LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 1, 4, 9 IR 11 DALIŲ, 8 STRAIPSNIO 1 DALIES, 15 STRAIPSNIO 2 PUNKTO IR 20 STRAIPSNIO 1, 2, 3 BEI 4 DALIŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1998 m. spalio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo narei Romai Dovydėnienei ir Seimo nariui Vyteniui Andriukaičiui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo Pirmininko pirmajam pavaduotojui Andriui Kubiliui bei Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriui Albinui Raudoniui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. spalio 12 d. išnagrinėjo bylą Nr. 15/97 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 4 straipsnio 9 ir 11 dalys – Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 8 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys – Konstitucijos 29 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 5 dalims, taip pat ar minėtojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 bei 3 dalims ir 59 straipsnio 4 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (Žin., 1997, Nr. 65-1558; toliau nutarime – įstatymas).
Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 4 straipsnio 9 ir 11 dalys – Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 8 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys – Konstitucijos 29 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 5 dalims, taip pat ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 bei 3 dalims ir 59 straipsnio 4 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1997 m. liepos 1 d. priimtu Įstatymu Seimas pakeitė iki tol galiojusią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas: išplėtė žemės ploto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, dydį iki 150 ha, įteisino galimybę atsiimti žemę tose teritorijose, kur įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, nustatė tam tikrus prioritetus atskiroms asmenų kategorijoms, taip pat įteisino galimybę atsiimti gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai. Įstatymų leidėjas šiuo įstatymu ištaisė kai kuriuos ankstesniame restitucijos įstatyme buvusius trūkumus, tačiau kyla pagrįstų abejonių dėl tam tikrų Įstatymo straipsnių atitikimo Konstitucijai.
Pareiškėjas pažymi, kad analizuodamas Įstatymą, jo straipsnių atitikimą Konstitucijai jis atsižvelgia į Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo argumentus: „Visiškai atkurti buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai nebuvo įmanoma, nes reikėjo atsižvelgti į pakitusius socialinius-ekonominius ir kitus visuomeninius santykius. [IE] Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.“
Pareiškėjas abejoja dėl Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtinta asmenų lygybė įstatymams. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo formuluotė „žemė grąžinama natūra nedelsiant“ gali būti traktuojama absoliučiąja prasme, o tai reiškia, kad žemės sklypai bus iš karto matuojami lauke, pagal senas ribas, be būtinojo projektavimo ir ribų derinimo, be reikalavimo prieš tai parengti žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ginčijama norma asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, suteiktos akivaizdžios privilegijos. Dėl tokio įstatyminio sureguliavimo gali atsirasti neigiamų padarinių žemės tvarkymo darbams. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti žemės našumą yra visuotinis poreikis. Todėl valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas yra neišvengiama būtinybė siekiant suderinti buvusių savininkų interesus ir visuomenės poreikius. Vadinasi, ir atkuriant nuosavybės teisę turi būti laikomasi griežtų reikalavimų.
Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalyse esančiose normose įtvirtinta, kad besąlygiškai natūra savininkui grąžinama žemė, reikalinga fizinių ir juridinių asmenų jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių eksploatacijai, taip pat žemė, kurioje yra specializuotų žemės ūkio bendrovių sodai, uogynai bei medelynai. Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, nustatydamas žemės ūkio paskirties žemės grąžinimo sąlygas, neturi pažeisti buvusių savininkų teisių, tačiau jis negali ignoruoti ir visuomenės poreikio naudoti žemę pagal jos paskirtį. Žemė yra visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei.
Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra nustatyta, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reguliuoja ūkinę veiklą tautos bendros gerovės labui. 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo numatytas specializuotų žemės ūkio bendrovių sodų, uogynų, medelynų, taip pat daržų su įrengtomis drėkinimo sistemomis žemės išpirkimas. Tokių bendrovių žemės ūkio naudmenos suformuotos orientuojantis į perspektyvinį ūkininkavimą naudojant ilgalaikes investicijas. Be drėkinimo ir sausinimo sistemų, šiose bendrovėse yra įrengta ir kitokių specialių gamybinių objektų – saugyklų, šaldytuvų, produkcijos perdirbimo įrengimų ir t. t. Tokie sodai, uogynai, medelynai, daržai kartu su visais įrengimais sudaro bendrą gamybinį technologinį kompleksą. Besąlygiškai grąžinant žemę pažeidžiamas sukurtų kompleksų gamybinis technologinis vientisumas ir net būtų sužlugdyta šių kompleksų gamybinė veikla, naudingos technologinės galimybės liktų nepanaudotos. Be to, atsiras tikimybė, kad jau išvystyta infrastruktūra ir sukultūrinta žemė gali būti suniokotos. Ginčijamas įstatyminis sureguliavimas iš esmės keičia dabar ūkininkaujančių subjektų ekonomines sąlygas, ir tai gali atnešti jiems didelių nuostolių, pakeisti jų teisinę padėtį. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalys prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims.
Pareiškėjas taip pat abejoja dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 5 dalims.
Prašyme atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pirmąją, t. y. 1991 m. birželio 18 d., redakciją gyvenamieji namai galėjo būti grąžinami šiais atvejais: 1) kai jie pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas arba buvo tušti; 2) kai grąžintinų namų, kuriuose gyvena daugiau kaip viena nuomininkų šeima, nuomininkai buvo supažindinti su galimybe laisva valia išsikelti į savivaldybės siūlomą ekvivalentinį būstą.
Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinis Teismas, 1994 m. birželio 15 d. nutarime vertindamas įstatymų leidėjo 1993 m. sausio 12 d. padarytus minėtosios Įstatymo normos pakeitimus, konstatavo, jog asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, pirmuoju įstatymo galiojimo laikotarpiu turėjo galimybę atgauti namus natūra esant vienokiems, o pakeitus įstatymą – kitokiems, jau sunkesniems reikalavimams. Tačiau prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti taikomi nauji reikalavimai, nes būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumas. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į argumentus, išdėstytus minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, kad fiziniai asmenys, pagal sandorius įsigydami gyvenamuosius namus (arba jų dalis), laikėsi tuo metu galiojusių norminių aktų nustatytų sandorių sudarymo taisyklių, vykdė iš sandorių atsiradusias šalių pareigas, todėl atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, perleistus fiziniams asmenims, turėtų būti ginamos ne tik buvusių savininkų, bet ir fizinių asmenų, įsigijusių tokį turtą, teisės. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, taip pat į Konstitucijos garantuojamą nuosavybės neliečiamumą bei į tai, kad nuosavybė gali būti paimta tik visuomenės poreikiams už teisingą atlyginimą, pareiškėjui kyla klausimas, ar Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas reguliavimas atitinka Konstitucijos 23 straipsnį.
