LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO 2007 M. RUGSĖJO 5 D.

SPRENDIMAS (ADMINISTRACINĖ BYLA Nr. I(17)-11-07. PROCESINIO SPRENDIMO KATEGORIJA 17.1)

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko, Sigitos Rudėnaitės, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant Julianai Ostrouch,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 17 d. prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 daliai.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo pareiškėjo antstolio Rimo Vižainiškio ir skolininko UAB „Smailė“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolio R. Vižainiškio pareiškimą dėl sprendimo vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Smailė“.

2. 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas civilinę bylą sustabdė ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 daliai.

Prašymą ištirti norminio administracinio akto atitiktį įstatymams Vilniaus apygardos teismas grindė šiais argumentais:

2.1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ 3 punkte nustatyta, kad byloms, kurios priimtos vykdyti iki šio įsakymo įsigaliojimo, taikoma Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 28 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31d. įsakymas Nr. 432 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ 1 punkto 3 papunkčiui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas buvo oficialiai paskelbtas 2005 m. lapkričio 3 d. Vilniaus apygardos teismui kilo abejonių, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ 3 punktas, kuriuo leidžiama taikyti Sprendimų vykdymo instrukciją, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 dalies nuostatai, pagal kurią norminis aktas laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto pripažinimo neteisėtu.

II.

Rengiant bylą nagrinėti teisme, gautas atsakovo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos – rašytinis atsiliepimas. Atsakovas nurodo, kad ginčijama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo nuostata neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnis įtvirtina principus, kuriais turi vadovautis viešojo administravimo subjektas: įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcionalumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo. Priimdama ginčijamą teisės aktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija siekė pagal jai suteiktą kompetenciją nustatyti iki tol atsiradusiems teisiniams santykiams tokį teisinį reguliavimą, kuris atitiktų teisinės valstybės principus bei viešojo administravimo reikalavimus. Vykdydama šį uždavinį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 583 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl įgaliojimų įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ 1.3 punktu.

