LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 38, 47, 182 IR 190 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2009 m. gruodžio 31 d. Nr. 1K-257
Vilnius
1 straipsnis.
g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 22 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38, 47, 182 ir 190 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-633 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, jog privalu užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenims, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras, apibrėžti nusikalstamas veikas bei nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas;
2) įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą ir kitus požymius ar kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas. Visgi Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami pagal nusikalstamų veikų pavojingumą, kartu turi būti paisoma Baudžiamojo kodekso 1 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad „Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas“, todėl turi būti užtikrinamas vidinis šio teisės akto nuoseklumas ir visų šiame teisės akte esančių teisės normų tarpusavio darna;
3) teikiant pasiūlymą dėl Baudžiamojo kodekso 38, 182, 190 pakeitimų akcentuota, kad siūlomu teisiniu reguliavimu siekiama spręsti jaunų mamų baudžiamojo persekiojimo ir baudžiamosios atsakomybės problemas dėl galimai neteisėto Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, skirtų motinystės pašalpoms, įgijimo. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodoma, kad pataisomis nėra siekiama atleisti jaunų motinų nuo atsakomybės, jog teikiamu projektu siūloma sušvelninti situaciją ir numatyti laisvės atėmimui alternatyvios bausmės – baudos skyrimo – galimybę. Tokiai įstatymo leidėjo pozicijai ir tikslams visiškai pritartina, nes atitinkamo reglamentavimo būtinybė kyla iš konstitucinio prigimtinio teisingumo principo ir draudimo nustatyti tokias bausmes bei tokius jų dydžius, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai;
4) visgi būtina konstatuoti, kad pateiktos Baudžiamojo kodekso 47 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies bei 190 straipsnio pataisos ir jose numatytas teisinis reguliavimas yra ydingas, nes iš esmės pozityviai, bet tik dalinai spręsdamas persekiojamų mamų problemas, labai ryškiai ir neadekvačiai neigiamai paveiktų kitų, akivaizdžiai sunkesnes nusikalstamas veikas padariusių asmenų teisinę padėtį ir kriminogeninę situaciją bei iškreiptų vidinę Baudžiamojo kodekso teisės normų sistemą ir nuoseklumą;
5) teikiamos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalies pataisos ir alternatyvios bausmės – baudos – numatymas šio straipsnio sankcijoje reikštų, kad bauda, kaip alternatyvi laisvės atėmimui bausmė, galėtų būti skiriama ne tik dėl galimai neteisėto Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, skirtų motinystės pašalpoms, įgijimo (2009 metų duomenimis, tai yra mažiau nei 5 procentai visų sukčiavimo atvejų), bet ir dėl kitų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje numatytų sukčiavimo atvejų ir tų, kuriuos įvykdo gerai organizuotos grupės. Tokiu atveju bauda, kaip alternatyvi bausmė, būtų numatyta tik Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, kai kitose panašaus ar net mažesnio pavojingumo turtinių nusikaltimų sankcijose tokios alternatyvos nebūtų ir tai reikštų galimą Baudžiamojo kodekso vidinio nuoseklumo ir darnos principų nepaisymą. Labai svarbu pastebėti ir tai, kad vien tik baudos, kaip alternatyvios bausmės, numatymas Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje neišspręstų dalies įtariamų ar kaltinamų mamų problemų, nes išanalizuota šių bylų praktika rodo, kad lygiai trečdalyje bylų (7 baudžiamosios bylose iš teismui perduotos 21 bylos) šio pobūdžio nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne tik pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, kurią siūloma taisyti, bet ir pagal šio Kodekso 300 straipsnio 3 dalį, kuriame už kvalifikuotą dokumentų klastojimą numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki šešerių metų. Tokiais atvejais švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės paskyrimo galimybės išlieka tokios pat, kokios būtų iki Įstatymo įsigaliojimo, nes Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalies pataisos nėra priimtos;
