Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BRANDUOLINĖS SAUGOS ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2009 m. lapkričio 25 d. Nr. 1609
Vilnius
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2009 m. lapkričio 25 d.
nutarimu Nr. 1609
LIETUVOS RESPUBLIKOS BRANDUOLINĖS SAUGOS ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Lietuvos Respublikos branduolinės saugos įstatymo koncepcija (toliau – ši koncepcija) parengta įgyvendinant Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008– 2012 metų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1442 (Žin., 2008, Nr. 4-131), 7.9 punktą.
2. Rengiant šią koncepciją, remtasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 46 straipsnio nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, Konstitucijos 53 straipsniu, kuris įtvirtina valstybės ir kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, Konstitucijos 54 straipsniu, kuris nustato, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiologinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją, Europos atominės energetikos bendrijos steigimo sutartimi (toliau – Euratomo sutartis), Branduolinio ginklo neplatinimo sutartimi (Žin., 1991, Nr. 19-499), Branduolinio saugumo konvencija (Žin., 1996, Nr. 17-439) ir kitomis branduolinės energijos saugų naudojimą reglamentuojančiomis tarptautinėmis sutartimis, prie kurių yra prisijungusi Lietuvos Respublika, taip pat Tarptautinės atominės energijos agentūros (toliau – TATENA) patvirtintais Fundamentaliais saugos principais (Fundamental safety principles, IAEA safety standard series No. SF-1, 2006), kitais TATENA saugos standartais ir rekomendacijomis.
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
3. Siūlomame Lietuvos Respublikos branduolinės saugos įstatyme (toliau – siūlomas Įstatymas; Įstatymas) bus reglamentuoti visuomeninių santykių, susijusių su branduolinės saugos užtikrinimu, naudojant branduolinę energiją, branduolines ir branduolinio kuro ciklo medžiagas taikiais tikslais, teisinio reguliavimo pagrindai.
4. Siūlomas Įstatymas reglamentuos branduolinės energetikos objektų, branduolinių ir branduolinio kuro ciklo medžiagų naudojimo, vežimo, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymo branduolinės saugos valstybinį reguliavimą ir priežiūrą, branduolinę saugą reguliuojančios institucijos funkcijas ir atsakomybę, kitų valstybės, savivaldybės institucijų ir jų įstaigų įgaliojimus atliekant administracines procedūras, branduolinės energetikos objektus eksploatuojančių organizacijų ir kitų institucijų, įstaigų, kurių veikla susijusi su branduolinės saugos užtikrinimu, funkcijas ir atsakomybę. Įstatymas taip pat reguliuos branduolinės energetikos objektų, branduolinių ir branduolinio kuro ciklo medžiagų naudojimo, vežimo, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymo radiacinę apsaugą kaip branduolinės saugos priemonių dalį. Siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos įsipareigojimus TATENA garantijų ir Euratomo sutarties garantijų srityje, taip pat terorizmo prevencijos priemones branduolinės energetikos objektuose, į Įstatymą bus įtrauktos normos, reguliuojančios branduolinių medžiagų ir branduolinės energetikos objektų fizinę saugą – neatskiriamą branduolinės saugos užtikrinimo dalį, ir branduolinio ginklo neplatinimo klausimus. Įstatyme bus reglamentuojami gyventojų apsaugos ir branduolinių, radiologinių avarijų ir incidentų prevencijos, jų pasekmių likvidavimo pagrindai.
5. Branduolinės saugos užtikrinimo pagrindiniai principai, nustatyti TATENA, kurios valstybė narė yra ir Lietuvos Respublika, dokumentuose, įtvirtina branduolinės energetikos objektus eksploatuojančios organizacijos visiškos atsakomybės už branduolinės saugos užtikrinimą reikalavimą ir būtinybę branduolinės energetikos objektus eksploatuojančioje valstybėje sukurti tinkamą branduolinės saugos reguliavimo sistemą. Šiam TATENA principui tinkamai įgyvendinti TATENA valstybėje narėje tikslinga priimti specialų branduolinę saugą reglamentuojantį įstatymą. Siūlomas Įstatymas nustatys branduolinės saugos kaip visumos užtikrinimo sistemą. Įstatymas reglamentuos branduolinės saugos klausimų sprendimą visuose branduolinio energetikos objekto veiklos etapuose ir naudojant branduolines medžiagas, užtikrins branduolinę saugą reguliuojančios institucijos nepriklausomumą, suteiks reikiamus įgaliojimus ir sudarys sąlygas nuolat palaikyti reguliuojančios institucijos kvalifikaciją ir kompetenciją.
