LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADVOKATŪROS ĮSTATYMO 26 STRAIPSNIO 3 IR 4 DALIŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2001 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko ir Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam konsultantui Jurgiui Orlauskui ir šio departamento konsultantui Egidijui Rumbučiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2001 m. sausio 31 d. išnagrinėjo bylą Nr. 15/99-34/99-42/2000 pagal šiuos prašymus:
Alytaus rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai;
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai;
Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 64-1840) 26 straipsnio 3 ir 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
2. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.
II
Pareiškėjai prašymus grindžia šiais argumentais.
1. Alytaus rajono apylinkės teismas nurodo, jog Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai; Advokatūros įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senoliai ar vaikaičiai. Pareiškėjo nuomone, pradėjęs atstovauti įtariamajam, kaltinamajam ar teisiamajam arba jį ginti, advokatas neturi teisės to atsisakyti. Atsisakyti gynėjo gali tik pats įtariamasis, kaltinamasis ar teisiamasis. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnyje nustatyta, kad teismas privalo užtikrinti kaltinamajam galimybę įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, todėl kyla abejonė, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių normos nepažeidžia asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisės į gynybą, nustatytos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Pareiškėjas abejoja, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys nepažeidžia asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
2. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nurodo, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalies norma, draudžianti advokatui ginti arba atstovauti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai, pažeidžia teisiamojo teisę pasirinkti norimą gynėją baudžiamojoje byloje. Todėl, pareiškėjo nuomone, yra pagrindo tvirtinti, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, garantuojančiai asmens teisę į gynybą, taip pat ir teisę turėti advokatą.
3. Kauno apygardos teismas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai. Taigi pagal Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalį atsakovas negali laisvai pasirinkti atstovo bylai vesti. Pareiškėjas teigia, jog Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad žmogaus teisių negalima varžyti, todėl kyla abejonių, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų J. Orlausko ir E. Rumbučio rašytiniai paaiškinimai.
1. J. Orlausko paaiškinime teigiama, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 4 dalis yra skirta užtikrinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą, ji sudaro sąlygas užkirsti kelią tam, kad nebūtų paveikti teisėjai, šalinti aplinkybes, keliančias abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad teisė laisvai pasirinkti darbą yra ribojama įstatymais nustatant kvalifikacinius reikalavimus, įtvirtinant giminaičių darbo valstybės tarnyboje apribojimus ir pan. Advokatams nustatyti apribojimai nėra išskirtiniai, jie derinasi su teisine sistema.
J. Orlausko nuomone, Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai, o 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
2. E. Rumbučio rašytiniame paaiškinime nurodoma, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata draudžia varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Šioje konstitucinėje normoje yra įtvirtintas asmenų nediskriminavimo principas. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalies norma taikoma visiems be išimties advokatams, ketinantiems atstovauti arba ginti teisme, kuriame jie dirbo teisėjais, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai, nepriklausomai nuo jų lyties, tautybės ar kitų požymių.
E. Rumbučio nuomone, Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti teisingumo viceministro G. Švedo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojos M. Anciuvienės, Lietuvos advokatų tarybos pirmininko pavaduotojos A. Bugelevičienės, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės katedros vedėjo T. Klimo rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
Dėl Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.
1. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai.“
Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta: „Advokatas negali atstovauti arba ginti teisme, kuriame teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senoliai ar vaikaičiai.“
Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas teigia, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse advokatams nustatyti apribojimai atstovauti arba ginti teisme pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą asmens teisę pasirinkti advokatą. Pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas taip pat abejoja, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 6 daliai.
2. Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą.“
Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą. Asmens teisė turėti advokatą suponuoja ir asmens teisę, kad jis būtų aiškiai informuotas, jog jis nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turi teisę turėti advokatą.
Pažymėtina, kad Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis.
Asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš žmogaus teisių apsaugos garantijų, ji yra būtina sąlyga tam, kad būtų teisingai nubaustas kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo ir kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas.
Asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą, yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose. Antai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, be kitų garantijų, turi teisę ir į tai, kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją, arba, jeigu jis neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. kovo 13 d. rezoliucija patvirtintame „Visų bet kokia forma sulaikytų ar įkalintų asmenų gynybos principų sąvade“ skelbiama, kad sulaikytas asmuo turi teisę gauti teisinę advokato pagalbą, kad netrukus po arešto kompetentingas organas jį informuoja apie šią teisę ir jam suteikiamą protingą galimybę pasinaudoti ja.
Iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė. Nustatydamas šį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.
3. Pažymėtina, kad teisė pačiam pasirinkti advokatą, skirtingai negu teisė turėti advokatą, nėra absoliuti. Antai tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų, įtariamų padarius nusikaltimą, ir kaltinamųjų gynėju, jeigu vieno iš jų gynybos interesai prieštarauja kito gynybos interesams. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad tais atvejais, kai asmens gynybos įgyvendinimui kyla realių sunkumų, teismas gali pasiūlyti šiam asmeniui pasirinkti kitą advokatą. Europos žmogaus teisių teismas byloje Croissant prieš Vokietiją (Cour eur. D. H., arrźt Croissant c. Allemagne du 25 septembre 1992, série A n° 237-B) yra pažymėjęs, kad jeigu to reikalauja teisingumo interesai, valstybės institucijos turi teisę paskirti asmeniui advokatą net ir tuo atveju, kai asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, su tuo nesutinka arba pageidauja gintis pats.
4. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatos yra susijusios su kitų Konstitucijos straipsnių nuostatomis, visų pirma su asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teise, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis), taip pat su teisėjo ir teismų nepriklausomumu vykdant teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalis).
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų. Socialinis teismo vaidmuo yra toks, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos teisės įgyvendinimą, apsaugoti žmogaus teises ir laisves, garantuoti teisės viršenybę. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Kartu tai yra viena iš svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos žmogaus teisės turėti bešališką ginčo arbitrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai).
Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga.
5. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, taip pat asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, suponuoja valstybės pareigą nustatyti teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas, gali būti užtikrinamas įvairiomis priemonėmis. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas užtikrinamas įstatymais įtvirtinant jų procesinį nepriklausomumą, teismų organizacinį savarankiškumą ir savivaldą, teisėjų statusą, teisėjo socialines (materialines) garantijas.
6. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybės, keliančios abejonių dėl teisėjo nešališkumo.
Siekiant užtikrinti teisėjo ir teismų nešališkumą, jų nepriklausomumą, įstatymais taip pat gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris šalintų prielaidas, galinčias sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismų nešališkumo. Prielaidos kilti minėtoms abejonėms gali atsirasti ir tais atvejais, kai advokatas atstovauja arba gina teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo teisme pabaigos nepraėjo tam tikras laikas, taip pat kai advokatas atstovauja arba gina teisme, kuriame teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senoliai ar vaikaičiai. Vien dėl to, kad advokatas anksčiau buvo šio teismo teisėjas ir turėjo ryšių su kitais teisėjais, taip pat dėl to, kad advokatas yra susijęs su kuriuo nors teisėju anksčiau minėtais giminystės ryšiais ar yra (buvo) teisėjo sutuoktinis, gali susidaryti prielaidos kilti abejonėms dėl teismo nešališkumo.
Kaip minėta, teisėjo ir teismų nepriklausomumas, asmens konstitucinė teisė į nešališką teismą yra viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijų. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytais apribojimais siekiama pašalinti prielaidas kilti abejonėms dėl teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir jų nešališkumo. Europos žmogaus teisių teismas byloje Langborger prieš Švediją yra konstatavęs, jog būtina ir išoriškai apsaugoti nuomonę apie teismų objektyvų nešališkumą ir nepriklausomumą (Cour eur. D. H., arrźt Langborger c. Sučde, du 22 juin 1989, série A n° 155).
Pažymėtina, kad nors įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti įvairų teisinį reguliavimą, kuris yra būtinas užtikrinant teisėjo ir teismų nešališkumą, tačiau tai gali būti daroma nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintų principų ir reikalavimų, taip pat ir Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens teisės į gynybą, kaip ir teisės turėti advokatą.
7. Sprendžiant, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti advokato funkcijų įgyvendinimo apribojimai nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos asmens konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, esminę reikšmę turi tai, kad ginčijamomis teisės normomis nepaneigiama asmens, įtariamo nusikaltimo padarymu, ir kaltinamojo teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą, nepaneigiama teisė pačiam pasirinkti advokatą. Asmuo turi teisę pats pasirinkti advokatą iš tų advokatų, kurie pagal įstatymus gali atstovauti arba ginti tame teisme, kuriame yra nagrinėjama byla.
II
Dėl Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
1. Pareiškėjas – Alytaus rajono apylinkės teismas abejoja, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys, kuriose nustatyti advokato funkcijų apribojimai, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“
3. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse nėra nustatyta kokių nors apribojimų, trukdančių tapti (būti) advokatu, t. y. nėra apribojimų įgyvendinti konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Draudimas advokatui atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis dirbo teisėju, jeigu nuo darbo pabaigos nepraėjo 3 metai (Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis), taip pat teisme, kuriame teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės, senoliai ar vaikaičiai (Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 4 dalis), nėra draudimai tapti (būti) advokatu, t. y. nėra draudimai laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti draudimai riboja advokato ne visų, o tik kai kurių funkcijų vykdymą, ir ne visuose Lietuvos teismuose, o tik tuose, kuriuose advokatas prieš tai dirbo teisėju ar kuriuose teisėjais dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis) arba įstatyme nurodyti asmenys, su kuriais advokatas yra susijęs giminystės ryšiais.
III
Dėl Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.
1. Pareiškėjo – Kauno apygardos teismo nuomone, Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nustatyti apribojimai advokatams, t. y. draudimas advokatui atstovauti arba ginti teisme, kuriame jis prieš tai dirbo teisėju, jeigu nuo darbo teisme pabaigos nepraėjo 3 metai, neleidžia asmeniui pasirinkti savo atstovu byloje to advokato, kurio jis pageidauja, todėl kyla abejonė, ar Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.
2. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Pažymėtina, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje nėra normų, kurios paneigtų ar varžytų asmens teisę dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu pačiam pasirinkti advokatą.
3. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad Advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė