LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS IR RUSIJOS FEDERACIJOS VYRIAUSYBĖS

SUSITARIMAS

DĖL PREKYBINĖS JŪREIVYSTĖS

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Rusijos Federacijos Vyriausybė, toliau vadinamos „Susitariančiomis Šalimis“,

norėdamos stiprinti ir plėtoti bendradarbiavimą prekybinėje jūreivystėje,

remdamosi Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos 1991 m. liepos 29 d. Sutartimi dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės 1992 m. vasario 12 d. Susitarimu dėl bendradarbiavimo principų ir tarpusavio santykių sąlygų transporto srityje,

susitarė:

1 straipsnis

Šiame susitarime reiškia:

Sąvoka „Susitariančios Šalies laivas“ – bet kokį prekybos laivą, įrašytą į šios Susitariančios Šalies laivų rejestrą (arba į kitą panašų oficialų Susitariančios Šalies sąrašą) ir plaukiojantį su jos vėliava pagal jos teisinius aktus. Ši sąvoka netaikoma kariniams, žvejybiniams, hidrografiniams, mokslinio tyrimo laivams.

Sąvoka „Įgulos narys“ – kapitoną ir bet kuriuos kitus asmenis laive, kelionės metu vykdančius užduotis ir paslaugas, ir kurių pavardės nurodytos laivo įgulos sąraše (rolėje).

2 straipsnis

Susitariančios Šalys, remdamosi šiuo Susitarimu, visokeriopai skatins susisiekimo jūrų transportu laisvę ir nesiims veiksmų, trukdančių normaliam tarptautiniam susisiekimui jūrų transportu.

3 straipsnis

1. Susitariančios Šalys pagal lygybės ir abipusės naudos principą visokeriopai skatins dvišalį susisiekimą jūrų transportu.

2. Organizuojant krovinių vežimus, Susitariančios Šalys skatins glaudų bendradarbiavimą tarp jų frachto, laivybos ir susijusių su laivyba įmonių bei organizacijų.

4 straipsnis

1. Susitariančios Šalys sutiko:

a) remti Susitariančių Šalių laivų dalyvavimą, vežant tarp jų šalių krovinius jūra. Tuo pačiu Susitariančios Šalys pagal atskirą susitarimą gali suteikti palankesnį režimą krovinių ir keleivių vežimui pakrančių laivais tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos uostų;

b) bendradarbiauti šalinant kliūtis, kurios galėtų trukdyti vežimus tarp Susitariančių Šalių uostų;

c) netrukdyti vienos Susitariančios Šalies laivams vykdyti vežimus tarp kitos Susitariančios Šalies uostų ir trečiųjų šalių uostų.

2. Šio straipsnio nuostatos neliečia teisės trečiųjų šalių laivų, vykdant vežimus tarp Susitariančių Šalių uostų.

5 straipsnis

Susitariančios Šalys, pagal galiojančius jų teritorijoje įstatymus, teiks būtiną pagalbą vienos Susitariančios Šalies laivybos arba su laivyba susijusioms įmonėms ir organizacijoms, atidarant linijas į kitos Susitariančios Šalies uostus ar iš uostų, taip pat steigiant kitos Susitariančios Šalies teritorijoje savo atstovybes.

6 straipsnis

1. Kiekviena iš Susitariančių Šalių suteiks kitos Susitariančios Šalies laivams didžiausią palankumą įplaukimui į uostus, dėl stovėjimo vietos prieplaukoje gavimo, uostų panaudojimo kraunant ir iškraunant krovinius, keleivių įlaipinimo ir išlaipinimo, uostų ir laivų mokesčių ir rinkliavų apmokėjimo bei suteiktų paslaugų, skirtų jūreivystei, naudojimuisi.

Šis palankumas nebus taikomas tiems uostams, kurie yra uždari užsienio laivams.

2. Kiekviena iš Susitariančių Šalių suteiks laivams, plaukiojantiems su trečiųjų šalių vėliava ir kuriuos eksploatuoja kitos Susitariančios Šalies laivybos įmonės, tokį patį palankumą kaip nurodyta šio straipsnio 1 punkte, jei tai neprieštaraus jos tarptautiniams susitarimams ar atitinkamiems teisiniams aktams.

7 straipsnis

Kiekviena Susitarianti Šalis, pagal savo įstatymus ir uostų taisykles, taikys visas būtinas priemones, kad palengvintų ir pagreitintų jūrų vežimus, sutrumpintų laivų stovėjimą be būtino reikalo ir maksimaliai pagreitintų, supaprastintų muitinės bei kitų formalumų atlikimą uostuose.

8 straipsnis

1. Vienos iš Susitariančių Šalių išduoti arba pripažinti ir esantys laive dokumentai bus pripažinti ir kitos Susitariančios Šalies.

2. Vienos Susitariančios Šalies laivai, turintys instrukcijas atitinkančius dokumentus apie laivo talpą, nematuojami kitos Susitariančios Šalies uoste. Nustatant uosto rinkliavas, remiamasi šiais dokumentais.

9 straipsnis

Kiekviena iš Susitariančių Šalių suteikia kitos Susitariančios Šalies atitinkamų žinybų išduotų jūreivio dokumentų savininkams l0 ir 11 straipsnyje išvardintas teises.

Jūreivio asmens dokumentai yra:

Lietuvos Respublikos – jūrininko knygelė;

Rusijos Federacijos – jūrininko pasas.

10 straipsnis

1. Vieno iš 9 straipsnyje minėtų dokumentų savininkams leidžiama:

a) Susitariančios Šalies laivų įgulų nariams, turintiems vieną iš 9 straipsnyje nurodytų dokumentų, laivo stovėjimo viename iš jos uostų metu be vizos išlipti į krantą ir laikinai būti uostamiestyje, sutinkamai su toje šalyje galiojančiomis taisyklėmis;

b) kitos Susitariančios Šalies uoste, kompetentingoms žinyboms leidus, palikti laivą, kur jis baigė darbą kaip įgulos narys, pereiti į kitą, šitame ar kitame uoste stovintį ir priklausantį tos pačios Susitariančios Šalies laivybos įmonei, laivą, kad jame dirbtų įgulos nariu arba tuo laivu išvyktų į naują darbo vietą.

2. Vienos Susitariančios Šalies kompetentingos žinybos leidžia kitos Susitariančios Šalies laivo įgulos nariui būti savo teritorijoje gydymui reikalingą laiką.

11 straipsnis

Vieno iš 9 straipsnyje minėtų dokumentų savininkai gali įvažiuoti ar važiuoti per kitos Susitariančios Šalies teritoriją norėdami atvykti į laivą, grįžti į tėvynę arba su bet kokia kita Susitariančios Šalies kompetentingų žinybų pateisinama priežastimi, laikantis šios Susitariančios Šalies įstatymų ir taisyklių.

12 straipsnis

10 ir 11 straipsnio nuostatos taikomos bet kuriam asmeniui, ne Lietuvos ar Rusijos piliečiui, bet turinčiam jūreivio asmens liudijimą, atitinkantį 1965 metų Konvencijos dėl tarptautinės laivybos palengvinimo ir Priedo prie jos arba Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijos Nr. 108, apie nacionalinius jūrininko asmens liudijimus, reikalavimus. Toks asmens liudijimas turi būti išduotas valstybės – šios Konvencijos dalyvės ir turi garantuoti jo savininkui galimybę grįžti į šalį, išdavusią šį liudijimą.

13 straipsnis

1. Laikantis 9–12 straipsnių nuostatų, Susitariančių Šalių teritorijose galioja šių šalių taisyklės dėl įvažiavimo, buvimo ir išvažiavimo.

2. Abi Susitariančios Šalys pasilieka teisę neduoti leidimo įvažiuoti ir būti jų teritorijose nepageidautiniems asmenims.

14 straipsnis

1. Vienos Susitariančios Šalies teisminės institucijos nepriims vykdymui ieškinių, susijusių su samdos sutarčių vykdymu, kitos Susitariančios Šalies laivuose.

2. Jei vienos Susitariančios Šalies laivo įgulos narys padarys teisės pažeidimą laive, esančiame kitos Susitariančios Šalies vidaus vandenyse, tai tos kitos Susitariančios Šalies kompetentingos institucijos jo nepersekios pagal įstatymą be kitos Susitariančios Šalies, kuriai priklauso laivas, kompetentingų diplomatinių ar konsulinių pareigūnų sutikimo, išskyrus:

a) kai teisės pažeidimo padariniai gali išplisti po šalies teritoriją, kurioje yra laivas;

b) kai įvykdytas toks teisės pažeidimas, kuris pažeidžia šios valstybės viešąją tvarką ar sudaro grėsmę jos saugumui;

c) kai teisės pažeidimas įvykdytas prieš asmenį, ne šio laivo įgulos narį;

d) kai persekiojimas būtinas, kovojant su prekyba narkotikais arba psichotropinėmis medžiagomis.

3. Remiantis šio straipsnio 2 pastraipos nuostatomis, valstybė, kurios vidaus vandenyse yra laivas, iki to laiko, kol bus vykdomos priemonės, pagal laivo kapitono prašymą praneša šalies, kuriai priklauso laivas, diplomatiniams ar konsuliniams pareigūnams ir padeda užmegzti ryšį tarp minėtų pareigūnų ir laivo įgulos. Ypatingais atvejais šis pranešimas gali būti padarytas jau vykdant anksčiau minėtas priemones.

4. Nepaisant šio straipsnio 2 pastraipos nuostatų, Susitariančių Šalių valdžios institucijos, sutinkamai su savo šalies įstatymais, turi kontrolės ir tyrimo teisę.

15 straipsnis

1. Jei vienos Susitariančios Šalies laivą prie kitos Susitariančios Šalies krantų ištinka katastrofa ar avarija, tai kita Susitarianti Šalis suteikia laivui, įgulai, keleiviams ir kroviniui tokią pat pirmenybę ir lengvatas kaip ir laivams su savo šalies vėliava.

2. Už daiktus, išgelbėtus iš laivo, minėtus šio straipsnio 1 pastraipoje, neimami muito mokesčiai ir rinkliavos, jei tie daiktai nebus perduoti naudojimui ar vartojimui kitos Susitariančios Šalies teritorijoje.

16 straipsnis

1. Susitariančios Šalys palaikys ir plės efektyvų bendradarbiavimą tarp laivyba užsiimančių žinybų, taip pat skatins jų įmonių ir organizacijų tarpusavio santykius.

2. Norint pasiekti šio straipsnio 1 punkte nurodytus tikslus ir kontroliuoti šio Susitarimo vykdymą, sudaroma Bendra komisija, kuri svarstys abi puses dominančius klausimus, kylančius vykdant šį Susitarimą, tarp jų abipusės prekybinės jūreivystės bei tarptautinės laivybos klausimus.

3. Bendra komisija susirenka vienos iš Susitariančių Šalių prašymu. Susitariančių Šalių žinybos, atsakingos už jūreivystės klausimus, tarpusavy derina ir ruošia kiekvieno Bendros komisijos posėdžio dienotvarkę.

17 straipsnis

Ginčai dėl šio Susitarimo aiškinimo ir taikymo bus sprendžiami derybose tarp Susitariančių Šalių kompetentingų žinybų. Minėtoms žinyboms nesusitarus, ginčai bus sprendžiami diplomatiniais kanalais.

18 straipsnis

Šis Susitarimas neliečia Susitariančių Šalių teisių ir įsipareigojimų, numatytų kitose pasirašytose tarptautinėse sutartyse.

19 straipsnis

1. Šis Susitarimas įsigalioja nuo tos dienos, kai Susitariančios Šalys praneš viena kitai, kad įvykdyti valstybių vidaus formalumai, būtini Susitarimo įsigaliojimui.

2. Šis Susitarimas galios penkerius metus ir po to automatiškai bus pratęsiamas dar vieneriems metams tol, kol viena iš Susitariančių Šalių neatsisakys šio Susitarimo, apie tai perspėdama kitą Susitariančią Šalį prieš šešis mėnesius iki pasibaigiant bet kuriam anksčiau nurodytam terminui.

Pasirašyta Vilniuje 1993 m. lapkričio mėn. 18 d. dviem egzemplioriais, kiekvienas lietuvių ir rusų kalbomis, abiem tekstams turint vienodą galią.

LIETUVOS RESPUBLIKOS	RUSIJOS FEDERACIJOS
VYRIAUSYBĖS VARDU	VYRIAUSYBĖS VARDU

______________