LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS IR
LIETUVOS RESPUBLIKOS ŪKIO MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL UŽSIENIO ŠALIŲ ŽEMĖS ŪKIUI TEIKIAMOS PARAMOS PRIEMONIŲ, KURIOS PRIPAŽĮSTAMOS NEKOMPENSUOTINOMIS SUBSIDIJOMIS, SĄRAŠO PATVIRTINIMO
2000 m. spalio 19 d. Nr. 294/368
Vilnius
Įgyvendindami Lietuvos Respublikos kompensacinių muitų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 50-1431) 44 straipsnio 2 dalies 2 punktą, vykdydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 28 d. nutarimą Nr. 909 „Dėl priemonių Lietuvos Respublikos protekcinių (apsaugos) priemonių įstatymui ir Lietuvos Respublikos kompensacinių muitų įstatymui įgyvendinti“ (Žin., 2000, Nr. 65-1962) ir vadovaudamiesi Pasaulio prekybos organizacijos Susitarimo dėl žemės ūkio 2 priedu,
Tvirtiname Užsienio šalių žemės ūkiui teikiamos paramos priemonių, kurios pripažįstamos nekompensuotinomis subsidijomis, sąrašą (pridedamas).
ŽEMĖS ŪKIO MINISTRAS EDVARDAS MAKELIS
ŪKIO MINISTRAS VALENTINAS MILAKNIS
SUDERINTA
Užsienio reikalų viceministras
A. Rimkūnas
2000 m. spalio 9 d.
PATVIRTINTA
žemės ūkio ministro ir ūkio ministro
2000 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 294/368
UŽSIENIO ŠALIŲ ŽEMĖS ŪKIUI TEIKIAMOS PARAMOS PRIEMONIŲ, KURIOS PRIPAŽĮSTAMOS NEKOMPENSUOTINOMIS SUBSIDIJOMIS, SĄRAŠAS
1. Užsienio šalių žemės ūkiui teikiamos paramos priemonės pripažįstamos nekompensuotinomis subsidijomis, jeigu jos:
1.1. yra teikiamos per valstybės finansuojamas programas, įskaitant tas, pagal kurias atsisakoma valstybės pajamų, ir atitinka priemones, nurodytas pagal 2 punkte išvardytų programų sąrašą;
2. Užsienio šalių žemės ūkiui teikiamos paramos priemonės pripažįstamos nekompensuotinomis subsidijomis, jeigu jos teikiamos pagal:
2.1. bendrųjų paslaugų programas, apimančias išlaidas, susijusias su paslaugų ar kitos paramos žemės ūkiui ar kaimo gyventojams teikimu, neįskaitant tiesioginių išmokėjimų gamintojams ar perdirbėjams. Programos, apimančios toliau išvardytas paslaugas ir atitinkančios 1 punkte išdėstytus kriterijus, yra:
2.1.1. mokslo tiriamieji darbai, bendrieji tyrimai, mokslo tiriamieji darbai, susiję su aplinkos apsaugos programomis, bei tyrimų programos, susijusios su konkrečiais produktais;
2.1.2. kenkėjų ir ligų kontrolės priemonės, apimančios bendrąsias ir konkretiems produktams būdingų kenkėjų ir ligų kontrolės priemones (ankstyvojo įspėjimo sistemos, karantinas ir naikinimas);
2.1.4. papildomos ir konsultacinės paslaugos, įskaitant priemonių, skirtų palengvinti informacijos ir mokslo tyrimų rezultatų perdavimą gamintojams ir vartotojams, suteikimą;
2.1.5. patikrinimo paslaugos, įskaitant bendrąsias patikrinimo paslaugas ir konkrečių produktų tikrinimą sveikatos apsaugos, saugumo, rūšies nustatymo ir standartizavimo tikslais;
2.1.6. rinkotyros ir reklamos paslaugos, įskaitant informaciją apie tam tikrų produktų rinką, konsultavimo ir reklamos išlaidas, susijusias su konkrečiais produktais, išskyrus išlaidas, kurias pardavėjai galėtų panaudoti, siekdami sumažinti pardavimo kainą ar suteikti tiesioginę ekonominę naudą pirkėjams;
2.1.7. infrastruktūros paslaugos, įskaitant elektros tinklus, kelius ir kitas transportavimui skirtas priemones, prekyviečių ir uostų, vandens tiekimo įrenginius, užtvankas ir nusausinimo sistemas, taip pat infrastruktūrinius darbus, susijusius su aplinkosaugos programomis. Visais atvejais parama turi būti teikiama tik kapitalinių objektų aprūpinimui ar jų statybai ir neturi apimti ūkyje reikalingų įrenginių, išskyrus visuomeninio naudojimo komunalinius tinklus. Parama neturi apimti subsidijų sąnaudoms ir eksploatacinėms išlaidoms, taip pat lengvatinių vartotojų mokesčių;
2.2. valstybės įstatymais nustatytas maisto atsargų (valstybės rezervo) programas, apimančias išlaidas (ar atsisakymą valstybės pajamų), susijusias su maisto atsargų kaupimu ir laikymu. Šios išlaidos gali apimti valstybės paramą privačiam produktų saugojimui, kaip tokios programos sudėtinei daliai. Maisto atsargų kaupimas ir panaudojimas turi būti skaidrus. Maistas valstybės rezervui Vyriausybės turi būti perkamas einamosiomis rinkos kainomis, o maistas iš sukauptų atsargų turi būti parduodamas ne mažesne nei einamoji vidaus rinkos kaina už atitinkamos kokybės produktus;
2.3. pagalbos maistu šalies viduje programas, apimančias išlaidas (ar atsisakymą valstybės pajamų), susijusias su šalies vidaus pagalbos maisto produktais teikimu socialiai remtiniems gyventojams. Teisė gauti pagalbą maistu nustatoma pagal aiškiai apibrėžtus kriterijus. Tokia pagalba turi būti skiriama tiesiogiai aprūpinant maistu tuos gyventojus, kurie turi teisę ją gauti, arba skiriant jiems lėšų pirkti maistą rinkos arba subsidijuotomis kainomis. Maistas tokiai pagalbai turi būti perkamas einamosiomis rinkos kainomis. Tokios pagalbos finansavimas ir administravimas turi būti skaidrus;
2.4. tiesioginių išmokų žemės ūkio produkcijos gamintojams programas, apimančias tiesiogines išmokas (arba atsisakymą valstybės pajamų, įskaitant išmokėjimus natūra), kurios buvo pagrindas atleisti nuo įsipareigojimo mažinti paramą pagal Pasaulio prekybos organizacijos Sutartį dėl žemės ūkio, ir jeigu taikoma parama, be 1 punkte išvardytų kriterijų, atitinka specifinius kriterijus, taikomus individualiems tiesioginių mokėjimų tipams, išdėstytiems sąrašo 2.5-2.12 punktuose. Jei nagrinėjami kitokie mokėjimų tipai, nei išvardytieji 2.5-2.12 punktuose, arba naujas tiesioginių mokėjimų tipas, kurio atveju prašoma atleisti nuo įsipareigojimų mažinti paramą, be 1 punkte nurodytų kriterijų turi atitikti 2.5.2-2.5.3 punktuose nustatytus kriterijus;
2.5. su gamyba nesiejamų pajamų palaikymo programas, pagal kurias:
2.5.1. teisė gauti šiose programose išvardytas išmokas nustatyta aiškiai apibrėžtais kriterijais, tokiais kaip: pajamos, žemės ūkio produkcijos gamintojo ar žemės savininko statusas, sunaudojimas ar gamybos lygis per tam tikrą nustatytą bazinį laikotarpį;
2.5.2. išmokų dydis per bet kuriuos metus nesiejamas ar negrindžiamas:
2.5.2.1. gamybos (įskaitant parduoti auginamų galvijų skaičių), kurią žemės ūkio produkcijos gamintojas ar žemės savininkas pradeda bet kuriais metais po bazinio laikotarpio, pobūdžiu ar apimtimi;
2.5.2.2. kainomis vidaus rinkoje ar tarptautinėmis kainomis, taikomomis gamybai, pradėtai bet kuriais metais po bazinio laikotarpio;
2.6. vyriausybės finansinio dalyvavimo žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamų draudimo ir pajamų apsaugos programas, pagal kurias:
2.6.1. teisė gauti šiose programose išvardytas išmokas nustatoma pagal prarastas pajamas, atsižvelgiant tiktai į iš žemės ūkio gautas pajamas, kurios viršija 30 proc. vidutinių bendrųjų pajamų arba grynųjų pajamų ekvivalentą, neįskaitant išmokų pagal šias ar panašias programas;
2.6.2. išmokų dydis kompensuoja mažiau nei 70 proc. gamintojo pajamų, prarastų tais metais, kai jis įgyja teisę gauti tokią pagalbą;
2.6.3. išmokų dydis siejamas tik su pajamomis, tačiau nesiejamas nei su gamintojo pradėtos gamybos (įskaitant parduoti auginamų galvijų skaičių) pobūdžiu ar apimtimi, nei su tokios gamybos vidaus ar tarptautinėmis kainomis, nei su gamybai naudojamais ištekliais;
2.7. paramos stichinių nelaimių atveju programas (kai mokama tiesiogiai arba per vyriausybės finansuojamas grūdinių kultūrų draudimo programas), pagal kurias:
2.7.1. teisė gauti šiose programose išvardytas išmokas įgyjama tiktai vyriausybei oficialiai pripažinus, kad įvyko arba vyksta stichinė ar panašaus pobūdžio nelaimė (epidemija, kenkėjų antplūdis, branduolinė avarija, karas šalies teritorijoje), ir nustačius, kad gamybos nuostoliai viršija 30 proc. vidutinės gamybos apimties per praėjusį trejų metų laikotarpį ar trejų metų vidurkį, grindžiamą pastarųjų penkerių metų laikotarpiu, neįskaitant didžiausių ir mažiausių gamybos apimčių;
2.7.2. išmokos po įvykusios stichinės ar panašaus pobūdžio nelaimės skirtos kompensuoti tik pajamų, gyvulių (įskaitant išmokas, susijusias su gyvulių veterinarine priežiūra), žemės ir kitų gamybos išteklių praradimą, atsiradusį dėl tokios nelaimės;
2.7.3. išmokomis kompensuojama ne didesnė kaip bendra patirtų nuostolių suma ir tokioms išmokoms gauti nereikalaujama ar nenurodoma, kokią produkciją ar kiekį gaminti ateityje;
2.7.4. išmokos stichinių nelaimių atveju neviršija sumos, reikalingos tolesniems nuostoliams išvengti ar sumažinti (kaip apibrėžia 2.7.2. punkto kriterijus);
2.8. struktūrinio reguliavimo pagalbą, teikiamą per žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklos atsisakymo programas, pagal kurias:
2.8.1. teisė gauti išmokas nustatoma remiantis programose, skirtose palengvinti asmenų, gaminančių pardavimui skirtą žemės ūkio produkciją, pasitraukimą iš tokios veiklos ar jų perėjimą prie ne žemės ūkio veiklos, aiškiai apibrėžtais kriterijais;
2.9. struktūrinio reguliavimo pagalbą, teikiamą gamintojams per išteklių naudojimo nutraukimo programas, pagal kurias:
2.9.1. teisė gauti išmokas nustatoma remiantis programose, skirtose nutraukti žemės ar kitokių išteklių naudojimą parduoti skirtos žemės ūkio produkcijos gamybai (įskaitant parduoti auginamus naminius gyvulius), aiškiai apibrėžtais kriterijais;