6) Įstatyme numatyti pakeitimai lemtų tai, kad daugybė didesnio pavojingumo nusikalstamų veikų (didelės vertės turto vagystės, plėšimai, turto prievartavimai, turto pasisavinimai ir iššvaistymai bei kitos nusikalstamos veikos), už kurias šiuo metu nustatytos atitinkamai griežtesnės sankcijos, būtų baudžiamos kur kas švelniau (pavyzdžiui, maksimali bausmė už turto vagystę, kurio vertė nuo 32 500 (250 MGL) iki 104 000 Lt (800 MGL), būtų ne aštuoneri, bet treji metai laisvės atėmimo; tokios pat vertės turto plėšimo ar prievartavimo atvejais galimai griežčiausia bausmė būtų ne dešimt, bet šešeri metai laisvės atėmimo ir pan.). Tai reiškia, kad tokie pakeitimai užkirstų kelią už tam tikras didesnio pavojingumo nusikalstamas veikas paskirti gana griežtas bausmes, atitinkančias nusikalstamų veikų pavojingumą. Be to, tokie pakeitimai lemtų ir tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas asmenis, padariusius didesnio pavojingumo nusikalstamas veikas, bausti kur kas švelniau negu mažesnio pavojingumo veikas padariusius asmenis, o tai reikštų konstitucinių teisingumo, teisės sistemos nuoseklumo, vidinio teisės akto neprieštaringumo imperatyvų, asmenų lygybės, teisinės valstybės principų nepaisymą;
7) teikiamo Įstatymo 4 straipsnio nuostatos, keičiančios BK 190 straipsnyje nurodytas didelės ir nedidelės turto vertės sąvokas, lemtų ir tai, kad dalis Baudžiamojo kodekso XXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams“ numatytų nusikalstamų veikų apskritai prarastų savo pavojingumą ir iš esmės būtų dekriminalizuotos (pavyzdžiui, veikos, kai pasisavinamas nuo 32 500 (250 MGL) iki 104 000 Lt (800 MGL) vertės radinys ar atsitiktinai kaltininkui patekęs svetimas turtas arba pagrobiamas turtas, kurio vertė nuo 130 (1 MGL) iki 260 Lt (2 MGL), neužtrauktų baudžiamosios atsakomybės ir pan.), nors tokiems pakeitimams, net ir įvertinus kai kuriuos galimus teigiamus šių pakeitimų apsektus, reikalinga itin detali ekonominės situacijos bei kriminogeninės padėties analizė, nes šiandieninė valstybės ekonominė padėtis nėra gera, atvirkščiai, ji panaši į tą, kokia buvo praėjus keleriems metams po naujojo Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo, kai tokie ryškūs ir baudžiamąją atsakomybę švelninantys pakeitimai nebuvo būtini ar svarstomi. Šiuo aspektu svarbu pastebėti ir tai, kad didelės turto vertės riba nuo 250 MGL iki 800 MGL padidinama tik Baudžiamojo kodekso 190 straipsnyje ir tik toms nusikaltimų sudėtims, kurios numatytos jau minėtame Baudžiamojo kodekso XXVIII skyriuje. Nepakitusi, t.y. 250 MGL dydžio didelės vertės turto sąvoka išliktų Baudžiamojo kodekso 199, 1991, 1992, 225, 226 straipsniuose, XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“ numatytoms nusikaltimų sudėtims. Šiais atvejais taip pat nebūtų paisoma teisės akto vidinio nuoseklumo ir darnos principų;
8) 2008 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos minimalaus darbo užmokesčio dydžio, socialinės apsaugos, išmokų ir bazinio bausmių bei nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymą Nr. XI-87 (Žin., 2008, Nr. 83-3294), kuriame nusikalstamoms veikoms ir administraciniams teisės pažeidimams kvalifikuoti bei bausmių ir nuobaudų dydžiams apibrėžti bei apskaičiuoti įtvirtinta nauja – bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio (rodiklio) – sąvoka. Būtent šis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatomas rodiklis, o ne MGL dydis leidžia įvertinti aiškinamajame rašte minimas ir kintamas perkamosios galios ir kitas aplinkybes, kurios, nekeičiant Baudžiamame kodekse vartojamo MGL skaičiaus, atsižvelgiant į ekonominę situaciją, gali būti svarbios diferencijuojant baudžiamosios atsakomybės dydį;
9) galiojantis teisinis reguliavimas ir neteisėto Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų, skirtų motinystės pašalpoms, įgijimo kvalifikavimas pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį neatima teismo teisės šias nusikalstamas veikas padariusiems asmenims skirti švelnesnes nei laisvės atėmimo bausmės, ir taikyti Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį, jei šiuo atveju laisvės atėmimo bausmė prieštarautų teisingumo principui. Priešingu atveju būtų paneigta Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje numatyta asmens teisė į teisingą teismą ir konstitucinis teisinės valstybės principas;
10) siekiant išvengti plačiau neaptartų ir galimai neigiamą įtaką kriminogeninei situacijai turinčių baudžiamosios politikos pokyčių, kuriuos galėtų sukelti pasirašytos ir oficialiai paskelbtos pateiktos Įstatymo pataisos, ir suteikti teismams platesnes teises neskirti laisvės atėmimo bausmės Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytai asmenų grupei, siūlytina išplėsti Baudžiamojo kodekso 62 straipsnyje nustatytus švelnesnės, negu Įstatyme numatyta bausmė, skyrimo pagrindus ir numatyti, kad teismas pagal Baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 3 dalį gali paskirti švelnesnę, negu Įstatyme numatyta, bausmę nėščiai moteriai arba motinai ar tėvui, auginančiam vaiką iki trejų metų amžiaus, jei šie asmenys pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, prisipažino ir padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino turtinę žalą, jeigu ji buvo padaryta.
2 straipsnis.
1. S i ū l a u Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38, 47, 182 ir 190 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XI-633 2, 3 ir 4 straipsnius laikyti nepriimtus.
3 straipsnis.