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
6. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje nėra specialaus įstatymo, reglamentuojančio su branduoline sauga susijusių visuomeninių santykių visumos. Branduolinės saugos teisinę sistemą iš dalies reguliuoja skirtingi įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys bendruosius branduolinės energetikos klausimus, tačiau tai neužtikrina visapusiško ir vientiso branduolinės saugos teisinio reguliavimo.
7. Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 119-2771) reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius naudojant branduolinę energiją elektros ir šilumos energijai gaminti, sudaro fizinių ir juridinių asmenų veiklos branduolinėje energetikoje juridinį pagrindą. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti branduolinę saugą, kai branduolinė energija naudojama taikiems poreikiams tenkinti, ir užkirsti kelią branduolinės ginkluotės plėtrai neleistinai disponuojant branduolinėmis medžiagomis. Nors šiame įstatyme teigiama, kad jo nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal Branduolinio saugumo konvenciją ir užtikrina žmogaus bei aplinkos apsaugą nuo kenksmingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio, tačiau jis neapibrėžia specifinių branduolinės saugos užtikrinimo teisinių kriterijų ir procedūrų, nedetalizuoja visiškos organizacijų atsakomybės įgyvendinant įstatymo nuostatas.
8. Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymas (Žin., 1999, Nr. 11-239) reglamentuoja juridinių ir fizinių asmenų santykius, atsirandančius dėl veiklos su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo. Šis įstatymas nustato radiacinės saugos teisinius pagrindus, leidžiančius apsaugoti žmones ir aplinką nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio, ir reglamentuoja santykius, atsirandančius naudojant branduolinę energiją tiek, kiek to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymo nuostatos. Tačiau šis įstatymas tiksliai nenustato, kokios yra ribos atsakomybės reguliuojant apsaugą nuo žalingos jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio, kai eksploatuojami branduolinės energetikos objektai, ir uždarųjų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, turinčių branduolinių medžiagų, saugą.
9. Lietuvos Respublikos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymas (Žin., 1999, Nr. 50-1600) reglamentuoja juridinių ir fizinių asmenų santykius tvarkant radioaktyviąsias atliekas, taip pat nustato teisinius radioaktyviųjų atliekų tvarkymo pagrindus. Šis įstatymas nustato, kad pagrindinė institucija, reguliuojanti radioaktyviųjų atliekų tvarkymo saugą, yra Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, tačiau įstatyme nėra tiksliai apibrėžtos atsakomybės reguliuojant radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymą ribos.
10. Lietuvos Respublikos valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 42-1189) nustato valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo teisinius pagrindus. Šis įstatymas pabrėžia branduolinės saugos užtikrinimo svarbą, rengiantis valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimui ir atliekant deaktyvavimo, išmontavimo ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo darbus, tačiau nenustato papildomų teisinių normų, reguliuojančių branduolinės saugos užtikrinimą.
11. Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymas (Žin., 2007, Nr. 76-3004) nustato naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas, sudaro teisines, finansines ir organizacines sąlygas įgyvendinti naujos atominės elektrinės projektą. Šiame įstatyme pažymėta – naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo bendrovė atsako už projekto įgyvendinimo darbų vykdymą pagal branduolinės energetikos veiklos saugos reikalavimus, tačiau šios bendrovės ir kitų institucijų funkcijos, kompetencija ir atsakomybė branduolinės saugos srityje nekonkretizuotos.
12. Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 115-3230) nustato valstybės valdymo, gyventojų apsaugos organizavimo priemones esant ekstremalioms situacijoms, tačiau specifinių apsaugos priemonių nelaimių, susijusių su branduolinėmis avarijomis branduolinės energetikos objekte, atveju išsamiau nereglamentuoja, nenumato branduolinės energetikos objektą eksploatuojančios organizacijos atsakomybės, neapibrėžia gyventojų, patenkančių į branduolinės energetikos objekto poveikio zonas per branduolinę avariją, perspėjimo ir apsaugos priemonių.
13. Lietuvos Respublikos pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu įstatymas (Žin., 2001, Nr. 111-4022) nustato pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu Lietuvos Respublikoje teisinius ir organizacinius pagrindus, siekiant užtikrinti saugų pavojingų krovinių vežimą, tačiau nereglamentuoja branduolinių medžiagų, skirtų branduolinei energetikai, vežimo teisinių ir organizacinių pagrindų. Ši įstatymo nuostata turi būti keičiama taip, kad jį būtų galima taikyti branduolinei energetikai. Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymas, kuris taip pat turės būti keičiamas priėmus Lietuvos Respublikos branduolinės saugos įstatymą, reglamentuotų specialiuosius pavojingų krovinių vežimo reikalavimus branduolinėje energetikoje.
IV. KEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEEFEKTYVUMO ANALIZĖ
14. Šios koncepcijos III skyriuje pateikta pagrindinių teisės aktų, reguliuojančių tą pačią visuomeninių santykių sritį, analizė rodo, kad jie reglamentuoja branduolinės saugos užtikrinimą tam tikruose branduolinės energetikos veiklos etapuose, saugos užtikrinimo komponentų teisinio reguliavimo klausimus, tačiau netiksliai apibrėžia branduolinės saugos kaip visumos teisinį reguliavimą. Branduolinėje energetikoje ypač svarbu palaikyti aukšto lygio branduolinę saugą ir nuolat ją gerinti. Esamas teisinis reglamentavimas nesudaro tam tinkamų sąlygų, o kartu ir apsunkina organizacijų, siekiančių eksploatuoti branduolinės energetikos objektus, veiklą. Šiuo metu galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų branduolinės energetikos klausimais paskirtis – daugiau reglamentuoti visuomeninius santykius, atsirandančius eksploatuojant jau veikiančius branduolinės energetikos objektus, kurie nuosavybės teise priklauso valstybei. Tokį reglamentavimą iš esmės lėmė esama šalies branduolinės energetikos būklė ir struktūra. Tačiau pastaruoju metu, Lietuvai intensyviai rengiantis statyti naują atominę elektrinę, šios aplinkybės iš principo kinta. Turi būti užtikrintas ne tik branduolinės energetikos plėtros ūkinis savarankiškumas, bet ir tinkama, nepriklausoma nuo valstybės institucijų ar kitų organizacijų, kurios rūpinasi energetikos plėtra, branduolinės saugos valstybinė priežiūra, taigi tikslinga branduolinės saugos visuomeninių santykių teisinio reguliavimo klausimus spręsti specialiu įstatymu. Be to, galiojančiuose teisės aktuose netiksliai nustatyta branduolinę saugą prižiūrinčios ir reguliuojančios institucijos kompetencija, deramai neįtvirtinti šios institucijos veiklos nepriklausomumo ir funkcijų atskyrimo nuo kitų su branduolinės energetikos objektų sauga susijusių institucijų funkcijų principai ir kriterijai.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
15. Rengiant šią koncepciją, nagrinėti Bulgarijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, kai kurių kitų Europos Sąjungos valstybių narių, taip pat Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir Šveicarijos Konfederacijos teisės aktai, susiję su branduoline energija ir branduoline sauga.
16. Daugelyje valstybių, kurių teisėkūra išnagrinėta, galioja įstatymai, reguliuojantys visą branduolinę veiklą: įtvirtinantys branduolinės saugos prioritetą; reglamentuojantys branduolinių įrenginių projektavimą, atominių elektrinių ir kitų branduolinės energetikos objektų statybos aikštelės parinkimą ir parengimą, jų statybą, paleidimą, eksploatavimą, rekonstravimą ir eksploatavimo nutraukimą, branduolinių įrenginių sistemų ar jų komponentų, taip pat medžiagų jiems gaminti projektavimą, gamybą, remontą ir verifikaciją; branduolinių medžiagų pakuočių ir talpyklų, skirtų joms vežti, saugoti ar laidoti, projektavimą, gamybą, remontą ir verifikaciją; branduolinių medžiagų tvarkymą ir naudojimą branduolinei veiklai, branduolinio ginklo neplatinimo garantijas; tyrinėjimo ir mokslo darbus, minėtos veiklos plėtrą; branduolinės energetikos ir branduolinės saugos specialistų mokymą, atestavimą ir atsakomybę; branduolinių medžiagų vežimą; branduolinės energetikos veiklos licencijavimą; radioaktyviųjų atliekų tvarkymą ir jo finansavimo principus.
17. Branduolinės saugos užtikrinimo ir branduolinės energetikos plėtros klausimai įstatymuose reguliuojami pabrėžiant visišką branduolinę saugą reguliuojančių institucijų savarankiškumą, užkertant kelią organizacijoms, atsakingoms už branduolinės energetikos plėtrą, kaip nors veikti reguliuojančios institucijos sprendimus. Prancūzijos Respublikoje ir Slovėnijos Respublikoje atskiruose įstatyminiuose aktuose nustatoma branduolinės saugos reguliavimo sistema. Kanadoje branduolinę veiklą reguliuoja Branduolinės saugos ir kontrolės įstatymas. Kiekvienoje valstybėje yra branduolinės saugos valstybinio reguliavimo institucijos: komisijos, agentūros, tarnybos, inspekcijos.
18. Išnagrinėjus užsienio valstybių teisės aktus, nustatančius reguliuojančiosios institucijos finansavimo būdą, matyti, kad egzistuoja keli finansavimo modeliai: finansavimas iš biudžeto lėšų, visiškas arba dalinis reguliuojančiosios institucijos išlaidų padengimas iš pareiškėjų ar licencijų turėtojų surinktų mokesčių. Bulgarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje reguliuojančiosios institucijos priežiūros funkcijų išlaidos dengiamos iš pareiškėjų gauti licenciją ir licencijų turėtojų mokamų mokesčių ir biudžeto. Taigi reguliuojančioji institucija savo reguliavimo, priežiūros išlaidas privalo padengti iš mokesčių, surenkamų iš pareiškėjų gauti licenciją ir licenciatų. Iš valstybės biudžeto finansuojama tik nedidelė institucijos išlaidų dalis. Pavyzdžiui, Bulgarijoje tokie surenkami mokesčiai – mokesčiai už reguliuojančiosios institucijos veiklą peržiūrint paraiškas gauti licenciją ar leidimą, juos išduodant, keičiant, pratęsiant jų galiojimą (surenkami iš pareiškėjų), taip pat fiksuoti mokesčiai už licencijos išdavimą ir kasmetiniai mokesčiai už periodinę licencijos sąlygų vykdymo priežiūrą (surenkami iš licenciatų). Mokesčių dydžiai ir tarifai nustatomi Ministrų Tarybos, mokesčių mokėjimo procedūra nustatoma Ministrų Tarybos reguliuojančiosios institucijos teikimu. Slovakijoje visos reguliuojančiosios institucijos priežiūros funkcijų atlikimo išlaidos padengiamos iš pareiškėjų gauti licenciją ir licenciatų mokamų į biudžetą mokesčių, kurie skiriami reguliuojančiajai institucijai. Reguliavimo išlaidas sudaro inspekcinės, kitos branduolinės energetikos objektui prižiūrėti skirtos reguliuojančiosios institucijos pareigūnų veiklos, mokslinių tyrimų, kvalifikuotų nepriklausomų ekspertų konsultacijų išlaidos.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
19. 2009 m. birželio 25 d. priimta Tarybos direktyva 2009/71/EURATOMAS, nustatanti Bendrijos branduolinių įrenginių branduolinės saugos sistemą. Ši direktyva turės būti įgyvendinta iki 2011 m. liepos 22 dienos. Už šios direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę atsakinga Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija. Priėmus šį nutarimą, reikės parengti įstatymo, įgyvendinančio minėtąją direktyvą, projektą.