Savo prašyme pareiškėjas taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostata, kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Neįmanoma išspręsti interesų konflikto suabsoliutinant asmens, siekiančio susigrąžinti gyvenamąjį namą natūra, teisių gynimą ir kartu paneigiant nuomininkų teisę turėti gyvenamąją patalpą. Be šių argumentų, pareiškėjas pateikia Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimo teiginį, kad teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, šiuo atveju – aprūpinti nuomininkus, gyvenančius buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, atitinkamomis gyvenamosiomis patalpomis, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais. Priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima naudotis.
Remdamasis išdėstytais argumentais, pareiškėjas teigia, kad ne taip, kaip buvo iki šiol, dabar pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį gyvenamieji namai buvusiems savininkams grąžinami natūra nepaisant to, kad ten gyvena nuomininkai. Dėl to iš esmės pakeičiama teisinė nuomininkų padėtis, pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, savininkams dėl jų socialinės padėties suteikiamos privilegijos. Nuomininkai nesijaučia saugūs būste, kuriame gyvena, ypač kai įsivyrauja priešpriešos atmosfera ir kyla interesų konfliktas. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir yra nesuderinama su Konstitucijos 24 straipsnio 1 dalimi, kurioje teigiama, jog žmogaus būstas neliečiamas.
Be to, pažymi pareiškėjas, nuomininkas yra vartotojas. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi ginti vartotojo interesus, tuo tarpu pagal ginčijamą įstatyminį sureguliavimą nuomininkų konstitucinės teisės ir šiuo atžvilgiu pažeidžiamos.
Pareiškėjas pažymi, kad ginčijama Įstatymo 8 straipsnio norma, pagal kurią gyvenamieji namai grąžinami buvusiems savininkams natūra, taip pat ginčijamos Įstatymo 20 straipsnio normos pažeidžia asmenų, įsigijusių gyvenamąsias patalpas grąžintinuose namuose, nuosavybės teises. Antra vertus, nepakankamai ginamos asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, teisės, nes jie įpareigojami sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su savivaldybe.
Remdamasis Konstitucijos 5 straipsniu ir 59 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjas pabrėžia, kad Seimo nariai, eidami pareigas ir priimdami įstatymus, vadovaujasi Konstitucija ir valstybės interesais. Priimdamas sprendimus, įstatymų leidėjas turi nusimanyti apie valstybės finansines galimybes, materialinius išteklius, taip pat atsižvelgti į tai, kaip jo sprendimai atsilieps visiems mokesčių mokėtojams. Šiuo požiūriu, pasak pareiškėjo, yra diskutuotinos Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos. Įstatymų leidėjas, vadovaudamasis prieškario tradicija, padidino žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, plotą nuo anksčiau buvusios normos – 80 ha iki 150 ha. Dėl tokio sprendimo, kai reforma yra jau prasidėjusi, neabejotinai reikia papildomų finansinių išteklių tiek žemėtvarkos planams perprojektuoti, tiek labai skirtingiems žmonių interesams derinti (3 ha plotuose, žemėse, kuriose yra bendrovės, kitose zonose).
Dar daugiau abejonių pareiškėjui kelia 15 straipsnio 2 punkto norma, pagal kurią gyvenamieji namai, jų dalys išperkami iš buvusių savininkų tuo atveju, kai jie iš esmės pertvarkyti taip, kad yra pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį. Taigi, kai konstrukcijų likutis yra šiek tiek didesnis nei 40 procentų, visas namas grąžinamas savininkui ar paveldėtojui. Pagal inžinerinius apskaičiavimus 40 procentų pastato konstrukcinių elementų dažnai tesudaro apie 15 procentų pastato vertės. Todėl galimi atvejai, kai už 15 procentų išlikusio turto savininkui atiduodamas visas pastatas. Tokiu principu vadovaujantis galima nemažą visuomeninio turto dalį išdalyti privatiems asmenims. Tuo tarpu Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, jog remiamos visuomenei naudingos ūkinės pastangos, be to, ūkinė veikla reguliuojama taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Konstitucijos 5 straipsnyje teigiama, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o 59 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodoma, jog Seimo nariai vadovaujasi valstybės interesais. Priešingai šioms Konstitucijos nuostatoms, ginčijamos Įstatymo normos labiau atspindi grupinių interesų tenkinimą, be to, visų mokesčių mokėtojų sąskaita. Nepaisoma to, kad tais atvejais, kai neįmanoma grąžinti turto natūra, buvęs savininkas gali pasirinkti Įstatyme nustatytą kompensavimo būdą, o teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punkto normos prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 59 straipsnio 4 daliai.
III
Suinteresuoto asmens atstovas A. Raudonius rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui pateikė raštu šiuos kontrargumentus.
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostata „žemė grąžinama natūra nedelsiant“ neturėtų būti suabsoliutinama. Tokia formuluotė priimta siekiant spartinti nuosavybės grąžinimą. Iš tikrųjų tai reiškia, kad jei yra aiškios žemės ribos ir nekyla ginčo dėl pretendentų į žemę ir dėl žemės ribų, nuosavybės teisė atkuriama bei žemė grąžinama nekeliant kokių nors papildomų sąlygų ir nelaukiant, kol bus išspręsti kitos žemės privatizavimo klausimai ar parengti žemėtvarkos projektai kadastrinėse vietovėse. Nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos žemės reformos žemėtvarkos projekte pažymėjus grąžinamos žemės sklypo ribas ir paženklinus jas vietovėje. Toks aiškinimas yra įtvirtintas poįstatyminiuose aktuose, konkrečiai – Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“. Be to, ginčijamą nuostatą įstatymų leidėjas nustatė vadovaudamasis ir ekonominiu pagrindimu. Konstitucija gina nuosavybės teises, todėl nuosavybės teise priklausiusio turto grąžinimas savininkui natūra negali būti traktuojamas kaip privilegijos suteikimas pagal socialinę padėtį. Suinteresuoto asmens atstovas mano, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
Suinteresuoto asmens atstovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalių neatitikimo Konstitucijai. Jis pažymėjo, kad pagal mokslininkų išvadas bei sodų eksploatacijos technines išvadas apskaičiuota, jog sodai dera, t. y. duoda pelną, apie 20 metų. Dabartiniais duomenimis, aiški dauguma pramoninių sodų, uogynų bei medelynų jau yra derantys 15 metų. Vadinasi, daugumos jų produktyvus derėjimo laikotarpis baigsis po 3–5 metų. Būtų neteisinga sodų žemės negrąžinti savininkams ir palikti ją bendrovėms ar kitiems asmenims, kurie po kelerių metų turės senus medžius bei vaiskrūmius išrauti ir pasodinti naujus. Grąžinant minėtąją žemę 3 metus leidžiama naudotis pramoninių sodų, uogynų, medelynų medžiais bei vaiskrūmiais savininkams nekeliant išankstinių sąlygų. Žemės savininkai negali trukdyti per šį laikotarpį eksploatuoti minėtų sodų, uogynų ir medelynų. Jei savininkas neturi finansinių galimybių atsiskaityti už medžius bei vaiskrūmius, jis negali uždrausti naudotis sodais. Taip pat neatimama galimybė žemės bei sodų, uogynų ar medynų savininkams susitarti dėl žemės nuomos ar kt.
Įstatymo 4 straipsnio 11 dalies, pagal kurią grąžinama natūra kaimo vietovėje esanti žemė, nuomos pagrindais suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų ir pastatytų) eksploatacijai, suinteresuoto asmens atstovas taip pat nelaiko prieštaraujančia Konstitucijai. Savo paaiškinime jis pažymėjo, kad tokių pastatų teisinis statusas dažniausiai nėra visiškai apibrėžtas. Likviduojantis žemės ūkio bendrovėms šie pastatai buvo atiduoti kaip pajai buvusiems nariams, kurie jų dažniausiai nenaudoja, todėl žemė aplink juos naudojama neefektyviai. Įstatymų leidėjas priėmė nuostatą grąžinti tokią žemę savininkams, kurie ją panaudos tinkamai (kai pastatai nugriaunami) ar išsipirks pastatus iš buvusių pajininkų ir naudos pagal žemės ūkio paskirtį. Yra pagrįsta tikimybė, kad žemės savininkai pirks ar kitaip įsigis nuosavybėn ūkinės-komercinės paskirties pastatus. Ir Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje jiems yra numatyta pirmumo teisė įsigyti valstybei, savivaldybėms arba žemės ūkio bendrovėms priklausančius pastatus, statinius, esančius jiems grąžintose žemėse. Todėl būtų neteisinga, jei negrąžinus žemės prie šių pastatų ir po jais vėliau šią žemę, t. y. savo žemę, pirktų pats savininkas. Taip pat galimas ir atvirkščias procesas, t. y. pastatų savininkai, naudojantys pastatus pagal paskirtį, įstatymų nustatyta tvarka nusipirks šią žemę. Be to, Įstatymas numato servitutų nustatymą žemės savininkams. Vadinasi, nėra kliūčių ar trukdymų pastatų savininkams naudotis žeme, kuri reikalinga pastatų eksploatacijai.
Priimdamas ginčijamas nuostatas įstatymų leidėjas siekė išsaugoti tradiciškai vientisus ūkius. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, pareiškėjo teiginys, kad Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalyse įtvirtintomis nuostatomis pažeidžiama sukurtų kompleksų gamybinė veikla ir kad naudingos technologinės galimybės liks nepanaudotos, yra nepagrįstas. Šios Įstatymo nuostatos nesukuria kliūčių reikštis visuomenei naudingoms pastangoms ir iniciatyvai, todėl jos neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims.
Suinteresuoto asmens atstovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir ginčijamų 20 straipsnio dalių. Jis pažymėjo, jog Įstatymas užtikrina ne tik gyvenamųjų namų savininkų, bet ir nuomininkų teises. Nuomininkai negali būti iškeldinti, kol valstybė neturės ko pasiūlyti vietoj nuomojamo buto. Jiems numatytos tokios garantijos: gali būti neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, kompensuotos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti nuomininkų teises, nustatė, jog tarpininkas tarp savininko ir nuomininko yra savivaldybė. Susiklosčius ypatingoms aplinkybėms (grąžinant nuosavybę) siekiama išvengti tiesioginio ryšio tarp nuomininko ir savininko. Taip užkertamas kelias savivalei, nuomininkas apsaugomas nuo nuomos mokesčio padidinimo.
Įstatymų leidėjas, spręsdamas klausimą, ar savininkui atlyginti už gyvenamuosius namus valstybei juos išperkant, ar nuomininkui suteikti kitas gyvenamąsias patalpas arba kitokias garantijas, vadovavosi ir moraliniais aspektais, kadangi materialinės išlaidos abiem atvejais vienodos. Savininkams pirmenybė suteikta dėl to, kad tai yra jų nuosavybė, o Konstitucija ir įstatymai gina nuosavybę. Kai savininkai nepageidauja susigrąžinti natūra namų, kuriuose gyvena nuomininkai, Įstatyme numatyta atlyginti jiems kaip už valstybės išperkamus.
Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 24 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui ir 46 straipsnio 2 bei 5 dalims.
Dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 2 dalies suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamas normas, vadovavosi keliais principais. Visų pirma – teisingumo ir nuosavybės gynimo. Grąžindama neteisėtai okupacinės valdžios atimtą žemę, valstybė siekia įgyvendinti teisingumą savininkų atžvilgiu. Todėl grąžinant kiek įmanoma didesnį turėtos žemės plotą, taigi pagal Įstatymą padidinus jį iki 150 ha, didesne apimtimi įgyvendinamas teisingumo principas. Be to, šiuo nauju sureguliavimu taip pat siekiama skatinti kurtis stambius ūkius. Stambus ūkis – ekonomiškai stipresnis ūkis. Tai aiškiai patvirtina ne tik mokslininkų išvados, bet ir Vakarų Europos valstybių praktika. Teigimas, jog toks sprendimas susijęs su papildomais finansiniais ištekliais, nėra visiškai pagrįstas. Šie finansiniai ištekliai tikrai nėra svaresni už siekiamą tikslą.
Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad Įstatymo 15 straipsnio 2 punktas, pagal kurį gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami, jeigu jie iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį, nepažeidžia Konstitucijos, nes savininkai turi tiek teisinę, tiek moralinę teisę susigrąžinti savo nuosavybę. Todėl Įstatyme procentinis dydis pasirinktas sąmoningai. Be to, nustačius 60 procentų, o ne 51 procentą, ne taip sudėtinga apskaičiuoti pakeistų pagrindinių konstrukcijų dydį.
Remdamasis išdėstytais argumentais, suinteresuoto asmens atstovas mano, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 59 straipsnio 4 daliai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų pirmininko prof. Antano Stancevičiaus, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio dr. Gintauto Šatkausko raštiški paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad ginčijamos Įstatymo normos, reguliuojančios žemės grąžinimą savininkams natūra, neprieštarauja Konstitucijai.
V
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai V. Andriukaitis ir R. Dovydėnienė patvirtino prašyme nurodytus argumentus. Suinteresuoto asmens atstovas A. Raudonius iš esmės pakartojo raštu pateiktame paaiškinime išdėstytus argumentus.
Suinteresuoto asmens atstovas A. Kubilius, laikydamas pareiškėjo prašymą nepagrįstu, teisminiame posėdyje pateikė šiuos kontrargumentus.
Įstatymų leidėjas, spręsdamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkūrimo klausimus, laikėsi tokių principinių nuostatų.
1. Atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagrindinė nuostata yra teisingumas. Teisingumo negalima pasiekti, jei esant sudėtingai interesų sankirtai patenkinami išimtinai vienos grupės interesai. Kalbant apie nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai, pažymėtina, kad viena grupė yra savininkai, kurie nori nedelsiant ir visiškai atkurti nuosavybės teises natūra į jiems priklausiusį pastatą ir laisvai juo disponuoti. Tuo tarpu tame pastate gyvenantys nuomininkai nori nedelsiant privatizuoti savo nuomojamas patalpas. Esant tokiai interesų sankirtai ir netgi priešpriešai teisingumą įgyvendinti galima tik kompromisiniu sprendimu, ieškant interesų pusiausvyros. Interesų derinimo teisinę ir finansinę naštą turi prisiimti valstybė.
2. Kaip parodė pastarųjų septynerių metų nuosavybės teisių atkūrimo praktika, savininkų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamąjį pastatą, ir tame pastate gyvenančių nuomininkų santykiai yra potencialiai konfliktiški, todėl reikia ieškoti tokių nuosavybės teisių atkūrimo būdų, kad savininkas su nuomininku neturėtų tiesioginių teisinių ir finansinių santykių, valstybei imantis tarpininkės vaidmens.
3. Ypač svarbią vietą sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus problemą užima garantijų nuomininkams, gyvenantiems grąžinamuose namuose, sistema. Ji turi ne tik apsaugoti nuomininką nuo tiesioginių teisinių ir finansinių santykių su savininku, bet ir suteikti aiškias garantijas, kad nuomininkas per artimiausią laikotarpį bus aprūpintas kitomis, tokios pat vertės gyvenamosiomis patalpomis.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, daugelyje bylų nagrinėjęs nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus problemą, yra konstatavęs keletą principinių dalykų, kurie suformavo Įstatymo nuostatas. Suinteresuoto asmens atstovas paminėjo Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo teiginį, kad buvusiam savininkui pageidaujant susigrąžinti namą, jo dalį ar butą natūra nuomininko teisinė padėtis nesikeičia, tačiau jis neturi teisės privatizuoti šios nuomojamos gyvenamosios patalpos. Nuomos sutartis su juo gali būti nutraukta ir jis iškeldinamas iš gyvenamosios patalpos, kai jam suteikiama atitinkama gyvenamoji patalpa. Suinteresuoto asmens atstovas taip pat priminė Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimo nuostatas, kad atstatant nuosavybės teises pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra; grąžinant savininkams gyvenamuosius namus, nuomininkų interesai ginami aprūpinant juos kitomis gyvenamosiomis patalpomis. Suinteresuoto asmens atstovas akcentavo Konstitucinio Teismo ne kartą išsakytą teiginį, kad teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, šiuo atveju – aprūpinti nuomininkus, gyvenančius buvusiems savininkams grąžintinuose namuose, atitinkamomis gyvenamosiomis patalpomis, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais, nes priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima pasinaudoti.
Apibendrindamas išsakytas mintis suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad visi šie principai ir lėmė tas principines nuostatas, kurios buvo grąžintos į Įstatymą 1997 m., nes 1992–1996 m. įstatymų leidėjas laikėsi šiek tiek kitokių nuostatų. Konstitucinio Teismo išsakyti principai įstatymų leidėjo gali būti įgyvendinti įvairiais būdais, tačiau esminiai dalykai, tokie kaip įvairių grupių interesų derinimas ir kompromisinių sprendimų paieška bei principinių teisių – tiek nuosavybės teisės atkūrimo, tiek nuomininko teisės į gyvenamąją patalpą realizavimo – aiškūs mechanizmai yra privalomi kiekvienam Įstatyme numatytam nuosavybės teisių atkūrimo mechanizmui.
Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, 1997 m. įstatymų leidėjas, spręsdamas nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąsias patalpas problemą, kruopščiai atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo suformuluotas nuostatas, išvengė daugelio ankstesnių įstatymo variantų bėdų visų pirma dėl to, kad įvedė naują, iš tiesų kompromisinį nuosavybės teisių atkūrimo mechanizmą, priversdamas savininką, kuriam yra atkuriama nuosavybės teisė, jam grąžintas patalpas išnuomoti savivaldybei. Kartu yra išsaugoma nuomininko teisinė padėtis – jis ir toliau lieka gyvenamosios patalpos nuomininkas, moka savivaldybei nuomos mokesčius. Savivaldybė atsako už namo eksploatavimą, todėl savininkas visas pretenzijas gali ir turi reikšti tik savivaldybei, o ne nuomininkams. Taigi įstatymų leidėjas pasiekė tokių pagrindinių tikslų.
1. Priimtas kompromisinis sprendimas – savininkui nuosavybė natūra sugrąžinama, jeigu jis sutinka ją išnuomoti savivaldybei. Savininkas realiai gali naudotis savo nuosavybe tik tada, kai nuomininkams bus suteiktos kitos patalpos.
2. Nuomininkai negauna galimybės privatizuoti jų šiandien naudojamas patalpas, jeigu jos yra grąžinamos savininkui, tačiau Įstatymo 20 straipsnio 3 dalis nustato, kad savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos. Ši nuostata nuomininkams yra gerokai palankesnė nei ankstesnių įstatyminių sureguliavimų analogiškos nuostatos. Dabar valstybė padovanoja nuomininkui kitas gyvenamąsias patalpas, kai iki šiol valstybė nuomininkui privatizuoti suteikdavo kitas patalpas. Tai dar vienas žingsnis, kai valstybė stengiasi prisiimti kompromiso paieškos naštą.
3. Valstybė įpareigoja savivaldybes savininkų ir nuomininkų santykiuose būti teisine ir finansine tarpininke. Esant įvairių visuomenės grupių interesų konfliktui, dėl kurio nė viena iš tų grupių nėra kalta, toks tarpininkės vaidmuo yra valstybei privalomas.
4. Valstybė iš karto po Įstatymo priėmimo tiksliai apskaičiavo, kokių materialinių-finansinių išteklių reikės tam, kad nuomininkus aprūpintų kitu gyvenamuoju plotu. 1997 m. lapkričio 24 d. Vyriausybės patvirtintoje „Grąžintų ir grąžintinų savininkams gyvenamųjų namų nuomininkų aprūpinimo butais programoje“ nustatyta, kad per 10 metų reikės pastatyti 8182 butus, kurių plotas – 441828 kv. m, ir tai standartinėmis kainomis kainuos 1005410000 litų. Pagal šią programą buvo numatyta, kad 1998 m. turi būti skirta 18700000 litų lėšų. Šių metų biudžete tokios lėšos yra skirtos, ir per šių metų tris ketvirčius Finansų ministerija yra paskyrusi lygiai 75 procentus šios sumos.
Suinteresuoto asmens atstovas, remdamasis minėtais argumentais, nesutiko su pareiškėjo teigimu, kad ginčijamos Įstatymo 20 straipsnio normos negina nuomininkų teisių ir todėl jos pažeidžia visų asmenų lygybės įstatymui principą. Jis taip pat nepripažino, kad Konstitucijai prieštarauja 15 straipsnio 2 punktas, pagal kurį valstybė išperka iš savininko gyvenamąjį namą, kai jame yra pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį, tokia nuosavybė iš savininkų yra išperkama. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, tai yra ne konstitucinis, o tik technologinis ginčas dėl to, kokiu atveju perstatytas gyvenamasis namas negrąžinamas natūra.
Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad kalbant apie nuosavybės teisių atkūrimą ir apskritai apie nuosavybės reformą Lietuvoje svarbiausia siekti realaus teisingumo. Toks teisingumas – tai kompromiso teisingumas. Kompromisas yra tai, kuo paprastai nebūna 100 procentų patenkinta nė viena pusė. Ir šiandien taip yra: ir savininkai, ir nuomininkai norėtų kitokių Įstatymo variantų. Bet akivaizdu, kad įstatymo, kuriuo būtų patenkinti visi, niekada nebus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja nuosavybės teisių, pradėtų atkurti pagal prieš tai galiojusį restitucijos įstatymą, atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.
Įstatymo preambulėje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui 1990 m. kovo 11 d. aktais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turėtą turtą. Taip pat pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Įstatymo preambulėje taip pat įrašyta, kad įstatymų leidėjas priima šį įstatymą atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994–1996 metų nutarimus ir sprendimus ir į 1922–1940 metų žemės reformos nustatytą 150 ha ribą. Šiose preambulės nuostatose atsispindi teisinis, istorinis, socialinis Įstatymo priėmimo kontekstas, į kurį atsižvelgtina vertinant, ar pareiškėjo ginčijamos Įstatymo normos atitinka Konstituciją.
1. Dėl Įstatymo 4 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijai.
Įstatymo 4 straipsnyje nustatytos nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta:
„Žemė grąžinama natūra nedelsiant. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas.“
Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo nuostata „žemė grąžinama natūra nedelsiant“ gali būti traktuojama absoliučia prasme, o tai reikštų, kad ją taikant žemė bus grąžinama natūra be būtinojo projektavimo, nederinant buvusių savininkų interesų ir visuomenės poreikių. Taigi, pasak pareiškėjo, asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, suteikiama privilegija. Todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame nustatyta:
„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Konstitucijos 29 straipsnio normose įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Tai yra konstitucinė žmogaus prigimtinės teisės būti traktuojamam vienodai su kitais garantija. Tačiau, kaip ne kartą Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pažymėjęs, konstitucinis visų asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymas gali nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialus (ad hoc) įstatymas. Jis reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Akivaizdu, kad asmenų, kuriems pagal Įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės, teisinė padėtis skiriasi nuo asmenų, kuriems šis Įstatymas netaikomas, padėties, ir tai suponuoja atitinkamus savitumus Įstatyme reglamentuojant jų teises ir pareigas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Svarbu, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebūtų pažeidžiami Konstitucijos reikalavimai, tarp jų ir reikalavimai, nustatyti Konstitucijos 29 straipsnyje.
Aiškinant Įstatymo nuostatą „žemė grąžinama natūra nedelsiant“ sisteminiu būdu, t. y. kartu su kitomis Įstatymo normomis, akivaizdu, kad ji nepaneigia būtinybės sprendžiant žemės grąžinimo natūra klausimus laikytis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimas tęsiasi jau nuo 1991 metų, ginčijamoji Įstatymo nuostata atlieka skatinamojo pobūdžio funkciją – nurodo nevilkinti, paspartinti žemės grąžinimo procesą, atitinkamais atvejais (pvz., kai grąžintinos žemės ribos yra aiškios) žemę grąžinti nedelsiant. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į ginčijamos nuostatos sąsają su konkrečiomis Įstatymo normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, nėra pagrindo šią Įstatymo nuostatą vertinti kaip teikiančią privilegijų buvusiems savininkams kitų asmenų atžvilgiu.
Todėl darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
2. Dėl Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalių atitikimo
Konstitucijai.
Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalyse nustatyta:
„9. Žemė, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, grąžinama natūra piliečiams. Šios žemės naudotojai, jeigu žemės savininkas pageidauja ir atsiskaito su naudotojais už medžius ir vaiskrūmius (nesusitarus kitaip), privalo žemę atlaisvinti per trejus metus. Sugrąžintos žemės savininkai su tos žemės naudotojais už medžius ir vaiskrūmius atsiskaito Vyriausybės nustatyta tvarka.
[...] 11. Kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra. Piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų.“
Pareiškėjo nuomone, šiose Įstatymo normose yra numatytas žemės, kurioje įveisti pramoniniai sodai, uogynai bei medelynai, taip pat žemės, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių eksploatacijai, besąlyginis grąžinimas natūra buvusiems savininkams. Tai suponuoja susiformavusių gamybinių infrastruktūrų sunykimą, neatitinka visuomenės poreikio naudoti žemę pagal jos paskirtį. Todėl minėtosios Įstatymo normos prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, kuriose įtvirtinta:
„Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“
Konstitucinis Teismas pažymi, kad sprendžiant ginčijamų Įstatymo normų atitikimo Konstitucijai klausimą, be pareiškėjo nurodytų Konstitucijos 46 straipsnio dalių, būtina atsižvelgti ir į to paties straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Šioje Konstitucijos skirsnį „Tautos ūkis ir darbas“ pradedančioje, šalies ūkio pagrindą apibrėžiančioje nuostatoje pamatinis vaidmuo skiriamas privačiai nuosavybei. Neabejotina, kad ir kitos Konstitucijos 46 straipsnio dalys pirmiausia skirtos privačios nuosavybės šalies ūkyje įtvirtinimui bei stiprinimui. Todėl galima teigti, kad nurodytose Konstitucijos 46 straipsnio dalyse yra nustatyta valstybės priedermė remti privačia nuosavybės teise pagrįstas visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
Privačios nuosavybės įtvirtinimas šalies ūkyje vyksta privatizavimo bei reprivatizavimo pagrindu. Šalyje vykdoma žemės reforma ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimas yra neatskiriamos to paties proceso dalys. Teisiniu šio proceso reguliavimu siekiama užtikrinti deramą restitucijos vyksmą, kartu yra įgyvendinama Konstitucijos nuostata, kad tautos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra. Tačiau turto grąžinimas natūra daugeliu atvejų siejamas su atitinkamomis Įstatyme numatytomis sąlygomis bei apribojimais. Nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 4 straipsnis, kurio nuostatų atitikimą Konstitucijai ginčija pareiškėjas.
Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti derinami žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesai. Antai 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Teismas konstatavo: „Besąlygiškai grąžinant žemę, būtų pažeidžiamas sukurtų kompleksų gamybinis-technologinis vientisumas ir net gali būti sužlugdyta šių kompleksų gamybinė veikla, naudingos technologinės jų galimybės liktų nepanaudotos. Tai pažeistų visuomenės poreikį specializuotai produktų gamybai.“
Šiuo požiūriu tiriant pareiškėjo ginčijamą Įstatymo 4 straipsnio 9 dalį pažymėtina, kad joje prioritetas teikiamas žemės grąžinimui natūra, kartu yra numatytos teisinės priemonės dabartinių žemės naudotojų interesų apsaugai. Antai piliečiui grąžinus žemę joje esančių medžių ir vaiskrūmių savininkams leidžiama be išankstinių sąlygų dar trejus metus naudotis pramoniniais sodais, uogynais, medelynais. Įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje įtvirtintų normų turinio analizė leidžia teigti, kad žemės savininkas, per trejus metus neatsiskaitęs už medžius ir vaiskrūmius, neturi teisės uždrausti ir toliau naudotis sodais. Ginčijamoje Įstatymo 4 straipsnio dalyje taip pat neatimama galimybė žemės savininkui ir jos naudotojui susitarti dėl žemės nuomos. Taigi pareiškėjo teigimas, kad Įstatymas numato besąlygišką, nepaisant susiformavusių visuomeninių gamybinių santykių, žemės grąžinimą, nelaikytinas pagrįstu.
Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje reglamentuojamas žemės, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų eksploatacijai, grąžinimas buvusiems savininkams. Siekiant užtikrinti grąžintoje žemėje esančių pastatų ir statinių naudojimą pagal paskirtį, ginčijamoje 4 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Lietuvos Respublikos žemės įstatyme žemės servitutai apibrėžiami kaip žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymo nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi. Tokiu būdu Įstatyme užtikrinama, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatų savininkai turės galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija.
Taigi, nors įstatymų leidėjas išplėtė, palyginti su prieš tai galiojusiu restitucijos įstatymu, žemės grąžinimą kaimo vietovėje natūra, kartu Įstatyme numatytos būtinos garantijos, kad žemė, esamos infrastruktūros ir toliau būtų naudojamos pagal paskirtį. Todėl darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 9 ir 11 dalys neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, kuriose nustatyta, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą bei reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
3. Dėl Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 1, 2, 3
bei 4 dalių atitikimo Konstitucijai.
Įstatymo 8 straipsnyje yra reglamentuojama nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo tvarka ir sąlygos. Jo 1 dalyje įtvirtinta:
„Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.“
Įstatymo 20 straipsnyje yra įtvirtintos valstybės garantijos grąžintinų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams, reglamentuojamos nuomininkų ir savininkų teisės bei pareigos. Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatyta:
„1. Kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus.
2. Savivaldybė, perėmusi nuomininkų teises ir pareigas, gyvenamąsias patalpas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis nuomoja šiose patalpose gyvenantiems nuomininkams ir rūpinasi jų eksploatacija bei remontu. Šie nuomininkai savivaldybei moka nuompinigius ir mokestį už komunalines paslaugas pagal savivaldybės nustatytus tarifus, o su grąžinto namo, jo dalies ar buto savininku pagal patalpų nuomos sutartį atsiskaito savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis.
3. Savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius, o jei jam buvo neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti – per 1 metus.
4. Nuomininkams neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė, kompensuojamos kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis nustatomi Vyriausybės nustatyta tvarka.“
Pareiškėjo teigimu, nurodytos Įstatymo 8 straipsnio ir 20 straipsnio dalys prieštarauja Konstitucijos 23, 24, 29 straipsniams, taip pat 46 straipsnio 2 ir 5 dalims.
