LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

2000 m. spalio 4 d.

posėdžio protokolo

Nr. 45

išrašas

1. Dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje pagrindų

Pritarti Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtiems Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje pagrindams (pridedama).

Ministras Pirmininkas                                                                        Andrius Kubilius

______________

Pritarta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m.

spalio 4 d. posėdyje (protokolo Nr. 45, 1

klausimas)

LIETUVOS PASIRENGIMO NARYSTEI EUROPOS SĄJUNGOJE PAGRINDAI

ĮŽANGA

Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje (toliau vadinama – ES) pagrindai susideda iš keturių dalių. Pirmojoje ir antrojoje dalyse apibrėžiamos Lietuvos pasirengimo narystei ES kryptys ir sėkmingo pasirengimo narystei ES išankstinės sąlygos, nuo kurių priklausys pagrinduose išdėstytų uždavinių sprendimas. Atitinkamai pirmojoje dalyje aptariama Lietuvos pasirengimo narystei ES aplinka ir numatomos Lietuvos narystės ES gairės, o antrojoje gvildenami Lietuvos pasirengimo narystei ES valdymo klausimai ir pabrėžiama visuomenės paramos svarba.

Trečiojoje dalyje išdėstyti pasirengimo narystei ES prioritetai remiasi Lietuvos pasirengimo narystei ES programa (toliau vadinama – LPNP) ir atskirų viešosios politikos sričių plėtros strategijomis ir programomis. Prioritetai grupuojami pagal atskirus ir pagrindinius Lietuvos pasirengimo narystei ES uždavinius – Lietuvos ekonomikos konkurencingumo didinimą, politinio ir ekonominio stabilumo užtikrinimą, piliečių gyvenimo kokybės (įskaitant jų aplinkos apsaugą) gerinimą. Lietuvos pasirengimo narystei ES prioritetai atitinka ES nustatytus Kopenhagos narystės kriterijus. Šioje dalyje jie detalizuojami pademonstruojant Lietuvos pasirengimo narystei ES mastą.

Ketvirtojoje dalyje pateikiama Lietuvos narystės ES perspektyva.

Lietuvos pasirengimo narystei ES pagrindai sieja Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Vyriausybė) strateginį prioritetą integracijai į ES su ministerijų ir kitų valstybės institucijų rengiamais strateginiais institucijų veiklos planais, Lietuvos pasirengimo narystei ES programa ir nacionalinės plėtros planu. Šiais pagrindais valstybės institucijos galės vadovautis rengdamos veiklos planus, susijusius su integracija į ES, o Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Seimui (toliau vadinama – Seimas) pagrindai pravers (kaip pagalbinis Lietuvos pasirengimo narystei ES instrumentas.

1. LIETUVOS PASIRENGIMO NARYSTEI Europos Sąjungoje KRYPTYS

Integracija į ES yra strateginis Vyriausybės prioritetas. Vadinasi, sėkminga Lietuvos narystė ES bus strateginių Vyriausybės veiksmų rezultatas. Lietuvos narystė ES bus naudinga tiek Lietuvai, tiek ES, jeigu Lietuva gerai pasirengs stojimui į ES – konsoliduos rinkos ekonomikos funkcionavimą, pajėgs atsispirti konkurenciniam spaudimui, išliks demokratinė, politiškai stabili, gerbianti žmogaus teises valstybė, laikysis ES teisės normų.

Vyriausybė siekia narystės ES, nes ES remiasi laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principais, ekonomiškai ir socialiai pažangios valstybės principais, kurie atitinka Lietuvos nacionalinius interesus – valstybingumo išsaugojimą ir gerą Lietuvos piliečių gyvenimą.

Sukurti modernią, ekonomiškai ir politiškai stiprią valstybę įmanoma tik glaudžiai bendradarbiaujant su Europos valstybėmis ir kartu su jomis kuriant bendrą Europos rinką, didinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, gerinant žmonių gyvenimą (įskaitant jų aplinkos apsaugą), prisidedant prie skaidraus ir artimesnio visuomenei bendrų sprendimų priėmimo ir Europos identiteto kūrimo. Todėl Lietuvos pasirengimas narystei ES apima platų darbų spektrą – nuo ES teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę iki šalies ūkio pertvarkymo ir valstybės valdymo modernizavimo.

Lietuvos pasirengimo narystei ES sparta ir kokybė priklausys tiek nuo ES pasirengimo plėtrai, tiek nuo Vyriausybės ir visuomenės valios. Visuomenės sutarimas dėl narystės ES yra viena svarbiausių sąlygų, kad Lietuva galėtų sėkmingai pasirengti narystei ES ir nuosekliai vykdyti reformas. Kita sėkmingo pasirengimo sąlyga – efektyvus pasirengimo narystei ES valdymas, kuris turi būti paremtas formuojamos modernios viešosios politikos skaidrumu.

1.1. Lietuvos pasirengimo narystei ES aplinka

Lietuvos narystės ES tikslu grindžiami Lietuvos ir ES santykiai neatskiriami nuo bendrosios ES, Vidurio ir Rytų Europos (toliau vadinama – VRE) šalių santykių dinamikos. Dešimt VRE šalių, įskaitant ir tris Baltijos valstybes, žlugus socializmo blokui ir Sovietų Sąjungai, pareiškė norą tapti stabilios demokratijos ir rinkos ekonomikos principais paremtos Europos dalimi.

Santykių su ES kontekste Lietuva vykdo ekonomines reformas, plėtoja ES teisės normomis pagrįstą reguliavimo sistemą, stiprina teisėsaugą, modernizuoja administracines institucijas, koordinuojančias ES teisės perkėlimą ir vidaus pasirengimą ją įgyvendinti. Rengdamasi narystei ES, Vyriausybė kruopščiai analizuoja prisitaikymo įgyvendinti ES normas esamą ir būsimą krūvį, siekdama, kad jis kuo tolygiau būtų paskirstytas laiko atžvilgiu šalies ekonomikai, valstybės institucijoms, verslo ir visuomenės grupėms, sudaro ir tikslina savo veiksmų planus. ES, atsakydama į pasikeitusią geopolitinę situaciją, rengiasi plėtros iššūkiui ir vykdo su tuo susijusias institucines, politines ir ES biudžeto reformas, kurios turi padėti pagrindus sėkmingam išsiplėtusios ES funkcionavimui.

1.1.1. Lietuvos ir ES santykiai

Lietuvos ir ES santykiai galutinai buvo įforminti po Europos sutarties, steigiančios asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (toliau vadinama – Europos sutartis), pasirašymo 1995 metų birželį. Šia sutartimi buvo aiškiai išreikštas Lietuvos narystės ES tikslas ir įtvirtintas Lietuvos įsipareigojimas suderinti savo teisę su ES reikalavimais. Pagal šią sutartį buvo įsteigtos jos įgyvendinimą prižiūrinčios bendros institucijos su ES – Asociacijos Taryba, jai padedantis ir pagrindinius dokumentus rengiantis Asociacijos Komitetas, Jungtinis parlamentinis komitetas, kurį sudaro Europos Parlamento ir Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Ši Europos sutartis su Lietuva įsigaliojo 1998 metų vasario mėnesį.

1995 metų liepos mėnesį Europos viršūnių Tarybos Kanuose metu Europos Komisija šalims kandidatėms pateikė ES reikalavimų įgyvendinimo nuorodas ir pagrindinių teisės aktų aiškinimą – Baltąją knygą, padedančią pasirengti integracijai į darnią Bendrijos rinką.

Po Europos sutarties pasirašymo 1995 m. gruodžio 8 d. Lietuva pateikė oficialią paraišką ES Tarybai dėl narystės ES. 1996 metais Lietuva paspartino savo pasirengimą: remdamasi Baltosios knygos nuorodomis ir rekomendacijomis, ji parengė Nacionalinę teisės derinimo darbų programą, kurioje buvo numatytas nacionalinės teisės derinimo darbų grafikas su Baltojoje knygoje išdėstytomis ES teisės normomis.

1997 metų liepos mėnesį Europos Komisija apie kiekvienos šalies kandidatės pasirengimą narystei ES pateikė nuomonę, kuri yra ES pasirengimo plėtrai darbų programos – „Darbotvarkės – 2000“ sudedamoji dalis. 1997 metų gruodžio mėnesį Europos viršūnių Taryboje Liuksemburge šalių narių vadovai pritarė sustiprintai pasirengimo narystei ES strategijai, pagal kurią kiekvienos kandidatės pasirengimas buvo pradėtas planuoti vadovaujantis Stojimo partnerystės prioritetais, mobilizuojančiais visus ES finansinius, techninės pagalbos ir politinio dialogo instrumentus. Europos viršūnių Taryboje Liuksemburge deryboms dėl narystės buvo pakviestos pirmosios penkios VRE šalys kandidatės ir Kipras.

Atsižvelgiant į Stojimo partnerystės Lietuvai prioritetus, Europos Komisijos rekomendacijas ir į Nacionalinės teisės derinimo darbų programą, 1998 metais parengta Lietuvos nacionalinė ACQUIS (liet. teisės įgytis) perėmimo programa. 1999 metais patobulinus nacionalinės teisės derinimo ir ES ACQUIS įgyvendinimo darbų planavimą, Lietuvos nacionalinė ACQUIS perėmimo programa tapo Lietuvos pasirengimo narystei ES programa, kuri nuo to laiko yra svarbiausias Lietuvos pasirengimo narystei ES planavimo ir įgyvendinimo priežiūros instrumentas.

1999 metų gruodžio mėnesį Europos viršūnių Taryboje Helsinkyje šalių narių vyriausybių vadovai pakvietė Lietuvą ir kitas dar nepakviestas penkias šalis kandidates derėtis dėl narystės ES. Viršūnių susitikimo metu ES pristatė naująją plėtros strategiją, kurioje buvo akcentuojamas individualaus kiekvienos kandidatės pasirengimo ir derybų spartos tiesioginis ryšys. Lietuva palaiko šią svarbią plėtros strategijos nuostatą ir mano, kad kiekviena kandidatė turi būti vertinama pagal tai, ką yra nuveikusi perimdama ir įgyvendindama ACQUIS.

2000 m. vasario 15 d. tarp Lietuvos ir ES oficialiai pradėtos derybos dėl narystės. Pradedant derybas, Lietuva pareiškė, kad nuo 2004 metų pradžios bus pasirengusi įgyvendinti ES reikalavimus, išskyrus tas sritis, kurioms bus prašoma pereinamųjų laikotarpių. Derybas Lietuva tikisi baigti vėliausiai 2002 metais.

1.1.2. ES pasirengimas plėtrai

Atsakydama į VRE šalių paraiškas narystei ES, Europos Komisija 1997 metais pateikė ES pasirengimo plėtrai darbų programą – „Darbotvarkę – 2000“. Šioje programoje buvo nurodytos pagrindinės sritys, kuriose ES reikės didelių permainų: tai ES bendroji žemės ūkio politika, struktūrinių fondų valdymas, finansinių išteklių planavimas. „Darbotvarkėje – 2000“ yra apibrėžtos ES biudžeto ribos, struktūrinių lėšų paskirstymo dalis nuo bendrųjų ES išlaidų, principinės bendrosios žemės ūkio politikos, ES institucijų reformų ir tolesnės ES integracijos kryptys.

1997 metų liepos mėnesį pasirašius Amsterdamo sutartį, pagilėjo ES integracija teisingumo ir vidaus reikalų srityje. Atskiru protokolu buvo aptartos trys ES institucijų reformos kryptys, sudarysiančios sąlygas sėkmingai plėtoti ES, – balsų perskirstymas ES Taryboje, narių skaičius Komisijoje, kvalifikuotos daugumos principo išplėtimas.

1997 metų gruodžio mėnesį Europos viršūnių Taryboje Liuksemburge buvo pritarta Komisijos pasiūlymams dėl „Darbotvarkės – 2000“ įgyvendinimo šalių kandidačių atžvilgiu. Buvo nutarta juos plėtoti, taip pat sustiprinti ES ir šalių kandidačių dialogą per Stojimo partnerystės mechanizmą, be to, daugiau padėti šalims kandidatėms (finansinė ir techninė pagalba).

1998 metų liepos mėnesį Europos viršūnių Taryboje Kardife buvo nustatytos „Darbotvarkės – 2000“ ES vidaus reformų kryptys ir apibrėžtas tolesnių pasiūlymų pateikimo grafikas. 1999 metų kovo mėnesį neeilinėje Europos viršūnių Taryboje Berlyne šalys narės susitarė dėl „Darbotvarkės – 2000“ pagrindinių krypčių ES reformoms ir finansinei perspektyvai 2000-2006 metais. Finansinėje perspektyvoje atskirai nurodytos ES bendrosios lėšos žemės ūkiui, vidaus politikai, struktūrinėms priemonėms, administravimui, išorės išlaidos ir išlaidos, susijusios su ES pasirengimu plėtrai. Šioje perspektyvoje taip pat numatytos ES išlaidos, susijusios su naujų šešių VRE šalių narių įstojimu.