20. Euratomo sutartis nustato darbuotojų ir gyventojų apsaugos nuo jonizuojančiosios spinduliuotės keliamos grėsmės pagrindinius standartus, jų parengimo ir įgyvendinimo tvarką. Šie standartai apima didžiausias leistinas dozes, didžiausius leistinus apšvitos ir taršos lygius, pagrindinius darbuotojų sveikatos priežiūros principus. Pagal minėtąją sutartį Bendrija taip pat skatina mokslo tiriamąjį darbą ir laiduoja techninės informacijos sklaidą, užtikrina (tinkamai prižiūrėdama), kad branduolinės medžiagos nebūtų naudojamos kitiems nei numatyta tikslams. Europos Sąjungoje branduolinės saugos užtikrinimas – valstybių narių kompetencija ir reguliuojamas šių valstybių teisės aktais.
21. 2005 m. vasario 8 d. Komisijos reglamentas (Euratomas) Nr. 302/2005 dėl Euratomo saugumo kontrolės taikymo (OL 2005 L 54, p. 1-71) apibrėžia ir patikslina konkrečius Bendrijos įsipareigojimus dėl garantijų taikymo žaliavoms ir specialioms skiliosioms medžiagoms Bendrijos valstybių narių, kurios neturi savo branduolinio ginklo ir yra Sutarties dėl branduolinio ginklo neplatinimo šalys, teritorijose. Branduolinių medžiagų apskaitos ir kontrolės sistema apima apskaitos ir eksploatavimo dokumentus, ypač informaciją apie šių medžiagų kiekį, kategoriją, formą ir sudėtį, jų buvimo faktinę vietą ir konkretų saugumo kontrolės įsipareigojimą, o jeigu branduolinės medžiagos pervežamos, – kartu nurodoma informacija apie gavėją arba siuntėją.
22. Branduolinio saugumo konvenciją pasirašiusios valstybės įsipareigoja laikytis vienodų bendrųjų branduolinės saugos užtikrinimo principų. Šios konvencijos 7 straipsnyje numatyta – kiekviena susitariančioji šalis turi sukurti ir išlaikyti branduolinių įrenginių saugos kontroliavimo įstatyminę ir norminę visumą, kuri turi apimti taikomų valstybinių saugumo taisyklių ir reikalavimų sukūrimą, branduolinių įrenginių kontrolės, įvertinimo ir licencijavimo sistemą. Šios konvencijos 8 straipsnyje pažymėta – kiekviena susitariančioji šalis turi sukurti ar paskirti kontroliuojančią instituciją, įpareigotą įgyvendinti minėtą teisinę ir saugos priežiūros norminę visumą, turinčią adekvačią galią, kompetenciją bei finansinius ir žmogiškuosius išteklius priskirtiems įsipareigojimams vykdyti. Kiekviena susitariančioji šalis taip pat įpareigota imtis atitinkamų žingsnių, užtikrinant efektyvų branduolinę saugą kontroliuojančios institucijos bei kitų institucijų ar organizacijų, susijusių su branduolinės energijos naudojimo skatinimu ar naudojimu, funkcijų atskyrimą. Šioje konvencijoje įtvirtintas branduolinės saugos prioriteto visų su branduolinių įrenginių eksploatavimu susijusių organizacijų veikloje principas ir pirminės branduolinio įrenginio eksploatavimo licencijos turėtojo atsakomybės už saugą principas.
23. Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis įpareigoja branduolinę energiją naudoti tik taikiems tikslams, užtikrinti, kad branduolinės medžiagos būtų naudojamos tik tiems tikslams, kuriems skirtos.
24. TATENA tvirtinami branduolinės saugos principai, reikalavimai ir kiti techniniai dokumentai nėra teisiškai įpareigojantys, tačiau valstybės narės, pasirašydamos narystės dokumentus, deklaruoja ryžtą juos taikyti. TATENA rekomenduoja branduolinę saugą reglamentuojančius teisės aktus rengti vadovaujantis šiais principais: saugos prioritetas; branduolinės energetikos objektų ir branduolinių medžiagų apsauga nuo neteisėto panaudojimo ir branduolinių medžiagų apskaita; eksploatuojančiosios organizacijos visiška atsakomybė už objekto branduolinę saugą; leidimų sistema; nuolatinė kontrolė; nuolatinis saugos gerinimas; tvari plėtra; atitiktis nustatytiesiems reikalavimams; nepriklausomumas; skaidrumas; tarptautinis bendradarbiavimas. Branduolinės saugos reguliavimas neturi sukelti nepagrįstų branduolinės energetikos objektų veiklos ir jos plėtros trikdžių.
VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS
25. Įstatymas įtvirtins pagrindinius branduolinės saugos užtikrinimo principus ir reglamentuos visų ūkio subjektų ir institucijų, savo veikloje kuriuo nors būdu naudojančių branduolines ir branduolinio kuro ciklo medžiagas ar kitaip susijusių su šių medžiagų naudojimu, eksploatuojančių branduolinės energetikos objektus, santykius užtikrinant branduolinę saugą, nustatys teisinio reguliavimo procedūras ir atsakomybę. Įstatymas įteisins pasaulyje pripažintus, valstybėse, naudojančiose branduolinę energiją elektrai ir šilumai gaminti, taikomus TATENA patvirtintus branduolinės saugos užtikrinimo principus: visiška atsakomybė už branduolinę saugą tenka branduolinės energetikos objektą eksploatuojančiai organizacijai; turi būti sukurta valstybinio branduolinės saugos reguliavimo sistema, taip pat nepriklausoma branduolinės saugos reguliavimo institucija; branduolinėje veikloje dalyvaujančių organizacijų vadovybės ir valdymo prioritetas – branduolinės saugos užtikrinimas; branduolinė veikla gali būti vykdoma tik tada, kai jos nauda didesnė nei keliama avarijos ar incidento rizika; turi būti taikomos saugos užtikrinimo priemonės, leidžiančios pasiekti aukščiausią, kokį tik įmanoma pasiekti, branduolinės saugos lygį, tačiau iš principo neužkertančios kelio branduolinei veiklai; rizika, kad asmuo bus paveiktas jonizuojančiosios spinduliuotės ir dėl to patirs žalą, turi būti kuo mažesnė; jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis turi būti kuo mažesnis ir neviršyti priimtinumo kriterijų; branduolinė veikla neturi žalingai veikti nei esamų, nei būsimųjų kartų ir aplinkos; būtina imtis visų įmanomų priemonių, padedančių išvengti branduolinių ir radiologinių avarijų ir sušvelninti jų pasekmes; turi būti imamasi priemonių avarinei parengčiai ir reagavimui užtikrinti avarijų ir incidentų atveju; priemonės, skirtos apsaugai nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio, turi būti pagrįstos ir optimalios.
26. Įstatyme bus nustatyta valstybės įgaliota branduolinės saugos reguliavimo institucija, jos funkcijos, tikslai ir uždaviniai, teisės ir įgaliojimai užtikrinant branduolinę saugą, finansavimo principai, santykiai su kitomis valstybės institucijomis, susijusiomis su branduolinės energetikos objektų saugos užtikrinimu.
27. Įstatyme bus nustatyta visiška licencijos turėtojo atsakomybė už branduolinę saugą, kitų fizinių ir juridinių asmenų, organizacijų ir filialų atsakomybė už branduolinės saugos pažeidimus.
28. Įstatyme bus įtvirtintas branduolinės saugos užtikrinimo tęstinumo visuose branduolinės energetikos objekto veiklos etapuose, įskaitant aikštelės vertinimą, projektavimą, statybą, eksploatavimą ir eksploatavimo nutraukimą, principas.
29. Įstatyme bus numatytas branduolinės saugos nuolatinio gerinimo prioritetas ir branduolinės saugos mokslinio techninio palaikymo sistema, nustatyta prievolė nuolat rengti ir vykdyti saugos gerinimo planus, atlikti periodinius saugos vertinimus.
30. Įstatyme bus reglamentuoti visuomenės informavimo apie branduolinės energetikos objektų saugos būklę principai.
VIII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
32. Įgyvendinus siūlomo Įstatymo nuostatas, branduolinės saugos valdymas taps skaidresnis ir efektyvesnis, todėl bus geriau tenkinamas visuomenės interesas didinti energijos aprūpinimo saugumą, sudarytos palankesnės sąlygos įgyvendinti Lietuvos Respublikos nacionalinės energetikos strategijos nuostatą likti valstybe, naudojančia branduolinę energiją elektrai ir šilumai gaminti. Siūlomas Įstatymas svarbus ir tuo, kad branduolinės energetikos sektoriuje atsiradus privačiam kapitalui branduolinės saugos reguliavimas susidurs su specifinėmis problemomis, kurių nekildavo, kai branduolinė energetika buvo valstybės nuosavybė. Šiuo požiūriu būtina kuo skubiau tikslinti visuomeninių santykių teisinę atsakomybę ir reguliavimo procedūras. Įstatymo įgyvendinimas padės optimizuoti branduolinės saugos reguliavimui užtikrinti būtinų lėšų naudojimą, sudarys sąlygas nuolat gerinti branduolinę saugą ir mažinti ekonominę riziką, susijusią su branduoliniais incidentais, avarijomis ir jų pasekmėmis.
IX. FINANSINIS IR EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
33. Pagal Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymą ir siūlomą Įstatymą pagrindinė branduolinės saugos reguliavimo institucija – Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija. Įstatymui įgyvendinti naujų institucijų steigti nenumatoma.
34. Įstatyme bus nustatytas branduolinės saugos reguliavimo institucijos išlaikymo mechanizmas, kuris užtikrins jos nepriklausomumą, galimybes tinkamai atlikti priskirtas funkcijas, konkuruoti darbo rinkoje samdant reikiamos kvalifikacijos specialistus. Įstatyme numatoma įtvirtinti galimybę įvesti mišrų branduolinės saugos reguliavimo institucijos finansavimo modelį, kai dalis institucijos išlaidų dengiama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, o kita dalis – iš lėšų, gaunamų vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi kaip atlyginimas už institucijos veiklą, susijusią su saugos įvertinimo darbais, kitais darbais ir paslaugomis. Iš pareiškėjų ir licenciatų surenkamos lėšos padengtų paraiškos gauti licenciją ar keisti licencijos sąlygas dokumentų vertinimo, licencijos sąlygų vykdymo priežiūros išlaidas. Pažymėtina, kad šių išlaidų, atsižvelgiant į branduolinės energetikos sektoriaus specifiką, neįmanoma padengti Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme numatyta maksimalia rinkliavos už licencijos išdavimą suma. Toks finansavimas bus pagrįstas rinkos dalyvių nediskriminavimu, reguliavimo sąnaudų principu ir neviršys būtinų reguliavimo veiklos užtikrinimo sąnaudų. Mokėtinų sumų dydį ir mokėjimo tvarką nustatys Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
36. Siūlomą Įstatymą sudarys 11 skirsnių: I. Bendrosios nuostatos; II. Branduolinės saugos reguliavimo dokumentų sistema; III. Branduolinės saugos valstybinio reguliavimo sistema; IV. Branduolinės energetikos objektą eksploatuojanti ar kitą su branduolinėmis bei branduolinio kuro ciklo medžiagomis susijusią veiklą vykdanti organizacija; V. Veiklos branduolinėje energetikoje licencijavimas; VI. Branduolinės saugos būklės vertinimas ir licencijuotos veiklos priežiūra; VII. Avarijų ir incidentų prevencija bei jų pasekmių likvidavimas; VIII. Visuomenės informavimas; IX. Branduolinės saugos mokslinio techninio palaikymo sistema; X. Atsakomybė už Branduolinės saugos įstatymo pažeidimus; XI. Baigiamosios nuostatos:
36.1. I skirsnyje bus nustatyta Įstatymo paskirtis, tikslai ir taikymas, apibrėžta branduolinės saugos sąvoka, kitos sąvokos, įtvirtinti pagrindiniai branduolinės saugos užtikrinimo principai;
36.2. II skirsnyje bus apibrėžta branduolinės saugos reguliavimo dokumentų sistema, jos principai, branduolinės saugos reguliavimo dokumentų sritys, jų rengimas, taikymas;
36.3. III skirsnyje bus nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija branduolinės saugos srityje, branduolinės saugos valstybinio reguliavimo institucijos statusas, įgaliojimai, kompetencija, reikalavimai personalui, šios institucijos išlaikymas, bendradarbiavimas;
36.4. IV skirsnyje bus apibrėžtas branduolinės energetikos objektą projektuojančios, statančios ar eksploatuojančios, kitą su branduolinėmis ir branduolinio kuro ciklo medžiagomis susijusią veiklą vykdančios organizacijos statusas, bendrieji reikalavimai ir atsakomybė;
36.5. V skirsnyje bus nustatyta branduolinės energetikos ir kitokios su branduolinių ir branduolinio kuro ciklo medžiagų naudojimu, saugojimu, vežimu, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymu susijusios veiklos rūšių licencijavimo tvarka: nurodytos licencijuojamos veiklos rūšys, reglamentuotas licencijų ir leidimų atlikti su branduolinės saugos užtikrinimu susijusius darbus išdavimas, galiojimo sustabdymas, panaikinimas, licencijuojamos veiklos priežiūra, projektavimo ir statybos organizacijų atestavimas;
36.6. VI skirsnyje bus apibrėžta branduolinės saugos vertinimo samprata, nustatytos branduolinę saugą vertinančios organizacijos, pagrindiniai branduolinės saugos vertinimo etapai, branduolinės saugos analizės ataskaitų rengimo ir vertinimo tvarka, kitų su branduoline sauga susijusių techninių dokumentų rengimo ir vertinimo tvarka;
36.7. VII skirsnyje bus nustatyti branduolinių ir radiologinių avarijų ir incidentų, neįprastų (taip pat ekstremalių) įvykių tyrimo, išvengimo, prevencijos ir gyventojų apsaugos priemonių rengimo ir įgyvendinimo pagrindiniai reikalavimai, avarinės parengties, įvykus avarijai branduolinės energetikos objektuose ir dėl to kilus pavojui atsirasti arba atsiradus Lietuvos Respublikos teritorijos radioaktyviajam užteršimui, pasekmių gyventojams ir aplinkai likvidavimo principai ir priemonės;
36.8. VIII skirsnyje bus nustatyta branduolinės energetikos objektus eksploatuojančių organizacijų ir valstybės institucijų prievolė informuoti visuomenę apie branduolinės energetikos objektus ir jų saugos būklę, taip pat specifiniai reikalavimai organizuoti viešus branduolinės energetikos projektų svarstymus ir skatinti visuomenės pasitikėjimą branduoline energetika;
36.9. IX skirsnyje bus apibūdinta branduolinės saugos mokslinio techninio palaikymo sistema: principai, branduolinės saugos ekspertizės atlikimo tvarka, mokslinės techninės paramos organizacijų ir branduolinės saugos ekspertų atsakomybė ir vaidmuo;
36.10. X skirsnyje bus nustatyta asmenų atsakomybė už Įstatymo pažeidimus, kitos administracinio poveikio priemonės ir jų taikymo procedūros, ginčų, galinčių kilti vykdant branduolinės energetikos veiklą, nagrinėjimo tvarka;
XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI
37. Kadangi Įstatyme numatoma nustatyti bendrą branduolinės saugos reguliavimo teisinę sistemą, jį priėmus reikės atitinkamai keisti Lietuvos Respublikos branduolinės energijos įstatymą (Energetikos ministerija), Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymą (Sveikatos apsaugos ministerija), Lietuvos Respublikos radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymą (Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija), Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymą (Vidaus reikalų ministerija), Lietuvos Respublikos pavojingų krovinių vežimo automobilių, geležinkelių ir vidaus vandenų transportu įstatymą (Susisiekimo ministerija), Lietuvos Respublikos statybos įstatymą (Aplinkos ministerija), Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymą (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija). Prireikus gali būti keičiami ir kiti įstatymai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (Finansų ministerija).