3.1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamose Įstatymo 8 ir 20 straipsnių dalyse esama dvejopo pobūdžio prieštaravimų šiam Konstitucijos straipsniui: viena vertus, pažeidžiamos asmenų, įsigijusių gyvenamąsias patalpas grąžintinuose namuose, nuosavybės teisės, antra vertus, nepakankamai ginamos asmenų, kuriems pagal Įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus grąžinant juos natūra, nuosavybės teisės.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad doktrinoje konstitucinė nuosavybės apsaugos garantija paprastai vadinama garantija status quo, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises. Kartu pripažįstama ir platesnė šios konstitucinės garantijos samprata. Šiuo atžvilgiu reikšminga yra tai, kad įstatymų leidėjas nuo pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos teisės aktais pripažino okupacinės valdžios neteisėtai nutrauktų Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą. Todėl teisėti interesai asmenų, kurių nuosavybės teises nutraukė okupacinė valdžia, ginami atsižvelgiant į konstitucines nuosavybės apsaugos nuostatas.
Pirmuoju pareiškėjo keliamo klausimo aspektu pažymėtina, jog Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal Įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Ginčijamoje Įstatymo normoje nėra visa apimančios taisyklės, kad visi gyvenamieji namai grąžinami natūra. Ji nukreipia į Įstatymo 15 straipsnį, kurio 3 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio Įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama, jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Taigi pagal Įstatymą nėra galimas tokių gyvenamųjų namų, jo dalių, butų grąžinimas natūra asmeniui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės. Tokios gyvenamosios patalpos lieka dabartinių savininkų nuosavybė, ginčijama Įstatymo norma jų nuosavybės teisių nepažeidžia.
Pareiškėjo nuomone, ginčijamos Įstatymo normos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir tuo atžvilgiu, kad nepakankamai gina savininką, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, nes jis įpareigojamas sudaryti grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartį su savivaldybe.
Konstitucinis Teismas, šiuo požiūriu vertindamas ginčijamas Įstatymo normas, pažymi, kad įstatymais reguliuojant restitucijos įgyvendinimą siekiama atkurti teisingumą nuo okupacinės valdžios nukentėjusių asmenų atžvilgiu. Teisingumas yra vienas moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Tačiau, kaip Konstitucinis Teismas savo nutarimuose jau ne kartą yra konstatavęs, teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus.
Siekiant suderinti grąžinamų gyvenamųjų namų savininkų ir tokiuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenančių nuomininkų interesus, Įstatyme yra atitinkamai sureguliuoti gyvenamojo namo savininko, savivaldybės ir nuomininkų tarpusavio santykiai. Grąžinus asmeniui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriuose gyvena nuomininkai, pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį visas nuomininko teises ir pareigas perima savivaldybė. Savininko ir jam grąžintame name gyvenančių nuomininkų nesieja gyvenamosios patalpos nuomos santykiai. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybė atsiskaito su grąžinto namo, jo dalies ar buto savininku pagal patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šios laikino pobūdžio teisinės priemonės skirtos tiek nuomininkų, tiek gyvenamųjų namų savininkų teisėms ginti. Beje, minėtosios priemonės, taigi ir gyvenamojo namo savininko prievolė sudaryti su savivaldybe nuomos sutartį, taikomos tik esant savininko sutikimui. Jeigu piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra namų, kuriuose gyvena nuomininkai, arba nesutinka su Įstatymo 20 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, jiems atlyginama Įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis). Beje, Konstitucinis Teismas daugelyje savo nutarimų yra pažymėjęs, kad teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.
3.2. Konstitucijos 24 straipsnyje nustatyta:
Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.“
Pareiškėjo manymu, ginčijamose Įstatymo 8 straipsnio ir 20 straipsnio dalyse reglamentuojamu nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkūrimu grąžinant juos natūra yra pažeidžiama konstitucinė būsto neliečiamumo garantija; nuomininkai būste, kuriame gyvena, nesijaučia saugiai.
Dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad Konstitucijos 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse esančios normos sudaro vieningą visumą. Konstitucinė žmogaus būsto neliečiamumo garantija saugo ne individo teisę į būstą (pvz., teisę gauti gyvenamąją patalpą), bet patį žmogaus būstą nuo pašalinių įsibrovimo. Ši konstitucinė garantija įpareigoja valstybę, t. y. jos įstatymų leidžiamąją, teisminę, vykdomąją valdžią, atitinkamomis teisinėmis priemonėmis saugoti žmogaus būstą. Svarbu tai, kad pačioje Konstitucijoje, būtent jos 24 straipsnio 2 dalyje, yra išvardyti išimtinio pobūdžio atvejai, kurie gali būti pagrindu legitimiu būdu, t. y. tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka, patekti į žmogaus būstą be jo sutikimo.
Konstitucija garantuoja tiek nuosavo, tiek gyventojo nuomojamo būsto neliečiamumą. Todėl ir po to, kai pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą grąžinant juos natūra, nuomininkas ir toliau naudojasi konstitucine būsto, kuriame gyvena, neliečiamumo garantija. Siekiant apsaugoti nuomininką nuo galimo būsto savininko kėsinimosi į jo teises, į būsto neliečiamumą, pagal jau minėtas Įstatymo 20 straipsnio normas nuomininkas iki kitos gyvenamosios patalpos suteikimo paliekamas teisiniuose gyvenamosios patalpos nuomos santykiuose su savivaldybe, bet ne su nuomojamo būsto savininku. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamos Įstatymo 8 straipsnio ir 20 straipsnio normos negarantuoja būsto, kuriame šiuo metu gyvena nuomininkas, neliečiamumo. Taigi darytina išvada, kad jos neprieštarauja Konstitucijos 24 straipsnio 1 daliai.
3.3. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.
Tai argumentuodamas pareiškėjas pažymi, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį savininkams grąžinami gyvenamieji namai su juose gyvenančiais nuomininkais. Dėl to iš esmės pakeičiamos teisinės nuomininkų sąlygos ir suteikiamos privilegijos savininkams. Ginčijamos Įstatymo 20 straipsnio normos nuomininkams nesuteikia jokių garantijų, nes jos neparemtos materialiniais ir finansiniais ištekliais.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau buvo minėta, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal Įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Tokiu būdu yra įtvirtinta pamatinė šalyje vykdomos restitucijos nuostata, kad atkuriant nuosavybės teises pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra.
Kartu pažymėtina, kad teisiškai reguliuojant nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkūrimą neišvengiamai kyla būtinybė derinti asmenų, kurių nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus atkuriamos, ir šiuose namuose gyvenančių nuomininkų interesus.
