LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

Į S A K Y M A S

 

DĖL TIKUČIO (TRINGA GLAREOLA) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO

 

2012 m. balandžio 30 d. Nr. D1-373

Vilnius

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:

1. T v i r t i n u:

1.1. Mūšos tyrelio pietinės plynės tikučio (Tringa glareola) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.2. Novaraisčio valstybinio ornitologinio draustinio Novaraisčio pelkės šiaurinės dalies tikučio (Tringa glareola) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.3. Žuvinto biosferos rezervato Rudės plynės tikučio (Tringa glareola) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.4. Tikučio (Tringa glareola) apsaugos planą (pridedama).

2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.

3. N u s t a t a u  šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.

 

 

Aplinkos ministras                                                        Gediminas Kazlauskas

 

_________________

 


PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2012 m. balandžiop 30 d. įsakymu Nr. D1-373

 

TIKUčio (TRINGA GLAREOLA) APSAUGOS PLANAS

 

I. tikučio, JO populiacijos, buveinės aprašymas

 

Tikučio apibūdinimas

 

1. Tikutis (lot. Tringa glareola) priklauso paukščių (Aves) klasei, sėjikinių paukščių (Charadriiformes) būriui, tilvikinių (Scolopacidae) šeimai.

 

Tikučio buveinės aprašymas

 

2. Lietuvoje tikučio perėjimo vietų ir veisimosi buveinių ištirtumo lygis yra nepakankamas, nes rūšies perimviečių inventorizacija šalyje nuo XX a. devintojo dešimtmečio vykdyta tik didesnėse aukštapelkėse (valstybinių rezervatų, Svencelės, Aukštumalos, Notygalos pelkėse, Reiskių ir Aukštąjame Tyruose bei dar keliose didesnėse pelkėse), o ankstesni duomenys apėmė tik atskiras pelkes (Žuvinto, Kamanų, Mūšos Tyrelio, Aukštumalos ir Čepkelių). Specialūs tyrimai, susiję su rūšies perėjimo buveinių pasirinkimu didžiosiose šalies aukštapelkėse, buvo atliekami 2000–2002 metais. Tuo tarpu informacija apie išeksploatuotuose ar eksploatuojamuose durpynuose perinčius paukščius yra palyginti nauja (paskutinio XX a. dešimtmečio ir vėlesnė) bei fragmentiška (atskirų metų duomenys tik iš Suktiškių, Baluošų, Didžiojo Raisto, Skaistgirių, Baltosios Vokės ir Novaraisčio durpynų). Duomenų apie pamiškės šlapiose pievose perinčius tikučius dar mažiau: jie apima tik kelias šalies teritorijas (Nemuno delta, Kliošiai, Miaugonių apylinkės). Tikutis – atviro tundrinio kraštovaizdžio paukštis, todėl Lietuvoje dažniausiai peri aukštapelkių plynėse arba atviruose jų pakraščiuose – laguose. Rečiau įsikuria tarpinio tipo pelkėse (prie Ešerinio ež. Labanoro RP, Mūšos Tyrelio, Purviniškių pelkėje). Kai kurių autorių nurodomose miško pelkutėse paskutiniais metais tikutis nebesutinkamas. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais jis aptiktas perint jau išeksploatuotuose, dažniausiai apleistuose durpynuose (Baltosios Vokės, Novaraisčio, Suktiškių, Skaistgirių). Eksploatuojamuose durpynuose aptiktas tik Baluošų. Įvertinant, kad tai naujai besiformuojanti gamtinė buveinė, tikėtina, kad artimoje ateityje didės joje perinti populiacijos dalis. Dar viena tikučio veisimosi buveinė – užmirkusios pamiškės ar krūmais apaugančios šlapios pievos. Tokiu buveinių pasirinkimas Lietuvoje yra mažiausiai ištyrinėtas. Tačiau keli tokie atvejai žinomi ir Nemuno deltoje (Žalgirių ir Kūlynų miškai), pamaryje (Kliošių pievos ties Tyrų pelke), užmirkusiose pievose ties Miaugonių kaimu (Elektrėnų savivaldybė). Kaimyninėje Latvijoje aptiktas perint ir žuvininkystės tvenkiniuose, tačiau mūsų šalyje žinomas vienintelis toks atvejis Arnionių akvakultūros ūkyje. Turimomis žiniomis, rūšies veisimosi vietų apsaugos kontekste svarbesni yra apleisti durpynai ar net kai kurios aliuvinės pievos. Tikutis peri tik atvirame kraštovaizdyje, tačiau nevengia vietų su pavieniais retais medeliais ar retai išsimėčiusiais krūmais. Netgi priešingai, pasirenka pelkių vietas, kuriose auga retos pušaitės, berželiai. Daugeliu atvejų medžiai dengia iki 20 proc. paukščių užimtos teritorijos. Dažniausiai pasirenka teritorijas, besiribojančias su medžiais apaugusiais pelkių plotais. Žolinė danga veisimosi teritorijose yra labai įvairi, tačiau visada susijusi su šlapžemėmis. Aukštapelkių plynėse tai kiminais (Sphagnum spp.) apaugę plotai su reta žoline augalija, kurioje vyrauja kupstiniai švyliai (Eriophorum vaginatum). Vengia viržiais ir gailiais apaugusių plotų. Pelkių pakraščiuose peri švylynuose. Tarpinio tipo pelkėse augalijos dangą sudaro samanos ir viksvos, durpynuose – viksvos ir švyliai, o šlapiose pievose – įvairūs pelkiniai augalai. Žolinių augalų padengimo plotai įvairiose buveinėse labai nevienodi. Tankiausi jie šlapiose pievose ir tarpinio tipo pelkėse, o rečiausi – pelkių pakraščiuose ir durpynuose. Hidrologinis režimas – vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių teritorijos pasirinkimą bei vietinės perinčios tikučio populiacijos gausą. Daugelyje tyrinėtų vietų šlapžemės buvo pakankamai vandeningos dėl išlikusio natūralaus arba artimo natūraliam hidrologinio režimo. Tai būdinga pelkėms, kuriose išliko gana gausi tikučio perinti populiacija – Čepkeliams, Kamanoms, Reiskių ir Aukštąjam Tyrui. Pavasarį visose rūšies perėjimo vietose būna pakankamai daug atviro vandens plotų: ežerokšnių ir balų. Vėliau balų vietoje, šioms išdžiuvus, lieka durpynės. Todėl hidrologinio režimo palaikymas yra labai svarbus rūšies veisimosi vietose. Mitybinės buveinės perėjimo metu yra greta perimviečių, t. y. paukščiai maitinasi individualios lizdo teritorijos ribose. Tačiau išsiritus jaunikliams, tėvai su jaunikliais yra labai mobilūs. Žinomi atvejai, kai vada per 4 valandas maitindamiesi pasislinko 60 metrų atstumu. Tačiau kol jaunikliai pradeda skraidyti, ar net iki mėnesio amžiaus, jie su tėvais laikosi perėjimo vietose, kartu maitindamiesi tose pačiose buveinėse. Jaunikliams pradėjus skraidyti, tikučiai ieško palankesnių mitybinių plotų, dažnai apsistodami atvirose, vandeningose šlapžemėse (pavyzdžiui, žuvininkystės tvenkiniuose), vandens telkinių pakrantėse. Migruojančių paukščių skaitlingos sankaupos stebimos sekliuose, produktyviuose vandens telkiniuose. Lietuvoje jos gausiausios žuvininkystės tvenkiniuose. Pažymėtina, kad rūšis traukimo metu vengia pajūrio pakrančių. Žiemavietėse sutinkamas labai įvairiose buveinėse: dumblėtose seklumose, upių žiotyse, išdžiūstančių vandens telkinių pasilikusiose balutėse, drėkinamuose dirbamuose laukuose, mangrovų pelkėse, gėlų ir pusiau sūrių ežerų, rečiau upių pakrantėse, užliejamuose upių baseinų plotuose, tačiau pirmenybė visada teikiama sekliems vandenims ir dumbėtoms jų pakrantėms.

 

Tikučio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje

 

3. Lietuva yra pietiniame tikučio paplitimo arealo pakraštyje. Mūsų šalyje jis paplitęs labai sporadiškai, lokaliai. Peri tik kai kuriose didesnėse pelkėse ar kitokio tipo šlapžemėse. Visur yra negausus. Dažniausiai peri po kelias poras ir tik Čepkelių pelkėje perinti populiacija siekia 20 porų, o tai Lietuvoje yra išskirtinis atvejis. Žinomose perimvietėse taip pat paplitęs netolygiai, dažniausiai atskirose jų vietose aptinkamos pavienės poros. Dalies aukštapelkėse šios rūšies ištirtumas yra geras ir paplitimas jose bei vietinės populiacijos gausa ištyrinėta pakankamai. Tuo tarpu kitokio tipo buveinėse – išeksploatuotuose durpynuose ar šlapiose pamiškių pievose šalies mastu neatlikta tinkama rūšies inventorizacija, todėl čia perinčių paukščių reali gausa bei paplitimas nėra žinomi. Esant ribotam paplitimui, gausa ištirtose teritorijose įvertinama labai tiksliai – kelių porų tikslumu. Paskutinių dešimties metu laikotarpiu perint rastas keturiolikoje didžiųjų šalies pelkių: Čepkelių pelkėje (iki 20 porų), Žuvinto paliose (2–3 poros), Kernavo pelkėje Rūdininkų girioje, Notygalės pelkėje (1 pora), Baltsamanės pelkėje (1 pora), Purviniškių pelkėje (1 pora), Labanoro girioje esančiose Aisputiškio (1–2 poros) ir Ešerinio (1 pora) pelkėse, Mūšos Tyrelyje (3 poros), Kamanų pelkėje (3–4 poros), Reiskių ir Aukštąjame Tyre (po 1–3 poras), Rupkalvių pelkėje (2–3 poros), Svencelės pelkėje (1–3 poros) ir Aukštumalos pelkėje (1–3 poros). Po vieną porą aptikta Suktiškių, Skaistigirių ir Didžiojo Raisto durpynuose, tuo tarpu Baltosios Vokės durpyne perėjo 3 poros, o Novaraistyje 1999 m. – net 6 poros. Pavienės perinčios poros aptiktos keliose miško pakraščio šlapiose pievose: Žalgirių ir Kūlynų (abi Nemuno deltos RP), Kliošių pievų pakraštyje ir Miaugonių pivose (Elektrėnų sav.). XX a. pirmoje pusėje, remiantis publikuota medžiaga, tikutis buvo paplitęs miško pelkutėse, tačiau paskutinius kelis dešimtmečius tokiose buveinėse neberandamas. 1990–2000 metais Lietuvos perinti populiacija buvo vertinama 100–150 porų (1 lentelė). Pirmieji vertinimai (1990–1996 m.) nurodė mažesnę gausą, tačiau tai siejama su blogesniu šalies ištirtumu. 2005 ir 2008 metų monitoringo duomenimis, kai apskaitos buvo vykdomos įgyvendinant Valstybinę aplinkos monitoringo programą, rūšies perinčios populiacijos gausa atskirose perimvietėse buvo įvertinta kaip stabili arba mažėjanti. Gausos pokyčius per ilgesnį laikotarpį (3–4 dešimtmečius) sunku vertinti dėl ankstesnių metų duomenų trūkumo. Tačiau, įvertinus turimus duomenis iš atskirų teritorijų, akivaizdus gausos mažėjimas paskutiniu trisdešimties metų laikotarpiu: Kamanų, Mūšos Tyrelio, Žuvinto, Aukštumalos, Kernavo ir kt. pelkėse. Šie pokyčiai siejami su pelkių hidrologinio režimo pokyčiais, dėl ko progresuoja atvirų plynių užžėlimas, t. y. buveinių kiekybiniais ir kokybiniais pokyčiais. Dėl šių priežasčių tikučių gausa sumažėjo Kamanų, Mūšos Tyrelio, Žuvinto, Notygalės ir kitose pelkėse. Dėl durpių gavybos buvo sunaikintos tikučio buveinės Aukštumalos, Mūšos Tyrelio, Baluošo pelkėse. Tačiau baigus durpynų eksploataciją, jei jie tinkamai rekultivuojami, tikučiai vėl pradeda perėti atsistatančiose šlapžemėse (Novaraisčio, Suktiškių, Didžiojo Raisto, Skaistgirių durpynuose). Veisimuisi tinkamų buveinių, be dabartinių perimviečių, nėra daug: tikutis galėtų perėti dar keliose atviresnėse aukštapelkėse – Kepurinės, Adutiškio, Plynosios, Artosios, Amalvo. Šiose teritorijose reikėtų atkurti pažeistą hidrologinį režimą, o vėliau tvarkyti buveines.

 

1 lentelė. Tikučio populiacijos gausos įvertinimas 1994–2010 m.

 

Metai

Porų skaičius

Šaltinis

1994

50–60

Tucker G.M., Heath M.F. 1994. Birds in Europe: their conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International

1996

50–150

Lietuvos ornitofaunistinė komisija. Lietuvos perinčių paukščių gausumo įvertinimas. 1996. Ciconia, 4, p. 60–64

1999

100–150

Kurlavičius P., Raudonikis L. 1999. Lietuvos perinčių paukščių gausa 1999 metais. Ciconia, 7, p. 52–57

1999–2001

100–150

BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends and conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International.

2001

100–150

Kurlavičius P., Raudonikis L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa, 1999–2001. Ciconia, 9, p. 92–97

2007

100–150

Rašomavičius V. (red.) 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Lututė, 800 p.

 

Tikučio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale

 

4. Tikutis dabartiniu metu peri ar gali perėti 13 pasaulio valstybių – nuo Skandinavijos šalių iki Arktinės tundros šiaurėje (paplitęs miškatundrėje), Rusijos Tolimųjų Rytų ir JAV priklausančių Aleutų salyno rytuose, Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos pietuose, negausi populiacija aptinkama Britų salose. Tikučio pagrindinis perėjimo arealas užima kiek daugiau nei 3 mln. km2. Tačiau pietinėje arealo dalyje, kuri apima Lietuvą, Baltarusiją, Daniją ir kaimynines šalis, rūšis paplitusi labai sporadiškai ir peri palyginti nedidelio ploto teritorijose. Todėl pagal bendrą rūšies paplitimo arealo plotą yra problematiška nustatyti kokią jo dalį užima rūšiai tinkamos buveinės. Be pagrindinio paplitimo arealo, žinomi pavieniai perėjimo atvejai Islandijoje, Farerų salose, kurie traktuojami kaip atsitiktiniai. Nereguliariai peri Švedijai priklausančiose Gotlando ir Olando bei JAV priklausančiose Aleutų salose.

5. Šiuo metu pasaulyje peri nuo 350 000 iki 1 200 000 porų. Toks didelis gausos įvertinimo skirtumas yra dėl informacijos stokos iš Rusijos, kur tikslesnė rūšies gausa nežinoma. Didelis tikučio vietinių populiacijų mažėjimas Europoje buvo pastebėtas XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje dėl buveinių sunaikinimo, nors galima ir klimato kaitos įtaka. Per paskutinius kelis dešimtmečius tikutis išnyko Olandijoje, Vokietijoje, neaišku ar dar peri Lenkijoje ir Ukrainoje, nes paskutiniais metais nėra tai įrodančių faktų. Jis ir toliau nyksta Danijoje. 1970–1990 metais tikučio populiacija laikyta stabilia šiaurinėje paplitimo arealo dalyje, tačiau nykstanti piečiau esančiuose regionuose. 1990–2000 m. laikotarpiu daugelyje Europos šalių rūšies perinčios populiacijos buvo vertinamos kaip stabilios, tačiau sumažėjo Švedijoje. Tuo tarpu Latvijoje ir Danijoje pastebėtos net reikšmingos gausėjimo tendecijos.

 

2 lentelė. Tikučio perinčių porų skaičius paplitimo areale (2004 metų suvestinė)

 

Šalis

Porų skaičius

Įvertinimo laikotarpis (metais)

Baltarusija

2 500–3 000

1997–2000

Lietuva

100–150

1999–2001

Latvija

800–1000

1990–2000

Estija

2 000–3 000

1998

Suomija

200 000–300 000

1998–2002

Norvegija

20 000–40 000

1990–2002

Švedija

50 000–100 000

1999–2000

Lenkija

0–5

1998–2000

Didžioji Britanija

4–8

1996–2000

Danija

100–100

2001

Ukraina

0–10

1990–2000

Rusija

75 000–750 000

1990–2000

Pasaulinė populiacija

350 000– 1 200 000

 

 

Tikučio veisimosi biologija

 

6. Tikutis palyginti daug laiko praleidžia ant žemės, kur peri, augina palikuonis, maitinasi. Maitinasi bėgiodamas žeme, o pakyla dažniausiai tik pabaidytas arba tuoktuvinių skrydžių metu. Nerimaudamas dažnai tupia medžių viršūnėse. Pora užima individualią veisimosi teritoriją, kurią aktyviai gina, kol išsirita jaunikliai. Jos dydis nevienodas ir, matyti, priklauso nuo mitybos sąlygų veisimosi vietoje bei tinkamų buveinių ploto. Duomenų apie tikslesnį poros individualios teritorijos dydį Lietuvos sąlygomis nėra, nes nebuvo atliekami specialūs tam reikalingi tyrimai. Turimais duomenimis, didžiausios teritorijos atvirose pelkių plynėse bei pamiškės pievose, o mažiausios pelkių pakraščiuose, kur iš vienos pusės jas riboja pakraštyje augantis miškas, o nuo pelkės pusės plyti medžiais apaugę pelkės plotai. Peri ant žemės. Lizdą krauna tarp tankesnių žolių, dažnai ant viksvų kupsto ar kitos aukštesnės vietos, bet šalia šlapesnių vietų. Kartais lizdai po žemomis pušaitėmis ir retai – medžiuose esančiuose strazdų ar kitų paukščių lizduose. Lizdas – duobutė, menkai išklota žolių stiebeliais ir lapais. Jei peri kitų paukščių lizduose, lizdo medžiagos neneša. Monogamai. Perėti pradeda balandžio pabaigoje–gegužės pirmoje pusėje. Veda vieną vadą, ar žuvus dėčiai peri pakartotinai, nėra duomenų. Deda 4, retai 3 kiaušinius. Inkubacija trunka 22–23 dienas. Peri abu poros nariai. Tik išsiritę jaunikliai po keleto valandų jau gali palikti lizdą, tačiau jame gali išbūti kelias dienas. Jauniklius pradžioje vedžioja abu poros nariai, tačiau po kelių dienų patelė dažniausiai palieka vadą ir ją toliau rūpinasi tik patinas. Jaunikliai maitinasi savistoviai. 30–35 dienų amžiaus jaunikliai pradeda skraidyti ir tampa visiškai savarankiškais. Tuomet tikučiai palieka veisimosi vietas ir klajodami ieško optimaliausių mitybinių sąlygų. Perėjimo vietose ilgai neužsibūna ir vidury vasaros suaugę paukščiai jau traukia į žiemavietes. Patelių produktyvumas nėra žinomas.

 


Tikučio mityba, žiemojimas, migracija

 

7. Tikučio mitybinis spektras gana platus, jame vyrauja bestuburiai gyvūnai. Didžiąją jų dalį sudaro sausumos ir vandens vabzdžiai: vabalai, dvisparniai, drugiai, lašalai, skėtės, plėviasparniai, žiogai, skruzdės ir kt., taip pat jų lervos. Taip pat lesa vorus, vėžiagyvius, moliuskus, sliekus, žuvų mailių ir jaunus varliagyvius bei buožgalvius. Augalinis maistas sudaro nežymią raciono dalį. Čia vyrauja augalų (viksvinių, varpinių) sėklos ir dumblių dalys. Jaunikliai, matyti, maitinasi panašiu maistu kaip ir suaugę, nors duomenų apie tai nėra. Po veisimosi sezono tikučiai dažniau sutinkami šlapžemėse, pasižymiančiose vandens bestuburių gausa: nuleistuose žuvininkystės tvenkiniuose, upių deltose, vandens telkinių dumblėtose pakrantėse bei seklumose. Tuomet racione vyrauja vandens bestuburiai. Apskritai, racionas ir mitybinių objektų proporcijos priklauso nuo buveinės, kurioje tikučiai tuo metu maitinasi. Maistą renka nuo žemės, augalų ar vandens paviršiaus, rečiau po vandeniu ar gaudydami skraidančius vabzdžius, kuriuos sučiumpa pasišokėję ar net paskrisdami. Maitinasi aktyviai, bėgiodami ir trumpam sustodami paimti maisto. Perimvietėse maitinasi pavieniui, o po veisimosi sezono ir migracijų metu telkiasi į būrelius. Mitybos konkurentai yra panašiose vietose ir panašiais objektais mintantys paukščiai, pvz., dirvinis sėjikas, pempė.

8. Lietuvoje perinčių paukščių žiemojimo vietos nenustatytos. Tikutis priskiriamas tolimųjų migrantų kategorijai. Europoje perintys paukščiai žiemoja daugiausia Afrikoje, į pietus nuo Sacharos (didesnė dauguma Centrinėje ir Vakarinėje dalyse). Tik nedidelė paukščių dalis sutinkama Šiaurės Afrikos Atlanto bei Viduržemio jūros pakrantėse ir Irake. Dalis Europoje perinčių tikučių, matyti, žiemoja ir kitose Azijos šalyse.

9. Pavasarį pirmieji migrantai atskrenda balandžio antroje pusėje, tačiau ankstyvais pavasariais pasirodo mėnesio viduryje (pvz., balandžio 15 d. 2000 metais). Balandžio paskutinėmis dienomis – gegužės mėn. stebimas didžiausias migruojančių paukščių skaičius, kuomet viename žuvivninkystės ūkyje per dieną suskaičiuojama iki 50 ir daugiau paukščių. Kadangi Lietuvoje tuo metu tikučiai jau peri, akivaizdu, kad sankaupas formuoja šiauriniuose rajonuose perintys paukščiai. Rudenį vietiniai perintys suaugę paukščiai išskrenda iškart po veisimosi sezono, todėl sankaupų nesudaro. Jų traukimas prasideda birželio pabaigoje, o jaunikliai išskrenda maždaug vienu mėnesiu vėliau. Šiaurėje perintys suaugę paukščiai paukščiai skrenda iki rugpjūčio pradžios, o traukimo pikas viduryje liepos. Tuo tarpu jauni paukščiai migruoja iki rugsėjo pabaigos, o jų gausos pikas stebimas rugpjūčio antroje pusėje. Migruojančių tikučių sankaupos Lietuvoje formuojasi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Tačiau jos būna neilgalaikės (dažniausiai paukščiai apsistoja kelioms dienoms) ir jų skaičius, pavyzdžiui, Baltosios Vokės žuvininkystės tvenkiniuose, retai viršija 100 individų. Dažniausiai vienoje teritorijoje suskaičiuojama iki 50 individų.

 

Tikučio nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas

 

10. Tikutis įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą nustatytas Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 (Žin., 2010, Nr. 87-4616). Tikučio apsaugai įsteigtos 7 saugomos paukščių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – PAST), įtrauktos į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635). Šiose teritorijose tikučio veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis Bendraisiais buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Tikutis įrašytas į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą, patvirtintą LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 2002, Nr. 40-1513; 2006, Nr. 42-1531). Tikutis įrašytas į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p. 7) I priedą. Rūšis taip pat įrašyta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) II priedą, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos (Žin., 2001, Nr. 50-1742) II priedą, Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo (Žin., 2004, Nr. 125-4509) II priedą.

 

II. TIKUČIO, jo populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas

 

Radaviečių apsaugos būklė

 

11. Šiuo metu daugiau nei 90 proc. tikučio nacionalinės perinčios populiacijos sutinkama saugomose teritorijose. Siekiant užtikrinti tikučio perinčios populiacijos apsaugą, išskirtos šios Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ paukščių apsaugai svarbios teritorijos (toliau – PAST): Kamanų rezervatas (LTAKMB001), Reiskių Tyro pelkė (LTPLUB002), Aukštojo Tyro pelkė (LTPLUB003), Čepkelių pelkė (LTVARB002), Labanoro giria (LTSVEB002), Mūšos Tyrelio pelkė (LTJONB001) ir Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo pelkės (LTALYB003), įrašytos į LR saugomųn teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašą, patvirtintą LR vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635). Nepaisant galiojančių apsaugos reikalavimų minėtose teritorijose stebimas rūšies veisimosi buveinių būklės blogėjimas dėl: a) natūralių pelkinių buveinių sukcesinių procesų (augalijos bendrijų kaita, klimatiniai pokyčiai); b) nepalankaus hidrologinio režimo (Mūšos Tyrelyje, Kamanų pelkėje); c) žmogaus ūkinės veiklos – durpių gavybos (Mūšos Tyrelis). Vienose, istoriškai žinomose, tikučio veisimosi teritorijose buveinių pokyčiai nežymūs (Čepkelių pelkė, Reiskių Tyras, Aukštasis Tyras, Labanoro girios pelkės), tuo tarpu kitos teritorijos pasikeitė iš esmės dėl pažeisto hidrologinio režimo (Mūšos Tyrelis, Notygalės pelkė, Svencelės pelkė, Aukštumalos pelkė, Žuvinto plynės, Kamanų pelkė) ar natūralių sukcesijos procesų (Kernavo pelkė, Čepkelių pelkė). Situacija išeksploatuotuose durpynuose (Novaraisčio, Baltosios Vokės, Skaistgirių) yra ypač nestabili ir saugomos rūšies būklė juose priklauso nuo vykstančių sukcesinių procesų, kurie vyksta labai sparčiai ir kurių eigą galima paveikti tik specialiomis gamtotvarkinėmis priemonėmis. Vertinant šalies mastu, tikučio perimviečių apsaugos būklė tiek PAST, tiek už jų ribų vertinama kaip nepalanki, nes: a) aukštapelkių plynių ir pakraščių – svarbiausių rūšies veisimosi buveinių, kokybė dėl nepalankios hidrologinės ir klimatinės situacijos bei pelkių naudojimo ypatumų (durpynų atveju) blogėja, taip pat mažėja jų plotas (atviri pelkių plotai palaipsniui užauga sumedėjusia augalija), o be specialių gamtotvarkos darbų šio proceso neįmanoma sustabdyti; b) ateities perspektyvos nėra palankios, nes aukštapelkių specialūs tvarkymo darbai vykdyti tik atskirų teritorijų ir palyginti nedideliuose plotuose, o natūrali plynių formavimo priemonė – gaisrai, nedelsiant gesinami: jų naudojimo galimybę gamtotvarkos darbams šiuo metu stipriai riboja šalies teisinė bazė; c) bebrų veikla, padedanti natūraliai formuotis palankiam hidrologiniam režimui, teritorijų apylinkėse reguliuojama įvairiais būdais. Be to, tęsiamas durpių kasimas greta tikučio perimviečių esančiuose pramoniniuose durpynuose – Aukštumalos, Mūšos Tyrelio. Rūšies radviečių būklės blogėjimą patvirtina ir nepalankūs perinčios tikučio populiacijos gausos pokyčiai. Kadangi veisimosi vietose rūšis jautri trikdymui, šiose teritorijose turi būti labai ribojamas žmonių lankymasis. Pagrindiniais natūraliais priešais veisimosi vietose laikomos lapės, mangutai ir krankliai, nors nebuvo darytų tyrimų, kurie leistų įvertinti realią šių plėšrūnų tikučiui keliamą grėsmę ir žalos mastus. Varniniai paukščiai lizdus ar jauniklius dažniausiai sunaikina, jei paukščiai yra trikdomi.

Populiacijos dydis ir pasiskirstymas

 

12. Rūšies nykimui didelę įtaką turi buveinių praradimas ir jų būklės prastėjimas, daugiausia žmogaus ūkinės veiklos ypatumai (pelkių ir aplinkinių teritorijų sausinimo, durpių gavybos perimvietėse ir gretimuose joms plotuose), taip pat natūralūs pelkių augalijos bendrijų pokyčiai (užaugimas sumedėjusia augalija) ir klimato kaita. Be to, neigiamą įtaką perinčiai populiacijai daro išaugęs plėšrūnų – lapių, mangutų, kiaunių, kranklių skaičius, kuris saugomose teritorijose praktiškai nebereguliuojamas. Lietuvos teritorijoje yra maždaug 2 proc. viso žinomo rūšies arealo. Joje gyvena ne daugiau kaip 150 tikučių porų, kas sudaro maždaug 0,01–0,03 proc. pasaulinės populiacijos. Rūšiai būdingas sporadiškas ir labai lokalus paplitimas, kas siejama su veisimosi buveinių – natūralių ir pusiau natūralių aukštapelkių bei tarpinio tipo pelkių, išeksploatuotų durpynų, užpelkėjusių pamiškių paplitimu šalyje. Per paskutinį dešimtmetį tikučiai rasti 14 aukštapelkių, 5 išeksploatuotuose durpynuose, keturiose pamiškės pievose ir viename žuvininkystės ūkyje. Šalies perinti populiacija dabartiniu metu vertinama 100–150 porų.

13. 2005 ir 2008 metų monitoringo, vykdyto įgyvendinant Valstybinę aplinkos monitoringo programą, duomenimis rūšies perinčios populiacijos gausa atskirose perimvietėse buvo įvertinta kaip stabili arba mažėjanti: stebėsenos darbai parodė perinčių porų skaičiaus mažėjimą keturiose iš septynių rūšies apsaugai išskirtų PAST. Stabili perinti populiacija užfiksuota Kamanų ir Čepkelių pelkių bei Labanoro girios PAST, taip pat Nemuno deltoje, Kernavo bei Svencelės pelkėse. Tačiau įvertinus, kad gausos mažėjimas stebimas daugumoje perimviečių, kuriose veisiasi daugiau nei 30 proc. nacionalinės populiacijos, taip pat dėl nepalankių buveinių pokyčių visų tipų perimvietėse, tikučio perinčios populiacijos būklė vertinama kaip nepalanki. Gausos pokyčius šalyje per ilgesnį laikotarpį (3–4 dešimtmečius) sunku vertinti dėl ankstesnių metų duomenų trūkumo. Tačiau, įvertinus turimus duomenis iš atskirų teritorijų, akivaizdus gausos mažėjimas paskutiniu trisdešimties metų laikotarpiu pastebėtas Kamanų, Mūšos Tyrelio, Žuvinto, Aukštumalos, Kernavo ir kt. pelkėse. Šie pokyčiai siejami su pelkių hidrologinio režimo pokyčiais ir to pasekoje progresuojančiu atvirų plynių užžėlimu, t. y. buveinių kiekybiniais ir kokybiniais pokyčiais. Dėl šių priežasčių tikučių gausa sumažėjo Kamanų, Mūšos Tyrelio, Žuvinto, Notygalės ir kitose pelkėse. Dėl durpių gavybos buvo sunaikintos tikučio buveinės Aukštumalos, Mūšos Tyrelio, Baluošo pelkėse. Tačiau baigus durpynų eksploataciją, jei jie tinkamai rekultivuojami, tikučiai vėl pradeda perėti atsistatančiose šlapžemėse (Novaraisčio, Suktiškių, Didžiojo Raisto, Skaistgirių durpynuose). Vertinant perinčios populiacijos pasiskirstymą skirtingose buveinėse, virš 50 procentų populiacijos peri aukštapelkių plynėse arba atviruose jų pakraščiuose – lage. Kai kurių autorių nurodomose miško pelkutėse paskutiniais metais nebesutinkamas. Rečiau įsikuria tarpinio tipo pelkėse. Paskutiniais dešimtmečiais tikutis aptiktas perint jau išeksploatuotuose, dažniausiai apleistuose durpynuose, kur peri apie trečdalis šalies populiacijos. Įvertinant, kad tai naujai besiformuojanti gamtinė buveinė, tikėtina, kad artimoje ateityje joje perinti populiacijos dalis didės. Dar viena tikučio veisimosi buveinė – užmirkusios pamiškės ar krūmais apaugančios šlapios pievos – kurios pasirinkimas Lietuvoje yra mažiausiai ištyrinėtas. Tačiau tai nėra pavieniai, išimtiniai atvejai, todėl tokių vietų išsaugojimas yra svarbus rūšies apsaugos požiūriu. Lokalus rūšies paplitimas šalyje gali daryti teigiamą ir neigiamą įtaką rūšies išlikimui. Mat atskiras, palyginti mažo ploto (lyginant šalies mastu) teritorijas lengviau prižiūrėti, organizuoti buveinių tvarkymo ar hidrologinio režimo atkūrimo darbus, taip pat siekti nepalankių veiklų apribojimo. Tačiau, iš kitos pusės, net ir lokalūs nepalankūs žmogaus veiklos ar gamtinių sąlygų pokyčiai gali lemti didesnės tikučio populiacijos dalies gausos mažėjimą šalyje. Planuojant rūšies atkūrimo ar pagausinimo programas, pirmiausiai turi būti atstatomas pažeistas teritorijų hidrografinis režimas. Tik jį atkūrus tikslinga pradėti augalijos tvarkymo darbus.

 


Grėsmės ir ribojantys veiksniai

 

14. Tikučio perinčios populiacijos išlikimo galimybės Lietuvoje priklauso nuo veisimosi buveinių būklės didžiausiose šalies aukštapelkėse ir išeksploatuotuose durpynuose. Pirmasis apsaugos žingsnis turi būti informacijos apie vietines populiacijas limituojančius veiksnius surinkimas ir šiomis žiniomis pagrįstų savalaikių apsaugos sprendimų priėmimas. Tikučio perinčioms populiacijoms neigiamos įtakos turintys veiksniai gali būti skirstomi į lemiančius buveinių nykimą bei jų neigiamus kokybinius pokyčius (buveinių degradavimą) ir tiesiogiai veikiančius populiacijų gausumą (paukščių mirtingumą didinantys ar produktyvumą mažinantys veiksniai). Grėsmės, svarba, aprašymas ir reguliavimo ar poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 3 lentelėje.

 

3 lentelė. Grėsmių tikučiui apibendrinimas

 

Grėsmė

Svarba*

Aprašymas

Veisimosi buveinių praradimas dėl degradavimo

Kritinė

Grėsmė kyla dėl natūralių ir antropogeninių veiksnių:

- natūralių sukcesinių pokyčių degraduojančiose aukštapelkėse arba apleistuose durpynuose – užaugimo medžiais ir augalijos dangos (augalų bendrijų) pokyčiais.

- Pelkių, durpynų ar šlapių pamiškės pievų hidrologinio režimo pažeidimo dėl šlapžemių ar aplinkinių teritorijų sausinimo.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susiję su biotechninių priemonių taikymu degradavusiose buveinėse – sumedėjusios bei netinkamos žolinės augalijos iškirtimu/ pasikartojaniu šienavimu, taip pat pažeisto hidrologinio režimo atkūrimu.

Tiesioginis veisimosi buveinių sunaikinimas

Didelė

Grėsmė kyla dėl antropogeninių veiksnių:

- pelkių bendrijų sunaikinimas dėl durpių gavybos. Tai gresia daliai Mūšos Tyrelio aukštapelkės, taip pat nenaudojamiems durpynams, kuriuose atnaujinamas durpių kasimas;

- pelkių bendrijų reikšmingi pažeidimai dėl gaisrų, kuriuos sukelia žmonės. Tokie atvejai žinomi Novaraisčio ir Baltosios Vokės durpynuose, kuomet buvo sunaikintos tikučio veisimosi buveinės, o po gaisro suželia berželiai.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susiję su draudimu durpių gavybai įsisavinti šlapžemių, kuriose peri ar gali perėti tikučiai, plotus. Gaisrų prevencijai būtina atkurti tinkamą hidrologinį režimą.

Hidrologinio režimo kitimas

Didelė

Grėsmė kyla dėl natūralių ir antropogeninių veiksnių.

- tikučio veisimosi buveinių ilgalaikiam palaikymui palankaus hidrologinio režimo kitimas dažniausiai siejamas su aplinkinių teritorijų sausinimo darbais. Nors paskutinius kelis dešimtmečius šalyje nebevykdomi plataus masto sausinimo darbai, greta eksploatuojami durpynai arba anksčiau įrengtos sausinimo sistemos, ypač atviros, iki šiol drenuoja pažeistas pelkes. Todėl būtina kuo skubiau sustabdyti tolimesnį pelkių drenavimą optimizuojant pažeistą natūralų hidrologinį režimą, kol pelkinių buveinių degradavimo procesai nepasiekė kritinio lygio. Tai ypač aktualu Aukštumalos, Svencelės, Mūšos Tyrelio, Notygalės, Baltsamanės, Amalvo pelkėms;

- atskirais atvejais pelkės ar durpynai buvo sausinami siekiant vėlesnio jų eksploatavimo, nepaisant, kad juose perėjo tikučiai. Tokiu tikslu buvo sausinamos Mūšos Tyrelio ir Aukštumalos pelkės, Didžiojo Raisto durpynas, Ežerėlio pelkių kompleksas;

- hidrologinio pokyčio nepalankūs pokyčiai dėl gruntinio vandens lygio žemėjimo. Jei šiuos procesus parodo monitoringo duomenys, būtina dirbtinomis priemonėmis kelti paviršinį iš pelkės ištekančio vandens lygį.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susiję su pažeisto hidrologinio režimo atkūrimu ar tinkamo režimo dabartinėms gamtinėms sąlygoms formavimu.

Paukščių ir lizdų žūtis

Nežinoma

Pagrindiniais natūraliais tikučio priešais laikomi mangutas, lapė ir kranklys. Jų daromas poveikis įvardinamas kaip svarbi grėsmė, limituojanti rūšies veisimosi sėkmingumą. Toks įvertinimas remiasi tik empiriniais duomenimis, todėl parodo pačią grėsmę, bet neįvertina jos reikšmingumo. Lietuvoje iki šiol nebuvo vykdyti potencialių plėšrūnų poveikio tikučio veisimosi sėkmingumui tyrimai.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susiję su plėšrūnų daromo poveikio nustatymu, o nustačius kritinę, didelę ar vidutinę svarbą būtina taikyti plėšrūnų reguliavimo priemones.

Trikdymas veisimosi metu

Vidutinė

Tai susiję su žmonių specifinėmis laisvalaikio veiklomis, kurios ypač sparčiai plečiasi didelių miestų kaimynystėje. Tai važinėjimas keturračiais visureigiais (tolie atvejai buvo Čepkeliuose, Plynosios, Notygalės ir kt. pelkėse). Atskirais atvejais paukščiai baidomi pavasarinio spanguolių rinkimo metu, kuomet tikučiai ypač jautrūs bet kokiam trikdymui.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susiję su inspekcinės veiklos gerinimu, sieiant išvengti neteisėtų lankytojų, didesnį dėmesį sutelkiant gegužės–liepos mėn. Taip pat reikėtų gerinti teritorijų lankytojų informavimą apie saugomas vertybes ir jų apsaugos aktualumą.

 

* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:

Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Vidutinė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų ženklioje paplitimo dalyje.

Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.

 

Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai

 

15. Fragmentiški ir neišsamūs tikučio perinčios populiacijos tyrimai vykdyti Lietuvoje, apibendrinti 4 lentelėje. Išsamiausi duomenys sukaupti apie tikučio perimvietes Kamanų ir Čepkelių gamtiniuose valstybiniuose rezervatuose bei Žuvinto biosferos rezervate. Tačiau visi tyrimai sieti tik su veisimosi vietų nustatymu ir vietinės populiacijos gausos įvertinimu. Be to, akivaizdžiai trūksta duomenų apie tikučio perinčių porų paplitimą bei pasiskirstymą šalyje: geriau žinoma situacija tik apie aukštapelkėse bei gerai ištirtuose durpynuose perinčias poras. Galiausiai, perinčių paukščių gausa ir paplitimas kinta priklausomai nuo natūralių ir antropogeninių faktorių, todėl realią rūšies būklę parodo tik sistemingi ir metodiškai atliekami tyrimai, tarp kurių pelkės hidrologinio režimo ir augalijos kaitos stebėsena.

16. Nėra atliktų tyrimų apie rūšies veisimosi sėkmingumą, perėjimui naudojamų buveinių plotus, jų išsidėstymą ir kitus ekologinius parametrus. Tokie tyrimai būtini siekiant tinkamai saugoti perimvietes, sankaupų vietas, laiku identifikuoti kylančias grėsmes ir planuoti savalaikes bei aktualiausias rūšies apsaugos priemones. Taip pat nėra tyrimų, kurie leistų įvertinti plėšrūnų daromo poveikio mastus tikučio perinčiai populiacijai. Todėl nežinoma kaip plėšrūnai įtakoja ilgalaikę jos būklę šalyje.

 

4 lentelė. Vykdytos tikučio inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, naudoti metodai

 

Data, trukmė

Tyrinėta teritorija

Naudotos metodikos

1980–2010

Čepkelių rezervatas, Kamanų rezervatas, Žuvinto biosferos rezervatas

Reguliarūs rūšies gausos tyrimai atskirose saugomose teritorijose (Drobelis E., Margis G., Makavičius D., Mačiulis M., Pranaitis A., asm. pr.)

1995–2000

Lietuva

Perinčių paukščių atlaso duomenų rinkimas. Tikučio paplitimo tyrimas šalyje, taikant gyvūnijos atlasų metodą (Kurlavičius P. (red.) 2006. Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas: Lututė)

1998–2002

Lietuva

Šalies aukštapekėse perinčių saugomų paukščių rūšių tyrimai, patikrinant visas žinomas ir potencialias rūšies veisimuisi tinkamas vietas. Jos metu vykdyta pilna registruotų porų apskaita. (Priekša Ž., nepublikuota medžiaga)

2001–2003

Lietuva

Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių inventorizacija. Identifikuotos svarbiausios tikučio veisimosi teritorijos, kuriose įsteigtos 7 Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (atliko Lietuvos ornitologų draugija, dalyvaudama DANCEE finansuotame Ornis Consult bei NEPCon vykdytame projekte „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant Paukščių ir Buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą“)

2005–2008

Lietuva

Kasmetinis perinčios populiacijos monitoringas, įgyvendinant Valstybinę monitoringo programą. Naudotos specialiai rūšies monitoringui parengtos metodikos (Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringas, 2005–2010. Metinės ataskaitos)

 

Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas

 

17. Aukštojo Tyro gamtotvarkos plane, patvirtintame LR aplinkos ministro 2007 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-266 (Žin., 2007, Nr. 56-2189), numatytos priemonės, gerinančios tikučio apsaugos būklę Aukštojo Tyro teritorijoje, skirtoje tikučio apsaugai. Kepurinės pelkės gamtotvarkos plane, patvirtintame LR aplinkos ministro 2007 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. D1-129 (Žin., 2007, Nr. 29-1066), Notygalės pelkės gamtotvarkos plane, patvirtintame 2007 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. D1-189 (Žin., 2007, Nr. 40-1501), Gerutiškio gamtinio rezervato pelkių komplekso gamtotvarkos plane, patvirtintame LR aplinkos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-333 (Žin., 2007, Nr. 68-2684) ir Amalvo pelkių masyvo gamtotvarkos plane, patvirtintame LR aplinkos ministro 2007 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. D1-532 (Žin., 2007, Nr. 110-4523) numatytos atitinkamų potencialių tikučio veisimosi teritorijų tvarkymo priemonės, gerinančios rūšies veisimosi buveinių būklę. Priemonių efektyvumas visose šiose teritorijoje kol kas nenustatytas.

 


III. Apsaugos plano tikslaS, uždaviniai ir priemonės

 

Tikslas – išsaugoti gyvybingą tikučio populiaciją šalyje

Uždaviniai

Priemonės

1. Atkurti ir palaikyti veisimuisi tinkamas vietas.

1.1. planuoti ir tikslinti perimviečių (žinomų ir potencialių) tvarkymo priemones;

1.2. parengti detalias rekomendacijas dėl tinkamo mitybos vietų tvarkymo;

1.3. atkurti degradavusias tikučio veisimosi buveines, iškertant sumedėjusią augaliją, pakartotinai iškertant atžalas;

1.4. atkurti degradavusias tikučio veisimosi buveines formuojant žemažolę augalijos struktūrą, pirmiausiai išnaikinant nendres ir kitus nitrofilinius augalus;

1.5. atkurti drenažo sistemų hidrologinį režimą pažeistose pelkėse;

1.6. apriboti išlikusias natūralias pelkines ekosistemas (esamų ar potencialių rūšies perimviečių) nuo greta esančių eksploatuojamų durpynų poveikio, taikant specialias biotechnines priemones.

2. Sumažinti trikdymą veisimosi vietose.

palaikyti rūšies perimvietėse ramią aplinką balandžio – birželio mėn., t. y. riboti teritorijoje žmonių lankymąsi, ypatingai motorizuotomis transporto priemonėmis.

3. Įvertinti plėšrūnų daromo poveikio reikšmingumą perinčiai populiacijai.

nustatyti plėšrūnų rūšių įvairovę ir jų daromą žalą (sunaikintų tikučio dėčių ir vadų skaičiaus) taikant tiesioginius perinčių porų stebėsenos metodus.

4. Skleisti informaciją lankytojams ir visuomenei apie saugomos rūšies buveinių apsaugos poreikį.

4.1. sukurti 30 minučių trukmės filmą, išpirkti televizijos eterį filmo ir jo reklamos demonstravimui;

4.2. įrengti stendus informuojančius apie trikdymo žalą žmonių lankomose tikučio veisimosi vietose;

4.3. parengti ir publikuoti vietinėje bei respublikinėje spaudoje ir internete švietėjiškus straipsnius apie rūšies apsaugos poreikius ir svarbą.

5. Vykdyti informatyvią populiacijos būklės stebėseną.

5.1. sukurti ir įgyvendinti esminius populiacijos būklės parametrus (t. y. gausą, veisimosi sėkmingumą ir produktyvumą) fiksuojančią monitoringo sistemą;

5.2. įtraukti žinomas perimvietes ir potencialias veisimosi vietas į saugomų rūšių informacinę sistemą.

 

_________________