas buvo papildytas 661 straipsniu, nustatančiu: „Jeigu baudžiamojoje byloje civiliniu atsakovu patraukta įmonė, kuriai yra iškelta bankroto byla, tai civilinis ieškinys šioje baudžiamojoje byloje gali būti nenagrinėjimas, o visi su civiliniu ieškiniu susiję dokumentai tardytojo, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi turi būti perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Apie tai turi būti pranešta civiliniam ieškovui ir išaiškinta, kokias teises jis turi bankroto byloje.“
2006 m. sausio 19 d. Komisijos posėdyje generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis nurodė: „... įstatymų leidėjas priėmė tuometinio senojo Baudžiamojo proceso kodekso 66, jeigu neklystu, straipsnį, kurio pagrindu buvo galima iš baudžiamosios bylos perduoti į civilinę bylą, tai yra į bylą, kuri nagrinėjama kaip bankroto byla, visas turtines pretenzijas, kurios buvo pareikštos pirmojoje byloje. Tai štai taip ir buvo padaryta, kad visi turtiniai interesai, kuriuos turėjo apie 15 tūkstančių asmenų, buvo perkelti į bankroto bylą. (...) Baudžiamojoje byloje buvo paliktas tik tas areštuotas turtas, kuris asmens nuosavybės teise priklausė visiems byloje esantiems kaltinamiesiems... Bankroto byla iš pradžių buvo tiriama Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje. Ir turbūt puikiai žinote, dėl ko ji buvo perduota į Vilniaus apygardos teismą. Ši istorija puikiai iliustruoja tai, kad tos pinigų sumos, kurioms... tie asmenys, kurie šiandien yra nuteisti, jie jų lengvai atsisakyti nenorės. Bet dabar aš tiksliai negaliu pasakyti, kiek pinigų buvo pervesta į teismo sąskaitą. Jeigu neklystu, ten buvo kalbama apie kelis milijonus litų. Tai faktiškai tie keli milijonai litų turėjo būti grąžinti indėlininkams, bet to neįvyko. Tie pinigai nukeliavo uždarajai akcinei bendrovei „Snita“, kitaip tariant – tai pačiai bendrovei, kuri priklausė EBSW, kaip aš sakiau, konglomeratui.(...) Mes atidavėm visą areštuotą turtą bankroto bylą tiriančiam teismui. Aišku, mes niekada negalvojom, kad gali taip įvykti, kad indėlininkai nieko negaus, nes šiaip jau matom, kad visateisė sistema funkcionuoja skaidriai ir teisingai, tai turėjo būti lyg ir viskas gerai...“
7. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad 1996 m. gruodžio 9 d. AB „Alma“ kreipėsi pareiškimu į teismą prašydama panaikinti jos turto areštą. Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis 1996-12-12 nutartimi pareiškimą patenkino.
IAB IKHK laikinoji administratorė A. Stasiulaitienė 1996 m. gruodžio 9 d. prašė panaikinti akcijų, priklausančių IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, IAB „Bituko investicija“, UAB „Snita“, areštą. Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis 1996-12-18 nutartimi panaikino minėtų bendrovių akcijų areštą.
1996 m. gruodžio 19 d. nutartimi Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis panaikino IAB „Bituko investicija“ priklausančių 31 719 akcijų, esančių bendrovėje „Jonavos montuotojas“, areštą.
1997 m. gegužės 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje dėl Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 12 d., 18 d., 19 d. nutarčių, kuriomis buvo panaikintas draudimas disponuoti turtu (akcijomis, nekilnojamuoju turtu ir kt.), konstatuota, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad parduoti dalį įmonės turto galima vykdant įmonės reorganizaciją. Įmonės turto dalis parduodama, kad būtų galima visiškai apmokėti kreditorių skolas nenutraukiant ūkinės veiklos. Iš bylos duomenų matyti, kad IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos kreditorių susirinkimas bendrovės reorganizavimo klausimo nesvarstė, reorganizavimo projektas nebuvo parengtas ir nepateiktas teismui tvirtinti.
Įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo tvarka yra nustatyta Vyriausybės 1993 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintuose Įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo iš varžytynių nuostatuose (Vyriausybės 1995 m. balandžio 6 d. nutarimo Nr. 486 redakcija). Šių nuostatų 2 punkte nustatyta, kad įmonės turtas ar jo dalis gali būti parduodamas viešose varžytynėse.
Teismas ir tardymo organai turtą areštavo siekdami užtikrinti atsiskaitymą su IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos indėlininkais-kreditoriais bankroto byloje. Panaikindamas turto areštą 1996 m. gruodžio 12 d. ir 1996 m. gruodžio 19 d. nutartimis ir leisdamas juo disponuoti, teisėjas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, numatančias įmonės turto pardavimą jos reorganizavimo (19 straipsnis) ar likvidavimo (27 straipsnis) atvejais. Taigi teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti. Dėl šių aplinkybių Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 12 d. ir 1996 m. gruodžio 19 d. nutartys naikintinos kaip nepagrįstos (Civilinio proceso kodekso 3701 straipsnis, 3712 straipsnio 2 dalis).
8. Komisija, įvertinusi surinktą medžiagą baudžiamosiose bylose, susijusiose su asmenų veikomis IAB IKHK, LVKB, įmonėje „Jūra“, daro šias išvadas:
1) kadangi šios baudžiamosios bylos buvo sudėtingos, didžiulės apimties, pareikalavusios nemažai laiko, baudžiamųjų bylų tyrimai truko ilgai;
2) daugeliu atvejų dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų teismai grąžindavo bylas prokuratūrai papildomam tyrimui ir todėl baudžiamųjų bylų tyrimas bei nagrinėjimas teisme gerokai užsitęsdavo. Dėl šios priežasties sueidavo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir teisiamieji galėdavo išvengti realios bausmės už padarytus nusikaltimus;
3) baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesui neigiamą reikšmę turėjo tai, kad bylų nagrinėjimo metu keitėsi Lietuvos Respublikos įstatymai, apibrėžiantys nusikalstamų veikų požymius ir nustatantys sankcijas už šias veikas, todėl teisiamųjų padarytos nusikalstamos veikos būdavo perkvalifikuojamos pritaikant asmenų teisinę padėtį švelninantį įstatymą.
6. G. Petrikui paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo pakeitimas namų areštu ir faktai, susiję su jo pabėgimu siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės
1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) 137 straipsnyje nustatyta tvarka, G. Petrikas buvo sulaikytas. 1996 m. vasario 3 d. jam buvo pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) 274 straipsnio 3 dalį. 1996 m. vasario 5 d. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuris baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-029-96 1996 m. gegužės 30 d. pakeistas namų areštu. Nutarimą dėl kardomosios priemonės pakeitimo sankcionavo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro vyr. justicijos patarėjas V. Jukna. Šiame nutarime motyvuojama taip: parengtinio tardymo metu privaloma imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, iki galo ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės; baudžiamosios bylos tyrimas ilgas; būtina išsiaiškinti įvairias finansines operacijas, kurios buvo vykdomos ir užsienyje; atsižvelgiama į tai, kad G. Petrikas suėmimo sąlygomis etapavimo metu buvo sužalotas, po to gydomas; G. Petrikui būnant Vilniaus tardymo izoliatoriuje ir jį apklausiant dėl įvairių finansinių operacijų, kurių metu reikalingi įvairūs finansiniai dokumentai, tyrime susidaro sunkumų; G. Petrikas anksčiau neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą. Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 101, 112 straipsniais bei aukščiau išvardytais motyvais, nutarta kaltinamajam G. Petrikui pakeisti kardomąją priemonę – suėmimą namų areštu. 2005-10-14 Komisijos posėdyje dalyvavęs V. Jukna apie kardomosios priemonės keitimo motyvus paaiškino: „Vienas dalykas – revizijos nebuvimas (...) revizija nebuvo atlikta, (...) antras dalykas – teisinės sutarties pagalbos sutarties neįvykdymas (nebuvo gauti atsakymai iš užsienio valstybių – Komisijos pastaba)... (...) tas sprendimas buvo žinomas ir Generalinei prokuratūrai, ir Vidaus reikalų ministerijai, ir visi su tuo sutiko. (...). Na, pabėgo jis, bet jis pabėgo ne po dienos, po dviejų. Bet kada eina klausimas, kad po metų kažkas atsitiko, tai, man atrodo, kad tuos dalykus reikėtų skirti: Petrikui paskyrimą namų arešto ir jo pabėgimą. Čia du skirtingi dalykai. Taip, aš sutinku, kad iš Lukiškių pabėgti sunkiau, negu iš namų...“.
Komisija atkreipia dėmesį, kad G. Petrikui kardomoji priemonė – suėmimas buvo pakeista namų areštu 1996 m. gegužės 30 d., o kai jis neatvyko į apklausą kitoje baudžiamojoje byloje 1997-04-23, teismo 1997-04-24 nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.
2. 1996 m. gegužės 30 d. nutarime pakeisti kaltinamajam Gintarui Petrikui kardomąją priemonę – suėmimą į kardomąją priemonę namų areštą ir Gintarą Petriką iš suėmimo paleisti buvo nustatytos namų arešto sąlygos:
2.1. kaltinamajam Gintarui Petrikui draudžiama lankytis viešose vietose ir išvykti iš Kauno miesto teritorijos;
3. Kaltinamojo Gintaro Petriko kardomosios priemonės – namų arešto vykdymo kontrolė buvo pavesta pagal kaltinamojo gyvenamąją vietą, t. y. Kauno miesto Centro policijos komisariatui. 1996 m. birželio 6 d. nutarimas buvo užregistruotas Savivaldybės policijos Centro policijos nuovadoje, registracijos Nr. 496. Nuovados vadovo raštišku pavedimu kardomosios priemonės vykdymo kontrolė pavesta nuovados pareigūnui K. Jurgelevičiui.
4. 1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. I-551 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas buvo papildytas nuostatomis, reglamentuojančiomis kardomąją priemonę – namų areštą. Iš Komisijos turimos medžiagos matyti, kad iki 1997 m. birželio 28 d. nebuvo įstatymų lydimojo teisės akto, kuris detaliai reglamentuotų kaltinamiesiems paskirtos kardomosios priemonės – namų arešto vykdymo tvarką, tačiau Kauno m. SP Centro policijos nuovada savo iniciatyva užvedė kaltinamojo namų arešto vykdymo kontrolės bylą. Tai patvirtino ir 2005-11-09 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Kauno m. SP Centro policijos nuovados pareigūnas K. Jurgelevičius. Pasak jo, „kai buvo gauta būtent šita namų arešto byla, tai nebuvo net jokių instrukcijų, kaip ją vykdyti tuo momentu. Ir turbūt Kauno mieste buvo pati pirmoji namų arešto byla“. Šį faktą patvirtino ir 2005-11-09 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Kauno m. SP Centro policijos nuovados komisaras inspektorius A. Chmieliauskas. Jis patvirtino, „kad tai buvo turbūt pats pirmas atvejis Lietuvoje. Kažkokios poįstatyminės tvarkos, kaip įvykdyti, nebuvo...“
5. 2005 m. spalio 14 d. posėdžio metu buvęs Kauno miesto vyriausiasis prokuroras V. Jukna patvirtino, kad „1996 m. vasarą pirmas triukšmas kilo, kada jį (Gintarą Petriką– Komisijos pastaba) pastebėjo Palangoje. Tada paaiškėjo, kad Vidaus reikalų ministerija dar neturi instrukcijos (...), kaip ganyti tuos namų arešte esančius piliečius.“
6. 1997 m. balandžio 23 d. Gintaras Petrikas pasislėpė nuo tardymo. 1997 m. balandžio 25 d. Kauno m. VPK SP Centro policijos nuovada lydraščiu Nr. 9/1139 apie kaltinamojo Gintaro Petriko atžvilgiu nustatytus pažeidimus informavo Kauno miesto Tardymo valdybos viršininko pavaduotoją A. Jakubauską.
7. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas atliko tarnybinį patikrinimą ir 1997 m. gegužės 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo metu nenustatyta, kad Kauno miesto VPK SP Centro policijos nuovados pareigūnai, vykdydami kaltinamajam Gintarui Petrikui 1996 m. gegužės 30 d. nutarimu paskirtos kardomosios priemonės – namų arešto – kontrolę, dėl savanaudiškų ar kitų paskatų, priešingų tarnybos interesams, būtų pažeidę tarnybinę drausmę.
8. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nereglamentavo kardomosios priemonės – namų arešto – kontrolės ir vykdymo tvarkos, tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo pasiūlyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai skubos tvarka parengti ir įstatymo nustatyta tvarka patvirtinti laikinąją instrukciją dėl kaltinamiesiems paskirtų kardomųjų priemonių – namų arešto – vykdymo tvarkos policijos įstaigose.
9. Kardomosios priemonės – namų arešto – vykdymo instrukcija buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1997 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 282 (vidaus reikalų ministras V. Žiemelis).
10. Kaip informavo Generalinė prokuratūra 2006-01-27 raštu Nr. 7.2-328, G. Petrikas 1997-04-23 neatvyko į apklausą, todėl 1997-04-24 teismo nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir paskelbta jo paieška. 2001 m. balandžio 11 d. nustačius, kad Gintaras Petrikas slapstosi JAV, 2001 m. gegužės 8 d. Generalinė prokuratūra kreipėsi į šios šalies teisėsaugos institucijas dėl įtariamojo Gintaro Petriko ekstradicijos.
11. Atsižvelgdama į tai, kad Gintaras Petrikas šiuo metu yra JAV, Komisija konstatuoja, kad Gintaras Petrikas nuo 1997 m. balandžio 23 d. galėjo kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-10-27 rašte Nr. (20)-14-4372 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodo, kad 1997 m. pasienio tikrinimo procedūras reglamentavo Lietuvos Respublikos pasienio ruožo režimo laikinosios taisyklės bei Lietuvos Respublikos pasienio policijos kontrolės punktų ir pasienio muitinės įstaigų veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1028 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas) (Žin., 1994, Nr. 84-1599). Rašte atkreipiamas dėmesys į tai, kad 1997 m. Valstybės sienos apsaugos tarnyba neturėjo centralizuotos kompiuterinės duomenų bazės apie ieškomus asmenis. Informacija apie ieškomus asmenis iš policijos įstaigų būdavo gaunama faksu ir į visus tarnybos padalinius perduodama faksu arba siunčiama paštu. Pasienio kontrolės punktuose gauta informacija apie ieškomus asmenis buvo įrašoma į Ieškomų asmenų apskaitos knygą. Šie duomenys buvo naudojami pasienio tikrinimo metu. Pasienio policijos departamento vyriausiojo komisaro 1999 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 411 „Dėl pasienio policijos rinktinių, pasienio užkardų ir pasienio kontrolės punktų dokumentų tvarkymo“ nustatyta, kad Ieškomų asmenų apskaitos knygos saugojimo terminas 1 metai, todėl Valstybės sienos apsaugos tarnyba neturi galimybės patikrinti, ar buvo gautas pranešimas iš policijos įstaigos dėl Gintaro Petriko paieškos.
1997 metais Transporto priemonių, praleistų per valstybės sieną, registracijos žurnaluose buvo registruojami asmenys, vairuojantys transporto priemonę ir vykstantys per tarptautinius oro ir jūrų uostus. Kiti asmenys, pvz., ta pačia transporto priemone kartu vykstantys keleiviai, asmenys, vykstantys per sausumos pasienio kontrolės punktus, registruojami nebuvo, buvo tikrinami tik jų kelionės dokumentai. Vadovaujantis Pasienio policijos departamento vyriausiojo komisaro 1999 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 411 „Dėl pasienio policijos rinktinių, pasienio užkardų ir pasienio kontrolės punktų dokumentų tvarkymo“ Transporto priemonių, praleistų per valstybės sieną, registracijos žurnalai yra saugomi 5 metus, o po to sunaikinami teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl dokumentų, liudijančių, kad Gintaras Petrikas vyko per valstybės sieną, Valstybės sienos apsaugos tarnyba neturi galimybės pateikti.
12. Komisija 2005-10-20 raštu Nr. 203-S-67 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą ir prašė informuoti, ar buvo atliktas tarnybinis patikrinimas siekiant išsiaiškinti aplinkybes, leidusias Gintarui Petrikui, paskelbus jo paiešką, kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005-10-27 rašte Nr. (20)-14-4372 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodoma, kad duomenų, kad buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl galimo neteisėto piliečio Gintaro Petriko išvykimo iš Lietuvos Respublikos, tarnyba neturi.
1. Kaip nurodoma 2004-06-29 Generalinės prokuratūros rašte Nr. 7.2-2499, 1992 m. balandžio–spalio mėnesiais įkurtos asociacijos EBSW IAB IKHK, „Trikotažo investicija“, „Statybinių medžiagų investicija“, „Farmacija“, „Šviesus rytojus“, „Prekyba“, „Bituko investicija“, „Vilinvest“ ir „Nekilnojamasis turtas“ buvo įkurtos tam, kad vykstant Lietuvos Respublikos valstybinio turto privatizavimui būtų galima koncentruoti vienam valdymui dominančius privatizuojamus objektus. Šios bendrovės buvo susiskirsčiusios pagal atskiras ūkio šakas: lengvoji pramonė, statyba, prekyba, elektrotechnikos pramonė, poilsio objektai ir pan. Šios investicinės akcinės bendrovės, prasidėjus privatizacijai Lietuvoje, aktyviai įsijungė į minėtų ūkio šakų objektų privatizavimo procesą.
2. 1991 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjęs masinis valstybinio turto privatizavimas buvo vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu Nr. I-1115 (Žin., 1991, Nr. 10-261) bei kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, reglamentuojančiais pirminio privatizavimo procesą, kuris tęsėsi iki 1995 metų. Šio įstatymo 9 straipsnyje buvo numatyta, kad privatizavimo objektus (akcijas) gali įsigyti Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat asmenys, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo teisę gauti Lietuvos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą. Privatizavimo objektai buvo parduodami ir perduodami už valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius), Lietuvos Respublikoje galiojančius pinigus ar laisvai konvertuojamą valiutą, taip pat tikslines kompensacijas, papildomai išmokamas pagal kitus Lietuvos Respublikos įstatymus.
3. Vienkartinės išmokos (investiciniai čekiai) buvo išdalyti visiems Lietuvos gyventojams. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita tikslinė kompensacija, gali ją perleisti tik savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams, broliams ir seserims, įrašant lėšas į asmens, kuriam perleidžiama išmoka ar kompensacija, investicinę sąskaitą. Tačiau privatizavimo eiga parodė, kad, uždraudus investicinius čekius parduoti kitiems asmenims, sėkmingai privatizavimo eigai Lietuvoje nepakanka Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme numatytų subjektų, galinčių įsigyti privatizuojamą turtą, – fizinių asmenų ir jų sudarytų grupių, todėl gana greitai buvo įteisintas naujas subjektas – investicinės akcinės bendrovės.
2005-11-11 Komisijos posėdyje dalyvavęs J. Veselka, kaip buvęs ekonomikos ministras, nurodė: „1994 metais jau nedirbau, buvau LDDP pasiųstas į konferenciją Varšuvoje, ir aš galvoju, kad čekinis privatizavimas buvo sugalvotas komunistinės nomenklatūros, nes per jį buvo geriausia tapti jiems savininkais (...). Tada iš rusų delegacijos toks plikas juodas nedidelis į mane ilgai žiūrėjo, per pertrauką priėjo ir sako, kodėl tu tokios esi nuomonės? Aš sakau, tai kas vis dėlto sugalvojo šitą čekinį privatizavimą, (...) jis man labai trumpai pasakė: „Mes – Peterburgo grupė“ (...) Mes – žydų grupė Peterburge“. Sakau, kodėl Jūs tai sugalvojote? O jis man logiškai atsakė, kadangi labai stipri buvo tada partinė drausmė, aparatas labai drausmingas, vienintelis būdas, kada jį buvo galima suardyti, tai leidus veltui įsigyti turto. (...) Štai viso to čekinio privatizavimo pradžia ir tikslas – leisti lengvai struktūrų žmonėms tapti savininkais“.
4. Vadovaujantis 1991 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 446 „Dėl investicinių sąskaitų panaudojimo steigiant investicines akcines bendroves“ (Žin., 1991, Nr. 33-919), investicinės akcinės bendrovės buvo steigiamos, reorganizuojamos, likviduojamos ir valdomos pagal Akcinių bendrovių įstatymą (Žin., 1990, Nr. 24-594), tik jų įstatuose turėjo būti nurodyta, kad bendrovės paskirtis yra investicinė veikla, kaip nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ vykdymo“ (Žin., 1992, Nr. 10-269) 2.1 punkte nurodyta, taip pat kad investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėje sąskaitoje turimas investicines lėšas.
5. Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų įmonių veiklą 1991–1994 m. reglamentavo Valstybinių įmonių įstatymas (Žin., 1990, Nr. 30-709). Jo 28 straipsnio 1 punktas numatė, kad akcinis kapitalas gali būti didinamas inter alia ir iš pelno dalies, kuri šio įstatymo nustatyta tvarka priskirta akciniam kapitalui. Įstatinio kapitalo didinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 27 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinio kapitalo didinimo iš savo lėšų“ (Žin., 1992, Nr. 11-297). Valstybės kapitalo pagrindu sukurtų ir valstybės kontroliuojamų įmonių veiklą nuo 1995 m. sausio 1 d. reglamentavo Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas (Žin., 1995, Nr. 36-888), nenumatęs kapitalo akcionavimo ir privataus kapitalo dalyvavimo valstybės ar savivaldybės įmonėje, bei Akcinių bendrovių įstatymas, kuris numatė galimybę didinant bendrovės akcinį kapitalą iš bendrovės lėšų nemokamai gauti visiems akcininkams proporcingai turimų akcijų nominaliai vertei, o didinant akcinį kapitalą papildomais įnašais emisijos kaina negali būti mažesnė už nominalią akcijų vertę. Didinant įstatinį kapitalą papildomais nepiniginiais (turtiniais) įnašais, juos įvertina bendrovės revizorius arba valdybos paskirtas nepriklausomas ekspertas ar jų komisija.
6. Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. lapkričio 22 d. rezoliucija (Žin., 1994, Nr. 93-1812) konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku nepateikė, o Lietuvos Respublikos Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku neindeksavo valstybinio kapitalo bei neužtikrino tinkamos finansinės drausmės. Daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijos, pasinaudodamos įstatymų ydomis, didino akcinį kapitalą iš pelno ir perėmė valstybinio kapitalo valdymą neprivatizuodamos šio kapitalo (ar jo dalies) pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Šios rezoliucijos 5 dalyje Seimas pasiūlė Vyriausybei per du mėnesius pateikti įstatymo dėl valstybės turto privatizavimo ne pagal valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančius įstatymus sustabdymo ir valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių, neprivatizuotų pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, perregistravimo į akcines bei uždarąsias akcines bendroves pasekmių likvidavimo projektą bei įstatymo (įstatymo pataisų) projektą, pagal kurį rejestro tvarkytojas, gavęs atitinkamų kontroliuojančių institucijų išvadą, galėtų panaikinti akcinio kapitalo padidinimo registravimą arba Ekonomikos ir Finansų ministerijos galėtų taikyti adekvačias ekonomines sankcijas toms valstybinėms įmonėms, kurios savavališkai, neatsiskaičiusios su biudžetu ir kreditoriais, panaudojo likutinį pelną akciniam kapitalui padidinti, būtų atkurtas socialinis teisingumas, pažeistas priėmus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, lėmusius, kad likutinis pelnas tapo ne kapitalo savininko, bet atskiro kolektyvo nuosavybe. Tačiau Vyriausybė į tokius Seimo suformuluotus siūlymus neatsižvelgė.
7. 1991 m. balandžio 12 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 130 „Dėl valstybinio turto privatizavimo dokumentų tvirtinimo“ patvirtino Privatizavimo programų sudarymo principus, pagal kuriuos respublikinio lygio privatizavimo programas rengė Ekonomikos ministerija kartu su kitomis ministerijomis ir valstybinėmis tarnybomis bei miestų (rajonų) privatizavimo komisijomis. Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamentas vykdė visų Lietuvos ūkiui priskirtų objektų privatizavimo programų ekspertizę. Kaip nurodoma Valstybės kontrolės 1994 m. kovo 23 d. pažymoje Nr. 03-05-429, „Centrinė privatizavimo komisija yra sprendimų tvirtinimo, o Privatizavimo departamentas – jų pateikimo ir vykdymo organas“. Savivaldybių lygmeniu analogiškai buvo pasiskirsčiusios privatizavimo komisijos ir tarnybos.
8. 1991 m. balandžio 18 d. ekonomikos ministro įsakymu buvo įsteigtas naujas ministerijos struktūrinis padalinys – Privatizavimo skyrius, o nuo 1992 m. sausio 2 d. – Privatizavimo departamentas.
Kaip matyti iš Valstybės kontrolės departamento pateiktos medžiagos, Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamento pareigūnai dalyvavo rengiant Vyriausybės nutarimų, turinčių padėti įgyvendinti Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, projektus, tačiau pateiktuose projektuose nebuvo siūloma sunorminti ar panaikinti įstatymų ir nutarimų kolizijas, pvz., Valstybinių įmonių įstatymo 5 straipsnio 1 punkto 5 papunkčio (kuriame numatyta, kad įmonė turi teisę išpirkti (sugrąžinti) dalį ar visą valstybinį kapitalą, perduotą įmonei, tam tikslui panaudodama darbuotojų, akcininkų ir komercinės ūkinės veiklos likutines (įvykdžius prievoles) lėšas) bei 31 straipsnio (nominalus akcinio kapitalo didinimas iš įmonės lėšų), o būtent šių įstatymų veikimas sudarė sąlygas akcionuoti valstybės turtą ir išvengti privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą.
9. 2005-11-23 Komisijos posėdyje dalyvavęs Stasys Vaitkevičius, buvęs Centrinės privatizavimo komisijos narys, kalbėjo apie valstybės turto privatizavimo proceso problematiškumą: „Aš tokias priežastis matyčiau (...) Pirmoji – tai yra atsisakymas kelerius metus indeksuoti valstybinį turtą (...). Antroji priežastis tai yra atsisakymas iki 1995 metų transformuoti investicines akcines bendroves, investicinius fondus ir investicines holdingo kompanijas. Trečioji priežastis – įmonių, kurioms buvo būtinas restruktūrizavimas ir gana nemažos investicijos, išbraukimas arba neįtraukimas į privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą sąrašą. Ketvirtoji priežastis tai yra praktinis nebaudžiamumas už pažeidimus, susijusius su valstybinio turto privatizavimo procesu. (...) Ir penktoji priežastis – tai valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų išdavimo kontrolės praktinis nevykdymas (...) iki 1993 metų pradžios“.
10. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo numatyta, kad privatizavimo objektu negali būti valstybinis turtas, kuris neperkainotas pagal Lietuvos Respublikos nustatytas taisykles.
11. Siekdama, kad turto vertė būtų nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto vertinimo metodais ir kriterijais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. 440 „Dėl turto vertės nustatymo“ (Žin., 1995, Nr. 29-652) patvirtino Bendruosius turto vertės nustatymo principus.
12. Pasak S. Vaitkevičiaus, „dėl turto indeksavimo (...) tiek aš asmeniškai ne vieną kartą 1992 metų pabaigoje ir 1993 metų pradžioje ne kartą kreipiausi į tuometinį premjerą (į Lubį – Komisijos pastaba) dėl būtinumo indeksuoti valstybės turtą. (...) Vėliau 1993–1994 metais tą pačią problemą kėliau dirbdamas Europos Sąjungos PHARE programos konsultantu (...), tačiau tuometinis premjeras, aš turiu galvoje, ponas A. Šleževičius, tokios nuomonės nepalaikė. Tokio sąmoningo valstybės turto neindeksavimo pasekmes, manau, jūs puikiai žinote. Miesto centruose ir kitur esantis turtas, statiniai buvo nupirkti maždaug už tokią kainą, kiek kainavo geri batai, ir pagal tokias kainas valstybės turtas, kaip turtinis įnašas, būdavo investuojamas į privačias įmones. Būtent pagal tai, pirmiausia tuo pasinaudojo tokios struktūros kaip EBSW, pigiai ir greitai įsigydamos didelius valstybės turto kiekius“.
13. 2005-10-06 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjas R. Šukys teigė: „... turtas buvo neindeksuotas iki 1994 metų, jeigu neklystu, birželio mėnesio. (...) Aš galiu pasakyti, kokios priežastys... sąmoningos“.
14. 2005-11-25 Komisijos posėdyje dalyvavęs V. Pakalniškis, buvęs Centrinės privatizavimo komisijos pirmininkas, teigė, kad „didžiausia bėda buvo ta, kad buvo didelė infliacija, o įmonių turtas nebuvo perkainojamas“.
15. 2005-11-11 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs ekonomikos ministras J. Veselka nurodė: „Pradėjome kelti kainas. Kaip vyko? Ateina milžiniški sąrašai, žiūri..., kokioj vietoj stovi fabrikas, kada statytas, kokią produkciją gamina, koks pelningumas. (...) ir Seime su konservatoriais pradėjo G. Vagnorius (...) Skriaudžia tautą, didina kainas nepagrįstai, visa kita. Tas, kurį prisitaikėliu aš vadinu, daro metinį pranešimą, komisija, blogai dirba privatizavimas, vadovaujamas J. Veselkos (...) Visa komisija paduodame pareiškimus, skambina vėl A. Brazauskas, sako, – „Juliau, nepyk, čia mano klerkai prirašė (...) Sudaryk naują komisiją, ir tu būsi, ir viskas bus gerai“. Aš, kaip pasitikintis žmogus, tikintis valdininku, sudarau komisiją, žiūriu – visa komisija patvirtinta, manęs vieno nėra. Na, aiškus signalas. Bet spaudimo niekada jokio neturėjau“.
16. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 30 (Ministras Pirmininkas G. Vagnorius) patvirtino Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarką, kuria įteisino naują privatizavimo procese dalyvaujantį subjektą – investicinę akcinę bendrovę. Šios tvarkos 1 punkte buvo numatyta, kad investicinės akcinės bendrovės steigiamos privatizuojamam valstybiniam turtui aukcionuose arba viešai pasirašant akcijas įsigyti, taip pat įgytam turtui valdyti bei operacijoms su įgytu privatizuojamu turtu (akcijomis) valdyti.
Kaip matyti iš Komisijos turimos medžiagos, įregistravus EBSW grupę sudariusias investicines akcines bendroves, buvo pradėtas masiškas investicinių čekių iš gyventojų supirkinėjimas visoje Respublikoje ir objektų pirkimas viešai pasirašant akcijas privatizavimo tarnybose bei perkant objektus aukcionuose.
17. Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymas buvo priimtas tik 1995 m. liepos 5 d. S. Vaitkevičius teigė: „Investicinių akcinių bendrovių įsteigimas buvo įteisintas 1992 m. Tuo metu Vyriausybė (aš turiu galvoje – G. Vagnorius) (...) planuoja priimti teisės aktus, kurie įgalintų tokioms bendrovėms pasirinkti du kelius, mano minėtus – būti investiciniais fondais arba investicinėmis holdingo įmonėmis (...). Šiuo klausimu aš bandžiau įtikinti premjerą (aš kalbu apie tuometinį buvusį premjerą A. Abišalą ir B. Lubį) apie būtinumą keisti įstatymus ir jau buvau asmeniškai parengęs tokių investicinių fondų ir holdingo įmonių teisės aktų metmenis, tačiau, kadangi vyko rinkimai, kaip žinote, tuo metu, tai.... Žodžiu, prie A. Abišalos tokie teisės aktai, praktiškai nebuvo galimybės praeiti per Seimą, ir nebuvo pateikti. Galų gale 1993 metais įkalbėjau B. Lubį, ir jis 1993 metų pačioj pradžioj, aš pamenu, tai buvo, ir jis asmeniškai savo ranka, pabrėžiu, nebuvo Vyriausybės posėdyje tai svarstyta, jis įrašė... Turėjo premjeras tokią teisę pagal to meto reglamentą į teikiamą Seimui svarstyti įstatymų tam tikrą paketėlį dėl suteikimo Vyriausybei teisės tokias investicines akcines bendroves Vyriausybei pačiai nustatyti teisinę tvarką – transformuoti į mano minėtas struktūras. Tačiau tuometiniame Seime 1993 metų pradžioje šis klausimas buvo užblokuotas ir EBSW įsteigtos įmonės, jūs puikiai žinote, tokios kaip „Šviesusis rytojus“ ir visokie panašūs į ją, praktiškai nekontroliuojamos veikė iki 1995 metų, kol šitie įstatymai buvo priimti“.
18. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-03-23 pažymoje Nr. 03-05-429 „Dėl privatizavimą vykdančių institucijų veiklos patikrinimo“ teigiama, kad nustatyti atvejai, kai privatizavimo tarnybų pareigūnai netikrino privatizuojamų objektų pateikiamų dokumentų juridinio pagrįstumo. Nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų buvo sudaromos privatizavime dalyvaujančių fizinių asmenų grupės, tvirtinamas jų įgaliojimas atstovauti grupei, tvirtinamos fizinių asmenų grupių steigimo sutartys, neteisėtai įforminami įmonės privatizavimo dokumentai.
19. S. Vaitkevičius teigė: „Buvo praktinis nebaudžiamumas. Nepaisant teisinių aktų priėmimo, kuriuose buvo numatyta administracinė, baudžiamoji atsakomybė už pažeidimus valstybinio turto pirminio privatizavimo metu, kiek man žinoma, už tokius pažeidimus, be įspėjimų, pastabų ir panašiai, niekas rimčiau nubaustas nebuvo, o kad pažeidimų buvo gausu, nesunku įsitikinti paimant Centrinės privatizavimo komisijos protokolus (...) Ir tos „klaidos“ buvo daromos, deja, tik į vieną pusę – valstybės nenaudai. Ir tai, kas būdavo pastebėta būtent posėdžio metu Privatizavimo komisijos lygiu. Jeigu iš prokurorų, kurie aktyviai ėmėsi rinkti įkalčius prieš pažeidėjus, išskirčiau Klaipėdos prokurorą Stulpiną, kurį asmeniškai daug kartų konsultavau jam rūpimais klausimais tiek telefonu, tiek raštu. Kiek pamenu, net ir jo pastangų neužteko, teismuose bylos nebuvo laimėtos. Tai yra pralaimėtos... t. y. pralaimėjo valstybė (Komisija 8 klausime pateikė išsamią baudžiamųjų bylų eigą, susijusią su valstybinės įmonės „Jūra“ turto privatizavimu – Komisijos pastaba).
20. 2005-11-25 Komisijos posėdyje dalyvavęs K. Glaveckas teigė: „susikūrė investicinės bendrovės, tas irgi nebuvo blogai, bet kontrolės mechanizmų, kurie iš esmės turėjo veikti, nebuvo. Nebuvo kontrolės mechanizmų ir investicinės bendrovės galėjo veikti savarankiškai“.
21. 2005-11-25 Komisijos posėdyje dalyvavęs Antanas Zenonas Kaminskas, buvęs 1994 metų Centrinės privatizavimo komisijos narys, teigė, kad „visiems žinomi dalykai tokie buvo, ypač paplitę Kaune, kai prieš aukcioną vykdavo neoficialūs aukcionai aikštelėse, kuriose budėdavo policijos pareigūnai ir nematydavo (...) Tačiau buvo ir tokių dalykų, kai po aukciono ateidavo pas pilietį, kai sužinodavo, kas toksai, ir prievartaudavo atsisakyti arba parduoti. Tokių atvejų buvo. Bet tai vėl teisėsauga sėdėjo, tylėjo ir nematydavo“.
22. Iš Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-03-23 pažymos Nr. 03-05-429 matyti, kad Valstybės kontrolės departamento darbuotojai atliko Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo vykdymui priimtų norminių aktų įvertinimą ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 756 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, ekonomikos ministras J. Veselka) nustatyta spartinti privatizavimą ir iš esmės jį baigti iki 1994 m. rugpjūčio 1 d. Kaip teigiama šioje pažymoje, „Privatizacija yra Lietuvos Respublikos ekonominės reformos pagrindas, privatizacijos spartinimo tempai, neatliekant detalios palyginimų privatizuotų įmonių, gamybų ir finansinių rodiklių įmonių perdavimo efektyvumo analizės, yra žalingi. Spartinant privatizacijos procesą, dar labiau pažeidinėjami įstatymai ir piktnaudžiaujama norminės bazės spragomis. Taip valstybinis kapitalas transformuojamas į privatųjį ir kaupiamas vienose rankose. Tam panaudojami įvairūs būdai realiai valdyti įmones, monopolizuojamos atskiros ūkio šakos. Skolinami pinigai akcijoms pirkti arba jau pasirašytos akcijos už pinigus įkeičiamos“.
23. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-03-23 pažymoje Nr. 03-05-429 „Dėl privatizavimą vykdančių institucijų veiklos patikrinimo“ teigiama, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnyje nustatyta: „Sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu. Valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“.
Tačiau priimtuose ir šiuo metu galiojančiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, priimtas 1990 m. vasario 22 d., Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas, priimtas 1991 vasario 28 d., ir kt.) pažeidžiamas valdžios organo – Vyriausybės funkcijų pasiskirstymas sudarant galimybę valdžios ir valdymo galią išimtinai sukoncentruoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės struktūroje“.
24. 1997-09-15 Valstybės kontrolės ataskaitoje Nr. 5 „Dėl valstybės turto privatizavimo ir valstybei priklausančių akcijų pardavimo teisėtumo per 1993–1995 metus“ konstatuota, „kad privatizavimo procesas vyko ir tebevyksta neturint konstitucinio Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarkos įstatymo“.
8. EBSW grupė ir specifinės paskirties Lietuvos valstybinė žvejybos įmonė „Jūra“ (toliau – VĮ „Jūra“)
1. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2004-06-25 rašte Nr. 2D-(14.1)-2956 „Dėl informacijos pateikimo apie EBSW veiklą“, pasirašytame ministerijos valstybės sekretoriaus Vidmanto Kanopos, teigiama, kad „... dėl informacijos (....) pateikimo ministerija sudarė darbo grupę. Pagal ministerijos turimą informaciją EBSW koncernas turėjo akcijų Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“, todėl galėjo daryti įtaką įmonės ūkinei veiklai ir jos bankrotui“.
2. Komisijai 2005-04-07 raštu Nr. 203-S-12 paprašius Žemės ūkio ministerijos pateikti visą turimą informaciją (įskaitant archyvinę), susijusią su VĮ „Jūra“, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2005-04-25 raštu Nr. 2D-(7.4)-1845 pateikė 1994-06-06 koncerno EBSW rašto ir bankrutuojančios VĮ „Jūra“ antrojo kreditorinių susirinkimo posėdžio protokolo Nr. 2 kopijas ir taip pat informavo, kad Žemės ūkio ministerijoje Žuvininkystės departamento direktoriaus įsakymu buvo sudaryta darbo grupė iš Klaipėdos miesto prokuratūros perimtų VĮ „Jūra“ archyvinių bylų peržiūrai. Žemės ūkio ministerijos 2005-11-21 raštu Nr. 2D-(7.4)-5365 informuojama Komisija, kad „Darbo grupė pateikė ataskaitą, kad, peržiūrėjusi buvusios Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ nuolatinio saugojimo administravimo ir specialios veiklos bylas, dokumentų, susijusių su koncerno EBSW veikla, nerado“.
3. 2005-12-16 Komisijos posėdyje dalyvavęs A. Rusakevičius, kalbėdamas apie esmines VĮ „Jūra“ žlugimo priežastis, teigė: „Jūra“ buvo didžiulio potencialo įmonė, tačiau Lietuvai tai visiškai ne pagal... už tai, kad „Jūra“ buvo dalis gerai atidirbtos sistemos ir veikiančios sistemos. Visos operacijos: ir finansinės, ir laivų statyba, ir remontai – buvo planuojamos Maskvoje, buvo didžiulis potencialas (...) Pavyzdžiui, Klaipėdoje esantis laivas gaudavo įsakymą per Vakarų baseino valdybą, esančią Rygoje, plaukite į tą rajoną, galbūt konkrečios užsienio valstybės, žvejybos zoną, gaudykite ten, konkrečiai tiek tonų žuvies, perkrausite į konkretų transporto laivą ir rytoj pas jus jau pinigai. Viskas tas dingo. Absoliučiai. Antra. Buvo KGB sistema. Ji neleido nieko daryti to, ko negalima. (...) 63 sutartys, Tarybų Sąjungos dėl išteklių naudojimo iš karto nustojo veikti Lietuvai. Visi laivai nebeturėjo teisės žvejoti. (...) Antras dalykas. Juk parengti laivą į ekspediciją, jeigu didelis žvejybos traleris, reikia, pavyzdžiui, iki 4,5–6 mėnesių, ekspedicijai reikia pusės milijono dolerių. 11 tūkstančių žmonių ir laivai – visi grįžta į uostą. Iš 1992 m. į 1993 m. žiemą 107 laivai stovėjo Klaipėdos uoste, didžiuliai. (...) Algų nemokam, pradėjo vogti, pjaustyti, atsargines dalis pardavinėti, kabelius karpyti, ir kai reikėjo pardavinėti laivus, dauguma jų jau buvo ne komplekte. (...) Skolos, areštai užsienyje (...) „Jūra“ dirbo nuostolingai, buvo uždraustos bankinės operacijos. (...) Žinoma, argi įmanoma tokį monstrą išlaikyti be jokios pagalbos. Vyriausybė delsia (...)“.
4. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad vykdant Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus V. Kundroto 1996-03-28 pavedimą Nr. 130-12 buvo atliktas VĮ „Jūros“ ūkinės veiklos patikrinimas. Buvo tikrinti tokie klausimai: įmonės įstatinis kapitalas, akcinio kapitalo formavimas, ilgalaikio turto indeksavimas, laivų, nekilnojamojo turto pardavimas, laivų perdavimas Lietuvos Respublikos žemės ūkio bankui, atsiskaitymai grynais pinigais ir kt.
4.1. 1993 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio protokolu Nr. 48 buvo pritarta Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui leisti VĮ „Jūra“ didinti įstatinį kapitalą iki 20 procentų, išleidžiant papildomas akcijas. Specifinės paskirties Lietuvos valstybinė žvejybos įmonė „Jūra“ turėjo suderinti su Žemės ūkio ministerija, kurioms įmonėms parduos akcijas (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius). 1993 m. rugpjūčio 19 d. žemės ūkio ministro R. Karazijos leidimu VĮ „Jūra“ akcijos perleistos Kauno VĮ „Banga“, nustatant vienos 100 Lt nominalios vertės akcijos kainą 700 Lt (1993-08-19 raštas Nr. 01-1467/650-a). Tą pačią dieną, suderinus su R. Karazija, akcijų pardavimo kaina sumažinama 7 kartus (1993-08-19 raštas Nr. 01-1467/650-b). Šių dviejų raštų pagrindu atsiranda dvi akcijų pasirašymo sutartys tarp VĮ „Jūra“ ir valstybinės įmonės „Banga“. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 75 „Dėl specifinės paskirties valstybinių įmonių įstatų bei šių įmonių sąrašo“ patvirtintų nuostatų 9 punktu, be Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo specialios paskirties valstybinės įmonės negali būti iš dalies ar visiškai privatizuojamos. Žemės ūkio ministerija, būdama VĮ „Jūra“ steigėja, žinodama VĮ „Jūra“ finansinę padėtį, neatsižvelgė į tai, kad 1993 m. pirmame pusmetyje buvo jos nepatenkinama finansinė padėtis, laiku nemokėjo privalomųjų įmokų į biudžetą, ir pagal Valstybinių įmonių įstatymo 34 straipsnį turėjo būti pripažinta nemokia. Įmonė, būdama nemoki, pagal Valstybinių įmonių įstatymo 30 straipsnio 3 dalį neturi teisės didinti akcinio kapitalo ir visiškai neturi teisės išleisti akcijas. Žemės ūkio ministerija, žinodama nepatenkinamą VĮ „Jūra“ finansinę padėtį, 1993-08-05 raštu Nr. 1500-1-764 kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, nurodydama apyvartinių lėšų stoką, dėl ko negali normaliai organizuoti gamybos, kad dėl finansinių sunkumų įmonė gali prarasti galimybę tęsti žvejybą pačiuose žuvingiausiuose Atlanto vandenyno rajonuose, prašo leisti SP įmonei „Jūra“ padidinti įstatinį kapitalą iki 20 procentų kitų valstybinių įmonių sąskaita, nekeičiant įmonės statuso. Žemės ūkio ministerijos raštas, pasirašytas ministro pavaduotojo A. Rusakevičiaus. 1993 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio protokolu Nr. 48 dėl specifinės paskirties Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ įstatinio kapitalo didinimo kitų valstybinių įmonių investicijomis, neatsižvelgiant į tai, kad valstybinė įmonė „Jūra“ yra nepatenkinamos finansinės būklės ir faktiškai yra nemoki, pritarė Žemės ūkio ministerijos tarpininkavimui ir leido valstybinei įmonei „Jūra“ didinti įstatinį kapitalą iki 20 procentų, išleidžiant papildomas akcijas. Vyriausybės priimto nutarimo, sprendimo ar potvarkio šiuo klausimu nėra. 1993 m. rugpjūčio 19 d. VĮ „Jūra“ aukščiau paminėtais raštais Nr. 01-1467/650-a ir Nr. 01-1467/650-b prašo Žemės ūkio ministerijos leisti parduoti įmonės akcijas valstybinei įmonei „Banga“, kuri tuo metu buvo taip pat nepatenkinamos finansinės būklės, laiku nemokėjo mokesčių į valstybės biudžetą ir taip pat turėjo būti pripažinta nemokia. 1993 m. rugsėjo 29 d. tarp VĮ „Jūra“ ir VĮ „Banga“ pasirašytos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys Nr. 1 ir Nr. 2. Akcijų faktinis apmokėjimas įvykdytas VĮ „Jūra“ skoloms apmokėti ir dalis pavedimų įvykdyta iki sutarties pasirašymo. 1993 m. spalio 30 d. pavedimu Nr. 14 VĮ „Jūra“ VĮ „Banga“ grąžino permokėtus už akcijas 6 066 876 Lt į UAB „Konsultacinis centras“ atsiskaitomąją sąskaitą Komercijos ir kredito banke Kaune.
Komisijos turimais duomenimis, VĮ „Banga“, UAB „Konsultacinis centras“ bei Komercijos ir kredito bankas yra tiesiogiai su EBSW grupės veikla sietinos įmonės.
2005-12-21 Komisijos posėdžio metu buvęs žemės ūkio ministras R. Karazija teigė, kad pradėjus eiti žemės ūkio ministro pareigas paaiškėjo, kad „Jūroje“ buvo didžiulės finansinės, ekonominės, žmogiškųjų išteklių problemos: neišmokami darbuotojams atlyginimai, slėgė didžiulės skolos, areštuoti laivai, patyrusių specialistų, galinčių valdyti tokį milžinišką laivyną, stoka ir pan. Taip pat R. Karazija Komisijai paaiškino, kaip su EBSW grupe susiję asmenys turėjo faktinės įtakos VĮ „Jūros“ įstatinio kapitalo 1993 metų rugpjūčio mėnesį padidinimui: „... Jie pradėjo, išdėstė planą. Pašukevičius, dar buvo kartu ir Simaška. Simaška buvo ir Pašukevičius, aš jų nė vieno asmeniškai nepažinojau, tačiau išdėstė tokius rožinius planus, kad jie turės investuoti pinigų, ir jie mano, kad jie galėtų, kaip valstybinė įmonė, nupirkti dalį tų akcijų. Tada buvo suderinta su Vyriausybe, Ekonomikos ministerija, kuri irgi neturėjo kitų geresnių pasiūlymų, visi pritarė, buvo padidintas įstatinis kapitalas, emituotos akcijos, ir šitas akcijas, jeigu ką netiksliai, tai buvo 1993 m. ar spalį, ar kokį tai mėnesį. Ir emituotos akcijos, jų nominalas 100 Lt, tačiau jie sutiko, ir buvo susitarimas ir... Vyriausybėje, kad jie perka už akciją, nominalo 100 už 700 Lt. Pasakykite, apie 70 mln. Lt. Tai injekcija, gal ir į pusiau gyvą kūną, bet ji galėjo būti ir efektyvi. Tačiau žinote, vakare, jau atėjo su raštu, aš vizavau, tvarka buvo griežta, Vyriausybė nepriimdavo niekada tų dokumentų, nuėjo ir atėjo, jau kreipėsi. Bet atėjo, kiek menu, neatėjo „Bangos“ atstovai, atėjo vien tik „Jūros“ generalinis direktorius Trinkūnas. Jis man sako, kad čia taip, ir pas juos ta padėtis, žinote, čia nepatogu, gal jie norėtų nominalia kaina. Aš kategoriškai, ne. Jis apsisuko ir išėjo. Po to „Jūra“ vis tiek turėjo pritarti tam akcininkui, atsiradusiam, ir, ką gi, rezultatas toks, kad vis tiek mes nominalia kaina, tik tie pinigai įplaukė VĮ „Jūra“...“.
R. Karazija, atsakydamas į klausimą apie tai, kad 1993-08-19 raštu Nr. 01-1467/650-b, kurį jis pasirašė 1993 m. rugpjūčio 19 d., akcijų pardavimo kaina sumažinama 7 kartus, teigė: „... Žinote, daugiau nenoriu prielaidų daryti, bet įvyko taip, kaip įvyko. Ir manome, kad vis dėlto negalėjo būti, kad parašas buvo klastotas, bet nebuvo antrojo to, kurio norėjo, kad būtų pakeista akcijų kaina. Šito aš nepasirašiau. Tai tiek galiu pasakyti. O šiaip, dėmesio.... Aš šito antrojo nepasirašiau.“ Komisijos pirmininkui parodžius 1993-08-19 rašto Nr. 01-1467/650-a ir 1993-08-19 rašto Nr. 01-1467/650-b kopijas R. Karazijai ir paklausus, ar tai jo parašai, jis teigė: „Čia parašas tai mano, bet aš negarantuoju, kad čia parašas. Aš tikėčiau, jeigu tai būtų originalas..... Nežinau, nepasirašiau, tikrai..... Galima padaryti visada parašą....“.
Komisija 2005-12-22 raštu Nr. 203-S-107 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ištirti, ar 1993 m. rugpjūčio 19 d. antrajame žemės ūkio ministro R. Karazijos rašte Nr. 01-1476/650-b nebuvo suklastotas jo parašas. Generalinė prokuratūra 2006-01-24 raštu Nr. 7.2-274 informavo, kad 2006-01-20 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (Dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas).
4.2. Valstybės kontrolės tikrinimo metu nustatyta, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. 206 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų ilgalaikio turto bei investicinėse sąskaitose esančių lėšų indeksavimo“ (Žin., 1994, Nr. 25-410) atliekant minėtą indeksaciją, nebuvo indeksuoti 27 laivai. Indeksavus minėtus laivus, pradinė jų vertė turėjo būti padidinta 91 241 749 Lt, o likutinės vertės padidėjimu 43 053 112 Lt turi būti padidintas įmonės įstatinis kapitalas, tarp jų nominalus valstybinis kapitalas – 35 906 295 Lt, nominalus akcinis kapitalas – 7 146 817 Lt.
4.3. Pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. birželio 5 d. nutarimo Nr. 438 „Dėl nusidėvėjusių pagrindinių priemonių panaudojimo tvarkos“ 1.1 punktą, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas A. Šleževičius 1993 m. balandžio 23 d. rezoliucija Nr. 13-5347 ir 1993 m. gegužės 10 d. rezoliucija Nr. 13-6056 vienvaldiškai leido nurašyti šešis žvejybos laivus.
2005-12-16 Komisijos posėdyje paklaustas apie VĮ „Jūros“ laivų pardavimo aspektus, R. Karazija teigė: „Turėjau tam tikrų problemų – spaudimo (...).. Iš šono ir iš viršaus...“. Komisijos paklaustas, kodėl buvo delsiama su laivų indeksavimu ir kodėl jis, kaip žemės ūkio ministras, neatliko savo pareigų, R. Karazija atsakė, kad „dėl indeksavimo mūsų tarnybos gerai tą žinojo. Aš negaliu atsakyti, ar buvo indeksuotos, ar neindeksuotos“.
5. Komisijai A. Rusakevičius teigė, kad siekiant išsaugoti „Jūros“ laivyną buvo parengtas įmonės restruktūrizacijos planas, kuriame „buvo numatyta laivyną dalyti net į tris dalis. (...), tačiau Vyriausybė nesiryžo priimti restruktūrizavimo plano“.
6. Komisijos paklaustas, su kurias asmenimis, susijusiais su EBSW grupe, tekdavo dažniausiai bendrauti, A. Rusakevičius atsakė, kad su A. Pašukevičiumi: „Jis eidavo į Vyriausybę, paskui ateidavo pas mus“.
7. Komisija atkreipia dėmesį, kad VĮ „Jūra“ vadovu buvo paskirtas A. Simaška, kuris Komisijos posėdžio metu patvirtino, kad jo išsilavinimas yra aukštasis medicininis.
8. Komisijos posėdžio metu A. Šleževičius paaiškino, kad „Jūros“ privatizacija – tai viena iš tokių juodžiausių dėmių. Kiek ten buvo suvelta, kiek ten buvo įtakų“.
7. Kokių buvo imtasi priemonių siekiant užkirsti kelią koncerno EBSW veiklai?
Atsižvelgiant į tai, kad koncerno EBSW veikla buvo susijusi ne tik su IAB IKHK neteisėta kreditine veikla, bet ir su Lietuvoje vykstančio privatizavimo procesu, LVKB veikla bei su šia grupe sietinoms įmonėms išduotomis paskolomis su valstybės garantija, kurios buvo negrąžintos, Komisija šį klausimą panagrinėjo plačiau, būtent pirmiau paminėtais aspektais.
1. Kaip jau buvo minėta, atsakant į kitus Komisijai suformuluotus klausimus, IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d., neturėdama Lietuvos banko leidimo, neteisėtai vykdė kredito įstaigos funkcijas, priimdama indėlius iš gyventojų ir teikdama paskolas nacionaline ir užsienio valiuta. Be kita ko, ši bendrovė nuo 1993 m. balandžio mėnesio pradėjo didžiulę reklaminę kampaniją spaudoje, radijuje ir televizijoje dėl indėlių priėmimo iš gyventojų, didelių procentų palūkanų mokėjimo, indėlių saugumo garantijų. Savo reklamoje jie naudojo niekur tuo metu neregistruoto koncerno EBSW simboliką. Surinktus indėlius IAB IKHK panaudojo valstybiniam turtui privatizuoti, EBSW grupės kitų įmonių akcijoms įsigyti, perskolino kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims, naudojo atsiskaitymams su indėlininkais.
2. Apie tai, kad IAB IKHK veikla, susijusi su pinigų iš gyventojų skolinimusi didelėmis palūkanomis, buvo vieša ir gerai žinoma visoms valstybinėms bei teisėsaugos institucijoms, patvirtino Komisijos posėdžiuose dalyvavę asmenys. K. Ratkevičius, buvęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas, 2005-09-23 Komisijos posėdyje teigė: „... akivaizdu, kad tai buvo viešai, nereikėjo niekam nieko informuoti. Buvo pilni laikraščiai, eilės stovėdavo ir t. t. Visi apie tai žinojo (...)“.
3. Komisijos turimais duomenimis, teisėsaugos institucijos 1994-01-04 atliko pirmuosius procesinius veiksmus dėl IAB IKHK neteisėtos kreditinės veiklos. Tai patvirtina Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos 1994-01-04 raštas Nr. ES, kuriuo prašoma Lietuvos banko Komercijos departamento direktorės L. Černaitės informuoti, ar turi IAB IKHK Lietuvos banko licenciją vykdyti finansines-kreditines operacijas. Lietuvos bankas 1994-01-04 raštu Nr. 121/9 informuoja, kad IAB IKHK neturi Lietuvos banko licencijos vykdyti kreditines operacijas, tarp jų ir užsienio valiuta.
Tačiau tik 1995 m. rugpjūčio 10 d. Kauno miesto Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba IAB IKHK iškelia baudžiamąją bylą Nr. 20-1-332-95 pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu, kada buvo gauti piliečių pareiškimai dėl negrąžinamų indėlių. Komisijos posėdyje dalyvavęs A. Debeikis į klausimą, kodėl anksčiau nebuvo atitinkamai sureaguota į neteisėtą IAB IKHK vykdytą kreditinę veiklą, atsakė, kad „matyt, nebuvo vados iškelti baudžiamajai bylai (...)“. Buvusio vidaus reikalų ministro R. Vaitiekūno teigimu, prioritetas pirmiausia buvo teikiamas brutalaus nusikalstamumo sutramdymui, o ne ekonominių finansinių nusikaltimų tyrimui.
4. Lietuvos bankas 2004-07-30 raštu Nr. 1203-567 informavo Komisiją, kad „Vadovaujantis 1992–1996 metais galiojusiais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos bankas prižiūrėjo šalies ir užsienio bankus bei kitas kredito įstaigas, kurių veiklai buvo išdavęs licencijas. Įmonių asociacijai EBSW priklausiusių įmonių Lietuvos bankas neprižiūrėjo. Informacijos, ar kitos valstybės institucijos vykdė minėtų įmonių priežiūrą, Lietuvos bankas neturi.“
5. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005-12-08 raštu Nr. (21.2-32-3)-R-10908 informavo, kad IAB IKHK mokestiniai patikrinimai buvo įforminti 1999-06-01 patikrinimo aktu Nr. 04-159, 1999-11-19 patikrinimo aktu Nr. 17-06/3 PC570337 bei 2000-04-06 patikrinimo aktu Nr. 17-06/2 PC570541. Pagal pateiktas IAB IKHK archyvinėje byloje esančių dokumentų kopijas įmonė iki 1997 metų nebuvo tikrinama.
6. 2005-12-07 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs EBSW koncerno tarybos narys Sigitas Godelis, kalbėdamas apie IAB IKHK veiklą, nurodė: „tai, kad tai yra neteisėta, aš asmeniškai sužinojau, sakykime, dabar. Aš ir šiandien nesu įsitikinęs, ar tai teisėta, ar neteisėta, kad tai negrąžinti indėliai neteisėtai, tai aš įsitikinęs šimtu procentu, jie turėjo būti grąžinti. Bet kad veikla buvo neteisėta ir ji Lietuvoje tęsėsi trejus ar ketverius metus neteisėtai, na, Lietuvoje neteisėtai negali tęstis veikla tiek ilgai. Jeigu neteisėta veikla, ir ji turi filialus visuose Lietuvos miestuose, jeigu Vilniaus mieste yra kokių 12 punktų, kur renkami pinigai, kur pasirašomos sutartys, jeigu viena iš tų vietų yra šalia prokuratūros, čia, gatvėje, pamiršau, Smetonos, taip, tai aš abejočiau, ar tai neteisėtai. Ir jeigu tai tęsėsi 5 metus (...)“.
7. Komisija, įvertinusi turimas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad tiek teisėsaugos institucijos, tiek Lietuvos bankas, tiek Kauno m. mokesčių inspekcija nesiėmė pakankamai priemonių, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamai IAB IKHK veiklai.
8. Tačiau Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą, nustatė, kad įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 255 „Dėl priemonių ekonominių nusikaltimų prevencijai ir kontrolei gerinti“ (Žin., 1993, Nr. 13-333) 2.1 punktą ir atsižvelgdama į būtinumą sutelkti teisėsaugos bei kitų institucijų pastangas, kad būtų užkirstas kelias ekonominiams nusikaltimams valstybėje, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 954 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, teisingumo ministras J. Prapiestis) patvirtino Ekonominių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programą, kurios tikslas buvo nustatyti pagrindines problemas, susijusias su ekonominių nusikaltimų kontrole, šių nusikaltimų prevencijos kryptis bei uždavinius, taip pat numatyti priemones šioms problemoms spręsti ir uždaviniams įgyvendinti. Įgyvendindama šią programą Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1009 įsteigia Revizijų departamentą prie Finansų ministerijos, kurio pagrindinė funkcija – atlikti visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų ir organizacijų bei fizinių asmenų ūkinės finansinės veiklos revizijas pagal teismų ir teisėsaugos institucijų pavedimus. Minėtas departamentas veiklą pradėjo vykdyti nuo 1995 m. sausio 1 d. Tačiau, Komisijos nuomone, ši tarnyba buvo įsteigta pavėluotai, nes iki jos įsteigimo šio departamento funkcijos nebuvo atliekamos, ir tai apsunkino teisėsaugos institucijų darbą tiriant ekonominius ir finansinius nusikaltimus bei teisės pažeidimus.
9. Komisijos posėdyje dalyvavęs A. Debeikis nurodė, kad 1994 metais Ministras Pirmininkas A. Šleževičius, prieš prasidedant Vyriausybės posėdžiui, išklausydavo Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovo informaciją, t. y., ką „Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba padarė Lietuvos Respublikos mastu“.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į problemas ir pasekmes, iškilusias dėl ūkio subjektų, viešai besiskolinančių lėšas iš fizinių ir juridinių asmenų, veiklos 1994-06-09 Lietuvos Respublikos Seimui raštu Nr. 14-02/3/46 pateikė Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 straipsnio papildymo įstatymo projektą, kurio tikslas buvo apriboti galimybes ūkio subjektams, veikiantiems pagal Lietuvos Respublikos įmonių įstatymą, užsiimti kredito įstaigų veikla ir nustatyti, kad skolintis lėšas iš fizinių ir juridinių asmenų galima tik viešai apie tai skelbiant ir išleidžiant bei platinant kredito vertybinius popierius – obligacijas. Šio įstatymo priėmimą inicijavo tuometinis finansų ministras E. Vilkelis. Įstatymo projektas buvo svarstomas ypatingos skubos tvarka ir 1994 m. liepos 21 d. buvo priimtas (Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. I-579). Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad IAB IKHK neteisėtai vykdoma kreditinė veikla, priimant indėlius iš gyventojų ir teikiant paskolas nacionaline ir užsienio valiuta, tęsėsi beveik metus, t. y. iki 1995 m. birželio 6 d.
1. Lietuvos Respublikos Seimo 1993-02-03 nutarimu Nr. I-70 „Dėl Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos sudarymo“ Lietuvos Respublikos Seimas nutaria sudaryti Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisiją valstybės pareigūnų ekonominiams ir pareiginiams nusikaltimams, taip pat korupcijos atvejams tirti (Komisijos pirmininku patvirtintas Virgilijus Bulovas). Lietuvos Respublikos Seimo 1993-05-27 nutarimu Nr. I-163 Komisijos pirmininku patvirtintas Vytautas Juškus.
2. Lietuvos Respublikos Seimo 1993-06-10 nutarimu Nr. I-181 buvo patvirtintas Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos reglamentas, kuris nustatė pagrindinius šios komisijos uždavinius, t. y. tirti valstybinių institucijų sprendimus, kurie sudaro sąlygas ekonominiams bei pareiginiams nusikaltimams ar korupcijai plisti, ir imtis priemonių tokiems sprendimams panaikinti; teikti pasiūlymus Seimui, Vyriausybei ar kitoms valstybės institucijoms dėl klausimų, susijusių su ekonominiais, pareiginiais nusikaltimais ar korupcija, tyrimo; teikti Seimui ar Vyriausybei pasiūlymus dėl įstatymų ar kitų norminių aktų, sudarančių prielaidas ekonominiams, pareiginiams nusikaltimams ar korupcijai, pakeitimo.
3. Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos reglamento 4 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad Komisija tikrinimams ir revizijoms atlikti turi teisę pasitelkti kitų įstaigų, įmonių ar organizacijų specialistus. Šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies 4 punkte suteikta teisė Komisijai gauti iš Lietuvos banko, kredito ir komercinių bankų, įstaigų, įmonių ir organizacijų duomenis, informaciją apie akcininkus, finansines ir kitas operacijas, susijusias su tikrinamu objektu.
4. 1993 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo „Dėl Lietuvos banko įstatymo pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 58-1115) 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos banko veiklą, Lietuvos Respublikos Seimui pavedus, tikrina Valstybės kontrolės departamentas. 2005-10-14 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs šios komisijos pirmininkas V. Juškus teigė, kad „buvo šitai komisijai suteikta teisė tikrinti ir bankus. Visos kitos institucijos, išskyrus Lietuvos banką, neturėjo teisės tikrinti komercinių bankų“.
5. Lietuvos Respublikos Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos 1994-07-20 nutarimo Nr. 18 „Dėl Lietuvos žemės ūkio banko reorganizavimo – dalinio privatizavimo teisėtumo“ 2 punktu iki 1994 m. spalio 1 d. pavesta Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentui atlikti Lietuvos valstybinio komercinio ir Lietuvos taupomojo banko reorganizavimo – privatizavimo teisėtumo patikrinimą, o šio nutarimo 3 punktu pavesta Lietuvos bankui atlikti išsamų šių bankų finansinės veiklos patikrinimą.
6. 2005-10-14 Komisijos posėdyje dalyvavęs V. Juškus teigė: „Sustabdėme visus tuos veiksmus. Išliko Vilniaus bankas. Lygiai taip pat išliko visi 3 valstybiniai bankai. Jeigu šita komisija arba Prezidentas mums tada nebūtų liepęs patikrinti, ir vėliau būtų nebuvę ką ir parduoti. (...) Vyriausybė nebeturėjo absoliučiai jokios įtakos nė viename banke.“
7. 1994 m. rugsėjo 22 d. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas V. Juškus kreipėsi į Respublikos Prezidentą su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos komercinio banko, Lietuvos žemės ūkio ir Lietuvos taupomojo bankų reorganizavimo. Teikiamame Respublikos Prezidento dekreto projekte atstovais nurodomi Algirdas Taminskas, Seimo Valstybės ir teisės komiteto patarėjas, ir Raimondas Šukys, Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos patarėjas. R. Šukys 2005-10-06 Komisijos posėdyje paaiškino, kad „kreiptasi nebuvo. Ir aš turiu apgailestauti, kad valstybė tada parodė silpnumą Prezidento... Prezidentas man nepateikė jokių argumentų (...) Komisijoje buvo įforminta oficialiai, perduota Prezidentui oficialiai. Nei Respublikos Prezidentas, nei Seimo nariai į Konstitucinį Teismą nesikreipė“.
8. Lietuvos Respublikos Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pavedimu Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas atliko buvusių valstybinių bankų reorganizavimo į komercinius bankus patikrinimus. 1995-03-30 pažymoje teigiama, kad „remiantis Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės sprendimais, atlikta valstybinių bankų reorganizacija į valstybinius akcinius faktiškai buvo valstybinių bankų dalinė privatizacija atsisakant realios įtakos šių bankų valdyme. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama nutarimą dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko įsteigimo ir jo statuto patvirtinimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-09-08 nutarimas Nr. 655, pasirašė Ministras Pirmininkas A. Abišala; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-12-31 nutarimas Nr. 997, pasirašė Ministras Pirmininkas B. Lubys ir finansų ministras E. Vilkelis), patvirtino banko pagrindinio (akcinio) kapitalo dydį, ir dėl to valstybinio turto vertinimas buvo formalus, į realią, net ir į balansinę valstybės turtinio įnašo vertę, atsižvelgta nepilnai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas statutas nustatė, kad valstybė, turėdama 51 proc. pagrindinio kapitalo, neturės kontrolinio akcijų paketo ir todėl negalės turėti esminės įtakos banko veiklai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnį, kuriame numatyta, kad valstybė garantuoja fizinių asmenų indėlių bankuose, kuriuose jai nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 51 proc. akcinio kapitalo, išmokėjimą indėlininkams pareikalavus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, valstybei paliekama visa atsakomybė prieš indėlininkus. Reorganizavus valstybinius bankus į valstybinius komercinius, jų balansuose esantis valstybinis turtas nebuvo panaudotas akciniam kapitalui formuoti, tuo, Valstybės kontrolės nuomone, padaryta žala valstybės ekonominiams interesams (už tai atsakingi – buvęs finansų ministras E. Vikelis (steigėjo atstovas), Lietuvos valstybinio komercinio banko valdybos pirmininkas A. Bartusevičius, Finansų ministerijos pareigūnai A. Križinauskas ir L. Gasiūnaitė (steigėjo atstovai).“
9. 1994-07-05 raštu Nr. 114-09-121 Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas V. Juškus persiuntė medžiagą apie ekonominę situaciją VĮ „Jūra“ ir paprašė ištirti jos akcinio kapitalo suformavimo pagrįstumą, nuostolių kilmę bei siūlymo nurašyti juos į valstybės skolą įmonei pagrįstumą. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė operatyviai atliko patikrinimą ir 1994-07-13 pateikė pažymą „Dėl valstybinės įmonės „Jūra“ akcinio kapitalo suformavimo teisėtumo“. Dėl to buvo Komisijos parengtas nutarimo projektas, siūlantis kontroliuoti VĮ „Jūra“ nuostolių, skolų atsiradimo pagrįstumo tikrinimo eigą bei pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministrui Pirmininkui spręsti klausimą dėl pareigūnų, ne iki galo įvertinusių realią situaciją, t. y. aplaidžiai atlikusių savo pareigas ir leidusių VĮ „Jūra“ kaupti akcinį kapitalą, patraukimo drausminėn atsakomybėn. Kaip matyti iš šios komisijos patarėjo R. Šukio rezoliucijos, nutarimo projektas nebuvo priimtas. Tačiau 1994-09-15 raštu Nr. 114-09-140 „Dėl patikrinimo atlikimo“ Valstybės kontrolės departamentui pavesta atlikti AB „Banga“ išsamų finansinės ūkinės veiklos patikrinimą už 1993 m. II pusmetį ir 1994 metus iki 1994 m. spalio 14 d.
10. Valstybės kontrolės departamento 1994-12-09 pažymoje Nr. 85 „Dėl kreditinio įsiskolinimo atvaizdavimo VĮ „Jūra“ buhalterinėje apskaitoje Kauno VĮ „Banga“ nurodoma, kad „per 1993 metus Kauno valstybinė įmonė „Banga“ pervedė į VĮ „Jūra“ sąskaitas arba sumokėjo jos įsiskolinimą kreditoriams 19 000 428 Lt sumą, kaip akcijų emisijos sumą. Kadangi pagal tarpusavio sutartį Nr. 2 atsirado akcijų emisijos sumos permoka, ji buvo pradėta grąžinti Kauno valstybinei įmonei „Banga“ kaip kreditinis įsiskolinimas. VĮ „Jūra“ 1993-10-30 mokestiniu pavedimu Nr. 14 pravedė UAB „Konsultacinis centras“ 6 066 876 Lt į jo sąskaitą Nr. 467511, esančią Komercijos ir kredito banke, Kaune, remiantis įmonės „Banga“ raštu“.
11. Jau nuo 1993 m. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija pradėjo domėtis EBSW grupės veikla.
7.3. Komisijos turimais duomenimis, su koncernu EBSW iš esmės yra sietini du Lietuvos bankai – LVKB ir Komercijos ir kredito bankas. Jie buvo valdomi su EBSW grupe susijusių asmenų, kurie priiminėjo sprendimus dėl bankų veiklos, suteikiamų paskolų arba darė įtaką tokių sprendimų priėmimui. Todėl Komisija nagrinėjo, kokių priemonių buvo imtasi siekiant tinkamai užtikrinti valstybės interesų atstovavimą LVKB
1. LVKB laikinasis statutas buvo pateiktas derinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kuri 1992-12-23 raštu Nr. 01-03-761 savo pastabose atkreipė LVKB dėmesį į tai, kad pateiktas svarstymui statuto projektas tvirtinamas Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu arba, esant Seimo pavedimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Ministras Pirmininkas B. Lubys, finansų ministras E. Vilkelis) 1992 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 997 „Dėl Lietuvos komercinio banko laikinojo statuto patvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 3-67) buvo patvirtintas LVKB laikinasis statutas, o tai prieštaravo Lietuvos Respublikos komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsniui. Be to, LVKB laikinasis statutas buvo patvirtintas ne Seimo nutarimu, taip pat nebuvo Seimo pavedimo Vyriausybei tvirtinti LVKB statutą. 1995 m. kovo 30 d. Valstybės kontrolės departamento išvadoje taip pat teigiama, kad LVKB laikinasis statutas patvirtintas pažeidžiant Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje nustatytą procedūrą: turėjo tvirtinti Seimas, o patvirtino Vyriausybė. Teisingumo ministerijos 1994 m. sausio 11 d. rašte Nr. 01-05-37/40 Vyriausybei teigiama, kad, Teisingumo ministerijos nuomone, Vyriausybė viršijo savo kompetenciją, nustatydama išimtinę LVKB akcininkų susirinkimo teisę tvirtinti šio banko statuto pakeitimus ir papildymus, kadangi statutuose patvirtino tokią bankų pagrindinio kapitalo struktūrą, dėl kurios neteko kontrolinio akcijų paketo. Tai prilygintina valstybinių bankų privatizavimui Lietuvos Respublikos įstatymų nenumatytais pagrindais.
2. Kaip matyti iš Komisijos turimos medžiagos, 1993-01-30 Lietuvos banko valdybos (pirmininkas Vilius Baldišis) posėdžio protokolo Nr. 5 išrašo, Lietuvos banko valdyba nusprendė „registruoti LVKB laikinąjį statutą bei įpareigoti Komercinių bankų departamentą parašyti raštą LVKB, išdėstant laikinojo statuto trūkumus, ir pareikalauti, juos ištaisius, statutą pateikti tvirtinti Seimui, kaip numatyta Komercinių (akcinių) bankų įstatymo 1 straipsnyje, Lietuvos banko teikimu“. Tačiau Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Ministras pirmininkas A. Šleževičius ir finansų ministras E. Vilkelis) 1993 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 463 patvirtino LVKB laikinojo statuto pakeitimus. Vyriausybės 1993-07-03 rašte Nr. 9-8479 (Ministras Pirmininkas A. Šleževičius), adresuotame R. Visokavičiui, nurodoma įregistruoti šio statuto pakeitimus bei kartu derinimui pateikiamas LVKB prospektas, kuris yra parengtas teikti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijai registruoti akcijų emisiją.
3. 1993 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos banko valdybos pirmininkas R. Visokavičius raštu Nr. 121/861 Ministrui Pirmininkui A. Šleževičiui „Dėl LVKB akcijų emisijos“ informuoja, kad Lietuvos banko sutikimas dėl Lietuvos valstybinio komercinio banko akcijų emisijos įregistravimo Vertybinių popierių komisijoje reikštų, kad Lietuvos bankas nepaiso Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko rekomendacijų, taip pat Lietuvos banko pripažinimą, kad LVKB privatizavimo būdas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos bankas, be Seimo ir Vyriausybės pritarimo, prisiima atsakomybę valstybei ir būsimiems akcininkams už būsimus banko akcininkus ir už banko su „blogomis“ paskolomis veiklą. Šiame rašte taip pat rašoma: „Todėl, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip banko steigėja, dar kartą nepatvirtins, kad bankas bus privatizuojamas būtent šiuo, o ne kitu būdu, ir nebus išspręsta „blogų“ paskolų problema, Lietuvos bankas negali sutikti su šio banko akcijų emisijos registravimu.“
4. Komisija atkreipia dėmesį, kad R. Visokavičius Lietuvos banko valdybos pirmininku buvo paskirtas Seimo 1993 m. kovo 23 d. nutarimu „Dėl R. Visokavičiaus paskyrimo Lietuvos banko valdybos pirmininku“, o 1993 m. rugsėjo 16 d. Seimas, atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 1993 m. rugsėjo 14 d. dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti J. Sinkevičių laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas“ bei į Vilniaus miesto prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus tardytojo 1993 m. rugsėjo 7 d. nutarimą, sankcionuotą Vilniaus miesto vyriausiojo prokuroro, nutarimu „Dėl pavedimo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojui J. Sinkevičiui laikinai eiti Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigas“ nušalino R. Visokavičių nuo pareigų ir 1993 m. spalio 21 d., pareiškęs nepasitikėjimą, atleido R. Visokavičių iš pareigų.
5. Tačiau jau 1993 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas P. Milašauskas rašte Nr. 121/351 „Dėl LVKB akcijų emisijos prospekto“ teigia, kad „Lietuvos bankas, dar kartą išnagrinėjęs Lietuvos valstybinio komercinio banko akcijų emisijos prospektą, patvirtina, kad prospekte pateiktas banko balansas yra sudarytas teisingai ir bankų emisija atspindi statuto nuostatas dėl banko pagrindinio kapitalo formavimo“. Tačiau tuo pat metu atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiame prospekte nepakankamai atskleidžiami su banko veikla susiję rizikos veiksniai, galintys turėti esminės įtakos banko būsimųjų investitorių sprendimams, t. y. platesnės informacijos stoka gali suklaidinti būsimus akcininkus, kai jie spręs apie banko kreditinį pajėgumą ir realią finansinę būklę.
2005-09-30 Komisijos posėdyje dalyvavęs P. Milašauskas, kalbėdamas apie šiuos du raštus, teigė: „tikrai neprisimenu tų visų niuansų, bet aš nematau čia prieštaravimų kažkokių, mes atkreipėme dėmesį, kaip ir pirmu raštu, taip ir antru...“.
6. 1993 m. rugsėjo 24 d. Vertybinių popierių komisija (Pirmininkas A. Šemeta) posėdžio sprendimu įregistravo LVKB išleidžiamus vertybinius popierius (Registracijos akto numeris B-269).
7. 1995 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 469 „Dėl valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse“ (Žin., 1995, Nr. 30-688) buvo patvirtinta Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarka. Čia numatyta, kad konkrečius, susijusius su bendrovės veikla, sprendimus, kuriuos vykdo įgaliotinis, pagal savo kompetenciją priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kolegiali institucija, institucijos vadovas arba įgaliotinis. Atsakomybė už savanaudišką ar trečiųjų asmenų naudai priimtą sprendimą numatyta tik įgaliotiniui arba kitiems valstybei bendrovėje atstovaujantiems asmenims, tačiau nenumatyta kolegialios institucijos ir institucijos vadovo atsakomybė už priimtus sprendimus, dėl kurių, atstovaujant valstybės akcijoms bendrovėje, buvo pažeisti bendrovės įstatai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Be to, ginant valstybės turtinius interesus teismuose ieškinine tvarka atstovaujanti institucija, paduodama ieškinio pareiškimą, turėjo sumokėti žyminį mokestį (5 proc. ieškinio sumos). Tokiose bylose valstybės interesus turėjo ginti ministerijos, tačiau lėšų ministerijų sąmatose net nebuvo numatyta. Komisija pažymi, kad iki 1995 metų nebuvo bendros metodikos, taisyklių, kaip turėtų elgtis valstybės institucijų pareigūnai, atstovaudami valstybei priklausančiam turtui. Apie tai jau nuo 1994 m. ne kartą priminė Valstybės kontrolė tiek Seimui, tiek Vyriausybei.
Taip pat Komisija atkreipia dėmesį, kad 1995 m. kovo 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 469 patvirtintos Valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 25 punkte atsirado reikalavimas, kad valstybei bendrovėje atstovaujantys subjektai visuotiniame akcininkų susirinkime turi iškelti tiek kandidatų į stebėtojų tarybą ar valdybą, kad jų skaičiaus ir stebėtojų tarybos ar valdybos narių skaičiaus santykis nebūtų mažesnis už valstybės turimų akcijų teikiamų balsų dalį.
8. 1995 metų pabaigoje Lietuvos bankas (valdybos pirmininkas K. Ratkevičius) parengė Bankų sistemos stiprinimo programą, kurioje nurodomos Lietuvos banko ateities perspektyvos stiprinant Lietuvos bankų sektorių, t. y. finansinės būklės įvertinimo sistemos, informacinių duomenų bazių sukūrimas, reikalavimai bankų vidaus kontrolei, bankų inspektavimui ir pan.
9. Lietuvos bankas 1994 m. birželio 28 d. – liepos 13 d. atliko Komercijos ir kredito banko patikrinimą. Jo metu nustatė, kad šiame banke nėra „patvirtintų kreditavimo taisyklių, faktiškai nėra nei kreditavimo skyriaus, nei kredito komiteto. Sprendimą išduoti kreditą priima banko valdyba, kurią sudaro valdybos pirmininkas, vyr. ekonomistė ir vyr. finansininkė. Nėra duomenų apie valdybos išduotų kreditų derinimą su banko taryba. „1995 m. liepos 20 d. Lietuvos banko valdyba nutarimu Nr. 66 „Dėl akcinės bendrovės Komercijos ir kredito banko“ laikinai atšaukė Komercijos ir kredito banko leidimą teikti paskolas (išskyrus tarpbankines ir Vyriausybės vertybinių popierių pirkimą), išduoti piniginius laidavimus, garantijas ir kitus laidavimo įsipareigojimus, kol bus įvykdyti banko veiklos riziką ribojantys normatyvai“. 1996 m. spalio 11 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 282 „Dėl akcinės bendrovės Komercijos ir kredito banko“ nutarta atšaukti licenciją Komercijos ir kredito bankui.
7.4. Kaip jau Komisija pažymėjo, su EBSW grupe sietinos investicinės akcinės bendrovės buvo įsteigtos pagal atskiras ūkio šakas dalyvauti Lietuvoje vykstančiame privatizavimo procese. Šios investicinės akcinės bendrovės aktyviai įsijungė į tam tikrų ūkio šakų objektų privatizavimą. Generalinės prokuratūros duomenimis, buvo privatizuota daugiau kaip 50 stambių ūkio subjektų. Todėl Komisija nagrinėjo, kokių priemonių buvo imtasi privatizavime procese siekiant užkirsti kelią teisės aktų spragoms, kolizijoms, teisės pažeidimams ir pan.
1. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė Lietuvos Respublikos Seimui 1994-08-22 rašte Nr. 01-05-1202 informuoja, kad specializuotas padalinys – Valstybinių įmonių kontrolės skyriaus Privatizavimo kontrolės poskyris buvo įkurtas 1993 m. balandžio mėnesį. Nuo tada pradėtas kryptingas darbas, kovojant su neteisėtu valstybės turto privatizavimu. Vykdant Privatizavimo kontrolės poskyriui iškeltus uždavinius, pradėta aktyviai dalyvauti Centrinės privatizavimo komisijos veikloje. Čia koordinuojant darbą su Generalinės prokuratūros atstovais bei pateikiant Valstybės kontrolės turimą informaciją apie privatizuojamus objektus arba neatidėliotina tvarka atliekant patikrinimus privatizuojamose įmonėse, pavyko užkirsti kelią galimiems pažeidimams ir valstybės turto įsigijimams nerealiomis kainomis. Nuo 1993 metų valstybės kontrolierius pradėjo aktyviai dalyvauti visuose Vyriausybės posėdžiuose, atsirado galimybė atlikti Vyriausybės norminių aktų prevencinį vertinimą (ar jie atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus). Įvertinęs atliekamų teminių patikrinimų rezultatus, Valstybės kontrolės departamentas pradėjo teikti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei argumentuotus pasiūlymus dėl įstatymų bei įstatymų įgyvendinamųjų norminių aktų tobulinimo.
2. Kaip teigiama Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1994-08-22 rašte Nr. 01-05-1202 „Dėl informacijos apie Valstybės kontrolės departamento darbą tikrinant valstybinio turto privatizavimo teisėtumą 1992 metais“, adresuotame Lietuvos Respublikos Seimui, „1992 m. rugsėjo mėnesį buvo paruoštas Valstybės kontrolės departamento rašto projektas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-01-27 nutarimo Nr. 51“ Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, siūlant nustatyta tvarka panaikinti Lietuvos Respublikos 1992 m. sausio 27 d. nutarimą Nr. 51 „Dėl valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių įstatinio kapitalo didinimo iš savų lėšų“, paskelbiant jį negaliojančiu nuo priėmimo dienos, bei išaiškinti, kad valstybinės ir valstybinės akcinės įmonės gali didinti įstatinį kapitalą iš savo lėšų pagal Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatymo nustatytas taisykles, jei įmonės buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Minėtas pasiūlymas buvo perduotas buvusiam valstybės kontrolieriui K. Uokai, tačiau iš Valstybės departamento taip ir nebuvo išsiųstas. Valstybės kontrolės departamento 1994-08-22 rašte Nr. 01-05-1202 teigiama, kad dar 1992 metais galėjo būti išspręsta problema dėl valstybinių įmonių tapimo privačiomis, didinant įstatinį kapitalą iš likutinio pelno.
3. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas atliko Ekonomikos ministerijos Privatizavimo departamento, miestų ir rajonų privatizavimo komisijų ir tarnybų veiklą, vykdant valstybinio turto Lietuvos Respublikoje privatizavimo procesą, ir 1994-03-23 surašė pažymą Nr. 03-05-429 „Dėl privatizavimą vykdančių institucijų veiklos patikrinimo“. Šioje pažymoje teigiama, kad „teisėtai vykdyti valstybinio turto privatizavimą pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą trukdo ir įneša painiavą kai kurie šiuo metu tebeveikiančių įstatymų straipsniai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, jų kolizijos. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą valstybinė įmonė gali būti privatizuojama tik vieną kartą. Įmonės toliau gali būti privatizuojamos pagal Lietuvos Respublikos valstybinių įmonių įstatymą tik tuo atveju, jeigu jos jau buvo privatizuotos pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Daugeliu atvejų valstybinės įmonės, neprivatizuotos pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, pagal Valstybinių įmonių įstatymo 31 straipsnį „Nominalaus akcinio kapitalo didinimas iš savų lėšų“ pasididina savo akcinį kapitalą. Sukaupę akcinio kapitalo daugiau kaip 50 procentų nuo įstatinio kapitalo, pakeičia valstybinės įmonės statusą į uždarosios bendrovės statusą ir pagal Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (kur nustatyta, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti perkamos ir parduodamos biržoje, viešai platinamos) išperka valstybinį turtą, išvengdamos privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Kadangi akcinio kapitalo didinimas nėra įteisintas kaip sąvoka „Privatizavimas“, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio nuostata nevykdoma. Ekonomikos ministerijos pareigūnai tokiam įstatymų taikymui pritaria.“
4. 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarime Nr. I-557 „Dėl kovos su nusikalstamumu ir teisės pažeidimais stiprinimo“ nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Seimas, išklausęs Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, vidaus reikalų ministro ir teisingumo ministro pranešimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko informaciją bei Seimo narių pasisakymus, konstatuoja, kad dėl valstybės institucijų klaidų ir teisės pažeidimų, padarytų vykdant ekonomines, finansines reformas, privatizuojant valstybinį turtą, teisėsaugos institucijoms nesugebant efektyviai kovoti su nusikalstamumu ir blogai koordinuojant savo veiksmus, Lietuvoje susidarė sudėtinga kriminogeninė padėtis – sunkių nusikaltimų ir toliau daugėja, nutaria pasiūlyti teisėsaugos institucijoms ir Valstybės kontrolės departamentui iki 1994 m. spalio 1 d. pateikti Seimui ataskaitą dėl privatizavimo teisėtumo patikrinimo. Atsižvelgdama į tai, Valstybės kontrolė pateikė Lietuvos Respublikos Seimui ataskaitą dėl 1993–1994 metų privatizavimo teisėtumo tikrinimų rezultatų ir savo išvadas. Čia nurodoma, kad neparengtas įstatymo, reglamentuojančio valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką, projektas, įmonėse inventorizuotas ne visas valstybinis turtas, perduodant valstybinių įmonių turtą akcininkams, perduodamas ir privatizacijai neįtrauktas turtas, neįkurta valstybinį turtą valdanti institucija, nepatvirtintos valstybės interesams atstovaujančių valstybinių institucijų pareigūnų teisių ir pareigų taisyklės.
5. Valstybės kontrolės departamento 1997-09-15 ataskaitoje Nr. 5 „Valstybės turto privatizavimo ir valstybei priklausančių akcijų pardavimo teisėtumo per 1993–1995 metus įvertinimas“ teigiama, kad „įstatymo projektas, reguliuojantis valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką, paruoštas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui, bet Seimas šio įstatymo dar nesvarstė“. Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas buvo priimtas 1998-05-12. „Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1940–1996 metais nesiėmė priemonių inventorizacijos atlikimui. Nepatvirtintos inventorizacijos atlikimo taisyklės, nenustatytas įstatyminis mechanizmas, kaip atstatyti pažeistą įstatinio kapitalo struktūrą. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas nereglamentavo privatizuoto turto perdavimo procedūrų ir atsakomybės, tik priėmus 1995-07-04 Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą Nr. I-1001 buvo reglamentuota turto perdavimo tvarka ir atsakomybė“.
6. Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. rezoliucijoje (Žin., 1994, Nr. 93-1812) konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku nepateikė, o Lietuvos Respublikos Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybė laiku neindeksavo valstybinio kapitalo bei neužtikrino tinkamos finansinės drausmės, daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijos, pasinaudodamos įstatymų ydomis, didino akcinį kapitalą iš pelno ir perėmė valstybinio kapitalo valdymą, neprivatizuodamos šio kapitalo (ar jo dalies) pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Šios rezoliucijos 5 punkte Seimas pasiūlė Vyriausybei per du mėnesius Seimui pateikti įstatymo dėl valstybės turto privatizavimo ne pagal valstybinio turto privatizavimą reglamentuojančius įstatymus sustabdymo ir valstybinių bei valstybinių akcinių įmonių, neprivatizuotų pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, perregistravimo į akcines bei uždarąsias akcines bendroves pasekmių likvidavimo projektą bei įstatymo (įstatymo pataisų) projektą, pagal kurį rejestro tvarkytojas, gavęs atitinkamų kontroliuojančių institucijų išvadą, galėtų panaikinti akcinio kapitalo padidinimo registravimą arba Ekonomikos ir Finansų ministerijos galėtų taikyti adekvačias ekonomines sankcijas toms valstybinėms įmonėms, kurios savavališkai, neatsiskaičiusios su biudžetu ir kreditoriais, panaudojo likutinį pelną akciniam kapitalui padidinti, būtų atkurtas socialinis teisingumas, pažeistas priėmus įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, lėmusius, kad likutinis pelnas tapo ne kapitalo savininko, bet atskiro kolektyvo nuosavybe.
Tačiau Vyriausybė į tokius Seimo suformuluotus siūlymus neatsižvelgė ir nepritarė Valstybės kontrolės siūlymams dėl nustatytų pažeidimų ištaisymo būdų. Atkreiptinas dėmesys, kad per 1996 metus nė vienas iš Valstybės kontrolės 1996 m. sausio 20 d. ataskaitos Nr. 10 „Dėl valstybei priklausančių akcijų atstovavimo būklės“ pateiktų pasiūlymų nebuvo įgyvendintas.
7. 1995 metų liepos 5 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymas, kuris numatė investicinių bendrovių steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo, valdymo ir veiklos ypatumus, investicinių bendrovių veiklos valstybinę priežiūrą, akcininkų teises bei pareigas ir teisių apsaugos priemones, taip pat šis įstatymas nustatė investicinių akcinių bendrovių, įsteigtų iki jo įsigaliojimo dienos ir veikiančių valstybiniam turtui privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, reorganizavimo į investicines bendroves tvarką.
1. 1993 metų Valstybės kontrolės departamento rašte Nr. 01-05-1329 nurodoma, kad Lietuvos Respublikos kontrolės departamento įstatymo 9 straipsnio 5 punktas įpareigoja departamentą kontroliuoti, ar tikslingai panaudojamos iš valstybės biudžeto gautos paskolos bei kitos valstybės subsidijos, ir tikrinti ekonominę būklę tų įmonių, įstaigų ir organizacijų, kurių paskolų ar sutartinių įsipareigojimų vykdytoja yra valstybė. Todėl Valstybės kontrolės departamentas 1994 metų pirmą pusmetį numato patikrinti, kaip Finansų ministerija ir Lietuvos bankas organizuoja ūkinių subjektų, paėmusių užsienio paskolą, gaunamą Lietuvos valstybės vardu, ūkinės veiklos kontrolę. Lietuvos bankas ir Finansų ministerija privalo kasmet teikti informaciją Seimui apie Lietuvos valstybės užsienio skolos būklę. Kad ši informacija būtų visapusiškesnė ir objektyvesnė, Valstybės kontrolės departamentas numato kartu pateikti ir savo išvadas dėl valstybės užsienio skolų būklės. Atsižvelgiant į tai, kad tai nauja darbo funkcija, nuo 1993 metų departamentas planuoja pradėti savarankišką (nepriklausomą nuo kitų valstybės institucijų) valstybės paskolų gavimo, naudojimo ir grąžinimo analizę.
2. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas jau nuo 1993 m. pradėjo kalbėti apie valstybės skolos bei skolinimosi teisinio reglamentavimo problemiškumą. Valstybės kontrolės departamentas 1993-10-07 raštu Nr. 410-185, atsakydamas į Lietuvos Respublikos Seimo narių E. Kunevičienės, J. Listavičiaus, A. Endriukaičio, R. Ozolo, S. Malkevičiaus, J. Tartilo, E. Bičkausko paklausimą, iškėlė valstybės skolos teisinio reglamentavimo problemą. Taip pat 1995-05-25 rašte Nr. 120-1-946 Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1995-05-25 pažymoje „Dėl valstybės vidaus skolos įvertinimo“ pabrėžiama, kad valstybės vidaus skola yra teisiškai neapibrėžta, jos pripažinimo, nustatymo, įvertinimo ir apskaitos tvarka norminių aktų nereglamentuota. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento 1995-12-14 ataskaitoje „Dėl valstybės užsienio skolos įvertinimo“ teigiama: „atsižvelgiant į tai, kad iki šiol Respublikoje nėra Valstybės skolos (skolinimosi) įstatymo, kuriame būtų apibrėžta užsienio paskola (valstybės vardu, su Vyriausybės garantija) ir vidaus skola, garantijų suteikimas, paskolų administravimas ir apskaita, ūkio subjektų bei paskolas aptarnaujančių bankų atsakomybė, Investicinių projektų ekspertų komisija bei šakinės ministerijos nepakankamai įvertina atskirų ūkio subjektų investicinių projektų verslo planus, nereikalauja audito išvadų ir kitos informacijos (finansinės atskaitomybės) pagrįstoms išvadoms pateikti, atskiri ūkio subjektai bei komerciniai bankai panaudoja užsienio paskolas ne pagal paskirtį, siūlome priimti Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymą. 1996-02-28 Valstybės kontrolės ataskaitoje „Dėl valstybės užsienio skolos vertinimo 1996 m. sausio 1 d. būklei“ dar kartą yra akcentuojama ši problema.
3. 2005-11-30 Komisijos posėdyje dalyvavęs buvęs Valstybės kontrolės departamento darbuotojas V. Jarmala teigė, kad „Biudžetinių įstaigų kontrolės skyriuje atsirado Valstybės skolos kontrolės poskyris, susidomėjimo valstybės skola užuomazgos (...) 1993 m. 1994 m. buvo padarytas pirmas apibendrinimas dėl valstybės skolos padėties Lietuvoje (...) ir mes (Valstybės kontrolės departamentas – Komisijos pastaba) pasiūlėme įsteigti tokią instituciją, kuri reguliuotų skolinimosi procesą“.
4. Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymas, sureguliavęs santykius, susijusius su valstybės skola vidaus ir užsienio kreditoriams, buvo priimtas tik 1996 m. rugpjūčio 22 d., atsižvelgiant tai, kad Valstybės kontrolės departamentas šią problemą jau kėlė nuo 1993 metų.
1. 2005-10-12 Komisijos posėdyje dalyvavo buvęs vidaus reikalų ministras R. Vaitiekūnas. Jis dėl atsakomybės už tam tikrus pažeidimus reglamentavimo paaiškino, kad „reikia pažiūrėti plačiąja prasme, kas vyko tuo metu Lietuvos valstybėje. (...) 1989–1992 metai buvo nusikalstamumo pikas Lietuvoje. (...) Ekonominiai procesai ženkliai pralenkė teisės aktų egzistenciją: Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas. Mes dirbome senais metodais, kiek įmanoma, teikėme siūlymus Seimui, Vyriausybei, kad galima būtų užkaišioti kai kurias skyles, kurios egzistavo teisės aktuose, bet tai buvo tik lopymas, ėjimas iš paskos...“.
2. 1990 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo ir papildymo ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo“ (Žin., 1990, Nr. 19-495). Šis įstatymas numatė patraukimą administracinėn atsakomybėn už vertimosi ūkine veikla tvarkos pažeidimą (toliau – ATPK, 172 straipsnis), vertimąsi uždrausta ūkine veikla (ATPK 173 straipsnis) ir baudžiamąją atsakomybę už vertimąsi uždrausta ūkine veikla, jeigu jis padarytas po to, kai buvo paskirta administracinė nuobauda už tokį pažeidimą (Baudžiamojo kodekso, toliau – BK, 162 straipsnis).
3. 1991 m. liepos 18 d., siekdama nustatyti atsakomybę už Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo pažeidimus, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso, Baudžiamojo kodekso ir Darbo įstatymų kodekso pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1991, Nr. 22-568). Šiuo įstatymu Administracinis teisių pažeidimo kodeksas buvo papildytas keturioliktuoju1 skirsniu „Administraciniai teisės pažeidimai valstybinio turto privatizavimo srityje“. Tarp jų buvo numatyta administracinė atsakomybė už informacijos apie privatizuojamą valstybinį turtą nepaskelbimą arba iškraipymą (ATPK 2151 straipsnis), valstybinio turto privatizavimo tvarkos pažeidimą (ATPK 2153 straipsnis), investicinių sąskaitų tvarkymo ir apmokėjimo už įsigyjamą privatizavimo objektą (akcijas) taisyklių pažeidimą (ATPK 2154 straipsnis). Tuo pačiu įstatymu buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybinio turto privatizavimo dokumentų suklastojimą ar suklastotų dokumentų panaudojimą (BK 2071 straipsnis).
4. 1993 m. sausio 28 d. įsigaliojo įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1993, Nr. 5-90). Jis papildė Baudžiamąjį kodeksą 1621 straipsniu (aplaidus apskaitos tvarkymas), 1623 straipsniu (neteisingų duomenų apie pajamas pateikimas), 1624 straipsniu (neteisėta įmonės veikla), 1625 straipsniu (neteisėtos finansinės operacijos).
5. Tik 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1994, Nr. 60-1182). Šiame įstatyme Baudžiamojo kodekso ypatingoji dalis papildyta nusikaltimais ūkininkavimo tvarkai (BK penkioliktasis skirsnis) ir finansams (BK šešioliktasis skirsnis), inter alia 313 straipsniu, numatančiu atsakomybę už apgaulingus pareiškimus apie įmonės veiklą, 314 straipsniu, numatančiu atsakomybę už paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį, 315 straipsniu, numatančiu atsakomybę už tyčinį bankrotą.
6. 1995 m. liepos 4 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo“. Juo buvo sugriežtintos sankcijos už paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį (314 straipsnis) ir piktnaudžiavimą pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje (321 straipsnis). Taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamas kodeksas buvo papildytas 3211 straipsniu, numatančiu patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už aplaidumą komercinėje, ūkinėje, finansinėje ar profesinėje veikloje.
7. 1996 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso 35, 311, 314, 315, 316, 318, 319, 320, 321, 3211, 324 straipsnių pakeitimo ir papildymo 3261, 3262, 3291, 3292, 3293 straipsniais įstatymą (Žin., 1996, Nr. 9-217) (projektą rengė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija; projektą pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybė). Įstatymo projektas buvo parengtas vadovaujantis 1995 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. I-1167 „Dėl neatidėliotinų priemonių bankininkystės problemoms spręsti“ 1 punkto 2 papunkčio penktąja ir šeštąja pastraipomis, kuriose siūloma Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos įstatymų pakeitimo, nustatant paskolas paėmusių ir su jų panaudojimu susijusių asmenų baudžiamąją ir turtinę atsakomybę dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo, griežtesnes sankcijas už įsipareigojimų nevykdymą ir priemones suteiktoms paskoloms išreikalauti. Šis projektas buvo sujungtas su Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros parengtu įstatymo projektu ir pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui 1996 m. sausio 9 d. Seime buvo nuspręsta svarstyti bendrą sujungtą projektą ypatingos skubos tvarka. 1996 m. sausio 10 d. priėmus šį įstatymą buvo sugriežtinta atsakomybė už paskolos panaudojimą ne pagal paskirtį (BK 314 straipsnis), skolininko nesąžiningumą ar apgaulę (BK 316 straipsnis). Taip pat papildytas BK 35 straipsnis, numatyta griežtesnė atsakomybė, privalomas turto konfiskavimas už nusikaltimą, numatytą BK 321 straipsnyje. Taip pat įstatymas išplėtė ir sugriežtino atsakomybę už BK 321 straipsnyje numatyto piktnaudžiavimo pasitikėjimu komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje padarymą. Taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 3261 straipsniu (neteisėtas banko paskolos išdavimas), 3262 straipsniu (nepateisinamai rizikinga banko operacija), 3291 straipsniu (banko paskolos gavimas apgaule), 3292 straipsniu (piktybinis vengimas sugrąžinti paskolą). Įstatymu buvo pakeistas BK 324 straipsnis, numatantis patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už žinomai neteisingų duomenų apie pajamas arba pelną pateikimą (ankstesnėje nusikaltimo sudėtyje buvo numatyta atsakomybė tik už neteisingų duomenų apie pajamas pateikimą), tuo pačiu buvo išplėstas nusikaltimo subjektų ratas: nuo įstatymo įsigaliojimo už šio nusikaltimo padarymą privalėjo atsakyti baudžiamąja tvarka ne tik fiziniai asmenys, bet ir juridinių asmenų bei juridinio asmens teisių neturinčių įmonių vadovai ir savininkai.
8. Kokia buvo fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su koncernu EBSW, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose?
1. Iš Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti (toliau – Komisija) turimų dokumentų matyti, kad investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ (toliau – IAB IKHK) steigėjai buvo fizinių asmenų grupė: Algirdas Pašukevičius, Gintaras Petrikas, Igoris Snetkovas, Kęstutis Armaitis, Marija Snetkova. Jie 1992-04-29 bendrovės įstatus įregistravo Kauno miesto valdybos Rejestro tarnyboje. 1992-10-27 Kauno mero potvarkiu Nr. 1942, registracijos Nr. AB-92-449, įmonei suteikiamas kodas 3331144.
3. 1992-10-27 Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 1942, registracijos Nr. AB 92-449, įregistruota IAB IKHK, įmonės kodas 3331144. Bendrovė įregistruota nepažeidžiant tuo metu galiojusių įstatymų. Stebėtojų tarybos pirmininku išrinktas A. Pašukevičius, tarybos nariais G. Petrikas ir N. Končienė. Minėtos bendrovės valdybos pirmininke išrinkta J. Barysienė. Ji paskirta bendrovės direktore. Valdybos nariais išrinkti D. Kuncaitienė (ji paskirta ir vyr. buhaltere) ir K. Armaitis.
4. IAB IKHK įstatuose (su vėlesniais pakeitimais) buvo numatytos šios veiklos rūšys:
– investicinių lėšų investavimas į privatizuojamą valstybinį turtą aukcionuose arba viešai pasirašant akcijas;
– fondų biržos veikla, biržos operacijos su fondinėmis vertybėmis;
– konsultacinės paslaugos finansiniais klausimais;
– finansinis lizingas;
– finansinis tarpininkavimas;
– nupirktų akcijų paketų valdymas;
– operacijos su nekilnojamuoju turtu;
– didmeninė, mažmeninė ir komisinė prekyba;
– užsienio prekybos pirkimo–pardavimo operacijos.
5. IAB IKHK įstatuose nebuvo numatyta įsteigti kredito įstaigą arba užsiiminėti kreditine veikla. Taip pat nebuvo prašoma Lietuvos banko išduoti leidimą vykdyti šią veiklą ir tokio leidimo bendrovė neturėjo.
6. 1993 m. kovo 23 d. IAB IKHK stebėtojų taryba, susidedanti iš jos pirmininko A. Pašukevičiaus, narių G. Petriko ir N. Končienės, priėmė sprendimą pateikti akcininkų susirinkimui svarstyti klausimą, ar bendrovės valdyba turi teisę garantuoti akcinės bendrovės turtu, prisiimdama skolinius įsipareigojimus.
7. 1993 m. kovo 31 d. IAB IKHK akcininkų susirinkime buvo svarstytas valdybos prašymas ir priimtas nutarimas, suteikiantis valdybai teisę bendrovės turtu laiduoti bendrovės skolinius įsipareigojimus. Tačiau šiame akcininkų susirinkimo protokole neužfiksuota, kas susirinkimui pateikė šį valdybos prašymą ir kokiu būdu šis prašymas buvo apsvarstytas.
8. Iš Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. (toliau – teismas) aprašomosios nuosprendžio dalies matyti, kad nepaisant to, kad IAB IKHK akcininkų susirinkimas bendrovei nesuteikė teisės rinkti iš gyventojų indėlius, minėtos bendrovės valdybos nariai J. Barysienė, K. Armaitis ir akcininkas V. Krasnickas priėmė sprendimą IAB IKHK vardu imti paskolas iš gyventojų. Valdybos posėdžio protokole nurodyta, kad paskolos iš gyventojų bus imamos tam, kad būtų užtikrinta efektinga bendrovės veikla ir skatinama įsigytų įmonių ūkinė veikla.
9. Tokiam valdybos posėdžio sprendimui 1993 m. balandžio 15 d. pritarė ir stebėtojų tarybos nariai G. Petrikas, A. Pašukevičius ir N. Končienė. Savo nutarime jie nurodė: „Pritarti valdybos posėdžio nutarimui imti paskolas iš gyventojų, kad būtų užtikrinta privatizuotų įmonių veikla. Pritarti šios veiklos organizavimui“.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ 2.1 punkte yra nurodyta, kad „investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėse sąskaitose turimas investicines lėšas“. Šį nutarimą Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino netekusiu galios 1998 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 218.
11. Organizuoti pinigų rinkimą pavesta V. Krasnickui, o minėtos bendrovės direktorė J. Barysienė įgaliota sudaryti su V. Krasnicku pavedimo sutartį, kurioje V. Krasnickui turi būti suteikiami visi įgaliojimai dėl piniginių lėšų tvarkymo, disponavimo bei jų panaudojimo tikslingumo. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad pavedimo sutartis su akcininku V. Krasnicku turėjo būti sudaryta neatlygintinai.
12. 1993 m. balandžio 14 d. buvo pasirašyta pavedimo sutartis tarp bendrovės direktorės J. Barysienės ir V. Krasnicko. Šios sutarties 3.2 punkte nurodyta įgaliotiniui V. Krasnickui organizuoti paskolų ėmimą, gautų piniginių lėšų tvarkymą, disponavimą ir jų panaudojimo tikslingumą, nors, kaip jau minėta, 1993 m. kovo 31 d. IAB IKHK akcininkų susirinkime nebuvo priimtas nutarimas organizuoti paskolų ėmimą.
13. Iš Komisijoje turimų dokumentų matyti, kad susirinkimo darbotvarkėje buvo svarstomas klausimas atidaryti IAB IKHK filialus laikinam lėšų priėmimui iš gyventojų. Valdybos nariai J. Barysienė, K. Armaitis ir D. Kuncaitienė bendru sutarimu nutarė leisti V. Krasnickui savo nuožiūra atidaryti filialus laikinam lėšų priėmimui iš gyventojų.
14. Vykdant šį nutarimą, nuo 1993 m. balandžio mėnesio įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose V. Krasnicko iniciatyva buvo įsteigti 34 IAB IKHK indėlių iš gyventojų priėmimo–grąžinimo punktai (filialai), o nuo 1994 m. pabaigos šiuose punktuose buvo įformintos Komercijos ir kredito banko valiutos keityklos.
15. Minėtuose punktuose indėlių iš gyventojų priėmimo–grąžinimo operacijas vykdė ne mažiau kaip 57 samdomi darbuotojai, kurie iki 1994 m. birželio mėn. buvo įdarbinti EBSW pavaldžiose UAB „Konsultacinis centras“, kurio direktoriumi buvo K. Armaitis, ir UAB Kauno holdingo kompanija, kurios direktoriumi buvo A. Pašukevičius. 34 punktų darbuotojai buvo įforminti antraeilėms pareigoms Komercijos ir kredito banke valiutos keityklų kasininkais kontrolieriais. Nors šie darbuotojai užmokestį gaudavo iš UAB „Konsultacinis centras“ ir UAB Kauno holdingo kompanija, tačiau faktiškai buvo pavaldūs IAB IKHK direktorei J. Barysienei ir šios bendrovės akcininkui V. Krasnickui, pavedimo sutartimi organizavusiam indėlių iš gyventojų priėmimą.
16. Nors IAB IKHK valdybos 1994 m. balandžio 14 d. nutarimu V. Krasnickas buvo įpareigotas rinkti paskolas iš gyventojų ir disponuoti surinktomis lėšomis, tačiau lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartys su gyventojais buvo sudaromos bendrovės vardu, kurias pasirašydavo direktorė J. Barysienė. Surinkti pinigai buvo pajamuojami bendrovės kasoje, o iš kasos pinigai išduodami išrašant išlaidų orderius, kuriuos pasirašydavo direktorė J. Barysienė ir buhalterės D. Kuncaitienė bei E. Markevičienė.
17. Tai reiškia, kad IAB IKHK valdybos nutarimas, įpareigojantis V. Krasnicką rinkti paskolas iš gyventojų ir disponuoti surinktomis lėšomis, nebuvo vykdomas nuo jo priėmimo dienos, o sudaryta pavedimo sutartis tarp direktorės J. Barysienės ir V. Krasnicko nebuvo vykdoma nuo jos pasirašymo dienos.
18. IAB IKHK per spaudą, radijo ir televizijos laidas plačiai reklamavo indėlių priėmimą iš gyventojų, didelį palūkanų mokėjimo procentą, garantavo indėlių saugumą. Reklaminė kampanija prasidėjo nuo 1993 m. balandžio mėnesio su niekur tuo metu neįregistruota EBSW koncerno emblema. Reikia pažymėti, kad sąvokos „koncernas EBSW“ samprata teisiniu požiūriu nebuvo aiški, nes ji tuo metu nebuvo apibrėžta teisės aktuose. Ši sąvoka buvo apibrėžta tik 1993 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 601. Šiuo nutarimu buvo patvirtinti Koncernų, konsorciumų ir įmonių asociacijų steigimo ir veiklos nuostatai.
19. IAB IKHK pinigai buvo priimami iš gyventojų ir lėšos pajamuojamos kasoje nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. Pinigai buvo forminami „Lėšų priėmimo laikinam naudojimui“ sutartimis. Šias sutartis pasirašinėdavo bendrovės direktorė J. Barysienė ir indėlininkas. Sutartys buvo numeruojamos, nurodoma jų sudarymo data, priimta lėšų suma, indėlių priėmimo ir išdavimo terminai, metinių palūkanų procentai bei kiti būtini rekvizitai.
20. Sudarytos sutartys atitiko Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio „Dokumentai, turintys juridinę galią“ reikalavimus (Žin., 1992, Nr. I-2654). Sutartyse panaudoti rekvizitai bei sutarčių forma atitiko bankuose naudojamų indėliams iš gyventojų priimti sutarčių formą. Sudarytose su gyventojais sutartyse pinigus įnešęs asmuo vadinamas indėlininku, o piniginės lėšos indėliais. IAB IKHK faktiškai priiminėjo indėlius, mokėjo palūkanas, tai yra vykdė neįregistruoto banko funkcijas (Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997-03-08 aktas (toliau – Revizijų departamento aktas).
21. Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 471 straipsnį (1991-10-29 įstatymo Nr. I-1935 redakcija) valstybė garantavo tik piliečių indėlių, įdėtų į valstybines taupomąsias kasas ir kitas kredito įstaigas, saugumą ir išmokėjimą, o ne indėlių, patikėtų įvairių rūšių įmonėms. Indėlio sąvoka buvo apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4681 straipsnyje (1998-06-11 d. įstatymo Nr. VIII-780 redakcija).
22. Paminėtina, kad IAB IKHK įregistruota 1992-10-27 Kauno miesto mero potvarkiu. 1990-09-25 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnis leido bendrovėms skolinti ir skolintis pinigines lėšas už palūkanas, nustatomas sutartimis.
23. IAB IKHK veikimo metu galioję įstatymai nedraudė mokėti palūkanas už pasiskolintas pinigines lėšas. Akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnis suteikė bendrovei teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus, skolinti nuosavo kapitalo lėšas ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimis.
24. Tuomet galiojantis Lietuvos Respublikos įmonės įstatymo 12 straipsnis nurodė, kad „įmonė turi teisę užsiimti bet kokia ūkine komercine ar kitokia veikla, nesuvaržyta šiuo ar kitais įstatymais, įmonės įstatais, jos steigimo sutartimi ar kitais įmonės steigimo dokumentais arba kitaip neuždrausta“.
25. Lietuvos banko įstatymo 16 straipsnyje (1990-02-13, Nr. XI-3679) buvo numatyta, kad „bet kuri kredito įstaiga Lietuvos Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu“.
26. 1995-12-20 įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 12 ir 14 straipsnių pakeitimo“ (Žin., 1995, Nr. 107-2395) 12 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtina norma, draudžianti skolintis pinigines lėšas iš fizinių asmenų.
27. IAB IKHK, neturėdama Lietuvos banko leidimo, vykdė neteisėtą stambaus masto įmonės kreditinę veiklą, nenumatytą bendrovės steigimo dokumentuose. Tokiais veiksmais IAB IKHK pažeidė Lietuvos banko įstatymo (Žin., 1990, Nr. 7-172) 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą, kad bet kuri kredito įstaiga Respublikoje gali būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu, tačiau tokio leidimo IAB IKHK neturėjo (Generalinės prokuratūros raštas).
28. Surinkti iš gyventojų indėliai IAB IKHK buvo pajamuojami ir apskaitomi bendrovės kasoje, tačiau piniginės operacijos buvo vykdomos aplenkiant bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą (Revizijų departamento aktas).
29. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad indėliai iš gyventojų bei juridinių asmenų ir paskolos iš juridinių asmenų buvo priimami grynais pinigais ir pajamuojami bendroje kasoje.
Revizijos metu buvo nustatyta, kad indėlių iš gyventojų buvo priimta:
– nuo 1993-04-20 iki 1993-12-31 – 7 133 671,85 Lt;
– nuo 1994-01-01 iki 1994-12-31 – 267 052 813,10 Lt;
– nuo 1995-01-01 iki 1995-06-06 – 70 160 791,21 Lt. Tai reiškia, kad IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. priėmė indėlių ir užpajamavo kasoje 344 mln. 347 tūkst. 276 Lt.
31. 1993-08-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos pinigų įstatymui ir Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymui, buvo uždrausta ūkio subjektams bei fiziniams asmenims vidaus atsiskaitymams naudoti užsienio valiutą.
32. Nuo 1993 m. rugpjūčio 23 d. IAB IKHK buhalterinėje apskaitoje valiutos apskaita nebuvo tvarkoma. Tačiau bendrovė ir toliau priiminėjo, grąžindavo indėlius ir mokėdavo palūkanas valiuta. Gautus indėlius pagal sutartis valiuta perskaičiuodavo pagal tos dienos lito kursą ir kasoje užpajamuodavo litus (Revizijų departamento aktas).
33. 1994–1995 metais pagal sutartis (revizijos pradžioje) iš gyventojų buvo priimta indėlių: 9 mln. 85 tūkst. 450 JAV dolerių ir 1 mln. 173 tūkst. 4 Vokietijos markės. Kadangi užsienio valiuta kasoje buvo apskaitoma ne valiutinėje kasoje, o perskaičiavus pagal tos dienos lito kursą, Revizijų departamentas, atlikdamas patikrinimą, negalėjo nustatyti valiutos panaudojimo.
34. Iš surinktų iš gyventojų 344 mln. 347 tūkst. 276,16 Lt buvo įnešta į atsiskaitomąją sąskaitą tik 1 mln. 625 tūkst. 382 Lt, 483 tūkst. Lt – į depozitinę (litais) sąskaitą ir į depozitinę (valiutinę) sąskaita įnešta 270 tūkst. JAV dolerių ir 90 tūkst. Vokietijos markių arba, perskaičiavus į litus, 1 mln. 227 tūkst. 228,15 Lt. Iš viso įnešta į banką 3 mln. 385 tūkst. 610,15 Lt arba 10 procentų surinktų lėšų (Revizijų departamento aktas).
35. Iki 1996-07-01 buvo grąžinta indėlių gyventojams 266 mln. 916 tūkst. 755 Lt, juridiniams asmenims – 8 mln. 610 tūkst. 375 Lt, papildomai įskaitant 3 435 Lt sumą, gautą pasikeitus valiutos kursui (Revizijų departamento aktas).
36. Komisija mano, kad tokie IAB IKHK (direktorė J. Barysienė) veiksmai neatitiko 1993 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo reikalavimų (1993-07-07, Nr. I-202). Šio įstatymo 3 straipsnyje yra imperatyvi norma, nusakanti, kad operacijas užsienio valiuta atlieka tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą;
– tokie IAB IKHK direktorės J. Barysienės veiksmai neatitiko ir Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 6 ir 15 straipsnių reikalavimų (1999-06-16, Nr. I-2654), nes šio įstatymo 6 straipsnyje yra imperatyvi norma, kad „Buhalterinė apskaita tvarkoma naudojant Lietuvos Respublikoje galiojantį piniginį vienetą. Operacijos, vykdomos užsienio valiuta, apskaitoje perskaičiuojamos nustatytu kursu.“;
– J. Barysienės veiksmai neatitiko Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnio nuostatos, kad „Vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas“, reikalavimų. Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitas mokėjimo priemones, išskyrus litą. Įvedus litą, visi finansiniai aktai, skolų ir pasižadėjimų dokumentai bei sutartys, mokėjimai ir atsiskaitymai atliekami litais“.
37. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl laikinosios atsiskaitymų tvarkos ir sąlygų“ (1993-07-14, Nr. I-218 redakcija) 1 straipsnio reikalavimus valstybinės, valstybinės akcinės, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės tarpusavyje atsiskaito ne grynais pinigais, o pavedimais per bankus. IAB IKHK direktorė J. Barysienė, vyr. buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė minėto įstatymo reikalavimus sistemingai pažeidinėjo ir surinktus iš gyventojų indėlius stambiomis sumomis išdavinėjo iš kasos įvairioms akcinėms bendrovėms bei uždarosioms akcinėms bendrovėms grynais pinigais, nors tiek investicinė akcinė bendrovė Investicinė Kauno holdingo kompanija, tiek ir organizacijos, kurioms buvo išduodami pinigai, turėjo atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose (Revizijų departamento aktas).
38. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad nuo 1993 m. rugsėjo mėnesio iki 1996 m. liepos 1 d. IAB IKHK iš kasos išdavė 21 organizacijai 66,7 mln. Lt, o į kasą užpajamavo (iš juridinių asmenų) – 79,6 mln. Lt grynų pinigų.
39. Komisija, atsižvelgdama į didelę tyrimo apimtį, nutarė išnagrinėti kelis epizodus, susijusius su IAB IKHK sutarčių lėšoms iš juridinių asmenų priimti sudarymu. Komisija mano, kad šiuose epizoduose atsiskleidžia IAB IKHK netinkami procesai sprendžiant pinigų priėmimo, grąžinimo ir palūkanų išmokėjimo klausimus:
– IAB „Statybinių medžiagų investicija“ direktorė E. Stakauskienė 1993 m. gegužės 7 d. sudarė sutartį Nr. 1 su IAB IKHK ir į šios bendrovės kasą įmokėjo 615 JAV dolerių (3 324 75 Lt). Pagal 1994 m. gegužės 9 d. sudarytą sutartį Nr. 3 į bendrovės kasą įmokėjo 4 528 Lt, pagal 1994 m. gegužės 20 d. sudarytą sutartį Nr. 7 – 222 800 Lt, pagal 1994 m. rugpjūčio 24 d. sudarytą sutartį Nr. 24 – 259 562 Lt ir pagal 1994 m. lapkričio 10 d. sutartį Nr. 26 – 6 158 Lt. Iš viso investicinė akcininkė bendrovė „Statybinių medžiagų investicija“ IAB IKHK kaip indėlininkė įmokėjo 496 372,75 Lt. Indėlis „Statybinių medžiagų investicijai“ grąžintas (pagal koeficientą 1 JAV doleris – 4 Lt), priskaityta ir išmokėta 76 147 54 Lt palūkanų (Revizijų departamento aktas).
40. Analogiškai savo lėšas investavo ir EBSW grupės investicinės akcinės bendrovės, pavyzdžiui:
– Investicinė akcinė bendrovė „Trikotažo investicija“. Ši bendrovė kaip indėlį pagal sutartis Nr. 2, 4, 10, 23, 27 įmokėjo į IAB IKHK kasą 519 000,35 Lt. Indėlis grąžintas, priskaityta ir išmokėta 84 187,53 Lt palūkanų;
– IAB „Bituko investicija“ į bendrovės kasą kaip indėlį pagal sutartis Nr. 9 ir Nr. 22 įmokėjo 313 925 Lt. Indėlis grąžintas, priskaityta ir išmokėta 46 729,88 Lt palūkanų;
– IAB „Prekybos investicija“ į bendrovės kasą kaip indėlį pagal sutartis Nr. 5 ir Nr. 25 įmokėjo 272 790 Lt. Indėlis grąžintas, priskaityta ir išmokėta 40 606,65 Lt palūkanų;
– IAB „Vilinvest“ į bendrovės kasą kaip indėlį pagal sutartis Nr. 8 ir Nr. 20 įmokėjo 136 395 Lt. Indėlis grąžintas, priskaityta ir išmokėta 20 303,33 Lt palūkanų;
– IAB „Farmacija“ į bendrovės kasą kaip indėlį pagal sutartis Nr. 1 ir Nr. 19 įmokėjo 433 650 Lt. Indėlis buvo grąžintas, priskaityta ir išmokėta 64 552, 25 Lt palūkanų;
– IAB „Nekilnojamasis turtas“ į bendrovės kasą kaip indėlį pagal sutartis Nr. 12 ir Nr. 18 įmokėjo 155 880 Lt. Indėlis buvo grąžintas, priskaityta ir išmokėta 23 322,60 Lt palūkanų. Būtina pažymėti, kad tokie ir panašūs veiksmai buvo atlikti ir su kitais juridiniais asmenimis.
41. UAB „Snita“ 1994 m. gegužės 25 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 7 už G. Petriką įmokėjo į IAB IKHK kasą – 1 131 891 Lt ir sudarė sutartį Nr. 14. Pagal šią sutartį G. Petrikui grąžintas indėlis 1 131 891 Lt ir išmokėta 902 683 Lt palūkanų (Revizijų departamento aktas).
42. 1994 m. balandžio 25 d. UAB „Snita“, atsiskaitydama su kreditoriumi I. Snetkovu, už I. Snetkovą įmokėjo į IAB IKHK kasą – 1 516 051 Lt ir I. Snetkovo vardu sudarė sutartį su IAB IKHK. Pagal šią sutartį 1995 m. balandžio 3 d. išmokėta 1 099 137 Lt palūkanų, 1995 m. balandžio 24 d. grąžintas 1 516 051 Lt indėlis (Revizijų departamento aktas).
43. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad G. Petriko ir I. Snetkovo indėliai buvo apskaityti kaip fizinių asmenų indėliai.
44. 1994 m. gegužės 24 d. UAB „Daiva“ direktorius V. Krasnickas sudarė sutartį su Komercijos ir kredito banku dėl 400 000 Lt kredito suteikimo 1 mėnesiui žaliavoms pirkti, mokant 5 procentus mėnesinių palūkanų. 1994 m. gegužės 26 d. su tuo pačiu banku V. Krasnickas sudarė antrą sutartį Nr. VK-94-98 dėl 450 000 JAV dolerių kredito suteikimo 1 mėnesiui žaliavoms pirkti, mokant 2,25 procento mėnesinių palūkanų. Pagal minėtas sutartis gautas kreditas (grynais pinigais) iš Komercinio ir kredito banko – 2 200 000 Lt 1994 m. gegužės 27 d. įmokėtas į IAB IKHK kasą ir sudaryta lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartis Nr. 13 vieneriems metams, mokant 102 procentus metinių palūkanų.
45. UAB „Daiva“ direktorius V. Krasnickas 1994 m. birželio 8 d. sudarė sutartį su Lietuvos valstybiniu komerciniu banku dėl 4 000 000 Lt kredito suteikimo 2 mėnesiams mazutui pirkti, mokant 60 procentų metinių palūkanų. Kreditas gautas grynais pinigais ir 1994 m. birželio 8 d. įmokėtas į IAB IKHK kasą, sudaryta sutartis Nr. 16 dėl indėlio priėmimo 10 mėnesių laikotarpiui, mokant 54 procentus metinių palūkanų.
46. Kaip jau minėta, IAB IKHK, be indėlių priėmimo iš gyventojų, ta pačia tvarka priiminėjo indėlius ir iš juridinių asmenų, mokėjo palūkanas. Tiek iš gyventojų, tiek iš juridinių asmenų indėliai buvo priimami grynais pinigais ir įtraukiami į kasos apskaitą. Indėliai iš juridinių asmenų buvo rinkti ir pajamuoti kasoje nuo 1993-05-07 iki 1995-05-13.
47. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad IAB IKHK per 1993–1995 metus iš juridinių asmenų priėmė 9 mln. 390 tūkst. 375,10 Lt indėlių, grąžino 8 mln. 606 tūkst. 940 Lt. Priskaityta palūkanų 3 mln. 230 tūkst. 77,19 Lt, išmokėta 2 mln. 480 tūkst. 33,85 Lt.
48. IAB IKHK, pagal sutartis iš įmonių priėmusi indėlius, juos naudojo atsiskaitymui su gyventojais, akcijoms pirkti bei kitoms išlaidoms dengti. Jų panaudojimas ekonominio efekto neatnešė (pelno negauta). Šioms bendrovėms išmokėta palūkanų 2 mln. 480 tūkst. 33,85 Lt. 1996-07-01 negrąžinta indėlių ir nesumokėta palūkanų – 1 mln. 530 tūkst. 43,34 Lt (Revizijų departamento aktas).
49. 1994 m. birželio 20 d. IAB IKHK direktorė J. Barysienė sudarė sutartį su EBSW grupės kontroliuojama UAB „Barvila“, pagal kurią indėlininkas UAB „Barvila“ sutinka laikyti IAB IKHK 4 600 000 Lt indėlį iki 1995-06-30. Kad įvykdytų šią sutartį, UAB „Barvila“ kreipėsi į Lietuvos valstybinį komercijos banką dėl 1 200 000 JAV dolerių kredito metalui pirkti. Kredito grąžinimą laidavo EBSW grupės kontroliuojama AB „Prekybos bazė – urmas“. Tuo pagrindu 1994-05-30 buvo sudaryta sutartis su Lietuvos valstybiniu komerciniu banku (K. Dabašinskaitė) ir UAB „Barvila“ (direktorius A. Jurkevičius) dėl 1 200 000 JAV dolerių kredito metalui pirkti. Kreditas pagal paskirtį nebuvo panaudotas, o konvertavus į litus – 4 600 000 Lt – perskolintas IAB IKHK.
51. 1993-07-15 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnyje buvo numatyta, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys ūkine komercine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas.
52. 1990-07-30 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (Nr. I-425) 30 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuosavą bendrovės kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, kapitalo rezervo fondas, pelno rezervo fondas ir pelnas.
53. 1993-11-9 Lietuvos Respublikos įstatymu (Nr. I-300) „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų, reglamentuojančių įmonių veiklą, pakeitimo ir papildymo 3 straipsniu“ Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 6 punktas buvo pakeistas – numatyta, kad bendrovė gali skolinti (tik nuosavo kapitalo lėšas) ir skolintis piniginių lėšų už palūkanas, nustatomas sutartimi.
54. 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymu (Nr. I-1145) „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ pakeitimo“ buvo pakeistas 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ 1 straipsnis – apribotas skolinamų pinigų kiekis, t. y. numatyta, kad ūkiniai subjektai, užsiimantys ūkine komercine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims pinigus, kurių suma negali būti didesnė už nuosavo kapitalo dydį.
55. 1993-09-29 IAB IKHK (J. Barysienė, D. Kuncaitienė ir K. Armaitis) visais balsais priėmė nutarimą skolintis lėšų iš 6 privatizuotų įmonių – iš AB „Žaliakalnio autotransportas“ – 367 144,25 Lt, AB „Kauno autocentras“ – 381 346 Lt, AB „Kelmės trikotažas“ – 202 297,89 Lt, AB „Kaišiadorių autotransportas“ – 52 500 Lt, AB „Ūla“ – 724,75 Lt ir AB „Palangos linas“ – 1 634 060,25 Lt. Iš viso – 2 638 073,14 Lt.
56. Šias lėšas nurodytos bendrovės (išskyrus AB „Žaliakalnio autotransportas“) 1993-09-29 pervedė į IAB IKHK sąskaitą. AB „Žaliakalnio autotransportas“ 1993-09-29 į IAB IKHK sąskaitą pervedė 340 000 Lt, 1993-10-14 – 27 144,25 Lt. Pavedimuose buvo nurodyta, kad lėšos skiriamos privatizavimo programai vykdyti.
57. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad praėjus dviem dienoms po valdybos nutarimo skolintis lėšas iš 6 privatizuotų įmonių, iš IAB IKHK kasos grynais pinigais buvo išduota UAB „Konsultacinis centras“ 1 mln. 100 tūkst. Lt indėlininkų lėšų privatizavimo programai vykdyti.
58. Iš įmonių gauti 2 mln. 610 tūkst. 928,89 Lt 1993 m. rugsėjo 30 d. buvo pervesti į Komercijos ir kredito banką valstybinės įmonės „Banga“ paimtai paskolai bei priskaičiuotoms palūkanoms padengti. Tačiau VĮ „Banga“ 1963 m. rugsėjo 29 d. gauna iš Valstybinio komercinio banko Kauno skyriaus 2 mln. 708 tūkst. 750 Lt paskolą ir už ją 1993 m. rugsėjo 30 d. perka AB „Lietuvos kuras“ akcijų.
59. 1993 m. gruodžio mėn. pabaigoje UAB „Konsultacinis centras“ padengė šioms įmonėms skolas, išskyrus AB „Ūla“, kuriai iki revizijos pabaigos nesumokėta 724,75 Lt skola. UAB „Konsultacinis centras“ padengtą skolą įskaitė į tarpusavio atsiskaitymus su IAB IKHK.
60. Lėšų skolinimas iš kai kurių bendrovių buvo įformintas klaidinančiomis sutartimis, kaip avansiniai mokėjimai už būsimas paslaugas ar materialines vertybes (Revizijų departamento aktas).
61. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 30 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo“ vykdymo“ 2.1 punkte nurodyta, kad investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėje sąskaitoje turimas investicines lėšas.
62. IAB IKHK, pažeisdama šiuos reikalavimus, už indėlininkų lėšas per kasą, atsiskaitytinius asmenis bei kitas įmones pirko iš antrinės akcijų apyvartos VĮ „Banga“ akcijų už 7 mln. 404 tūkst. 500 Lt, AB „Išlaužo žuvis“ akcijų už 391 tūkst. 500 Lt, AB „Plaušo plokštė“ akcijų už 446 tūkst. 340 Lt, AB „Alytaus autotransportas“ akcijų už 323 tūkst. Lt, AB „Nuklonas“ akcijų už 1 mln. 602 tūkst. 284 Lt, AB „Urmas“ akcijų už 688 tūkst. 400 Lt, AB „Autoseifas“ akcijų už 742 tūkst. 891 Lt, UAB „Inkaro holdingas“ akcijų už 8 mln. 500 tūkst. Lt, AB „Kauno medis“ akcijų už 107 tūkst. 250 Lt, AB „Kauno ketaus liejykla“ akcijų už 96 tūkst. 472 Lt, UAB „Salve Baltija“ akcijų už 380 tūkst. Lt, UAB „Metropolis“ akcijų už 1 mln. 397 tūkst. Lt. Be to, už grynus indėlininkų pinigus pirko EBSW investicinių akcinių bendrovių akcijų už 4 mln. 900 tūkst. 712 Lt (Revizijų departamento aktas).
63. 1992 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 30 patvirtinta „Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarka“. Patvirtintos tvarkos 1 punkte nurodyta, kad investicinės akcinės bendrovės steigiamos privatizuojamam valstybiniam turtui aukcionuose arba viešai pasirašant akcijoms įsigyti, taip pat įgytam turtui valdyti bei operacijoms su įgytu privatizuojamu turtu (akcijomis) vykdyti. Tačiau IAB IKHK investavo lėšas ir į kai kurias uždarąsias akcines bendroves. 1995 metais apmokant iš kasos grynais pinigais, buvo nupirkta (sutartį pasirašė J. Barysienė) UAB „Inkaro holdingas“ akcijų už 8,5 mln. Lt. Tais pačiais metais perėmė už UAB „Snita“ skolai dengti UAB „Salve Baltija“ akcijų už 380 tūkst. Lt. 1995 metais J. Barysienė grynais pinigais iš išduoto avanso pirko UAB „Metropolis“ akcijų už 1 mln. 397 tūkst. 625 Lt.
64. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 30 patvirtintų investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarkos 8 punkte nurodyta, kad bendrovės investicijos į kitas investicines akcines bendroves negali būti didesnės kaip 10 procentų šių bendrovių įstatinio kapitalo.
65. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad IAB IKHK, pažeisdama šiuos reikalavimus, investavo didesnę lėšų sumą, negu nurodyta Vyriausybės nutarime. IAB „Šviesus rytojus“ įstatinis kapitalas 9 mln. 92 tūkst. 366 Lt, o investuota 2 mln. 297 tūkst. 770 Lt arba viršytas nustatytas investicijų limitas 1 mln. 338 tūkst. 534 Lt. Į šią bendrovę investuoti gryni pinigai per atsiskaitytinį asmenį V. Krasnicką 1995 metais – 2 087 860 Lt ir 1996 m. 209 910 Lt, superkant šios bendrovės akcijas iš privačių asmenų.
66. IAB IKHK nei valdybos nutarime, nei kituose pavedimuose nebuvo numatyta teisė perskolinti iš gyventojų gautus pinigus. Tačiau, nepaisant to, pinigai iš kasos grynais pinigais buvo išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba perduodamos akcijoms pirkti, patiriant didelių nuostolių dėl palūkanų už indėlius mokėjimo gyventojams ir bendrovėms (Revizijos departamento aktas).
67. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad nuo 1993 m. rugsėjo mėn. iki 1996 m. liepos 1 d. minėta bendrovė iš kasos išdavė 21 organizacijai 66,7 mln. Lt, o į kasą užpajamavo iš juridinių asmenų 79,6 mln. Lt grynų pinigų.
68. Tokiais veiksmais IAB IKHK valdybos nariai J. Barysienė, J. Kuncaitienė, V. Krasnickas, K. Armaitis ir administracijos direktorė J. Barysienė, vyr. buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims (1993-07-15 Įstatymas Nr. I-226). Šio įstatymo 1 straipsnyje yra nurodyta, kad „... ūkiniai subjektai, užsiimantys komercine ūkine veikla, gali skolinti fiziniams bei juridiniams asmenims tik nuosavo kapitalo lėšas“ (Revizijų departamento aktas).
69. V. Krasnickas 1994-01-06–1994-04-14 laikotarpiu per 6 kartus pagal kasos išlaidų orderius iš bendrovės kasos gavo 39 500 000 Lt. Išduodant pinigus jų panaudojimo paskirtis nebuvo nurodyta, taip pat nebuvo nustatytas atsiskaitymo terminas.
70. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad ant kasos išlaidų orderių dėl pinigų išdavimo ir gavimo pasirašydavo minėtos bendrovės direktorė J. Barysienė ir kaip pinigų gavėjas – V. Krasnickas. Ant kasos pajamų orderių nebūdavo nurodoma avanso suteikimo tikslas, kuris turėtų būti akcijų pirkimas, o paprasčiausiai būdavo nurodyta – pagal pavedimo sutartį.
71. V. Krasnickas, duodamas parodymus baudžiamojoje byloje, teisme nurodė, kad gautus iš kasos 39 500 000 Lt perskolino 32 fiziniams asmenims.
Komisija, atsižvelgdama į tai, kad asmenų, kuriems V. Krasnickas perskolino pinigus, yra labai daug, nusprendė paminėti tik keletą jų:
– 1994 m. sausio 1 d. 380 000 Lt paskolino A. Krušinskui, kuris vertėsi medienos verslu, turėjo lentpjūvę ir pažinojo G. Petriką. Pinigų negrąžino, juos teko priteisti civilinio proceso tvarka;
– A. Stašaičiui per keletą kartų paskolino 6 060 000 Lt. Piniginės lėšos buvo paskolintos per G. Petriką. Yra pasirašytas raštas su A. Stašaičiu dėl 4 300 000 Lt paskolos, tačiau šio klausimo be G. Petriko jis komentuoti negali;
– A. Grudzinskui UAB „Kauno brokerių kompanija“ paskolino 1 000 000 Lt tarpininkaujant S. Dalikui. Buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, įkeistas Birštono profilaktoriumas;
– D. Čepaičiui paskolino 600 000 Lt namo statybai. Šis namas bylos nagrinėjimo teisme metu buvo areštuotas, nes su D. Čepaičiu buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Paminėtina, kad pinigai buvo perskolinti ir kitiems fiziniams asmenims.
72. Dažnai, skolinant pinigines lėšas, nebūdavo sudaromos rašytinės sutartys, nesigilinama į skolininko nurodytą verslo planą, turtinę padėtį, galimybę juos grąžinti, nesant jokios turto įkeitimo sutarties. Tik jei skolininkas neišgalėdavo grąžinti skolos, V. Krasnickas prašydavo sudaryti rašytinę sutartį. Daug skolininkų nuo V. Krasnicko pasislėpė. Tokiu būdu į IAB IKHK kasą nebuvo grąžinta 24 227 942 Lt. Be to, V. Krasnickas teisme yra nurodęs, kad „Dėl kitų 3 000 000 Lt sumos, kurią yra gavęs iš investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ pripažįsta, kad tai jo suteikta avanso dalis, tačiau minėtą pinigų sumą G. Petrikas pasiėmė sau“. (Kauno apygardos teismo nuosprendis).
73. IAB IKHK direktorė ir jos valdybos pirmininkė J. Barysienė, išdavusi V. Krasnickui iš bendrovės kasos iš gyventojų surinktas pinigines lėšas, nenurodydama tikslios išduotų pinigų naudojimo paskirties, pagal savo pareigas visiškai nekontroliavo jų tolesnio panaudojimo, nors privalėjo tai daryti.
74. 1996-07-01 palyginus IAB IKHK kreditorinį įsiskolinimą fiziniams bei juridiniams asmenims su įsigytu už šias lėšas ir šios datos apskaičiuotu turtu (akcijomis) bei perskolintas ir neišreikalautas lėšas iš fizinių ir juridinių asmenų rezultatai yra:
– bendra skola fiziniams ir juridiniams asmenims (be palūkanų) – 99 819 260 Lt; (tarp jų – atskaičius įsiskolinimą už paslaugas – 99 668 395 Lt);
– lėšos, panaudotos akcijoms pirkti antrinėje apyvartoje, įtrauktos į apskaitą 1996-07-01 turto likučių, – 19 078 691 Lt;
– lėšos pas atsiskaitytinį asmenį V. Krasnicką, negrąžintos iki 1996-07-01, – 22 906 082 Lt;
– lėšos, išduotos juridiniams asmenims ir negrąžintos iki 1996-07-01 (be palūkanų), – 5 261 585 Lt;
– skolos kreditoriams viršija (1996-07-01) įsigyto turto už šias lėšas bei perskolintų ir negrąžintų lėšų kiekį – 52 422 037 Lt.
Pinigų likutis banko sąskaitoje bei kasoje 1996-07-01 – 7 286 Lt (Revizijų departamento aktas).
75. Dėl neteisėtos veiklos, renkant indėlius iš gyventojų bei skolinantis lėšas iš juridinių asmenų ir neracionaliai jas naudojant, padarytas bendrovei tiesioginis apyvartinių lėšų trūkumas 52,4 mln. Lt. Įskaitant 1996 m. liepos 1 d. duomenimis apskaičiuotas (iki bankroto bylos iškėlimo) gautinas palūkanas (1,1 mln. Lt) ir mokėtinas palūkanas (27,3 mln. Lt), bendras apyvartinių lėšų trūkumas iš operacijų su skolintomis lėšomis sudaro 78,6 mln. Lt (Revizijos aktas).
76. IAB IKHK paskolų ėmimo teisėtumas, limitai, palūkanų dydžiai oficialiai nebuvo svarstyti. Nebuvo svarstyti ir paskolų grąžinimo šaltiniai. Nebuvo programos ir ekonominių apskaičiavimų, kur bus panaudotos iš fizinių ir juridinių asmenų priimtos lėšos, kokiems objektams finansuoti jos bus skirtos. Nebuvo finansinių ir ekonominių apskaičiavimų, ar indėlininkams mokamas palūkanas padengs gautas ekonominis efektas investavus šiuos indėlius į įmonių veiklą, kada jis bus gautas, ar suėjus indėlių grąžinimo ir palūkanų išmokėjimo terminui bus finansinių bei turtinių išteklių jiems padengti.
77. Kaip jau minėta, IAB IKHK nuo 1993 m. balandžio 20 d. iki 1995 m. birželio 6 d. neturėdama Lietuvos banko leidimo atliko kredito įstaigos (banko) funkcijas, priimdama indėlius ir teikdama paskolas nacionaline valiuta.
78. 1995 m. birželio 6 d. buvo nutrauktas indėlių priėmimas, nes IAB IKHK nebesugebėjo atsiskaityti su indėlininkais.
79. Kaip minėta 1995-06-06 indėlių iš gyventojų priėmimas buvo nutrauktas, tačiau 1995 m. iš IAB IKHK kasos grynais pinigais buvo išmokėta bendrovėms, susijusioms su EBSW: UAB Kauno holdingo kompanija, IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Statybinių medžiagų investicija“, UAB „Konsultacinis centras“, IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“, LNPĮ „Statybos asociacija“, UAB „Inkaro holdingas“, UAB „Snita“ – 11 472 801,85 Lt. Be to, buvo išduota grynais pinigais vertybiniams popieriams pirkti A. Zinkevičienei, A. Federavičienei, J. Barysienei ir kt. – 650 118 Lt.
80. 1995-07-01 IAB IKHK apskaitos duomenimis, fiziniams asmenims už indėlius ir juridiniams asmenims už gautas paskolas skola buvo 112 mln. Lt, esant įregistruotam kapitalui 10,1 mln. Lt, o įskaitant rezervus bei gautą nuostolį, kapitalas buvo 7 mln. Lt žemiau aktyvų (raudonas kapitalo saldo). Išduoti avansai fiziniams asmenims ir perskolintos lėšos juridiniams asmenims sudarė 48,7 mln. Lt. Kasoje ir sąskaitoje revizuojamu laikotarpiu buvo 188 tūkst. Lt. Įskaičius faktiškai patirtas ir į sąnaudas nenurašytas priskaičiuotas ir išmokėtas palūkanas indėlininkams bei procentus už paskolas juridiniams asmenims – 34,5 mln. Lt ir veiklos išlaidas – 0,9 mln. Lt, minėtos bendrovės padėtis buvo beviltiška (Revizijų departamento aktas).
81. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad oficialus atsiskaitymas su indėlininkais per IAB IKHK kasą nevykdomas nuo 1995 m. liepos mėn., tačiau V. Krasnickas 1995-08-23 grąžino Antanui Deveikiui 30 000 Lt, Svetlanai Žaliavičienei 1995-09-04 – 23 500 Lt, Juozui Petrikui 1995-08-10 grąžino 10 000 Lt, 10 000 Lt ir 8 000 Lt, Kazimierui Juškai 1996-06-12 grąžino 42 904 Lt ir 3 500 Lt.
82. Komisija, susipažinusi su turimais dokumentais, daro išvadą, kad minėta bendrovė, vykdydama kasos operacijas, galimai pažeidė Valstybinio banko 1987-11-03 įsakymu Nr. 345 patvirtintų „Kasos operacijų vedimo taisyklių“ (galiojo iki 1994-04-29), Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko valdybos 1994-04-29 nutarimu Nr. 336 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir operacijų vykdymo taisyklių“ reikalavimus. Kasos operacijas atliko vyr. buhalterės D. Kuncaitienė ir E. Markevičienė. Į kasininko pareigas nebuvo paskirtas atskiras darbuotojas, su kuriuo būtų pasirašyta materialinės atsakomybės sutartis, todėl kasoje pinigai užpajamuoti arba iš kasos nurašyti pagal kasininko nepasirašytus pajamų ir išlaidų orderius. Ne visi kasos dokumentai apskaityti kasos knygoje.
1. 1995-08-10 Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyba iškėlė IAB IKHK vadovams baudžiamąją bylą Nr. 20-1-332-95 pagal anksčiau galiojusio Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (dėl svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu) ir 307 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėtos įmonės veiklos). Nuo 1995 m. rugsėjo 27 d. parengtinis tardymas šioje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas Kauno miesto tardymo valdyboje.
2. Prie jau minėtos iškeltos baudžiamosios bylos buvo pridėta ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo A. Pėstininko iškelta baudžiamoji byla Nr. 20-1-071-96 dėl tyčinio bankroto IAB IKHK valdybos pirmininkui V. Krasnickui ir direktorei J. Barysienei.
3. Dėl IAB IKHK vadovų nusikalstamos veikos, apie kurią medžiaga buvo perduota nagrinėti teismui, buvo pateikti tokie kaltinimai:
– V. Krasnickas, A. Pašukevičius, J. Barysienė, K. Armaitis, N. Končienė, grupė iš anksto susitarusių asmenų, nuo 1993-04-20 iki 1995-06-06 vykdė stambaus masto neteisėtą įmonės kreditinę veiklą, t. y. žinodami, kad IAB IKHK steigimo dokumentuose nenumatyta kreditinė veikla ir tokiai veiklai bendrovė neturi Lietuvos banko leidimo, pažeisdami 1990-02-13 priimto Lietuvos banko įstatymo (Nr. XI-3679) 16 straipsnio reikalavimus, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, per tam tikslui įsteigtus punktus sudarė su gyventojais 171 563 Lt lėšų priėmimo laikinai naudotis terminuotas sutartis su numatytomis palūkanomis. Pagal šias sutartis priėmė ir užpajamavo IAB IKHK kasoje skolintų iš gyventojų piniginių lėšų 344 347 276,16 Lt, taip pat iki 1995-08-01 grąžino gyventojams indėlių, skolintų piniginių lėšų 262 861 155 Lt ir išmokėjo indėlininkams 54 084 402 Lt palūkanų, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 307 straipsnio 2 dalyje (LR BK 1994-07-19 įstatymo Nr. I-551 redakcija);
– V. Krasnickas, A. Pašukevičius, J. Barysienė, grupė iš anksto susitarusių asmenų, iššvaistė kaltininkams patikėtą ir jų žinioje esantį iš indėlininkų lėšų IAB IKHK surinktą svetimą turtą, pinigines lėšas:
1) nuo 1994-01-01 iki 1995-08-01 išmokėjo už gautus indėlius gyventojams 54 084 402 Lt palūkanų, juridiniams asmenims 4 651 763,85 Lt palūkanų, o iš bendrovės veiklos rezultatų gavus tik 6 435 803,67 Lt realių pajamų, iššvaistė 52 300 362,18 Lt, išmokėdami indėlininkams palūkanas iš naujai gautų indėlių;
2) nuo 1994-01-06 iki 1994-04-14, išmokėdami akcininkui V. Krasnickui 39 500 000 Lt avansą, iš kurių tik 15 272 058 Lt buvo panaudota IAB IKHK reikmėms – vertybiniams popieriams pirkti, iššvaistė 24 227 942 Lt, juos perduodami įvairiems asmenims;
3) nuo 1993-06-21 iki 1993-09-23, suteikdami dvi beprocentes trumpalaikes paskolas teisiškai neįregistruoto koncernui EBSW pavaldžiai UAB „Megapolis“, iššvaistė 185 725 Lt;
4) nuo 1993-08-12 iki 1995-02-07, suteikdami pinigines lėšas teisiškai neįregistruoto EBSW koncerno pavaldžiai UAB Kauno holdingo kompanijai, iššvaistė 109 340 Lt:
5) nuo 1993-12-20 iki 1995-05-10, suteikdami teisiškai neįregistruoto EBSW koncerno pavaldžiai UAB „Snita“ 30 117 095 Lt, iš kurių pastarajai grąžinus piniginių lėšų ir turto už 25 610 878,11 Lt, iššvaistė 4 506 216,89 Lt;
6) 1995 m. pradžioje neteisėtai išmokėdami dividendus IAB IKHK akcininkams, iššvaistė 11 430,59 Lt. Tai yra nuo 1993-06-21 iki 1995-08-01 iššvaistė stambiu mastu kaltininkams patikėtą ir jų žinioje esantį svetimą turtą – IAB IKHK skolintas iš gyventojų pinigines lėšas. Iš viso – 81 386 016,66 Lt ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 275 straipsnio 3 dalyje.
4. Kvotos ir parengtinio tardymo metu taip pat buvo nustatyta, kad IAB IKHK finansinė padėtis nuo 1993 m. vis blogėjo, tačiau bendrovės vadovai slėpė tikrąją padėtį ir tęsė indėlių rinkimą. 1994 m. balandžio 1 d. bendrovės įregistruotas kapitalas sudarė 8 mln. Lt, o įsiskolinimas indėlininkams bei juridiniams asmenims sudarė 82,5 mln. Lt. Ir daugiau kaip 10 kartų viršijo bendrovės turtą (2004-06-29 Generalinės prokuratūros raštas Nr. 7.2-2499).
5. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad baudžiamoji byla Nr. 20-1-332-95 buvo, kvotos ir parengtinio tardymo metu šioje byloje buvo pripažinta 16 000 nukentėjusių asmenų, prie šios bylos buvo pridėta 17 baudžiamųjų bylų, kurios buvo iškeltos įvairiuose miestuose ir rajonuose tardymo ir kvotos padaliniuose, atlikta daugybė ilgai trukusių revizijų ir ekspertizių (atlikta apie 17 000 procesinių veiksmų). Prie šios bylos buvo pridėta LR generalinio prokuroro pavaduotojo V. Pėstininko iškelta baudžiamoji byla pagal BK 315 straipsnį dėl tyčinio bankroto.
1. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad G. Petrikas 1997-04-23 pasislėpė nuo tardymo. 1997-04-24 paskelbta jo paieška.
2. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimas prieš tai nurodytų nusikaltimų epizodų baudžiamojoje byloje buvo baigtas, o G. Petrikas buvo pasislėpęs nuo tardymo ir jo atžvilgiu nebuvo galimybės užbaigti tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95, vadovaujantis anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 149 straipsnio 3, 4, 5 dalimis, 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu iš šios baudžiamosios bylos į atskirą bylą buvo išskirti nusikaltimų epizodai dėl neteisėtos įmonės IAB IKHK veiklos, kurią padarė J. Barysienė, A. Pašukevičius, V. Krasnickas, N. Končienė, K. Armaitis, ir epizodas dėl skolintų iš gyventojų piniginių lėšų iššvaistymo stambiu mastu (tai padarė J. Barysienė, A. Pašukevičius ir V. Krasnickas), iškelta baudžiamoji byla Nr. 20-1-617-97 pagal anksčiau galiojusio Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (dėl svetimo turto iššvaistymo) ir Baudžiamojo kodekso 307 straipsnio 2 dalį (dėl neteisėtos įmonės veiklos).
1. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95 kvota ir parengtinis tardymas buvo pradėtas 1995-08-10. Ši byla perduota Kauno apygardos teismui 1998-07-21. Nuosprendis šioje byloje paskelbtas 2003-07-30. Bylą dėl IAB IKHK vadovų nusikalstomos veikos nagrinėjo Kauno apygardos teismo teisėjas A. Paštuolis.
2. 1998 m. rugpjūčio 12 d. tvarkomojo posėdžio nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 1998 m. spalio 19 d.–1999 m. balandžio 19 d. (Generalinės prokuratūros 2005-09-19 d. raštas Nr. 7.2-3961).
3. Nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje priimtas 2003 m. liepos 30 d. Taigi minėta baudžiamoji byla buvo nagrinėjama teisme daugiau negu 5 metus.
