LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJA
Į S A K Y M A S
DĖL SOCIALINIŲ PASLAUGŲ NAMUOSE PLĖTOJIMO KRYPČIŲ IR STACIONARIŲ GLOBOS ĮSTAIGŲ DARBO EFEKTYVUMO DIDINIMO NUOSTATŲ PATVIRTINIMO
1998 m. rugsėjo 4 d. Nr. 137
Vilnius
Įgyvendindama Socialinių paslaugų įstatymą (1996 m. spalio 9 d. Nr. I-1579), nuosekliai plėtodama socialinių paslaugų sistemą ir siekdama užtikrinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę bei jų efektyvumą,
3. Įsakyme numatytų priemonių vykdymo koordinavimą pavesti Socialinės paramos departamento direktorei V. Murauskaitei.
PATVIRTINTA
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
1998 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 137
Socialinių paslaugų namuose plėtojimo kryptys
Bendroji dalis
Lietuvos gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai vyksta demografinio senėjimo kryptimi – kasmet šalyje bendrame gyventojų skaičiuje didėja 60-ies metų ir vyresnių gyventojų procentas. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 1997 m. Lietuvoje gyveno 651 tūkst. vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių ir viršijo 17 proc. – peržengta aukštos demografinės senatvės riba.
Medicininės socialinės ekspertizės komisijos duomenimis, šalyje gyvena apie 220 tūkst. žmonių su negale.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata yra ta, kad tėvų pareiga – išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje, tačiau teikiant valstybinę socialinę paramą mūsų šalyje vadovaujamasi principu, kad valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti.
1999 metų paskelbimas Lietuvoje Pagyvenusių žmonių metais įpareigoja mus rengti ir įgyvendinti pažangiausias, labiausiai tinkančias seniems žmonėms socialines programas. Minėtų programų pagrindinis principas yra teikti žmogui tokią socialinę paramą, kuri suteiktų galimybę jam kuo ilgiau išlikti savo namuose ir turėti pakankamą savarankiškumo laipsnį. Todėl viena iš labiausiai tinkamų socialinių paslaugų rūšių seniems žmonėms ir žmonėms su negale yra socialinės paslaugos namuose.
Socialinių paslaugų namuose plėtojimo nuostatos
Socialinių paslaugų sistemą reglamentuoja 1996 m. spalio 9 d. priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, kuris apibrėžia teikiamų socialinių paslaugų rūšis, šių paslaugų organizavimo, teikimo bei gavimo sąlygas, socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius.
Plėtojant socialinių paslaugų namuose sistemą, būtina:
2. Kurti integruotą pagalbos namuose sistemą, pirminės sveikatos priežiūros paslaugas bendruomenėje sujungiant su socialinių paslaugų teikimu namuose, apibrėžiant atskirų specialistų atsakomybę.
3. Į socialinių paslaugų namuose teikimą įtraukti nevyriausybines organizacijas bei neformalius paslaugų teikėjus (kaimynus, gimines, savanorius, kitus bendruomenės narius).
Prioritetine socialinių paslaugų rūšimi bendruomenėje turi būti socialinės paslaugos namuose, nes jos:
1. pagerina gyvenimo kokybę asmenims, kurie dėl amžiaus, šeiminės padėties, negalės, silpnos sveikatos ar kitų gyvenimo sunkumų negali gyventi pilnaverčiai;
2. yra labiausiai ekonomiška socialinių paslaugų rūšis (paslaugos namuose maždaug 10 kartų pigesnės nei stacionarios paslaugos, teikiamos globos namuose);
3. suteikia galimybę įvertinti seno ar neįgalaus žmogaus individualius poreikius ir teikti jam būtiniausias socialines paslaugas;
Į stacionarią socialinės globos įstaigą žmogus turi būti nukreipiamas tik tuomet, kai teikiamos socialinės paslaugos namuose yra neefektyvios ir neužtikrina jam reikiamo savarankiškumo laipsnio.
Socialinių paslaugų namuose esmė ir svarba
Paslaugos namuose skirtos pagerinti gyvenimo kokybę asmenims, kurie dėl amžiaus, negalės, šeiminės padėties, silpnos sveikatos ar kitų gyvenimo sunkumų negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Pagal Socialinių paslaugų įstatymą už socialinių paslaugų namuose teikimą yra atsakingos savivaldybės. Teikiant socialines paslaugas namuose, socialinis darbuotojas pirmiausia įvertina žmogaus poreikius ir nusprendžia, kokios paslaugos klientui yra būtinos. Su klientu susitariama, kokios paslaugos ir kaip dažnai jos bus teikiamos. Numatytas paslaugas teikia lankomosios priežiūros darbuotojai.
Savivaldybės gali įvairiai organizuoti socialinių paslaugų namuose teikimą, derindamos jas su kitomis socialinės pagalbos formomis (steigdamos dienos centrus, bendruomenės centrus, teikdamos transporto paslaugas, organizuodamos savipagalbos grupes ir t. t.).
