LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL SOCIALINIŲ PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS 1998–2000 METŲ PROGRAMOS
1998 m. vasario 19 d. Nr. 202
Vilnius
2. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai patvirtinti Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2000 metų programos įgyvendinimo 1998 metais priemones, o vėliau parengti ir patvirtinti šios programos įgyvendinimo 1999 metais bei 2000 metais priemones ir nustatytąja tvarka pateikti pasiūlymus dėl numatytųjų priemonių finansavimo iš Lietuvos valstybės biudžeto.
Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė
______________
PRITARTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1998 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 202
Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2000 metų programos dalys
Situacijos įvertinimas
2. Vienas iš socialinės politikos uždavinių – užtikrinti socialinės paramos sistemos veiksmingumą – plėtoti socialines paslaugas, teikti jas žmogaus gyvenamojoje aplinkoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–2000 metų veiklos programoje numatyta, kad būtina decentralizuoti socialinių paslaugų teikimą:
2.3. teikti socialines paslaugas partnerystės principu – į socialinių paslaugų teikimą įtraukti nevyriausybines organizacijas;
3. Socialinių paslaugų infrastruktūra Lietuvoje, kaip ir visose pokomunistinėse valstybėse, šiuo metu kuriama ir intensyviai plėtojama. Senoji sistema, kuriai buvo būdingas valstybės monopolis, stiprios socialinių paslaugų centralizavimo tendencijos, prioritetų teikimas tik institucinių socialinių paslaugų plėtrai, nebeatitinka šių dienų reikalavimų, tačiau naujoji socialinių paslaugų sistema Lietuvoje dar nėra galutinai sukurta. Ji kuriama remiantis iš esmės naujais principais: valstybė perduoda savo funkcijas savivaldai, vis daugiau paslaugų teikia neformalūs paslaugų teikėjai, tačiau šis procesas kol kas nepakankamai spartus. Materialinių išteklių stoka, nepakankama normatyvinė bazė ypač trukdo plėtoti nestacionarias socialines paslaugas (paslaugas į namus, dienos globos paslaugas, laikino gyvenimo paslaugas ir panašiai): valstybės sektorius šioje srityje neturėjo jokio vaidmens, o kaip šias paslaugas turi teikti savivaldybės, apibrėžta nepakankamai, todėl ir kyla finansinių, materialinių šių paslaugų plėtojimo problemų. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 metų duomenimis į miestų (rajonų) globos ir rūpybos skyrius kreipėsi nemažai žmonių, kuriems reikia socialinių paslaugų. Teikiamų socialinių paslaugų rūšys, priklauso nuo to, kuriai socialinei žmonių grupei jos yra teikiamos – ar tai vieniši seni asmenys, asmenys su negale, našlaičiai, asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu bei narkotikais, ar asmenys, priklausantys kitai socialinės rizikos grupei. Savivaldybėse ir apskrityse šių asmenų skaičius skirtingas, skiriasi ir reikiamų paslaugų pobūdis.
4. Lentelėje nurodyta, kiek Lietuvos gyventojų reikalingi socialinių paslaugų (Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1996 metų duomenimis):
|
|
Asmenų skaičius |
| 1. Įrašytų į socialinės globos ir rūpybos skyrių įskaitą gauti socialines paslaugas asmenys |
185922 |
| iš jų: |
|
| vieniši seni asmenys |
41231* |
| kiti asmenys, kuriems reikalinga socialinė globa |
99517 |
| iš jų: |
|
| našlaičiai |
2581 |
| vaikai iš asocialių šeimų |
15281 |
| invalidai |
45279 |
| grįžę iš įkalinimo vietų asmenys |
5756 |
| kiti asmenys |
30620 |
| 2. Gauta prašymų apsigyventi nakvynės namuose |
1188 |
| 3. Gauta prašymų apsigyventi suaugusių globos įstaigose |
1918 |
| 4. Gauta prašymų apsigyventi vaikų globos įstaigose |
1030 |
*Duomenys be Vilniaus ir Kauno miestų.
5. Socialinės paslaugos Lietuvoje plėtojamos nepakankamai tiek kiekybės, tiek kokybės atžvilgiu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje atlikta savivaldybių biudžetų analizė parodė, kad socialinei paramai 1996 metais ir planuojamiems 1997 metams buvo skirta atitinkamai tik 10,3 ir 12,1 procento viso savivaldybių biudžeto.
Socialinės paramos, teikiamos savivaldybėse, struktūroje vyrauja materialinė piniginė parama (daugiau kaip 80 procentų visų socialinei paramai skirtų lėšų), o socialinėms paslaugoms tenka palyginti nežymi dalis – mažiau kaip 20 procentų.
6. Darbo ir socialinių tyrimų instituto 1997 metais atlikto tyrimo duomenimis Lietuvoje itin reikėtų nestacionarių globos įstaigų bei paslaugų, teikiamų namuose. 1996 metų pabaigoje iš 1000 pensinio amžiaus asmenų miestuose vidutiniškai 6,57, o rajonuose – 12,99 globoti namuose. Senelių globos namus turi daugiau negu pusė (71 procentas) visų savivaldybių, o dienos globos įstaigos kitų socialinių grupių asmenims dar vos pradedamos steigti.
7. Socialinės paslaugos decentralizuojamos gana lėtai: tai gerai matyti iš socialinės globos vietų santykio valstybinėse, savivaldybių ar nevyriausybinių organizacijų įsteigtose globos įstaigose. 1996 metais šis santykis buvo toks: viena vieta nevyriausybinėje įstaigoje, keturios – savivaldybių ir šešios – valstybinėse, o 1995 metais atitinkamai viena, keturios ir septynios. Tai rodo, kad socialinės paslaugos, nors ir lėtai, bet decentralizuojamos. Vaikų globos paslaugos labiau centralizuotos. Nevyriausybinėse globos įstaigose jiems skirta viena, savivaldybių – dvi ir valstybinėse – keturiolika vietų. Neįgaliems asmenims stacionarios socialinės paslaugos teikiamos tik valstybinėse globos įstaigose. Decentralizuojamos ir nestacionarios socialinės paslaugos, kurios pradėtos teikti tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: šios veiklos kaip tik ir ėmėsi savivaldybės bei nevyriausybinės organizacijos. Nestacionarių socialinių paslaugų tinklas Lietuvoje dar tik pradėtas kurti, todėl galima sakyti, kad Lietuvoje vyksta tik pirmasis decentralizavimo etapas: buvusios valstybės funkcijos socialinės globos srityje perduodamos regionams, o regionai yra savarankiški naujų socialinių paslaugų teikimo formų organizatoriai.
8. Šiuo metu organizuojant socialinį darbą ir teikiant socialines paslaugas ypač svarbu nepamiršti visuomenės silpnųjų vietų – plėtoti socialines paslaugas rizikos grupių asmenims: našlaičiams, asocialioms šeimoms, asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, narkotikais, taip pat kitoms socialinės rizikos grupėms.
9. Socialinių paslaugų sistemą būtina plėtoti, kadangi:
9.1. socialinės paramos sistema yra nepakankamai veiksminga.
Savivaldybių globos ir rūpybos skyriai daugiausia moka pinigines pašalpas, o tai tik laikino pagerinimo priemonės. 1996 metais miestų (rajonų) savivaldybės socialinėms paslaugoms teikti skyrė vidutiniškai tik 1,6 procento bendro savivaldybių biudžeto lėšų.
Kad socialinės paramos sistema būtų veiksminga, ją būtina plėtoti kompleksiškai – piniginių išmokų skyrimą derinti su būtinų socialinių paslaugų teikimu (nustačius svarbiausius žmonių poreikius ir prioritetines socialines paslaugas);
9.2. nesudaromos bendruomenėje galimybės tenkinti skirtingų gyventojų grupių įvairius socialinius poreikius.
Kiekvienos socialinės gyventojų grupės specifiniai socialiniai poreikiai geriausiai gali būti tenkinami gyvenamojoje vietoje, kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje. Daugumoje savivaldybių kol kas netenkindami netgi minimalūs socialinių paslaugų poreikiai – nėra būtiniausių socialinių paslaugų teikimo įstaigų tinklo. Minimalūs socialinių paslaugų poreikiai turi būti tenkinami kiekvienoje bendruomenėje;
9.3. į socialinių paslaugų teikimą nepakankamai įtraukiamos vietinės bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos.
Kad socialinių paslaugų sistema būtų veiksminga, būtina pasitelkti vietinę bendruomenę ir nevyriausybines organizacijas. Šitaip tiksliau nustatomi žmonių poreikiai, lanksčiau dirbama, skatinama žmonių iniciatyva bei atsakomybė, sudaromos galimybės teikti paslaugas toms žmonių grupėms, kurioms labiausiai jų reikia. Dirbti su socialinės rizikos grupėms priklausančiais asmenimis geriausiai sugeba labdaros, nevyriausybinės organizacijos, savanoriai, kurie lengviau užmega kontaktus su tokiais asmenimis, kuriems reikia konkrečios pagalbos. Be to, pokyčiai vietiniame lygyje skatina žmonių socialinį aktyvumą, sukurdami nuolatinės socialinės raidos sąlygas;
9.4. teikiamų paslaugų mastas labai skirtingas įvairių miestų (rajonų) savivaldybėse.
Yra dideli regioniniai socialinių paslaugų teikimo kiekybiniai ir kokybiniai skirtumai. Štai didesnius ar mažesnius senelių globos namus turi beveik visos savivaldybės, tačiau 1000 pensininkų Lietuvos mastu tenka tik vidutiniškai 4 vietos. Apskrityse šis skaičius labai skirtingas: Tauragės, Vilniaus, Alytaus apskrityse – 3, Panevėžio apskrityje – 2, Telšių, Klaipėdos apskrityse – 8, Kauno apskrityje – 5, Šiaulių apskrityje – 4, Utenos apskrityje – net 12 (1997 metais Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktos analizės duomenimis).
Įvairaus pavaldumo vaikų globos įstaigose 1000 globos reikalingų vaikų yra 11 vietų. Apskrityse šis skaičius taip pat skirtingas – nuo 4 vietų Alytaus apskrityje iki 13 vietų Telšių apskrityje. Stacionarias vaikų globos socialines paslaugas reikėtų apibūdinti kaip teikiamas labiausiai centralizuotai. Savivaldybių sukurtose vaikų globos įstaigose palyginti nedaug globos vietų. Reikėtų geriau dirbti socialinį darbą su šeimomis, kad nedaugėtų be tėvų globos likusių vaikų. Dienos globos įstaigų plėtojimas – viena iš šios problemos prevencijos priemonių.
Vietų skaičius apskrityse esančiose asmenų su negale įstaigose taip pat gana skirtingas: Alytaus apskrityje visai nėra tokių įstaigų, tuo tarpu 1000 asmenų su negale vidutiniškai Telšių apskrityje tenka 73, Marijampolės – 68, Vilniaus – 18, Kauno – 14 vietų.
Nestacionarių globos įstaigų tinklas (dienos globos, laikino gyvenimo namai ir panašiai) tik pradedamas formuoti. Nakvynės arba laikino gyvenimo namus turi tik 12 iš 56 savivaldybių. Kai kurios savivaldybės, neturėdamos pakankamai lėšų, nesuinteresuotos plėtoti socialinių paslaugų sistemą, kurti bei įgyvendinti socialines programas, todėl atskirose savivaldybėse asmenų, gaunančių pagalbą į namus, skaičius skiriasi net 2,7 karto. Kadangi socialinės paslaugos skirtos socialiai remtiniems asmenims ir labiausiai pažeidžiamoms visuomenės socialinėms grupėms, būtinų socialinių paslaugų standartų įgyvendinimas turėtų būti remiamas ir valstybės.
Programos tikslai
10. Svarbiausieji programos tikslai yra šie:
10.1. artimiausias tikslas – skatinti savivaldybes užtikrinti, kad būtinos minimalios socialinės paslaugos būtų teikiamos visoms socialinių paslaugų reikalingoms asmenų grupėms kuo ekonomiškiau ir veiksmingiau, orientuotis į tokias socialines paslaugas, kurios labiau tinkamos vartotojams;
Programos įgyvendinimo principai ir kryptys
11. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme numatyta, kad savivaldybės planuoja socialinių paslaugų rūšis ir mastą, numato savo biudžete lėšas socialinėms paslaugoms finansuoti. Dėl nepakankamo savivaldybių ekonominio potencialo nurodytasis įstatymas įgyvendinamas lėtai ir neefektyviai. Atsižvelgiant į socialinių paslaugų poreikius šiuo metu, daugelyje rajonų reikia plėtoti stacionarias socialines paslaugas (ypač seniems žmonėms). Kai kurios savivaldybės jau pasirengusios plėtoti ir nestacionarias socialines paslaugas (tiek institucines, tiek neinstitucines).
12. Įgyvendinant šią programą, savivaldybėse parengti projektai bus finansuojami iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biudžete šiam tikslui numatytų lėšų. Savarankiški arba bendrai parengti savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų socialinių paslaugų projektai bus atrenkami ir finansuojami konkurso būdu. Konkursui teikiamuose projektuose turi būti nurodyta, koks yra socialinių paslaugų poreikis. Projektai turi atitikti konkurso nuostatuose nurodytus prioritetus. Programos prioritetai – nestacionarių socialinių (tiek institucinių, tiek neinstitucinių) paslaugų plėtra.
Pirmenybė teikiama tokiems projektams, kuriems įgyvendinti, be Lietuvos valstybės biudžeto lėšų, numatomi ir kiti šaltiniai: savivaldybių biudžetų lėšos, užsienio partnerių, vietos įmonių, privačių asmenų ir kitų fondų parama.
13. Numatomos šios socialinių paslaugų infrastruktūros plėtojimo kryptys:
13.1. socialinių paslaugų decentralizavimas kuriant socialinių paslaugų sistemą ir užtikrinant socialinį saugumą skirtingoms socialinėms žmonių grupėms;
13.2. bendruomenės socialinių paslaugų poreikių tenkinimas vadovaujantis prioritetų nustatymo principu;
13.3. socialinių paslaugų sistemos taikymas įtraukiant bendruomenę į socialinių paslaugų planavimą bei socialinių projektų rengimą;
13.4. socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros skatinimas finansuojant socialinius projektus iš Lietuvos valstybės biudžeto;
13.5. valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų bendro darbo sistemos kūrimas numatant atskirų organizacijų atsakomybę socialinių paslaugų teikimo srityje;