LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
N U T A R I M A S
DĖL KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR RESPUBLIKOS PREZIDENTO DEKRETAS „DĖL SIŪLYMO PRADĖTI APKALTOS PROCESĄ LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIUI ARTŪRUI PAULAUSKUI“ NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2004 m. kovo 16 d. Nr. IX-2062
Vilnius
2004 m. kovo 12 d. Respublikos Prezidentas priėmė dekretą Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“. Respublikos Prezidento dekreto 1 straipsnyje nurodoma, kad Respublikos Prezidentas siūlo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Paulauskui vadovaudamasis Konstitucijos 74, 77 ir 85 straipsniais bei Seimo statuto 227, 228, 229, 230 ir 233 straipsniais. Konstitucijos 74 straipsnyje išvardijami asmenys, kurie gali būti pašalinami iš einamų pareigų arba kuriems gali būti panaikintas Seimo nario mandatas apkaltos proceso tvarka. Tai – Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai bei Seimo nariai. Be to, šiame Konstitucijos straipsnyje nurodyta, kad apkaltos proceso tvarką nustato Seimo statutas. Taigi subjektai, turintys teisę siūlyti pradėti apkaltos procesą, yra nurodyti Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje. Tai – ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – taip pat ir teisėjų garbės teismas. Kaip matyti, Konstitucijos 74 straipsnyje ir Seimo statuto 230 straipsnio 1 dalyje nurodomi beveik tie patys subjektai, tik Respublikos Prezidentas nurodytas ir kaip asmuo, kuris gali būti pašalintas iš einamų pareigų apkaltos proceso tvarka, ir kaip asmuo, turintis teisę siūlyti pradėti apkaltos procesą. Be to, nei Konstitucijoje, nei Seimo statute nenumatyti jokie teisės siūlyti pradėti apkaltos procesą ribojimo pagrindai ar atvejai.
Tačiau nederėtų pamiršti, kad 2004 m. vasario 19 d. Seimas priėmė nutarimą Nr. IX-2038 „Dėl apkaltos Respublikos Prezidentui Rolandui Paksui proceso Seime pradžios“ (Žin., 2004, Nr. 28-882). Šiuo Seimo nutarimu pradėtas apkaltos procesas Seime pačiam Respublikos Prezidentui. Atsižvelgiant į šį juridinį faktą, kyla pagrįstų abejonių, ar Respublikos Prezidentas, savo dekretu teikdamas siūlymą pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Paulauskui, kuris eina Seimo Pirmininko pareigas, siekia tų tikslų, kuriems skirtas apkaltos procesas – panaikinti Seimo nario mandatą Seimo nariui, šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją bei sulaužusiam duotą Seimo nario priesaiką – ir kurie išvardyti Konstitucijos 74 straipsnyje bei nurodyti Respublikos Prezidento dekreto tekste. Kaip buvo minėta, Seimas yra priėmęs nutarimą, kuriuo Seime pradėtas apkaltos procesas pačiam Respublikos Prezidentui. Todėl yra pagrindas manyti, kad, priimdamas 2004 m. kovo 12 d. dekretą „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“, Respublikos Prezidentas siekia destabilizuoti padėtį valstybėje bei parlamente, tokiu būdu manipuliuodamas Konstitucijos ir įstatymų jam suteiktais įgaliojimais. Tokie Respublikos Prezidento veiksmai neatitinka Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio.
Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 30 d. nutarime konstatuota, kad „Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai yra išreiškiami jos normose bei principuose. Atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos normų ir principų, tarp jų ir konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris įkūnija Konstitucijos preambulėje įtvirtintus siekius“. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarime nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Jį įgyvendinant turi būti užtikrinama interesų pusiausvyra, išvengiama jų priešpriešos, atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo“. Galima būtų teigti, kad interesų pusiausvyros bei socialinio gyvenimo stabilumo užtikrinimo mechanizmas iš esmės yra įtvirtintas Konstitucijos 87 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „kai Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus“. Tokia Konstitucijos nuostata vienareikšmiškai apriboja galimybę valstybinę valdžią vykdančioms institucijoms – Seimui ir Respublikos Prezidentui – manipuliuoti joms suteiktomis galiomis siekiant ne bendravalstybinių tikslų, o tenkinant savo ambicijas, „rungiantis dėl vienvaldžio lyderio vaidmens“.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei argumentus, kyla pagrįstų abejonių, ar 2004 m. kovo 12 d. Respublikos Prezidento, kuriam pačiam 2004 m. vasario 19 d. Seimo nutarimu yra pradėtas apkaltos procesas, dekretas „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
2004 m. kovo 12 d. Respublikos Prezidento dekreto 4 straipsnyje yra nurodyta, kad „šis dekretas įsigalioja nuo jo pasirašymo dienos“. Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d. nutarime konstatavo, kad oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir tam, kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarime konstatuota, kad „įstatymai turi būti paskelbti viešai, kad su jais galėtų susipažinti visi teisės subjektai. Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti, – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Šis konstitucinis reikalavimas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje atsispindi konstitucinis principas, kad teisė negali būti nevieša. Be to, konstatuota ir tai, kad „<…> atsižvelgus į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus“. Vadinasi, atitinkančiais Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie buvo paskelbti paisant Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų. Remiantis nurodytais argumentais, galima būtų teigti, kad Respublikos Prezidento dekreto 4 straipsnis prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nurodyta, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 ir 106 straipsniais, nutaria:
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekretas Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“, kuriuo siūloma pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, ir ištirti, ar Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 12 d. dekreto Nr. 397 „Dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Paulauskui“ 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai.