LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA
Į S A K Y M A S
DĖL KRAUJO IR KRAUJO SUDĖTINIŲ DALIŲ PAĖMIMO IŠ DONORŲ TVARKOS, DAVIMO DOZIŲ IR DAŽNUMO PATVIRTINIMO
1998 m. spalio 22 d. Nr. 605
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymą (Žin., 1996, Nr. 115-2666),
1. Patvirtinti Kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo iš donorų tvarką, davimo dozes ir dažnumą (pridedama).
PATVIRTINTA
Sveikatos apsaugos ministerijos
1998 10 22 įsakymu Nr. 605
Kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo iš donorų tvarka, davimo dozės ir dažnumas
BENDRIEJI NUOSTATAI
Šis dokumentas nustato minimalius kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo kriterijus. Jis yra privalomas visoms kraujo donorystės įstaigoms, imančioms iš donorų kraujo ir jo sudėtinių dalių, taip pat yra pagrindas rengiant kraujo donorystės įstaigose donorų atrankos, kraujo ir kraujo sudėtinių dalių paėmimo standartinių procedūrų protokolus.
Donorą apžiūrėjęs medicinos darbuotojas, leisdamas duoti kraujo ar jo komponentų, privalo nurodyti leidžiamo paimti kraujo ar jo komponento kiekį ir rekomenduoti kito davimo datą.
1. Paimamo kraujo kiekis.
Standartinis paimamo kraujo kiekis eksfuzijos būdu yra 450 ml±10% arba 473g ±10%, neįskaičiuojant antikoagulianto kiekio.
2. Donoro svoris:
2.1. Vienu kartu kraujo iš donoro galima paimti ne daugiau kaip 13% apskaičiuoto donoro cirkuliuojančio kraujo tūrio (CKT). Tikslus CKT apskaičiuojamas įvertinus donoro svorį, ūgį, sudėjimą ir lytį.
3. Laikotarpiai tarp kraujo davimų:
3.1. Per dvylika mėnesių standartinį 450 ml kraujo kiekį eksfuzijos būdu rekomenduojama paimti iš vyrų ne daugiau kaip 5, o iš moterų – 4 kartus.
3.2. Donorams rekomenduojama standartinį 450 ml kraujo kiekį eksfuzijos būdu duoti ne ankščiau kaip po dviejų mėnesių nuo paskutinio standartinio 450 ml kraujo kiekio davimo.
3.3. Jei dėl kokių nors priežasčių toks kraujo kiekis buvo paimtas nepraėjus dviem mėnesiams, kitą standartinį 450 ml kraujo kiekį eksfuzijos būdu leidžiama imti tik praėjus keturiems mėnesiams nuo priešpaskutinio standartinio 450 ml kraujo kiekio davimo eksfuzijos būdu.
3.4. Jei kraujas iš donoro imamas nestandartiniais kiekiais ir (arba) dažniau nei leidžiama pirmame punkte, laikotarpių trukmę ir kiekius, prisiimdamas atsakomybę, donorui individualiai nustato transfuziologas.
3.5. Paimti standartinį 450 ml kraujo kiekį eksfuzijos būdu keturis kartus iš eilės per dešimties mėnesių laikotarpį leidžiama tik normalios serumo geležies koncentracijos atveju.
Kraujo sudėtinių dalių paėmimo ypatumai iš aferezės ir kamieninių ląstelių donorų.
Transfuziologui prižiūrint, išmokyta medicinos slaugytoja gali ir turi teisę paimti kraujo sudėtinių dalių, tačiau medicinos pagalbą procedūros metu gali teikti tik specialiai išmokytas gydytojas transfuziologas arba gydytojas, turintis sertifikatą atlikti šią procedūrą.
Donoras turi būti informuotas apie paėmimo procedūrą ir potencialią jos riziką.
Procedūrai atlikti turi būti gautas raštiškas donoro sutikimas.
4. Davimų dažnis ir maksimalus paimtos plazmos kiekis:
4.1. Donorui nerekomenduojamos plazmaferezės procedūros dažnesnės kaip kartą per 2 savaites. Išimties atveju ir tik transfuziologui leidus galima viršyti šį dažnį, bet būtina laikytis tokių maksimalaus kiekio taisyklių:
4.4. Be tūrio deficito kompensavimo iš donoro per vieną plazmaferezę leidžiama paimti ne daugiau kaip 650 ml plazmos su antikoaguliantu. Jei iš donoro per vieną plazmaferezę numatoma paimti didesnį nei standartinį 600-650 ml (su antikoaguliantu) plazmos kiekį, būtina numatyti ir plazmos tūrio deficito kompensavimą ekvivalenčiu pašalintos plazmos pakaitalų kiekiu.
4.5. Prarastų eritrocitų kiekis su plazmaferezei naudojama sistema ir maišeliais negali viršyti 20 ml per savaitę.
KRAUJO, JO SUDĖTINIŲ DALIŲ PAĖMIMO IŠ DONORO PROCEDŪRA
Donorams, kuriems leista duoti kraujo ar sudėtinių dalių, po medicinos apžiūros iki flebotomijos procedūros draudžiama rūkyti, gerti svaiginamųjų gėrimų, mankštintis.
Prieš kraujo ar jo sudėtinių dalių davimą donorui privaloma duoti atsigerti gaiviųjų gėrimų ir lengvai užkąsti.
5. Patalpos donorams priimti:
5.1. Patalpoms, kuriose iš donorų imamas kraujas, taikomi bendrieji sanitariniai-higieniniai ir saugos reikalavimai. Jos turi būti gerai apšildytos, apšviestos, vėdinamos ir valomos. Čia turi būti patikimas elektros ir vandens tiekimas, užtikrintos adekvačios sanitarinės sąlygos ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimai, skirta pakankamai vietos kraujui paimti ir donorui ilsėtis. Dirbant vietoje ir išvykose, turi būti numatytas laisvas ėjimas darbo priemonėms bei produkcijai susinešti ir išsinešti.
5.2. Nuolatos kraują imti skirtos patalpos turi būti pritaikytos, kad jas būtų galima tinkamai valyti (plaunama neslidi grindų danga, be sunkiai prieinamų kampų ir plyšių). Vengti patalpas vėdinti atidarant langus – pageidaujama, kad būtų kondicionierius. Patalpos oro apykaita, temperatūra ir drėgmė turi būti pakankama net esant maksimaliam žmonių skaičiui joje. Patalpoje turi būti maksimalią ir minimalią temperatūrą bei drėgmę fiksuojantys prietaisai, kuriuos kiekvieną dieną kontroliuoja kokybės kontrolės darbuotojas.
6. Plastikinės kraujo surinkimo taros (PKST) paruošimas kraujui imti:
6.1. Prieš naudojimą PKST turi būti patikrinta dėl galimų defektų: hermetiškumo, sienelių sulipimo, priemaišų tirpaluose, mikrobinio užterštumo. Defektų reikia ieškoti ir etikečių uždengiamose vietose.
6.2. Jei pasibaigęs galiojimo laikas, PKST naudoti negalima, o tais atvejais, kai iki PKST galiojimo pabaigos laiko likę mažiau nei galima saugoti kraujo produktus, kraujo produktų galiojimo terminas sutapatinamas su PKST galiojimo termino pabaiga.
6.3. PKST hermetiškumas įvertinamas suspaudžiant maišelius su tirpalais prieš kraujo ėmimą ir po kiekvieno vamzdelio užlydymo ar sistemos prijungimo. Nenormaliai drėgnas išpakuotos PKST paviršius leidžia įtarti hermetiškumo defektą. Jei randami vienas ar daugiau tokių maišelių, brokuojami visi to įpakavimo maišeliai.
6.4. Su ypatingu dėmesiu turi būti identifikuotas donoras ir paruošta etiketė prieš pradedant imti kraują.
6.5. Atrinktą PKST reikia dėti ant svarstyklių, maišyklės (ar pan.) taip, kad aukščio skirtumas tarp punkcijos vietos ir padėto maišelių komplekto būtų ne mažiau kaip 20 cm.
7. Pasiruošimas flebotomijai:
7.1. Donoras pasodinamas į specialią kėdę arba pusiau gulom – į pritaikytą lovą. Ir donoro kėdė, ir lova turi būti lengvai prieinamos, patogios dirbti aptarnaujančiam personalui ir funkcionalios – pritaikytos esant reikalui lengvai, greitai ir saugiai nuleisti galvūgalį, pakelti kojūgalį ar suteikti Tradelenburgo padėtį.
7.2. Ant pasirinktos flebotomijai rankos žasto vidurinio viršutinio trečdalio reikia uždėti pripučiamą manžetę, pripūsti ją iki 60 mmHg ir fiksuoti.
7.3. Kadangi negalima garantuoti 100% odos paviršiaus sterilumo flebotomijos vietoje, būtina griežtai laikytis flebotomijos vietos paruošimo procedūrai reikalavimų. Draudžiama atlikti flebotomiją, jei dar nenudžiūvęs naudotas antiseptinis tirpalas. Įvairių tirpalų ekspozicijos laikas gali varijuoti, tačiau būtina laikytis minimalios 30 sekundžių trukmės ekspozicijos. Kol bus atlikta flebotomija, paruoštą vietą draudžiama liesti pirštais, o palietus reikia pakartoti paruošimo procedūrą.
8. Sėkmingos venos punkcijos ir kruopštaus maišymo svarba.
Imant kraują būtina laikytis tokių principų:
8.1. Adatos apsauginį gaubtelį nuimti nusukant (netraukti!). Spaustukas reikalingas tam, kad, nusukus gaubtelį, iš vamzdelio neištekėtų antikoaguliantas.
8.2. Adata į veną turi patekti iš pirmo karto ir pasluoksniui. Draudžiama ta pačia adata pakartotinai punktuoti veną! Po nesėkmingos flebotomijos venos punkciją galima pakartoti tik nauja adata ir į kitą ranką.
8.3. Tekant kraujui, būtina stebėti donoro būklę, kraujo tekėjimo greitį. Donoro sveikatai pavojingas 90 ir daugiau ml/min. kraujo ėmimo tempas!
8.4. Kruopštus ir nuolatinis kraujo maišymas su antikoaguliantu imant kraują, yra kokybiškų kraujo produktų sąlyga. Būtina žinoti, kad:
8.5. Bet kokie instrukcijomis nereglamentuoti kraujo tėkmės pertrūkiai atliekant aferezės procedūrą yra priežastis gauto kraujo produkto nenaudoti šviežiai užšaldytai plazmai ar trombocitų koncentratui ruošti.
9. Kraujo ėmimo procedūros pabaiga.
Užpildžius maišelį iki reikiamo kiekio, reikia:
9.1. Kraujo ėmimo vamzdelį užspausti žiogeliu arba užveržti paruoštu mazgu, arba užlydyti aparatu 20-25 cm atstumu nuo adatos.
9.2. 1 cm aukščiau pirmojo spaustuko ar mazgo, ar užlydymo vietos spaustuku antrą kartą užspausti kraujo paėmimo vamzdelį.
9.3. Vamzdelio dalis tarp užspaudimo vietų drėgnai dezinfekuoti 700 etanolio tirpalu, po to nusausinti.
9.3.1. Dezinfekuotą vamzdelio dalyje sienelę pradurti vakuuminės kraujo pavyzdžio ėmimo sistemos adata, atleisti viršutinį spaustuką ir prie adatos antgalio pajungti atitinkamus „vakuuminius mėgintuvėlius“.
Arba
9.4. Paėmus tyrimams reikiamą kiekį kraujo, vėl užspausti viršutinį spaustuką, į stovą padėti mėgintuvėlius ir atleisti manžetę.
9.5. Adatą ištraukti, o venos punkcijos vietą uždengti sterilia sausa servetėle ir prispausti pirštais. Donoro ranką laikyti ištiestą ir nedaug pakeltą. Jei po 5 minučių nėra kraujavimo požymių, servetėlę fiksuoti lipnia juostele (pleistru), o jei kraujuoja – uždėti spaudžiamąjį tvarstį.
