ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS
SPRENDIMAS
DĖL PUBLIKACIJOJE „ANTILENKIŠKUMAS – LIETUVOS VALDŽIOS OFICIALI DOKTRINA?“ („ANTYPOLSKOść OFICJALNĄ DOKTRYNĄ LITEWSKICH WłADZ?“) („KURIER WILEŃSKI“, 2010-05-31, NR. 100/16397) PASKELBTOS INFORMACIJOS
2011 m. lapkričio 9 d. Nr. SPR-123
Vilnius
Š. m. sausio 26 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas pareiškėjo Kazimiero Garšvos (toliau – pareiškėjas) skundas dėl publikacijoje „Antilenkiškumas – Lietuvos valdžios oficiali doktrina?“ („Antypolskość oficjalną doktryną litewskich władz?) („Kurier Wileński“, 2010-05-31, Nr. 100/16397) paskelbtos informacijos. 2011 m. balandžio 26 d. pareiškėjas skundą papildė, pateikdamas papildomus dokumentus, kuriais grindė skundžiamoje publikacijoje pateiktos informacijos neatitikimą tikrovei. Skunde pareiškėjas nurodė, kad publikacijoje pateikta informacija neatitinka tikrovės, yra iškraipyta ir kursto tautinę neapykantą. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad viešosios informacijos rengėjas, rinkdamas informaciją, elgiasi neetiškai, neatsižvelgia į jo atsisakymus būti filmuojamam ar fotografuojamam viešo renginio metu. 2011 m. liepos 11 d. pareiškėjas savo skundą papildė prašymu viešai „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje (svetainėje) paskelbti priimtą žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą bei įpareigoti viešosios informacijos rengėją nedelsiant paskelbti šio sprendimo rezoliucinę dalį.
Vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 3 dalies 3 punktu, pareiškėjo skundas dalyje dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimo 2011-04-26 buvo persiųstas nagrinėti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai.
Tirdama pareiškėjo skundą žurnalistų etikos inspektorė paaiškinimų dėl publikacijoje paskelbtos informacijos kreipėsi į viešosios informacijos rengėją.
Laikraščio „Kurier Wileński“ vyriausiasis redaktorius Robertas Mickevičius žurnalistų etikos inspektorei paaiškino, kad pareiškėjo skundas yra eilinis bandymas sukompromituoti ir apšmeižti „Kurier Wileński“ dienraštį bei jo žurnalistus. Vyriausiojo redaktoriaus teigimu, šiuo skundu pareiškėjas jau ne pirmą kartą kaltina dienraštį tautinės nesantaikos kurstymu, informacijos iškraipymu, politikų ir visuomeninių organizacijų vadovų šmeižimu. Vyriausiasis redaktorius atkreipia dėmesį, kad kaltindamas „Kurier Wileński“ informacijos iškraipymu ir dezinformacijos skleidimu, pareiškėjas pats dezinformuoja ir iškraipo informaciją. Anot R. Mickevičiaus, pareiškėjas ištraukė iš konteksto atskirus publikacijų komentarų pobūdžio fragmentus ir bando lyginti juos su dokumentų originalais, bet skunde nepaminėjo, jog publikacijų autorius sutrumpintai pristatė skaitytojams dokumentų turinį, taip pat nepaminėjo to, kad žurnalistas susiskambino su konferencijos, kurioje buvo priimta skunde minima rezoliucija, dalyviu Egidijumi Bagdonu (Jaunųjų konservatorių lygos Kauno skyriaus pirmininku) ir paprašė pakomentuoti priimtą dokumentą, jo komentaras yra pateiktas publikacijoje. Vyriausiasis redaktorius taip pat nurodė, kad „Kurier Wileński“ yra atviras įvairioms nuomonėms, o pareiškėjas meluoja, rašydamas, kad yra vengiama pristatyti skaitytojams jo pažiūras. R. Mickevičiaus teigimu, pareiškėjas šmeižia dienraščio žurnalistus Stanislavą Tarasevičių ir Marianą Paluškevičių, vadindamas juos smogikais, kurie vykdo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (toliau – LLRA) uždavinius. Viešosios informacijos rengėjas paaiškino, kad žurnalistai nėra LLRA nariai, o Stanislavas Tarasevičius kandidatavo į Seimą ir Vilniaus rajono savivaldybę iš Liberalų ir centro sąjungos sąrašų ir konkuravo su LLRA kandidatais. Vyriausiasis redaktorius taip pat nurodė, kad pareiškėjas rašo netiesą, tvirtindamas, kad fotoreporteris Marianas Paluškevičius jį persekiojo, visos nuotraukos buvo padarytos viešų renginių metu ir fotoreporteris turėjo teisę jas daryti. Vyriausiasis redaktorius paaiškino, kad pareiškėjas šmeižia ir žemina jo vadovaujamo laikraščio žurnalistus.
Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu, žurnalistų etikos inspektorė
nustatė:
Pareiškėjas, būdamas viešojo juridinio asmens – asociacijos „Vilnijos“ draugija“ (toliau – „Vilnijos“ draugija) pirmininkas, yra viešasis asmuo. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalis viešąjį asmenį apibrėžia taip – tai valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Todėl, vertindama tiek apie pareiškėją, tiek apie jo vadovaujamą juridinį asmenį paskelbtą informaciją, žurnalistų etikos inspektorė laikosi nuomonės, kad gali būti taikomos platesnės kritikos ribos, o pats pareiškėjas bei jo atstovaujamas juridinis asmuo turėtų būti pakantesni reiškiamai kritikai, kokia nemaloni ir kandi ji bebūtų.
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neobjektyvios, neteisingos ir nesantaiką kurstančios informacijos paskelbimo.
Skundžiamoje publikacijoje aprašoma tema yra neabejotinai visuomeniškai svarbi, kadangi nagrinėja jautrų prieštaringus vertinimus tarp visuomenės narių sukeliantį lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje klausimą. Nagrinėjamoje publikacijoje yra pateikiami viešosios informacijos rengėjo ištraukų iš oficialaus Lietuvos Seimo narių pareiškimo bei visuomeninės organizacijos – „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus konferencijoje priimtos rezoliucijos vertinimai. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalimi, nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žurnalistų etikos inspektorė pabrėžia, kad remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnio nuostatomis kiekvienam asmeniui, tarp jų ir visuomenės informavimo priemonėms, yra garantuojama teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir pareigūnų veiklą – šiuo atveju Seimo narių. Pažymėtina, kad remiantis Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asociacija – yra viešasis juridinis asmuo, todėl asociacija „Vilnijos“ draugija“ ir jos atstovai turėtų būti pakantesni jų atžvilgiu reiškiamai kritikai. Be to, viešosios informacijos rengėjams yra garantuojama interpretavimo teisė, t. y. siekdami sutirštinti, abstrahuoti skelbiamą informaciją, viešosios informacijos rengėjai gali savaip nupasakoti aprašomą problemą. Tačiau svarbu tai, kad įgyvendindami minėtas teises viešosios informacijos rengėjai privalo laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų bei užtikrinti objektyvios ir teisingos informacijos pateikimą, juo labiau nušviečiant opius, kontroversiškus, daug diskusijų visuomenėje keliančius klausimus, kurių neteisingas pateikimas gali turėti neigiamos įtakos pačioje visuomenėje. Be to, viešosios informacijos rengėjai turi vykdyti savo priedermę – užtikrinti nuomonių įvairovę, formuoti žmonių asmenines nuostatas bei ugdyti žmonių pakantumą, toleranciją, tuo stiprindami demokratinę visuomenę. Taigi nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar skleisdamas informaciją apie visuomeniškai svarbią problemą, viešosios informacijos rengėjas buvo sąžiningas.