2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, teisėkūros subjektas įstatymo pabaigoje paprastai nurodo jo įsigaliojimo tvarką, taip pat kitus įstatymus, kurie netenka galios. Atsižvelgiant į tai, kad pagal minėto įstatymo 10 straipsnio 2 punktą teisės aktas turi būti logiškas, glaustas ir aiškus, bet kuriame teisės akte turi būti nurodyta ne tik tai, koks teisės aktas pripažįstamas netekusiu galios, bet ir koks teisės aktas turėtų būti taikomas reguliuojant tuos visuomeninius santykius, kurie anksčiau buvo sureguliuoti pripažintu netekusiu galios teisės aktu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tiek įstatymais, tiek poįstatyminiais aktais buvo įpareigota užtikrinti vykdymo proceso normų taikymo tvarką poįstatyminiu teisės aktu, atitinkančiu teisėtumo reikalavimus, priešingu atveju Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neveikimas galėtų būti pripažintas neteisėtu.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 15 d. nutartimi buvo atsisakyta patenkinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimo išaiškinimo ginčijamu klausimu. Nutartyje pažymėta, kad dėl teisės aktų pripažinimo neteisėtais atsiradusių teisės spragų užpildymas pirmiausia yra teisėkūros subjektų pareiga, o spręsdami konkrečias bylas dėl vykdymo veiksmų teisinio reglamentavimo spragas teisės aiškinimo pagalba gali išspręsti ir bendrosios kompetencijos teismai. Tuo atveju, jei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nebūtų nustačiusi ginčijamos taisyklės, vykdymo proceso teisinių santykių subjektai turėtų taikyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintą Sprendimų vykdymo instrukciją. Vadovaujantis teisės principu lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja), teisėti vykdymo proceso dalyvių ir antstolių lūkesčiai turėjo būti apsaugoti. Negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurios neegzistavo jam darant veiką, tad nebuvo galima žinoti jų reikalavimų. Dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ 3 punkte nustatyta, kad byloms, kurios priimtos vykdyti iki šio įsakymo įsigaliojimo, taikoma Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432. Būtinybę nustatyti ginčijamą taisyklę suponuoja konstituciniai teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Nesureguliavus šių teisinių santykių susidarytų situacija, kai antstoliai turėtų iš naujo peržiūrėti visas vykdomąsias bylas ir visose vykdomosiose bylose perskaičiuoti vykdymo išlaidas. Tuo būtų pažeidžiamos šių asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai, nes vykdomieji dokumentai būtų priimti vykdyti galiojant vienam teisės aktui, o vykdymą pabaigti reikėtų vadovaujantis kitomis teisės normomis. Neaiškumų kiltų tęstiniams procesiniams veiksmams – turto areštui, vertinimui, realizavimui, taikant 2005 metų redakcijos Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatas.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisėtus lūkesčius gali sukelti net ir tie teisės aktai, kurie vėliau buvo Konstitucijos ir įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminiai aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams). Gali būti ir tokių faktinių situacijų, kai asmuo jau yra įgyvendinęs iš teisės akto, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminis aktas – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kilusias teises ir pareigas kitų asmenų atžvilgiu, ir dėl to šiems kitiems asmenims pagal teisės aktus taip pat atsirado atitinkami lūkesčiai. Sprendžiant, ar iš teisės akto, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, – kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar, neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių, nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę priedermę įvertinti visas susijusias aplinkybes, ir, jei būtina, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ypatingais atvejais leistų visiškai arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei paklususių, įstatymo reikalavimų besilaikiusių asmenų įgytas teises, kilusias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – Konstitucijai ir (arba) įstatymams), idant nebūtų nukrypta ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Šioje byloje ginčijamos teisės normos priėmimas neprieštaravo teisėtumo principui, kadangi reguliuojant teisinius santykius būtent per principus įgyvendinami teisės sampratos formuojami tikslai, o konflikto tarp teisės normos ir principo atveju pirmenybė turėtų būti teikiama paminėtiems teisingumo, teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principams.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 432 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija buvo pripažinti negaliojančiais ne dėl šių aktų turinio, o dėl formos trūkumų (formaliojo teisinio pagrindo pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalį). Rengdama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymą Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ ir juo patvirtintą Sprendimų vykdymo instrukciją, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija laikėsi poįstatyminio teisės akto leidybos procedūros ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 816 nustatytų įpareigojimų. Taigi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ yra teisėtas, o jo 1.3 punkto normos vertinimas negali būti prilygintas pripažinto prieštaraujančiu įstatymui įsakymo vertinimui, nes ginčijama norma nustato visiškai naują ir teisėtą elgesio taisyklę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ 1 punkto 3 papunkčiu Teisingumo ministerija įgaliota, suderinus su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti Sprendimų vykdymo instrukciją.

2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 Lietuvos Respublikos teisingumo ministras patvirtino Sprendimų vykdymo instrukciją (Žin., 2003, Nr. 3-82). Ši instrukcija buvo keičiama teisingumo ministro 2003 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 47 (Žin., 2003, Nr. 19-833), 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 242 (Žin., 2003, Nr. 94-4259), 2004 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 1R-37 (Žin., 2004, Nr. 26-833), 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1R-21 (Žin., 2005, Nr. 12-402).

2. 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 Lietuvos Respublikos teisingumo ministras patvirtino naujos redakcijos Sprendimų vykdymo instrukciją. Šio įsakymo 2.1 punktu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ ir juo patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija pripažinti netekusiais galios. Įsakymo 3 punkte nurodyta, kad byloms, kurios yra priimtos vykdyti iki šio įsakymo įsigaliojimo, taikoma Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 1R-352 paskelbtas 2005 m. lapkričio 3 d. „Valstybės žiniose“, Nr. 130, publikacijos Nr. 4682.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. spalio 28 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija (Žin., 2003, Nr. 3-82, Nr. 19-833, Nr. 94-4259; 2004, Nr. 26-833; 2005, Nr. 12-402) prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ 1 punkto 3 papunkčiui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Teismo sprendimas paskelbtas 2005 m. lapkričio 3 d. „Valstybės žiniose“, Nr. 130, publikacijos Nr. 4677.

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais spręsti dėl norminių administracinių aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai. Jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tai reiškia, kad norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas. Ši taisyklė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka paprastai negali būti taikomas“ negali būti aiškinama kaip suteikianti galimybę taikyti neteisėtu pripažintą teisės aktą į ateitį. Ši nuostata, aiškintina sistemiškai su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, reiškia tai, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išskyrus atvejus, kai administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu nustato, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Taigi įstatymas suteikia administraciniam teismui teisę uždrausti norminio administracinio akto taikymą nuo ankstesnės datos nei paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas, tačiau nesuteikia teisės pratęsti pripažinto neteisėtu norminio akto taikymą ilgesniam terminui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I¹-4/2005).

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nediferencijuoja norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių priklausomai nuo tokio akto pripažinimo neteisėtu priežasties. Neteisėtu pripažintas norminis administracinis aktas nuo atitinkamo administracinio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo dienos nebegali būti taikomas nepriklausomai nuo to, ar jis buvo administracinio teismo pripažintas neteisėtu dėl turinio ar dėl formos trūkumų. Ši taisyklė svarbi ir dėl to, kad administracinis teismas, nustatęs norminio administracinio akto prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams dėl įstatymuose numatytų norminio administracinio akto rengimo ir priėmimo procedūrų nesilaikymo, t. y. nustatęs, kad ginčijamas norminis administracinis aktas yra neteisėtas visa apimtimi, gali atsisakyti vertinti atskirų šio norminio administracinio akto nuostatų, dėl kurių pareiškėjas kreipėsi į teismą konkrečioje byloje, teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I¹-4/2005).

Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia ir įstatyme nustatytas draudimas taikyti norminį administracinį aktą, kompetentingo administracinio teismo pripažintas neteisėtu, saisto ir viešojo administravimo subjektus, jiems vykdant teisėkūros funkciją. Šis draudimas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama vėliau priimtais norminiais administraciniais aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, arba kitais norminiais administraciniais aktais pratęsti teismo neteisėtu pripažinto norminio administracinio akto galiojimą. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisėtumo ir teisinio tikrumo principų reikalavimų (nes atitinkamų teisinių santykių subjektams kiltų pagrįstų abejonių dėl atitinkamo norminio administracinio akto galiojimo), pažeistų konstitucinį valdžių padalijimo principą. Administracinio teismo sprendimo teisinė galia pakartotinai priimtais norminiais administraciniais aktais negali būti įveikta (žr. mutatis mutandis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimą).

V.

Administraciniam teismui pripažinus, kad norminis administracinis aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, atitinkamam teisėkūros subjektui kyla pareiga pakeisti teisinį reguliavimą taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, bei užpildyti dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu atsiradusias teisės spragas. Taigi dėl teisės aktų pripažinimo neteisėtais atsiradusių teisės spragų užpildymas pirmiausia yra teisėkūros subjektų pareiga. Būtent tai pažymėjo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, 2005 m. lapkričio 15 d. nutartimi atsisakydama išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimą, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ 1 punkto 3 papunkčiui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Administracinis teismas, vykdydamas įstatymu jam pavestą a posteriori norminių administracinių aktų teisėtumo kontrolę, negali duoti teisėkūros subjektams privalomų nurodymų, kokiu konkrečiu būdu turėtų būti pašalinamos dėl atitinkamo norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu atsiradusios teisės spragos. Tai darydamas administracinis teismas pažeistų konstitucinį valdžių padalijimo principą, viršytų įstatymu teismui priskirtos kompetencijos ribas. Tačiau administraciniams teismams tenka pareiga įvertinti, esant atitinkamam įstatyme numatytų subjektų kreipimuisi, ar vykdydamas teisės spragų pašalinimo funkciją teisėkūros subjektas nenukrypo nuo imperatyvių teisės normų reikalavimų.

Kaip pagrįstai pažymi atsakovas, vykdydamas teisės spragų užpildymo funkciją, teisėkūros subjektas yra saistomas ir konstitucinių teisingumo, teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių apsaugos principų. Jis turi konstitucinę priedermę įvertinti visas susijusias aplinkybes, ir, jei būtina, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ypatingais atvejais leistų visiškai arba iš dalies apsaugoti ir apginti teisei paklususių, įstatymo reikalavimų besilaikiusių asmenų įgytas teises, kilusias iš norminių administracinių aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams. Šie principai tampa ypač svarbūs reguliuojant teisinius santykius, kurie pagal savo prigimtį yra tęstiniai. Siekdamas suderinti paminėtų principų reikalavimus, teisėkūros subjektas gali pasirinkti skirtingus teisėkūros metodus (pavyzdžiui, nustatyta tvarka patvirtinti pereinamojo laikotarpio nuostatas, ar priimti laikinąjį teisės aktą, reglamentuojantį tęstinių veiksmų, pradėtų pagal teisės aktą, administracinio teismo pripažintą negaliojančiu, užbaigimo tvarką). Kaip jau minėta, konkretaus teisės spragų pašalinimo būdo pasirinkimas priklauso išimtinei teisėkūros subjekto kompetencijai. Tačiau vykdydami konstitucinę pareigą pakeisti teisinį reguliavimą taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, teisėkūros subjektai yra saistomi teisės normų reikalavimų, tarp jų ir įstatymo nuostatų, draudžiančių bet kokiomis sąlygomis taikyti norminį administracinį aktą, administracinio teismo pripažintą neteisėtu. Net ir tol, kol paminėta konstitucinė teisėkūros subjekto pareiga nėra įvykdyta, teismo neteisėtu pripažintas norminis administracinis aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas. Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (žr. mutatis mutandis Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas taikomas tik asmenų jau įgytoms teisėms, kilusioms iš norminių administracinių aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, t. y. teisėms, įgytoms iki atitinkamo teisės akto pripažinimo neteisėtu. Po jo pripažinimo neteisėtu teisės aktas negali sukurti teisinių santykių dalyviams jokių naujų teisių ir pareigų. Tuo tarpu pratęsus neteisėtu pripažinto teisės akto taikymą tęstiniams teisiniams santykiams, nebūtų išvengta situacijų, kai teisės ir pareigos pagal šį teisės aktą būtų įgyjamos jau po to, kai buvo paskelbtas administracinio teismo sprendimas nurodytą teisės aktą pripažinti neteisėtu.

VI.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ tą pačią dieną, kai oficialiai buvo paskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ ir šiuo įsakymu patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ 1 punkto 3 papunkčiui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Taigi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ ir kartu šio įsakymo 3 punktas, kuriuo nustatyta, kad byloms, kurios yra priimtos vykdyti iki šio įsakymo įsigaliojimo, taikoma Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija įsigaliojo po to, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, pripažįstantis nurodytą Sprendimų vykdymo instrukciją neteisėta. Nustačius, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 dalis įtvirtina besąlyginį draudimą taikyti norminį administracinį aktą, administracinio teismo pripažintą neteisėtu, nuo atitinkamo administracinio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo dienos, pripažintina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ 3 punktas savo turiniu prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 daliai. Tuo pačiu atsakovo argumentai, susiję su poįstatyminio teisės akto leidybos procedūros laikymusi, priimant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymą Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“, teisėjų kolegijos pripažįstami teisiškai nereikšmingais nagrinėjamai bylai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 „Dėl sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 130-4682) 3 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 4 daliai.

Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

Ričardas Piličiauskas

Sigita Rudėnaitė

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė

______________