Kiekvienoje savivaldybėje socialinių paslaugų namuose sistemos sukūrimas ir jos plėtojimas yra būtinas. Tačiau dabartinės situacijos analizė rodo, kad tokių paslaugų tinklas Lietuvos miestų (rajonų) savivaldybėse dar labai silpnai išvystytas – penkiose savivaldybėse socialinės paslaugos namuose visai neteikiamos. Be to, Lietuvos miestų bei rajonų savivaldybių socialinių paslaugų teikimo kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai labai skirtingi. Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, gaunančių paslaugas namuose asmenų skaičius, tenkantis 1000-iui pensininkų, atskirose savivaldybėse skiriasi apie 20 kartų.
Daugelis savivaldybių, planuodamos socialinių paslaugų rūšis, pirmenybę teikia brangių socialinių paslaugų teikimui – steigia stacionarias socialinės globos įstaigas. Tik nedidelė savivaldybių biudžeto dalis skiriama socialinių paslaugų namuose teikimui.
Šiuo metu yra teisinis pagrindas plėtoti socialinių paslaugų namuose sistemą. Be minėto Socialinių paslaugų įstatymo, galioja normatyviniai dokumentai, reglamentuojantys socialinių paslaugų teikimą Lietuvos Respublikoje, sudarantys sąlygas plėtoti savivaldybėse šią paslaugų rūšį:
1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 „Dėl Socialinės paramos koncepcijos“;
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 519 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonių“ nurodo socialinių paslaugų sistemos plėtojimo pagrindines kryptis;
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 111 „Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ apibrėžia apmokėjimo už socialines paslaugas tvarką;
4. Socialinių paslaugų katalogas (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1997 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. 112) apibūdina visų rūšių socialines paslaugas;
5. Socialinių darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimai bei atestavimo tvarka (Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1998 m. sausio 9 d. įsakymas Nr. 31) apibrėžia reikalavimus darbuotojams, teikiantiems socialines paslaugas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia naujų dokumentų rinkinį, reglamentuojantį socialinių paslaugų namuose teikimą, bei organizuoja mokymo kursus savivaldybių darbuotojams, atsakingiems už socialinių paslaugų namuose teikimą.
Tai padės savivaldybėms plėtoti socialines paslaugas namuose ir sudarys galimybes taikyti įvairias darbo formas bendruomenėje.
PATVIRTINTA
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
1998 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 137
Stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo nuostatos
Esamos situacijos analizė
Lietuvoje keičiantis socialinėms ekonominėms sąlygoms atsiranda žmonių, kurie jaučiasi socialiai nesaugūs. Už pačių pažeidžiamiausių žmonių grupių (beglobių vaikų, senų žmonių, žmonių su negale, socialiai izoliuotų ir kt.) socialinę integraciją didelė atsakomybė tenka valstybei. Tokiems žmonėms valstybė teikia socialinę paramą įvairiomis formomis. Viena iš labiausiai paplitusių socialinių paslaugų formų yra stacionari socialinė globa. Vykdydama socialinių paslaugų decentralizaciją, atsakomybę už stacionarią socialinę globą valstybė perduoda atskiroms valdymo grandims, tuo skatindama vietinės valdžios iniciatyvą organizuojant stacionarią globą ir užtikrinant teikiamų paslaugų kokybę.
Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 1997 metais Lietuvoje buvo 29 valstybinės socialinės globos įstaigos, kuriose gyveno 6166 suaugusių gyventojų (senų žmonių ir žmonių su proto negale), 42 savivaldybių stacionarios globos įstaigos (1467 gyventojai) bei 25 parapiniai globos namai (401 gyventojas). 1997 metais penkiuose valstybiniuose pensionatuose vaikams su negale gyveno 777 vaikai ir jaunuoliai.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 92 „Dėl ministerijų ir Vyriausybės įstaigų kai kurių įgaliojimų, objektų bei atitinkamų materialinių ir finansinių išteklių perdavimo apskričių viršininkų administracijoms“, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija apskričių administracijoms jau perdavė devynias stacionarias globos įstaigas.
Didelėse stacionariose globos įstaigose gyvena nuo 100 iki 500 gyventojų. Dabartiniu metu šiose globos įstaigose vykdomi esminiai pertvarkymai: mažinamas gyventojų skaičius, sudaromos geresnės gyvenimo sąlygos, labiau akcentuojama žmonių socialinė reabilitacija bei integracija. Tačiau daugelyje stacionarių globos įstaigų vykdoma veikla dar neatitinka šiuolaikinės socialinės globos sampratos.
Vykdant stacionarių globos įstaigų pertvarką, būtina geriau organizuoti globos įstaigų veiklą ir gerinti teikiamų paslaugų kokybę.
Stacionarios globos įstaigos paskirtis
Stacionarios globos įstaigos paskirtis yra sudaryti žmogaus orumą nežeminančias sąlygas ir užtikrinti globos reikalingiems žmonėms kiek įmanoma kokybišką gyvenimą, skatinti jų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje. Stacionariose globos įstaigose gyventojams yra teikiamos socialinės, psichologinės, kultūrinės, sveikatos priežiūros, švietimo bei ugdymo ir kitos paslaugos.
Esami didelių stacionarių globos įstaigų darbo trūkumai
Didelių stacionarių globos įstaigų veiklos analizės duomenų pagrindu nustatyta, kad įstaigose teikiama socialinė globa nėra pakankamai efektyvi, nes:
1. Veikiančios valstybinės stacionarios globos įstaigos yra per didelės, veikla jose yra nepakankamai orientuota į gyventojų poreikių tenkinimą. Bendroje teikiamų paslaugų struktūroje vyrauja medicininės paslaugos.
2. Stacionarios globos įstaigų gyventojų kontingentas neatitinka globos įstaigų profilio – tai trukdo visiškai tenkinti gyventojų poreikius.
4. Nepakankamai kontroliuojama teikiamų paslaugų kokybė, nėra patvirtintų bendrų stacionarių globos įstaigų veiklos standartų ir normų.
5. Nemažai stacionarių globos įstaigų darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su gyventojais, neturi reikiamo profesinio pasiruošimo, jų kvalifikacijos tobulinimui skiriamas nepakankamas dėmesys.
6. Neapibrėžtas santykis tarp socialinės globos ir sveikatos priežiūros stacionarioje globos įstaigoje.
7. Nepakankamas stacionarių socialinės globos įstaigų bendradarbiavimas su kitomis bendruomeninėmis socialinėmis ir sveikatos priežiūros struktūromis.
8. Esamas stacionarių socialinės globos įstaigų finansavimo modelis neskatina efektyvaus turimų išteklių naudojimo bei naujų paslaugų teikimo formų taikymo.
Stacionarių socialinės globos įstaigų veiklą būtina tobulinti, siekiant užtikrinti gyventojams reikiamą gyvenimo kokybę, socialinę integraciją, tarpusavio pagalbą ir sudaryti jiems tinkamas gyvenimo sąlygas.
Didelių stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo prioritetai
Didinant stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumą, būtina:
1. Tęsti pradėtą stacionarių globos įstaigų decentralizaciją, priartinant globos įstaigas prie gyvenamųjų vietų ir stengiantis kuo ilgiau išlaikyti žmogų jam įprastoje bendruomenėje.
2. Stacionariose globos įstaigose apgyvendinti tik tuos žmones, kuriems būtinos stacionarios socialinės paslaugos (kai socialinių paslaugų negalima suteikti bendruomeninių paslaugų tinkle arba tos paslaugos yra neefektyvios). Svarbu užtikrinti stacionarių paslaugų reikalingiems gyventojams vienodą stacionarių globos įstaigų prieinamumą.
3. Skatinti stacionarių globos įstaigų integraciją į bendruomeninių socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūrą.
4. Nesteigti didelių stacionarių globos įstaigų, o esamose vykdyti pertvarkos projektus. Taikyti gyventojų savarankiškumą skatinančius ugdymo metodus, grupinio gyvenimo formas, atsižvelgiant į gyventojų amžiaus grupes, specialius poreikius.
5. Stacionariose globos įstaigose diegti komandinio darbo principą, rengiant ir įgyvendinant individualias ar grupines gyventojų reabilitacijos programas.
6. Stacionarių globos įstaigų finansavimui taikyti metodus, skatinančius tobulinti stacionarių globos įstaigų veiklą ir diegti pažangius darbo metodus.
7. Mažinti stacionarių globos įstaigų ūkines bei administracines išlaidas, nesusijusias su gyventojams tiesiogiai teikiamomis paslaugomis.
8. Suteikti stacionarioms globos įstaigoms kategorijas pagal teikiamų paslaugų kiekį, rūšį bei kokybę.
Stacionarios globos įstaigos darbo efektyvumo didinimo svarba
Efektyvi stacionari globa turi užtikrinti įstaigų gyventojams jų pagrindines teises į gyvenimo kokybę, saugią ir efektyvią globą ir garantuoti socialinę integraciją. Didelių globos įstaigų integracija į bendruomenės socialinių paslaugų infrastruktūrą ir bendradarbiavimas su sveikatos priežiūros įstaigomis užtikrins gyventojų ir visuomenės narių nuolatinį ryšį, globos ir slaugos paslaugų kokybę bei tęstinumą.
Įvairiuose valdymo lygiuose organizuotos stacionarios globos reglamentavimas ir koordinavimas padės pasiekti socialinių paslaugų kokybės vienovę.
Šiuo metu veikiantys įstatymai sudaro teisinį pagrindą stacionarių globos įstaigų veiklai organizuoti.
Naujai sukurti norminiai aktai, apibrėžti stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo prioritetai padės nustatyti stacionarių globos įstaigų veiklos apimtis ir turinį bei greičiau patobulinti esamą stacionarios socialinės globos sistemą.
_____________