Pareiškėjo skundžiamuose teiginiuose: „<...> Seimo nariai reikalauja iš Vilniaus krašto savivaldybių atimti švietimo klausimus, sušaukti tarptautinį tribunolą siekiant įvertinti Lenkijos įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją, kad specialiosios tarnybos stebėtų lenkų tinklalapius Lietuvoje <...>“ („<...> między innymi domagają się odebrania samorządom na Wileńszczyźnie spraw oświaty, zwołania międzynarodowego trybunału w sprawie oceny okupacji Wileńszczyzny przez Polskę oraz inwigilacji przez służby specjalne polskich portali internetowych na Litwie <...>“), „<...> lenkų kilmės politikų persekiojimas už jų pasisakymus; specialiųjų tarnybų atliekamas naudotojų ir komentatorių „Kurier Wileński“ tinklalapyje sekimas <...>“ („<...> prześladowanie z urzędu polityków polskiego pochodzenia za ich wypowiedzi; inwigilacja przez służby specjalne użytkowników i komentatorów na stronie internetowej „Kuriera Wileńskiego” <...>“) viešosios informacijos rengėjas paskelbė trijų Lietuvos Respublikos Seimo narių – Vidos Marijos Čigriejienės, Gintaro Songailos ir Ryto Kupčinsko atsakymo į 2010-05-11 Seimo narių Michailo Mackevičiaus, Jaroslavo Narkevičiaus ir Leonardo Talmanto pareiškimą kritišką vertinimą, nuomonę, kuria V. M. Čigriejienės, G. Songailos ir R. Kupčinsko pozicija yra pristatoma kaip antilenkiška ir siekiančia sulietuvinti lenkų tautinę mažumą. Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad ši viešosios informacijos rengėjo pateikta informacija neatitinka Seimo narių V. M. Čigriejienės, G. Songailos ir R. Kupčinsko atsakyme į 2010-05-11 Seimo narių M. Mackevičiaus, J. Narkevičiaus ir L. Talmanto pareiškimą išdėstytų faktų ir dezinformuoja visuomenę. Pažymėtina, kad kritiškus vertinimus viešosios informacijos rengėjas pateikia analizuodamas ir cituodamas septynias Lietuvos Respublikos Seimo narių išvadas. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Seimo narių pareiškimo išvados yra cituojamos neteisingai: cituodamas Seimo narių: V. M. Čigriejienės, G. Songailos ir R. Kupčinsko pareiškimo išvadas viešosios informacijos rengėjas nurodė: 1. „<...>pasisakymus, kad Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų tautinių mažumų teisių klausimais, išsakomus lenkų mažumos atstovų, traktuoti kaip tautinį lenkų ir lietuvių nesantaikos kurstymą <...>“ („<...> wypowiedzi o nieprzestrzeganiu przez Litwę międzynarodowych zobowiązań w kwestii praw mniejszości narodowych wypowiadane przez przedstawicieli polskiej mniejszości traktować jako podżeganie do waśni narodowościowych pomiędzy Polakami i Litwinami <...>“), tuo tarpu originaliame tekste informacija yra pateikiama taip: „Seimo narių M. Mackevičiaus, J. Narkevičiaus ir L. Talmanto pareiškimas išreiškia nepagarbą Lietuvai bei jos Konstitucijai ir vertintinas kaip kurstantis tautinę nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų“; 2. „<...> iš vietiniais lenkais užimtų Vilniaus krašto vietos savivaldybių atimti švietimo klausimus ir perduoti juos Švietimo ministerijos žinion <...>“ („<...> zdominowanym przez miejscowych Polaków samorządom lokalnym na Wileńszczyźnie odebrać sprawy oświaty i przekazać je w gestię Ministerstwa Oświaty <...>“), teksto originalas – Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Švietimo ir mokslo ministerija turėtų pertvarkyti švietimo sistemą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose taip, kad lietuviškos mokyklos nebūtų jungiamos prie lenkiškų, kad nebūtų uždarinėjamos lietuviškos švietimo įstaigos. Veiksmingiausiai tai būtų atlikta, jei visos šių rajonų mokyklos būtų paimtos Švietimo ir mokslo ministerijos žinion. Ji turi užtikrinti, kad kiekvienas pilietis, norintis mokytis valstybine kalba, turėtų šią galimybę savo gyvenamose apylinkėse; 3. „<...> sušaukti tarptautinį tribunolą siekiant iš teisinės pusės įvertinti Lenkijos įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją 1920–1939 metais <...>“ („<...> zwołać międzynarodowy trybunał w sprawie oceny prawnej okupacji Wileńszczyzny przez Polskę w latach 1920–1939 <...>) teksto originale ši išvada pateikiama taip: „Inicijuoti teisinį Vilniaus krašto 1920–1939 metų okupacijos įvertinimą, nes kita pusė net nesulaukusi istorikų išvadų jau teigia visai ką kita; 4. „<...> padedant specialiosioms tarnyboms sekti internautus, kurie lenkų tinklalapiuose kritiškai vertina Lenkijos ir Lietuvos santykius bei istoriją, persekioti už tautinio pobūdžio nesantaikos kurstymą <...>“ („<...> przy pomocy służb specjalnych inwigilować internautów, którzy na polskich portalach krytycznie oceniają polsko-litewskie relacje i historię oraz ścigać za podżeganie waśni na tle narodowościowym <...>“), V. M. Čigriejienė, G. Songaila ir R. Kupčinskas savo pareiškime nurodė: „Valstybės saugumo departamentas turėtų išsiaiškinti, kokie asmenys rašo Lietuvą įžeidžiančius komentarus, kursto tautinę nesantaiką“; 5. „<...>padedant bažnyčios valdžiai kontroliuoti lenkų kunigų patarnavimą <...>“ („<...> przy pomocy władz kościelnych kontrolować posługę księży Polaków <...>“), tuo tarpu oficialiai paskelbtame tekste nurodoma: „Prašyti Vilniaus arkivyskupiją užtikrinti, kad atvykę iš svetur kunigai nepolitikuotų, bet užsiimtų Evangelijos skleidimu“. Darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas, cituodamas oficialaus V. M. Čigriejienės, G. Songailos ir R. Kupčinsko pareiškimo išvadas, jas pateikė netiksliai. Pažymėtina, kad viešosios informacijos rengėjo citatose paskelbti netikslumai negali būti laikytini neesminiais, kadangi jo pateikiamų išvadų formuluotės savo esme skiriasi nuo oficialiame dokumente paskelbtų išvadų. Be to, viešosios informacijos rengėjas ne tik sąmoningai netiksliai pateikė oficialiame dokumente išdėstytas išvadas, bet tai padarė šališkai, kadangi pateikiamose išvadose atskleidžia ne tikras Seimo narių pareiškimo išvadas, bet, jas interpretuodamas ir pateikdamas savo vertinimus, visuomenei paskelbia informaciją, jog oficialūs Lietuvos valdžios atstovai laikosi antilenkiškos pozicijos ir įvairiais būdais diskriminuoja bei varžo arba siekia varžyti lenkų tautinės mažumos atstovų teises. Taigi skundžiamoje publikacijoje viešosios informacijos rengėjas ne tik paskelbė šališkus, vienpusiškus oficialaus V. M. Čigriejienės, G. Songailos ir R. Kupčinsko pareiškimo vertinimus, bet ir sąmoningai neteisingai perteikė šio dokumento išvadas, jas iškraipė. Todėl darytina išvada, jog viešosios informacijos rengėjas, sąmoningai pateikdamas šališką, neteisingą ir netikslią informaciją kaip objektyvią tiesą, teise skleisti informaciją naudojosi nesąžiningai.
Ginčo objektu esančiuose teiginiuose: „<...> atimti iš vietinių lenkų teises turėti lenkų mokyklas ir kitų jų teisių apribojimo <...>“ („<...> między innym, kolonizacji Wileńszczyzny przez litewskich osadników, odebrania prawa miejscowym Polakom do posiadania polskich szkół oraz inne ograniczenia ich praw <...>“), „<...> sušaukti tarptautinį tribunolą siekiant įvertinti „Lenkijos įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją 1920–1939 metais <...>“ („<...> jak też zwołania międzynarodowego trybunału dla oceny „okupacji Wileńszczyzny przez Polskę w latach 1920–1939“ <...>“) viešosios informacijos rengėjas pateikė 2010-03-16 „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus konferencijoje priimtos rezoliucijos vertinimą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad skundžiamoje publikacijoje viešosios informacijos rengėjas neteisingai paskelbė „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus konferencijoje priimtoje rezoliucijoje nurodytą informaciją. Iš publikacijoje „Garšva & Co.vėl puola lenkus“ („Garšva & Co. znowu atakują Polaków“) („Kurier Wilenski“, 2010-03-27, Nr. 57/16354) paskelbtų 2010-03-06 „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus konferencijoje priimtos rezoliucijos citatų: „<...> Siūlome sudaryti sąlygas emigrantams grįžti į Tėvynę kuriant darbo vietas ir suteikiant jiems galimybę nuomotis žemę Vilniaus krašte; patvirtinti nacionalinę 20 metų okupuotos Rytų Lietuvos (Vilniaus krašto – red. prim.) integracijos programą bei pasirašyti parlamento partijų susitarimą dėl šios programos vykdymo <...>“, („<...> „Proponujemy stworzyć warunki dla emigrantów do powrotu do Ojczyzny poprzez tworzenie miejsc pracy i umożliwienie im dzierżawienia ziemi na Wileńszczyźnie; uchwalić narodowy program integracji okupowanej w ciągu 20 lat Litwy Wschodniej (Wileńszczyzny — przyp. red.) oraz podpisać porozumienie partii parlamentarnych w sprawie realizacji tego programu“ <…>”), „<...> „pagal demokratinių valstybių pavyzdį“ suvienodinti valstybinės kalbos egzaminą, atestuoti mokyklos direktorius, istorijos ir geografijos mokytojus, daugumos dalykų mokyti lietuvių kalba <...>“ („<...> „za przykładem demokratycznych krajów” ujednolicić egzamin z języka państwowego, poddać atestacji dyrektorów szkół, nauczycieli historii i geografii, większość przedmiotów nauczać w języku litewskim <...>), „<...> siūlo Seimo pirmininkei sušaukti Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos parlamentarų tarptautinę konferenciją, kurios tikslas būtų šių šalių „Lenkijos okupacijos pasekmių įvertinimas“ 1920 metais <...>“ („<...> proponuje przewodniczącej Sejmu zwołać międzynarodową konferencję parlamentarzystów Litwy, Łotwy, Białorusi i Ukrainy, której celem byłaby „ocena skutków polskiej okupacji” ich krajów w 1920 roku <...>“) bei pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad tokia viešosios informacijos rengėjo pateikta informacija atitinka „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus konferencijoje priimtoje rezoliucijoje suformuluotą poziciją. Todėl darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjui buvo žinomas tikras minėtos rezoliucijos turinys. Tačiau skundžiamoje publikacijoje viešosios informacijos rengėjas informaciją apie „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus konferencijoje priimtą rezoliuciją sąmoningai pateikia taip, kad toks pateikimas sudaro pagrindą manyti, jog viešojo asmens veikla yra antilenkiška ir nukreipta išskirtinai prieš lenkų tautinę mažumą, siekiant jos konstitucinių teisių suvaržymo. Todėl darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėjas informaciją apie „Vilnijos“ draugijos Kauno skyriaus konferencijoje priimtą rezoliuciją publikacijoje pateikė netiksliai ir šališkai.
Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nurodo, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti skelbiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pažymėtina, kad nešališkumo reikalavimas yra taikomas ne tik žinioms, bet ir nuomonėms. Šio įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punktas numato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Skundžiamoje publikacijoje viešosios informacijos rengėjas, pateikdamas viešųjų asmenų oficialių pareiškimų išvadas bei jų vertinimus, paskelbė neteisingą, netikslią ir šališką informaciją, tuo pažeisdamas minėtas teisės normas.
Skunde pareiškėjas taip pat kelia teisės į atvaizdą pažeidimo klausimą. Pareiškėjas nurodė, kad daugelio viešų renginių metu laikraščio „Kurier Wileński“ fotografas M. Paluškevičius, neturėdamas sutikimo, jį fotografuoja bei filmuoja. Viešosios informacijos rengėjas žurnalistų etikos inspektorei paaiškino, kad visos pareiškėjo nuotraukos buvo padarytos viešų renginių metu, todėl laikraščio fotografas turėjo teisę jas daryti.
Visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas skelbia, kad kiekvienas asmuo turi teisę užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją, išskyrus Visuomenės informavimo įstatymo numatytus atvejus. Šio įstatymo 13 straipsnis apibrėžia atvejus, kai, siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją, draudžiama fotografuoti, filmuoti, naudoti garso ir vaizdo priemones, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją. Pareiškėjo skunde aprašyti atvejai nepatenka į minėto straipsnio taikymo ribas, tačiau pareiškėjo aprašytų atvejų teisėtumui įvertinti yra reikšminga specialioji Civilinio kodekso 2.22 straipsnio norma, ginanti asmens teisę į atvaizdą. Ši specialioji teisės norma nustato, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Ši teisės norma nėra absoliuti – komentuojamo straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys, kuomet fotografuojant ar filmuojant asmenį jo sutikimas nėra būtinas. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai (fotografavimas ar filmavimas) yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba fotografuojama viešoje vietoje. Svarbu paminėti, kad komentuojamo straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys taip pat nėra taikomos absoliučiai – asmens nuotraukos (jos dalies) padarytos įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Taigi pareiškėjas, būdamas viešuoju asmeniu bei dalyvaudamas viešuose renginiuose dėl einamų pareigų gali būti fotografuojamas ir filmuojamas be jo sutikimo. Nors žurnalistų etikos inspektorė konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamoje publikacijoje paskelbta informacija yra šališka ir neteisinga, tačiau skundžiamos publikacijos iliustravimui panaudota jo nuotrauka nėra žeminančio pobūdžio, todėl ginčo atveju tiek fotografuodamas pareiškėją, tiek jo atvaizdą panaudojęs publikacijos iliustravimui viešosios informacijos rengėjas nepažeidė visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Vyriausiasis redaktorius paaiškinimuose žurnalistų etikos inspektorei nurodė, kad pareiškėjas šmeižia ir žemina jo vadovaujamo laikraščio žurnalistus. Žurnalistų etikos inspektorė pažymi, kad kiekvienas asmuo, manantis, jog jo asmeninės neturtinės teisės yra pažeidžiamos, turi teisę jas ginti įstatymų nustatyta tvarka. Konkrečiu atveju laikraščio žurnalistai, siekdami apginti savo pažeistas asmenines neturtines teises dėl viešai paskelbtos informacijos, gali skundu kreiptis į žurnalistų etikos inspektorę.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, žurnalistų etikos inspektorė pripažįsta pareiškėjo skundą pagrįstu iš dalies. Vadovaudamasi Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi ir 50 straipsnio 3 dalies 1 punktu, žurnalistų etikos inspektorė
nusprendė:
1. Įspėti viešosios informacijos rengėją – VšĮ „Kurier Wileński“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo.
2. Išsiųsti sprendimo kopiją pareiškėjui, VšĮ „Kurier Wileński“ direktoriui ir laikraščio „Kurier Wileński“ vyriausiajam redaktoriui R. Mickevičiui.
3. Viešai paskelbti sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje (svetainėje).
Rezoliucinė šio sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta laikraštyje „Kurier Wileński“ ir interneto portale www.kurierwilenski.lt, o žurnalistų etikos inspektorė apie tai turi būti informuota per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo (gavimo) dienos.
Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas gali būti skundžiamas teismui per 30 dienų nuo jo gavimo (paskelbimo) dienos.