1999 metų liepos mėnesį Europos viršūnių Taryboje Kelne nuspręsta 2000 metais pradėti tarpvyriausybinę konferenciją apie ES institucijų reformą. Susitikime nuspręsta, kad konferencijoje turės būti nagrinėjami po Amsterdamo sutarties likę trys klausimai, o jeigu šalys narės nuspręstų, – ir kiti su ES plėtra susiję klausimai. 1999 metų Europos viršūnių Taryboje Helsinkyje institucijų reformos kryptys buvo sukonkretintos, nuspręsta siekti, kad būtų priimami efektyvesni ES Tarybos sprendimai, didinti komisijos valdininkų atsakomybę, palengvinti informacijos gavimą iš ES institucijų, tuo priartinti gyventojus prie ES sprendimų priėmimo. Europos viršūnių Tarybos susitikime Helsinkyje ES vadovai pareiškė, kad nuo 2002 metų pabaigos ES bus pasirengusi priimti naująsias nares.

2000 metų vasario mėnesį Europos viršūnių Taryboje Lisabonoje oficialiai pradėta ES institucijų reformos tarpvyriausybinė konferencija. Konferencijos metu numatyta išspręsti po Amsterdamo sutarties likusius kitus su ES plėtra susijusius klausimus. Taip pat bus aptartas jau veikiantis mechanizmas – glaudesnis bendradarbiavimas. ES vadovai nori šį bendradarbiavimą padaryti paslankesnį, atviresnį pažangioms šalių narių iniciatyvoms.

Lietuva atidžiai stebi konferencijos eigą ir tikisi, kad ES pasirengimas plėtrai ilgai neužtruks. Lietuva tiki, kad tik veiklios ES institucijos, nediskriminuojantis mažų šalių narių ES sprendimų priėmimo pobūdis, visoms valstybėms kandidatėms vienodas sąlygas suteikianti ES finansavimo perspektyva sudarys tinkamas išankstines sąlygas sėkmingai plėtoti ES, ir Lietuva galės sparčiai rengtis narystei ES.

1.1.3. Pasirengimo narystei ir narystės ES poveikio įvertinimas

Lietuvos pasirengimas narystei ir pati narystė ES remiasi vertybiniais sprendimais ir racionaliais integracijos į ES naudos ir sąnaudų įvertinimais. Iki šiol atlikti Lietuvos ir kitų VRE šalių kandidačių integracijos į ES tyrimai ir narystės ES poveikį dabartinėms valstybėms narėms apibendrinančios studijos leidžia teigti, kad tiek pats narystės ES faktas, tiek perimama ir įgyvendinama ES teisė, lygiagrečiai vykstantis struktūrinių reformų procesas turėtų teigiamai paveikti Lietuvos politinę ir ekonominę plėtrą, kuri sietina su didesniu Lietuvos piliečių ir valstybės saugumu, stabilumu ir didesnėmis ekonominės, socialinėmis, kultūros plėtros galimybėmis. Teigiamą poveikį turi ir turės techninė ir finansinė ES pagalba, kuri turėtų gerokai padidėti per artimiausius trejus metus ir įstojus į ES.

ES teisės perkėlimo ir įgyvendinimo poveikio vertinimai rodo, kad konkretų pasirengimo narystei ES procesą tiksliausia būtų vertinti kaip investiciją į ūkio ir valstybės valdymo modernizavimą. Pasirengimas narystei ES vidutiniu laikotarpiu yra susijęs su neišvengiamomis prisitaikymo išlaidomis, kurių nauda daugeliu atvejų išryškės ilgainiui. Prisitaikymo išlaidos susijusios su skirtingu ekonominio išsivystymo lygiu ES ir Lietuvoje, taip pat su viešosios politikos procesų ir struktūrų skirtumais.

Pasirengimo narystei ES metu Lietuvoje vykstančios reformos, ES teisės perėmimas bus naudingas daugeliui Lietuvos piliečių (ypač – vartotojams ir į ES eksportuojantiems bei iš ES importuojantiems ekonomikos subjektams). Tiesioginį teigiamą poveikį turėtų ypač pajusti prekinis žemės ūkis ir vietos gamintojai, kurių produkcija konkuruoja su produkcija, įvežama iš trečiųjų šalių.

Lietuvos pasirengimo narystei ES padariniai apima viešojo administravimo racionalizavimą, pagyvėjusią konkurenciją ir spartesnį ekonominės veiklos perskirstymą pramonėje ir žemės ūkyje, vidaus rinkoje parduodamų produktų kokybės gerėjimą. Pastarąjį veiksnį, matyt, lydės ir šioks toks bendras kainų didėjimas. Prisitaikymo proceso sėkmės sąlyga yra spartesnė smulkaus verslo ir paslaugų sektorių plėtra.

Kitas pasirengimo narystei ES aspektas – tai visuomenės jautrumas prisitaikymo pokyčiams. Visuomenės jautrumą gali sąlygoti ir bendras ES teisės aktų poveikis gerinant gyvenimo kokybę (tobulinant aplinkosaugos standartus, stiprinant vartotojų ir socialinę apsaugą) ir poveikis atskiroms gerai organizuotoms visuomenės grupėms (didinant pramonės prekių ir žemės ūkio produktų kokybės reikalavimus).

1.1.4. Bendrosios pasirengimo narystei ES problemos

Lietuvos pasirengimo narystei ES sėkmę nulemia vidiniai ir išoriniai integracijos politikos veiksniai. ES pasirengimas priimti naująsias nares yra svarbiausias išorinis veiksnys, kuris darys įtaką plėtros proceso pradžiai. Lietuva palaiko išsamią ir veiksmingą ES institucijų ir sprendimų priėmimo mechanizmų reformą, kuri įgalintų kokybinę ES plėtrą ir užtikrintų regiono stabilumą, suderintų šalių narių ekonominę pažangą, leistų atskiroms narėms suderinti sunkiai įveikiamų problemų sprendimus, o ES institucijas paverstų geriau suprantamomis ir lengviau pasiekiamomis šalių narių piliečiams.

Plėtrai rengiasi visa ES, tačiau ir kiekviena šalis kandidatė turi gerai pasirengti šalies viduje – perimti ir įgyvendinti daugelį ES teisės aktų, baigti struktūrines reformas. Siekiant šių tikslų, reikia efektyviau priimti su Europos integracija susijusius sprendimus, užtikrinti nuoseklią jų įgyvendinimo kontrolę ir atskirų teisės aktų įgyvendinimui reikalingų lėšų paskirstymą. Tai Lietuvos viešojo administravimo prisitaikymo ES sprendimų įgyvendinimo kontrolei ir šalies nacionalinio intereso atstovauti ES institucijose uždavinys.

Vien efektyvaus ES teisės normų perkėlimo ir jų įgyvendinimo kontrolės mechanizmo nepakanka Lietuvos piliečių paramai užtikrinti. ES teisės normos ir jų įgyvendinimas turi būti skaidrūs, paremti nuosekliu skleidžiamos informacijos pagrindimu ir išaiškinimu. Tik aiški ir pagrįsta, į nacionalinius Lietuvos interesus orientuota valstybės pozicija lems objektyviai pagrįstą Lietuvos piliečių apsisprendimą dėl narystės ES.

1.2. Pasirengimo narystei ES gairės

Europos viršūnių Tarybose Kopenhagoje ir Madride suformuluoti narystės ES kriterijai, detalizuoti Stojimo partnerystės prioritetais, ir Lietuvos narystės ES pradžios tikslinė data, atitinkanti Lietuvos pasirengimo narystei ES galimybes, yra pagrindinės Lietuvos pasirengimo narystei ES gairės.

1.2.1. Narystės ES kriterijai

1993 metų liepos mėnesį Europos viršūnių Taryboje Kopenhagoje ES pateikė pagrindinius politinius ir ekonominius narystės ES kriterijus. Tai funkcionuojančios demokratinės institucijos, teisės viršenybė, žmogaus teisių apsauga ir pagarba tautinėms mažumos, funkcionuojanti rinkos ekonomika, gebėjimas atsispirti konkurenciniam spaudimui ir įgyvendinti ES keliamus reikalavimus kartu prisijungiant prie ekonominės ir pinigų sąjungos. ES taip pat yra iškėlusi vieną reikalavimą sau – būti pasirengusiai priimti naujas nares ir nesulėtinti ES integracijos. 1995 metais Europos viršūnių Taryboje Madride buvo nurodytas papildomas narystės ES kriterijus – administraciniai pajėgumai įgyvendinti ES reikalavimus. 1997 metais Europos Komisijai pateikus nuomonę apie šalių kandidačių pasirengimą narystei ES, buvo įvestas naujas pasirengimo valdymo instrumentas – Stojimo partnerystė, kuria ES kiekvienai kandidatei pateikė vidutinės trukmės ir trumpalaikes priemones bendriesiems narystės ES kriterijams nustatyti ir tinkamai pasirengti narystei ES. Lietuva, kaip ir kitos šalys kandidatės, Stojimo partnerystės pagrindu parengė dokumentą, kuriame suplanuota, kaip įgyvendinti prioritetus, – tai Lietuvos pasirengimo narystei ES programa.

1.2.2. Lietuvos narystės ES pradžios tikslinė data

2000 m. vasario 15 d., pradėdama derybas dėl narystės ES, Lietuva paskelbė, kad nuo 2004 metų bus pasirengusi narystei ES. Ši derybų data atitinka Lietuvos ir ES galimybes ir suteikia papildomą motyvą Lietuvai mobilizuoti jėgas vidaus pasirengimui. Lietuvos pasirengimo narystei ES programa numato, kad 2003 metų pabaigoje Lietuva bus perkėlusi ir pasirengusi įgyvendinti visus ES teisės aktus, išskyrus tuos, kurių įgyvendinimui bus prašoma pereinamųjų laikotarpių.

Lietuvos tikslas iki 2004 metų pasirengti narystei ES bus įgyvendintas tik paspartinus ES teisės aktų perkėlimo, juos įgyvendinančių institucijų kūrimo ir struktūrinių reformų eigą.

1.2.3. Lietuvos derybų dėl narystės ES gairės

Lietuva derasi dėl narystės ES, suvokdama, kad turi visiškai pritarti, priimti ir įgyvendinti ES ACQUIS. Tačiau perimant ES teisės aktus ir įsipareigojant juos įgyvendinti iki narystės datos kai kuriose srityse gali prireikti techninių adaptacijų, pereinamųjų laikotarpių ar net išimčių. Pasirengimo narystei ES darbų sparta Lietuvoje ir ES sprendimai leidžia tikėtis, kad derybas bus įmanoma baigti 2002 metais. Lietuva taip pat pritaria Europos viršūnių Tarybos Helsinkyje ES priimtam sprendimui šalių kandidačių pažangą derybų metu vertinti individualiai pagal kiekvienos nuopelnus.

Derybos dėl narystės ES yra motyvas Lietuvos valstybės institucijoms siekti kokybinės pažangos ir tuo spartina reformas. Vykstant deryboms dėl narystės ES, pereinamieji laikotarpiai gali praversti perkeliant ir įgyvendinant ES teisės aktus (ar atskiras jų nuostatas), kuriems reikia daug investicijų. Net kai kurioms su vidaus rinka susijusioms ES teisės nuostatoms įgyvendinti taip pat gali prireikti didesnių finansinių išteklių. Daugiausia investicijų reikės aplinkos, transporto, energetikos ir žemės ūkio sektorių teisės aktų suderinimui su ES teisės normomis.

Ar reikia pereinamųjų laikotarpių, bus svarstoma atsižvelgiant ir į Lietuvos visuomenės ar pavienių jos grupių jautrumą kurio nors ES teisės akto perkėlimui ir įgyvendinimui bei į perkeliamų ES teisės aktų poveikį įmonių ar sektorių konkurencingumui. Lietuvos prašymai nustatyti pereinamuosius laikotarpius yra ir bus grindžiami socialine ekonomine konkrečių ES teisės aktų poveikio analize ir realiais ACQUIS perkėlimo ir įgyvendinimo planais. Derybomis bus siekiama optimalaus rezultato, kuris atitiktų Lietuvos nacionalinius interesus ir kartu garantuotų pakankamą derybų pagreitį.

1.2.4. Pasirengimo narystei ES pagrindų tikslas ir uždaviniai

Svarbiausias Lietuvos pasirengimo narystei ES pagrindų tikslas – užtikrinti, kad Lietuva sėkmingai ir laiku įstotų į ES. Tai reiškia, kad Lietuvos tikslas – ne tik tapti ES nare, bet ir gauti garantijas, kad pasirengimas narystei ir pati narystė ES padės tenkinti Lietuvos nacionalinius interesus.

Pasirengimas narystei ES neatskiriamas nuo bendros Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės pažangos, todėl sėkmingai Lietuvos narystei ES bus pasirengta ir narystė bus sėkmingai įgyvendinta išsprendus šiuos uždavinius:

išlaikyti politinį, socialinį ir makroekonominį stabilumą konsoliduojant demokratiją ir rinkos ekonomiką;

padidinti Lietuvos ūkio subjektų konkurencingumą ir tuo sudaryti sąlygas stiprinti ekonomiką, kad būtų priartėta prie ES narių ekonomikos išsivystymo lygio tęsiant struktūrines ekonomikos reformas;

nuosekliai prisitaikyti prie ES normų ir principų, derinant nacionalinę teisę ir užtikrinant jos veikimą;

išanalizuoti, kaip funkcionuoja Lietuvos viešojo administravimo ir pasirengimo narystei ES valdymo sistema, užtikrinanti sklandų Lietuvos pasirengimą narystei ES.

2. LIETUVOS PASIRENGIMO NARYSTEI Europos Sąjungoje IŠANKSTINĖS SĄLYGOS IR INSTRUMENTAI

Ar Lietuva laiku ir tinkamai pasirengs spręsti narystei ES pagrindų keliamus uždavinius, priklausys nuo veiksmingo pasirengimo narystei ES valdymo ir visuomenės paramos Vyriausybei, jos vykdomoms reformoms. Veiksmingas pasirengimo narystei ES valdymas galimas optimizavus esamą valdymo sistemą (t. y. sukūrus integruotą pasirengimo narystei ES finansinių, žmonių ir programinių išteklių valdymą), o tinkama visuomenės parama galima tik tuomet, jeigu valstybės institucijos teikia objektyvią informaciją ir toliau plečia dialogą, skaidrina valstybės politiką.

2.1. Pasirengimo narystei ES valdymas

Po 1999 metų Helsinkio Europos viršūnių Taryboje priimto sprendimo kiekvieną šalį, siekiančią narystės ES, vertinti pagal individualius laimėjimus ir derybų dėl narystės pradžią, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybei nurodžius datą, iki kurios ji baigs pasirengti narystei ES (įskaitant ES teisės perkėlimą ir reikiamas struktūrines reformas), Lietuvos vidaus pasirengimas narystei ES turi paspartėti. Spartesnis Lietuvos pasirengimas narystei ES bus įmanomas tik optimizavus pasirengimo narystei ES valdymą.

2.1.1. Dabartinė pasirengimo narystei ES valdymo sistema

Svarbi pasirengimo narystei ES sąlyga yra efektyvus šio proceso valdymas. Lietuvos pasirengimo narystei ES valdymo sistemą sudaro atitinkamas institucijų tinklas ir pasirengimo narystei instrumentų visuma. Ši sistema yra pakankamai išplėtota struktūriškai, tačiau būtina pasirūpinti jos darna.

Pasirengimo narystei ES instrumentų visumos pagrindą sudaro Lietuvos pasirengimo narystei ES programa, kuri rengiama nuo 1998 metų. Ji sieja horizontalias (būdingas kelioms ministerijoms) ir sektorių programas, kuriomis planuojamas pasirengimo narystei ES procesas.

Institucinį pasirengimo narystei ES pagrindą sudaro vientisa Lietuvos institucijų sistema, kuria realizuojami Lietuvos pasirengimo narystei ES planavimas ir priežiūra. Europos integracijos institucijos kūrėsi rengiantis pasirašyti Europos sutartį ir žymėjo naują Lietuvos pasirengimo narystei ES etapą – pasirengimas narystei ES tapo ne tik užsienio, bet ir vidaus politikos objektu. Vyriausybės lygmeniu šios sistemos pagrindas – tai 1995 metais sudaryta Vyriausybinė Europos integracijos komisija (toliau – VEIK), kuriai pirmininkauja Ministras Pirmininkas. Dabar ją sudaro Ministras Pirmininkas, 11 ministrų, vyriausiasis derybininkas derybose su ES ir Europos komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius. VEIK svarsto ir priima politiškai įpareigojančius sprendimus pagrindiniais Europos integracijos klausimais. VEIK sekretoriato vaidmenį atlieka ir vidinius pasirengimo narystei ES darbus koordinuoja Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, įsteigtas 1998 metais reorganizavus Europos reikalų ministeriją. Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atlieka Lietuvos Respublikos įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių projektų atitikimo ES teisės normas analizę ir teikia Seimui, Vyriausybei, taip pat ministerijoms ir Vyriausybės įstaigoms išvadas dėl šio atitikimo. 1995 metais buvo įsteigti ir Europos integracijos padaliniai pagrindinėse ministerijose ir valstybės įstaigose. Jie koordinuoja pasirengimo narystei darbus ministerijų viduje. 2000 metais pradėjus derybas dėl narystės ES, buvo sudaryta derybų dėl narystės ES delegacija, o Respublikos Prezidentas paskyrė vyriausiąjį derybininką. Derybų delegacijos sekretoriato funkcijas atlieka Užsienio reikalų ministerijos Europos integracijos departamentas, kuris taip pat koordinuoja Europos sutarties įgyvendinimą.

Parlamento lygmeniu veikia 1997 metais įsteigtas Seimo Europos reikalų komitetas, pakeitęs 1995 metais įsteigtą Užsienio reikalų komiteto Europos reikalų pakomitetį. Šis komitetas vykdo vykdomosios valdžios veiksmų rengiantis narystei ES parlamentinę kontrolę.

2.1.2. Pasirengimo narystei ES valdymo sistemos optimizavimo kryptys

Lietuvos Europos integracijos institucijų sistema nuo 1995 metų evoliucionavo atspindėdama esminį pasirengimo narystei ES pobūdžio kitimą – iš užsienio politikos jis tapo vidaus politikos dalimi. Tęsiant šį procesą ir užtikrinant pasirengimo narystei ES efektyvumą bei spartą, būtina toliau modernizuoti pasirengimo narystei ES valdymo sistemą. Ji turėtų sukurti išankstines sąlygas laiku ir tinkamai vykdyti pasirengimo narystei ES darbus iki Vyriausybės nustatytos pasirengimo narystei ES darbų pabaigos datos – 2004 m. sausio 1 dienos.

Apibendrinant Lietuvos pasirengimo narystei ES patirtį, galima teigti, kad opiausia pasirengimo narystei valdymo problema – nepakankamas šios valdymo sistemos ryšys su bendra viešojo valdymo sistema. Pasirengimas narystei faktiškai dažnai organizuojamas kaip tam tikras sektorių darbas ir iki šiol netapo integralia viešosios valdymo sistemos dalimi.

Ši problema bus sprendžiama ir pasirengimo narystei ES valdymo sistema bus reformuojama dviem kryptimis. Pirmiausia pasirengimo narystei ES valdymas (įskaitant darbų planavimą, jų įgyvendinimą ir priežiūrą) turi tapti neatskiriama viešųjų sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo sistemos dalimi. Tačiau daugeliu parametrų dabartinė pasirengimo narystei ES valdymo sistema yra pažangesnė už bendrą viešojo valdymo sistemą (nes pasižymi tobulesniu planavimu, pažangesne įgyvendinimo priežiūra, pradėjusia veikti reguliavimo pokyčių vertinimo sistema), todėl pasirengimo narystei ES integravimas į bendrą viešojo valdymo sistemą yra tiesiogiai susijęs su viešojo administravimo sistemos reforma, orientuota į pasirengimo narystei ES poreikius.

Pastaroji reforma siejama su Vyriausybės lygmeniu vykdoma strateginio planavimo ir biudžeto formavimo reforma, kurios tikslas – aiškus susiejimas Vyriausybės institucijų veiklos su Vyriausybės strateginiais prioritetais (tarp kurių yra ir pasirengimas narystei ES) ir finansinių išteklių ribojamomis galimybėmis, kartu garantuojant priimamų sprendimų kokybę ir skaidrumą. Pagrindinis šios reformos elementas yra nuoseklus planavimo ir biudžeto formavimo ciklas, susidedantis iš planavimo, programavimo, biudžeto sudarymo, monitoringo ir programų rezultatų vertinimo. Jo metu, atsižvelgiant į Vyriausybės strateginius prioritetus bei finansinę ekonominę perspektyvą, Vyriausybės institucijos rengia savo strateginės veiklos planus, programas ir biudžeto programų sąmatų projektus.

Modernizuojant pasirengimo narystei ES valdymo sistemą ir viešąjį administravimą, numatoma toliau nuosekliai diegti strateginio planavimo sistemą, pasirengimo narystei ES instrumentus nuosekliai integruoti į strateginio planavimo sistemą, plėtoti horizontalaus planavimo elementus, strateginio planavimo principus taikyti teisės kūrimui ir institucijų plėtrai.

2.2. Visuomenės parama

Siekiant visuomenės paramos, informuoti ją integracijos į ES klausimais tampa neišvengiama būtinybe. Platesnis sutarimas visuomenėje dėl Lietuvos pastangų integruotis į ES bus pasiektas tik atviromis diskusijomis, teikiant visuomenei objektyvią informaciją apie narystės ES naudą ir su tuo susijusias išlaidas. Susitarimą dėl narystės ES bus galima išlaikyti dviem pagrindinėmis priemonėmis: pasirengimą narystei ES vykdyti pasitelkus visuomenei suprantamą skaidrią politiką ir stiprinti valstybės institucijų bendravimą su visuomene.

2.2.1. Visuomenės informavimas

Visuomenė informuojama remiantis 1999 m. balandžio 6 d. patvirtinta Visuomenės informavimo ir švietimo rengiantis narystei ES strategija. Strategijoje pateikiami pagrindiniai visuomenės informavimo tikslai ir apibrėžiami informavimo principai. Strategiją įgyvendina ir įgyvendinimo priežiūrą vykdo Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Visuomenės informavimo ir švietimo strategijos pagrindinis tikslas yra pristatyti ir argumentuotai paaiškinti integracijos į ES proceso svarbiausius aspektus ir išsamiai supažindinti visuomenę su Vyriausybės pozicija siekiant narystės ES. Šiuo atveju visoms visuomenės grupėms sudaroma galimybė išsamiai susipažinti su integracijos į ES eiga, su ES veiklos principais ir su Vyriausybės pozicija siekiant narystės ES.

Visuomenės informavimas turi remtis nuosekliu Lietuvos pasirengimo narystei ES pristatymu ir argumentuotu pasirengimo svarbiausių aspektų paaiškinimu, būtina objektyviai aiškinti apie Lietuvos narystės ES naudą ir su tuo susijusias išlaidas, narystės poveikį Lietuvos gyventojams, taip pat teikti informaciją apie paskutinių ES plėtros bangų valstybių ir šalių kandidačių integracijos patirtį, ES politikos ir institucijų veiklą.

Visuomenės informavimas skirstomas į etapus atsižvelgiant į tai, kaip rutuliojasi šalies integracijos į ES procesas, ir į skirtingus visuomenės informacijos poreikius. Yra šie etapai: laikotarpis iki derybų, derybos, referendumas, stojimo laikotarpis ir laikotarpis po stojimo. Derybų dėl narystės ES eiga, vykstanti Lietuvos ūkio pertvarka, Europos Komisijos priimta komunikacijos strategija plėtros klausimais sudaro išankstines sąlygas formuoti naują visuomenės informavimo apie Lietuvos integraciją į ES etapą. Naujasis etapas patikslina informavimo strategijos turinį. Dabar rengiama nauja Visuomenės informavimo ir švietimo rengiantis narystei ES strategijos redakcija.

Visuomenės informavimas remiasi sukurta valstybinių institucijų informavimo bendradarbiavimo sistema. Ši sistema taip pat skatina dalyvauti ir kitus informacijos sklaidos šaltinius ir kanalus. Visuomenė informuojama atsižvelgiant į Visuomenės informavimo ir švietimo rengiantis narystei ES strategijoje iškeltus tikslus ir principus, visuomenės poreikius, aktualijas. Ypač daug dėmesio skiriama šioms penkioms prioritetinėms visuomenės grupėms: žiniasklaidai, visuomenės nuomonės formuotojams, jaunimui ir jaunimui darančioms įtaką interesų grupėms, neapsisprendusiems dėl narystės ir euroskeptikams. Pagrindiniai informacijos šaltiniai, kuriais remiamasi įgyvendinant strategijoje nurodytus tikslus, yra valstybinės institucijos, centrinė ir regioninė žiniasklaida, Europos informacijos centrai, bibliotekos, nevyriausybinės organizacijos, privataus sektoriaus organizacijos.

Kad šalies visuomenė geriau ir kryptingiau būtų informuojama apie Lietuvos integraciją į ES, siekiama efektyviai koordinuoti valstybinių institucijų teikiamą informaciją apie šalies integraciją į ES, sukurti bendradarbiavimo sistemą, kuri yra koordinuotos ir drausmingos informavimo veiklos sąlyga. Visuomenės parama labai priklausys ir nuo to, ar nevyriausybinės organizacijos aktyviai skleis su pasirengimu narystei ES susijusią informaciją. Koordinuoto informavimo apie Lietuvos integraciją į ES nebuvimas verčia piliečius abejoti Lietuvos integracijos į ES visuotinumu ir būtinybe, silpnina pritarimą šiam procesui. Todėl naujajame visuomenės informavimo etape bus stiprinama valstybinių institucijų informavimo sistema, siekiama koordinacijos ir drausmės.

2.2.2. Skaidrios viešosios politikos formavimas

Visuomenės informavimas yra svarbi, bet ne vienintelė priemonė, padedanti siekti politinio sutarimo. Ne mažiau svarbu formuoti skaidrią viešąją politiką, susijusią su pasirengimu narystei ES, derinti jos turinį ir formą su suinteresuotomis visuomenės grupėmis.

Pasirengimo narystei ES politikos skaidrumą garantuoja nuoseklus ilgalaikis pasirengimo narystei ES darbų planavimas Lietuvos pasirengimo narystei ES programoje. Prie skaidrumo užtikrinimo prisidės ir Vyriausybės lygmeniu diegiama strateginio planavimo sistema.

Pasirengimo narystei ES politikos turinio ir formos derinimas su įvairiomis interesų grupėmis bus plėtojamas toliau diegiant reguliavimo poveikio įvertinimo sistemą, kurios esmė – įvertinti grupių, kurių interesus paveikia priimami sprendimai, nuomonę, trumpalaikes ir ilgalaikes sprendimų sąnaudas.

2.3. Pasirengimo narystei ES instrumentai

Lietuvos pasirengimo narystei ES valdymo gerinimo, skaidrios viešosios politikos užtikrinimo ir visuomenės informavimo priemonės yra glaudžiai susijusios tarpusavyje, jos tiesiogiai atsispindi pasirengimo narystei ES programiniuose ir finansiniuose instrumentuose.

2.3.1. Pasirengimo narystei ES programiniai instrumentai

Lietuvos pasirengimo narystei ES programa užtikrina vientisą Lietuvos pasirengimo narystei ES programinių instrumentų – t. y. teisės perkėlimo, įgyvendinimo, teisinės kontrolės priemonių vykdymo ir su tuo susijusių administracinių gebėjimų stiprinimo – planavimą, organizavimą, kontrolę ir vertinimą.

Teisinės kontrolės stiprinimas numatytas teisinės sistemos reformos metmenyse ir teisėjų mokymo strategijoje, jis savo ruožtu sustiprina pasirengimo narystei ES valdymą. Teisinės sistemos reforma įgyvendinama laipsniškai, dviem etapais. Pirmajame – pereinamajame – etape formuojami reformos teisiniai pamatai, rengiami specialistai, renkami darbuotojai, kuriama būtina finansinė-ūkinė ir materialinė bazė. Antrajame etape pradeda normaliai funkcionuoti pertvarkytos teisinės ir sukurtos naujos institucijos. Tolesnė teisinės sistemos reforma bus vykdoma remiantis tęstinumo ir perimamumo principais, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos ir Europos Tarybos reikalavimus ir rekomendacijas.

Administracinių gebėjimų stiprinimas, numatytas Lietuvos valstybės tarnautojų pasirengimo narystei ES mokymo kryptyse, tiesiogiai prisideda prie integracijos į ES valdymo gerinimo ir skaidrios viešosios politikos formavimo. Tarnautojų mokymo kryptys numato: (1) parengti valstybėms tarnautojų pradinio mokymo apie ES programą ir valstybės tarnautojų mokymo poreikiams pritaikytą metodinę medžiagą, (2) mokyti centrinio valstybės valdymo institucijose dirbančius ir už Europos integracijos reikalus atsakingus teisininkus, (3) mokyti derybų grupių vadovus ir aukšto rango pareigūnus.

Valstybinio sektoriaus vidaus kontrolės diegimo programa siekia įgyvendinti kompleksą priemonių, kurių reikia vidaus audito sistemai valstybės institucijose, įstaigose ir valstybės įmonėse įdiegti. Kompleksą sudaro kelios priemonių grupės: (1) teisės pagrindai (tam skirtas programos skyrius „Teisės aktų projektų parengimas“), (2) metodiniai nurodymai (vidaus audito standartai, vidaus audito vadovas) ir (3) organizacinės priemonės (vidaus audito struktūrų kūrimas ar jau veikiančių pertvarkymas, darbuotojų mokymas).

Visuomenės informavimo ir švietimo rengiantis narystei ES strategija visuomenės informavimu tiesiogiai prisideda prie viešosios politikos skaidrumo, skatina atviras ir informatyvias diskusijas. Informacijos apie Lietuvos laimėjimus siekiant narystės ES programa šalių ES narių vyriausybėms pateikia išsamią informaciją apie pasirengimo narystei ES pažangą ir kartu prisideda prie viešosios politikos skaidrumo ir veiklos informatyvumo užtikrinimo. Svarbus vaidmuo tenka ir Europos Komisijos informacijos apie ES plėtrą strategijai, kuri visuomenei suteikia tiesioginę informaciją apie ES institucijų, šalių narių ir kandidačių veiklą rengiantis ES plėtrai.

Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į ES kontekste nustato šalies ekonominės politikos prioritetus ir vienija į darnią visumą bendrosios rinkos priežiūros, sektorių politikos, investicijų pritraukimo ir eksporto skatinimo priemones.

Rengiantis integracijai į ES vidaus rinką vykdomos atitinkamos programos. Lietuvos įsijungimo į ES vidaus rinką programa siekiama į ekonominės integracijos procesus įtraukti kuo daugiau rinkos dalyvių, palaikyti su jais nepertraukiamą dialogą ir tuo prisidėti prie visuomenės verslo grupių nuolatinio informavimo ir viešosios politikos skaidrumo užtikrinimo. Tuo tarpu smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programa sudaro palankesnes sąlygas smulkiems ir vidutiniams rinkos dalyviams. Rinkos priežiūros sistemos programa stiprina rinkos priežiūros administravimo sistemą, vykdo atskirų priežiūros institucijų reformą. Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programa skirta teisingam, proporcingam, konkurenciją skatinančiam, suderintam su ES teisės reikalavimais mokesčių paskirstymui Lietuvoje įdiegti. Vartotojų teisių apsaugos programa stiprina produktų kokybės priežiūrą ir prisideda prie vartotojų visuomenės švietimo. Rinkos reguliavimo ir eksporto skatinimo programa skirta Lietuvos ekonominei plėtrai skatinti, eksporto galimybėms gerinti ir bendrajam šalies nacionaliniam produktui didinti.

Rengiantis narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, vykdomos pinigų politikos, institucinės plėtros programos. Jose laikomasi nuoseklios pinigų politikos, jomis siekiama įgyvendinti institucijų stiprinimo priemones ir užtikrinti bendrąjį finansinį stabilumą.

Rengiantis narystei ES, toliau plėtojama sektorių politika, pagal kurią vykdomos žemės ūkio (kaimo plėtra, maisto produktų rinkos reguliavimas, struktūrinės reformos, eksporto skatinimas), energetikos, aplinkos ir transporto (aplinkos apsauga, transporto tinklų plėtra, efektyvus energijos panaudojimas, struktūrinė parama), pramonės (įmonių konkurencingumo, inovacijų didinimas), socialinės apsaugos (profesinė sauga, užimtumo skatinimas), regioninės plėtros (socialinė ir ekonominė regionų plėtra, struktūrinių fondų administravimas), teisingumo ir vidaus reikalų (išorinių sienų apsauga, migracija, vizų politika, policijos bendradarbiavimas), muitinės veiklos stiprinimo ir kitos plėtros programos. Kiekvienoje iš jų numatytos kvalifikacijos kėlimo, institucijų stiprinimo priemonės, kurios prisideda prie bendrojo pasirengimo narystei ES valdymo kokybės gerinimo.

Tiesioginių užsienio investicijų skatinimo programa, mažindama administracinius barjerus investuotojams, siekia išlaikyti užsienio (ir vidaus) investicijoms palankią aplinką ir tuo pritraukti daugiau kapitalo iš užsienio šalies ūkio restruktūrizavimui ir modernizavimui.

2.3.2. Pasirengimo narystei ES finansiniai instrumentai

1997 metų gruodžio mėnesį Europos viršūnių Taryboje Liuksemburge buvo pritarta Europos Komisijos pasiūlymams dėl pasirengimo ES plėtrai darbų efektyvinimo įgyvendinant programą „Darbotvarkė – 2000“, kurioje siūloma panaudoti Stojimo partnerystės mechanizmą, šalims kandidatėms teikti tiek finansinę, tiek techninę pagalbą.

Lietuva dalyvauja PHARE (liet. techninės ir finansinės šalių donorių paramos šalims kandidatėms fondas) programoje nuo 1991 metų. Paramos sutartis tarp Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės pasirašyta 1991 metų gruodžio mėnesį ir ratifikuota 1995 metais. Iš viso 1991-1999 metais per PHARE programą Lietuvai skirta apie 342 mln. eurų.

Svarbiausias PHARE programos tikslas – padėti valstybėms kandidatėms pasirengti narystei ES, daugiausia dėmesio skiriant prioritetų, išdėstytų Stojimo partnerystėje, LPNP, derybinėse pozicijose, įgyvendinimui. PHARE programos lėšos paskirstomos taip:

institucijų plėtrai (30 procentų lėšų): (1) demokratinių institucijų ir teisinės valstybės stiprinimui, (2) valstybės valdymo, t. y. reguliavimo struktūrų, stiprinimui, reikiamų institucijų ir darbuotojų gebėjimų ugdymui siekiant perimti ir įgyvendinti acquis communautaire;

investicijoms į ACQUIS (70 procentų lėšų): (1) ekonominei ir socialinei sanglaudai ir struktūrinei reformai, (2) Bendrijos normų laikymuisi (ypač – aplinkos apsaugos, žemės ūkio, pramonės, transporto, telekomunikacijų srityse) ir (3) smulkaus ir vidutinio verslo įmonių plėtrai.

Pasirašius Europos sutartį, asocijuotoms šalims (iš jų ir Lietuvai) suteikta galimybė dalyvauti Europos Sąjungos programose. Lietuva pilnateisės narės teisėmis dalyvauja šiose programose: „Leonardo da Vinci“, „Socrates“, „Jaunimas Europai“, „Save II“, „Priklausomybė nuo narkotikų“, „AIDS“, „Lygios galimybės moterims ir vyrams“, „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bei demonstravimo programa“, taip pat 3-iojoje daugiametėje programoje smulkiam ir vidutiniam verslui remti. Lietuva rengiasi dalyvauti ir programose „Kultūra – 2000“, „Muitinė – 2000“, taip pat antrosios kartos švietimo programose („Leonardo da Vinci“, „Socrates“, „Jaunimas“).

Nuo 1998 metų Europos Komisija, didindama techninę paramą institucijų plėtrai, inicijavo „Dvynių“ (angl. twinning) PHARE paprogramę (toliau vadinama – „Dvynių“ paprogramė). Jos tikslas – padėti šalims kandidatėms sustiprinti ES reikalavimus perkeliančių institucijų administravimo kokybę. „Dvynių“ paprogramė vykdoma per dvišalę pagalbą „giminiuojantis“ su ES šalių narių institucijomis. Įgyvendinant jos projektus, pritaikoma ES šalių narių valdymo institucijų sukaupta patirtis ir profesiniai įgūdžiai.

Nuo 2000 metų jau esamas PHARE paprogrames papildo du struktūrinių fondų instrumentai: SAPARD – žemės ūkio ir kaimo plėtrai remti ir ISPA – investicijoms į infrastruktūrą transporto ir aplinkos apsaugos srityse remti. 2000-2006 metais kasmet Lietuvai numatoma skirti per PHARE maždaug 43 mln. eurų, ISPA – maždaug 50 mln. eurų, SAPARD – maždaug 30 mln. eurų.

PHARE techninę pagalbą koordinuoja Daugiašalės ir dvišalės techninės pagalbos koordinavimo komisija, sudaryta iš ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų atstovų. Sekretoriato funkcijas atlieka Užsienio reikalų ministerija. Užsienio reikalų ministras yra nacionalinis pagalbos koordinatorius. Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra atsakingas už „Dvynių“ paprogramės dalies institucijų plėtrai koordinavimą ir jos administravimą. Už ISPA projektų rengimą ir administravimą atsakingos Aplinkos ir Susisiekimo ministerijos, o šiuos darbus koordinuoja Užsienio reikalų ministerija. Už pasirengimą SAPARD ir kaimo plėtros plano parengimą atsakingas Žemės ir maisto ūkio integracijos į ES departamentas prie Žemės ūkio ministerijos. Prie Žemės ūkio ministerijos įkurta Nacionalinė mokėjimų agentūra atsakinga už šio plano įgyvendinimą ir ES paramos, skirtos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, administravimą.

Kad racionaliai būtų panaudotos pagalbos lėšos, tinkamai būtų pasirengta prisiimti narystės įsipareigojimus ir valdyti struktūrinius fondus, būtina ugdyti administracinius ir institucinius gebėjimus, plėtoti struktūras ir sukurti finansavimo mechanizmą. 1997 metais Europos Komisijai patvirtinus 1998-2000 metų PHARE programos gaires, buvo įvestas papildomo finansavimo principas (t. y. visiems investiciniams projektams turi būti skirtas 25 procentų papildomas finansavimas iš Lietuvos nacionalinių šaltinių). Reikėtų pereiti prie struktūrinių fondų programavimo principų, kai Bendrijos finansavimas papildo nacionalinį finansavimą.

3. LIETUVOS PASIRENGIMO NARYSTEI Europos Sąjungoje PRIORITETAI

pasirengimo narystei ES darbai planuojami atsižvelgiant į viso ACQUIS perėmimą ir įgyvendinimą. Tai reiškia, kad pasirengimas narystei vyksta ir vyks visose su ACQUIS susijusiose srityse. Tačiau stokojama išteklių, todėl pagal Stojimo partnerystės principus nustatomi šie svarbiausieji du horizontalūs prioritetai:

vidaus rinkos ACQUIS perėmimas ir įgyvendinimas stiprinant atitinkamas institucijas (čia daugiausia dėmesio bus skiriama ACQUIS perėmimui ir įgyvendinimui laisvo prekių judėjimo, valstybės pagalbos kontrolės, viešojo pirkimo, intelektualinės nuosavybės apsaugos (ypač – institucinės plėtros prasme), duomenų apsaugos, laisvo asmenų judėjimo, mokesčių, vartotojų apsaugos ir muitinės srityse);

institucinė plėtra (čia daugiausia dėmesio bus skiriama svarbiausioms (horizontalioms) prioritetų sritims – tokioms kaip nuoseklus strateginio planavimo principų diegimas viešojoje politikoje apskritai ir biudžeto formavime konkrečiai, tolesnei struktūrinei viešojo valdymo reformai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimui, gebėjimų formuoti ir įgyvendinti regioninę politiką, administruoti ES stojimo paramos programas plėtrai, valstybės institucijų finansų kontrolės užtikrinimui, valstybės tarnautojų mokymui ir kvalifikacijos kėlimui).

Lietuvos pasirengimo narystei ES pagrinduose pateikiami prioritetai, orientuoti į politinį ir makroekonominį stabilumą, tolydžią plėtrą, gyvenimo kokybės gerinimą, sėkmingą ūkio restruktūrizavimą ir konkurencinių gebėjimų didinimą.

3.1. Stabilumas, saugumas ir tolydi plėtra

Pagrindinis Vyriausybės politiką apibrėžiantis principas yra valstybės politinio ir ekonominio stabilumo, saugumo ir tolydžios plėtros išlaikymas. Dėl to prioritetas yra teikiamas tiems sektoriams ir priemonėms, kurie yra ypač svarbūs valstybės stabilumui, saugumui ir tolydžiai plėtrai palaikyti bei stiprinti. Tai yra bendra sėkmingo Lietuvos pasirengimo narystei ES ir konkreti ACQUIS perkėlimo sąlyga. Lietuvos valstybės ir jos piliečių stabilumo, saugumo ir tolydžios plėtros siekis apima keturis aspektus: politinį saugumą ir stabilumą, makroekonominį stabilumą, socialinį stabilumą, tolydžią plėtrą.

3.1.1. Politinis saugumas ir stabilumas

Demokratija ir teisės viešpatavimas. Vyriausybės bendrieji tikslai ir prioritetai demokratijos ir teisės viešpatavimo srityje – sukurti ir tobulinti stabilią ir veiklią nacionalinės teisės ir teismų sistemą, efektyviai taikyti antikorupcines priemones, užtikrinti piliečių teisės į gynybą realizavimą. Siekiant šių tikslų, stiprinama demokratija Lietuvoje, o tai padės formuoti abipusiu pasitikėjimu ir teise paremtus valstybės ir jos piliečių santykius. Teisių į nuosavybę atkūrimas ir nuosavybės teisių užtikrinimas Vyriausybei yra pamatinis santykių su Lietuvos ir užsienio savininkais principas.

Užtikrindama demokratijos ir teisės viešpatavimą, Vyriausybė vadovaujasi šiais šešiais bendraisiais tikslais: (1) nacionalinės teisės tobulinimu, (2) efektyvaus teismų darbo administravimo užtikrinimu, (3) teisinės sistemos institucijų darbuotojų mokymu, (4) piliečių teisės į gynybą realizavimo užtikrinimu, (5) nuosavybės teisių į žemę ir išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, žemės ir kito nekilnojamojo turto administravimo sistemos sukūrimu, (6) bausmių vykdymo sistemos humanizavimu.

Teisingumas ir vidaus reikalai. Vyriausybė mano, kad teisingumo ir vidaus reikalų sektorius yra labai svarbus valstybės saugumui užtikrinti ir potencialios destabilizacijos (ypač – organizuoto nusikalstamumo ir nelegalios migracijos) prevencijai. Todėl bendrieji sektoriaus tikslai, sutampantys su artimiausio ir vidutinės trukmės laikotarpio prioritetais, yra valstybės sienų apsauga, nelegalios migracijos kontrolė ir organizuoto nusikalstamumo prevencija.

Teisingumo ir vidaus reikalų sektorius apima ir išorinį saugumą, todėl teisingumo ir vidaus reikalų sektoriaus bendrųjų tikslų siekimas ir prioritetų įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo policijos ir teismų tarptautinio bendradarbiavimo.

3.1.2. Makroekonominis stabilumas

Makroekonominis stabilumas yra būtina sąlyga, leidžianti įgyvendinti struktūrines reformas, užtikrinti ilgalaikį ekonominį augimą ir pasirengti dalyvauti ES vidaus rinkoje. Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija narystės ES kontekste makroekonominį stabilumą laiko vienu prioritetinių tikslų.

makroekonominis stabilumo požiūriu veikla bus orientuojama trimis kryptimis – (1) finansinės pusiausvyros, bankų bei finansų sektoriaus stiprinimo ir jo vaidmens didinimo, (2) struktūrinių reformų intensyvinimo, (3) sąlygų tolesniam subalansuotam augimui sudarymo.

Pirmąja kryptimi orientuota veikla, kuria siekiama toliau vykdyti griežtą pinigų politiką. Tai turėtų išsaugoti ir pagerinti palankią investicijoms aplinką.

Fiskalinė politika ir toliau bus orientuota į Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto subalansavimą. Greta kitų priemonių, tai turėtų padėti mažinti prognozuojamą didelį einamosios sąskaitos deficitą ateinantį dešimtmetį. Prie stabilizavimo prisidės ir laipsniškas mokesčių teisinės bazės suderinimas su ES reikalavimais (ypač – įvairių mokesčių lengvatų atsisakymas), geresnis jų administravimas.

Lietuva ir toliau vykdys laisvos prekybos politiką. Garantuodama nediskriminacines sąlygas užsienio investicijoms, ji stiprins savo prekių eksporto potencialą. Bus taip pat išplėstos vidinio taupymo ir investicijų laisvės ir galimybės. Lietuva sieks didesnės savo išorinių ryšių pusiausvyros atviros ekonomikos sąlygomis.

Antroji veiklos kryptis – tęsiant struktūrines reformas, užtikrinti rinkos ekonomikos konsolidavimą. Labai svarbiomis priemonėmis struktūrinių reformų srityje laikomas tolesnis didelių valstybės kontroliuojamų gamybos objektų privatizavimas.

Derinant pramonės politikos priemones su konkurencijos politikos nuostatomis, tikimasi sudaryti sąlygas toliau restruktūrizuoti pramonę ir plėtoti įvairių formų kooperavimąsi tarp ES valstybių ir Lietuvos įmonių.

Bus realizuojama atitinkama kapitalo rinkos plėtojimo politika. Šios srities teisės normos bus suderintos su atitinkamomis ES ACQUIS nuostatomis.

Restruktūrizavimas neišvengiamai sukelia tam tikrą įtampą darbo rinkoje, veikia gyventojų pajamas. Bus įgyvendinamos atitinkamos socialinės politikos priemonės – tobulinamos socialinių garantijų schemos (antai sudarant sąlygas mokesčių mokėtojams savanoriškai dalyvauti šių schemų finansavime, stiprinami draudiminiai socialinės apsaugos principai ir kur kas labiau decentralizuojama socialinė parama). Numatoma vykdyti specialias priemones regioninėms užimtumo problemoms spręsti realizavus profesinio mokymo, perkvalifikavimo ir teritorinio mobilumo programas.

Darbo santykių srityje visi svarbiausi sprendimai socialinėje ir darbo srityje yra priimami remiantis trišaliu principu, vienodai ginant tiek darbuotojų, tiek darbdavių teises.

Trečioji makroekonominio stabilumo įtvirtinimo kryptis – užtikrinti spartų ir tvarų ekonominį augimą, kuris leis Lietuvai įveikti ekonominės raidos ir gerovės atsilikimą nuo ES valstybių. Šios krypties konceptualus pagrindas – Lietuvos ūkio vidutinės trukmės plėtros strategija integracijos į ES kontekste, Lietuvos ekonominės politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentas, Lietuvos pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika, jos įgyvendinimo strategija ir Eksporto rėmimo programa. Plečiant mokesčių bazę, bus sudarytos sąlygos nedidinti mokesčių tarifų.

Ir toliau bus skiriama daug dėmesio žemės ūkio sektoriui, bus siekiama sudaryti sąlygas didinti jo konkurencingumą ir efektyvumą. Atitinkamai bus skatinamas teritoriškai subalansuotas ekonominis augimas – per artimiausius kelerius metus numatoma įdiegti integruoto nacionalinio regioninės plėtros planavimo mechanizmą, stiprinti regioninės politikos teisinį pagrindą ir ją įgyvendinančias institucijas.

Numatytos priemonės žmonių išteklių, taip pat transporto, ryšių ir aplinkos infrastruktūros plėtrai. Palaikant spartų ekonomikos augimą, ir toliau bus labai rūpinamasi aplinkos apsauga. Bus įgyvendinamos aplinkosaugos investicinės programos vandens, oro ir atliekų tvarkymo srityse. Tačiau reikia didžiulių investicijų, todėl galutinis ES teisės įgyvendinimas užtruks kelis dešimtmečius.

Ekonominio augimo prioritetinė kryptis svarbi daugeliu aspektu – ji užtikrina Lietuvos gyventojų gerovės lygio kilimą, leidžia sparčiau vykdyti ES ACQUIS perėmimą, laiduoja Lietuvos gebėjimą būti pilnaverte ES nare jau istoriškai artimoje ateityje. bus siekiama, kad ACQUIS perkėlimas ir realus įdiegimas nacionalinėje teisės sistemoje būtų nuoseklus, o perkėlimo seka netaptų kliūtimi Lietuvos suklestėjimui.

3.1.3. Tolydi raida

Tolydžios socialinės ir regioninės raidos, socialinės taikos palaikymas yra vienas iš svarbiausių Vyriausybės vidaus politikos tikslų. Rengiantis narystei ES, svarbiausias Vyriausybės uždavinys – išlaikyti ir kelti gyventojų socialinės gerovės lygį, ieškoti būdų, kaip integracijos ir būsimos narystės ES tiekiamą naudą panaudoti tolesnei socialinei plėtrai. Integraciją į ES Vyriausybė taip pat supranta kaip svarbų veiksnį modernizuojant Lietuvos socialinę politiką ir derinant ją prie šiuolaikinio ūkio bei darbo rinkos poreikių.

Socialinė apsauga ir užimtumas. Vyriausybės socialinės apsaugos ir užimtumo politikos pagrindine kryptimi ir toliau liks nuosekli šių sričių plėtra, siekiant užtikrinti svarbiausias socialines garantijas, pirmiausia – racionalų užimtumą. Toliau bus nuosekliai siekiama socialinės sistemos universalumo, socialinių garantijų racionalumo, bus atsisakoma nepagrįstų arba privilegijuotų socialinių teisių, derinami socialinio solidarumo ir asmeninio atsakingumo principai. Nuosekliai tobulinamas socialinės apsaugos finansavimo mechanizmas be išlygų galės garantuoti visus socialinių įstatymų nustatytus įsipareigojimus. Atitinkamai bus tobulinama ir racionalizuojama socialinės apsaugos administravimo sistema, turinti užtikrinti nesąlygišką nustatytų gyventojų socialinių teisių įgyvendinimą ir socialinių prievolių vykdymą.

Įgyvendinant pradėtas reformas, bus rūpinamasi nevalstybinio socialinės apsaugos sektoriaus plėtra tiek socialinės paramos, tiek socialinio draudimo srityse. Iš esmės bus siekiama pereiti nuo valstybės monopolijos užtikrinti senatvės draudimą prie atsakomybės padalijimo tarp valstybinės perskirstomosios sistemos ir kaupimo principu veikiančių nevalstybinių pensijų fondų. Vykdant socialinės apsaugos reformos priemones, bus nuosekliai laikomasi socialinės partnerystės principų. Vyriausybės mokslo ir švietimo politika orientuota į lanksčios, visiems prieinamos, sąmoningą savo valstybės ir ES pilietį ugdančios sistemos sukūrimą, tolesnį jos tobulinimą, galimybių mokytis visą gyvenimą užtikrinimą. Sėkminga švietimo sistemos reforma padės spręsti užimtumo ir gebėjimo konkuruoti darbo rinkose problemas.

Vyriausybės darbo rinkos politika yra orientuota į nedarbo prevenciją, užimtumo rėmimą, lankstesnį darbo santykių reguliavimą, profesinės sveikatos ir saugos darbe lygio kėlimą. Daugelį šių klausimų Vyriausybė sprendžia trišalės partnerystės principu, konsultuodamasi su Trišale taryba.

Užimtumo ir socialinių reikalų sektoriuje Vyriausybė numato iki 2004 metų suderinti visus nacionalinius teisės aktus su ES teisės aktais ir suformuoti reikiamą institucinę infrastruktūrą. Iki 2003 metų pradžios Vyriausybė numato pasirengti dalyvauti ES užimtumo politikos koordinavime – numatyti raidos kryptis, parengti ilgalaikę valstybinę darbo vietų kūrimo skatinimo programą, toliau plėsti užimtumo ir socialinių reikalų politiką įgyvendinančias institucijas, parengti jas nuosekliai įgyvendinti visas su ES suderintas teisės normas ir pagrindines ES politikos nuostatas.

Socialinė ir ekonominė plėtra. parengtas ir Europos Komisijos patvirtintas nacionalinis plėtros planas laikotarpiui iki 2002 metų yra programinis pagrindas „PHARE – 2000“ investicijoms į socialinę ir ekonominę sanglaudą. Jo pagrindu parengti Klaipėdos, Tauragės, Utenos ir Marijampolės tikslinių regionų planai ir jų išankstiniai pasiūlymai dėl investicijų. Siekiant sukurti tinkamą programinį pagrindą „PHARE – 2001“ investicijoms, šis planas bus atnaujintas ir patobulintas. Nacionalinis plėtros planas atnaujinamas kasmet Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme nustatyta tvarka. Nacionalinio plėtros plano turinys ir rengimo terminai tvirtinami Nacionalinėje regionų taryboje, suderinus su Europos Komisija. Šio plano paskirtis yra: (1) užtikrinti programinį pagrindą PHARE programos „Socialinės ir ekonominės sanglaudos“ investicinei paramai Lietuvos tiksliniuose regionuose, (2) pateikti integruotą trijų ES stojimo paramos instrumentų (PHARE, ISPA ir SAPARD) ir valstybės investicijų programos apžvalgą. Nacionalinio plėtros plano prioritetai atitinka Stojimo partnerystės prioritetus.

3.1.4. Gyvenimo kokybė ir aplinkos apsauga

ES šalys narės vartotojų teisių ir aplinkos apsaugai skiria daug dėmesio. Acquis perkelti ir įgyvendinti šioje srityje (ypač aplinkos apsaugoje) reikia labai didelių investicijų. Todėl šiame sektoriuje ACQUIS įgyvendinimas užtruks gerokai ilgiau nei kitose srityse, tai bus ilgalaikis prioritetas.

Priėmus parengtą naują Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymą, bus sukurtos sąlygos rengti Lietuvos vartotojų apsaugos antrinės teisės aktus ir įgyvendinti jų reikalavimus.

Kita prioritetinė kryptis vartotojų teisių apsaugos srityje yra visuomenės informavimas ir vartotojų judėjimo skatinimas. Artimiausiu laikotarpiu numatoma parengti Nacionalinę vartotojų švietimo programą. Informacija ir kitos priemonės padės formuoti vartotojų judėjimą.

Aplinkos apsaugos teisės derinimas vyksta pagal 1998 metais patvirtintą Aplinkos apsaugos teisės normų derinimo su ES reikalavimais strategiją, kurioje įvertintos integravimosi sąnaudos aplinkos apsaugos srityje, numatytas institucijų stiprinimo poreikis. Atsižvelgiant į Stojimo partnerystės rekomendacijas, planavimas tęsiamas atskiruose aplinkos apsaugos sektoriuose. 2000 metų II pusmetyje jau parengta ir baigiama rengti 15 sektorinių programų.

Pastaraisiais metais ypač susirūpinta bendrųjų direktyvų reikalavimų perkėlimu į nacionalinę teisę. Numatoma sukurti institucinę struktūrą, pajėgią užtikrinti aplinkos apsaugos reikalavimų įgyvendinimą. Prioritetinis dėmesys artimiausiu laikotarpiu bus skiriamas vykdymo priežiūros institucijų stiprinimui.

Daug dėmesio skiriama investicijoms į aplinkos apsaugą. Investicinio proceso planavimui pagerinti Aplinkos ministerija parengė aplinkos apsaugos finansavimo strategijos projektą, kuriame numatomi investiciniai projektai iki 2015 metų. Artimiausiu laikotarpiu didžiausias prioritetas bus teikiamas vandentvarkos ir atliekų tvarkymo projektų realizavimui. Investicinio proceso sėkmė labai priklausys nuo gebėjimo parengti investicinius projektus ISPA ir kitų fondų finansavimui. Todėl vienas prioritetinių šio etapo uždavinių yra pajėgumų investiciniams projektams rengti stiprinimas.

3.2. Ūkio restruktūrizavimas ir gebėjimas pasipriešinti konkurenciniam spaudimui

Įmonių gebėjimą konkuruoti skatintų bendras makroekonominis stabilumas ir struktūrinės ūkio reformos, kuriomis būtų mažinamas valstybės vaidmuo rinkoje (privatizuojant likusias smulkias ir stambias gamybos ir paslaugų tiekimo įmones), liberalizuojama reguliuojamų sektorių veikla, šalinamos išteklių pasiskirstymo rinkoje kliūtys. Planuojamas tolesnis įmonių privatizavimas, valstybės tiesioginės paramos įmonėms mažinimas, rinkos priežiūros institucijų reorganizavimas ir stiprinimas, bankroto procedūrų spartinimas, sąlygų modernizuoti infrastruktūrą sudarymas; inovacijų ir investicijų į žmonių išteklius rėmimo priemonės mažins įmonių veiklos sąnaudas ir ugdys įmonių konkurencinius gebėjimus. Tikėtina, jog su integracija į ES vidaus rinką susijusių techninių taisyklių ir standartų diegimas gali padidinti trumpalaikes verslo sąnaudas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai pašalins netarifines kliūtis verslui ir sustiprins Lietuvos įmonių gebėjimus.

3.2.1. Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijos narystės kontekste apibendrinimas

1999 m. birželio 9 d. Vyriausybė iš esmės pritarė Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategijos projektui, kuris 1999 metų liepos mėnesį buvo pateiktas Europos Komisijai. Šia strategija siekiama apibrėžti ekonominės politikos – tiek makrolygiu, tiek sektorių lygiu – prioritetus ir jų įgyvendinimo priemones tęsiant ekonomines reformas Lietuvoje ir atsižvelgiant į tolesnę Lietuvos integracijos į ES raidą. Strategija yra grindžiama esamos situacijos analize, Lietuvos ūkio reformų derinimu su narystės ES reikalavimais, atsižvelgiant į konkrečius Lietuvos ūkio poreikius ir integracijos į bendrą ES rinką įtaką. Europos Komisija ir Lietuva 2000 m. gegužės 29 d. pasirašė Lietuvos ekonominės politikos ir prioritetų bendrojo įvertinimo dokumentą, kuris buvo parengtas remiantis Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į ES kontekste. Bendrojo įvertinimo dokumente pateikiamos vidutinės trukmės laikotarpio ekonominės veiklos kryptys, būtinos šalies ūkio pertvarkymui pasirengti ir paspartinti, pateikti Lietuvos ūkio makroekonomikos scenarijai, suderinti su strategijos prioritetais.

Remiantis pastarųjų metų Lietuvos ūkio raidos analize, strategijoje suformuluoti vidutinės trukmės laikotarpio Lietuvos makroekonominės politikos, taip pat sektorių politikos tikslai ir prioritetai. Strategija apima ir susieja skirtingų lygių ekonominės politikos prioritetus ir priemones, kuriomis siekiama tęsti struktūrines reformas, spręsti pereinamojo laikotarpio ekonomines ir socialines problemas, be to, kiekybiškai įvertina ir prognozuoja Lietuvos ūkio artimiausių 5 ir 10 metų raidos scenarijus. Toliau pateikiama pagrindinių strategijoje numatytų ekonominės politikos prioritetų santrauka.

Pagrindinis Vyriausybės ekonominės politikos tikslas, kurio bus siekiama strategijoje numatytomis priemonėmis, yra ekonomikos augimo ir gyventojų gerovės kilimo sąlygų sudarymas. Sklandi integracija į bendrą ES rinką yra vienas svarbiausių subalansuotos Lietuvos ūkio plėtros garantų, atsižvelgiant į tai, formuluojami strateginiai ūkio plėtojimo prioritetai. Konkrečiai šie prioritetai apima makrofinansinio stabilumo sąlygų sudarymą, tolesnį struktūrinių reformų įgyvendinimą, rinkos institucijų konsolidavimą. Šie prioritetai ir jų tarpusavio sąsajos laikomi pagrindiniais orientyrais, pagal kuriuos nustatomi atskirų politikos sričių tikslai, sudaromi jų įgyvendinimo grafikai ir numatomos priemones.

Strategija aptaria keletą pagrindinių makroekonominio lygio politikos sričių. Šios politikos sritys apima griežtą pinigų politiką (fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas ir išleistų litų 100 procentų padengimas užsienio atsargomis) fiskalinę politiką, kuria bus siekiama subalansuoti Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, riboti valstybės skolinimąsi, taip pat pajamų politiką, kuria siekiama didinti gyventojų pajamas. Ekonominės užsienio politikos srityje numatomas tolesnis Lietuvos ūkio integravimasis į pasaulio ekonomiką (sudarant sąlygas plėtoti atvirą prekybą, panaudojant šalies santykinius pranašumus) ir atvira užsienio investicijų politika. Užsienio prekybos priemonės ir investicijų aplinkos taisyklės bus toliau derinamos su atitinkamu ES ACQUIS.

Strategija numato struktūrinių reformų tęsimo priemones. Konkurencijos iškraipymai bus šalinami liberalizuojant energijos išteklių kainas, toliau privatizuojant valstybės įmones ar įmones, iš dalies priklausančias valstybei. Tai užtikrins konkurenciją infrastruktūros sektoriuose. Strateginėmis veiksmų kryptimis laikoma žemės privatizavimas ir monopolinių įmonių privatizavimas.

Strategijoje planuojamomis pramonės politikos priemonėmis siekiama sudaryti sąlygas ugdyti įmonių gebėjimus konkuruoti vidaus ir užsienio rinkose. Derinant pramonės politikos priemones su konkurencijos politikos nuostatomis, tikimasi paskatinti tolesnį pramonės restruktūrizavimą, smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą, įvairių formų bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir ES įmonių ir Lietuvos ūkio internacionalizaciją. Strategijoje daug dėmesio skiriama mokslinių tyrimų ir techninės pažangos plėtrai Lietuvos ūkyje.

Bankų sektoriuje artimiausiu laikotarpiu numatoma privatizuoti du likusius valstybės kontroliuojamus bankus, tęsti Lietuvos bankų rinkos liberalizavimą plėtojant konkurencingumą, didinti bankų įstaigų paslaugų ir produktų įvairovę. Kapitalo rinkos plėtros politikos tikslai yra pasitikėjimo kapitalo rinka stiprinimas, likvidumo didinimas, palankių sąlygų instituciniams investuotojams sukūrimas. Plėtojant draudimo rinką, visuomenė bus skatinama taupyti, didės draudimo rinkos efektyvumas.

Strategijoje numatytų stabilizavimo ir struktūrinių reformų prioritetų įgyvendinimą siekiama derinti su socialinės politikos priemonėmis. Socialinės apsaugos politikos srityje numatoma užtikrinti pajamas asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti, stiprinti draudimo principus, subalansuoti socialinio draudimo biudžeto pajamas ir išlaidas. Žmonių išteklių ir užimtumo politikos priemonėmis numatoma sudaryti sąlygas subalansuoti užimtumą teritoriniu ir struktūriniu aspektais, sumažinti nedarbą. Darbo santykių politika bus įgyvendinama tobulinant trišalės ir dvišalės partnerystės principus, be to, bus priimtas visą sistemą reglamentuojantis Darbo kodeksas.

Strategijoje detalizuojami svarbiausių infrastruktūros ir sektorių politikos sričių tikslai, jų įgyvendinimo priemonės. Energetikos srityje siekiama didinti energijos tiekimo patikimumą ir efektyvumą, jos vartojimo efektyvumą toliau restruktūrizuojant energetikos sektorių. Energetikos plėtra bus derinama su aplinkosaugos tikslais. Transporto srityje numatoma sudaryti sąlygas modernizuoti transporto infrastruktūrą ir integruotis į Europos transporto rinką. Telekomunikacijų ir informacinės visuomenės srityje Lietuvos ryšių ir informatikos tinklas toliau bus integruojamas į Europos ir pasaulio ryšių sistemą, kuriama informacinė visuomenė. Numatant pramonės ir atskirų jos šakų plėtojimo prioritetus, svarbu įvertinti galimą poveikį aplinkai ir imtis atitinkamų priemonių. Pagrindiniai aplinkosaugos tikslai – užtikrinti švarią ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugoti biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę.

Žemės ūkio srityje siekiama sudaryti sąlygas didinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą ir efektyvumą. Struktūrinės žemės ūkio reformos bus derinamos su kaimo plėtros politika, kuria siekiama kurti alternatyvias darbo vietas kaime, formuoti žemės ūkio regioninę politiką. Strategijoje numatoma sudaryti sąlygas visiems Lietuvos regionams, kuo geriau panaudoti jų potencialų indėlį į viso Lietuvos ūkio plėtotę, suteikti galimybes kiekvienam regionui bent minimaliai naudotis bendrais Lietuvos ūkio ekonominės ir socialinės raidos rezultatais.

Prognozuojama, jog nuoseklus strategijoje numatytų priemonių įgyvendinimas leis stabiliai ir subalansuotai plėtoti Lietuvos ūkį, minimizuojant esamų ekonominių ir socialinių problemų poveikį ir derinant jų sprendimą su politikos priemonėmis, kuriomis siekiama vidinio ir išorinio ūkio balanso. Tolesnis makroekonominio stabilumo išlaikymas, ūkio restruktūrizavimas, rinkos institucijų stiprinimas įgalins sklandžiai integruotis į bendrą ES rinką ir prisiimti su tuo susijusius įsipareigojimus, prisidės prie regiono ekonominio stabilumo.

3.2.2. Ūkio restruktūrizavimas ir su naryste ES susijusių įsipareigojimų įgyvendinimas

Vyriausybė numato toliau tęsti makroekonominio stabilumo politiką, aktyvinti struktūrines ūkio reformas (plačiau žr. skyrių „3.1.2. Makroekonominis stabilumas“). Šiame kontekste numatoma toliau mažinti valstybės tiesioginį dalyvavimą rinkos funkcionavime, sudaryti galimybes plėtoti konkurenciją ir didinti produkcijos gamybą. Remiamasi prognoze, kad struktūrinės ūkio reformos sudarys palankias sąlygas sklandžiai perimti ir įdiegti ES ACQUIS. Savo ruožtu su vidaus rinka ir atskirais sektoriais susijusios ACQUIS įgyvendinimas iš principo sudarys palankias sąlygas plėtoti Lietuvoje verslą.

Mažinant valstybės dalyvavimą ūkyje, daugiausia dėmesio bus skiriama didelių infrastruktūros įmonių privatizavimui. toliau vykdomas valstybės dalies Lietuvos įmonėse perdavimas privačiam sektoriui. Manoma, jog daugiausia smulkių akcijų paketų įsigys vietiniai investuotojai, o didžiųjų įmonių privatizavimo pagrindiniai dalyviai bus užsienio pirkėjai.

Energetikos sektorius. Elektros energijos srityje siekiama: (1) sukurti perspektyvinį energetikos rinkos modelį, numatantį konkurencijos atsiradimą elektros energijos gamybos ir prekybos rinkose, (2) modernizuoti bazinius energijos generavimo įrengimus, (3) integruoti Lietuvos energetikos sistemą į transeuropinius energetikos tinklus, (4) užtikrinti saugų energijos tiekimą ir plėtoti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą, skatinti energijos kogeneravimą ir taupų jos išteklių naudojimą.

Transportas ir ryšiai. Transporto ir ryšių politikos strateginiai uždaviniai yra: (1) formuoti ir pagal inicijuotą TINA procesą integruoti Lietuvos transporto infrastruktūrą į transeuropinį transporto (TEN-Tr) tinklą, (2) tęsti ISPA struktūrinės paramos transporto sektoriuje įgyvendinimą, (3) restruktūrizuoti ir privatizuoti valstybės kontroliuojamas susisiekimo sistemos įmones, didinti jų komercinės veiklos efektyvumą ir konkurencingumą, (4) plėtoti tranzito paslaugas, (5) plėsti ryšių infrastruktūrą, sukurti skaitmeninio radijo ir televizijos transliavimo tinklą, modernizuoti pašto sektorių. Saugos visose transporto rūšyse užtikrinimas, fiskalinės politikos kelių transporto srityje suderinimas su ES reikalavimais, transporto veiklos liberalizavimas ir vienodų konkurencijos sąlygų užtikrinimas išlieka svarbiausi transporto politikos prioritetai.

Konkurencijos politika. Bus tęsiamos struktūrinės reformos ir kartu sudaromos laisvos konkurencijos, išteklių persiskirstymo rinkoje sąlygos, šalinami pasitaikantys rinkos normų iškraipymai, stiprinama konkurencijos tarnyba, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką.

Bankroto procedūros. Siekiant dar paspartinti bankroto procesą ir bankrutuojančių įmonių turto racionalų panaudojimą, spręsti atsiskaitymo su darbuotojais problemas, numatoma atsisakyti bankrutuojančios įmonės sanavimo procedūros, apriboti bankrutavusios įmonės likvidavimo laikotarpį, laikytis paprastesnės turto pardavimo tvarkos, atsisakyti likvidavimo komisijos, o bankrutuojančios įmonės likvidavimą pavesti administratoriui.

Finansų sektoriaus reformos. Pagrindinės priemonės, užtikrinančios patikimą ir stabilų finansų sistemos funkcionavimą, yra šios: (1) valstybės kontroliuojamų bankų (akcinių bendrovių Lietuvos žemės ūkio banko ir Lietuvos taupomojo banko) privatizavimas, (2) kredito įstaigų veiklą reglamentuojančių teisės aktų tobulinimas ir suderinimas su ES teisės aktais, (3) tolesnis Bazelio bankų priežiūros komiteto pagrindinių efektyvios priežiūros principų įgyvendinimas. Numatoma sudaryti palankias sąlygas kapitalo rinkos plėtrai, kuri skatintų investicijas, mobilizuotų santaupas, paverstų jas gamybiniu kapitalu, koncentruotų kapitalą stambiems projektams įgyvendinti.

Siekiant minėtųjų tikslų, svarbu rūpintis, kad galėtų įsisteigti ir veikti instituciniai investuotojai. Mobilizuojant ūkio reikmėms gyventojų santaupas, didinant kapitalo rinkos likvidumą ir stabilumą, pagrindinis vaidmuo atiteks investicijų ir pensijų fondams.

Žemės ūkio reformos. Svarbiausias žemės ūkio politikos tikslas integruojantis į ES rinką – padidinti žemės ūkio efektyvumą. Galimybės pasiekti šį tikslą sietinos su struktūriniais pokyčiais žemės ūkyje, kurie įvyks modernizuojant žemės ūkį, mažinant gamybos sąnaudas, didinant žemės ūkio produktų konkurencingumą šalies ir užsienio rinkose (gerinant jų kokybę, plėtojant eksportą). Užbaigtas esminis žemės ūkio reformos etapas, susijęs su žemėtvarkos projektų parengimu. Žemės reformą planuojama baigti artimiausiu laikotarpiu. Pagrindiniai prioritetai reformuojant ir restruktūrizuojant Lietuvos žemės ūkį yra šie: (1) užbaigti žemės grąžinimą, sutvarkyti žemės registrą sudarius sąlygas, kad susiformuotų ir funkcionuotų žemės ir nekilnojamojo turto rinka, stambėtų ūkiai, formuotųsi komerciniai ūkiai, (2) sudaryti palankias sąlygas kooperuoti ūkius, (3) restruktūrizuoti žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmones, didinti maisto produktų gamybos efektyvumą, (4) rengti ir įgyvendinti žemės ūkio investicines programas, (5) plėtoti smulkų ir vidutinį verslą – kartu atsirastų ir daugiau darbo vietų, (6) sukurti integruotą informacinę-administracinę sistemą skatinant institucinę plėtrą, (7) formuojant šiuolaikinį agrarinio sektoriaus modelį, remti mokslo, mokymo, konsultavimo sistemas, stiprinti žemės ūkio produkcijos gamintojų savivaldą. Jau priimti įstatymai, kurie įgalins artimiausiu laikotarpiu užbaigti žemės ūkio reformą, o tai paspartins žemės ūkio restruktūrizaciją. Įgyvendinant rinkos reguliavimo ir eksporto skatinimo programą, bus sudaromos geresnės ekonominės sąlygos, skatinančios žemės ūkio produktų eksportą.

Žuvininkystė. Strateginis žuvininkystės plėtros tikslas – sukurti ekonomiškai efektyvią žuvininkystės ūkio sistemą, atitinkančią ES kriterijus. Šio sektoriaus plėtra bus derinama su šalies socialine, regionine, aplinkosaugos politika, bus siekiama racionaliau naudoti natūralius žuvų išteklius, tobulinti vidaus akvakultūrą, rūpinamasi žvejybos objektų išsaugojimu ir gausinimu, aukštos kokybės produktų kūrimu ir gamyba.

3.2.3. Gebėjimas pasipriešinti konkurenciniam spaudimui

Ekonominė užsienio politika. Lietuva vykdo atvirą ekonominę politiką, kurios bus laikomasi ir ateityje. Užsienio prekyboje prekių importui ir eksportui netaikomi jokie kiekio apribojimai, kurie būtų nesuderinami su Pasaulio prekybos organizacijos (PPO), Europos sutarties nuostatomis dėl žmonių, augalų ir gyvūnų sveikatos ir gyvybės apsaugos. Atvira užsienio ekonominė politika sudaro sąlygas plėtoti konkurenciją vidaus rinkoje, skatina ūkio restruktūrizavimą ir gamybos didinimą.

Siekiant užtikrinti stabilų ilgalaikį ūkio augimą ir sumažinti išorinį disbalansą, numatomos šios eksporto plėtros ir skatinimo kryptys: (1) eksportui palankios aplinkos kūrimas, (2) eksportuotojų mokymas ir aprūpinimas informacija, (3) prekių ir paslaugų tarptautinio konkurencingumo didinimas (lietuviškų prekių kokybės gerinimas, teisinės bazės derinimas su ES norminiais dokumentais, techniniais reglamentais ir tarptautiniais standartais, ES prekių kokybės reikalavimų laikymasis), (4) ryšių tarp Vyriausybės ir verslo įmonių bei su užsienio valstybėmis plėtojimas, (5) rinkų išlaikymo ir skverbimosi į naujas rinkas aktyvios politikos vykdymas, (6) palankaus Lietuvos, jos ūkio subjektų, jų gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų įvaizdžio kūrimas, (7) eksporto skatinimo infrastruktūros tobulinimas.

Vidaus rinka. Tiek rinkos mechanizmo funkcionavimui, tiek įmonių veiklos efektyvumui didelę įtaką turės vykdomos priemonės, susijusios su Lietuvos integracija į bendrą ES rinką. Šiame integracijos procese vykstantis kliūčių „keturioms laisvėms“ šalinimas stiprina konkurenciją ir skatina struktūriškai pertvarkyti įmonių veiklą. Lietuvos ūkio reformos prioritetai iš esmės atitinka ES taikomas taisykles. Lietuvoje jau yra įgyvendintos svarbiausios bankų sektoriaus veiklą reglamentuojančių direktyvų nuostatos, pagrindinės teisinės priemonės jau perkeltos į nacionalinę teisę ir veikia. Vyksta sistemingas procesas. Jo metu rinkos laisvai teikti paslaugas atveriamos tose srityse, kuriose tradiciškai dominuoja monopolijos (transportas, telekomunikacijos, energetika ir panašiai). Taip pat galima drąsiai teigti, jog steigimosi laisvė, numatyta nacionaliniuose įstatymuose, realizuojama laikantis ES ACQUIS nuostatų. Kapitalo judėjimas yra liberalizuotas, išlikę tik nedideli apribojimai. kad būtų išvengta piktnaudžiavimo teikiama laisve, sukurta veiksminga pinigų plovimo prevencijos teisinė bazė ir jos įgyvendinimo mechanizmas. Laisvo asmenų judėjimo principo įgyvendinimas taip pat yra sudedamoji rinkos mechanizmo dalis. Vyksta spartus teisinės bazės derinimo su ES ACQUIS procesas, kuriama jos įgyvendinimui reikalinga institucinė sistema.

Kadangi šiuo metu techniniai barjerai labiausia trukdo Lietuvos prekių, paslaugų ir gamybos veiksnių laisvam cirkuliavimui vidaus rinkoje, numatoma toliau vykdyti įsipareigojimus, susijusius su vidaus rinką reglamentuojančiu ACQUIS.

Bus plėtojamos rinkos priežiūros institucijos ir sukurta priežiūros sistema, atitinkanti ES normas. Kartu numatoma supaprastinti teisinę ir administracinę verslo aplinką, mažinti apribojimus ir lengvinti verslo aplinkos reguliavimo naštą. Kuriant modernią, šiuolaikišką mokesčių sistemą, kuri remtųsi pasauline apmokestinimo praktika ir principais, bus tęsiama mokesčių reforma. Verslo aplinkos reguliavimo srityje bus įgyvendintos ES ACQUIS atitinkančios normos, reguliuojančios įmonių veiklą, jų finansinę atskaitomybę, intelektualinės ir pramoninės nuosavybės apsaugą.

Pramonės politika. Pramonės, smulkaus ir vidutinio verslo politikos priemonėmis tikimasi sustiprinti įmonių (iš jų smulkių ir vidutinių) gebėjimą konkuruoti vidaus bei užsienio rinkose. Sąlygų investuoti sudarymas yra vienas svarbiausių pramonės politikos tikslų. Tikimasi, jog tai įgalins technologiškai pertvarkyti šalies ūkį, ugdyti inovacinius įmonių įgūdžius ir gebėjimą prisitaikyti.

Inovacija. Bus tobulinama telekomunikacijų infrastruktūra. Tobulinant verslo aplinką ir administravimą, bus įgyvendinamos priemonės, skatinančios inovacijas ir bendrą švietimo lygį.

Svarbiausieji mokslo ir studijų sistemos plėtotės uždaviniai mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityje – pasiekti tarptautinį mokslinių tyrimų ir darbų efektyvumo lygį. Spartesnė mokslinių tyrimų ir technologijų plėtra yra ypač svarbi stiprinant Lietuvos pramonės konkurencingumą.

4. LIETUVos perspektyva EUROPOS SĄJUNGOJE

Lietuvos pasirengimo narystei ES sėkmę gerokai nulems ir aiškesnė Lietuvos narystės ES vizija. Ji turėtų remtis bendraisiais ES funkcionavimo ir integracijos atskirose ES politikos srityse principais, nuo kurių priklausys ir Lietuvos administracinio prisitaikymo, atstovavimo ES institucijose laipsnis ir dėsningumai.

4.1. Bendrieji ES funkcionavimo principai

ES deklaruoja, kad nuo 2003 metų bus pasirengusi priimti narėmis pirmąsias šalis kandidates. Lietuva palaiko institucijų reformą, po kurios ES sugebės greitai ir efektyviai pasirengti plėtrai Vidurio ir Rytų Europos regione. Sėkmingos ES plėtros garantas – tai jos efektyvus funkcionavimas ir aiškus viešosios politikos formavimas. Integracijos pagreitį turėtų padėti išlaikyti glaudesnis šalių narių bendradarbiavimas: atskira didelė ir atitinkanti aiškiai nustatytus bendradarbiavimo kriterijus šalių narių grupė galės gilinti makroekonominę, saugumo ar vidaus ir teisingumo politiką. Susidariusios šalių narių grupės iniciatyva skatins bendrijos išradingumą, o aiškiai nustatyti bendradarbiavimo kriterijai ir ribos neleis atskiroms šalims narėms per daug nutolti nuo bendrųjų ES sąrangos principų.

Kita sėkmingo išsiplėtusios ES funkcionavimo sąlyga – tai Europos pilietiškumo ugdymas. Europos vertybių integracija bus pastebima atskirose nacionalinėse visuomenėse, o toliau formuojamas Europos identitetas savaip įtakos ir bendruosius ES sprendimus. Pamažu ES institucijos taps atsakingos ne vien tik šalių narių vyriausybėms ar jų delegacijoms, bet ir tiesiogiai Europos piliečiams, t. y. per viešosios politikos skaidrinimą ir specialiai tam skirtas institucijas. ES institucijų demokratijos deficitas, pasižymėjęs legitimumo stoka ir valdžios pasidalijimo iškraipymu, po ES institucijų reformos sumažės, ir šalys narės galės toliau efektyviai plėtoti integraciją.

4.2. Integracija atskirose politikos srityse

Po 2004 metų ES politika daugelyje sričių bus įgyvendinama taikant daugumos balsavimo principą. Šiuo atveju šalies narės veto apribojimas bus tiesiogiai susijęs su demokratijos ir tarpusavio pasitikėjimo tradicija. Vizų ir migracijos politika, Šengeno informacinė erdvė turėtų visiškai integruotis į bendrąją ES politiką. Toliau bus mažinama nelegali imigracija, o aktyviau bendradarbiaujant policijai mažės nusikalstamumas visame regione.

ES užsienio ir saugumo politika turėtų konsoliduotis, leisti mažosioms valstybėms aktyviau teikti pasiūlymus ar dalyvauti sprendžiant tarptautinio saugumo klausimus. Glaudus bendradarbiavimas įgalins plėsti bendrą saugumo ir gynybos erdvę, pagerins investicijų pritraukimo klimatą, garantuos stabilią žmogaus teisių apsaugą ir demokratinių institucijų galią.

Makrofinansinis stabilumas suaktyvėjus tarptautiniams atsiskaitymams taps vienu iš regioninio stabilumo garantų. Vienos valiutos funkcionavimas įtakos finansų ekonomikos stabilumą, užtikrins mažą infliaciją, panaikins pinigų mainų sąnaudas, skatins tarpusavio prekybą, didesnę specializaciją, o kartu ir ekonominį augimą. Šalys narės, Europos centriniam bankui delegavusios pinigų politiką, privalės laikytis griežtos biudžeto politikos ir riboti užsienio įsiskolinimus, o tai leis išvengti finansinių krizių.

Laisvas kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimas, laisvė įsikurti kitoje šalyje narėje didins tarpusavio konkurenciją, gerins paslaugų kokybę, skatins gamintojo išradingumą. Išradingumą versle lems ir mokslinių tyrimų plėtra, švietimo sistemos stiprinimas, informacinių technologijų plėtra. Padidėjusi konkurencija skatins ieškoti naujų rinkos nišų, dėl to gausės darbo vietų, didės vartojimo įvairovė. Padidėjęs ekonominis aktyvumas visame regione leis išplėsti visuomenines programas ir sustiprinti gyventojų socialinę apsaugą.

Regioninė politika socialines nedarbo problemas spręs padidėjusio ES biudžeto lygmeniu. Parama regionams ir naujų specializuotų darbo vietų kūrimas prisidės prie viso ES regiono ekonomikos suaktyvėjimo. ES biudžete struktūriniai fondai turės susilyginti su žemės ūkio išmokomis. Tai įvyks dėl padidėjusio žemės ūkio produkcijos konkurencingumo tarptautinėse rinkose ir atsiperkančių regioninės politikos investicijų. ES finansinė perspektyva iš pradžių ribos naujas investicijas naujoms ES narėms, tačiau tai bus kompensuojama Bendrijos programų plėtra.

Aplinkos apsauga regione bus vykdoma mažinant oro ir vandens taršos emisijas, skatinant efektyvų energijos išteklių panaudojimą ir plėtojant atsinaujinančių šaltinių – saulės, vėjo, vandens – energetiką. Transeuropinių tinklų plėtra net tik sumažins transportavimo sąnaudas: grynesnis bus ir oras. Tinkamas politikos energetikos, aplinkosaugos ir transporto srityse derinimas galiausiai pagerins ir gyvenimo sąlygas.

4.3. Lietuvos prisitaikymas ir atstovavimas ES

Nuo 2004 m. sausio 1 d. Lietuva yra pasirengusi priimti ir vykdyti ES įsipareigojimus. Iki tos datos Lietuvoje turėtų imti veikti stabilus integracijos ES viduje valdymo administracinis mechanizmas. Lietuva turės būti pasirengusi net tik efektyviai įgyvendinti, bet ir inicijuoti bendruosius ES sprendimus. Tolimoji užsienio politika virs artimąja ir gilėjant Europos integracijai taps labiau susijusi su vidaus politika. Tokių sričių kaip užsienio politika, prekybos politika ar pinigų emisijos politika strateginis planavimas šalių narių sutarimu bus iš dalies deleguotas bendriesiems ES sprendimų priėmimo mechanizmams, o šalims narėms (iš jų ir Lietuvai) bus palikta aktyvios iniciatyvos teisė ir bendrųjų ES strateginių krypčių įgyvendinimo veiksmų laisvė. Šių politikų planavimo spektras jau apims ne vieną, o daugiau nei 20 šalių narių, dėl to labai padidės regiono stabilumas.

Kad racionaliau būtų panaudotos atsiradusios ir gilesnės integracijos teikiamos galimybės, Lietuva privalės būti panaudojusi visus programinius ir finansinius instrumentus, t. y. sukūrusi visas reikiamas institucijas, įgyvendinusi reikiamas tarnautojų kvalifikacijos kėlimo programas, suformavusi aiškias procedūras, kaip panaudoti ES teikiamą finansinę paramą ir potencialiems naudos gavėjams išaiškinusi ES integracijos taisykles. Suaktyvėję ekonominiai ir politiniai santykiai, spartūs globalizacijos procesai įpareigos Lietuvos valstybę ne tik operatyviai informuoti visuomenę apie jos galimybes ir naujas programas, bet ir laiku, tinkamai pasirengti priimti ir įvertinti naujus Europos socialinius ekonominius iššūkius, pateikti bendroms institucijoms konstruktyvius sprendimus. Todėl bendroji Lietuvos valstybės valdymo kokybė turės nepaliaujamai gerėti, visuomenės informavimas įgyti naujas kryptis, o skaidri viešoji politika tapti būtinybe Vyriausybei dirbant su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis bei interesų grupėmis, teikiant pasiūlymus dėl įvairių ES politikos sričių, bendradarbiaujant su kitų šalių vyriausybėmis ir dalyvaujant bendrame ES sprendimų priėmimo procese.

Vykstant deryboms dėl narystės ES, Lietuva atidžiai vertins pereinamųjų laikotarpių tikslingumą, nes dirbtinai sukurtas pereinamumas gali apriboti pačios šalies, kaip lygios dalyvės, teises. Vertinant galimybes įgyvendinti teisės aktus, kuriems reikia didelių investicijų, nepakanka vien nustatyti sąsajas su vidaus rinka. Po kelerių metų (tai rodo kuriamų rinkų tendencijos) gali atsirasti galimybių panaudoti transeuropinius tinklus, užsimegzti nauji ir gyvybiškai svarbūs vidaus rinkos santykiai, skatinantys aplinkosaugos procesus gamyboje, įgalinantys sparčiai realizuoti modernia technologija pagrįstus inovacinius pajėgumus.

Išvados

Lietuvos pasirengimo narystei ES pagrinduose išnagrinėtos sėkmingo Lietuvos pasirengimo narystei ES išankstinės sąlygos ir apibrėžti pasirengimo narystei ES prioritetai (tiek horizontaliu lygmeniu, tiek sektorių lygmenimis). Jie jau aptariami naujausioje Lietuvos pasirengimo narystei ES programoje ir padės pagrindus tolesniam pasirengimo narystei ES darbų planavimui, ras išraišką Lietuvos institucijų strateginės veiklos planuose, vertikaliose ir horizontaliose strategijose, programose, tuo paspartindami Lietuvos pasirengimo narystei ES procesą, suteikdami jam daugiau nuoseklumo ir kryptingumo.

Šie pagrindai apibrėžia Lietuvos pasirengimo narystei ES tikslus, pateikia konsoliduotą ir oficialią pasirengimo narystei ES viziją. Atsižvelgiant į galutinę Lietuvos pasirengimo įdiegti ES teisės normas datą, Lietuvos pasirengimo narystei ES pagrindų planavimo horizontas apima trejų metų laikotarpį. Treji metai – tai kritinis Lietuvos pasirengimo narystei ES laikotarpis, kurio metu reikės labai paspartinti pasirengimo narystei darbus ir užtikrinti efektyvesnį pasirengimo narystei valdymą.

Visuomenės parama Lietuvai siekiant narystės ES bus pagrindinė sėkmingo pasirengimo sąlyga. Pagrinduose teigiama, kad tik aktyvinant valstybės institucijų bendravimą su visuomene ir formuojant skaidrią viešąją politiką bus galima tikėtis didesnio visuomenės pasitikėjimo valstybės institucijomis.

___________