4. Kaip matyti iš Komisijos turimų dokumentų, 1998 m. spalio 19 d., tik pradėjus nagrinėti bylą, tą pačią dieną bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, nes į teismo posėdį neatvyko teisiamojo A. Pašukevičiaus gynėjas advokatas R. Andrikis. Buvo gautas R. Andrikio prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi užsitęsė teismo posėdžiai Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme ir Klaipėdos apygardos teisme, kuriuose jis yra gynėjas advokatas.
5. 1998 m. rugsėjo 4 d. buvo gautas advokato R. Andrikio prašymas neskirti nagrinėti minėtą baudžiamąją bylą 1998 m. spalio 20–lapkričio 30 dienomis, nes minėtu laiku Vilniaus apygardos teismas nagrinės kito jo ginamojo baudžiamąją bylą, todėl minėtu laikotarpiu teismo posėdžiai nebuvo planuojami, nes priešingu atveju būtų pažeista teisiamojo A. Pašukevičiaus teisė į gynybą.
6. 1998 m. gruodžio 2 d. į teismo posėdį neatvyko teisiamoji N. Končienė, pateikusi nedarbingumo pažymėjimą, kuriame buvo nurodyta, kad N. Končienė serga. Teismo nutartimi, siekiant nustatyti, ar teisiamoji N. Končienė tikrai serga, buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė, o baudžiamoji byla buvo atidėta iki 1998 m. gruodžio 8 d.
7. 1998 m. gruodžio 10 d., tęsdamas baudžiamosios bylos nagrinėjimą, teismas savo nutartimi perkvalifikavo V. Krasnickui kaltinimą pagal naują – sunkesnį kaltinimą ir, teisiamųjų bei gynėjų prašymu, vadovaujantis anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 280 straipsniu, padarė pertrauką gynybai pasiruošti ir teisiamajam V. Krasnickui susipažinti su baudžiamąja byla. Pertrauka šioje baudžiamojoje byloje buvo paskelbta iki 1998 m. gruodžio 15 d.
8. Į 1998 m. gruodžio 15 dienos posėdį dėl ligos neatvyko teisiamojo A. Pašukevičiaus gynėjas advokatas R. Andrikis. Dėl šios priežasties byloje buvo padaryta pertrauka iki 1998 m. gruodžio 21 d. 1998 m. gruodžio 21 d. posėdis vėl neįvyko dėl A. Pašukevičiaus gynėjo advokato R. Andrikio ligos. Buvo gautas nedarbingumo pažymėjimas, kuris buvo išduotas iki 1998 m. gruodžio 22 d.
9. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą ir nedalyvaujant gynėjui būtų pažeista teisiamojo teisė į gynybą, proceso dalyvių prašymu buvo paskelbta byloje pertrauka iki 1999 m. sausio 12 d.
10. Iš Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjo R. Jocio prašymu baudžiamoji byla nuo 1998 m. gruodžio 22 d. iki 1999 m. sausio 11 d. teismo posėdyje nebuvo planuota nagrinėti, nes tuo laikotarpiu minėtame teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje teisiamasis A. Pašukevičius kaltinamas pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (turto pasisavinimas ir iššvaistymas).
11. Vilniaus apygardos teismo teisėjų Z. Smirnovienės ir V. Valskienės prašymais teisiamasis V. Krasnickas buvo etapuotas į minėtą teismą, kur 1998 m. gruodžio 30 d.–1999 m. sausio 11 d. buvo nagrinėjamos civilinės bylos pagal IAB IKHK ieškinius dėl žalos atlyginimo ir pagal minėtos bendrovės ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teisiamasis V. Krasnickas šiose bylose buvo atsakovas.
12. 1999 m. sausio 12 d. Kauno apygardos teisme buvo tęsiamas teismo posėdis, tačiau teisiamasis A. Pašukevičius pateikė teismui prašymą skelbti bylos nagrinėjimo pertrauką, nes jis gydomas Kauno III ligoninėje. Tai patvirtino teisiamojo pateikta pažyma, ekspertizė, nedarbingumo pažymėjimas, išduotas iki 1999 m. sausio 18 d. Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros pateiktos informacijos, dėl minėto fakto Kauno miesto apylinkės prokuratūra atliko patikrinimą. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, teismas skelbė bylos nagrinėjimo pertrauką iki 1999 m. vasario 10 d.
13. 1999 m. vasario 10 d. buvo tęsiamas teismo posėdis baudžiamojoje byloje, tačiau į jį neatvyko teisiamojo V. Krasnicko gynėja advokatė S. Raižienė, kuri, kaip teigiama Generalinės prokuratūros informacijoje, sirgo. Į teismo posėdį neatvyko ir teisiamojo K. Armaičio gynėjas advokatas E. Žironas, nes jis 1999 m. sausio 29 d. Respublikos Prezidento V. Adamkaus dekretu Nr. 304 buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo teisėju.
14. Į 1999 m. vasario 10 d. teismo posėdį atvyko kitas teisiamojo K. Armaičio gynėjas advokatas V. Kaupas, tačiau susitarimas dėl gynybos buvo sudarytas tik 1999 m. vasario 9 d. Advokatas V. Kaupas įteikė teismui prašymą skelbti byloje pertrauką ir sudaryti jam galimybę pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 258 straipsnyje nustatyta tvarka susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga iki 1999 m. balandžio mėn. pabaigos. Teismas, atsižvelgdamas į baudžiamosios bylos dydį (343 tomai), taip pat laikotarpį, per kurį advokatas E. Žironas turi susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga baigiant parengtinį tardymą, skelbė pertrauką iki 1999 m. kovo 24 d.
16. 1999 m. balandžio 1 d. posėdis buvo tęsiamas toliau, tačiau į posėdį neatvyko teisiamoji J. Barysienė. Teismas gavo jos pranešimą, kad ji su vienerių metų sūnumi guli Kauno akademinėse klinikose. Teismas, atsižvelgdamas į J. Barysienės pateiktus dokumentus, paskelbė pertrauką iki 1999 m. balandžio 14 d.
17. 1999 m. balandžio 14 d. posėdis buvo tęsiamas, tačiau į teismą atvykusi teisiamoji J. Barysienė pareiškė, kad negali dalyvauti bylos nagrinėjime, nes turi slaugyti sūnų, ir pateikė nedarbingumo pažymėjimą. Teisėjas skelbė byloje pertrauką iki 1999 m. balandžio 28 d.
Be to, 1994 m. balandžio 19 d. Vilniaus 2 apylinkės teisme turėjo būti nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. Pašukevičius buvo kaltinamas pagal anksčiau galiojusį Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (turto pasisavinimas ir iššvaistymas).
18. 1999 m. balandžio 28 d. teismo posėdis buvo tęsiamas, tačiau į posėdį neatvyko teisiamojo A. Pašukevičiaus gynėjas advokatas R. Andrikis. Buvo gautas advokato pranešimas, kad 1999 m. balandžio 28 d. Vilniaus 2 apylinkės teisme bus nagrinėjama šešių teisiamųjų baudžiamoji byla, kurioje jis, R. Andrikis, pagal susitarimą nuo1995 m. gina kitą teisiamąjį. Taip pat buvo gautas Vilniaus apygardos teismo teisėjo S. Lemežio raštas Nr. 1-2/99, kuriame buvo nurodyta, kad advokatas V. Kaupas, ginantis teisiamąjį K. Armaitį, dalyvauja baudžiamosios bylos Nr. 1-2/99 (Sausio 13-osios įvykių baudžiamoji byla) nagrinėjime nuo 1996 m. lapkričio 5 d. ir kad eilinis posėdis numatytas 1999 m. balandžio 26 d. Rašte informuojama, kad advokatas V. Kaupas valstybės paskyrimu gina vieną iš teisiamųjų ir dirbs su šia byla, iki ji bus visiškai išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teismas paskelbė pertrauką iki 1999 m. gegužės 26 d. Be to, 1999 m. gegužės 17 d. Vilniaus 2 apylinkės teisme turėjo būti tęsiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, kurioje A. Pašukevičius kaltinamas pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį.
19. 1999 m. gegužės 20 ir 21 dienomis Vilniaus apygardos teisme turėjo būti nagrinėjamos dvi civilinės bylos, kuriose teisiamieji V. Krasnickas, J. Barysienė, K. Armaitis dalyvavo kaip civiliniai atsakovai, o 1995 m. gegužės 20 d. Kauno miesto apylinkės teisme turėjo būti pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje A. Pašukevičius ir kiti kaltinami pagal anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį.
20. Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros 2005 m. rugsėjo 19 d. pateiktos informacijos (raštas Nr. 7.2-3961), 1999 m. gegužės 26 d. baigta skelbti kaltinamoji išvada.
21. 1999 m. gegužės 27 d. buvo nustatyta įrodymų rinkimo tvarka ir pradėta teisiamojo K. Armaičio apklausa. Šiame posėdyje buvo apklausti teisiamieji K. Armaitis ir N. Končienė.
22. 1999 m. birželio 3 d. teismas posėdį tęsė. Pagal teismo nustatytą įrodymų rinkimų tvarką teisiamoji J. Barysienė pateikė prašymą, kad ji būtų apklausta kitą posėdžio dieną. Teismas patenkino prašymą ir 1999 m. birželio 4 d. posėdyje buvo apklausiamas A. Pašukevičius.
25. Dėl to, kad teisiamojo V. Krasnicko advokatė S. Raižienė, kaip teigiama Generalinės prokuratūros 2005-09-19 rašte Nr. 7.2-3961, buvo nedarbinga, nes buvo išėjusi gimdymo atostogų, teismas paskelbė bylos nagrinėjimo pertrauką iki 1999 m. rugsėjo 8 d.
27. 1999 m. rugsėjo 29 ir 30 dienomis posėdis neįvyko, nes A. Pašukevičiaus advokatas R. Andrikis dalyvavo kito teisiamojo baudžiamosios bylos nagrinėjime Aukščiausiajame Teisme.
28. 1999 m. spalio 1, 4 ir 6 dienomis buvo tęsiama A. Pašukevičiaus apklausa. Byloje buvo skelbiama pertrauka iki 1999 m. spalio 27 d. Tolesnis bylos teisminis nagrinėjimas vyksta pagal teisėjo sudarytą baudžiamosios bylos nagrinėjimo grafiką (Generalinės prokuratūros 2005-09-19 raštas Nr. 7.2-3961).
29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje skelbiama, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo.
30. Atsižvelgdama į tai, Komisija nekvestionuoja Kauno apygardos teismo 2005 m. liepos 30 d. priimto nuosprendžio sukeltų teisinių pasekmių, tačiau atkreipia dėmesį į teismo nuosprendžio bylos aplinkybes.
31. Kaip jau minėta, baudžiamoji byla dėl IAB IKHK veiklos buvo iškelta 1995 m. rugpjūčio 10 d., perduota Kauno apygardos teismui 1998 m. liepos 21 d. Teismo nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje paskelbtas 2003 m. liepos 30 d.
32. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968 patvirtino naująjį Baudžiamąjį kodeksą.
33. Tačiau šio Kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymo 2 straipsnyje yra norma, nusakanti, kad Baudžiamasis kodeksas įsigalioja kartu ir tik suderintas su naujais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu.
34. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 1 straipsnyje yra norma, nusakanti, kad Baudžiamasis kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Bausmių vykdymo kodeksas įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d.
35. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamosios bylos, susijusios su IAB IKHK veikla, teisminis nagrinėjimas Kauno apygardos teisme (toliau – Teismas) užtruko ilgiau kaip 5 metus, Teismas, 2003 m. liepos 30 d. priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje dėl J. Barysienės, A. Pašukevičiaus, K. Armaičio ir N. Končienės, taikė naujojo Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso normas, kurios, kaip jau minėta, įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d.
36. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2003 m. liepos 30 d. nusprendė:
36.1. ALGIRDUI PAŠUKEVIČIUI pagal BK 203 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos šioje dalyje, atleisti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinti, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką (BPK 203 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
36.2. VALDUI KRASNICKUI pagal BK 203 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šią dalį atleisti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti laisvės atėmimu 5 m. 6 mėn., bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Taikyti V. Krasnickui 2002-11-07 įstatymą „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ ir pagal 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą neatliktos bausmės dalį sumažinti vienu šeštadaliu;
– V. Krasnicką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį epizode, kad laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. iššvaistė penkiasdešimt du milijonus tris šimtus tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt du Lt 10 ct, išmokėdamas indėlininkams palūkanas iš naujai gautų indėlių; epizode nuo 1993 m. birželio 21 d. iki 1993 m. rugsėjo 23 d., suteikdamas dvi beprocentes paskolas UAB „Megapolis“, iššvaistė 185 725 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt penkis litus); epizode nuo 1993 m. rugpjūčio 12 d. iki 1995 m. vasario mėn., suteikdamas pinigines lėšas UAB Kauno holdingo kompanijai, iššvaistė 109 340 Lt (vieną šimtą devynis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt litų); epizode nuo 1993 m. gruodžio 20 d. iki 1995 m. gegužės 10 d., suteikdamas pinigines lėšas UAB PN „Snita“, iššvaistė 4 506 216,89 Lt (keturis milijonus penkis šimtus šešis tūkstančius du šimtus šešiolika Lt 89 ct); epizode 1995 m. pradžioje, neteisėtai išmokėdamas dividendus IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ akcininkams, iššvaistė 11 430,59 Lt (vienuolika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt Lt 59 ct) išteisinti kaip nepadariusį veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
37. JOLANTAI BARYSIENEI pagal BK 203 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės šioje dalyje atleisti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti 5 metams laisvės atėmimo. Taikyti jai 2002-11-07 įstatymą „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ ir pagal 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo neatliktos bausmės dalies atleisti.
J. Barysienę pagal BK 184 straipsnio 2 dalį epizode dėl to, kad laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1995 m. rugpjūčio 1 d. iššvaistė penkiasdešimt du milijonus tris šimtus tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt du Lt 1 ct, išmokėdama indėlininkams palūkanas iš naujai gautų indėlių, epizode nuo 1993 m. birželio 21 d. iki 1993 m. rugsėjo 23 d., suteikdama dvi beprocentes paskolas UAB „Megapolis“, iššvaistė 185 725 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt penkis litus), epizode nuo 1993 m. rugpjūčio 12 d. iki 1995 m. vasario, suteikdama pinigines lėšas UAB Kauno holdingo kompanijai, iššvaistė 109 340 Lt (vieną šimtą devynis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt litų), epizode nuo 1993 m. gruodžio 24 d. iki 1995 m. gegužės 10 d., suteikdama piniginių lėšų UAB PN „Snita“, iššvaistė 4 506 216,89 Lt (keturis milijonus penkis šimtus šešis tūkstančius du šimtus šešiolika Lt, 89 ct), epizode 1995 m. pradžioje, neteisėtai išmokėdama dividendus IAB IKHK akcininkams, iššvaistė 11 430,59 Lt (vienuolika tūkstančių keturis šimtus trisdešimt Lt, 59 ct), išteisinti kaip nepadariusią veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
38. KĘSTUČIUI ARMAIČIUI pagal BK 203 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
39. NIJOLEI KONČIENEI pagal BK 203 straipsnio 1 dalį baudžiamąją bylą nutraukti ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
40. Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje „Įrodymų vertinimas“ nurodo, kad parengtinio tyrimo metu teisingai konstatuota, kad J. Barysienė, A. Pašukevičius, K. Armaitis, N. Končienė stambiu mastu vykdė neteisėtą įmonės kreditinę veiklą ir tam kaip priedangą naudojo IAB IKHK. Veika atitiko BK 307 straipsnio 2 dalį (1994-07-19 įstatymo redakcija). Minėtas BK straipsnis numatė laisvės atėmimą iki 5 metų ir baudą arba tik baudą. Toliau Teismas nurodo, kad minėta nusikalstama veika šiuo metu atitinka BK 203 straipsnio 1 dalies dispoziciją (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), kuri numato laisvės atėmimą iki 1 metų arba baudą, arba areštą. Teismas toliau nurodo, kad naujojo BK 203 straipsnio 1 dalies sankcija švelnesnė, o pagal BK 3 straipsnio 2 dalį bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl kaltinamųjų A. Barysienės, A. Pašukevičiaus, K. Armaičio, N. Končienės veika pagal BK 307 straipsnio 2 dalį perkvalifikuojama pagal BK 203 straipsnio 1 dalį. Tuo pačiu iš kaltinimo šalintinas veiką kvalifikuojantis požymis – grupė iš anksto susitarusių asmenų, nes to nenumato BK 203 straipsnio 1 dalis.
41. Tai reiškia, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas nuosprendį baudžiamojoje byloje, pritaikė J. Barysienei, A. Pašukevičiui, K. Armaičiui ir N. Končienei švelnesnę sankciją, kuri numatyta naujojo Baudžiamojo kodekso 203 straipsnio 1 dalyje.
42. Tuometinis vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis Komisijos posėdyje patvirtino, kad tyrimas baudžiamojoje byloje buvo baigtas ir 300 tomų byla perduota Teismui. „Tačiau labai gaila, kad teismai labai ilgai nagrinėjo ir apkaltinamieji nuosprendžiai priimti, jeigu aš neklystu, 2003 m. Per tą laiką ne vienam iš jų pagal atskirus epizodus yra pasibaigę senaties terminai ir daliai iš patrauktų kaltinamaisiais, o po to teisiamiesiems pavyko išvengti nuosprendžių. Tai yra dar viena problema.“ (Komisijos posėdžio 2005-11-09 stenograma).
1. Kauno apygardos prokuratūros antrojo skyriaus prokuroras Zenonas Leonavičius 2003 m. rugpjūčio 29 d. pateikė apeliacinį skundą (toliau – apeliacinis skundas) dėl Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 30 d. nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir nepagrįsto išteisinimo. Apeliacinis skundas Kauno apygardos teisme užregistruotas 2003-08-29, registracijos Nr. 157,51.
2. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad „nuosprendis atskirose dalyse nepagrįstas ir neteisėtas, todėl dalyje keistinas, o dalyje naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis“.
3. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas, išteisindamas A. Pašukevičių dėl IAB IKHK lėšų iššvaistymo stambiu mastu, nurodė, kad nėra pagrindo identifikuoti išteisintąjį kaip subjektą, kurio veika sukėlė pasekmių, atitinkančių senojo BK 275 straipsnio 3 dalies požymius, nes jis nors ir buvo IAB IKHK stebėtojų tarybos pirmininkas, bet stebėtojų taryba tiesiogiai bendrovei nevadovauja, nedisponuoja bendrovės turtu, o tik stebi bendrovės veiklą. Teismas taip pat nustatė, kad neįrodytas A. Pašukevičiaus dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, nes teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais negalima patvirtinti jam pareikšto kaltinimo pagal BK 275 straipsnio 3 dalį. Kaltinimas buvo grindžiamas prielaidomis, kad apklaustų indėlininkų parodymai negali būti įrodymai, nes indėlininkai neapklausti teisiamajame posėdyje, nėra įrodymų, kad V. Krasnickui išmokėti 39 500 000 Lt, kokia nors forma ar dydžiu išmokėjimą ir panaudojimą lėmė A. Pašukevičius, negauta įrodymų ir apie tai, kad A. Pašukevičius būtų nurodęs V. Krasnickui konkretų subjektą ir konkrečią išduodamų pinigų sumą;
Apeliaciniame skunde toliau teigiama:
– kad byloje esantys įrodymai patvirtina ne tik tai, kad A. Pašukevičius žinojo, kad iš gyventojų yra renkamos lėšos, kad jomis disponuoja J. Barysienė ir V. Krasnickas, bet ir tai, kad dalis šių IAB IKHK lėšų su A. Pašukevičiaus sutikimu bei suderinus su juo buvo neteisėtai perleidžiamos tretiesiems asmenims, t. y. iššvaistomos. Todėl, remiantis toliau išdėstytais motyvais, išteisinamasis nuosprendis A. Pašukevičiui naikintinas dalyje kaip nepagrįstas ir toje dalyje priimtinas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas);
– kad Teismas, nuosprendyje vertindamas kaltinamųjų šioje byloje veiksmus dėl neteisėtos įmonės kreditinės veiklos stambiu mastu (BK 203 straipsnio 1 dalis), nustatė, kad 1993-04-14 IAB IKHK valdybos posėdyje, kuriame dalyvavo valdybos pirmininkė ir IKHK direktorė J. Barysienė, dalyvaujant akcininkui V. Krasnickui, nutarė, siekiant užtikrinti privatizuotų įmonių veiklą, skolintis lėšų iš gyventojų bei pavesta tai organizuoti V. Krasnickui;
– kad 1993 m. balandžio 15 d. vykusiame bendrovės stebėtojų tarybos posėdyje jos pirmininkas A. Pašukevičius pritarė minėtam bendrovės valdybos nutarimui, t. y. jis žinojo, kad lėšos iš gyventojų bus renkamos, o vėliau naudojamos IKHK veikloje. Pabrėžtina, kad pinigines lėšas iš gyventojų buvo nutarta rinkti „siekiant užtikrinti efektingą bendrovės veiklą bei skatinti įsigytų įmonių ūkinę veiklą“;
– kad šio principinio sprendimo ne visais atvejais buvo laikomasi ir, kaip buvo nurodoma kaltinime, dalis iš gyventojų surinktų piniginių lėšų (indėlių) buvo perleidžiama tretiesiems asmenims – įmonėms ir fiziniams asmenims, susijusiems su kaltinamųjų įsteigtomis įmonėmis, jų pažįstamais ir pažįstamų pažįstamais asmenimis, palūkanoms mokėti;
– kad Teismas, vertindamas epizodą dėl V. Krasnickui perduotų 39 500 000 Lt panaudojimo ir dalies jų – 24 227 942 Lt – iššvaistymo, nuosprendyje konstatavo, kad perskolinti iš gyventojų gautų lėšų nebuvo galima. Šiame epizode Teismas V. Krasnicką ir J. Barysienę atitinkamai pagal pavedimo sutartį ir einamas pareigas pripažino atsakingais už lėšų panaudojimą ir nustatė, kad jie iššvaistė jiems patikėtą ir jų žinioje buvusį turtą. Taigi pripažino abu nuteistuosius turto iššvaistymo nusikaltimo subjektais.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė numatyta ir asmenims, kuriems turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jų žinioje, tačiau jų veiksmuose yra objektyviosios pusės požymių ir kiekvienas asmuo yra padaręs bent dalį atitinkamų nusikaltimų dispozicijose numatytos veikos. Jų veika tokiais atvejais kvalifikuojama taikant Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrininkavimą.
5. Kauno apygardos prokuratūros apeliaciniame skunde toliau nurodyta:
– A. Pašukevičiaus bendrininkavimą su V. Krasnicku ir J. Barysiene patvirtina keletas įrodymų, o Teismo išvada, kad A. Pašukevičius nedalyvavo iššvaistant IAB IKHK priimtus iš gyventojų indėlius, neatitinka faktinių bylos aplinkybių;
– Teismas, išteisindamas A. Pašukevičių epizode dėl 24 227 942 Lt iššvaistymo, nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šių pinigų išdavimą V. Krasnickui ir jų panaudojimą kokia nors forma ar apimtimi lėmė A. Pašukevičius. Teismas rėmėsi V. Krasnicko parodymais, duotais teisminio tardymo metu;
– tačiau Teisme iškilus prieštaravimų tarp V. Krasnicko parodymų, buvo paskelbti jo parodymai, duoti parengtinio tardymo metu. V. Krasnickas pareiškė, kad duotų parodymų parengtinio tardymo metu tiksliai neprisimena, ir prašė jais vadovautis. Šie jo parodymai patvirtina, kad dalies V. Krasnicko paimtų 39 500 000 Lt panaudojimas buvo derinamas su A. Pašukevičiumi ir šis dalyvavo tuos pinigus perleidžiant tretiesiems asmenims, nenaudojant jų IKHK privatizuotų įmonių veiklai, kaip buvo numatyta bendrovės įstatuose ir valdymo organų sprendimuose;
– V. Krasnickas, apklausiamas kaip įtariamasis, parengtinio tardymo metu paaiškino: „dėl pinigų perskolinimo į mane kreipdavosi ir EBSW tarybos nariai, ir jie, be abejo, žinojo, kad perskolinami IAB IKHK iš gyventojų surinkti pinigai. Dėl pinigų perskolinimo į mane yra kreipęsi R. Lenčiauskas, G. Petrikas, A. Pašukevičius...“ Epizode dėl V. Krasnicko sudarytos sutarties su A. Krukiu V. Krasnickas teisme paaiškino, kad sutartį sudarė G. Petriko nurodymu. Tačiau parengtinio tardymo metu jis teigė, kad kolegialų sprendimą dėl 20 000 JAV dolerių paskolos priėmė jis, G. Petrikas ir A. Pašukevičius. Kodėl jis teisme parodymus pakeitė, jokių motyvų ir priežasčių nenurodė;
– kadangi G. Petrikas pastaruoju metu slapstosi, savo parodymais V. Krasnickas stengėsi, kad išvengtų atsakomybės pats ir A. Pašukevičius. Todėl įrodyta, kad epizode dėl 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt) IAB IKHK lėšų iššvaistymo yra kalti ne tik V. Krasnickas ir J. Barysienė, bet ir A. Pašukevičius. Teismo išvados dėl įrodymų toje dalyje, kad A. Pašukevičius nedalyvavo panaudojant V. Krasnickui išduotus 39 500 000 Lt, neatitinka minėtų faktinių bylos aplinkybių. Minėti V. Krasnicko parodymai apie A. Pašukevičiaus dalyvavimą perskolinant pinigus yra ne prielaidos, o nepaneigti įrodymai byloje;
– Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir kaltinimo dalyje dėl 80 000 Lt neteisėto perskolinimo A. Juocevičiui. Teismas rėmėsi tik A. Pašukevičiaus teisminio tardymo metu duotais parodymais, kad jis A. Juocevičiui skolino asmeninius pinigus. Teismas, vertindamas 24 227 942 Lt iššvaistymą iš perduotos pagal pavedimą V. Krasnickui 39 500 000 Lt sumos, nustatė, kad minėtą sumą, iš to skaičiaus ir 80 000 Lt, perduotus A. Juocevičiui, iššvaistė
V. Krasnickas ir J. Barysienė. Ištyręs įrodymus teismas iš A. Juocevičiaus parodymų nustatė, kad šis 1993 m. pabaigoje kreipėsi į A. Pašukevičių dėl 80 000 Lt paskolos, ir jam paskola buvo suteikta. V. Krasnickas teisme paaiškino, kad A. Juocevičiui buvo paskolinta 80 000 Lt iš gyventojų surinktų lėšų. Todėl ir šiuo atveju, išduodant minėtą sumą A. Juocevičiui, akivaizdu, kad A. Pašukevičius bendrininkavo su V. Krasnicku iššvaistant gyventojų surinktas lėšas tretiesiems asmenims.
6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys:
– Teismo išvada, kad nėra įrodymų, kad A. Pašukevičius būtų nurodęs konkretų subjektą ir konkrečią išduodamą pinigų sumą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Anksčiau nurodyti pinigų perleidimo atvejai A. Juocevičiui (80 000 Lt) ir A. Krukiui (20 000 JAV dolerių) patvirtina, kad lėšos buvo perskolintos, t. y. iššvaistytos, aktyviai dalyvaujant ir A. Pašukevičiui. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad išteisintasis A. Pašukevičius buvo vienas iš IAB IKHK steigėjų, o nuo 1992 m. spalio 27 d. – stebėtojų tarybos pirmininkas. Jis taip pat buvo antras po G. Petriko pagal turimų šios bendrovės akcijų skaičių. Su A. Pašukevičiumi, kaip su vienu iš didžiausią įtaką IKHK veikloje turinčiu asmeniu, buvo derinami visi svarbiausi veiklos, taip pat ir iš gyventojų priimtų indėlių panaudojimo klausimai. Byloje visiškai įrodyta, kad anksčiau nurodytais dviem pinigų perskolinimo atvejais A. Pašukevičius ne tik žinojo ir suprato, kad iš gyventojų surinkti pinigai bus naudojami ne IAB IKHK privatizuotų įmonių veiklai, o A. Juocevičiaus ir A. Krukio asmeniniams interesams tenkinti, t. y. iššvaistomi, tačiau ir pats veikė aktyviai, pasinaudodamas savo įtaka, palenkdamas V. Krasnicką suteikti paskolas A. Juocevičiui ir A. Krukiui;
– „Pažymėtina, kad A. Pašukevičiaus veiksmai darant įtaką A. Krasnickui, kad šis padarytų nusikalstamą veiką, atitinka baudžiamajame įstatyme išdėstytą kurstymo padaryti nusikaltimą apibrėžimą, todėl papildomai kvalifikuotini pagal BK 24 str. 5 d.“;
– teismas, išteisindamas J. Barysienę ir V. Krasnicką kaltinimo dalyje dėl 52 300 362,18 Lt IAB IKHK lėšų iššvaistymo išmokant juos indėlininkams kaip palūkanas, taip pat dalyse dėl 4 506 216,89 Lt, 185 725 Lt ir 109 340 Lt IAB IKHK lėšų iššvaistymo pervedant jas atitinkamai UAB PN „Snita“, UAB „Megapolis“ ir UAB Kauno holdingo kompanijai, nurodė, kad palūkanų mokėjimo nedraudė įstatymai, be to, jas mokėti buvo numatyta sutartyse su indėlininkais. Tokio lėšų pervedimo kitoms bendrovėms nedraudė Akcinių bendrovių ir kiti civiliniai įstatymai. Įvertinus tarpusavio įsiskolinimus tarp bendrovių „Snita“ ir IAB IKHK, neįmanoma objektyviai nustatyti, kuri įmonė kuriai yra skolinga. Kaltinamieji, atlikdami finansines operacijas tarp šių įmonių, neturėjo pagrindo suvokti, kad jų veiksmai kelia pavojų bendrovei. Lėšų suteikimas UAB „Megapolis“ – tai tik finansinė operacija, kuri galima sudarant kiekvieną sandorį, be to, ji neviršijo ūkinės komercinės rizikos, kurios pasekmių negalima numatyti. Lėšų pervedimas UAB Kauno holdingo kompanijai negali būti laikomas turto iššvaistymu, kadangi tai vienos įmonės lėšų pervedimas kitai įmonei už paslaugas, nes pastarosios įmonės darbuotojai teikė paslaugas IAB IKHK;
– tačiau Teismas tokias išvadas padarė analizuodamas tik Akcinių bendrovių ir kitus įstatymus, sutartis, bet ne konkrečius kaltinamųjų veiksmus ir byloje esančių įrodymų visumą. Todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir nuosprendis šioje dalyje dėl toliau išdėstytų motyvų keistinas (BPK 328 straipsnio 3 punktas), pripažįstant nuteistuosius V. Krasnicką ir J. Barysienę padariusius didesnio masto, negu nurodyta nuosprendyje, IAB IKHK lėšų iššvaistymą;
– Teismas, vertindamas V. Krasnicko ir J. Barysienės veiksmus pagal jiems pareikštą kaltinimą dėl 52 300 362, 18 Lt iššvaistymo, išmokant indėlininkams palūkanas iš naujų indėlių, juos išteisino, nenustatęs nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, kad bendrovės lėšų naudojimas jos prievolėms vykdyti negali būti kvalifikuojamas kaip svetimo turto iššvaistymas, o palūkanų mokėjimas buvo numatytas sutartyse tarp indėlininko ir IAB IKHK. Taip pat nurodė, kad pagal 1993 m. Civilinio kodekso 291 straipsnį paskolos davėjas pinigus perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn, o tai reiškia, kad bendrovė, mokėdama žmonėms palūkanas pagal sutartis, mokėjo bendrovei priklausančiais pinigais;
– nors Teismas palūkanų išmokėjimą vertino tik analizuodamas, kiek tai atitinka Civilinį kodeksą ir Akcinių bendrovių įstatymą, reali IAB IKHK finansinė veikla ir palūkanų išmokėjimo galimybė nebuvo vertinama. Iš 1997-03-08 revizijos akto matyti, kad per visą IAB IKHK veiklos laikotarpį bendrovės ūkinė veikla buvo nuostolinga. Tą patį faktą ekspertizės akte pripažino ir Lietuvos teismo ekspertizės institutas;
– analizuodamas palūkanų mokėjimą, Teismas vertino tik tai, kas numatyta ir įrašyta sutartyje tarp indėlininko ir bendrovės. Palūkanų mokėjimas sutartyse iš tikrųjų numatytas. Tačiau, kaip buvo minėta, bendrovė per visą veiklos laikotarpį dirbo nuostolingai ir palūkanos indėlininkams buvo mokamos tik iš gyventojų naujų indėlių. Tai patvirtina revizijos akto duomenys. Kitokių lėšų IAB IKHK neuždirbo ir mokėdami vieniems indėlininkams palūkanas iš kitų indėlininkų įneštų pinigų paprasčiausiai iššvaistė IAB IKHK lėšas, kurios galėjo būti naudojamos tik bendrovės įstatuose ir valdymo organų sprendimuose numatytiems tikslams;
– nepagrįsta Teismo pastaba, kad, pripažinus palūkanų gavimą iš IKHK neteisėtu, jas gavę asmenys turėtų gautas sumas grąžinti bendrovei. Šiuo atveju išmokėtos palūkanos turi būti išieškotos ne iš gavusių palūkanas asmenų, bet iš asmenų, kurie nusikalstamais veiksmais iššvaistė iš gyventojų surinktas lėšas;
– J. Barysienės ir V. Krasnicko kaltės subjektyvioji pusė iššvaistant šią sumą įrodyta tuo, kad J. Barysienė žinojo, kad yra priimti sprendimai rinkti iš gyventojų lėšas šios bendrovės ūkinei veiklai, sudarinėjo su gyventojais atitinkamas sutartis, pasirašinėjo atitinkamus finansinius dokumentus išmokant palūkanas. Šiuos veiksmus J. Barysienė atliko kartu su V. Krasnicku, kuriam buvo pavesta pagal IKHK valdybos 1993-04-14 nutarimą ir pavedimo sutartį paskolų ėmimas, gautų piniginių lėšų tvarkymas, valdymas, disponavimas ir naudojimas. Palūkanos buvo mokamos V. Krasnicko sutikimu ir žinant J. Barysienei. Nuteistieji tai pripažino ir bylos tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu;
– Teismas V. Krasnicką ir J. Barysienę išteisino ir kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dalyje dėl 4 505 216, 89 Lt iš UAB PN „Snita“ pervestų IAB IKHK 30 117 095 Lt iššvaistymo. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad atlikdami IKHK vardu finansines operacijas su UAB PN „Snita“ kaltinamieji galėjo suvokti, kad tokie jų veiksmai kelia pavojų bendrovei, numatyti pasekmes ir sąmoningai leisti joms atsirasti. Civilinis ieškovas teisme atsisakė civilinio ieškinio dalies, ir tai leidžia manyti, kad iš minėtų finansinių operacijų bendrovė nepatyrė žalos. Negalima nustatyti, ar prievolių perkėlimo metu tretieji asmenys buvo pajėgūs įvykdyti savo įsipareigojimus, nėra byloje nekeliančių abejonių įrodymų, kad atsiskaitymams tarp UAB „Snita“ ir IKHK pastarajai buvo padaryta žala;
– tokios Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, vertindamas su šia kaltinimo dalimi susijusius įrodymus, daugiausia analizavo ne UAB PN „Snita“ skolos perkėlimo dviem pašalinėms įmonėms aplinkybes, o su UAB PN „Snita“ ir IAB IKHK veikla susijusius visus kitus įsiskolinimus. Teismas vienu iš išteisinimo šioje dalyje pagrindų pripažino, kad jeigu civilinis ieškovas atsisakė šioje dalyje civilinio ieškinio, tai galima manyti, kad bendrovė nepatyrė žalos;
– IAB IKHK valdyboje ir stebėtojų taryboje V. Krasnicko siūlymu buvo priimtas principinis sprendimas rinkti iš gyventojų lėšas ir jas naudoti efektyviai bendrovės veiklai ir bendrovės privatizuotų įmonių ūkinei veiklai;
– IAB IKHK per visą veiklos laikotarpį dirbo nuostolingai ir įmonėms bei fiziniams asmenims buvo perskolinami iš gyventojų surinkti pinigai. Kad šios lėšos buvo perskolinamos nesilaikant minėto principo, patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, kai pinigai buvo iššvaistomi juos skolinant kaltinamųjų pažįstamiems ir nepažįstamiems asmenims ir įmonėms. Šio principo taip pat nebuvo laikomasi J. Barysienei ir V. Krasnickui leidžiant UAB PN „Snita“ 4 546 216,89 Lt įsiskolinimą IKHK perkelti IAB „Šviesus rytojus“ (2 760 000 Lt) ir UAB „Ergo“ (2 032 969 Lt);
– bendrovės nebuvo privatizuotos IAB IKHK. Revizijos metu buvo nustatyta ir revizorė teismo metu patvirtino, kad IAB „Šviesus rytojus“ įsiskolinimą sumažino iki 2 664 371,89 Lt. Revizijos metu buvo nustatyta, kad bendrovė IAB IKHK liko skolinga bendrovei „Snita“ 191 124 Lt. Ši įsiskolinimo suma nustatyta ir Lietuvos teismo ekspertizės akte Nr. 11-2586. Iš šių skaičių ir susidaro kaltinime nurodyta suma (2 032 969 Lt + 2 664 371,89 Lt – 191 124 Lt = 4 506 216,89 Lt). Kad tarpusavio suderinimo aktais dalis IAB IKHK lėšų, kurios prieš tai perduotos bendrovei „Snita“, buvo neteisėtai įformintos kaip trečiųjų bendrovių skola IKHK ir tokiu būdu nusikalstamai iššvaistytos, patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nei J. Barysienė, nei V. Krasnickas nesidomėjo šių minimų įmonių finansine būkle. Byloje yra Kauno r. valstybinės mokesčių inspekcijos raštas, patvirtinantis, kad UAB „Ergo“ finansinę atskaitomybę teikė tik iki 1995 m. balandžio mėn., o IKHK, bendrovės „Snita“ ir bendrovės „Ergo“ sutartis buvo pasirašyta 1995 m. balandžio 14 d., t. y. tada, kai pastaroji bendrovė jau nebevykdė jokios ūkinės veiklos. Minimuose tarpusavio susitarimuose nenumatyti jokie žalos atlyginimo klausimo išsprendimo būdai ir terminai, įsiskolinimo padengimo data ir kt. Aiškiai matyti, kad tai visiškai formalūs dokumentai, surašyti siekiant pridengti lėšų iššvaistymą ir žinant, kad lėšos nebus grąžintos;
– Teismo išvados šioje kaltinimo dalyje neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o minėtomis aplinkybėmis įrodyta, kad kaltinamieji V. Krasnickas ir J. Barysienė UAB PN „Snita“ įsiskolinimo perleidimą bendrovėms „Šviesus rytojus“ ir „Ergo“ įformindami suderinimo aktais šias lėšas iššvaistė;
– Teismas, išteisindamas V. Krasnicką ir J. Barysienę dėl kaltinimo iššvaistant IKHK lėšas suteikus UAB „Megapolis“ dvi paskolas, kurių bendra suma – 185 725 Lt, nurodė, kad tokie sandoriai neprieštaravo nei Akcinių bendrovių, nei kitiems įstatymams ir kad nebuvo galima numatyti, kad skola nebus grąžinta. Tokia Teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Revizijos akte patvirtintas indėlininkų pinigų pervedimas UAB „Megapolis“ ir konstatuota, kad už šias lėšas ši bendrovė pirko UAB „Ūla“ akcijas, paskola IAB IKHK nebuvo grąžinta ir žala neatlyginta. Kaip jau buvo minėta, A. Krasnickui ir J. Barysienei buvo žinomi IAB IKHK valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimai rinkti iš gyventojų lėšas ir naudoti jas bendrovės privatizuotų įmonių ūkinei veiklai. Šio principo pervedant minimas lėšas nesilaikė nei IAB IKHK direktorė J. Barysienė, nei už surinktų iš indėlininkų lėšų panaudojimą atsakingas V. Krasnickas.
7. Kauno apygardos prokuroras savo apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad „(...) čia ypač išryškėja teismo požiūrio į lėšų perskolinimą nenuoseklumas. Vertindamas 24 227 942 Lt iššvaistymą iš perduotos V. Krasnickui 39 500 000 Lt sumos fiziniams asmenims, teismas nuosprendyje nurodė, kad nei valdybos nutarime, nei minėtame pavedime V. Krasnickui nebuvo numatyta teisė perskolinti iš gyventojų gautus pinigus, ir pripažino jį kaltu iššvaisčius jam patikėtas lėšas. Tačiau pinigų perskolinimo UAB „Megapolis“ atveju, teismas padarė išvadą, kad tokia veikla yra teisėta. Juk abu atvejai analogiški. Skirtumas tik toks, kad UAB „Megapolis“ yra juridinis asmuo. IAB IKHK direktorės J. Barysienės, kuri šiuo atveju taip pat išdavė pinigus, kaltė yra ta, kad ji nekontroliavo jų tolesnio panaudojimo, nors privalėjo tai daryti pagal savo pareigas. Tuo metu galiojusiame Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 2 punkte numatyta, kad administracijos darbuotojai tvarko bendrovės operatyviuosius ūkinės komercinės veiklos reikalus. Todėl darytina išvada, kad UAB „Megapolis“ lėšos buvo pervestos neteisėtai, V. Krasnickui ir J. Barysienei iš anksto žinant, kad jos bus panaudotos ne IAB IKHK įstatuose ir kituose norminiuose aktuose numatytai veiklai. Negrąžinus UAB „Megapolis“ pervestų 24 227 942 Lt, laikytina, kad šios lėšos buvo iššvaistytos dėl V. Krasnicko ir J. Barysienės kaltės.
8. Prokuratūra savo skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad parengtinio tardymo metu V. Krasnickas ir J. Barysienė buvo apkaltinti pagal senojo BK 275 straipsnio 3 dalį, kaip padarę vieną tęstinį nusikaltimą, neišskiriant atskirų nusikaltimo epizodų. Teisme prokuroras taip pat prašė kaltinamuosius pripažinti kaltais pagal BK 184 straipsnį 2 dalį, paskirti jiems bausmes kaip už vieną tęstinį nusikaltimą. Teismas, padaręs išvadą, kad kaltinamieji pagal atskirus epizodus nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių, nuosprendyje nepašalino iš pradinio kaltinimo atitinkamų dalių, o šiose dalyse išteisino kaip pagal atskirus kaltinimus. Šis teismo nuosprendyje padarytas BPK pažeidimas taip pat atitinkamai taisytinas.
9. Kauno apygardos prokuratūros antrojo skyriaus prokuroras Zenonas Leonavičius apeliaciniame skunde prašė:
– panaikinti dalį nuosprendžio J. Barysienei pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kurio dalyje ji buvo išteisinta, pripažinti ją kalta ir nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dalyje dėl IAB IKHK lėšų iššvaistymo išmokant 52 300 362,18 Lt indėlininkams kaip palūkanas; suteikiant UAB „Megapolis“ dvi paskolas, kurių bendra suma – 185 725 Lt; perrašant 4 506 216,89 Lt UAB PN „Snita“ įsiskolinimą bendrovėms „Šviesus rytojus“ ir „Ergo“. J. Barysienei paskirtąją bausmę palikti tą pačią;
– panaikinti dalį nuosprendžio V. Krasnickui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, kurio dalyje jis buvo išteisintas, pripažinti jį kaltu ir nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dalyje dėl IAB IKHK lėšų iššvaistymo išmokant 52 300 362,18 Lt indėlininkams kaip palūkanas; suteikiant UAB „Megapolis“ dvi paskolas, kurių bendra suma – 185 725 Lt; perrašant 4 506 216,89 Lt UAB PN „Snita“ įsiskolinimą bendrovėms „Šviesus rytojus“ ir „Ergo“. V. Krasnickui paskirtąją bausmę palikti tą pačią;
– panaikinti išteisinamąjį nuosprendį A. Pašukevičiui dalyje dėl IAB IKHK lėšų iššvaistymo perduodant A. Juocevičiui 80 000 Lt ir A. Krukiui 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt), iš viso –160 000 Lt, ir priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, pripažinti jį kaltu šioje dalyje. Skirti A. Pašukevičiui 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taikyti 2002-11-07 įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir neatliktosios bausmės dalį sumažinti vienu penktadaliu.
10. Kauno apygardos prokuratūros apeliacinis skundas Kauno apygardos teisme buvo užregistruotas 2003-08-29 (reg. Nr. 157.51), ant šio skundo parašytas pavedimas „Skirti nagrinėti Lietuvos apeliaciniame teisme 2003 m. gruodžio 11 d. 10 val. 30 min.“ (Šis pavedimas pasirašytas.)
11. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Viktoras Biriukovas 2003-11-13 raštu Nr. 1-62 kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, nurodydamas: „vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 316 straipsnio 2 dalimi, atšaukiu Kauno apygardos prokuratūros prokuroro 2003-08-29 apeliacinį skundą Kauno apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-5/2003 dėl 2003 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuris priimtas A. Pašukevičiaus, V. Krasnicko, J. Barysienės, K. Armaičio, N. Končienės atžvilgiu“.
12. 2006-01-19 Komisijos posėdyje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis paklaustas, kodėl Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Viktoras Biriukovas atšaukė iš Lietuvos apeliacinio teismo apeliacinį skundą, atsakė: „Aišku, man dabar būtų sunku komentuoti tą skundą, tiek atšaukimo dokumentą. Mano kolega Biriukovas yra pakviestas į Komisijos posėdį, gal jis ir galėtų pakomentuoti. Galiu tik tiek pasakyti, kad iš tikrųjų byla buvo gana sunki ir greičiausiai buvo ko vengiama. Pirmoje instancijoje, Kauno apygardos teisme, kaip minėjau, byla buvo nagrinėjama 5 metus. Bet tai, aišku, mano prielaida, apie ką aš dabar kalbėsiu. Jeigu, tarkim, apeliacinis skundas būtų patenkintas ir jeigu byla grįžtų atgal į ikiteisminio tyrimo stadiją, aišku, ir šiandien apkaltinamojo nuosprendžio dar nebūtų, jeigu galvosime apie tai, kad 5 metus buvo teisme. Kitaip tariant, taktikos prasme būtų sulaukta senaties terminų ir dėl svetimo turto iššvaistymo (...) stambiu mastu. Aš taip galvoju, kad čia tokią taktiką buvo bandoma pasirinkti.“ (2006-01-19 stenograma).
13. 2006-01-19 Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Viktoras Biriukovas, Komisijos posėdyje paklaustas, kokios priežastys privertė atšaukti apeliacinį skundą, atsakė: „... Tik grįžęs iš atostogų sužinojau, kad paduotas apeliacinis skundas, jau nieko sustabdyti negalėjau, tik susipažinęs pamačiau daug trūkumų. Susipažinęs su nuosprendžiu ar susipažinęs su apeliaciniu prokurorų skundu ir su tais išdėstytais pagrindais. (...) Žinojo visa valdžia. Pagrindiniai motyvai, aš nenoriu, ten valdžia, tai valdžia, bet mano nuomonė buvo tokia. Visų pirma pasikeitus įstatymams tuo metu įsigaliojo Baudžiamasis kodeksas, turto iššvaistymas, kuris buvo inkriminuotas šitiems asmenims, bausmė sumažėjo nuo 10 metų, viršutinė riba – iki 7 metų. O Krasnickas buvo nuteistas pusšeštų metų, kur jis daugiausia jau buvo atlikęs, jau buvo... buvo užskaitytas tas suėmimas tyrimo metu. Tai pusšeštų metų iki septynerių, tai... požiūriu čia jau arti aukščiausios ribos. Faktiškai pagal tą, jeigu jau taip vertinti Krasnicko... tai virš vidurio, arčiau prie aukščiausios ribos. Tai kaip ir laisvės atėmimas už finansinius nusikaltimus, tokiu atveju ir buvo. (...) Dėl Pašukevičiaus. Nes jis įvardijamas kaip kartu su Petriku įkūręs EBSW ir taip toliau (...) šioje byloje jie visi buvo apkaltinti organizavę turto iššvaistymą (...) tai turto iššvaistymas reikalauja... subjekto, t. y. asmens, kuris tą turtą valdo, t. y. jam turtas patikėtas arba turtas yra jo žinioje. Pagal straipsnį... mes susiduriam su tokia problema, kad šiuo atveju tai yra tie asmenys, kurie vadovavo Holdingo kompanijai, o Pašukevičius nedalyvavo. Jis, pagal bylos duomenis, buvo steigėjas, t. y. akcininkas. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą steigėjas turi nuosavybės teisę, tik ne akcijas. (...) Kaip akcininkas jis negalėjo disponuoti tuo turtu, o visa tai darė Barysienė ir Krasnickas. Ir jie buvo nuteisti. Antra vertus, jau procesas vyko nuo bylos iškėlimo tuo metu, tada buvo tokios sąvokos vartojamos, aštuonerius metus (...) 2003 m., kai buvo priimtas nuosprendis, liepos 30 d. suėjo 8 metai nuo bylos iškėlimo ir nuo tų visų įvykių. Tai apskundimas neleistų įsiteisėti nuosprendžiui, nes pagal dabar galiojančius įstatymus, tuo metu galiojančius įstatymus nuosprendis būtų neįsiteisėjęs, kol nebūtų išnagrinėtas apeliacinis skundas. Ir greitai... senaties terminai. Tokiu būdu, įvertinus tokias aplinkybes, Krasnickas nuteistas, Barysienė nuteista, kiti asmenys buvo išteisinti. (...) Pagrindas, aš atšaukiau apeliacinį skundą, tuomet įsiteisėjo nuosprendis. Krasnickas atliko pilnai bausmę.“ (2006-01-19 stenograma).
1. Siekiant, kad visų IAB IKHK indėlininkų turtiniai reikalavimai būtų nagrinėjami vieno proceso metu, o tokia eiga numatyta tik civilinėje bankroto byloje, 1996-12-09 tardytojo nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95 buvo priimtas sprendimas indėlininkų civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje nenagrinėti ir visus su civiliniais ieškiniais ir šių ieškinių užtikrinimu juridinių asmenų turto areštu susijusius dokumentus perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
2. Atliekant parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95, buvo areštuotas įvairių koncerno EBSW grupės įmonių turtas ir akcijos. Tardytojas 1996-12-01 dokumentus dėl turto arešto perdavė bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno apygardos teismui.
3. Taip į bankroto bylą buvo perduoti dokumentai dėl IAB IKHK ir kitų su ja susijusių asmenų (IAB IKHK yra šių juridinių asmenų akcijų savininkė ar kitaip susijusi su jomis turtiniais santykiais) akcijų, vertinamų 85 443 036 Lt, arešto, kito turto pagal nominalią vertę – 2 467 365 Lt, iš viso – už 87 910 401 Lt.