9.6. Nuo kraujo ėmimo vamzdelio atjungti adatą ties užlydymo vieta arba vamzdelį užlydyti aparatu žemiau mazgo ar užspaudimo, o atvirą kruviną dalį su mazgu atjungti.
9.8. Kuo skubiau visą kraują iš kraujo paėmimo vamzdelio išstumti į maišelį ir užpildyti su antikoaguliantu sumaišytu krauju iš maišelio. Procedūrą kartoti 2 kartus.
9.10. Užpildytą antikoaguliuotu krauju vamzdelį užlydymo aparatu suskaidyti į segmentus taip, kad kiekviename būtų visas vamzdelio numeris.
9.12. Būtina įsitikinti, kad užrašai ant maišelio ir mėgintuvėlių yra identiški, pagalvoti, ar nereikia informacijos papildyti.
9.13. Rengiant standartinės procedūros protokolą, labai svarbu kiek galima sumažinti kraujo maišelių ir mėgintuvėlių su kraujo pavyzdžiais etikečių (žymėjimo) klaidas.
9.14. Draudžiama nunešti nuo donoro neidentifikuotus arba su neužpildytomis etiketėmis kraujo maišelius ir mėgintuvėlius su kraujo pavyzdžiais.
10. Etikečių pildymas:
10.1. Etikečių laukelius pildyti įrašant spausdintomis raidėmis arba užklijuojant atitinkamai paruoštus lipdukus-etiketes.
10.2. Įrašoma lietuvių kalba vandeniui ir spiritui atspariu rašalu. Ši informacija gali būti pažymima brūkšninio kodavimo simboliais.
10.3. Etiketėje privalo būti nurodyta:
10.3.1. kraujo produkto pavadinimas ir bendras kiekis (ml=gryno kraujo ml+antikoagulianto ml). Jei produktai buvo paruošti aferezės būdu, pavadinime nurodoma: „Trombocitai paruošti aferezės būdu“, „Šviežia užšaldyta plazma paruošta aferezės būdu“;
10.3.5. kraujo grupė pagal Rh(D). Rašyti: „Rh(D)pozityve“ – jei yra antigenas D; rašyti: „Rh(D)negatyve“ – jei D antigeno nėra. Šalia nurodomas rezus sistemos antigenų fenotipas, pvz.: CcdEe, CCDee ir t. t.;
11. Specialieji reikalavimai.
11.1. Aferezė.
11.1.1. Atliekant procedūrą, donoras turi būti prižiūrimas gydytojo transfuziologo, susipažinusio su visais aferezės procedūros ypatumais ir pasiruošusio suteikti skubią medicinos pagalbą šalutinių reakcijų atveju.
11.1.2. Kraują renkant separatoriais, reikia atitinkamo pasiruošimo, nuolatinio įrangos techninio aptarnavimo ir šią įrangą valdyti išmokyto personalo. Aferezės procedūras aparatais leidžiama atlikti tik specialiai išmokytam medicinos personalui, išlaikiusiam egzaminą ir turinčiam atitinkamą sertifikatą.
11.1.3. Nerekomenduojama donorams taikyti rutininės premedikacijos, siekiant padidinti komponentų išeigą.
12. Eritrocitų grąžinimas donorams manualinės plazmaferezės metu:
12.1. KDĮ privalo turėti parengtą standartinį grąžinamų komponentų identifikavimo sistemos protokolą ir jį vykdyti, nes atliekant manualinę plazmaferezę yra galimybė sukeisti vieną su kitu eritrocitų maišelius (juos centrifuguojant ir grąžinant donorams).
12.2. Viena iš priemonių galėtų būti reikalavimas – donorui pasirašyti ant ką tik iš jo paimto kraujo maišelio ir patvirtinti savo parašą prieš pat eritrocitus grąžinant.
13. Donorų kraujo pavyzdžių laikymas.
Išlaikyti tam tikrą laiką donorų kraujo pavyzdžiai gali suteikti naudingos mokslinės informacijos.
14. Dokumentų tvarkymas.
Registruojamas kiekvienas donoro apsilankymas kraujo donorystės įstaigoje:
14.1. Visi sėkmingo kraujo ėmimo atvejai registruojami:
- donorų apskaitos žurnale, forma 410a; ir
- kraujo ruošimo apskaitos žurnale, forma 411/a; arba
- hemaferezės procedūrų registravimo žurnale, forma 412/a.
Donorų registre įrašoma informacija: data, davimo numeris, donoro identifikavimo duomenys, gydytojas.
14.2. Visi nesėkmingo kraujo ėmimo atvejai registruojami donorų apskaitos žurnale, forma 410a. Tokiu atveju donorų registre įrašoma informacija: data, davimo (donacijos) numeris, donoro identifikavimo duomenys, nesėkmės priežastis, gydytojas.
14.3. Nepriimtų donorų atvejai registruojami donorų apskaitos žurnale, forma 410a. Tokiu atveju donorų registre įrašoma informacija: data, donoro identifikavimo duomenys, nepriėmimo priežastis, gydytojas.
15. Konservuoto kraujo bei sudėtinių dalių saugojimo sąlygos ir įranga:
15.1. Kraujas ir jo sudėtinės dalys saugomos: nuo +200 iki +240 C, nuo +20 iki +60 C ir žemesnėje nei 00 C temperatūroje.
15.2. Nepriklausomai nuo to, kokia šaldymo įranga pasirenkama, prieš perkant būtina įvertinti šiuos kriterijus:
15.2.1. maksimaliai užpildytuose šaldytuvuose ir šaldikliuose turi būti vietos lengvai prieiti prie kraujo produktų ir juos apžiūrėti;
15.2.3. šaldytuvai ir šaldikliai turi turėti temperatūros registravimo ir avarinio aliarmo priemones;
15.2.4. jų paviršiai turi būti lengvai valomi ir atsparūs stipriai veikiančioms dezinfekcinėms medžiagoms;
15.3. Rekomenduojama, kad tam būtų naudojama speciali įranga, skirta kraujui ir jo sudėtinėms dalims saugoti tam tikroje temperatūroje.
Saugojimas nuo +20 iki +60 C temperatūroje:
15.4. Viename šaldytuve kartu leidžiama saugoti tik konservuotą kraują, jo komponentus ir preparatus, lydimuosius kraujo pavyzdžius ir kraujo tyrimui skirtus reagentus.
15.5. Jei šaldytuve saugomi skirtingų rūšių:
- aprobuoti ir išduoti skirti produktai,
- atrinkti tam tikriems ligoniams produktai, įskaitant ir autologinius produktus,
- neištirti ir neaprobuoti produktai,
- brokuoti ir (ar) pasibaigusio galiojimo laiko produktai, – tai kiekvienai rūšiai turi būti skirta atskira vieta.
15.7. Maišeliai su konservuotu krauju bei eritrocitais šaldytuve laikomi horizontalioje padėtyje: pakabinti arba stoveliuose. Jie neturi liestis vienas su kitu ir turi būti sudėti taip, kad, apžiūrint vieną, nereikėtų kilnoti kitų.
15.8. Maišelius su krauju ir eritrocitais draudžiama laikyti:
- šaldytuvo durų nišose ir lentynėlėse,
- arčiau kaip 15 cm prie šalčio generatoriaus,
- vienas ant kito,
- perkrautame šaldytuve (taip sutrikdoma oro cirkuliacija tarp lentynų).
15.9. Privaloma nepertraukiamai registruoti vidinę kraujo produkto temperatūrą, o du kartus per parą – maksimalios ir minimalios temperatūros termografo atminties parodymus fiksuoti temperatūrų registravimo žurnale. Tam naudojamas plastikinis maišelis, užpildytas 10% glicerolio tirpalo kiekiu, ekvivalenčiu saugomų produktų vieneto tūriui. Į jį patalpinamas termografo daviklis. Šis konteineris saugomas apatinėje šaldytuvo dalyje. Dideliuose šaldytuvuose ir šaldymo kamerose-kambariuose turi būti įrengti ne mažiau kaip du tokie konteineriai. Termografo registruojamoji dalis iškeliama į šaldytuvo išorę.
15.10. Šaldytuvai turi būti aprūpinti avarinio aliarmo įranga. Pageidaujama, kad avarinio aliarmo įranga turėtų dvejopą – šviesos ir garso – signalizaciją, kuri būtų reguliariai tikrinama.
15.11. Šaldytuvai įjungiami į nepertraukiamo elektros tiekimo tinklą arba, esant reikalui, gali naudoti akumuliuotos energijos šaltinį.
Šviežios plazmos užšaldymas ir šaldytų plazmos komponentų saugojimas.
15.12. Labai svarbu, per kiek laiko ir iki kokios temperatūros buvo užšaldyta šviežia plazma. Idealu, kai -300 C ar žemesnė temperatūra pasiekiama per 60 minučių. Geriausiai šiai procedūrai atlikti tinka greitojo šaldymo šaldikliai. Jei nėra galimybės šviežios plazmos užšaldyti juose, būtina naudoti šaldiklius, kurie pajėgūs per 4 valandas visą šaldomą plazmą atšaldyti iki -300 C ar žemesnės temperatūros. Šaldymą paspartina šios priemonės:
- plazma, sukabinama stovelyje arba guldoma horizontaliai,
- visa plazma į šaldiklį sudedama vienu metu,
- dedant plazmą, šaldiklyje turi būti pati žemiausia temperatūra,
- jei šaldant naudojamas skystis, reikia garantuoti, kad jis nepažeistų įpakavimo.
15.13. Kritinė plazmos šaldymo temperatūra yra -230 C. Kraujo perpylimo tarnybos naudojami šaldikliai turi dirbti -300C ar žemesnės temperatūros režimu.
15.14. Šaldiklyje gali būti laikomi ir ne plazmos (serumo) produktai. Tačiau jiems turi būti atskira, išskirtinai aiškiai pažymėta vieta.
15.15. Šaldikliai su automatine tirpinimo sistema negali būti naudojami šviežiai užšaldytai plazmai ir krioprecipitatui saugoti, nebent gamintojas garantuoja žemos temperatūros palaikymą tirpinant.
15.16. Šaldikliai turi būti aprūpinti avarinio aliarmo įranga. Nepertraukiamai registruojama vidinė kraujo produkto temperatūra ir fiksuojamos buvusios maksimalios ir minimalios temperatūrų parodymai.
15.17. Šaldikliai turi būti aprūpinti avarinio aliarmo įranga. Pageidaujama, kad avarinio aliarmo įranga turėtų dvejopą – šviesos ir garso – signalizaciją, kuri būtų reguliariai tikrinama.
15.18. Šaldytuvai įjungiami į nepertraukiamo elektros tiekimo tinklą arba, esant reikalui, gali naudoti akumuliuotos energijos šaltinį.
15.19. Rekomenduojamos plazmos komponentų saugojimo sąlygos nurodytos lentelėje.
| Produkto pavadinimas |
Saugojimo temperatūra |
Patikimo saugojimo trukmė |
|
|
|
|
| Šviežia užšaldyta plazma ir krioprecipitatas |
-400 C ir žemesnėje |
24 mėnesiai |
|
|
-300 C – 400 C |
12 mėnesių |
|
|
-250 C – 30 0 C |
6 mėnesiai |
|
|
-180 C – 250 C |
3 mėnesiai |
|
|
|
|
| Koncentruota plazma (be krioprecipitato) |
-180 C ir žemesnėje |
2 metai |
| ir natyvinė plazma |
|
|
Saugojimas nuo +200 iki +240 C temperatūroje:
15.20. Šioje temperatūroje saugomi trombocitų koncentratai, trombo-leuko sluoksnis, trombocitų gausi plazma ir konservuotas kraujas, iš kurio bus ruošiami trombocitų turintys produktai. Rekomenduojama naudoti specialiai trombocitams saugoti gaminamą uždarojo tipo įrangą su vidinės temperatūros automatine reguliavimo ir kontrolės sistema bei nuolatinio maišymo įrenginiu. Jei nėra galimybių naudotis tokia įranga, trombocitams saugoti būtina patalpa ar vieta, kurioje būtų užtikrintas temperatūros svyravimas tik nuo +200 iki +240C.
15.21. Kita trombocitų saugojimo sąlyga – nuolatinis jų maišymas. Maišymo įrenginiui keliami šie reikalavimai:
15.21.1. užtikrintas patikimas maišelio turinio maišymas dėl pakankamos dujų apykaitos pro maišelio sienelę;
15.22. Speciali trombocitams saugoti uždarojo tipo įranga turi turėti termografą ir avarinio aliarmo sistemą. Jei naudojama kita įranga, turi būti naudojamas ir kontrolinis termometras, o jo parodymai registruojami kelis kartus per parą. Maišyklės greitis reguliariai tikrinamas pagal gamintojo rekomendacijas.
16. Kraujo bei jo sudėtinių dalių išdavimas ir transportavimas.
16.1. Kraujas ir jo komponentai gali būti transportuojami tik priemonėmis, galinčiomis užtikrinti rekomenduojamą saugojimo temperatūrą transportuojant. Tam naudojami konteineriai turi būti gerai izoliuoti, lengvai valomi ir lengvai pernešami. Kai transportuoti naudojami konteineriai su šaldymo įranga, jiems taikomi tie patys kontrolės principai, kaip ir šaldytuvams. Kaip alternatyva gali būti naudojami įdedamieji šaldymo elementai. Jie negali tiesiogiai kontaktuoti su kraujo maišeliais.
16.2. Eritrocitų produktai privalo būti saugomi +20–+60 C temperatūroje, tačiau temperatūra pervežant negali viršyti +100 C ir transportavimas tokiomis sąlygomis negali trukti ilgiau nei 24 valandas. Trombocitai transportuojant turi būti maišomi ir išlaikoma temperatūra +200–+240 C, o transportuojant šaldytą plazmą – rekomenduojama plazmos laikymo temperatūra.
16.3. Reikalaujama, kad produktai, kurie bus toliau saugomi, būtų transportuojami konteineriais su termografais. Lydraščiuose turi būti nurodoma produkto temperatūra ir laikas išvežimo metu, o gavėjas lydraštyje privalo įrašyti gavimo laiką, produkto temperatūrą, minimalią ir maksimalią temperatūrą pervežant.
16.5. Elektroniniu termometru su ribinių temperatūrų atmintimi ir distanciniu davikliu. Tarp dviejų maišelių dedamas termometro daviklis, o maišeliai sutvirtinami gumele. Maišeliai greitai įdedami į konteinerį ir uždengiami dangčiu. Po 5 minučių fiksuojama temperatūra. Maišelių su eritrocitais temperatūra negali būti mažesnė nei +10 C ir negali viršyti +100 C. Eritrocitai, kurių temperatūra yra mažesnė kaip +10C, turi būti brokuojami. Eritrocitai, kurių temperatūra didesnė kaip +100 C, negali būti dedami į šaldytuvą, kuriame yra +20 C–+60 C, tačiau dar 6 valandas gali būti tinkami perpilti, jeigu saugomi toje pačioje ar kambario temperatūroje*.
*Tai netaikoma konservuotam kraujui, transportuojamam iš kraujo surinkimo punkto ir dar neatšaldytam iki +100 C temperatūros.
16.6. Grąžintą kraują ir jo komponentus draudžiama naudoti transfuzijai, jei maišelis buvo atidarytas ar kitaip pažeistas, transportuojamas ir saugomas pažeidžiant leistinas temperatūros sąlygas, įtariami nehermetiškumo požymiai, nenormalus spalvos pakitimas arba aiški hemolizė.
16.7. Draudžiama: