LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
DEKRETAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO 17 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2010 m. spalio 8 d. Nr. 1K-509
Vilnius
1 straipsnis.
grąžinu Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. rugsėjo 28 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1040 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs:
- Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas;
- konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai;
- konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; šis principas nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu;
- konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas;
- vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.
Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus principas ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema bei pati Konstitucija. Konstitucinis teisinės valstybės principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas).
Įstatymas nustato nevienodas apmokestinimo sąlygas atskiroms jūrininkų grupėms. Vienos apmokestinimo sąlygos nustatomos tiems jūrininkams, kurie per kalendorinius metus buvo reisuose ilgiau kaip 183 paras, ir kitos – tiems jūrininkams, kurie per kalendorinius metus buvo reisuose 183 paras ar mažiau. Tarp šių dviejų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Tokiu skirstymu diskriminuojami Baltijos jūroje žvejojantys jūrininkai, kurie būna reisuose mažiau negu 183 paras per kalendorinius metus, dėl jiems ES teisės aktais nustatytų apribojimų (Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1226/2009, kuriuo nustatomos Baltijos jūroje 2010 m. taikomos tam tikrų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybės ir susijusios sąlygos, 8 straipsniu nustatyti žvejybos pastangų apribojimai), taip pat dėl oro sąlygų (pvz., kilus audrai).
Tokiu skirstymu taip pat diskriminuojami ir kiti jūrininkai, kurie dėl objektyvių priežasčių (ligos, šeimyninių aplinkybių, etatų mažinimo ir kt.) neišbuvo reisuose 183 parų.
Pažymėtina, kad 183 parų kriterijus lems papildomą administravimo naštą (net ir tiems jūrininkams, kuriems bus taikoma lengvata) ir kaštus ir neįvertinta, ar jie proporcingi siekiamam tikslui. Pagal naujai priimtas nuostatas darbdavys 183 paras per kalendorius metus turės išskaičiuoti iš jūrininko gaunamų pajamų 15 procentų gyventojų pajamų mokestį ir tik nuo 184 paros nebeturės pareigos išskaityti pajamų mokestį, o jūrininkai, išdirbę daugiau kaip 183 paras, galės susigrąžinti permoką tik pasibaigus kalendoriniams metams ir pateikę mokesčių administratoriui prašymą dėl mokesčio permokos grąžinimo, taip pat įrodymus, patvirtinančius, kad buvo reisuose daugiau kaip 183 paras per kalendorinius metus.
2. Įstatymu nustatyta lengvata gali būti pripažinta valstybės pagalba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnį, Europos Komisijos komunikatu C (2004) 43 patvirtintas Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos jūriniam transportui (OL C 13, 2004, p. 3). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 107 straipsnį yra nesuderinami su vidaus rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas. Pažymėtina, kad neteisėtai suteikta valstybės pagalba būtų išieškota iš pagalbos gavėjų.
3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka, kuri iš esmės yra įtvirtinta ir Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose; tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija; įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais; negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, Seimo statute ar kituose įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog tai, kad, leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties išleistų įstatymų, yra esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (Konstitucinio Teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos Seimas turi užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos. Taigi 2010 m. rugsėjo 28 d. priimtas įstatymas galėtų įsigalioti tik po 2011 m. kovo 28 d. (tiksli data priklausytų nuo to, kada įstatymas būtų paskelbtas), o priimtame Įstatyme numatyta jo įsigaliojimo data – 2011 m. sausio 1 d.
2 straipsnis.
3 straipsnis.