2.9.2. išmokos sąlygojamos tuo, kad ne mažiau kaip 3 metams nutraukiamas žemės naudojimas parduoti skirtos žemės ūkio produkcijos gamybai, o naminių gyvulių auginimo atveju – kai jie paskerdžiami ir šia veikla nebeužsiimama ne mažiau kaip 3 metus;
2.9.3. išmokoms gauti nėra reikalaujamas ar nurodomas joks alternatyvus žemės ar kitų išteklių (susijusių su parduoti skirtos žemės ūkio produkcijos gamyba) panaudojimo būdas;
2.10. struktūrinio reguliavimo pagalbą, teikiamą įgyvendinant investicines programas, pagal kurias:
2.10.1. teisė gauti išmokas nustatoma remiantis vyriausybės programose, skirtose gamintojo veiklos finansiniam ar struktūriniam pertvarkymui paremti (atsižvelgiant į objektyviai matomus struktūrinius sunkumus), aiškiai apibrėžtais kriterijais. Teisė gauti tokias išmokas gali būti nustatyta ir aiškiai apibrėžta valstybinės žemės (skirtos žemės ūkio produkcijos gamybai) reprivatizavimo programoje;
2.10.2. išmokų kiekis per bet kuriuos metus nesiejamas ar negrindžiamas nei gamybos, pradėtos bet kuriais metais po bazinio laikotarpio, pobūdžiu, nei apimtimi (įskaitant parduoti auginamų galvijų skaičių), nei su juo siejamas, kitaip, nei numato 2.10.5 punkte nurodyti kriterijai;
2.10.3. išmokų kiekis per bet kuriuos metus nesiejamas ar negrindžiamas vidaus ar tarptautinėmis kainomis, taikomomis bet kokiai gamybai, pradėtai bet kuriais metais po bazinio laikotarpio;
2.10.4. išmokos skiriamos tiktai už tą laikotarpį, kuris reikalingas atitinkamoms investicinėms programoms įgyvendinti;
2.10.5. išmokos nesiejamos su jų gavėjų įpareigojimais gaminti tam tikrus žemės ūkio produktus, išskyrus reikalavimą negaminti konkretaus produkto;
2.11. aplinkos apsaugos programas, pagal kurias:
2.11.1. teisė gauti šiose programose išvardytas išmokas aiškiai apibrėžiama ir priklauso nuo konkrečių sąlygų, įskaitant su gamybos metodais ar gamyboje naudojamais ištekliais susijusias sąlygas;
2.12. regioninės pagalbos programas, pagal kurias:
2.12.1. teisę gauti šiose programose išvardytas išmokas turi tiktai nepalankių regionų gamintojai. Kiekvienas toks regionas turi būti aiškiai geografiškai apibrėžtas, išskirtas pagal tam tikrus ekonominius ir administracinius tapatumus ir laikomas nepalankiu regionu pagal įstatyme ar kitame teisės akte aiškiai nustatytus neutralius ir objektyvius kriterijus, įrodančius, kad regiono sunkumai kyla ne dėl laikinų aplinkybių;
2.12.2. išmokų dydis per bet kuriuos metus nesiejamas ar negrindžiamas gamybos, pradėtos bet kuriais metais po bazinio laikotarpio, pobūdžiu ar apimtimi (įskaitant parduoti auginamų naminių gyvulių skaičių);
2.12.3. išmokų dydis per bet kuriuos metus nesiejamas ar negrindžiamas vidaus ar tarptautinėmis kainomis, taikomomis bet kokiai gamybai, pradėtai bet kuriais metais po bazinio laikotarpio;
2.12.4. išmokos skiriamos tiktai šiose programose nurodytų regionų gamintojams, o tokiuose regionuose teikiama pagalba prieinama visiems regiono gamintojams;
2.12.5. išmokos mokamos mažėjančia tvarka, skaičiuojant nuo pradinio to veiksnio lygio (ši sąlyga taikoma tuo atveju, kai išmokos siejamos su gamybos ištekliais);