Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 663 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO
PROJEKTO NR. XIP-630
2009 m. rugpjūčio 26 d. Nr. 954
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. SV-S-283 1 punkto 8 papunktį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 663 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIP-630 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) 1 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui nustatyti, kad ši nuostata būtų taikoma vykdant išieškojimą pagal tuos skolinius įsipareigojimus, kurie atsiras po šios nuostatos įsigaliojimo. Nenustačius siūlomos nuostatos taikymo tvarkos, gali būti pažeidžiami kreditorių teisėti interesai, kadangi vykdant išieškojimą kiltų rizika, kurios kreditoriai objektyviai nebūtų galėję iš anksto numatyti.
2. Nepritarti Įstatymo projekto 1 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatoms dėl šių priežasčių:
2.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) (toliau vadinama – Civilinio proceso kodeksas) 663 straipsnio 4 dalimi, teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį ir interesus. Be to, pagal Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti. Taigi skolininkas, susidūręs su mokumo problemomis, pagal galiojantį teisinį reguliavimą turi teisę prašyti, kad išieškojimas iš jam priklausančio būsto būtų laikinai ar visiškai apribotas, o teismas, spręsdamas šį klausimą, gali įvertinti, ar konkrečioje byloje toks prašymas yra pagrįstas objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl galiojančios redakcijos Civilinio proceso kodekso nuostatomis iš esmės sudaromos sąlygos įgyvendinti Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodytus Įstatymo projekto uždavinius.
2.2. Siūlomos nuostatos kelia abejonių konstitucinio teisėtų lūkesčių apsaugos principo požiūriu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šio principo turinį, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime (Žin., 2005, Nr. 152-5605) pažymėjo: „Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas įpareigoja įstatymų leidėją užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą ir reguliavimo pataisomis nepaneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių“. Sudarius teisines sąlygas dvejiems metams sustabdyti išieškojimą iš skolininko vienintelio būsto, kreditorius patektų į teisiškai neapibrėžtą situaciją, kai jo turtinės teisės įgyvendinimas galėtų būti iš esmės bet kokiais pagrindais suvaržytas palyginti ilgam laikotarpiui. Be to, neatmestina skolininkų piktnaudžiavimo galimybė, t. y. net ir tie skolininkai, kurių finansinė būklė realiai leistų laiku įvykdyti prisiimtus skolinius įsipareigojimus, galėtų pasinaudoti atitinkama įstatymo numatyta galimybe. Taigi papildomų (t. y. Įstatymo projekte siūlomų) skolininko interesus užtikrinančių priemonių nustatymas būtų nesuderinamas su kreditorių teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimais, taip pat būtų pažeidžiama skolininkų ir kreditorių interesų pusiausvyra.
Pritarus siūlomoms nuostatoms, gali kilti neigiamas poveikis ir valstybės paskolų rinkai, t. y. nustačius naujus išieškojimo sustabdymo pagrindus, gali padidėti skolinimosi rizika (ir skolinimosi kaina). Be to, jeigu paskolų rinkos dalyviai (visų pirma – kredito įstaigos) negautų planuotų pajamų, gali pablogėti jų finansinė būklė. Tai turėtų neigiamos įtakos valstybės ekonominei situacijai.
2.3. Siūlomos nuostatos nesuderintos su hipotekos instituto nuostatomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) (toliau vadinama – Civilinis kodeksas) 4.170 straipsnio 1 dalimi, hipoteka – esamojo ar būsimojo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Civilinio kodekso 4.175 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad viena iš hipotekos rūšių yra sutartinė hipoteka. Savanoriškai užtikrindamas savo skolinį įsipareigojimą hipoteka, t. y. įkeisdamas būstą, kuriame jis gyvena, asmuo privalo iš anksto įvertinti, kad išieškojimas galės būti priverstinai vykdomas iš šio turto (t. y. įkeistas daiktas galės būti parduotas iš viešųjų varžytynių arba kreditoriui galės būti suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą). Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, asmenys turi veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Taigi aplinkybė, kad skolininkas susiduria su laikinais finansiniais sunkumais, neturi būti laikoma pagrindu, pateisinančiu jo prisiimtų skolinių įsipareigojimų nevykdymą, taip pat ši aplinkybė negali paneigti hipotekos teisinių santykių esmės – skolinio įsipareigojimo užtikrinimo konkrečiu nekilnojamuoju turtu.