4. Baudžiamojoje byloje buvo paliktas areštuotas kaltinamųjų turtas: G. Petriko – vertinamas 2 902 580 Lt; V. Krasnicko – 40 877 010 (iš to skaičiaus bankrutavusios Akcinės bendrovės „Jūra“ akcijos – 40 735 000 Lt; A. Pašukevičiaus – 745 173 Lt; J. Barysienės – 2 053 800 Lt; N. Končienės – 1 319 385 Lt; K. Armaičio – 15 644 Lt.
5. 1996-12-09 AB „Alma“ kreipėsi pareiškimu į teismą, prašydama panaikinti areštą jos turtui. Kauno apygardos teismas (teisėjas R. Buzelis) 1996-12-12 nutartimi pareiškimą patenkino.
6. IAB IKHK laikinoji administratorė A. Stasiulaitienė 1996-12-09 šešiais pareiškimais prašė panaikinti areštą akcijoms, priklausančioms IAB „Šviesus rytojus“, „Statybinių medžiagų investicija“, „Farmacija“, „Bituko investicija“, UAB „Snita“. Kauno apygardos teismas (teisėjas R. Buzelis) 1996-12-18 nutartimi panaikino areštus minėtų bendrovių akcijoms.
7. 1996-12-19 nutartimi Kauno apygardos teismas (teisėjas R. Buzelis) panaikino areštą IAB „Bituko investicija“ priklausančioms 31 719 akcijų, esančių akcinėje bendrovėje „Jonavos montuotojas“.
8. Kauno apygardos teismo 1996-12-12, 1996-12-18 ir 1996-12-19 nutartis kasacine tvarka apskundė 3 369 indėlininkų įgaliotinis K. Jocius ir indėlininkų tarybos pirmininkas Andriulis. Jie prašė „panaikinti apygardos nutartis, nes panaikinus areštą akcijoms jos bus realizuotos ir gautos lėšos pasidalytos tarp IAB IKHK grupei palankių asmenų, indėlininkai vėl liks nuskriausti“.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, susidedančios iš pirmininko A. Marčiulionio, teisėjų J. Šerkšno ir B. Stakausko, 1997-05-28 nutartyje nurodyta, kad „(...) pagal trečiųjų asmenų atskiruosius skundus Lietuvos apeliacinis teismas 1997 m. balandžio 17 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 18 d. nutartį, kuria buvo panaikintas draudimas disponuoti akcijomis, priklausančiomis IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, UAB „Prekybos namai“, „Snita“. Klausimas dėl draudimo disponuoti paminėtų investicinių akcinių bendrovių akcijomis perduotas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui“.
10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtoje nutartyje nurodyta, kad pagal CPK 351 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacine tvarka neskundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl bylos perdavimo iš naujo nagrinėti žemesniems teismams, todėl kasacinis procesas dėl Kauno apygardos teismo 1996-12-18 nutarties peržiūrėjimo nutrauktinas.
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997-05-28 nutartyje nurodyta, kad Įmonių bankroto įstatymu nustatyta, kad parduoti dalį įmonės turto galima vykdant įmonės reorganizavimą (19 straipsnio 1 dalis). „Įmonės turto dalis parduodama, kad būtų galima visiškai apmokėti kreditoriaus skolas nenutraukiant ūkinės veiklos.“ Toliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, kad IAB IKHK kreditorių susirinkimas bendrovės reorganizavimo nesvarstė, reorganizavimo projektas nebuvo parengtas ir nepateiktas teismui tvirtinti.
12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta: „Įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo tvarka yra nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais „Įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo iš varžytynių nuostatais“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 486 redakcija). Pagal minėtus Nuostatus nustatyta, kad įmonės turtas ar jo dalis gali būti parduodama viešose varžytynėse (2 punktas)“.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtoje nutartyje konstatuota, kad „Teismas ir tardymo organai areštavo turtą siekdami užtikrinti atsiskaitymą su IAB „Investicinės Kauno holdingo kompanijos“ indėlininkais – kreditoriais nagrinėjamojoje bankroto byloje. Panaikindamas minėto turto areštą 1996-12-12 ir 1996-12-19 nutartimis bei leisdamas juo disponuoti, teisėjas pažeidė įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo tvarką, taip pat Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, numatančias įmonės turto pardavimą jos reorganizavimo (19 straipsnis) ar likvidavimo (27 straipsnis) atvejais. Taigi teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti“.
14. Teismas savo nutartyje nurodė, kad „Esant tokioms aplinkybėms, Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 12 d. ir 1996 m. gruodžio 19 d. nutartys naikintinos kaip nepagrįstos (CPK 3701 straipsnis, 3712 straipsnio 2 punktas), o prašymas dėl arešto turtui panaikinimo atmestinas, neperduodant bylos nagrinėti iš naujo“.
15. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad arešto turtui panaikinimo klausimas pagal CPK 161 straipsnį turėjo būti nagrinėjamas pranešus apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims.
1. Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 12 d. nutartį ir to paties teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti, o prašymą dėl turto arešto panaikinimo atmesti.
2. Kasacinį procesą dėl Kauno apygardos teismo 1996 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo nutraukti.
1. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad 1995-07-17 Kauno apygardos teisme gautas ir užregistruotas (reg. Nr. 3471) AB „Žemprojektas“ (Gedimino g. 47, Kaunas) ieškininis pareiškimas, kurį pasirašė AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius.
2. Ieškininiame pareiškime nurodyta, kad AB „Žemprojektas“ 1995-03-10 kreipėsi į IAB IKHK, prašydama sumokėti pagal 1994-12-31 sudarytą patalpų nuomos sutartį 33 421,94 Lt įsiskolinimą. AB „Žemprojektas“ ieškininiame pareiškime nurodo, kad ieškininio pareiškimo padavimo momentu IAB IKHK yra skolinga ieškovui, t. y. AB „Žemprojektas“, apie 100 000 Lt. (Revizijos departamento akte dėl finansinės ir ūkinės veiklos dalyje „Dėl indėlių iš gyventojų ir juridinių asmenų bei paskolų iš juridinių asmenų panaudojimo“ nurodyta, kad 1995 metais IAB IKHK iš priimtų indėlių sumos IAB AB „Žemprojektas“ už patalpų nuomą buvo sumokėta 65 890,86 Lt, išduotas avansas ūkio išlaidoms – 121 958 Lt)“. AB „Žemprojektas“ prašo teismo iškelti IAB IKHK bankroto bylą.
3. G. Furmanavičius, atsakydamas į Komisijos narių klausimą dėl ieškininio pareiškimo pateikimo teismui, paaiškino: „tuo metu jau tikrai buvo didžiulių problemų mums su pinigais, nes čia buvo 1995 metai berods, ir jau daugiau kaip metus laiko strigo mūsų atsiskaitymai su ta Kaliningrado firma, ir „Žemprojektas“ galiausiai neteko apie 1,5 mln. Lt (...) mes vis laukėm tų pinigų ateinant, nuoma buvo mums viena iš pagrindinių veiklos finansavimo šaltinių, nes pastatas buvo didžiulis, beveik 7 tūkst. kvadratų, mes turėjom be galo daug nuomininkų (...). Tai tas 100 000, aš vis dėlto atsimenu tą skaičių, 100 000, mums tikrai buvo labai didžiuliai pinigai, ir žmonės po 2–3 mėnesius negaudavo atlyginimų. Tai, viena vertus, aš, kaip administracijos vadovas, privalėjau imtis visų priemonių, kad užtikrinčiau žmonėms algų išmokėjimą (...). O kita vertus, pagal tuo metu galiojusią Akcinių bendrovių įstatyme apibrėžtą tvarką virš valdybos, kurios pirmininkas būdavo paprastai administracijos direktorius, buvo stebėtojų taryba, kuri atstovaudavo akcininkų interesams. Ir stebėtojų taryba įgaliojo mane, kaip direktorių, ir mus, kaip valdybą, tris administracijos narius, visomis įmanomomis įstatymo leistinomis priemonėmis susigrąžinti pinigus. (...) rastumėt kokio gal gegužės mėnesio stebėtojų tarybos protokolą, kuriame valdyba yra įpareigojama per tris mėnesius, kaip aš dabar pamenu, susigrąžinti skolas iš visų nuomininkų. Vienas iš didžiausių skolininkų buvo mūsų nuomininkas – Kauno holdingo kompanija. Todėl iki pat išeidamas atostogų... nes ten berods liepos vidury buvo pasirašytas tas raštas teismui.“ (2006-01-26 stenograma).
4. Ieškovo AB „Žemprojektas“ direktorius G. Furmanavičius atskiru pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas iškėlus bankroto bylą IAB IKHK paskirti kreditorių susirinkimo pirmininku Vytautą Šustauską, gyv. Raseinių 30-2, Kaune. (Komisija pažymi, kad žodžiai „Raseinių 30-2, Kaune“ parašyti ranka.)
5. Komisijos narių paklaustas, ar pažinojo V. Šustauską ir ar siūlė jį kreditorių susirinkimo pirmininku, ir ar jis buvo juo paskirtas, G. Furmanavičius Komisijai paaiškino: „Noriu pasakyti, kad jokių santykių su tuo žmogumi neturiu, ir ta situacija, kuri buvo šią savaitę aprašyta spaudoje, kad mes su juo susitikome pirmą kartą Seimo koridoriuose, yra tiesa. Jį pasiūlė mums minėta stebėtojų taryba, nes tuo metu V. Šustauskas buvo ne toks, koks dabar yra. (...) Jokių ryšių su V. Šustausku neturėjau ir, kiek žinau, administratoriumi buvo paskirtas kitas žmogus.“ (2006-01-26 stenograma).
6. Kauno apygardos teismas (teisėja R. Palubinskaitė), tenkindamas ieškovo AB „Žemprojektas“ pareiškimą, 1995-07-21 nutartimi iškėlė bankroto bylą IAB IKHK dėl jos nemokumo. Ši byla šio teismo kompetencijoje buvo iki 1997-05-05.
7. Atsižvelgiant į tai, kad buvo gauta daug IAB IKHK indėlininkų skundų, ir siekiant, kad byla būtų išnagrinėta objektyviau ir visapusiškiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko P. Kūrio 1997-05-06 nutartimi ši bankroto byla iš Kauno apygardos teismo perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
8. Vilniaus apygardos teisme bankroto bylą iš pradžių nagrinėjo teisėjas S. Gudynas, vėliau Civilinių bylų skyriaus pirmininko patvarkymu byla buvo perduota teisėjai A. Smirnovienei.
9. Kaip jau minėta, siekiant, kad visų IAB IKHK indėlininkų turtiniai reikalavimai būtų nagrinėjami vieno proceso metu, o tokia eiga numatyta tik civilinėje bankroto byloje, 1996 m. gruodžio 9 d. tardytojo nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95 buvo priimtas sprendimas indėlininkų civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje nenagrinėti ir visus su civiliniais ieškiniais ir šių ieškinių užtikrinimu juridinių asmenų turto areštu susijusius dokumentus perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
10. Taip į bankroto bylą buvo perduoti dokumentai dėl IAB IKHK ir kitų su ja susijusių juridinių asmenų akcijų, vertinamų 85 443 036 Lt, arešto, kito turto pagal nominalią vertę – 2 467 365 Lt, iš viso 87 910 401 Lt.
11. Kaip jau minėta, baudžiamojoje byloje buvo paliktas areštuotas kaltinamųjų turtas: G. Petriko – vertinamas 2 902 580 Lt; V. Krasnicko – 40 877 010 Lt (iš to skaičiaus bankrutavusios akcinės bendrovės „Jūra“ akcijos – 40 735 000 Lt); A. Pašukevičiaus – 745 173 Lt; J. Barysienės – 2 053 800 Lt; N. Končienės – 1 319 385 Lt; K. Armaičio – 15 644 Lt.
12. 1998 m. vasario 27 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad investicinės akcinės bendrovės Investicinės Kauno holdingo kompanijos bankrotas yra tyčinis.
13. 1998 m. kovo 3 d. nutartimi teismas atleido iš kreditorių susirinkimo pirmininko pareigų V. Stankevičių, iš administratorės pareigų – A. Stasiulaitienę ir paskyrė kreditorių susirinkimo pirmininku A. Meilutį, o bendrovės administratorės – UAB „Valeksa“.
14. Paminėtina, kad ši teismo nutartis buvo peržiūrėta apeliacine tvarka pagal AB „Žemprojektas“, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista.
15. IAB IKHK kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti ir administratoriaus kelti ginčai dėl šių reikalavimų dydžio išnagrinėti Vilniaus apygardos teisme bankroto bylose, 1997-08-22, 1998-02-22, 1998-10-27, 1998-11-06, 1998-11-10, 1998-11-11, 1998-11-13, 1998-11-24, 1998-12-03, 1999-01-05, 1999-01-14, 1999-01-18 (dvi nutartys), 1999-01-25, 1999-02-22, 1999-03-01, 1999-03-24, 1999-03-24, 1999-03-31, 1999-04-02, 1999-04-06 ir 1999-04-12 priimtose nutartyse.
Atkreiptinas dėmesys, kad šios civilinės bankroto bylos apimtis – 366 tomai.
16. Nustatyta visa kreditorinių reikalavimų suma – 119 655 017,53 Lt. Buvo patvirtinti 99 405 485 Lt vertės fizinių asmenų indėlininkų reikalavimai (Respublikos generalinės prokuratūros 2005-09-19 raštas Nr. 7.2-3961).
17. Vilniaus apygardos teismo teisėja Z. Smirnovienė 1999-04-19 teismo posėdyje išnagrinėjo IAB IKHK likvidavimo klausimą. Teismas 1999-04-19 nutarė pripažinti IAB IKHK bankrutavusia ir ją likviduoti, likvidatoriumi paskirti UAB „Valeksa“, patvirtinti 17 asmenų likvidacinę komisiją (iš jų 15 asmenų buvo patvirtinti 1998-12-12 kreditorių susirinkime ir papildomai įtraukiant į jos sudėtį Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovus).
18. Teismas šiuo sprendimu nustatė tokią atsiskaitymų su kreditoriais tvarką:
– pirmąja eile tenkinami fizinių asmenų – indėlininkų reikalavimai (išskyrus perėmusiųjų indėlininkų reikalavimų teises) iki 4 000 Lt. Neturint sukauptų lėšų grąžinti visiems asmenims iki 4 000 Lt, iki šios sumos išmokamos sumos proporcingai, atsižvelgiant į bendrą išmokamą sumą ir sukauptą išmokėjimams sumą;
– antrąja eile tenkinami proporcingai likę nepatenkinti fizinių asmenų – indėlininkų ir likusių kreditorių reikalavimai.
19. Nustatydamas tokią atsiskaitymų su kreditoriais tvarką, teismas padarė išimtį iš Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnyje nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos (1992-09-15 redakcija). Pagal šio įstatymo 29 straipsnio nuostatas pirmąja eile turėjo būti tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo teisiniais santykiais.
20. Teismas, nustatydamas tokią tvarką, vadovavosi tuo, kad nustatytas tyčinis IAB IKHK bankrotas. Todėl, teismo nuomone, neteisinga būtų pirmiau išmokėti sumas ne indėlininkams, o įmonės darbuotojams – kreditoriams, savo veikla privedusiems įmonę prie bankroto ir dalyvavusiems renkant pinigus iš gyventojų.
21. Teismas, nustatydamas 4 000 Lt sumą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintu teisingumo principu (Generalinės prokuratūros 2005-09-19 raštas Nr. 7.2-3961).
22. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2004-12-23 nutartį kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai buvo tenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai.
23. Ketvirtosios eilės kreditorių reikalavimams lėšų neužteko, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą, t. y. 0,007033 Lt už 1 Lt.
24. Trejus metus trukusi įmonės likvidavimo procedūra baigta, nepatenkinus 113 983 497,55 Lt vertės ketvirtos eilės kreditorinių reikalavimų.
25. Vilniaus apygardos teismo 2004-10-18 nutarties pagrindu kreditorių neatsiimtos lėšos – 401 601,08 Lt – perduotos turto administratoriui.
26. IAB IKHK veikla Vilniaus apygardos teismo 2004-12-23 nutartimi pripažinta pasibaigusia ir 2005-01-11 išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
27. Generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis komisijos posėdyje pasakė: „(...) dabar gi, kalbant apie bankroto bylą, tai turbūt jūs žinote, kad bankroto byla iš pradžių buvo tiriama Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriuje. Ir turbūt jūs puikiai žinote, dėl ko ji buvo perduota į Vilniaus apygardos teismą. Tai ši istorija puikiai iliustruoja tai, kad tos pinigų sumos, kurioms... tie asmenys, kurie šiandien yra nuteisti, jie jų lengvai atsisakyti nenorės. Bet dabar aš tiksliai negaliu pasakyti, kiek pinigų buvo pervesta į teismo sąskaitą, jeigu neklystu, ten buvo kalbama apie kelis milijonus litų. Tai faktiškai tie keli milijonai litų turėjo būti grąžinti indėlininkams, bet to neįvyko. Tie pinigai nukeliavo uždarajai akcinei bendrovei „Snita“, kitaip tariant, tai pačiai bendrovei, kuri priklausė EBSW, kaip aš sakau, konglomeratui. Ir šia prasme visi kiti likvidūs objektai, kurie buvo tuomet areštuoti... tai civiliniame procese buvo viskas daroma, kad tie objektai arba tos lėšos, kurios buvo gautos parduodant tokius... kad jie nepatektų. Bet prokurorai jau šiuo atveju civiliniame procese jokios įtakos neturėjo. Mes tik pagal indėlininkų atstovų skundus matėme, kokie procesai vyksta civilinėje byloje. Kitaip tariant, mes neturėjome įtakos sprendžiant šiuos klausimus. Taip, tiek, kiek turto buvo areštuota baudžiamojoje byloje, tai pagrindinis nekilnojamasis turtas ir automobiliai, ir lėktuvas buvo areštuotas, jie priklausė G. Petrikui, o jo byla dar nėra išnagrinėta. Tie asmenys, kurie buvo nuteisti Kauno „Holdingo“ byloje, faktiškai jokio turto neturėjo.“ (2006-01-19 stenograma).
8.8. LVŽLĮ „Jūra“ privatizavimo ir turto iššvaistymo tyrimas
Siekdama atsakyti į Komisijai pateiktą klausimą dėl fizinių asmenų, susijusių su koncerno EBSW veikla, baudžiamųjų bylų tyrimo ir nagrinėjimo eiga teismuose, Komisija nagrinėjo Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ vadovų, kaltinamų svetimo turto iššvaistymu, baudžiamųjų bylų eigą.
Aurelijus Simaška – LVŽLĮ „Jūra“ komercijos direktorius ir šios įmonės administratorius
1. 1996 m. lapkričio 12 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-1-1497-96 dėl valstybinio turto iššvaistymo Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“.
2. 1996 m. lapkričio 13 d. Klaipėdos m. VPK ENTS iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 30-1-4392-96 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje dėl materialinių vertybių iššvaistymo Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“. Byla tolesniam tardymui buvo perduota Klaipėdos m. apylinkės prokuratūrai.
3. 1997 m. spalio 22 d. Klaipėdos m. apylinkės vyriausiojo prokuroro nutarimu, sutinkant generaliniam prokurorui, iš baudžiamosios bylos Nr. 30-2-062-96 buvo išskirta ir užregistruota baudžiamoji byla Nr. 30-2-051-97 dėl valstybinio turto iššvaistymo Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“ pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį.
4. Baigus parengtinį tardymą, baudžiamosios bylos Nr. 30-1-1497-96, Nr. 30-1-4392-96 ir Nr. 30-2-051-97 buvo perduotos Klaipėdos m. apylinkės teismui. Klaipėdos m. apylinkės teismo teisėja 1998 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamąsias bylas Nr. 30-1-1497-96, Nr. 30-1-4392-96 ir Nr. 30-2-051-97 sujungė į vieną baudžiamąją bylą.
5. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1999 m. gegužės 10 d. nutartimi baudžiamąją bylą, kurioje Aurelijus Simaška, Sigitas Senkus, Dalius Dugnas, Antanas Girdžius, Lilija Kurbatova kaltinami pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį bei Algirdas Paročka ir Arvydas Kiltinavičius – pagal Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalį ir 207 straipsnio 2 dalį, grąžino parengtiniam tardymui papildyti.
6. 1999 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, jį atmetė, nes parengtinio tardymo metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ir parengtinis tardymas šioje byloje atliktas ne iki galo, nevisapusiškai ir neobjektyviai.
7. Klaipėdos apygardos prokuratūra Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, šiuo skundu prašė Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1999 m. rugpjūčio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde teigiama, kad Klaipėdos apygardos teismas, nenustatęs nė vieno esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, atmesdamas Klaipėdos m. apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą, pats iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, tuo nutolindamas baudžiamojo persekiojimo uždavinį greitai, per kiek įmanoma trumpesnį laiką ištirti bylos aplinkybes ir nubausti kaltininkus.
8. Komisija duomenų apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį dėl minėto kasacinio skundo neturi, tačiau atsižvelgiant į pakartotinę kaltinamąją išvadą, surašytą Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje 2000 m. kovo 14 d., galima daryti išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Klaipėdos apygardos prokuratūros kasacinį skundą.
9. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje 2000 m. kovo 14 d. buvo surašyta pakartotinė kaltinamoji išvada baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 30-1-1497-96/ 30-1-4392-96/ 30-2-051-97. Joje:
– A. Simaška kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ komercijos direktoriumi ir šios įmonės administratoriumi, įvykdė 13 nusikalstamų veikų, dėl to iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą stambiu mastu (iš viso iššvaistė LVŽLĮ „Jūra“ turto už 4 549 038, 61 Lt) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje;
– A. Paročka kaltinamas tuo, kad, dirbdamas UAB „Amfibija“ direktoriumi, grupėje iš anksto susitarusių asmenų (su UAB „Ava“ prezidentu A. Kiltinavičiumi) ir bendrai veikdamas, padarydamas žymią žalą valstybės interesams, apgaulės būdu, suklastojant bei panaudojant suklastotus dokumentus, užvaldė svetimą turtą stambiu mastu (apgaule pasisavino 1 240 000 Lt) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalyje ir 207 straipsnio 2 dalyje;
– A. Kiltinavičius kaltinamas tuo, kad, dirbdamas UAB „Ava“ prezidentu, grupėje iš anksto susitarusių asmenų (su UAB „Amfibija“ direktoriumi A. Paročka) ir bendrai veikdamas, padarydamas žymią žalą valstybės interesams, apgaulės būdu, suklastojant bei panaudojant suklastotus dokumentus, užvaldė svetimą turtą stambiu mastu (apgaule pasisavino 1 240 000 Lt) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalyje ir 207 straipsnio 2 dalyje;
– S. Senkus kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ generaliniu direktoriumi, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, surašydamas ir pasirašydamas žinomai melagingą aktą, iššvaistė jam patikėtą valstybės turtą stambiu mastu (padarė LVŽLĮ „Jūra“ 197 500,32 Lt materialinę žalą) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje;
– L. Kurbatova kaltinama tuo, kad, dirbdama LVŽLĮ „Jūra“ vyriausiąja buhaltere, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, surašydama ir pasirašydama žinomai melagingą aktą, iššvaistė jai patikėtą valstybės turtą stambiu mastu (padarė LVŽLĮ „Jūra“ 197 500,32 Lt materialinę žalą) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje;
– D. Dugnas kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ komercijos direktoriaus pavaduotoju, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, surašydamas ir pasirašydamas žinomai melagingą aktą, iššvaistė jam patikėtą valstybės turtą stambiu mastu (padarė LVŽLĮ „Jūra“ 197 500,32 Lt materialinę žalą) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje;
– A. Girdžius kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ sandėlininku, grupėje iš anksto susitarusių asmenų, surašydamas ir pasirašydamas žinomai melagingą aktą, iššvaistė jam patikėtą valstybės turtą stambiu mastu (padarė LVŽLĮ „Jūra“ 197 500,32 Lt materialinę žalą) ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje.
10. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2002 m. liepos 1 d. nutartimi baudžiamąją bylą dėl D. Dugno, kaltinamo pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį, nutraukė jam mirus.
11. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2005 m. vasario 10 d. nuosprendžiu nusprendė:
– A. Simašką pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (1961 m. redakcija) dėl jam patikėto svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo požymių. Teismas akcentavo, kad iš byloje surinktų, ištirtų įrodymų matyti, kad A. Simaška, priimdamas įvairias laivų nuomininkų turėtas išlaidas į tarpusavio atsiskaitymus, realiai jam įmonės patikėto turto nepardavė, nepadovanojo ar kitaip neperleido tretiesiems asmenims, o tai pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimus įrodyti būtina. Be to, teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką, pardavus materialines vertybes, paprastai pats kaltininkas jas ir pasisavina ar kitokiu būdu tokį turtą paverčia savu. Tokių kaltinamojo veiksmų teismas nenustatė. Be to, A. Simaškos veikoje savanaudiškų paskatų nenustatyta. Teismų praktikoje materialine žala laikytina faktinis materialinių vertybių, piniginių lėšų buvimas ir jų netekimas dėl nusikalstamų veiksmų. Pasak teismo, A. Simaška kaltinamas jam patikėto LVŽLĮ „Jūra“ turto iššvaistymu, tačiau realiai įmonės sąskaitoje (balanse) kaltinime nurodytų įvairių dydžių piniginių sumų nebuvo, todėl ir jų iššvaistyti negalėjo. Kaltinime nenurodoma ir apie kaltininko tyčią, tai yra būtinas nusikaltimo, nurodyto Baudžiamojo kodekso 275 straipsnyje, požymis;
– S. Senkų, L. Kurbatovą, A. Girdžių pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (1961 m. redakcija) išteisinti, nesant jų veikoje nusikaltimo požymių. Teismas nurodė, kad laiko neįrodytu, nepagrįstu objektyviais ir neginčijamais įrodymais, kad S. Senkus, A. Girdžius, L. Kurbatova tyčia surašė melagingą aktą ir pardavė turtą pagal melagingą aktą, o A. Simaška savo parašu patvirtino, kad sandėlyje buvęs turtas tinkamas parduoti tik į metalo laužą. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo įrodyta, kad S. Senkus, A. Simaška, L. Kurbatova, A. Girdžius – grupė iš anksto susitarusių asmenų – tyčia iššvaistė svetimą turtą ir tokiu būdu jį pardavė ar kitaip perleido tretiesiems asmenims, teismas šių asmenų veikos nelaiko turto iššvaistymu;
– Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros ieškinį ginant valstybinės įmonės interesus atmesti.
12. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūra 2005 m. vasario 28 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą dėl nuosprendžio dalies panaikinimo ir baudžiamojo proceso nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, juo prašė panaikinti Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. vasario 10 d. nuosprendį A. Simaškai dėl įvykdytų 12 nusikalstamų veikų, šias veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje, perkvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 162 straipsnį (1993-01-28 redakcija) ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams baudžiamąjį procesą dėl jo nutraukti.
13. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. gegužės 23 d. nutartimi Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. vasario 10 d. nuosprendžio atmetė. Nutartyje teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus teismo posėdyje įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso normas, teisingai ir pagrįstai netenkino prokurorės baigiamosiose kalbose pareikšto prašymo A. Simaškos 12 nusikalstamų veikų perkvalifikuoti pagal Baudžiamojo kodekso 229 straipsnį, nes tarnybos pareigų neatlikimas priskiriamas prie nusikaltimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, kaltinimo požymiai iš esmės skiriasi nuo patikėto turto iššvaistymo. Be to, A. Simaška nėra 2000 m. Baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas ir dėl šios aplinkybės apylinkės teismas negalėjo A. Simaškos pripažinti kaltu padariusį nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 229 straipsnyje.
Vladas Stonkus – LVŽLĮ „Jūra“ generalinis direktorius
14. 1996 m. rugsėjo 6 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-2-062-96 pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį.
15. Įstatymų nustatyta tvarka parengtinis tardymas šioje byloje buvo pratęsiamas nuo 1996 m. spalio 4 d. iki 2000 m. birželio 30 d.
16. 2000 m. liepos 3 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje surašyta kaltinamoji išvada, pagal kurią V. Stonkus kaltinamas tuo, kad, dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ generaliniu direktoriumi, valdydamas, naudodamas ir disponuodamas šios įmonės turtu patikėjimo teisėmis, pažeisdamas Vyriausybės nutarimus, žemės ūkio ministro įsakymus, davė nurodymus LVŽLĮ „Jūra“ ilgalaikio turto indeksavimo komisijai neindeksuoti laivų, pasirašė šių neindeksuotų laivų pirkimo–pardavimo sutartis, dėl ko iššvaistė LVŽLĮ „Jūra“ turto stambiu mastu už 26 991 655,58 Lt ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje.
17. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2001 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu nusprendė V. Stonkų pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties. Nuosprendyje teismas nurodė, kad LVŽLĮ „Jūra“ įstatuose numatyta, kad įmonės valdymą vykdo direktorių valdyba, o ne vienas generalinis direktorius, tačiau baudžiamojoje byloje nėra nė vieno dokumento, apibrėžiančio įmonės „Jūra“ generalinio direktoriaus darbines funkcijas, įgaliojimus ir atsakomybę. LVŽLĮ „Jūra“ įstatai įpareigojo ne įmonės vadovą, o įmonėje sudarytą komisiją organizuoti, surengti laivų pardavimo konkursus, o laivų pardavimo konkurso rezultatus privalo tikrinti ar kitokiu būdu revizuoti įmonės vadovas. Teismas padarė išvadą, kadangi įmonėje nebuvo įmonės valdybos pirmininko – generalinio direktoriaus – pareigybės nuostatų, remiantis LVŽLĮ „Jūra“ įstatais, visai ūkinei komercinei veiklai vadovavo direktorių valdyba, ji pritarė ilgalaikio turto indeksavimo komisijos atliktam darbui. Byloje nerasta įmonės direktorių valdybos posėdžio protokolo Nr. 22, kuris galėtų pagrįsti V. Stonkui pareikštą kaltinimą. Be to, teismo teisiamojo posėdžio metu nebuvo nustatyta V. Stonkaus veikoje savanaudiškų paskatų. V. Stonkus visų jam inkriminuojamų laivų pirkimo–pardavimo sutartis pasirašė vadovaudamasis įmonėje sudarytos laivų pardavimo komisijos, kuri išrinkdavo konkurso nugalėtoją, protokolu, pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytos pinigų sumos už parduotus laivus įplaukė arba tiesiogiai į įmonės „Jūra“ sąskaitą, arba buvo skirtos apmokėti atitinkamas „Jūros“ skolas. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo įrodyta, kad V. Stonkus norėjo tyčia iššvaistyti svetimą turtą ir tokiu būdu sąmoningai jį perdavė tretiesiems asmenims, teismas laiko, kad V. Stonkaus veika negali būti vertinama kaip turto iššvaistymas. Įvertinus visus įrodymus, V. Stonkus pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį išteisintinas, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
Išteisinamasis nuosprendis įsiteisėjęs, Komisija neturi duomenų, kad jis būtų apskųstas aukštesnės instancijos teismui.
Algirdas Paročka – l. e. LVŽLĮ „Jūra“ generalinio direktoriaus pareigas
18. 1996 m. rugsėjo 6 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-2-062-96 pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį.
19. 1998 m. gegužės 1 d. generalinio prokuroro sutikimu iš šios baudžiamosios bylos buvo išskirta baudžiamoji byla Nr. 30-2-021-98 dėl buvusio LVŽLĮ „Jūra“ generalinio direktoriaus A. Paročkos įmonės „Jūra“ turto iššvaistymo stambiu mastu.
20. Šioje byloje 1998 m. gegužės 14 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje surašyta kaltinamoji išvada, kuria A. Paročka kaltinamas tuo, kad, laikinai dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ generaliniu direktoriumi, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktus, pasirašė laivo pirkimo–pardavimo sutartį ir savo įsakymu perdavė jį trečiojo asmens nuosavybėn, nors šis visos sumos už laivą taip ir nesumokėjo, taip iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą stambiu mastu – įvykdė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje.
21. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu nuteisė A. Paročką pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams su 1/5 turto konfiskavimu ir priteisė iš A. Paročkos 1 240 000 Lt įmonei „Jūra“.
22. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 26 d. nutartimi nutarė Klaipėdos m. apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. nuosprendį, kuriuo A. Paročka nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį, panaikinti ir bylą perduoti Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui iš naujo tirti. Nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir byla perduotina iš naujo tirti dėl tiriant bylą ir ją nagrinėjant teisme padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Išskyrus kaltinamojo bylą, parengtinio tardymo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo baudžiamosios bylos iškėlimo momento – 1996 m. rugsėjo 6 d., pratęstas iki 1998 m. balandžio 30 d., išskirtoje byloje toliau turėjo būti tęsiamas įstatymų nustatyta tvarka. Tardymo veiksmai, atlikti pasibaigus parengtinio tardymo terminui, yra niekiniai, vadinasi, niekinis yra ir kaltinimo kaltinamajam pareiškimas. Kaltinimo nepareiškimas numatytas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų sąraše. Kolegijos nuomone, svarbią reikšmę veikos įvertinimui ir kvalifikavimui turi iššvaistyto turto realios vertės nustatymas, todėl tiriant bylą iš naujo reikia imtis atitinkamų priemonių nustatyti realią laivo vertę, kaltinimas turi būti sukonkretintas. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė pataisos darbų įstaigos rūšies ir atitinkamo režimo paskirtai laisvės atėmimo bausmei atlikti, tai taip pat yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
23. Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras kasaciniu skundu prašė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 26 d. nutartį ir palikti 1998 m. gruodžio 22 d. Klaipėdos m. apylinkės teismo nuosprendį.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. birželio 22 d. nutartimi Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą A. Paročkos baudžiamojoje byloje atmetė.
25. 1999 m. lapkričio 15 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-021-98 surašyta pakartotinė kaltinamoji išvada, pagal kurią A. Paročka kaltinamas tuo, kad laikinai eidamas LVŽLĮ „Jūra“ generalinio direktoriaus pareigas iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą stambiu mastu, taip įvykdė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje.
Alvydas Griškevičius – A. Griškevičiaus komercinės-gamybinės įmonės savininkas
27. 1996 m. rugsėjo 6 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-2-062-96 pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį.
28. 1998 m. kovo 31 d. generalinio prokuroro sutikimu iš šios baudžiamosios bylos medžiagos buvo išskirta baudžiamoji byla Nr. 30-2-017-98 dėl buvusio LVŽLĮ „Jūra“ l. e. generalinio direktoriaus pareigas A. Paročkos įmonės „Jūra“ turto iššvaistymo stambiu mastu ir dėl A. Griškevičiaus komercinės-gamybinės įmonės savininko A. Griškevičiaus svetimo turto užvaldymo apgaulės būdu stambiu mastu.
30. Pakartotinė kaltinamoji išvada šioje byloje surašyta Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje 2000 m. birželio 12 d. Pagal ją A. Paročka kaltinamas tuo, kad laikinai eidamas LVŽLĮ „Jūra“ generalinio direktoriaus pareigas piktnaudžiavo pasitikėjimu ūkinės įmonės veikloje ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 321 straipsnyje, o A. Griškevičius kaltinamas tuo, kad būdamas A. Griškevičiaus komercinės-gamybinės įmonės savininku apgaulės būdu užvaldė LVŽLĮ „Jūra“ priklausančią 152 495 Lt nuomos mokesčio sumą ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalyje.
31. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2001 m. sausio 19 d. nuosprendžiu nusprendė:
– A. Paročką pripažinti kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 321 straipsnį ir nuteisti jį laisvės atėmimu dvejiems metams, atimti teisę trejus metus dirbti vadovaujantį darbą, taikyti Baudžiamojo kodekso 49 straipsnį ir A. Paročką nuo paskirtos bausmės atleisti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai;
– A. Griškevičių išteisinti pagal Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties požymių. Teismas nurodė, kad A. Griškevičius savo veiksmais neužvaldė jokio turto; kad jis laivus remontavo, įrodo byloje surinkta medžiaga, o kad „Jūra“ įskaičiavo remonto darbus į įmonės nuomos kainą, už tai baudžiamojon atsakomybėn patrauktas A. Paročka.
32. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūra Klaipėdos apygardos teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Klaipėdos m. apylinkės teismo 2001 m. sausio 19 d. nuosprendį dėl teismo išvadų ir faktinių bylos aplinkybių neatitikimo ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. Griškevičių kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalyje.
33. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. balandžio 24 d. nutartimi, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. Paročkos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos m. apylinkės teismo 2001 m. sausio 19 d. nuosprendžio, nutarė:
– Klaipėdos m. apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Teismas nurodė, kad esant byloje prieštaringų duomenų dėl A. Griškevičiaus kaltės, nesant neginčijamų jo kaltės dėl sukčiavimo įrodymų, A. Griškevičius pagal Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalį išteisintas pagrįstai;
– Klaipėdos m. apylinkės teismo 2001 m. sausio 19 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. Paročkos panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui nuo A. Paročkos perdavimo teismui momento. Teismas nurodė, kad A. Paročka nebuvo perduotas teismui pagal Baudžiamojo kodekso 321 straipsnį, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (Baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir vada nuosprendžiui panaikinti.
Algimantas Jonas Valiukėnas – LVŽLĮ „Jūra“ atstovas Argentinos Respublikoje
34. 1996 m. kovo 6 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje dėl LVŽLĮ „Jūra“ ir Argentinos firmos „Pescar“ bendros įmonės finansinės veiklos patikrinimo rezultatų pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 30-2-013-96.
35. Parengtinis tardymas buvo baigtas ir byla perduota Klaipėdos m. apylinkės teismui 1997 m. lapkričio 24 d.
36. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1998 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį A. J. Valiukėną nuteisė 8 metams laisvės atėmimo.
37. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. gegužės 5 d. nutartimi Klaipėdos m. apylinkės teismo 1998 m. lapkričio 16 d. nuosprendį, kuriuo A. J. Valiukėnas nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį, panaikino ir bylą perdavė Klaipėdos m. apylinkės prokuratūrai iš naujo tirti.
38. Generalinė prokuratūra kasaciniu skundu dėl nepagrįsto A. J. Valiukėno baudžiamosios bylos grąžinimo papildyti prašė Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir palikti A. J. Valiukėnui 1998 m. lapkričio 16 d. Klaipėdos m. apylinkės teismo nuosprendį – 8 metų laisvės atėmimą.
39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Generalinės prokuratūros kasacinį skundą A. J. Valiukėno baudžiamojoje byloje atmetė.
40. 2000 m. gegužės 24 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje baudžiamojoje byloje Nr. 30-2-013-96 surašyta pakartotinė kaltinamoji išvada, pagal kurią A. J. Valiukėnas kaltinamas tuo, kad dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ atstovu Argentinos Respublikoje ir būdamas atsakingas už įmonei priklausančių laivų darbo organizavimą bei gamybinės ir finansinės drausmės kontrolę, iššvaistė jo žinioje buvusį LVŽLĮ „Jūra“ priklausantį 308 825,29 JAV dolerio vertės turtą stambiu mastu ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalyje.
41. Klaipėdos m. apylinkės teismas 2000 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu nusprendė A. J. Valiukėną pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 179 straipsnyje (ATP 1982-12-29 įsako Nr. X-2767 redakcija), ir jį nuteisti laisvės atėmimu dvejiems metams. Taikyti Baudžiamojo kodekso 49 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir A. J. Valiukėną nuo bausmės atleisti suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kada ir kokio dydžio turtas buvo patikėtas A. J. Valiukėnui. Nors jis buvo atsakingas už įmonei „Jūra“ priklausančių laivų darbo organizavimą, gamybinės ir finansinės drausmės kontrolę, turto perdavimas teisiamajam dokumentais įformintas nebuvo, o įgaliojimai dėl turto teisiškai nebuvo apibrėžti. Baudžiamojoje byloje nenustatyta, kokio dydžio ir kokį turtą, kokiu būdu iššvaistė teisiamasis. Teismas nurodė, kad atlikus papildomą tyrimą kaltinimas nebuvo sukonkretintas, tardymas išnaudojo visas galimybes ir grąžinti bylą papildomam tyrimui netikslinga. Iškilusios abejonės aiškinamos teisiamojo naudai ir jo padaryta veika perkvalifikuojama pagal Baudžiamojo kodekso 179 straipsnį, t. y. aplaidumą.
42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjo kasacinę bylą pagal nuteistojo A. J. Valiukėno kasacinį skundą dėl Klaipėdos m. apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 12 d. nutarties, 2002 m. lapkričio 5 d. nutartimi nutarė panaikinti Klaipėdos m. apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 12 d. nutartį A. J. Valiukėno byloje ir bylą nutraukti.
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad kasatoriui inkriminuota veika buvo padaryta 1992–1993 metais, kai baudžiamoji atsakomybė už aplaidumą buvo numatyta 1961 m. Baudžiamojo kodekso 179 straipsnyje, pagal kurį aplaidumo nusikaltimo subjektu buvo tik pareigūnai. 1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. I-551 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“ Baudžiamojo kodekso skirsnis „Pareiginiai nusikaltimai“ buvo panaikintas, o už aplaidų pareigų ėjimą ar pavesto darbo atlikimą komercinėje, ūkinėje ar finansinėje veikloje minėtas įstatymas baudžiamosios atsakomybės nenumatė. Atsitiko taip, kad už aplaidumą tarnyboje, padarytą asmenų, kurie nėra nei valstybės pareigūnai, nei valstybės tarnautojai, nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. baudžiamoji atsakomybė nebuvo numatyta. Baudžiamojo kodekso 7 straipsnio 2 dalis teigia, kad įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą ar sušvelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Jei baudžiamoji byla būtų buvusi iškelta iš karto po nusikaltimo padarymo ir teismas ją būtų nagrinėjęs tarp 1995 m. sausio 1 d. ir 1995 m. liepos 19 d., teismas būtų priėmęs išteisinamąjį nuosprendį. Jei nuosprendis būtų buvęs priimtas iki 1995 m. sausio 1 d., kasatorius būtų nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 179 straipsnį, tačiau po 1995 m. sausio 1 d. būtų atleistas nuo bausmės dėl padarytos veikos nusikalstamumo panaikinimo. Kolegija mano, kad negali būti bet kokiu būdu bloginama asmens teisinė padėtis dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios ir nesusijusių su veiksmais, siekiant išvengti atsakomybės. Ne kasatorius kaltas, kad baudžiamoji byla buvo iškelta tik po trejų metų po nusikaltimo padarymo, taigi jo padėtis negali būti bloginama dėl netinkamo teisėsaugos institucijų darbo.
Antanas Stirbys – LVŽLĮ „Jūra“ poilsio namų „Gintaras“ direktorius
44. 1997 m. sausio 9 d. pagal gautą LVŽLĮ „Jūra“ likvidacinės komisijos pirmininko R. Zujevo pareiškimą dėl katerio „Kondr 900“ pasisavinimo Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla.
45. 1997 m. gegužės 9 d. Klaipėdos m. apylinkės prokuratūroje šioje baudžiamojoje byloje buvo surašyta kaltinamoji išvada, pagal kurią Antanas Stirbys kaltinamas tuo, kad dirbdamas LVŽLĮ „Jūra“ poilsio namų „Gintaras“ direktoriumi pasisavino LVŽLĮ „Jūra“ priklausantį turtą, jį pardavė ir pinigus pasisavino, taip įvykdydamas nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 1 dalyje.
46. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1997 m. spalio 10 d. nutartimi nutarė baudžiamąją bylą, kurioje A. Stirbys kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 1 dalį, nutraukti. Teismas nurodė, kad teisiamasis A. Stirbys anksčiau neteistas, anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius, nebuvo. Pripažįstant, kad A. Stirbio veikoje yra nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, pastarasis atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Baudžiamojo kodekso 531 straipsnį, o baudžiamoji byla jam nutrauktina.
47. Komisijos turimais duomenimis, minėtas nuosprendis nebuvo skundžiamas aukštesnės instancijos teismui.
1. Remiantis atlikto tyrimo metu Komisijos surinktais duomenimis, darytina išvada, kad su koncernu EBSW iš esmės buvo susiję du Lietuvos bankai – Lietuvos valstybinis komercinis bankas (LVKB) ir Komercijos ir kredito bankas (KKB).
1.1. Koncerno EBSW ir susijusių asmenų valdoma dalis suteikė 90,26 procento balsų KKB, aptarnavusio EBSW įmones, visuotiniame akcininkų susirinkime, G. Petrikas buvo šio banko tarybos narys.
1.2. Koncerno EBSW valdoma įstatinio kapitalo dalis suteikė 25,08 procento balsų LVKB visuotiniame akcininkų susirinkime, EBSW prezidentas G. Petrikas nuo 1993-10-21 iki 1996-01-19 buvo šio banko tarybos pirmininkas, realiai daręs įtaką banko valdybos priimamiems sprendimams, tarp jų dėl banko paskolų išdavimo su EBSW susijusiems asmenims.
2. KKB veikla ir padaryti teisės aktų pažeidimai iš esmės nurodyti Komisijos išvadų 2 dalyje, analizuojant koncerno EBSW veiklą Lietuvos bankų sektoriuje. Generalinės prokuratūros pateiktais duomenimis (2005-04-25 raštas Nr. 7.2-1700), buvo iškelta baudžiamoji byla ir atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl banko valdybos pirmininko R. Griguolos ir finansininkės S. Šulcienės veiksmų neteisėtai išduodant kreditus. Atlikus tyrimą, byla atiduota į teismą. Apie bylos nagrinėjimo eigą teisme Generalinė prokuratūra, minėtu raštu atsakydama į paklausimą dėl iškeltų baudžiamųjų bylų ir jų eigos, papildomos informacijos nepateikė.
3. Generalinės prokuratūros pateiktais duomenimis, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl abiejų minėtų bankų atsakingų asmenų dėl banko lėšų iššvaistymo ir neteisėto kreditų išdavimo ir dėl 15 koncerno EBSW kontroliuojamų įmonių atsakingų asmenų dėl įmonei suteiktos paskolos iššvaistymo. Iš šių bylų septyniose ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius kaltės arba suėjus senaties terminui, trijose bylose šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas, vienos įmonės vadovas nuteistas, o apie keturių tyrimų eigą ar rezultatus duomenys nepateikti. Kadangi Generalinė prokuratūra Komisijai nėra pateikusi tikslesnių duomenų apie minėtas bylas, nebuvo galimybės nustatyti, ar bylos susijusios su bankų, ar su kitų asmenų suteiktomis paskolomis, tik vienu atveju konkrečiai nurodyta, kad šiuo metu atliekamas tyrimas dėl LVKB suteiktos paskolos iššvaistymo.
4. AB Turto banko pateiktais duomenimis, dauguma koncernui EBSW priklausančių įmonių skolų šio banko buvo perimta iš LVKB banko, su koncernu EBSW susietoms 39 įmonėms buvo suteikta 60 190 mln. Lt vertės paskolų, neišieškotų skolų likutis 2005 m. balandžio 1 d. sudarė 82 593 155 Lt.
Konkrečiai iliustruoti paskolų paėmimo ir panaudojimo mechanizmus galima remiantis keliais pavyzdžiais, nurodytais Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno skyriaus 1997-03-08 akto dėl IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos (IAB IKHK) finansinės ūkinės veiklos revizijos rezultatų 7.4 dalyje. Revizija buvo atlikta vykdant Kauno m. Tardymo valdybos prie Vyriausiojo policijos komisariato 1995-09-27 nutarimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95.
4.1. 1994-06-20 IAB IKHK ir EBSW grupės kontroliuojama UAB „Barvila“ pasirašė sutartį, pagal kurią UAB „Barvila“ sutinka laikyti IAB IKHK 4 600 000 Lt indėlį iki 1995-06-30. Tam, kad įvykdytų minėtą sutartį, UAB „Barvila“ kreipėsi į LVKB dėl 1 200 000 dolerių kredito metalui pirkti. Kredito grąžinimą laidavo EBSW grupės kontroliuojama AB Prekybos bazė „Urmas“. Buvo sudaryta sutartis dėl 1 200 000 dolerių kredito metalui pirkti, tačiau kreditas pagal paskirtį nebuvo panaudotas, konvertavus į litus – 4 600 000 Lt, jis buvo perskolintas IAB IKHK.
Pasibaigus sutarties terminui, IAB IKHK negrąžino UAB „Barvila“ 4 600 000 Lt indėlio ir nesumokėjo 1 712 870 Lt palūkanų, 1995-05-30 buvo sudarytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas tarp IAB IKHK, UAB „Barvila“ ir UAB GPC „Baltex“, pagal kurį UAB GPC „Baltex“ dengė bendrovės „Barvila“ įsiskolinimą turimomis IAB „Vilinvest“, IAB „Trikotažo investicija“, IAB „Šviesus rytojus“, IAB IKHK akcijomis ir grynaisiais pinigais – 156,05 Lt, iš viso – 3 167 625,39 Lt, iš to skaičiaus 575 628,39 Lt vertės akcijomis padengtas UAB GPC „Baltex“ įsiskolinimas UAB „Barvila“.
Apskritai IAB IKHK negrąžino UAB „Barvila“ 3 720 870 Lt. 1995-06-30 IAB IKHK ir UAB „Barvila“ sudarė naują sutartį, pagal kurią ši suma priimta kaip indėlis mokant 24 proc. metinių palūkanų. 1995-09-30 tarpusavio suderinimo protokole tarp UAB „Barvila“, IAB IKHK ir firmos „Madera Assets S. A.“ atliktas tarpusavio atsiskaitymas – UAB „Barvila“ perdavė minėtą indėlį ir 223 252 Lt neišmokėtų palūkanų „Madera Assets S. A.“, o ši padengė UAB „Barvila“ gautą 1 200 000 JAV dolerių kreditą su 141 000 JAV dolerių palūkanomis. Iki revizijos pabaigos IAB IKHK su „Madera Assets S. A.“ neatsiskaitė.
Iš UAB „Barvila“ gautas lėšas – 4 600 000 Lt – naudojo atsiskaityti su indėlininkais ir pagal 1994-06-24 sutartį perdavė BĮ „Brunonas“, kurios steigėjai buvo R. Petrikas bei A. Perunovas.
4.2. Pagal 1994-06-15 sutartį AB „Dara“ perdavė IAB IKHK grynais pinigais 3 952 000 Lt laikinam apyvartinių lėšų papildymui. AB „Dara“ šias lėšas gavo iš KKB pagal kredito sutartį žaliavoms pirkti. Lėšos IAB IKHK buvo naudojamos atsiskaityti su indėlininkais ir UAB „Snita“ išduota 1 487 000 Lt.
Iki 1996-07-01 IAB IKHK skolos negrąžino, įskaitant palūkanas, skola sudarė 6 634 610 Lt. AB „Dara“ 1994-09-16 LVKB gavo 1 000 000 JAV dolerių kreditą, kuriuo padengė iš KKB gautą kreditą.
5. Bendras EBSW grupės įmonių vykdyto paskolų paėmimo iš bankų ir jų panaudojimo pobūdis, remiantis Generalinės prokuratūros analize, nurodytas Komisijos išvadų 2 dalyje. Dėl itin didelės tyrimo apimties Komisija konkrečiau išnagrinėjo trijų epizodų dėl paimtų iš LVKB paskolų iššvaistymo tyrimo teisėsaugos institucijose ir teismuose eigą. Šie epizodai iš esmės iliustruoja teisėsaugos ir teismų veiksmus tiriant koncerno EBSW veiklą:
5.1. Kauno apygardos prokuratūroje 1996-10-29 iškelta baudžiamoji byla pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį („Turto pasisavinimas ir iššvaistymas“).
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad Verslo ir rinkos tyrimo asociacijos „Verta“ viceprezidentas Ž. A. Žilinskas, prezidentas R. Petrikas ir koncerno EBSW prezidentas G. Petrikas, viceprezidentas A. Pašukevičius, UAB „Pignus“ direktorius V. Astromskis, Ukrainos pilietis B. Krivoručkinas, tyrimo metu nenustatyti asmenys, turėdami tikslą iš LVKB gauti savo žinion 2 600 000 JAV dolerių paskolą, imituodami AB Mažeikių „Oruva“ priklausančios įrangos pirkimą–pardavimą, LVKB pateikė prašymą UAB „Pignus“ vardu gauti 2 600 000 JAV dolerių kreditą minėtai įrangai pirkti iš kompanijos „Madeira Assets S. A.“. Gautą kreditą iš LVKB pervedė į UAB „Pignus“ sąskaitą KKB Kauno skyriuje. Turėdami šią sumą savo žinioje, ją užvaldė.
Tyrimą šioje byloje pavesta atlikti Kauno miesto apylinkės prokuratūrai.
1998-01-21 šioje baudžiamojoje byloje buvo surašyta kaltinamoji išvada ir byla išsiųsta į Kauno miesto apylinkės teismą.
2002-11-22 Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas E. Gražys nutartimi šią baudžiamąją bylą grąžino tardymui papildyti.
2003-04-04, vadovaujantis tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 233 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Kauno miesto apylinkės prokuratūros ENTK skyriaus prokuroro M. Venskūno nutarimu tyrimas byloje buvo nutrauktas.
2003-06-03 Kauno apygardos prokuratūros II skyriaus vyriausiasis prokuroras šį nutarimą panaikino ir tyrimą byloje atnaujino. Atnaujinant tyrimą, remiantis tyrimo metu surinktais įrodymais buvo iškelti klausimai: įrodymų analizė neleidžia daryti išvados, kad Raimundo Petriko ir Valdo Astromskio veikose nėra kaltės iššvaistant bent jau dalį UAB „Pignus“ iš LVKB gauto 2 600 000 JAV dolerių kredito, nes dalis pinigų buvo panaudoti AB „Žaibas“ iš LVKB paimto kredito daliai ir palūkanoms padengti, taip pat Raimundo Petriko iš KKB paimto kredito daliai ir palūkanoms padengti bei mokesčiams sumokėti. 14 279,37 JAV dolerių pervesta į KKB Valiutos keitimo tarnybos sąskaitą, iškeisti į 57 117,48 Lt, o šie pagal kasos išlaidų orderį buvo išmokėti Raimundui Petrikui. Pagal „Madeira Assets S. A.“ raštą pavedimu 100 000 Lt pervesta į UAB „Philip Morris Lietuva“ sąskaitą kaip apmokėjimas už prekes, pateiktas UAB „Cetarium“ pagal važtaraštį, neaiškus minėtų pinigų ryšys su atsiskaitymu už įrangą, pirktą iš kompanijos „Madeira Assets S. A“. Iš 1994 m. gruodžio 12 d. sutarties Nr. 94/12/12 tarp UAB „Pignus“ ir kompanijos „Madeira Assets S. A.“, 1995 m. vasario 20 d. kompanijos „Madeira Assets S. A.“ dviejų raštų UAB „Pignus“ matyti, kad įranga buvo pirkta už 2 300 000 JAV dolerių, todėl lieka neaišku, kokiu pagrindu ir kur UAB „Pignus“ panaudojo likusius 300 000 JAV dolerių iš LVKB jai suteikto 2 600 000 JAV dolerių kredito. Papildomo tyrimo metu būtina nustatyti, ar dėl įtariamųjų veikos imant kreditą ir jį naudojant įrangai pirkti nesumažėjo UAB „Pignus“ turtas; tam tikslui būtina išanalizuoti viso tiriamo laikotarpio UAB „Pignus“ buhalterinių balansų duomenis ir nustatyti, ar tinkamai juose atspindėtos visos gautos pajamos (iš to skaičiaus ir 2 600 000 JAV dolerių kreditas iš LVKB) bei išlaidos, taip pat įgytas (iš to skaičiaus ir minėta įranga) ir perleistas turtas, ar bendrovė nurodytu laikotarpiu vykdė kokią nors ūkinę veiklą.
Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. Mekšraitienė 2003-09-04 nutartimi panaikino Kauno apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimą dėl tyrimo atnaujinimo ir tyrimą šioje byloje nutraukė. Teismo nutartyje pateikti motyvai, kad UAB „Pignus“ iš LVKB paėmė kreditą – 2 600 000 JAV dolerių – įrangai pirkti ir jai montuoti bei paleisti. 2 300 000 JAV dolerių buvo sumokėti kompanijai „Madeira Assets S. A.“, o likusi pinigų suma – 300 000 JAV dolerių – buvo panaudot šiai linijai įvaldyti ir paleisti. Tai, kad už įsigytą įrangą buvo atsiskaitoma dalį pinigų sumokant ne tiesiogiai kompanijai „Madeira Assets S. A.“, o kitiems subjektams, kuriuos nurodė pati kompanija „Madeira Assets S. A.“, neprieštarauja įstatymams.
Motyvų dėl įgyto bei perleisto turto ir dėl būtinybės nustatyti, ar UAB „Pignus“ vykdė kokią nors ūkinę veiklą, teismas savo nutartyje nepateikė.
Pagal galiojančias baudžiamojo proceso normas tokia teismo nutartis neskundžiama.
5.2. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 1999 m. birželio 10 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 13-122-99. Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą dėl UAB „Custos“ 4 512 680 Lt paskolos suteikimo ir iššvaistymo, nustatė, kad K. Dabašinskaitė turėjo įgaliojimus teikti paskolas, bet sąmoningai nesilaikė išdavimo metu galiojusių įstatymų ir norminių aktų. E. Guralija, dirbdamas UAB „Custos“ direktoriumi ir veikdamas grupėje kartu su LVKB tarybos pirmininku G. Petriku, LVKB valdybos pirmininko pavaduotoja K. Dabašinskaite, gavęs iš G. Petriko nurodymą iš LVKB paimti 4 512 680 Lt paskolą, iš kurios 512 680 Lt pervesta į G. Špokausko personalinės įmonės sąskaitą LVKB, o 4 000 000 Lt – į KKB sąskaitą, 1995 m. gegužės 8 d. LVKB patalpose, K. Dabašinskaitės kabinete, dalyvaujant A. Barusevičiui, su K. Dabašinskaite pasirašė paskolos sutartį Nr. 95/05/0453 be turto įkeitimo ir garantų, mokėjimo pavedimu Nr. 1 iš UAB „Custos“ paskolinės sąskaitos Nr. 201477764 512 680 Lt pervedė į G. Špokausko personalinės įmonės sąskaitą Nr. 2014478015 LVKB ir padengė 1995 m. balandžio 12 d. G. Špokausko personalinei įmonei išduotą LVKB paskolą. Mokėjimo pavedimu Nr. 2 pervedė 4 000 000 Lt į KKB sąskaitą Nr. 902, kur 3 000 000 Lt buvo padengta UAB „Konsultacinio centro“ paskola KKB ir 18 000 Lt palūkanos, 572 260 Lt padengtos UAB „Tricon“ palūkanos už KKB imtą paskolą ir 409 740 Lt užskaityta į IAB IKHK sąskaitą KKB. 4 512 680 Lt paskola, gauta iš LVKB, nebuvo grąžinta. Už šią paskolą UAB „Custos“, kuri nebuvo apdrausta, G. Petrikas žadėjo įkeisti UAB „Šešupė“ akcijas vėliau, bet tai nebuvo padaryta. Derinant šį paskolos išdavimo be apdraudimo klausimą, dalyvavo ir banko valdybos pirmininkas A. Barusevičius.
1999-06-10 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje dėl baudžiamosios bylos Nr. 13-122-99 liudytojas Saulius Dalikas davė parodymus, kad 1995 m. pradžioje G. Petrikui kilo mintis, kaip gauti 2 mln. JAV dolerių paskolą EBSW grupei ir su ja susijusių bendrovių skoloms Komercijos ir kredito bankui dengti. Buvo nutarta užmegzti kontaktus su kompanija „Industrial Capital Corporation“. Forminant su G. Petriku dokumentus paskolai gauti, Kompanija pareikalavo, kad būtų pateikta LVKB garantija. K. Dabašinskaitė reikalavo turto įkeitimo už garantiją. G. Petrikas buvo pažadėjęs įkeisti turtą, bet savo pažado neįvykdė. Po sutarties kartu su G. Petriku pasirašymo 1995-04-21 EBSW grupė pavedimu gavo į LVKB paskolinę sąskaitą – 2 mln. JAV dolerių – iš kompanijos „Industrial Capital Corporation“. Sprendimus, kaip panaudoti 2 mln. JAV dolerių, priėmė G. Petrikas, o S. Dalikas jo sprendimus įformindavo dokumentais. Paskolą kompanijai „Industrial Capital Corporation“ reikėjo grąžinti iki 1995 m. rugpjūčio mėnesio, o EBSW grupė pinigų neturėjo, todėl Kompanija sutiko pratęsti paskolos sutartį dar 1 mėnesiui su sąlyga, kad EBSW grupė sumokės dėl šios paskolos visas palūkanas ir 1 mln. JAV dolerių paskolos. G. Petrikas pasiūlė planą, kad UAB „Evadis“ turi paimti iš LVKB paskolą ir padengti 1 mln. JAV dolerių paskolą kompanijai „Industrial Capital Corporation“. Taip ir buvo padaryta. Liudytojas S. Dalikas taip pat sakė, kad UAB „Autopaletė“ paskolos iš LVKB suderintos su K. Dabašinskaite. Į LVKB dėl šios paskolos gavimo S. Dalikas važiavo kartu su E. Mickevičiumi ir L. Valinskiene. Kadangi jis dirbo EBSW finansininku, tai žino, kad UAB „Autopaletė“ suteikta 1 030 125 JAV dolerių paskola tiesiogiai iš LVKB buvo pervesta į kompanijos „Industrial Capital Corporation“ sąskaitą.
Liudytojas P. Koverovas nurodė, kad 1995 m. balandžio mėn. jį iškvietė LVKB valdybos pirmininkas A. Barusevičius, kur dalyvaujant G. Petrikui buvo nurodyta parengti juridiškai teisingą banko garantiją suteikti 2 mln. JAV dolerių paskolą EBSW grupei iš kompanijos „Industrial Capital Corporation“. Jis garantiją parengęs kartu su S. Daliku.
Iš Komisijos turimo LVKB 1995-04-13 protokolo išrašo Nr. 6 matyti, kad 1995 m. balandžio 13 d. LVKB buvo patvirtintas naujos sudėties Paskolų komitetas, kurio vienas iš narių buvo P. Koverovas – LVKB Juridinio skyriaus viršininko pavaduotojas. 2005-09-23 Komisijos posėdžio metu apie valstybės kapitalo atstovavimą LVKB paaiškino, kad „tuo metu EBSW atrodė vos ne pažangiausia komercinė struktūra Lietuvoje. (...) viešųjų ryšių įvaizdis buvo sukurtas kaip patikimo partnerio, matyt, jis ir padarė tam tikrą pasitikėjimą akcininkais ir, matyt, dėl to buvo sumažėjusi kontrolės sistema“. Kalbėdamas apie LVKB paskolų išdavimą su koncernu EBSW susijusioms įmonėms, P. Koverovas teigė, kad „visus sprendimus banke priiminėjo EBSW grupė. Praktiškai pasakyti, kad buvo kažkoks spaudimas arba grasinimai... to tikrai nebuvo. Įsivaizduokit tokią bendrą situaciją, kad EBSW grupė rodosi aukščiausiuose valdžios sluoksniuose (...) tai yra vos ne pažangiausias įvaizdis verslo visuomenėje. Matyt, puikiai suprantate, kad ir tas pats toliau nueidavo ir iki banko“. Į Komisijos narių klausimą, ar teko matyti Gintarą Petriką, P. Koverovas atsakė: „taip, esu matęs... pasirodydavo banke kartą per savaitę, porą kartų per savaitę. Iš tikrųjų tas žmogus buvo matomas banko koridoriuose“.
5.3. Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 1999 m. birželio 10 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 13-122-99 dėl LVKB suteiktų paskolų UAB „Evadis“ ir „Autopaletė“ iššvaistymo. 1995 m. balandžio 21 d. EBSW grupė, atstovaujama prezidento G. Petriko ir vyr. finansininko S. Daliko, pasirašė sutartį dėl kreditavimo su pramoninio kapitalo korporacija „Industrial Capital Corporation“, registruota Didžiosios Britanijos Virdžinijos salose, atstovaujama George’o Rohr’o, dėl 2 000 000 JAV dolerių paskolos suteikimo, pagal kurią EBSW grupei suteikiama paskola 4 mėnesių laikotarpiui. Šiai paskolai užtikrinti pateikiama LVKB garantija. Šiai paskolai gauti LVKB suteikęs EBSW grupei 1995 m. balandžio 26 d. paskolos garantiją, kuri buvo patikslinta 1995 m. gegužės 2 d. Pagal paskolos garantiją LVKB įsipareigojo besąlygiškai mokėti visas priklausančias sumas, kurias EBSW grupė skolinga užsienio kompanijai pagal kreditavimo sutartį. 1995 m. balandžio 24 d. EBSW grupė, atstovaujama G. Petriko, ir LVKB, atstovaujamas K. Dabašinskaitės, pasirašė garantijos išleidimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo išleisti garantiją sumai, neviršijančiai 2 000 000 JAV dolerių, o EBSW grupė įsipareigojo padengti visas galimas banko išlaidas, susijusias su garantijos vykdymu, ir įkeisti bankui turtą, užtikrinantį garantijos vykdymą. Tačiau turtas įkeistas nebuvo. Iš šios paskolos 1 600 000 JAV dolerių buvo pervesta į EBSW grupės valiutinę sąskaitą KKB. Likusi paskolos suma – 400 000 JAV dolerių – buvo paskirstyta tokiu būdu: 301 435 JAV doleriai EBSW grupės paskolai iš LVKB padengti, 4 396 JAV doleriai palūkanų už šią paskolą, 37 571 JAV doleris už UAB „Snita“ paskolą, 598 JAV doleriai už UAB „Daiva“. Siekiant nuslėpti suteiktą garantiją, 1995 m. rugpjūčio 25 d., neprieštaraujant A. Barusevičiui, K. Dabašinskaitė pasirašė paskolos sutartį Nr. 95/08/0464 tarp LVKB ir UAB „Evadis“, atstovaujamos direktoriaus R. Ubarto, dėl 1 225 000 JAV dolerių paskolos be garantų ir turto įkeitimo. 1995 m. spalio 23 d., neprieštaraujant A. Barusevičiui, K. Dabašinskaitė pasirašė paskolos sutartį Nr. 95/10/477 tarp LVKB ir UAB „Autopaletė“ dėl 1 030 125 JAV dolerių paskolos be garantų ir turto įkeitimo.
Šios išvadų dalies 5.2 ir 5.3 punktuose minėtu 1999-06-10 nuosprendžiu K. Dabašinskaitė, A. Barusevičius, E. Guralija pripažinti kaltais padarę BK 275 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuteisti, A. Pašukevičius ir du kiti kaltinami asmenys išteisinti nesant jų veiksmuose nusikaltimo sudėties.
9. Ar šiuo metu koncerno EBSW steigėjai, vadovai ir kiti asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, dirba (dirbo) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose?
1. Komisija, nagrinėdama šį jai suformuluotą klausimą, nusistatė kriterijus, kuriais remiantis asmenys yra laikytini artimai susiję su koncernu EBSW. Pagal Komisijos nustatytus kriterijus asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, yra:
– koncerno EBSW prezidentas;
– koncerno EBSW tarybos nariai;
– koncerno EBSW steigėjai (juridiniai asmenys);
– koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) vadovai;
– koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) tarybos/valdybos nariai;
– koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) kontrolinį akcijų paketą valdantys asmenys.
2. Pagal Komisijos turimus dokumentus EBSW koncerno EBSW tarybos narys Sigitas Godelis Lietuvos banko valdybos nariu buvo nuo 1993-12-18 iki 1996-02-03.
3. 2005-12-07 Komisijos posėdyje dalyvavęs Sigitas Godelis nurodė: „Buvau nuo 1990 m. „Bangos“ įmonės direktorius iki pat to momento, kai „Bangai“ buvo iškelta bankroto byla, 5 metus. Galbūt koncerno priešistorė buvo ta, kad aš nuo 1990 m., nuo tų pačių metų, buvau Lietuvos elektronikos pramonės asociacijos vadovas ir, privatizavus „Bangą“ pagal 1993 m. pirminį privatizavimo įstatymą... pasikeitus jos statusui iš valstybinės įmonės, gavau pasiūlymą iš koncerno EBSW vadovų, konkrečiai iš Gintaro Petriko ir Pašukevičiaus, tapti koncerno elektronikos įmonių srities privatizavimo kuratoriumi ir tarybos nariu. Ir visą likusį laiką, iki 1995 m., nuo 1993 m. rudens, nuo 1994 m. vasaros tuo ir užsiėmiau. Ta mano veikla buvo elektronikos įmonių privatizavimo kuravimas ir tokių strateginių klausimų sprendimas (...).
4. Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. gegužės 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos banko įstatymo dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 16-402), kurio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius penkeriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu“. Lietuvos Respublikos Prezidento 1993 m. gruodžio 18 d. dekretu „Dėl Lietuvos banko valdybos narių paskyrimo“ Lietuvos banko valdybos nariu paskiriamas Sigitas Godelis.
Atsakydamas į Komisijos narių suformuluotą klausimą „Kokios priežastys lėmė, kad Jūs 1993-12-18 dekretu „Dėl Lietuvos banko valdybos narių paskyrimo“ paskyrėte Sigitą Godelį Lietuvos banko valdybos nariu ir kas jį Jums rekomendavo?“, buvęs Respublikos Prezidentas A. M. Brazauskas raštu atsakė: „Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos banko įstatymą Lietuvos banko valdybos narius skyrė Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. Taip ir p. Sigitas Godelis buvo paskirtas, gavus Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimą. Kadangi buvo norima valdybą papildyti gamybininkais, kiek man žinoma, jo kandidatūrą pasiūlė Lietuvos pramoninkų konfederacija“.
5. Pagal Komisijos turimus duomenis koncerno EBSW tarybos narys Ramūnas Lenčiauskas nuo 1997-04-01 iki 2000-04-06 dirbo Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Komisija teikia išvadą:
Dėl 1 klausimo: Kokie juridiniai ir fiziniai asmenys dalyvavo sukuriant koncerną EBSW ir šio koncerno veikloje?
1. Asociacijos EBSW steigėjai buvo: IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“, IAB „Trikotažo investicija“, IAB „Statybinių medžiagų investicija“, IAB „Farmacija“, IAB „Šviesus rytojus“, IAB „Prekyba“, IAB „Bituko investicija“, IAB „Vilinvest“, IAB „Nekilnojamas turtas“.
2. Komisija, remdamasi turimais dokumentais, asmenų paaiškinimais ir kita informacija, daro išvadą, kad EBSW grupės veikla buvo suskirstyta šakiniu principu pagal ūkio šakas, struktūriniai padaliniai vadinti departamentais. Tačiau departamentų veikla nebuvo tarpusavyje susijusi, vidinė struktūra nebuvo formalizuota. Departamentų vadovai tarpusavyje bendravo epizodiškai, nurodymus dažniausiai jie gaudavo iš G. Petriko, A. Pašukevičiaus ir A. Šindeikio.
3. Komisija, vertindama turimus dokumentus, asmenų paaiškinimus ir kitą informaciją apie EBSW grupės veiklą, mano, kad EBSW grupės atsiradimo aplinkybės, veiklos pobūdis ir mastas leidžia daryti prielaidą, kad EBSW grupės veikla buvo iš anksto tikslingai suplanuota ir organizuota.
4. 2006 m. vasario 2 d. asociacija EBSW grupė dar nėra likviduota, nors likę tik du iš devynių steigėjų yra likviduojami. Asociacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad minimalus asociacijos steigėjų skaičius yra trys. O šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai asociacijoje lieka mažiau negu trys nariai, per trisdešimt dienų apie tokį narių sumažėjimą asociacija turi pranešti Juridinių asmenų registrui Juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka.
Dėl 2 klausimo: Kaip pasireiškė koncerno EBSW veikla indėlių rinkimo ir valstybės turto privatizavimo procese?
2.1. Komisija, vertindama EBSW grupės įmonės IAB IKHK vykusį indėlių rinkimo procesą, daro išvadas, kad EBSW grupės įmonės IAB IKHK veiklą ir vykdytos veiklos mastus lėmė šios aplinkybės:
1. Lietuvos Respublikos Seimas IAB IKHK aktyvios veiklos laikotarpiu nepakankamai vykdė institucijų, atsakingų už Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūrą, parlamentinę kontrolę, vėlavo priimti reikiamus įstatymus ar galiojančių įstatymų pataisas.
2. IAB IKHK nebuvo kredito įstaiga ir negalėjo verstis kredito įstaigos veikla, nes pagal tuo metu galiojusio Lietuvos banko įstatymo 16 straipsnio 1 dalį bet kuri kredito įstaiga galėjo būti įsteigta tik Lietuvos banko leidimu. IAB IKHK tokio leidimo neturėjo ir savo veiklą vykdė ne pagal tuo metu galiojusį Komercinių (akcinių) bankų įstatymą.
3. Lietuvos bankas (valdybos pirmininkas nuo 1993 m. kovo 23 d. iki 1993 m. spalio 21 d. – R. Visokavičius, nuo 1993 m. lapkričio 17 d. iki 1996 m. sausio 23 d. – K. Ratkevičius), remdamasis teisinio reglamentavimo trūkumais, nusišalino nuo IAB IKHK kontrolės, neinformavo kitų valstybės institucijų apie susidariusią situaciją ir neparodė iniciatyvos rengiant įstatymų ar kitų teisės aktų projektus, užkertančius kelią tokiai IAB IKHK ir kitų panašių įmonių veiklai.
4. Valstybinė mokesčių inspekcija ir visų pirma Kauno miesto mokesčių inspekcija (nuo 1992 m. iki 1994 m. vadovas – A. Linkevičius, nuo 1995 m. iki 1997 m. – J. Rimas) per visą IAB IKHK egzistavimo laikotarpį nekontroliavo šios įmonės ir kitų EBSW grupės įmonių steigėjų veiklos, o vidaus reikalų sistemai priklausančios institucijos neskyrė dėmesio IAB IKHK veiklai.
5. Komisija, tirdama EBSW grupės vadovų galimus ryšius su valdžios atstovais ta apimtimi, kuria buvo tiriama IAB IKHK veikla, nenustatė konkrečių įrodymų, tačiau, vertindama IAB IKHK veiklos trukmę ir mastą, daro prielaidą, kad tokia IAB IKHK veikla negalėjo būti vykdoma be valstybės ir Lietuvos banko vadovų žinios.
2.2. Komisija, vertindama EBSW grupės dalyvavimą valstybinio turto privatizavimo procese, daro šias išvadas:
1. Pirmuoju ekonominės reformos etapu Valstybinių įmonių įstatymo 5 straipsnio 1 punkto 5 papunkčio ir 31 straipsnio nuostatos sudarė sąlygas akcionuoti valstybės turtą, išvengiant privatizavimo pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Tokiu būdu valstybė atsisakė pelno, gaunamo iš naudojamo valstybinio kapitalo, paliko jį įmonės kolektyvui ir leido panaudoti akciniam kapitalui didinti. Hiperinfliacijos sąlygomis neindeksavus ilgalaikio materialiojo turto per keletą metų iš pelno didinant akcinį kapitalą, įmonės sukaupė didelį privataus kapitalo kiekį, o valstybės dalis įmonės įstatiniame kapitale atitinkamai sumažėjo.
2. Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo 1991 m. vasario 28 d. priimtas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymas leido daugelio valstybinių ir valstybinių akcinių įmonių administracijoms, pasinaudojant įstatymų ydomis, didinti akcinį kapitalą iš pelno ir perimti valstybinio kapitalo valdymą neprivatizuojant šio kapitalo (ar jo dalies). EBSW grupės veiklos laikotarpiu Vyriausybė, nepaisydama Valstybės kontrolės išvadų, laiku nepateikė, o Seimas nepriėmė naujų įstatymų (ar galiojančių įstatymų pataisų), kurie įteisintų pelno paskirstymą pagal kapitalo nuosavybę. Vyriausybė 1992 m. kovo 23 d. – 1994 m. balandžio 13 d. neindeksavo valstybinio kapitalo, kartu leido tokioms grupuotėms kaip EBSW grupė netrukdomai ir pigiai supirkti paklausų valstybės turtą.
3. 1992–1996 m. Seimo kadencijos Seimo paskirta Centrinė privatizavimo komisija iš objektų, privatizuojamų už laisvai konvertuojamą valiutą, sąrašo išbraukė dalį stambių įmonių, kurioms reikėjo strateginio investuotojo ir rekonstrukcijos bei gamybos modernizavimo. Tokias stambias įmones galėjo nupirkti ne pavieniai Lietuvos piliečiai, o investicinės akcinės bendrovės (visų pirma kontroliuojamos EBSW grupės); tuo jos ir pasinaudojo, pradžioje perimdamos įmonių valdymą, o vėliau užstatydamos tokias įmones bankams, ir paėmusios paskolas skolintas lėšas panaudojo ne įmonių reikmėms, o EBSW grupės vadovų tikslams.
4. Šakinės ministerijos – įmonių steigėjai – ne tik neužtikrino įmonių finansinės veiklos kontrolės savo sričiai pavaldžiose įmonėse, kas jiems buvo privalu pagal galiojančius įstatymus, bet ir pačios tiesiogiai dalyvavo priimant valstybei žalingus ir neteisėtus sprendimus. Pažeidžiant teisės aktus, valstybės įmonės „Jūros“ atveju buvo priimti sprendimai, naudingi EBSW grupei ir suteikiantys jai teisę pasisavinti valstybės turtą.
5. EBSW grupės aktyvios veiklos laikotarpiu nebuvo parengti, pateikti ar priimti teisės aktai, susiję su investicinių akcinių bendrovių pertvarkymu į investicinius fondus ir holdingo įmones, taip pat kiti teisės aktai, reglamentuojantys tokių investicinių akcinių bendrovių veiklos kontrolę ir Lietuvos piliečių investicinių lėšų apsaugą bei panaudojimo kontrolę investicinėse akcinėse bendrovėse. Tai leido tokioms grupėms kaip EBSW nekontroliuojamai manipuliuoti Lietuvos piliečių investicinėmis ir piniginėmis lėšomis, nevaržomai supirkti didžiulį kiekį valstybės įmonių, kuriose dirbo dešimtys tūkstančių darbuotojų, ir privesti dalį įmonių prie bankroto.
6. Nė viena valstybės institucija nesiėmė reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta teisinė Lietuvos piliečių pinigų, valstybės turto apsauga ir finansų bei apskaitos sistemos kontrolė privatizuojant ir valdant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą. Komisija pagrįstai mano, kad EBSW grupė, dalyvaudama valstybinio turto privatizavimo procese, veikė nevaržoma, nebijodama teisinės atsakomybės ir nebaudžiama.
Dėl 3 klausimo: Kokia buvo koncerno EBSW įtaka bankų sektoriuje?
Komisija, vertindama EBSW grupės veiklą Lietuvos bankų sektoriuje, daro šias išvadas:
1. Vyriausybė, pažeisdama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio antrosios dalies ir Komercinių (akcinių) bankų įstatymo nuostatas, viršijo savo kompetenciją ir patvirtino LVKB laikinąjį statutą, pagal kurį valstybė, kuriai priklausė 51 procentas LVKB pagrindinio (akcinio) kapitalo, visuotiniame akcininkų susirinkime teturėjo 40,2 procento balsų. Tokiu būdu Vyriausybė atsisakė galimybės turėti įtakos LVKB visuotiniame akcininkų susirinkime ir taryboje priimamiems sprendimams.
2. Iki 1995 m. balandžio mėn. nebuvo patvirtinta valstybės atstovavimo akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarka, nebuvo numatyta, kad valstybei bendrovėje atstovaujantys subjektai visuotiniame akcininkų susirinkime į stebėtojų tarybą ar valdybą turi iškelti tiek kandidatų, kad jų skaičiaus ir stebėtojų tarybos ar valdybos narių skaičiaus santykis nebūtų mažesnis už valstybės turimų akcijų teikiamų balsų dalį.
3. Komisija, vertindama valstybės kapitalo atstovavimą LVKB, daro išvadą, kad LVKB nebuvo proporcingo valstybės kapitalo ir valstybės atstovų LVKB taryboje bei valdyboje santykio, valstybės kapitalo atstovų LVKB veikla nebuvo kontroliuojama ir vertintina kaip neveiklumas ar aplaidumas.
Dėl 4 klausimo: Kokias pasekmes valstybei bei visuomenei sukėlė koncerno EBSW veikla?
1. Remiantis Komisijos vertinta medžiaga, darytina išvada, kad vien fizinių asmenų, nukentėjusių dėl EBSW grupei priklausančių įmonių veiklos ir pripažintų nukentėjusiaisiais indėlininkais, kuriems buvo negrąžinta indėlių apie 80 mln. Lt, Komisijos duomenimis, yra apie 15 tūkstančių. Juridiniai asmenys, kaip įmonių kreditoriai, taip pat neatgavo iš EBSW grupei priklausančių įmonių joms paskolintų lėšų už suteiktas paslaugas ar tiektas prekes ir žaliavas nesumokėtų lėšų apie 20 mln. Lt, ir tai turėjo netiesioginę įtaką pačių kreditorių finansiniam stabilumui.
2. Komisija daro išvadą, kad valstybės interesai LVKB buvo atstovaujami aplaidžiai. Lietuvos bankas neužtikrino reikiamos LVKB priežiūros. Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės atlikta valstybinių bankų reorganizacija į valstybinius komercinius bankus, taip pat dalinė privatizacija, patvirtinus laikinąjį Lietuvos valstybinio komercinio banko statutą, įvedus privilegijuotas akcijas ir aplaidžiai atstovaujant valstybės interesams, valstybei praradus realią įtaką valdant šį banką, taip pat tuo metu galiojusi paskolų su valstybės garantija išdavimo tvarka padarė žalą valstybės ekonominiams interesams.
3. Išnagrinėjusi tyrimo metu sukauptą medžiagą, Komisija konstatuoja, kad koncerno EBSW veikla tiesiogiai lėmė KKB bankrotą bei LVKB itin sunkią finansinę situaciją. Galima daryti išvadą, kad ši koncerno veikla, EBSW grupei priklaususių įmonių bankrotai, negrąžinti asmenų indėliai padarė materialinę žalą valstybei, fiziniams ir juridiniams asmenims.
4. Komisija daro išvadą, kad dėl EBSW grupei priklausančių įmonių nemokumo daugiau kaip 50 Lietuvos įmonių bankrutavo, buvo sanuotos ar restruktūrizuotos, kai kurioms kitoms bankroto procedūra dar vykdoma. Bankrutavusių įmonių kreditoriai ir šių įmonių darbuotojai bankroto ar restruktūrizavimo proceso pabaigoje liko neatgavę jiems priklausančių lėšų.
Dėl 5 klausimo: Kokios aplinkybės sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai ir padėjo koncerno EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės?
Dėl 6 klausimo: Kokia valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų veika sudarė palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai?
Komisija, atsižvelgdama į tai, kad Komisijai suformuluotas 6 klausimas yra 5 klausimo sudedamoji dalis, t. y. viena iš aplinkybių, kuri sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai ir padėjo EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės, pasireiškianti tam tikra valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ar tarnautojų veika, nutarė juos nagrinėti iš esmės vienas kito kontekste.
1. Komisija daro išvadą, kad pagal tuo metu nusistovėjusią įstatymų projektų rengimo praktiką nebuvo atliktas išsamus 1990-07-30 Akcinių bendrovių įstatymo Nr. I-425, 1993-07-15 įstatymo Nr. I-226 „Dėl ūkinių subjektų piniginių lėšų skolinimo fiziniams bei juridiniams asmenims“ ir kitų įstatymų galimų ekonominių pasekmių įvertinimas.
2. Komisija, išnagrinėjusi turimą medžiagą, daro išvadą, kad IAB IKHK vykdyti neteisėtą kreditinę veiklą sudarė galimybes Lietuvos banko, Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos, Finansų ministerijos, teisėsaugos institucijų neveikimas.
3. Komisija, įvertinusi surinktą baudžiamųjų bylų, susijusių su asmenų veika IAB IKHK, LVKB, valstybinėje įmonėje „Jūra“, medžiagą daro išvadas, kad:
– baudžiamosios bylos yra sudėtingos, didžiulės apimties, tačiau šių bylų tyrimai truko per ilgai;
– daugeliu atvejų dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų teismai grąžindavo bylas prokuratūrai papildomai ištirti, dėl to baudžiamųjų bylų tyrimas ir nagrinėjimas teisme gerokai užtrukdavo. Dėl šios priežasties sueidavo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, o tai leido teisiamiesiems už padarytus nusikaltimus išvengti realios bausmės;
– baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesui neigiamą reikšmę turėjo tai, kad bylų nagrinėjimo metu keitėsi Lietuvos Respublikos įstatymai, apibrėžiantys nusikalstamos veikos požymius ir nustatantys sankcijas už šią veiką, dėl to teisiamųjų nusikalstama veika būdavo perkvalifikuojama pritaikant asmenų teisinę padėtį švelninantį įstatymą.
4. Komisija, įvertindama turimą medžiagą, daro išvadą, kad koncerno EBSW tarybos prezidento Gintaro Petriko pabėgimui siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės turėjo įtakos šios aplinkybės:
– G. Petriko kardomosios priemonės pakeitimas į švelnesnę kardomąją priemonę – namų areštą;
– Vidaus reikalų ministerija laiku neparengė įstatymo lydimojo akto – Kardomosios priemonės namų arešto vykdymo instrukcijos;
– buvo neefektyvi ieškomų asmenų, kertančių valstybės sieną, patikros procedūra; neregistruojami asmenys (keleiviai), kertantys Lietuvos Respublikos valstybės sieną.
5. Komisija, vertindama LVKB ir koncerno EBSW sąsajas, daro išvadą, kad LVKB valstybės interesai dėl valstybės institucijų pareigūnų neveikimo buvo aplaidžiai atstovaujami. Lietuvos bankas, kaip valstybės institucija, nevykdė reikiamos kontrolės EBSW grupės kontroliuojamuose bankuose (LVKB ir KKB). Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės atliktas valstybinių bankų reorganizavimas į valstybinius komercinius bankus, taip pat dalinė privatizacija, patvirtinus laikinąjį LVKB statutą, pagal kurį valstybė, kuriai priklausė 51 procentas LVKB pagrindinio (akcinio) kapitalo, visuotiniame akcininkų susirinkime teturėjo 40,2 procento balsų, kartu įvedant privilegijuotas akcijas ir aplaidžiai atstovaujant valstybės interesams, lėmė tai, kad valstybė prarado realią įtaką LVKB valdyme.
6. Komisija pažymi, kad daugeliu atvejų dėl paskolų su valstybės garantija su koncernu EBSW susijusioms įmonėms suteikimo Investicinių ekspertų projektų komisijoje nebuvo svarstyta, nes paskolos buvo suteikiamos įmonėms atsiskaityti už energetinius išteklius ir žaliavas, gaunamas iš užsienio (suteikta apie 29 mln. Lt, negrąžinta apie 27 mln. Lt).
Nors Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė nuo 1993 m. pradėjo kelti valstybės skolos ir skolinimosi teisinio reglamentavimo problematiškumą, Valstybės skolos įstatymas buvo priimtas tik 1996 m. rugpjūčio 22 d.
Komisija pažymi, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, teikiant paraiškas paskoloms su valstybės garantija gauti, nebuvo numatytas specialių pažymų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo teritorinių skyrių pateikimas, tai neleido objektyviai vertinti įmonių finansinę būklę.
Komisija pažymi, kad tiek Vyriausybei, priimančiai galutinį sprendimą dėl paskolų su valstybės garantija suteikimo, tiek Valstybinei užsienio paskolų komisijai vadovavo Ministras Pirmininkas.
7. Komisija, vertindama sąlygas, sudariusias koncernui EBSW dalyvauti valstybės turto privatizavime, daro išvadą:
– kad viena iš sąlygų, padėjusi EBW koncernui dalyvauti valstybinių įmonių privatizavime, buvo blogai parengta, nenuosekli, nesistemiška, chaotiška perėjimo iš planinės komandinės ekonomikos į rinkos ekonomiką reforma. Pačiai reformai, valstybinio turto privatizavimui nebuvo tinkamai pasirengta nei teisiniu, nei ekonominiu, nei tuo labiau psichologiniu požiūriu;
– formuojant bendrą šalies pereinamojo laikotarpio (iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką) politiką, buvo pervertinta privataus kapitalo įtakos svarba šalies ekonomikoje, jos valdyme. Aukščiausieji valstybės pareigūnai, užsienio ir vietiniai ekspertai visuomenėje formavo nuomonę, kad tik privatus kapitalas gali efektyviai dirbti visiškai nuvertinant, o kartais net diskredituojant valstybinių įmonių ir jų vadovų darbą, valstybinių įmonių efektyvaus darbo pereinamuoju laikotarpiu svarbą ekonomikai, žmonių pragyvenimo lygiui ir socialinių garantijų užtikrinimui;
– valstybės turto privatizavimo tvarka, jos vykdymo kontrolės stoka, spartūs privatizacijos tempai, valstybės institucijų pasyvumas valstybės turto indeksavimo srityje, gausūs privatizavimo tvarkos pažeidimai ir netobuli, dažnai vienas kitam prieštaraujantys teisės aktai sudarė sąlygas su koncernu EBSW susijusioms įmonėms, kartu ir kitiems ūkio subjektams, nesusijusiems su koncernu EBSW, pertvarkyti valstybinį kapitalą į privatų, jį sukaupti vienose rankose, o tai prieštaravo valstybinio turto privatizavimo, kuris buvo laikomas Lietuvos Respublikos ekonominės reformos pagrindu, tikslams ir padarė didžiulę žalą valstybės ekonominiams interesams.
8. Komisija, nagrinėdama VĮ „Jūra“ veiklos aspektus 1993–1995 metų laikotarpiu, daro išvadą, kad Ministro Pirmininko, žemės ūkio ministro, Žuvininkystės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus priimti sprendimai dėl VĮ „Jūra“ buvo naudingi EBSW grupei.
Komisija, nagrinėdama šį klausimą, neturėjo galimybės pagrįsti arba įvertinti tam tikrų faktų ir aplinkybių todėl, kad dalis dokumentų valstybinių institucijų archyvuose neišliko.
Vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų 8 straipsnio 2 dalimi, Komisija siūlo Seimo kancleriui ir žemės ūkio ministrui imtis priemonių sugriežtinant archyviniam saugojimui perduodamų dokumentų perdavimo ir saugojimo tvarką.
Dėl 7 klausimo: Kokių priemonių imtasi siekiant užkirsti kelią koncerno EBSW veiklai?
1. Atsižvelgiant į tai, kad viena iš koncerną EBSW įsteigusių įmonių IAB IKHK vykdė neteisėtą kreditinę veiklą, Komisija, vadovaudamasi turima medžiaga, atskirai įvertino, kokių priemonių buvo imtasi siekiant užkirsti kelią neteisėtai IAB IKHK kreditinei veiklai. Nepaisant to, kad 1994 m. liepos 21 d. Įmonių įstatymas buvo papildytas nuostatomis, apribojančiomis ūkinių subjektų galimybes užsiimti kredito įstaigų veikla, IAB IKHK neteisėtą kreditinę veiklą vykdė iki 1995 m. birželio 6 d., todėl Komisija daro išvadą, kad teisėsaugos institucijos, Lietuvos bankas, Kauno mokesčių inspekcija, Finansų ministerija nesiėmė pakankamai priemonių, kad būtų užkirstas kelias tokiai veiklai.
2. Jau nuo 1993 m. Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisija pradėjo domėtis kai kuriomis įmonėmis, susijusiomis su koncerno EBSW veikla.
3. Teisingumo ministerija 1992-12-23 savo pastabose atkreipė LVKB dėmesį į tai, kad pateiktas svarstyti laikinasis LVKB statuto projektas tvirtinamas Seimo nutarimu arba, esant Seimo pavedimui, Vyriausybės nutarimu.
4. Komisija, įvertinusi priemones, kurių buvo imtasi teisėkūros srityje, daro išvadą, kad Baudžiamojo kodekso pakeitimai ir papildymai, numatantys atsakomybę už kai kuriuos nusikaltimus ūkininkavimo tvarkai ir nusikaltimus finansams, buvo priimti pavėluotai, o tai leido EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, pasinaudoti teisinės bazės spragomis ir išvengti atsakomybės.
Dėl 8 klausimo: Kokia buvo fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su koncernu EBSW, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose?
1. Komisija, remdamasi turimais dokumentais, asmenų paaiškinimais ir apibendrinusi surinktą medžiagą apie investicinės akcinės bendrovės Investicinės Kauno holdingo kompanijos ir koncerno EBSW veiklos tyrimą teisėsaugos institucijose ir teismuose, daro išvadas, kad:
– nagrinėtos veikos kvalifikavimui ir jos baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesui neigiamą reikšmę turėjo tai, kad bylų nagrinėjimo metu keitėsi Lietuvos Respublikos įstatymai, apibrėžiantys nusikalstamos veikos požymius ir nustatantys sankcijas už šią veiką. Dėl to teisiamųjų nusikalstama veika būdavo perkvalifikuojama taikant šią veiką padariusių asmenų teisinę padėtį palengvinantį ar iš viso šią veiką dekriminalizuojantį įstatymą.
2. Vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdama į tai, kad kvota ir parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje dėl IAB IKHK vadovų nusikalstomos veikos buvo pradėtas 1995-08-10, 1998-07-21 ši byla buvo perduota Kauno apygardos teismui, o nuosprendį šioje byloje teismo teisėjas A. Paštuolis paskelbė 2003-07-30, Komisija turi pagrindą manyti, kad baudžiamosios bylos dėl IAB IKHK vadovų nusikalstomos veikos nagrinėjimas Kauno apygardos teisme buvo vilkinamas.
3. Siekiant užtikrinti civilinius ieškinius baudžiamojoje byloje, buvo paskirtas 87 910 401 Lt vertės turto areštas. Iš Komisijos išvadų 8 klausimo dėstomojoje dalyje matyti, kad Kauno apygardos teismo teisėjas R. Buzelis nutartimis naikino turto areštus. Teisėjo R. Buzelio nutartys kasacine tvarka buvo apskųstos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija savo 1997-05-28 nutartyje konstatavo, kad teismas ir tardymo organai areštavo turtą siekdami užtikrinti atsiskaitymą su IAB IKHK indėlininkais – kreditoriais. Panaikindamas turto areštą 1996-12-12 ir 1996-12-19 nutartimis, leisdamas juo disponuoti, teisėjas pažeidė įmonių, kuriose vykdoma bankroto procedūra, turto pardavimo tvarką, taip pat Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, numatančias įmonės turto pardavimą jos reorganizavimo ar likvidavimo (19 straipsnis) arba likvidavimo (27 straipsnis) atvejais. Taigi teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti. Dėl šių aplinkybių Kauno apygardos teismo 1996-12-12 ir 1996-12-19 nutartys buvo panaikintos kaip nepagrįstos.
4. Kauno apygardos prokuratūroje 1996-10-29 iškelta baudžiamoji byla pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį (Turto pasisavinimas ir iššvaistymas). Tyrimo metu nustatyta, kad Verslo ir rinkos tyrimo asociacijos „Verta“ viceprezidentas Ž. A. Žilinskas, prezidentas R. Petrikas ir koncerno EBSW prezidentas G. Petrikas, viceprezidentas A. Pašukevičius, UAB „Pignus“ direktorius V. Astromskis, Ukrainos pilietis B. Krivoručkinas, tyrimo metu nenustatyti asmenys, turėdami tikslą iš Lietuvos valstybinio komercinio banko gauti savo žinion 2 600 000 JAV dolerių paskolą, imituodami AB Mažeikių „Oruva“ priklausančios įrangos pirkimą–pardavimą, Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui pateikė prašymą UAB „Pignus“ vardu gauti 2 600 000 JAV dolerių kreditą minėtai įrangai pirkti iš kompanijos „Madeira Assets S. A.“. Gautą kreditą iš Lietuvos valstybinio komercinio banko pervedė į UAB „Pignus“ sąskaitą Kauno komercijos ir kredito banke. Turėdami šią sumą savo žinioje ją užvaldė.
1998-01-21 šioje baudžiamojoje byloje buvo surašyta kaltinamoji išvada ir byla išsiųsta į Kauno miesto apylinkės teismą.
2002-11-22 Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas E. Gražys nutartimi šią baudžiamąją bylą grąžino tardymui papildyti.
2003-04-04 vadovaujantis tuo metu galiojusio Baudžiamojo proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 233 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Kauno miesto apylinkės prokuratūros ENTK skyriaus prokuroro M. Venskūno nutarimu tyrimas byloje buvo nutrauktas.
2003-06-03 Kauno apygardos prokuratūros II skyriaus vyriausiasis prokuroras šį nutarimą panaikino ir tyrimą byloje atnaujino.
Kauno miesto apylinkės teismo teisėja D. Mekšraitienė 2003-09-04 nutartimi panaikino Kauno apygardos prokuratūros II skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimą dėl tyrimo atnaujinimo ir tyrimą šioje byloje nutraukė. Teismo nutartyje pateikti motyvai, kad UAB „Pignus“ iš LVKB paėmė kreditą – 2 600 000 JAV dolerių – įrangai pirkti ir jai montuoti bei paleisti. 2 300 000 JAV dolerių buvo sumokėti kompanijai „Madeira Assets S. A.“, o likusi pinigų suma – 300 000 JAV dolerių – buvo panaudota šiai linijai įvaldyti ir paleisti. Tai, kad už įsigytą įrangą buvo atsiskaitoma dalį pinigų sumokant netiesiogiai kompanijai „Madeira Assets S. A.“, o kitiems subjektams, kuriuos nurodė pati kompanija „Madeira Assets S. A.“, neprieštarauja įstatymams.
Motyvų dėl įgyto bei perleisto turto ir dėl būtinybės nustatyti, ar UAB „Pignus“ vykdė kokią nors ūkinę veiklą, teismas savo nutartyje nepateikė.
5. Atsižvelgdama į Komisijos išvadose išdėstytus motyvus, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir Teismų tarybos pirmininko Vytauto Greičiaus 2006-01-01 raštą Nr. (1.6)-5T-2, Komisija siūlo:
1. Teisėjų tarybai ir Teisėjų garbės teismui įvertinti Kauno apygardos teismo teisėjo R. Buzelio kvalifikaciją ir teisinės atsakomybės klausimą nagrinėjant Komisijos išvadose minėtas bylas.
2. Įvertinti Kauno apygardos teismo teisėjo A. Paštuolio ir Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. Mekšraitienės darbą nagrinėjant Komisijos išvadose nurodytas bylas.
Komisija, atsižvelgdama į išvadose išdėstytus faktus, siūlo Seimui:
1. Siekiant užtikrinti objektyvesnį baudžiamųjų bylų dėl sunkių nusikaltimų nagrinėjimą, pakeisti BPK 225 straipsnio 2 dalies redakciją ir nustatyti, kad visas baudžiamąsias bylas, kuriose asmenys kaltinami padarę labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, Apygardos teisme nagrinėtų trijų teisėjų kolegija.
Dėl 9 klausimo: Ar šiuo metu koncerno EBSW steigėjai, vadovai ir kiti asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, dirba (dirbo) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose?
1. Komisija, nagrinėdama šį klausimą, apibrėžė kriterijus, kuriais remiantis asmenys yra laikomi artimai susijusiais su koncernu EBSW. Tai koncerno EBSW prezidentas, koncerno EBSW tarybos nariai, koncerno EBSW steigėjai (juridiniai asmenys), koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) vadovai, koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) tarybos/valdybos nariai, koncerno EBSW steigėjų (juridinių asmenų) kontrolinius akcijų paketus valdantys asmenys.
2. Pagal turimus dokumentus Komisija konstatuoja:
– koncerno EBSW tarybos narys Sigitas Godelis nuo 1993-12-18 iki 1996-02-03 buvo Lietuvos banko valdybos narys;
– koncerno EBSW tarybos narys Ramūnas Lenčiauskas nuo 1997-04-01 iki 2000-04-06 dirbo Panevėžio miesto savivaldybės administracijoje;
– IAB „Trikotažo investicija“ vadovas Petras Česnulevičius nuo 1998-01-19 iki 1999-02-26 dirbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamente.
Vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų 8 straipsnio 2 dalimi, Komisija siūlo Lietuvos Respublikos Seimui kreiptis į Generalinę prokuratūrą, Policijos departamentą prie Vidaus reiklų ministerijos, kad būtų išsiaiškinta, kur šiuo metu gali būti koncerno EBSW (tarp jų ir buvusios IAB IKHK) neteisėtu būdu iš fizinių ir juridinių asmenų pasisavintos lėšos ir turtas.
Lietuvos Respublikos Seimo
2007 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. X-1050
2 priedėlis
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LAIKINOSIOS KOMISIJOS KONCERNO EBSW VEIKLAI IŠTIRTI
IŠVADA
Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija koncerno EBSW veiklai ištirti (toliau – Komisija), sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. X-95 „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti sudarymo“ iš 11 narių: Komisijos pirmininko Algio Rimo, Komisijos pirmininko pavaduotojo Kazio Starkevičiaus ir narių Rimanto Bašio, Kęstučio Daukšio (iki 2005 m. rugsėjo 27 d.), Romualdos Kšanienės (nuo 2005 m. rugsėjo 27 d.), Virginijaus Domarko, Eligijaus Masiulio (iki 2006 m. sausio 17 d.), Raimundo Palaičio, Juozo Palionio, Jurgio Razmos, Viktoro Rinkevičiaus, Nijolės Steiblienės (iki 2006 m. sausio 17 d.), Juliaus Veselkos, Vytauto Čepo (nuo 2006 m. balandžio 11 d.), sekretoriaujant Seimo komisijų sekretoriato padėjėjai Vitalijai Adomaitienei (iki 2006 m. lapkričio 7 d.), Mildai Putnaitei (nuo 2006 m. lapkričio 8 d.), dalyvaujant Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Pranui Žukauskui, patarėjai Marytei Bagdonavičienei, vyriausiajai specialistei Sigitai Krutkevičienei,
buvo įpareigota atsakyti:
5) kokios aplinkybės sudarė sąlygas koncerno EBSW veiklai bei padėjo koncerno EBSW steigėjams, vadovams ir kitiems asmenims, artimai susijusiems su šiuo koncernu, išvengti atsakomybės;
6) kokios valstybės politikų, teisėjų, pareigūnų ir tarnautojų veikos sudarė palankias sąlygas koncerno EBSW veiklai;
8) kokia buvo fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su koncernu EBSW, veiklos tyrimo ir nagrinėjimo eiga teisėsaugos institucijose ir teismuose;
9) ar šiuo metu koncerno EBSW steigėjai, vadovai bei kiti asmenys, artimai susiję su šiuo koncernu, dirba (dirbo) valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose.
Komisija, išnagrinėjusi jai pavestus klausimus, 2006 m. vasario 7 d. įregistravo Seimo nutarimo Nr. XP-1094 bei Komisijos išvadų projektus ir juos pateikė Lietuvos Respublikos Seimui.
Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. kovo 28 d. nutarimu Nr. X-524 įvertindamas Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti atliktą tyrimą, pripažindamas, kad Seimo laikinoji komisija koncerno EBSW veiklai ištirti per nustatytą terminą ištyrė pavestus klausimus, surinko ir įvertino su šiais klausimais susijusius duomenis, bei pripažindamas, kad Seimo laikinajai komisijai koncerno EBSW veiklai ištirti patvirtinus savo išvadas paaiškėjo naujų šios Komisijos nagrinėjamų klausimų aplinkybių, susijusių su visuomenės informavimo priemonėse paskelbta Gintaro Petriko pateikta informacija, nutarė pratęsti Komisijos darbą iki 2006 m. gruodžio 22 d.
2006 m. lapkričio 21 d. Komisijos posėdyje Komisijos nariai vieningai nusprendė parengti papildomą Komisijos išvadų projektą. Komisija pažymi, kad ši išvada yra tiesiogiai susijusi su 2006 m. vasario 7 d. Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų“ Nr. XP-1094 projektu ir yra minėto nutarimo projekto sudedamoji dalis.
Komisija 2006 m. kovo 12 d., gegužės 3 d., liepos 13 d., 18 d., rugsėjo 20 d., 26 d., spalio 11 d., lapkričio 21 d. posėdžiuose, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu, Seimo statutu, Komisijos darbo reglamentu, analizavo nagrinėjamais laikotarpiais galiojusių redakcijų Baudžiamąjį kodeksą, Baudžiamojo proceso kodeksą, Civilinį kodeksą, Civilinio proceso kodeksą, Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutartį „Dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose“, Įmonių bankroto įstatymą, Akcinių bendrovių įstatymą, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą, Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą, Prokuratūros įstatymą, Vyriausybės nutarimą „Dėl investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarkos“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimą Nr. 17 bei kitus teisės aktus,
išklausė į posėdžius kviestų asmenų: Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio, UAB „Valeksa“ direktoriaus Algimanto Sadausko, IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos likvidacinės komisijos pirmininko UAB „Valeksa“ įgalioto atstovo Michal Rokicki, visuomeninės organizacijos „Nukentėjusieji nuo neteisėtų pareigūnų veiksmų“ iniciatyvinės grupės nario Jono Aleksandravičiaus paaiškinimus Komisijos nagrinėjamais klausimais, analizavo minėtų asmenų žodžiu pateiktus paaiškinimus;
susipažino su Generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro, Vilniaus apygardos teismo, Kauno apylinkės teismo, Kauno apygardos prokuratūros, Kauno miesto savivaldybės, Kauno apskrities viršininko administracijos, antstolio Regimanto Budreikos kontoros, UAB „Valeksa“ raštu Komisijai pateikta informacija ir dokumentais, susijusiais su Komisijos tiriamais klausimais, ir juos analizavo.
Komisija įvairioms institucijoms išsiuntė 21 paklausimą nagrinėjamais klausimais ir gavo 21 atsakymą.
1. Komisija, vykdydama Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. X-524 „Dėl Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti sudarymo“ 5 straipsnio pakeitimo“ nagrinėjo „Lietuvos ryto“ dienraštyje 2006 m. balandžio 29 d. (Nr. 97) publikaciją „JAV kalinio lūpose – ir A. Brazausko vardas“.
1.2. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad Gintaras Petrikas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) 137 straipsnio nustatyta tvarka buvo sulaikytas. 1996 m. vasario 3 d. jam buvo pareikštas įtarimas pagal Baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) 274 straipsnio 3 dalį. 1996 m. vasario 5 d. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-029-96 1996 m. gegužės 30 d. pakeista namų areštu.
1.3. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad Gintaras Petrikas 1997 m. balandžio 23 d. pasislėpė nuo tardymo, 1997 m. balandžio 24 d. paskelbta jo paieška ir paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.
1.4. 1997 m. gruodžio 30 d. priimtas nutarimas patraukti Gintarą Petriką kaltinamuoju byloje Nr. 01-20-10-96 pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 275 straipsnio 3 dalį. 1997 m. gruodžio 30 d. priimtas nutarimas patraukti Gintarą Petriką kaltinamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 01-20-10-96 pagal Baudžiamojo kodekso (galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d.) 275 straipsnio 3 dalį. dėl UAB „Custos“, „Autopaletė“, „Evadis“, „Farmacija“ išduotų paskolų. Kaltinimas šioje baudžiamojoje byloje nebuvo pareikštas, nes Gintaras Petrikas jau buvo pasislėpęs.
1.5. 1999 m. spalio 20 d. perkvalifikavus Gintarui Petrikui inkriminuojamą nusikalstamą veiką, baudžiamojoje byloje priimtas naujas nutarimas dėl patraukimo kaltinamuoju pagal Baudžiamojo kodekso 18 straipsnio 4 dalį, 275 straipsnio 3 dalį, tačiau kaltinimas nebuvo pareikštas nesant kaltinamojo.
1.6. 1999 m. spalio 20 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas sankcionavo Gintaro Petriko areštą ir paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą, 1999 m. spalio 21 d. nutarimu paskelbta jo paieška.
1.7. 2003 m gegužės 1 d. įsigaliojus naujam Baudžiamajam kodeksui, Gintarui Petrikui inkriminuojamos veikos buvo perkvalifikuotos pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą ir priimtas nutarimas pripažinti jį įtariamuoju, padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje.
1.8. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutarties „Dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose“ 1 straipsnį, Susitariančiosios Šalys teikia viena kitai pagalbą, tiriant nusikaltimus, persekiojant už juos ir užkertant jiems kelią bei atliekant procesinius veiksmus baudžiamosiose bylose. Pažymėtina, kad pagal šios sutarties 1 straipsnio 2 dalį teisinė pagalba apima asmenų parodymų arba pareiškimų ėmimą, dokumentų, protokolų ir kitų įkalčių pateikimą, asmenų, kurių laisvė apribota, perdavimą parodymų davimui ar kitais tikslais.
1.9. Pagal Sutarties 2 straipsnio 1 dalį, Susitariančiųjų Šalių institucijos kreipiasi ir gauna teisinę pagalbą per savo atitinkamas centrines įstaigas. Pažymėtina, kad pagal Sutarties 2 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos centrinė įstaiga yra Generalinė prokuratūra ir Teisingumo ministerija, o Jungtinių Valstijų centrinė įstaiga – generalinis prokuroras arba jo paskirti asmenys Teisingumo departamente.
1.10. 2001 m. balandžio 11 d. nustačius, kad Gintaras Petrikas slapstosi JAV, Generalinė prokuratūra 2001 m. gegužės 8 d. kreipėsi į JAV teisėsaugos institucijas dėl įtariamojo Gintaro Petriko ekstradicijos.
1.11. 2004 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas JAV Teisingumo departamento pranešimas, kad Gintaras Petrikas 2004 m. gegužės 3 d. sulaikytas.
1.12. Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutarties „Dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose“ 2 straipsnio 1 dalimi, siekdama išsiaiškinti dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje „JAV kalinio lūpose – ir A. Brazausko vardas“ nurodytus Gintaro Petriko teiginius, kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą prašydama informuoti Komisiją, kas padaryta sprendžiant klausimus, susijusius su Gintaro Petriko ekstradicija.
1.13. Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis Komisijos posėdyje informavo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos apygardos teismas patenkino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą ir 2006 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą dėl Gintaro Petriko ekstradicijos. Tačiau galutinį sprendimą dėl ekstradicijos turi priimti Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorius. Jis turi patvirtinti, kad toks žmogus gali būti išduotas prašančiajai valstybei. Gintaras Jasaitis informavo Komisijos narius, kad pagal JAV teiseną šis Apygardos teismo sprendimas gali būti skundžiamas per 60 dienų nuo sprendimo priėmimo (Komisijos posėdžio 2006 m. balandžio 12 d. stenograma).
1.14. 2006 m. rugsėjo 9 d. Komisijos posėdyje generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis informavo Komisijos narius, kad Gintaras Petrikas padavė skundą dėl jo suėmimo teisėtumo ir siekia, kad įsakymas dėl jo ekstradicijos būtų panaikintas, o kardomoji priemonė – suėmimas būtų pakeista. Tai reiškia, kad Gintaras Petrikas apeliuoja į 2006 m. kovo 13 d. JAV Kalifornijos apygardos teismo sprendimą (2006 m. rugsėjo 20 d. posėdžio stenograma).
1.15. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad Generalinė prokuratūra 2006 m. liepos 14 d. gavo JAV Teisingumo departamento Baudžiamųjų bylų skyriaus Tarptautinių santykių poskyrio direktorės Mary Ellen Warlov pranešimą, kad 2006 m. liepos 5 d. byla dėl Gintaro Petriko ekstradicijos jau paskirta nagrinėti teisėjui (2006 m. liepos 20 d. Generalinės prokuratūros raštas Nr. 1.4-27).
1.16. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad Generalinė prokuratūra 2006 m. rugsėjo 4 d. ir 2006 m. spalio 17 d. išsiuntė JAV Teisingumo departamento Baudžiamųjų bylų skyriaus Tarptautinių santykių poskyriaus direktorei Mary Ellen Warlov ir Deborai Gainius, kuri taip pat dirba Tarptautinių santykių poskyryje vyriausiąja tyrimų prokurore (kuruoja Lietuvą Teisingumo departamente), raštą, kuriame prašo pranešti, ar Los Andželo federalinės apygardos teismas jau pradėjo nagrinėti naują prokuroro prašymą ir Gintaro Petriko skundą dėl jo ekstradicijos.
1.17. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad 2006 m. spalio 20 d. JAV Teisingumo departamento Baudžiamųjų bylų skyriaus Tarptautinių santykių poskyrio direktorė Mary Ellen Warlov informavo Generalinę prokuratūrą, kad Baudžiamųjų bylų skyrius laukia sprendimo dėl Petriko habeas pareiškimo (pareiškimo teismui dėl Gintaro Petriko sulaikymo teisėtumo nustatymo, grindžiamo asmens neliečiamybės teise). Toliau pranešime teigiama, kad Teisingumo departamentas nežino datos, kada vyks antrojo ekstradicijos prašymo svarstymas (Generalinės prokuratūros 2006 m. lapkričio 20 d. raštas Nr. 14-45).
1.18. Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis informavo Komisiją, kad JAV Kalifornijos apygardos teismas nagrinėdamas (pirmą kartą) bylą ir priimdamas sprendimą dėl Gintaro Petriko ekstradicijos konstatavo, kad už tas veikas, kurios yra inkriminuojamos Gintarui Petrikui, jis gali būti išduotas Lietuvai, ir šis klausimas Teismo posėdžio metu yra išspręstas.
1.19. Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis Komisijoje teigė, kad pats Gintaras Petrikas įtariamas organizavęs sunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nepadėjo teisėsaugos institucijų pareigūnams išaiškinti nusikalstamas veikas, nesuteikė kokios nors vertingos informacijos, priešingai, pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo.
1.20. Komisija pažymi, kad pagal Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį – Komisija, tirdama jai pavestą klausimą ir įgyvendindama savo teises, nesikiša į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą, kai jie atlieka ikiteisminį tyrimą ar nagrinėja bylą teisme.
1.21. Pagal Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Komisija turi išsiaiškinti, ar Generalinėje prokuratūroje buvo atlikti ar atliekami veiksmai, ar priimti sprendimai susiję su dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje paskelbtais Gintaro Petriko teiginiais.
1.22. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 36, 179 straipsnius prokurorai, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami savo funkcijas baudžiamajame procese, tyrimo veiksmų turinį ir rezultatus užfiksuoja protokoluose ir priima procesinius sprendimus.
1.23. Komisija, atsižvelgdama į minėtas įstatymines normas, 2006 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 203-S-17 kreipėsi į generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, prašydama patvirtinti arba paneigti 2006 m. balandžio 29 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje „JAV kalinio lūpose – ir A. Brazausko vardas“ paskelbtus Gintaro Petriko teiginius.
1.24. Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis 2006 m. gegužės 17 d. raštu Nr. 8.2-1340(01) informavo Komisiją, kad duomenų, ar Gintaras Petrikas kokiam nors aukštam prokuratūros pareigūnui būtų teikęs kokią nors įstatymų nustatyta tvarka užfiksuotą, taip pat ir nefiksuotą informaciją, susijusią su Komisijos nagrinėjamu klausimu, nei Generalinė prokuratūra, nei Kauno apygardos ir Kauno m. apylinkės prokuratūros neturi.
1.25. Minėtame rašte taip pat teigiama, kad Gintaras Petrikas tiriamose bylose buvo apklaustas kaip įtariamasis ir parengtinio (ikiteisminio) tyrimo metu neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, taip pat nedavė parodymų ir apie kitų asmenų kokias nors nusikalstamas veikas. Rašte yra nurodyta, kad jeigu Gintaras Petrikas ir duotų parodymus apie kitų asmenų iki jo pasislėpimo nuo ikiteisminio tyrimo padarytas nusikalstamas veikas, tai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio nuostatas, šiuo metu negalėtų būti pradedamas koks nors kitas baudžiamasis procesas kitų asmenų atžvilgiu, nes išnagrinėtose bylose dėl jo bendrininkų yra priimti nuosprendžiai, o dėl kitų veikų, apie kurias užuominomis kalba Gintaras Petrikas, net jei jo pateikti duomenys ir atitiktų tikrovę, galimai būtų suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Be to, minėtame rašte teigiama, kad Gintaro Petriko anksčiau duotų ir baudžiamojoje byloje užfiksuotų parodymų palyginti su dienraštyje paskelbto straipsnio užuominomis, kuriose nenurodytas joks kokios nors informacijos turinys, nėra galimybės, taip pat nėra duomenų svarstyti, ar teiginiai atitinka tikrovę, nes straipsnyje net nenurodyta, kada, kam ir kokio turinio informaciją prokuratūroje Gintaras Petrikas galėjo teikti (jei ją iš viso teikė).
1.26. Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis Komisijos posėdyje yra pasakęs, kad „kas buvo žiniasklaidos priemonėse paviešinta, tai visa ta informacija procesiškai negali būti vertinama nei kaip versija, nei kaip jo veiklos motyvų paviešinimas, ir t. t. Ji baudžiamajai bylai jokios reikšmės neturi.“ (Komisijos posėdžio 2006 m. balandžio 12 d. stenograma).
1.27. Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis Komisijos posėdyje pažymėjo, kad teisinės pagalbos sutartys leidžia procesiškai rašyti teisinės pagalbos prašymą, šiuo atveju į JAV, ir prašyti, kad Gintaras Petrikas būtų apklaustas teisėsaugos institucijų pareigūnų, jeigu tokia būtinybė iškyla, tačiau pagal nusistovėjusią praktiką nei prokuratūra, nei ikiteisminio tyrimo įstaigos nesistengia gauti ikiteisminio tyrimo duomenų apklausiant žmogų tol, kol nepriimtas sprendimas dėl jo ekstradicijos. Kai asmuo perduodamas Lietuvai, tada su juo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai.
1.28. Komisija, apibendrindama pirmiau nurodytų faktų ir teiginių visumą ir tai, kad Komisija nėra subjektas, atliekantis baudžiamojo persekiojimo funkcijas, be to, vieno asmens (Gintaro Petriko) paaiškinimai nesukuria įrodymų visumos, kurie leistų nustatyti, ar buvo tokie faktai nurodyti dienraštyje „Lietuvos rytas“, gaunant kitus duomenis arba įrodymus, kurie patvirtintų arba paneigtų nusikalstamos veikos buvimą, bei atsižvelgdama į tai, kad nei Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutartis „Dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose“ nenumato, kad asmeniui, kurį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo išduoti, būtų atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai ne teisėsaugos institucijos, o kito juridinio subjekto, šiuo atveju Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti, – daro išvadą: Komisija negali ištirti 2006 m. balandžio 29 d. dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje „JAV kalinio lūpose – ir A. Brazausko vardas“ (Nr. 97 (4664) nurodytų Gintaro Petriko, kuris šiuo metu yra JAV kalėjime ir dėl kurio sprendžiamas jo ekstradicijos klausimas, teiginių pagrįstumo.
2. Komisija, vykdydama jai pavestus uždavinius, nustatė tam tikrus faktus, kurie, Komisijos manymu, yra susiję su Komisijos tirtais klausimais bei galėjo turėti įtakos sprendžiant klausimus, susijusius su IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos bankrotu ir likvidavimu:
2.1. Kaip jau minėta, Kauno apygardos teismo nutartimi 1995 m. liepos 21 d. IAB Investicinei Kauno holdingo kompanijai iškelta bankroto byla. Teismo nutartimis patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai 122 697 692,63 Lt sumai, iš jų darbuotojų: 1 118 185,03 Lt, Sodros – 123 262,24 Lt, Mokesčių inspekcijos – 661 210 Lt, kitų kreditorių – 121 795 035,40 Lt. (Vilniaus apygardos teismo 2001 m. kovo 29 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2(45-300 2001 m.)
2.2. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. vasario 27 d. sprendimu IAB Investicinei Kauno holdingo kompanijai bankrotas pripažintas tyčiniu.
2.4. 2003 m. spalio 17 d. UAB „Valeksa“ likvidacinės komisijos posėdyje (Protokolo Nr. 17) (toliau – Likvidacinė komisija) buvo svarstytas klausimas dėl prašymų perimti reikalavimo teises tenkinimo. Likvidacinės komisijos pirmininkas Algimantas Sadauskas informavo Likvidacinės komisijos narius, kad 2003 m. spalio 17 d. buvo gautas kreditorių LIAB „Bituko investicija“, Arvydo Vaitkevičiaus ir UAB „Ėgisa“ atsisakymas perimti pageidautą dalį reikalavimo teisių.
2.5. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos Likvidacinė komisija 2003 m. spalio 17 d. (Protokolo Nr. 17) posėdyje svarstė AB Turto banko pateiktą pasiūlymą dėl reikalavimo teisių perėmimo. Iš protokolo matyti, kad Likvidacinės komisijos pirmininkas A. Sadauskas pasisakė, kad „Nutarimų projekto 2.1 ir 2.2 punktų nuostatos būtų svarbios, jeigu Likvidacinės komisijos nariai nutartų tenkinti AB Turto banko prašymą perimti reikalavimo teises į visų skolininkų skolas bei dalį AB Turto banko kreditorinio reikalavimo tenkinimui iš sukauptų lėšų. Jeigu AB Turto banko pasiūlymas nebus patenkintas, tai šie priimti nutarimai neturės reikšmės nustatant lėšų sumas kreditorinių reikalavimų tenkinimui bei tikslinant perleidžiamas reikalavimų teises“.
2.6. Iš 2003 m. spalio 17 d. Likvidacinės komisijos posėdžio protokolo Nr. 17 matyti, kad Likvidacinės komisijos pirmininkas A. Sadauskas informavo Likvidacinės komisijos narius, jog, jo nuomone, AB Turto banko pateikto pasiūlymo dėl reikalavimų teisių perėmimo sąlygos neatitinka kreditorių lygių teisių įgyvendinimo, tenkinant kreditorinius reikalavimus per bankroto bylos vykdomas procedūras. Šio principo realizavimui tiksliausiai tiktų III variantas, kuriame AB Turto bankui siūloma ne tik sumokėti jo reikalavimą atitinkančią grynų pinigų sumą iš sukauptų atsiskaitymams lėšų ir perduoti pagal reikalavimo perdavimo normą 617 512,68 Lt reikalavimų teises, bet ir į likusias skolas, kurias AB Turto bankas pageidauja perimti, parduoti jam už 6 564 504,06 Lt. Tačiau šis variantas daugiau teoriškas, nes visiems yra žinoma AB Turto banko nuomonė nepirkti reikalavimo teisių, su kuria Likvidacinės komisijos nariai buvo supažindinti 2003 m. birželio 28 d. posėdyje <...>. Dėl to, siekiant apginti visų IV eilės kreditorių lygias teises į reikalavimų tenkinimą, belieka netenkinti AB Turto banko 2003 m. rugsėjo 30 d. paraiškoje Nr. (7.3-40)-K4-788 pateikto pasiūlymo. Be to, kaip teigia teisininkai, AB Turto bankas pakeitė reikalavimo sąlygas, tai Civilinio kodekso nuostatose traktuojama kaip priešpriešinio pasiūlymo pateikimas“.
2.7. Iš Likvidacinės komisijos 2003 m. spalio 17 d. posėdžio protokolo Nr. 17 matyti, kad Komisijos posėdyje buvo nutarta netenkinti AB Turto banko 2003 m. rugsėjo 30 d. paraiškoje Nr. (7.3-40/2)-K4-788 pateikto priešpriešinio pasiūlymo.
2.8. Iš 2003 m. spalio 17 d. Likvidacinės komisijos posėdžio protokolo Nr. 17 matyti, kad Likvidacinė komisija svarstė klausimą dėl neišieškotų skolų pardavimo.
2.9. Likvidacinės komisijos pirmininko įgaliotas asmuo Michal Rokicki 2003 m. spalio 17 d. Likvidacinės komisijos posėdyje informavo komisijos narius, kad „Vilniaus apygardos teisme yra sustabdyta civilinė byla Nr. 2-644/99 dėl mūsų (UAB „Valeksa“ – Komisijos pastaba) ieškinio 54 047 136,00 Lt priteisimo iš V. Krasnicko, J. Barysienės, K. Armaičio ir D. Kuncaitienės. Šios bylos likimas priklauso pirmiausia nuo mūsų apeliacinio skundo tenkinimo baudžiamojoje byloje. Priešingu atveju šio ieškinio nagrinėjimas neįvyks, nes atmetus ieškinį baudžiamojoje byloje civiliniam ieškovui nesuteikiamos teisės į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka. Jeigu apeliacinė institucija patenkins mūsų skundą, tai šio ieškinio palaikymas ir atstovavimas nutolins bankroto bylos užbaigimą neaišku kuriam laikui. Svarbiausia, jeigu laimėtume šį ieškinį, tai nebūtų vilties iš tų pačių skolininkų ką nors išieškoti. <...> Svarbu, prognozuojant bylos baigtį, skirti dėmesį teismų sprendimų įvykdymo galimybėms“ (2003 m. spalio 17 d. posėdžio protokolas Nr. 17).
2.10. Komisija pažymi, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą, administratorius, šiuo atveju UAB „Valeksa“, privalo ginti visų kreditorių, taip pat ir bankrutuojančios įmonės, teises ir interesus, o pagal to paties straipsnio 23 punktą – imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų, pagal 31 straipsnio 1 dalies 2 punktą – įmonės administratorius Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ar perduoda kreditoriams, pagal 33 straipsnio 1 dalį – neparduotas turtas gali būti perduotas kreditoriams, pagal 33 straipsnio 2 dalį – kitų bendrovių akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, kuriuos turi bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė, parduodami vertybinių popierių apyvarta reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, kurios parduodamos kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kaip panaudoti neparduotą turtą, sprendžia kreditoriai, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų.
2.11. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad UAB „Valeksa“ įgaliotas asmuo Michal Rokicki pasiūlė ieškovo teises sustabdytoje civilinėje byloje Nr. 2-644/99 dėl 54 047 136,00 Lt dydžio nuostolių atlyginimo priteisimo, neskelbiant varžytynių parduoti pirkėjui, pasiūliusiam didžiausią kainą, bet ne mažesnę kaip 100 000 Lt.
2.12. Likvidacinės komisijos 2003 m. spalio 17 d. posėdyje buvo nutarta, kad parduodamų reikalavimų teisių (debitorinių skolų) dydis nustatomas Reikalavimo teisės perleidimo sutarties surašymo dieną ir reikalavimų teisių perleidimą vykdyti iki 2003 m. lapkričio 1 d. bei reikalavimų teisių perleidimą ir pradinę pardavimo kainą paskelbti dienraštyje „Kauno diena“.
2.13. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad reikalavimo teisės į bendrą Valdo Krasnicko, Gintaro Petriko, Igorio Snetkovo, LNPĮ „Statybos asociacija“, Rimanto Urbono, Jolantos Barysienės skolą parduodamos pirkėjui, pasiūliusiam didžiausią kainą, bet ne mažiau kaip už 50 000,00 Lt.
2.14. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad likviduojamoji IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija, atstovaujama Likvidacinės komisijos pirmininko UAB „Valeksa“ direktoriaus Algimanto Sadausko, ir UAB „Blagė“, atstovaujama direktoriaus Jaroslavo Loso, 2003 m. lapkričio 10 d. pasirašė ieškovo teisių perleidimo sutartį Nr. 06 dėl 54 047 136,00 Lt.
2.15. Iš minėtos sutarties 1.2 punkto matyti, kad pardavėjas (UAB „Valeksa“), vadovaudamasis Civilinio kodekso šeštosios knygos VI skyriaus nuostatomis ir Civilinio kodekso 6 425, 6.427 straipsniais, perleidžia pirkėjui (UAB „Blagė“) ieškovo teises dėl 54 047 136,00 Lt solidaraus nuostolio priteisimo iš atsakovų Valdo Krasnicko, Jolantos Barysienės, Kęstučio Armaičio, Daivos Kuncaitienės Vilniaus apygardos teismo 1999 m. liepos 8 d. nutartimi išskirtoje į atskirąją civilinę bylą Nr. 2/40-644,99, kurios nagrinėjimas sustabdytas, iki bus išspręsta baudžiamoji byla Nr. 20-1-617-97 (1-5,20030) dėl neteisėtos įmonės IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija veiklos ir svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu IAB Investicinėje Kauno holdingo kompanijoje.
2.16. Minėtos sutarties 1.3 punkte yra nurodyta, kad „Teismo dokumentai, kurie patvirtina ieškovo teises, bei kiti dokumentai, išvardyti perdavimo aktuose, yra neatskiriamos šios sutarties dalys“.
2.17. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad UAB „Blagė“ iki sutarties pasirašymo dienos už perleistas ieškovo teises UAB „Valeksa“ sumokėjo 1 100,00 (vieną tūkstantį vieną šimtą) Lt.
2.18. Komisija atkreipia dėmesį, kad nuo sutarties pasirašymo dienos pirkėjas, šiuo atveju UAB „Blagė“, įgyja visas ieškovo teises civilinėje byloje Nr. 2/40-644,99 dėl 54 047 136,00 Lt nuostolių. Ši nuostata yra įtvirtinta ir minėtos sutarties 1.4 ir 1.6 punktuose.
2.19. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad likviduojamoji IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija, atstovaujama Likvidacinės komisijos pirmininko UAB „Valeksa“ direktoriaus Algimanto Sadausko, ir UAB „Blagė“, atstovaujama direktoriaus Jaroslavo Loso, 2003 m. lapkričio 10 d. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 05. Sutarties objektas – reikalavimo teisės į 40 766 284,04 Lt, bendrą Valdo Krasnicko, Gintaro Petriko, Igorio Snetkovo, Jolantos Barysienės, Rimanto Urbono, LNPĮ „Statybos asociacija“ skolą pagal įsiteisėjusius teismo sprendimus.
2.20. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 05 1.2 punkte yra įtvirtinta, kad pradinis kreditorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.101 straipsniu, perleidžia naujajam kreditoriui, o naujasis kreditorius priima reikalavimo teisę į 40 766 284,04 Lt.
2.21. Be to, Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad pradinis kreditorius (UAB „Valeksa“), vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.101 straipsniu, perleidžia naujajam kreditoriui (UAB „Blagė“), o naujasis kreditorius priima reikalavimus į:
Valdo Krasnicko – 36 443 134,98 Lt. Skolos buvimą patvirtina Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2/40-190,99 (1999-08-(23–30);
Gintaro Petriko – 768 938,65 Lt. Skolos buvimą patvirtina 1999 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2/32-80,1999;
Igorio Snetkovo – 1 096 508,32 Lt. Skolos buvimą patvirtina 1999 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2/32-80,1999;
Jolantos Barysienės – 1 358 442,09 Lt. Skolos buvimą patvirtina 2002 m. sausio 29 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas Nr. 2/39-329,2002;
Rimanto Urbono – 688 400,00 Lt. Skolos buvimą patvirtina 2001 m. kovo 28 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2/45-221,2001 ir 2001 m. rugsėjo 11 d. Apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2a-187,2001;
LNPĮ „Statybos asociacija“ – 410 860,00 Lt. Skolos buvimą patvirtina 1998 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2/40-506,1998.
2.22. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad 2003 m. kovo 10 d. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 05 1.3 punkte yra nurodyta, kad „Teismų sprendimai, kurie patvirtina reikalavimo teises, bei kiti dokumentai, išvardyti perdavimo aktuose, yra neatskiriamos šios sutarties dalys“.
2.23. Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 05 1.4 punkte yra įtvirtinta, kad naujasis kreditorius pagal šią sutartį įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievoles, nurodytas šios sutarties 1.2 punkte, iš šiame punkte išvardytų skolininkų Valdo Krasnicko, Gintaro Petriko, Igorio Snetkovo, Jolantos Barysienės, Rimanto Urbono, LNPĮ „Statybos asociacija“. Naujajam kreditoriui (UAB „Blagė“), kaip reikalavimo teisių perėmėjui, pereina visos pradinio (UAB „Valeksa“) kreditoriaus teisės pagal teismų dokumentus bei kitus dokumentus, išvardytus perdavimo aktuose, ir kartu su reikalavimais pereina ir prievolių įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Pagal minėtos sutarties 1.6 punktą reikalavimų teisės į pirmiau išvardytų skolininkų skolas pereina iš pradinio kreditoriaus UAB „Valeksa“ naujajam kreditoriui UAB „Blagė“ sutarties įsigaliojimo momentu.
3. Likvidacinės komisijos pirmininko UAB „Valeksa“ direktoriaus įgaliotas asmuo Michal Rokicki 2003 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. 10/1-78 informavo Vilniaus apygardos teismo teisėją V. Volskienę dėl ieškovo teisių perleidimo.
3.1. UAB „Valeksa“ įgaliotas asmuo pranešime dėl ieškovo teisių perleidimo nurodė, jog, vadovaudamiesi Civilinio proceso kodekso 226 ir 48 straipsniais, Civilinio kodekso 6.425, 6.427 straipsniais ir 2003 m. lapkričio 10 d. ieškovo teisių perleidimo sutartimi Nr. 06, ieškovas IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija, atstovaujama Likvidacinės komisijos pirmininko UAB „Valeksa“ direktoriaus, perleido ieškovo teises UAB „Blagė“ Vilniaus apygardos teisme sustabdytoje byloje Nr. 2/40-644,99 dėl 54 047 136,00 Lt nuostolių priteisimo solidariai iš atsakovų Valdo Krasnicko, Jolantos Barysienės, Kęstučio Armaičio ir Daivos Kuncaitienės.
3.2. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad 2004 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi atnaujinamas civilinės bylos nagrinėjimas pagal IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos administratoriaus UAB „Valeksa“ ieškinį atsakovams Valdui Krasnickui, Jolantai Barysienei, Kęstučiui Armaičiui, Daivai Kuncaitienei dėl 54 047 136,00 Lt nuostolių solidaraus priteisimo. Teismas ta pačia nutartimi pakeičia ieškovą IAB Investicinę Kauno holdingo kompaniją, atstovaujamą administratoriaus UAB „Valeksa“, teisių perėmėju UAB „Blagė“.
3.3. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad UAB „Blagė“ direktorius Jaroslavas Los, 2004 m. kovo 4 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismo teisėją V. Volskienę dėl ieškinio atsisakymo civilinėje byloje Nr. 2(40)-457/2004.
3.4. Ieškovas UAB „Blagė“ direktorius Jaroslavas Los ieškinio atsisakyme teigia, kad „UAB „Blagė“ nusprendė atsisakyti ieškinio šioje byloje. Suprantame visas procesines ieškinio atsisakymo pasekmes. Su CPK 244 straipsnio nuostatomis esame susipažinę ir suprantame, kad teismui priėmus ieškinio atsisakymą ir nutraukus šiuo pagrindu civilinę bylą vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalėsime“. UAB „Blagė“ prašo nutraukti civilinę bylą“.
3.5. UAB „Blagė“ direktorius Jaroslavas Los savo 2004 m. kovo 8 d. prašyme Vilniaus apygardos teismo teisėjai V. Volskienei nurodo, kad „apie 2004 m. kovo 10 d. 13.30 val. teismo posėdį esame tinkamai informuoti, tačiau negalėsime jame dalyvauti, todėl prašome nagrinėti bylą nedalyvaujant UAB „Blagė“ atstovui 2004 m. kovo 10 d. teismo posėdyje“. Beje, iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad tokio turinio prašymus teismui taip pat yra pateikę Kęstutis Armaitis, Jolanta Barysienė ir Valdas Krasnickas.
3.6. Iš Komisijos turimų dokumentų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. kovo 10 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo UAB „Blagė“ ieškinį dėl civilinės bylos nutraukimo ir nutarė nutraukti civilinę bylą Nr. 2(40)-457/2004 pagal UAB „Blagė“ ieškinį atsakovams Valdui Krasnickui, Jolantai Barysienei, Kęstučiui Armaičiui, Daivai Kuncaitienei dėl 54 047 136,00 Lt nuostolių solidaraus priteisimo. Teismo nutartyje yra nurodyta, kad „Bylą nutraukus vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių tuo pačiu pagrindu neleidžiama“.
3.7. 2004 m. spalio 8 d. Vilniaus apygardos teisme gautas Jolantos Barysienės prašymas dėl turto arešto panaikinimo. (Prašymo gavimą patvirtina Vilniaus apygardos teismo teisėjos Virginijos Volskienės vardinis spaudas.) Be kita ko, ant prašymo yra užrašyta žodžių junginys „paskirti nagrinėti teismo posėdyje 2004 m. lapkričio 8 d. 13.00 val.“.
3.8. Jolanta Barysienė prašyme teigia, kad „2004 m. kovo 10 d. nutartimi buvo nutraukta ši civilinė byla, tačiau liko nepanaikintas 2002 m. balandžio 16 d. nutartimi areštuotas visų atsakovų turtas“. Toliau J. Barysienė teismo prašo panaikinti visas 2002 m. balandžio 16 d. nutartimi taikytas ieškinio užtikrinimo priemones.
3.9. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. lapkričio 8 d. nutartyje nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 10 d. nutartimi civilinė byla buvo nutraukta, nutartis įsiteisėjusi. Toliau nutartyje teigiama, kad atsakovė J. Barysienė kreipėsi į teismą su prašymu dėl ieškinio užtikrinimo priemonių – arešto panaikinimo visų atsakovų turtui, kurios buvo pritaikytos Vilniaus apygardos teismo 2002 m. balandžio 16 d. nutartimi. Toliau Teismas savo nutartyje nurodo, kad „Vilniaus apygardos teismo 2002-04-16 nutartimi IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija administratoriaus ieškiniui dėl 54 047 136,00 Lt nuostolių solidaraus priteisimo užtikrinti buvo areštuotas atsakovų Valdo Krasnicko, Jolantos Barysienės, Kęstučio Armaičio ir Daivos Kuncaitienės turtas (1.43). Vilniaus apygardos teismo 2004-01-19 nutartimi ieškovas buvo pakeistas teisių perėmėju, o šio teismo 2004-03-10 nutartimi civilinė byla buvo nutraukta (1.133,171). Nutartis yra įsiteisėjusi, tolesniam ieškinio užtikrinimo priemonių taikymui nėra pagrindo, areštas atsakovų turtui naikintinas (CPK 155 straipsnis, 161 straipsnis)“. Teismas J. Barysienės prašymą patenkino, panaikino areštą atsakovų Valdo Krasnicko, Jolantos Barysienės, Kęstučio Armaičio ir Daivos Kuncaitienės turtui, kuris buvo areštuotas Vilniaus apygardos teismo 2002 m. balandžio 16 d. nutartimi, ir nutarties vykdymą pavedė Teismo antstolių kontorai prie Kauno m. apylinkės teismo ir Turto arešto aktų registrui.
3.10. Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, jeigu įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtas buvo areštuotas baudžiamojoje byloje, visi arešto dokumentai ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduodami bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir apie tai pranešama turto saugotojui. To paties įstatymo 3 dalyje yra įtvirtinta norma, kad klausimus, susijusius su šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto turto areštu, sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Turto saugotojas iki turto arešto panaikinimo turi visas su šia turto apsauga susijusias teises ir pareigas.
3.11. Komisija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2002 m. balandžio 16 d. nutartyje yra nurodyta, kad „ieškovas IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos administratorius pagal IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos administratoriaus UAB „Valeksa“ prašymą kreipėsi į teismą dėl ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo bendraatsakovių Valdo Krasnicko, Jolantos Barysienės, Kęstučio Armaičio ir Daivos Kuncaitienės turto areštui dėl 54 047 136,00 Lt sumos. Prašymas tenkintinas. Atsakovų Valdo Krasnicko, Jolantos Barysienės, Kęstučio Armaičio turtas yra areštuotas baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-617-97 dėl neteisėtos įmonės IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos veiklos ir svetimo turto iššvaistymo stambiu mastu. Tačiau šis areštas neužtikrina civilinėje byloje pareikšto ieškinio. Nesiėmus užtikrinimo priemonių civilinėje byloje, teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba tapti negalimas, todėl areštuotinas solidarių atsakovų Valdo Krasnicko, Jolantos Barysienės, Kęstučio Armaičio ir Daivos Kuncaitienės turtas, kurio suma 54 047 136,00 Lt (CPK 155 straipsnis, 156 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos administratoriaus UAB „Valeksa“ ieškiniui dėl 54 047 136,00 Lt nuostolių solidaraus priteisimo užtikrinti areštavo atsakovų Valdo Krasnicko, Jolantos Barysienės, Kęstučio Armaičio ir Daivos Kuncaitienės turtą. Nutarties vykdymą pavesti Teismo antstolių kontorai prie Kauno m. apylinkės teismo ir Turto arešto aktų registrui“.
3.12. Komisija pažymi, kad pagal Civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kitais įstatymų numatytais atvejais), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas. Tai reiškia, kad vadovaujantis bendruoju principu procesinio teisių perėmimo pagrindas visada yra materialiųjų subjektinių teisių perėmimas esant materialiajam teisiniam ginčo santykiui. Perėmęs materialiąsias subjektines teises, asmuo atitinkamai perima ir teisę reikalauti jas ginti. Procesinių teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis. Procesinių teisių perėmimas reiškia, kad teisių perėmėjui privalomas visos iki perėmimo atsiradusios procesinės teisės ir pareigos, išskyrus atvejus, kai neįmanoma perimti tam tikrų grynai asmeninių teisių.
3.13. Komisija atkreipia dėmesį, kad siekiantis įsitraukti į procesą procesinių teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese, tai yra įrodyti teismui, kad jis iš tikrųjų yra tam tikrų materialiųjų teisių ir pareigų, esant tam tikram materialiajam teisiniam santykiui, perėmėjas.
4. 2002 m. sausio 29 d. Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė patenkino ieškovo IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos administratoriaus UAB „Valeksa“ ieškinį atsakovei Jolantai Barysienei dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei priteisė 1 397 625 Lt IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos naudai.
4.1. Pagal Komisijos surinktus dokumentus matyti, kad IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija ir Jolanta Barysienė 1994 m. lapkričio 2 d., 1994 m. gruodžio 5 d. ir 1995 m. vasario 1 d. sudarė sutartis, pagal kurias bendrovė įsipareigojo išduoti avansu J. Barysienei 700 000 Lt, 400 000 Lt ir 300 000 Lt vertybinių popierių pirkimui, o J. Barysienė įsipareigoja nupirkti vertybinių popierių paketus visais leistinais būdais, pirkimo tikslingumą ir kainą derinant su bendrove. IAB Investicinė Kauno holdingo kompanija, vykdydama šias sutartis, J. Barysienei išdavė 1 397 625 Lt.
4.2. 1995 m. balandžio 6 d. akcijų pardavimo sutartimi J. Barysienė savo vardu įsigijo UAB SAF „Metropolis“ 6 042 akcijas už 1 397 625 Lt. Tik IAB Investicinei Kauno holdingo kompanijai 1995 m. liepos 21 d. iškėlus bankroto bylą, J. Barysienė 1995-12-28 perdavimo–priėmimo aktu perdavė IAB Investicinei Kauno holdingo kompanijai įsigytas UAB SAF „Metropolis“ akcijas.
4.3. 1992 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 30 Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Investicinių akcinių bendrovių steigimo tvarką. Šio nutarimo 1 punktas nustatė, kad investicinės akcinės bendrovės steigiamos privatizuojamam valstybiniam turtui aukcionuose arba viešai pasirašant akcijas įsigyti, įgytam turtui valdyti bei operacijoms su įgytu privatizuojamu turtu vykdyti. To paties nutarimo 2.1 punktas numato, kad investicinės akcinės bendrovės privatizavimo objektams (akcijoms) įsigyti turi teisę naudoti tik savo investicinėse sąskaitose turimas investicines lėšas.
4.4. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas konstatuoja, kad sutartys sudarytos tarp J. Barysienės ir IAB Investicinės Kauno holdingo bendrovės prieštarauja pirmiau nurodytiems teisės aktams, taip pat ir pačios bendrovės tikslams, nes sutartyse buvo numatyta įsigyti vertybinius popierius ne aukciono ar viešojo pasirašymo būdu už investicines lėšas, o už grynus pinigus, perkant akcijas iš fizinio asmens. Taip pat akcijoms pirkti buvo panaudotos ne bendrovės investicinėje sąskaitoje buvusios lėšos, o iš fizinių ar juridinių asmenų skolintos lėšos.
4.5. UAB „Corporate Property Holding“ pateikė teismui prašymą dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese. 2004 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apygardos teismo teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 290, 291 ir 596 straipsniais, nutarė pakeisti išieškotoją IAB Investicinę Kauno holdingo bendrovę į UAB „Corporate Property Holding“ (įmonės buveinė: Raudondvario pl. 127, Kaunas) vykdymo procese pagal Vilniaus apygardos teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2/39-329/2002 pagal ieškovo IAB Investicinės Kauno holdingo bendrovės administratoriaus UAB „Valeksa“ ieškinį.
4.6. Pagal Komisijos turimus dokumentus matyti, kad IAB Investicinė Kauno holdingo bendrovė 2003 m. lapkričio 10 d. sutartimi perleido reikalavimo teises į nepadengtą skolos likutį 1 358 442,09 Lt UAB „Blagė“. Pastaroji šias reikalavimo teises 2004 m. liepos 1 d. sutartimi perleido įmonei KAVLAGUS economic research, anglysis, prognosis GmgH. 2004 m. liepos 2 d. sutartimi UAB „Corporate Property Holding“ reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 040702/1 iš įmonės KAVLAGUS economic research, anglysis, prognosis GmgH įsigijo reikalavimo teises į J. Barysienės nepadengtą skolos likutį – 1 358 442,09 Lt.
4.7. Taip pat 2002 m. sausio 29 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas priteisė iš J. Barysienės 69 881,30 Lt žyminio mokesčio ir 407,90 Lt pašto išlaidų, iš viso 70 289,20 Lt. 2005 m. liepos 11 d. J. Barysienė ir UAB „Corporate Property Holding“ sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Corporate Property Holding“ įsipareigojo sumokėti J. Barysienei priteistą skolą valstybei, o reikalavimo teisės į šią skolą pereina UAB „Corporate Property Holding“ regreso tvarka. 2005 m. rugsėjo 13 d. UAB „Corporate Property Holding“ pervedė į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą 70 289,20 Lt ir įmoka tą pačią dieną buvo įskaityta. Valstybės turėtos reikalavimo teisės į skolininkės J. Barysienės skolą perėjo UAB „Corporate Property Holding“ regreso tvarka (subrogacija) iš valstybės. Atsižvelgiant į tai, 2006 m kovo 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pakeistas išieškotojas, Lietuvos valstybei atstovavusi Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija į UAB „Corporate Property Holding“ vykdymo procese pagal Vilniaus apygardos teismo 2002 m. sausio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2/39-329/2002 pagal ieškovo IAB Investicinės Kauno holdingo bendrovės administratoriaus UAB „Valeksa“ ieškinį.
4.8. Komisija atkreipia dėmesį, kad Civilinio proceso kodekso 596 straipsnis numato, kad pirmosios instancijos teismas, kuriame buvo išnagrinėta byla, antstolio ar suinteresuotų asmenų prašymu nutartimi vykdymo procese pakeičia išieškotoją ar skolininką, jeigu fizinis asmuo miršta, jeigu reorganizuojamas ar likviduojamas juridinis asmuo, taip pat reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo atveju, kitais įstatymų numatytais atvejais.
4.9. Komisija atkreipia dėmesį, kad valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2006 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. S. J-6763-2021 nurodoma, kad UAB „Corporate Property Holding“ yra buvusi UAB „Inkaro holdingas“, kurios steigėjas buvo AB „Inkaras“. Komisija pažymi, kad atsakydama į 2005 m. sausio 20 d. Seimo nutarimu Nr. X-95 suformuluotą 2 klausimą pateikė sąrašą įmonių, kurioms koncernas EBSW darė įtaką, tarp kurių yra ir šiame punkte paminėtos įmonės.
5. Komisija, įvertinusi tai, kad nuo 2005 m. sausio 20 d. ir iki 2006 m. vasario 4 d. koncerno EBSW veiklai ištirti laikotarpiu, rašydama išvadą vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, siūlė Lietuvos Respublikos Seimui kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą bei į Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos tam, kad pastarosios išsiaiškintų, kur šiuo metu galėtų būti koncerno EBSW (tarp jų ir buvusios IAB IKHK) neteisėtu būdu iš fizinių bei juridinių asmenų neteisėtu būdu pasisavintos lėšos ir turtas, panagrinėjo tam tikrus epizodinius turto, susijusio su Gintaro Petriko bei kitų asmenų, tiek fizinių, tiek juridinių, judėjimo aspektus. Komisija atkreipia dėmesį į tai, kad daugumos turto, susijusio su koncerno EBSW steigėjais, perleidimo sandorių atveju dalyvavo fiziniai asmenys. Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, išvadoje neįvardijo asmenų, kurie įsigijo vieną ar kitą nekilnojamąjį objektą.
6. 1996 m. sausio 16 d. nutarimu buvo areštuotas Gintaro Petriko turtas, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir civilinį ieškinį. Pagal 1996 m. vasario 1 d. turto arešto protokolą buvo areštuotas G. Petrikui priklausantis turtas – gyvenamasis namas, esantis Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj. 1996 m. vasario 1 d. turto apyraše nurodyti areštuoto gyvenamojo namo, esančio adresu: Miško g. 24, Kulautuva, Kauno raj., individualūs požymiai: vieno aukšto, su rūsiu, nevisiškai įrengtas namas, nepriduotas eksploatacijai, iš viso 807 m2; apytikrė namo vertė 300 000 Lt.
6.1. IAB IKHK administratorius UAB „Valeksa“ 1998 m. liepos 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl sandorio tarp Gintaro Petriko ir UAB „Snita“ pripažinimo negaliojančiu, dėl G. Petrikui nepagrįstai išmokėtų palūkanų nuo 902 683 Lt sumos išmokėjimo bei dėl G. Petriko turto arešto siekiant užtikrinti civilinį ieškinį.
6.2. Vilniaus apygardos teismo teisėjas P. Jaržemskis 1998 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Civilinio proceso kodekso 156 ir 155 straipsniais, nutarė areštuoti G. Petrikui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą už 947 817,15 Lt.
6.3. Vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 1998 m. rugsėjo 7 d. nutartį, Teismo antstolių kontoros prie Kauno m. apylinkės teismo antstolis V. Verikas 1998 m. spalio 8 d. Turto arešto aktu areštavo Gintaro Petriko automobilį BMW-316, kuris įvertintas 20 000 Lt. 1998 m. rugsėjo 2 d. teismo antstolis Akte apie išieškojimo negalimumą nurodė, kad Gintaro Petriko nurodytu gyvenamosios vietos adresu „gyvena tėvai. Visas turtas, esantis tame bute, priklauso jiems. Atsakovas nurodytu adresu gyveno trumpai, jam priklausančio turto nėra“.
6.4. 1999 m. sausio 8 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjas P. Jaržemskis, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 240 straipsnio 4 punktu, bylą sustabdė (paskelbta atsakovo paieška). Ieškovas UAB „Valeksa“ 1999 m. sausio 15 d. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 1999 m. sausio 8 d. nutartį. Vilniaus apygardos teismo teisėjas P. Jaržemskis 1999 m. sausio 18 d. nutarė panaikinti 1999 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 232-80/99, atsižvelgdamas į tai, kad bylos sustabdymas gali turėti įtakos IAB IKHK bankroto bylos nagrinėjimui bei sprendimo vykdymui.
6.5. 1999 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjas P. Jaržemskis priima sprendimą, kuriuo pripažino negaliojančią 1994 m. gegužės 25 d. lėšų priėmimo laikinam naudojimui sutartį Nr. 14, sudarytą tarp Gintaro Petriko ir IAB IKHK, nuo šios sutarties sudarymo momento, taip pat priteisti iš Gintaro Petriko IAB IKHK naudai 902 683 Lt nepagrįstai išmokėtų palūkanų bei 45 134,15 Lt žyminio mokesčio.
6.6. 1999 m. rugsėjo 2 d. 8 UAB „Valeksa“ direktorius S. Poškus kreipiasi į Teismo antstolių kontorą prie Kauno m. apylinkės teismo, nurodydamas, kad 1999 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu ieškovo IAB IKHK naudai iš atsakovo Gintaro Petriko buvo priteista 902 683 Lt. Taip pat informavo, kad Gintarui Petrikui priklauso 807 kv. m vieno aukšto su rūsiu namų valda, esanti Miško g. 24, Kauno raj., bei baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-332-95 yra areštuotos akcijos, priklausančios Gintarui Petrikui (AB „Inkaras“ (18 440 akcijų, arešto data – 1996 m. vasario 14 d.); IAB „Vilinvest“ (1 586 456 akcijos, arešto data – 1996 m. vasario 14 d.); IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“ (150 638 akcijos, arešto data – 1996 m. vasario 14 d.); IAB „Bitukas“ (108 731 akcija, arešto data – 1996 m. vasario 14 d.); IAB „Trikotažo investicija“ (279 520 akcijų, arešto data – 1996 m. vasario 14 d.); IAB „Farmacija“ (249 557 akcijos, arešto data – 1996 m. vasario 14 d.); Lietuvos taupomasis bankas (14 000 akcijų, arešto data – 1999 m. lapkričio 2 d.). 2006 m. lapkričio 23 d. raštu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, kad 1996 m. sausio 16 d. nutarimu areštuotas G. Petriko turtas, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir civilinį ieškinį, o pagal 1996 m. vasario 1 d. turto arešto protokolą buvo areštuotas G. Petrikui priklausantis namas, esantis Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj. Be to, 1997 m. liepos 30 d. nutarimu ir 1997 m. liepos 30 d. turto arešto protokolu buvo areštuota G. Petrikui priklausančių 279 520 IAB „Trikotažo investicija“ akcijų; 1997 m. liepos 29 d. nutarimu ir turto arešto protokolu buvo areštuota G. Petrikui priklausančios IAB „Kauno holdingo kompanija ir partneriai“ 150 638 akcijos; 1997 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu ir turto arešto protokolu buvo areštuotos G. Petrikui priklausančios IAB „Vilinvest“ 159 809 akcijos; 1997 m. liepos 30 d. nutarimu ir turto arešto protokolu buvo areštuota G. Petrikui priklausančios 309 IAB „Konsultacinis centras“ akcijos; 1997 m. liepos 24 d. nutarimu ir turto arešto protokolu buvo areštuotos G. Petrikui priklausančios UAB „Alveronas“ 18 akcijų; 1997 m. liepos 31 d. nutarimu ir turto arešto protokolu buvo areštuota G. Petrikui priklausančios 3 500 AB „Žaibas“ akcijų; 1997 m. liepos 11 d. nutarimu ir turto arešto protokolu buvo areštuota G. Petrikui priklausančios 4 798 UAB SAF „Metropolis“ akcijos; 1997 m. liepos 28 d. nutarimu ir turto arešto protokolu buvo areštuota G. Petrikui priklausančių 100 UAB „Baltex“ akcijų.
6.7. 1999 m. lapkričio 25 d. valstybės įmonės Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro registro pažymoje Nr. 20/35423 nurodoma, kad 1998 m. rugsėjo 3 d. Teismo antstolių kontoros prie Kauno m. apylinkės teismo antstolis V. Verikas kreipėsi raštu Nr. 2323-17 dėl G. Petrikui priklausančio nekilnojamojo turto arešto.
6.8. 2000 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros rašte Nr. 8/10-02-445 (pasirašė Generalinės prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras G. Pliopys) UAB „Valeksa“ direktoriui S. Poškui nurodoma, kad „rašte motyvai nepagrįsti teismo sprendimais ar kitokiais faktiniais duomenimis, kurie leistų daryti išvadą, kad tolesnis rašte nurodytų įmonių bei G. Petriko turimo išvardyto turto areštas nebereikalingas, ir kurių pagrindu būtų galima priimti sprendimus dėl arešto turtui panaikinimo ar su turto areštu susijusius dokumentus būtų galima perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui“.
6.9. Teismo antstolių kontora prie Kauno m. apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo mėn. raštu Nr. 271-15/02 informuoja, kad Gintaro Petriko pirmosios turto varžytynės, kurių metu bus parduodamos LIAB „Vilinvest“, UAB SAF „Metropolis“ ir UAB „Konsultacinis centras“ akcijos, vyks 2002 m. spalio 10 d. 2002 m. lapkričio 10 d. teismo antstolė N. Venskienė akte Nr. 271-15/02 dėl neįvykusių varžytynių nurodo, kad, vadovaujantis CPK 433 straipsnio 1 dalies 1 punktu, varžytynės skelbiamos neįvykusiomis (jei į varžytynes neatvyko nė vienas pirkėjas arba atvyko tik vienas pirkėjas).
6.10. 2002 m. spalio 10 d. Turto pardavimo iš varžytynių akte nurodoma, kad LIAB „Vilinvest“ 159 809 akcijas, priklausančias G. Petrikui, už 14 000 Lt įsigijo UAB „Corporate Property Holdingas“, esantis Raudondvario pl. 127, Kaune. 2002 m. spalio 14 d. teismo antstolė N. Venskienė raštu Nr. 271-15/02 Turto registro prašo pažymėti apie LIAB „Vilinvest“ akcijų arešto panaikinimą.
6.11. 2002 m. spalio 17 d. Teismo antstolių kontoros prie Kauno m. apylinkės teismo antstolė N. Venskienė areštavo Gintaro Petriko gyvenamąjį namą bei žemės sklypą, esančius Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj.
6.12. 2002 m. spalio 17 d. Teismo antstolių kontora prie Kauno m. apylinkės teismo užsakė UAB „Geomatas“ atlikti nekilnojamojo turto, esančio Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj., (priverstinio pardavimo) vertę. Pagal turto vertintojų pateiktą ataskaitą 2002 m. spalio mėnesį turtas įvertintas 149 500 Lt. Ataskaitoje nurodoma, kad „priverstinis pardavimas yra susijęs su kaina, gaunama parduodant susidarius ypatingoms ar nebūdingoms aplinkybėms, dėl kurių paprastai būna per trumpas marketingo laikotarpis ir per mažai viešumo, kartais būna nenorintis parduoti parduodantysis ir turtas parduodamas prievarta. Todėl kaina, mokama priverstinio pardavimo ar bėdos atvejais, ir vadinama priverstinio pardavimo verte, nėra rinkos vertės išraiška. Kaina, mokama priverstinio pardavimo ar bėdos atvejais, yra įvykęs faktas. Vertintojui nelengva ją nustatyti dėl pačių prielaidų, kurias reikia padaryti norint pasakyti savo nuomonę, prigimties ir subjektyvumo. Priverstinio pardavimo vertė ar kaina yra vadinama likvidavimo kaina“.
6.13. Komisija atkreipia dėmesį, kad 1996 m. sausio 16 d. nutarimu areštuotino minėto turto vertė nurodoma 300 000 Lt.
6.14. Civilinio proceso kodekso 411 straipsnyje (Žin., 2000, Nr. 54-1555) numatyta, kad „areštuotą skolininko turtą teismo antstolis įkainoja kainomis, esančiomis toje vietovėje, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą. Jeigu atskirus daiktus įkainoti sunku, taip pat jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja teismo antstolio atliktam įkainojimui, teismo antstolis turto vertei nustatyti kviečia ekspertą. Šalis, prieštaraujanti teismo antstolio atliktam turto įkainojimui, lėšas, reikalingas ekspertams ir ekspertų organizacijoms už turto įkainojimą apmokėti, sumoka į teismo antstolių kontoros specialiąją depozitinę sąskaitą per teismo antstolio nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis nei dešimt dienų. Jeigu šalis, kurios prašymu kviečiamas ekspertas turtui įkainoti, nesumoka šio straipsnio 2 dalyje numatytų lėšų, laikoma, kad turtas įkainotas turto arešto akte teismo antstolio nurodyta kaina“. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2003 m. sausio 1 d. nebuvo patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos, teismo antstoliai vadovavosi pirmiau paminėta Civilinio proceso kodekso nuostata vertinant areštuotą turtą. 2002 m. spalio 10 d. turto arešto akte teismo antstolė N. Venskienė areštuoto gyvenamojo namo bei žemės sklypo vertės nenurodė todėl, kad turto vertei nustatyti buvo kviečiamas ekspertas.
6.15. Komisija, įvertindama turimus dokumentus, daro prielaidą, kad turto vertinimas galėjo būti atliktas siekiant sumažinti tikrąją nekilnojamojo turto rinkos kainą, ir tai patvirtina šios aplinkybės:
– turto arešto akte nėra nurodyta, kokios aplinkybės lėmė tai, kad teismo antstolei buvo sunku įkainoti nekilnojamojo turto vertę;
– kadangi turto arešto akte nėra nurodyta nekilnojamojo turto kaina, todėl neatsispindi ir skolininko ar išieškotojo prieštaravimas teismo antstolio atliktam įkainojimui, kaip tai numatyta Civilinio proceso kodekso 411 straipsnyje.
6.16. Pagal turimus vykdomosios bylos Nr. 0085/02/00752 dokumentus matyti, kad nekilnojamojo turto įvertinimo užsakovas buvo Teismo antstolių kontora prie Kauno m. apylinkės teismo. Pagal 2002 m. lapkričio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą (serija GBD Nr. 1191759) UAB „Geomatas“ už G. Petrikui priklausančio nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo (nebaigtos statybos) su žemės sklypu įvertinimo ataskaitą Teismo antstolių kontora prie Kauno m. apylinkės teismo sumokėjo 3 304 Lt.
6.17. Komisija atkreipia dėmesį į 1999 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“ 16 punktą, kuriame numatyta, kad „Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys pilnutinai ar iš dalies patenkintas, ieškinio užtikrinimas tampa sprendimo įvykdymo užtikrinimu, tačiau negalima vadovautis ankstesniu turto įkainojimu, o būtinas naujas įkainojimas, atsižvelgiant į tos vietovės rinkos kainas ir turto nusidėvėjimą. Teismai, nagrinėdami skundus dėl teismo antstolių veiksmų, susijusių su turto įkainojimu, turi tikrinti, ar antstolis laikėsi CPK 411 straipsnio ir kitų teisės aktų, reguliuojančių turto vertinimo tvarką. Atkreiptinas dėmesys, kad turto vertės nustatymo principus nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1995 m. kovo 28 d. nutarime Nr. 440 „Bendrieji turto vertės nustatymo principai“, o turto vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, turto vertinimo dokumentų turinį reglamentuoja Turto vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244. Realiai turto rinkos kainai nustatyti gali būti taikytinas Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimas „Dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo“, kuris periodiškai kiekvieną metų ketvirtį koreguojamas ir skelbiamas leidinyje „Valstybės žinios“. Įkainojant turtą, rekomenduojama atsižvelgti į Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės nustatytą inventorizacinę turto vertę. Kilus ginčui dėl turto vertės ar esant prieštaringiems turto įvertinimo aktams, skiriama turto įvertinimo ekspertizė (CPK 87 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 1999 m. liepos 1 d. įsigaliojo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (Nr. VIII-1202), reguliuojantis materialiojo ir nematerialiojo turto, taip pat verslo vertinimo principus, būdus, vertės nustatymo metodus bei jų taikymą konkrečioms turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindus, teises, pareigas bei atsakomybę“.
6.18. 2002 m. gruodžio 31 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 432 buvo patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Jos 32 punkte buvo numatyta, kad „Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, neatsižvelgdamas į tai, kad turtas parduodamas priverstine, sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, bet atsižvelgia į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu išieškotojas ar skolininkas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis patvarkymu skiria ekspertizę. Turto vertei nustatyti kviečiamas ekspertas, turintis teisę atlikti turto vertinimą. Ekspertas, nustatydamas areštuoto turto rinkos vertę, nevertina tos aplinkybės, kad turtas bus parduodamas priverstine, sprendimams vykdyti nustatyta tvarka“.
6.19. 2002 m. spalio 14 d. Hipotekos skyrius prie Kauno miesto apylinkės teismo išduoda Pažymėjimą apie turto arešto akto pakeitimo įregistravimą Turto arešto aktų registre. Šiame pažymėjime nurodoma, kad turtas, esantis Kulautuvoje, Miško g. 24, Kauno raj., yra areštuotas baudžiamojoje byloje.
6.20. 2002 m. gruodžio 6 d. Teismo antstolių kontoros prie Kauno m. apylinkės teismo antstolė N. Venskienė pardavė iš varžytynių gyvenamąjį namą, kurio unikalus numeris Nr. 529940013018; bendras plotas 807 83 kv. m su 0,1561 ha žemės sklypu, esančius Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj., priklausantį Gintarui Petrikui, varžytynėse didžiausią kainą – 154 000 Lt – pasiūliusiam Juozui Petrikui, Gintaro Petriko tėvui, kuris buvo vienintelis pirkėjas, nes kitas pirkėjas atsisakė dalyvauti varžytynėse.
6.21. Iš 2002 m. gruodžio 6 d. vykusių varžytynių protokolo matyti, kad varžytynės prasidėjo 9 val. Varžytynėse dalyvavo du asmenys, iš kurių vienas atsisakė dalyvauti varžytynėse. Vienintelis likęs varžytynių dalyvis Juozas Petrikas pasiūlė 154 000 Lt už iš varžytynių parduodamą turtą. Juozas Petrikas sumokėjo už įsigytą nekilnojamąjį turtą pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus Nr. 511036270 – 14 950 Lt, Nr. 511078128 – 45 000 Lt, 45 000 Lt, Nr. 511093645 – 30 000 Lt, Nr. 511098779 – 19 050 Lt (iš viso – 154 000 Lt). 2002 m. gruodžio 6 d. Turto pardavimo iš varžytynių aktas (serija 003081) buvo patvirtintas vyr. teismo antstolės A. Adomaitienės.
6.22. Tuo metu galiojusio Civilinio proceso kodekso 433 straipsnio nuostatos numatė, kad teismo antstolis paskelbia varžytynes neįvykusiomis, jeigu į varžytynes neatvyko nė vienas pirkėjas ar atvyko tik vienas pirkėjas. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 434 straipsniu, teismo antstolis ne anksčiau kaip po dešimt dienų ir ne vėliau kaip po vieno mėnesio skelbia pakartotines varžytynes.
6.23. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus faktus ir remiantis Civilinio proceso kodekso paminėtomis normomis, Komisija mano, kad šiuo atveju vieno pirkėjo atsisakymas dalyvauti varžytynėse yra pakankamas pagrindas teigti, kad varžytynės turėjo būti laikomos neįvykusiomis dėl to, kad į varžytynes atvyko tik vienas asmuo.
6.24. 2002 m. gruodžio 16 d. teismo antstolė N. Venskienė raštu Nr. 271-15/02 prašo Turto arešto aktų registro panaikinti Gintarui Petrikui turto (gyvenamojo namo ir žemės sklypo) areštą.
6.25. Kauno apygardos prokuratūra 2006 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 22-2206 pateikė dokumentų iš baudžiamosios bylos Nr. 20-1-332-95, susijusių su turto areštu, tarp jų ir Gintaro Petriko turto, kopijas. Komisija, siekdama išsiaiškinti Gintarui Petrikui priklausančio gyvenamojo namo ir žemės sklypo pardavimo aplinkybes, 2006 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 201-S-30 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu pateikti nutarimų panaikinti areštą Gintaro Petriko turtui baudžiamojoje byloje kopijas. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. 7.2-4848 nurodoma, kad „1996 m. sausio 16 d. nutarimu areštuotas G. Petriko turtas. Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskaciją ir civilinį ieškinį, 1996 m. vasario 1 d. turto arešto protokolu buvo areštuotas įtariamajam G. Petrikui priklausantis turtas – gyvenamasis namas, esantis Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj. (...) Vykdant teismų sprendimus, dalį išvardyto turto (taip pat ir namą) antstoliai pardavė (...)“. Taip pat Komisijai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nurodė, kad „vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio reikalavimais, su baudžiamosios bylos medžiaga galima susipažinti tik prokuroro, kuris atlieka tyrimą ar jam vadovauja, sutikimu. Kadangi tyrimas šioje byloje nėra baigtas, todėl prokuroras nesutinka leisti ne šio proceso dalyviams susipažinti su bylos duomenimis ir atsisako pateikti prašomų dokumentų kopijas“. 2006 m. lapkričio 2 d. Kauno apygardos prokuratūra raštu Nr. TA-67-06-22–2520-06 kreipėsi į antstolį Regimantą Budreiką, kurio žinioje yra vykdomoji byla, prašydama informuoti, kokiu pagrindu ir kokiais norminiais aktais remiantis G. Petrikui priklausantis gyvenamasis namas ir žemės sklypas buvo parduotas iš varžytynių, jeigu jis buvo areštuotas baudžiamojoje byloje, bei pateikti patvirtintas atitinkamų turto pardavimo dokumentų norminių aktų kopijas. 2006 m. lapkričio 13 d. antstolis Regimantas Budreika informavo, kad „antstolio R. Budreikos kontoros žinioje nuo 2003 m. sausio 3 d. yra vykdomoji byla Nr. 0085/02/00752 dėl 90 2683 Lt skolos išieškojimo iš Gintaro Petriko išieškotojo IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos naudai, vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 1999-02-22 sprendimu Nr. 2³²-80/1999. 2002 m. spalio 10 d. Kauno m. antstolių kontoros teismo antstolė N. Venskienė, vadovaudamasi šiuo sprendimu, areštavo G. Petrikui priklausantį gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj. 2002 m. gruodžio 6 d. iš pirmųjų varžytynių šis turtas buvo parduotas Juozui Petrikui.
6.26. Komisija atkreipia dėmesį, kad Civilinio proceso kodekso 4201 straipsnyje (Žin., 1999, Nr. 101-2900) buvo numatyta, kad areštuoto turto pardavimas (perdavimas išieškotojui) šio kodekso penktajame skyriuje nustatyta tvarka (Vykdymo procesas) panaikina visus parduoto (perduoto išieškotojui) turto areštus. Tačiau Baudžiamojo kodekso 195 straipsnyje (Žin., 1999, Nr. 101-2898) buvo numatyta, kad turto areštas panaikinamas tardytojo nutarimu, jeigu ši priemonė pasidaro nebereikalinga. Civilinio proceso kodekso 1 straipsnyje numatyta, kad „Civilinio proceso įstatymai nustato tvarką, kuria nagrinėjamos bylos dėl ginčų, kylančių iš civilinių, šeimos, darbo, bankroto ar restruktūrizavimo teisinių santykių, taip pat finansų teisinių santykių, atsirandančių civilinės teisės pagrindu, bei ypatingosios teisenos bylos. Bylos, kylančios iš bankroto, restruktūrizavimo teisinių santykių, bei ypatingosios teisenos bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai“. Todėl vertinant šių dviejų kodeksų procesines nuostatas, susijusias su turto arešto panaikinimu, Komisija, vadovaudamasi pirmiau minėto Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio nuostatomis, mano, kad turto areštas baudžiamojoje byloje galėjo būti panaikintas tik Baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnyje nustatyta tvarka.
6.27. Taip pat Komisija atkreipia dėmesį, kad 1999 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“ 15 punkte numatyta, kad „Negalima realizuoti turto, kuriam uždėtas areštas kito asmens ieškiniui kitoje civilinėje ar baudžiamojoje byloje užtikrinti arba galimam turto konfiskavimui (CPK 156, 157, 161, 425 straipsniai) tol, kol šis areštas nustatyta tvarka nėra panaikintas. Areštavus turtą kitoje civilinėje ar baudžiamojoje byloje, teismo antstolis pagal CPK 396 straipsnio 10 punktą privalo sustabdyti vykdomąją bylą“. Anksčiau galiojusio Civilinio proceso kodekso 396 straipsnio (Žin., 1999, Nr. 101-2900) 1 dalies 10 punkte numatyta, kad teismo antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės į turtą, jeigu šios teisės apribojamos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka arba siekiant užtikrinti pirmesnės, nei išieškotojas, eilės kreditoriaus reikalavimus“.
6.28. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, Komisija mano, kad tikslinga pavesti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai išsiaiškinti Gintarui Petrikui priklausančio turto (tiek materialiojo, tiek nematerialiojo) arešto panaikinimo baudžiamosiose bylose aplinkybes bei nekilnojamojo turto – G. Petrikui priklausiusio gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančio Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj., pardavimo iš varžytynių aplinkybes.
6.29. 2004 m. vasario 3 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 01-20-10-96 dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir pareikštą ieškinį, buvo laikinai apribotos Gintaro Petriko nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą – butą, esantį Kauno m. Partizanų g. 146-36 (unikalus Nr. 1997-0026-0015:0030).
6.30. 2003 m. kovo 21 d. antstolio padėjėjas Vitalijus Verikas areštuoja pagal Vilniaus apygardos teismo 1999 m. kovo 22 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-80 trijų kambarių butą su rūsiu, esantį Kauno m. Partizanų g. 146-36. 2003 m. kovo 21 d. Turto arešto akte areštuoto turto vertė nurodoma 40 000 Lt. 2003 m. kovo 31 d. raštu antstolis Regimantas Budreika pasiūlė Editai Petrikienei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu ir Civilinio proceso 406 straipsniu, kreiptis į teismą, kad būtų nustatyta skolininko (G. Petriko) turto dalis, esanti bendrojoje su kitais asmenimis nuosavybėje.
6.31. 2003 m. lapkričio 5 d. Kauno mieto apylinkės teismo teisėja Valentina Ščerbakova patvirtino ieškovės Editos Petrikienės (buvusios G. Petriko sutuoktinės) ir atsakovo Gintaro Petriko kuratoriaus advokato Ginto Gustaičio sudarytą taikos sutartį, pagal kurią ieškovei Editai Petrikienei privatinės nuosavybės teise atitenka atsakovo Gintaro Petriko vardu įregistruotas butas, esantis Partizanų g. 146-36, Kaune, 39 300 Lt vertės. Edita Petrikienė įsipareigoja sumokėti atsakovui 15 000 Lt kompensaciją už jam priklausančią turto dalį į antstolio R. Budreikos sąskaitą. 2006 m. kovo 6 d. raštu buvusi Gintaro Petriko sutuoktinė Edita Petrikienė pateikė 2003 m. lapkričio 5 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-6718/2003, kuria teismas padalijo buvusių sutuoktinių turtą. 2006 m. kovo 16 d. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. Plioplys priėmė nutarimą panaikinti Gintaro Petriko laikiną nuosavybės teisių apribojimą dalyje – butui, esančiam Kauno m. Partizanų g. 146-36 (unikalus Nr. 1997-0026-0015:0030), nuosavybės teise priklausančiam Editai Petrikienei, kadangi butas, esantis Partizanų g. 146-36, Kaune, buvo įsigytas 1991 metais, t. y. iki nusikalstamų veikų, inkriminuojamų Gintarui Petrikui, padarymo, bei nutarimo priėmimo metu minėtas butas nuosavybės teise priklauso Editai Petrikienei.
7. Komisija 2006 m. birželio 29 d. raštu Nr. 203-S-19 kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą, prašydama pateikti duomenis apie Algirdui Pašukevičiui, Gintarui Petrikui, Jolantai Barysienei, Kęstučiui Armaičiui, Igoriui Snetkovui bei kitiems su koncerno EBSW veikla susijusiems asmenims nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal Komisijos turimus dokumentus, pirmiau paminėti asmenys buvo įgiję nekilnojamojo turto objektų, kurie galėjo būti areštuoti baudžiamosiose bylose, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą bei civilinį ieškinį. Atsižvelgiant į tai, kad dažniausiai turto perleidimo sandoriuose dalyvavo fiziniai asmenys, Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, išvadoje nenurodys asmenų, kurie įsigijo vieną ar kitą nekilnojamąjį objektą. Vadovaudamasi Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu, Komisija mano, kad šią medžiagą tikslinga perduoti Generalinei prokuratūrai, kaip viešąjį interesą ginančiai institucijai, tolesniam tyrimui.
8. Dėl patalpų, esančių Laisvės al. 32, Kaune:
8.1. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. rugsėjo 23 d. potvarkiu Nr. 943p pavedė Kauno miesto valdybai neatlygintinai perduoti Respublikiniam valstybiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui patalpas Kaune, Laisvės al. 32 – ketvirtą aukštą (211 kv. m bendrojo naudingo ploto) bei jį teisiškai įregistruoti.
8.2. Kauno Veršvų vidurinės mokyklos direktorius 1993 m. rugsėjo 19 d. raštu kreipėsi į Kultūros ir švietimo skyrių bei miesto valdybą, pranešdamas, kad akcinė bendrovė „Inkaras“ nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. ruošiasi nutraukti patalpų, esančių Inkaro g. 9A, nuomos sutartį ir kad šios patalpos mokyklai yra būtinos, nes be jų sutriktų netoliese gyvenančių vaikų normalios mokymosi sąlygos.
8.3. 1993 m. rugsėjo 9 d. Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas raštu Nr. 01-10-1016 prašo miesto merą pastatą, esantį Inkaro g. 9A, pervesti į Kultūros ir švietimo skyriaus balansą, ir praneša, kad Kultūros ir švietimo skyrius sutinka išsikelti iš nuomojamų patalpų Kaune, Laisvės al. 32, numatant, kad šios patalpos bus perduotos akcinei bendrovei „Inkaras“. 1993 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 1342 akcinė bendrovė „Inkaras“ sutinka pasikeisti minėtomis patalpomis.
8.4. 1993 m. spalio 21 d. mero potvarkiais Nr. 953 ir Nr. 954 sudarytos komisijos pastatams, esantiems Kaune, Laisvės al. 32 ir Inkaro g. 9A, įvertinti. Pastatas, esantis Laisvės al. 32, perduodamas akcinei bendrovei „Inkaras“, komisijos įvertintas 1 604 tūkst. Lt, o pastatas, esantis Inkaro g. 9A, perduodamas Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriui, įvertintas 1 679 tūkst. Lt.
8.5. Kauno miesto tarybos 1993 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 97 „Dėl patalpų pasikeitimo“ Kauno miesto taryba nusprendžia perduoti valstybinės įmonės „Centro butų ūkis“ patalpas Laisvės al. 32 (bendras plotas 493 kv. m) akcinei bendrovei „Inkaras“ už akcinės bendrovės „Inkaras“ perduodamas Kauno miesto valdybos Kultūros ir švietimo skyriui patalpas Inkaro g. 9A (visas namas, bendras plotas – 2 540 kv. m).
8.6. Kauno miesto tarybos 1994 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 12 „Dėl patalpų pasikeitimo“ Kauno miesto taryba pripažįsta netekusiu galios Kauno miesto tarybos 1993 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 97 ir akcinei bendrovei „Inkaras“ perdavė valstybinės įmonės „Centro butų ūkis“ patalpas Laisvės al. 32 už akcinės bendrovės „Inkaras“ perduodamas Kauno miesto valdybos Švietimo skyriui patalpas Inkaro g. 9A. Kauno miesto valdyba 1994 m. vasario 15 d. potvarkiu Nr. 218-V perdavė ir perėmė šias patalpas. Kauno miesto valdyba 1994 m. balandžio 12 d. potvarkiu Nr. 531-V įpareigojo Respublikinį valstybinį inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurą atlikti pastato Laisvės al. 32 teisinę registraciją akcinės bendrovės „Inkaras“ vardu. 1994 m. gegužės 31 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 784-v buvo leista AB „Inkaras“ teisiškai įregistruoti pastato, esančio Laisvės al. 32, Kaune, rūsio patalpas, kurių plotas 167,72 kv. m, ir Valdybos Švietimo skyriui teisiškai įregistruoti pastato, esančio Inkaro g. 9A, rūsio patalpas, kurių plotas 636,05 kv. m.
8.7. 1995 m. kovo 1 d. Kauno miesto valdyba įregistravo UAB „Inkaro holdingas“, kurios steigėjas yra AB „Inkaras“. Pagal 1995 m. kovo 9 d. Turto priėmimo–perdavimo aktą AB „Inkaras“, atstovaujama direktoriaus marketingui V. Savicko, Ūkio ir apsaugos tarnybos viršininko M. Prokofjevo ir vyr. finansininkės D. Ramanauskienės, dalyvaujant bendrovės revizorei Z. Gaidienei, iš AB „Inkaras“ balanso perduoda į UAB „Inkaro holdingas“, atstovaujamos direktoriaus A. Vilkelio, buhalterės D. Ramanauskienės, direktoriaus ekonomikai A. Sokienės, balansą: materialųjį turtą (pastatai, statiniai ir mašinos, transporto priemonės ir įrengimai už 5 627 353,84 Lt), ilgalaikį finansinį turtą (komercinių bankų akcijas ir UAB „Fiksas“ akcijas, dukterinių bendrovių akcijas už 13 554 756 Lt), trumpalaikį turtą (mažavertis turtas už 44 354, 78 Lt). Iš viso perduoto nepiniginio (turtinio įnašo) vertė 19 226 500 Lt.
8.8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 532 „Dėl tarnybinių patalpų skyrimo Kauno apygardos prokuratūrai ir Kauno apskrities valdytojo administracijai“ skiriamos Kauno apygardos prokuratūrai tarnybinės patalpos pastate Kaune, Laisvės al. 32, priklausančios akcinei bendrovei „Inkaras“ (688,58 kv. m) ir Respublikiniam valstybiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui (211,57 kv. m). Šio nutarimo 6 punkte prašoma Kauno miesto valdybos, kompensuojant Respublikiniam valstybiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui už paimtas patalpas Kaune, Laisvės al. 32, išnuomoti jam patalpas Kaune, L. Sapiegos g. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 648 buvo pakeistas aukščiau paminėtas nutarimas, kuriuo leido Kauno miesto savivaldybei perduoti į Respublikinio valstybinio, inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro balansą patalpas Kaune, L. Sapiegos g. 5.
8.9. Vadovaudamasi pirmiau paminėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 532, uždaroji akcinė bendrovė „Inkaro holdingas“ ir Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, veikianti per įgaliotinį Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą Vykintą Viktorą Jukną, sudarė nekilnojamojo turto, esančio Kaune, Laisvės al. 32, pirkimo-pardavimo sutartį. Nekilnojamasis turtas parduotas už vieną milijoną penkiasdešimt tūkstančių penkis šimtus penkis litus, iš kurių penkis šimtus litų pardavėjai UAB „Inkaro holdingas“ pirkėja Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra sumokėjo pagal 1995 m. gegužės 25 d. mokestinį pavedimą Nr. 1302 „Aurabanke“ Vilniuje, sąskaitos Nr. 120616, o likusią dalį – tris šimtus tūkstančių litų įsipareigoja sumokėti iki 1995 m. gegužės 31 d. ir du šimtus penkiasdešimt tūkstančių penkis šimtus penkis litus iki 1995 m. birželio 6 d., pervedant pinigus pagal mokestinį pavedimą į UAB „Inkaro holdingas“ sąskaitą, esančią Lietuvos valstybinio komercinio banko Kauno skyriuje.
8.10. Komisija atkreipia Kauno miesto mero Arvydo Garbaravičiaus dėmesį į tai, kad Komisija savo veikloje susidūrė su tam tikrais sunkumais gaunant dokumentus iš Kauno miesto savivaldybės administracijos. Kauno miesto savivaldybės administracija 2006 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (A27V121)-R-3316 „Dėl pastato Laivės al. 32, Kaune“ nurodė, kad „Kauno miesto savivaldybė duomenų apie tai, kad pastatas Laisvės al. 32, Kaune, priklausė ar priklausytų Kauno miesto savivaldybei nuosavybės ar patikėjimo teise, neturi. Kadangi nėra duomenų, kad minėtasis pastatas priklausė Savivaldybei, pateikti prašomų dokumentų kopijas apie nuosavybės ar patikėjimo teisės atsiradimą ar pasibaigimo pagrindą ir Savivaldybės taryboje ar Administracijoje vykusių posėdžių, pasitarimų, kuriuose buvo svarstomi pastato Laisvės al. 32, Kaune, nuosavybės ar patikėjimo teisės klausimai, negalime“. (Šį raštą pasirašė l. e. administracijos direktoriaus pareigas Robertas Stanionis). Tačiau vienam iš Komisijos narių asmeniškai pasidomėjus Komisijai rūpimu klausimu, Komisija 2006 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (A27V121)-R-3255 gavo prašomų dokumentų kopijas.
8.11. Komisija atkreipia dėmesį, kad, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo duomenimis, UAB „Inkaro holdingas“ steigėjas buvo AB „Inkaras“. Komisija pažymi, kad atsakydama į 2005 m. sausio 20 d. Seimo nutarimu Nr. X-95 suformuluotą 2 klausimą pateikė sąrašą įmonių, kurioms koncernas EBSW darė įtaką, tarp kurių yra ir šiame punkte paminėtos įmonės.
9. Tam tikrų Komisijos tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių Komisijai patvirtinti nepavyko, todėl Komisija kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl tolesnio tyrimo. Komisija pateikia įvykių eigą, susijusią su 2005 m. sausio 20 d. iki 2006 m. sausio 4 d. Komisijos posėdžių metu paaiškėjusių buvusio žemės ūkio ministro R. Karazijos parašo suklastojimo faktinių aplinkybių tyrimu.
9.1. Komisija 2005 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 203-S-107 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ištirti, ar 1993 m. rugpjūčio 19 d. antrame žemės ūkio ministro R. Karazijos rašte Nr. 01-1476/650b, kuriuo buvo sumažinta nominali Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ akcijų kaina, nebuvo suklastotas jo parašas.
9.2. 2006 m. sausio 20 d. Generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00007-06 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, dėl buvusio Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro Rimanto Karazijos parašo suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo – įtariant, kad Lietuvos valstybinės žvejybos ir laivyno įmonės 1993 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. 01-146/650b yra suklastotas buvusio ministro R. Karazijos parašas dėl sutikimo parduoti įmonės akcijas už minimalią kainą.
9.3. Ikiteisminio tyrimo metu buvo siekiama nustatyti, kur gali būti Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ 1993-08-19 raštų Nr. 01-1467/650a ir Nr. 01-1467/650b, skirtų Žemės ūkio ministerijai, originalai, kadangi Lietuvos teismo ekspertizės centre parašų kopijos netiriamos. Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ ir Žemės ūkio ministerijos archyvai minėtų raštų originalų nerado. Siekiant objektyviai nustatyti bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo tyrėjai apklausė Valdą Trinkūną, buvusį Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ generalinį direktorių, Rimantą Karaziją, buvusį žemės ūkio ministrą, Aurelijų Simašką, buvusį Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ komercijos direktorių, Vytautą Poliūną, buvusį žemės ūkio ministro pavaduotoją, Algirdą Rusakevičių, buvusį žemės ūkio ministro pavaduotoją, Žuvų ūkio departamento direktorių. Komisija atkreipia dėmesį, kad Algirdas Pašukevičius ikiteisminio tyrimo metu neapklaustas, kadangi nenustatyta jo dabartinė gyvenamoji vieta.
9.4. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad raštas Nr. 01-1467/650b, kuris, kaip teigia R. Karazija, galimai suklastotas, buvo panaudotas akcijų perleidimo sutarties pasirašymo metu 1993 m. rugsėjo 29 d. Kitų atvejų, kai galėjo būti panaudotas šis galimai suklastotas raštas, ikiteisminio tyrimo tyrėjai nenustatė.
Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teikia išvadą ir pažymi, kad ši išvada yra tiesiogiai susijusi su 2006 m. vasario 7 d. Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų“ Nr. XP-1094 projektu ir yra minėto nutarimo projekto sudedamoji dalis.
1. Komisija, apibendrindama pirmiau pateiktų faktų ir teiginių visumą ir tai, kad Komisija nėra subjektas, vykdantis baudžiamojo persekiojimo funkcijas, bei atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutartis „Dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose“ nenumato, kad su asmeniu, kurį Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo išduoti, būtų atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai ne teisėsaugos institucijos, o kito juridinio subjekto, šiuo atveju – Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti, daro išvadą, kad Komisija negali ištirti dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje „JAV kalinio lūpose – ir A. Brazausko vardas“ (Nr. 97 (4664) nurodytų Gintaro Petriko, kuris šiuo metu yra JAV kalėjime ir sprendžiamas jo ekstradicijos klausimas, teiginių pagrįstumo.
Taip pat Komisija pažymi, kad pagal Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalį Komisija, tirdama jai pavestą klausimą ir įgyvendindama įstatymų suteiktus įgaliojimus, neturi teisės kištis į teismo, teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno veiklą, kai jie atlieka ikiteisminį tyrimą ar nagrinėja bylą teisme.
2. Komisija, apibendrindama pirmiau pateiktų faktų ir teiginių visumą ir vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nusprendžia kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, kad ji įvertintų, ar Komisijos išvadų 2 ir 3 punktuose nurodytais atvejais, taip pat ir galimais kitais panašiais atvejais, UAB „Valeksa“ ir UAB „Blagė“ atstovų veiksmais nebuvo padaryta žala IAB Investicinės Kauno holdingo kompanijos kreditoriams, taip pat ar UAB „Valeksa“ ir UAB „Blagė“ atstovų veiksmuose nėra nusikalstamų veikų požymių.
3. Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, siūlo Teisėjų tarybai ir Teisėjų garbės teismui įvertinti Vilniaus apygardos teismo teisėjos V. Volskienės priimtus sprendimus, susijusius su Komisijos išvadose nurodytomis civilinėmis bylomis.
4. Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, siūlo Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nustatyti, ar teisėtai buvo panaikintas Gintarui Petrikui priklausančio turto areštas ir parduotas jam nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantis Miško g. 24, Kulautuvoje, Kauno raj.
5. Komisija pažymi, kad, nagrinėdama jai pavestus klausimus, susidūrė su valstybės ir savivaldybės institucijų, įstaigų ir įmonių geranoriškumu pateikiant Komisijai reikalingus dokumentus, ypač tokių kaip Kauno miesto savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras. Taip pat Komisija pažymi, kad Žemės ūkio ministerijos ir Seimo kanceliarijos archyvuose yra dingę archyviniai dokumentai, susiję su Komisijos tiriamais klausimais (Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ archyviniai dokumentai, Seimo Ekonomikos komiteto posėdžių archyviniai dokumentai, susiję su įstatymų projektų svarstymu).
6. Komisija, vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu, medžiagą, susijusią su koncerno EBSW steigėjų įsigytu ir perleistu nekilnojamuoju turtu, perduoda Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, kaip viešąjį interesą ginančiai institucijai, tolesniam tyrimui. Komisija taip pat daro išvadą, kad tuo metu Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai vadovavę A. Paulauskas (1990–1995), V. Nikitinas (1995–1997), K. Pėdnyčia (1997–2000), A. Klimavičius (2000–2005) nesiėmė atitinkamų priemonių, kad būtų tinkamai užtikrintas valstybės viešasis interesų gynimas.
7. Komisija, atsižvelgdama į išvadoje pateiktas faktines aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktu, siūlo Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui įvertinti antstolės Nijolės Venskienės veiklą. Komisija taip pat konstatuoja, kad Komisijos veiklos laikotarpiu antstolių veiklą kontroliavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kuriai tuo metu vadovavo ministras Vytautas Markevičius.
Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios
komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti
išvadų
priedas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBIŲ SUDĖTYS
Pirmoji po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybė
(1990 03 17–1991 01 10)
Ministrė Pirmininkė Kazimira Danutė PRUNSKIENĖ
Paskirta 1990 m. kovo 17 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-35
Atleista 1991 m. sausio 10 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-920
MINISTRĖS PIRMININKĖS PAVADUOTOJAI:
Algirdas Mykolas BRAZAUSKAS
Romualdas OZOLAS
MINISTRAI:
Ekonomikos ministras Vytas NAVICKAS
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministras Romualdas SIKORSKIS
Kultūros ir švietimo ministras Darius KUOLYS
Materialinių išteklių ministras Romualdas KOZYROVIČIUS
Miškų ūkio ministras Vaidotas ANTANAITIS
Pramonės ministras Rimvydas JASINAVIČIUS
Prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS
Ryšių ministras Kostas BIRULIS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas OLEKAS
Socialinės apsaugos ministras Algis DOBRAVOLSKAS
Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas NASVYTIS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Teisingumo ministras Pranas KŪRIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Vidaus reikalų ministras Marijonas MISIUKONIS
Žemės ūkio ministras Vytautas KNAŠYS
Antroji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Albertas ŠIMĖNAS
Paskirtas 1991 m. sausio 10 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-929
Atleistas 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-937
MINISTRAI:
Ekonomikos ministras Vytas NAVICKAS
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministras Romualdas SIKORSKIS
Kultūros ir švietimo ministras Darius KUOLYS
Materialinių išteklių ministras Romualdas KOZYROVIČIUS
Miškų ūkio ministras Vaidotas ANTANAITIS
Pramonės ministras Rimvydas JASINAVIČIUS
Prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS
Ryšių ministras Kostas BIRULIS
Socialinės apsaugos ministras Algis DOBRAVOLSKAS
Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas NASVYTIS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas OLEKAS
Teisingumo ministras Pranas KŪRIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Vidaus reikalų ministras Marijonas MISIUKONIS
Žemės ūkio ministras Vytautas KNAŠYS
Trečioji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Gediminas VAGNORIUS
Paskirtas 1991 m. sausio 13 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-938
Atleistas 1992 m. liepos 21 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-2752
MINISTRO PIRMININKO PAVADUOTOJAI:
Zigmas VAIŠVILA
Vytautas PAKALNIŠKIS (iki 1992 m. liepos 23 d. ėjo ir teisingumo ministro pareigas)
Algis DOBRAVOLSKAS (iki 1992 m. liepos 23 d. ėjo ir socialinės apsaugos ministro pareigas)
MINISTRAI:
Ekonomikos ministras Vytas NAVICKAS, nuo 1991 m. gegužės 30 d. Albertas ŠIMĖNAS
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministrė Elvyra Janina KUNEVIČIENĖ
Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS
Kultūros ir švietimo ministras Darius KUOLYS
Miškų ūkio ministras Vaidotas ANTANAITIS, nuo 1992 m. sausio 23 d. Jonas Rimas KLIMAS
Prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS (iki 1991 m. gruodžio 2 d.)
Prekybos ir materialinių išteklių ministras Vilius ŽIDONIS (nuo 1991 m. spalio 3 d.)
Ryšių ir informatikos ministras Kostas BIRULIS, nuo 1991 m. gruodžio 4 d. ministro pareigas laikinai ėjo Alfredas Antanas Basevičius
Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas NASVYTIS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas OLEKAS
Tarptautinių ekonominių santykių ministras Vytenis ALEŠKAITIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Vidaus reikalų ministras Petras VALIUKAS
Žemės ūkio ministras Rimvydas Raimondas SURVILA
Ministras be portfelio Aleksandras ABIŠALA
Ketvirtoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Aleksandras Algirdas ABIŠALA
Paskirtas 1992 m. liepos 21 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr. I-2769
Atleistas 1992 m. lapkričio 26 d. dekretu Nr. 1
MINISTRO PIRMININKO PAVADUOTOJAS:
Bronislovas LUBYS
MINISTRAI:
Ekonomikos ministras Albertas ŠIMĖNAS
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministras Audrius MISEVIČIUS
Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS
Kultūros ir švietimo ministras Darius KUOLYS
Miškų ūkio ministras Jonas Rimas KLIMAS
Ryšių ir informatikos ministras Gintautas ŽINTELIS
Socialinės apsaugos ministras Teodoras MEDAISKIS
Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas NASVYTIS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas OLEKAS
Tarptautinių ekonominių santykių ministras Vytenis ALEŠKAITIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Vidaus reikalų ministras Petras VALIUKAS
Žemės ūkio ministras Rimvydas Raimondas SURVILA
Ministras be portfelio Leonas KADŽIULIS
Ministras be portfelio Stasys KROPAS
Ministras be portfelio Gediminas ŠERKŠNYS
Laikinai ėjęs prekybos ir materialinių išteklių ministro pareigas Romualdas RAMOŠKA
Laikinai ėjęs teisingumo ministro pareigas Zenonas JUKNEVIČIUS
Penktoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Bronislovas LUBYS
Paskirtas 1992 m. gruodžio 12 d. dekretu Nr. 3
Atleistas 1993 m. kovo 10 d. dekretu Nr. 11
MINISTRAI:
Ekonomikos ministras Julius VESELKA
Energetikos ministras Leonas Vaidotas AŠMANTAS
Finansų ministras Eduardas VILKELIS
Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS
Kultūros ir švietimo ministras Dainius TRINKŪNAS
Miškų ūkio ministras Jonas Rimas KLIMAS
Pramonės ir prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS
Ryšių ir informatikos ministras Gintautas ŽINTELIS
Socialinės apsaugos ministras Teodoras MEDAISKIS
Statybos ir urbanistikos ministras Algirdas VAPŠYS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Vytautas KRIAUZA
Teisingumo ministras Jonas PRAPIESTIS
Užsienio reikalų ministras Povilas GYLYS
Vidaus reikalų ministras Romasis VAITIEKŪNAS
Žemės ūkio ministras Rimantas KARAZIJA
Ministras be portfelio savivaldybių reikalams Algimantas MATULEVIČIUS
Šeštoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Adolfas ŠLEŽEVIČIUS
Paskirtas 1993 m. kovo 10 d. dekretu Nr. 11
Atleistas 1996 m. vasario 8 d. dekretu Nr. 830
MINISTRAI:
Aplinkos apsaugos ministras Bronius BRADAUSKAS
Ekonomikos ministras Julius VESELKA, nuo 1994 m. birželio 9 d. – Aleksandras VASILIAUSKAS, nuo 1995 m. spalio 5 d. – Vytas NAVICKAS
Energetikos ministras Algimantas Vladas STASIUKYNAS, nuo 1995 m. gegužės 15 d. – Arvydas Kostas LEŠČINSKAS
Finansų ministras Eduardas VILKELIS, nuo 1995 m. vasario 10 d. – Reinoldijus ŠARKINAS
Krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, nuo 1993 m. spalio 28 d. – Linas LINKEVIČIUS
Kultūros ir švietimo ministras nuo 1994 m. liepos 1 d. (kultūros ministras) Dainius TRINKŪNAS, nuo 1994 m. lapkričio 15 d. kultūros ministras – Juozas NEKROŠIUS
Miškų ūkio ministras Gintautas KOVALČIKAS, nuo 1994 m. birželio 9 d. – Albertas VASILIAUSKAS
Pramonės ir prekybos ministras Albertas Ambraziejus SINEVIČIUS, nuo 1993 m. birželio 1 d. – Kazimieras Juozas KLIMAŠAUSKAS
Ryšių ir informatikos ministras Gintautas ŽINTELIS
Socialinės apsaugos ir darbo ministras nuo 1994 m. gegužės 19 d. – Mindaugas MIKAILA
Socialinės apsaugos ministras Teodoras MEDAISKIS, nuo 1993 m. spalio 20 d. – Laurynas Mindaugas STANKEVIČIUS, nuo 1994 m. liepos 1 d. – Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras
Statybos ir urbanistikos ministras Algirdas VAPŠYS, nuo 1994 m. vasario 3 d. – Julius LAICONAS
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Jurgis BRĖDIKIS, nuo 1994 m. lapkričio 10 d. – Antanas VINKUS
Švietimo ir mokslo ministras nuo 1994 m. gegužės 19 d. – Vladislavas DOMARKAS
Teisingumo ministras Jonas PRAPIESTIS
Užsienio reikalų ministras Povilas GYLYS
Vidaus reikalų ministras Romasis VAITIEKŪNAS
Žemės ūkio ministras Rimantas KARAZIJA, nuo 1994 m. rugsėjo 26 d. – Vytautas EINORIS
Septintoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Laurynas Mindaugas STANKEVIČIUS
Paskirtas 1996 m. vasario 23 d. dekretu Nr. 831
Atleistas 1996 m. lapkričio 19 d. dekretu Nr. 1110
MINISTRAI:
Aplinkos apsaugos ministras Bronius BRADAUSKAS
Energetikos ministras Saulius Aloyzas Bernardas KUTAS
Ekonomikos ministras Antanas Zenonas KAMINSKAS
Finansų ministras Algimantas KRIŽINAUSKAS
Krašto apsaugos ministras Linas LINKEVIČIUS
Kultūros ministras Juozas NEKROŠIUS
Miškų ūkio ministras Albertas VASILIAUSKAS
Pramonės ir prekybos ministras Kazimieras Juozas KLIMAŠAUSKAS
Ryšių ir informatikos ministras Vaidotas Blažiejus ABRAITIS
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Mindaugas MIKAILA
Statybos ir urbanistikos ministrė Aldona BARANAUSKIENĖ
Susisiekimo ministras Jonas BIRŽIŠKIS
Sveikatos apsaugos ministras Antanas VINKUS
Švietimo ir mokslo ministras Vladislavas DOMARKAS
Teisingumo ministras Jonas PRAPIESTIS, nuo 1996 m. balandžio 23 d. – Albertas VALYS
Užsienio reikalų ministras Povilas GYLYS
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Petras PAPOVAS
Vidaus reikalų ministras Virgilijus Vladislovas BULOVAS
Žemės ūkio ministras Vytautas EINORIS
Aštuntoji Vyriausybė
Ministras Pirmininkas Gediminas VAGNORIUS
Paskirtas 1996 m. gruodžio 4 d. dekretu Nr. 1127
Atleistas 1999 m. gegužės 3 d. dekretu Nr. 429
MINISTRAI:
Aplinkos apsaugos ministras Imantas LAZDINIS, nuo 1998 m. kovo 25 d. – Algis ČAPLIKAS, nuo 1998 m. gegužės 6 d. aplinkos ministras, nuo 1999 m. balandžio 8 d. – Danius LYGIS
Ekonomikos ministras Vincas BABILIUS, nuo 1996 m. gruodžio 19 d. – ūkio ministras
Finansų ministras Rolandas MATILIAUSKAS, nuo 1997 m. vasario 19 d. – Algirdas ŠEMETA
Krašto apsaugos ministras Česlovas Vytautas STANKEVIČIUS
Kultūros ministras Saulius ŠALTENIS
Pramonės ir prekybos ministrė Laima ANDRIKIENĖ, nuo 1996 m. gruodžio 19 d. iki 1998 m. kovo 25 d. – Europos reikalų ministrė
Ryšių ir informatikos ministras Rimantas PLEIKYS, atleistas 1998 m. kovo 25 d.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena DEGUTIENĖ
Statybos ir urbanistikos ministras Algis ČAPLIKAS, nuo 1998 m. kovo 25 d. – aplinkos apsaugos ministras, nuo 1998 m. gegužės 6 d. iki 1999 kovo 5 d. – aplinkos ministras
Susisiekimo ministras Algis ŽVALIAUSKAS, nuo 1999 m. sausio 6 d. – Rimantas DIDŽIOKAS
Sveikatos apsaugos ministras Juozas GALDIKAS, nuo 1998 m. kovo 25 d. – Laurynas Mindaugas STANKEVIČIUS
Švietimo ir mokslo ministras Zigmas ZINKEVIČIUS, nuo 1998 m. gegužės 1 d. – Kornelijus PLATELIS
Teisingumo ministras Vytautas PAKALNIŠKIS
Užsienio reikalų ministras Algirdas SAUDARGAS
Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministras Kęstutis SKREBYS
Vidaus reikalų ministras Vidmantas ŽIEMELIS, nuo 1998 m. gegužės 22 d. – Stasys ŠEDBARAS
Žemės ūkio ministras Vytautas KNAŠYS, nuo 1996 m. gruodžio 19 d. – žemės ir miškų ūkio ministras, nuo 1998 m. gegužės 6 d. žemės ūkio ministras – Edvardas MAKELIS
______________