Gyvenamųjų namų grąžinimas natūra saistomas Įstatyme numatytų taisyklių bei reikalavimų. Tokio pobūdžio apribojimai savininkams nustatyti pareiškėjo minimame Įstatymo 20 straipsnyje, kuris pavadintas „Valstybės garantijos gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams. Nuomininkų ir savininkų teisės bei pareigos“. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalis nuomininkas ir po to, kai savininkui gyvenamasis namas grąžintas natūra, lieka gyvenamosios patalpos nuomos santykiuose su savivaldybe. Savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe, neleidžiama nuomininkų iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus. Taigi aiškinant ginčijamą Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kartu su kitomis Įstatymo normomis nelaikytinas pagrįstu teigimas, kad Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje esančia norma suteikiamos privilegijos vienos socialinės grupės asmenims – savininkams.
Savo ruožtu sprendžiant, ar konstitucinį asmenų lygybės principą atitinka ginčijamos Įstatymo 20 straipsnio normos, reglamentuojančios nuomininkų teisinę padėtį, būtina palyginti dabartinį nuomininkų teisių ir garantijų teisinį sureguliavimą su ankstesniu, nes Įstatymo preambulėje ir jo 1 straipsnyje, kaip minėta, pripažįstamas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas. Ši tęstinumo nuostata tam tikra apimtimi, be abejo, turi būti taikoma ir nuomininkams.
Taigi pagal 1991 m. birželio 18 d. priimtą restitucijos įstatymą savininkams grąžintinuose namuose gyvenantiems nuomininkams turėjo būti suteikta kita gyvenamoji patalpa, kurią jie turėjo teisę išsipirkti pagal Butų privatizavimo įstatymą panaudodami deponuotas valstybės vienkartines išmokas (investicinius čekius). Tuo tarpu Įstatymo 20 straipsnyje nustatytos kito pobūdžio garantijos gyvenamųjų patalpų nuomininkams. Antai pagal šio straipsnio 1 dalį nuomininkas lieka gyventi savininkui grąžintame name „iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais“.
Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje savivaldybės įpareigojamos pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Šioje Įstatymo normoje Vyriausybei deleguojama teisė nustatyti garantinio dokumento išdavimo tvarką ir sąlygas. Taigi Vyriausybės nustatytos sąlygos nulems, bus ar nebus išduotas garantinis dokumentas, t. y. ar vėliau bus suteikta kita gyvenamoji patalpa. Tačiau tokio pobūdžio klausimai, tiesiogiai susiję su žmogaus teisių apsauga, turi būti reguliuojami įstatymų. Vyriausybės priimami aktai savo galia įstatymui neprilygsta, su įstatymu konkuruoti ar jo pakeisti negali.
Tiriant Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį kyla esminių neaiškumų dėl nuomininkams išduodamo garantinio rašto teisinės prigimties, galios ir turinio. Kaip nutarime jau buvo minėta, joje savivaldybės įpareigojamos išduoti garantinį raštą, patvirtinantį, kad nuomininkams bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Kadangi Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nėra nuorodos, jog tai yra valstybės garantija (valstybės įsipareigojimas), toks dokumentas gali būti traktuojamas kaip savivaldybės teisės aktas, kurio galia žmogaus teisių apsaugos požiūriu šiuo atveju nebūtų pakankama.
Pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, turi būti garantuojama, kad kitos gyvenamosios patalpos bus suteiktos neatlyginamai. Neatlyginamas suteikimas – tai gyvenamosios patalpos perdavimas privačion nuomininkų nuosavybėn. Taigi grąžintuose gyvenamuosiuose namuose gyvenančių žmonių teisinis statusas turėtų pasikeisti nepaisant to, ar tai atitiks jų valią. Dėl to pažymėtina, kad Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje iš esmės analogiškas klausimas sureguliuotas kitaip: nuomininkams, gyvenantiems namuose, kurių savininkai nenori susigrąžinti, suteikiama teisė išsipirkti šias gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, bet jos nesuteikiamos, kaip pirmuoju atveju, neatlyginamai.
Remiantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi nuomininkui turėtų būti neatlyginamai suteikta gyvenamoji patalpa, atitinkanti Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo reikalavimus, taigi ji gali būti ir didesnė už šiuo metu nuomojamą. Šitaip aiškinant Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį nebūtų reikalinga to paties straipsnio 4 dalyje esanti norma apie suteikiamos gyvenamosios patalpos įvertinimą. Pažymėtina, kad Įstatymo nuostata dėl suteikiamos gyvenamosios patalpos įvertinimo yra sukonkretinta 1998 m. birželio 16 d. priimto Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje. Jame nustatyta, kad tais atvejais, kai nuomininkui suteiktų gyvenamųjų patalpų vertė viršija jo nuomotų patalpų vertę, nuosavybėn neatlygintinai nuomininkui perduodama tik tokia naujai suteiktų gyvenamųjų patalpų dalis, kuri atitinka jo nuomotų patalpų vertę. Likusią gyvenamųjų patalpų dalį nuomininkas privalo išpirkti rinkos verte išsimokėtinai ne vėliau kaip per 10 metų Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau tokiais atvejais iš esmės iškreipiamas Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nuomininkams numatytos garantijos turinys.
Taigi nors Įstatymo 20 straipsnio paskirtis – nustatyti valstybės garantijas nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose ar grąžintuose namuose, tačiau jo 3 ir 4 dalyse įtvirtintų normų analizė leidžia daryti išvadą, kad garantija suteikti nuomininkams kitas gyvenamąsias patalpas neturi reikiamo teisinio turinio.
Apibendrinęs išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatos „Savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti“ neužtikrina nuomininkų teisių gynimo. Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis suponuoja tai, kad, priešingai negu nustatyta minėtose Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatose, nuomininkas privalės atitinkamais atvejais išpirkti naujai suteiktos gyvenamosios patalpos dalį. Taigi ir ši Įstatymo 20 straipsnio dalis nuomininkų teisių apsaugos požiūriu yra ydinga.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad minėtosios Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatos, taip pat Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis tiek, kiek ji siejasi su šių nuostatų įgyvendinimu, neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui reikalavimo.
3.4. Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatyta:
Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamoms Įstatymo 8 straipsnio ir 20 straipsnio normoms įgyvendinti reikės daug materialinių išlaidų. Pareiškėjas abejoja, ar tai atitinka Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostatą.
Dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad minėtosiose Konstitucijos skirsnio „Tautos ūkis ir darbas“ normose yra nustatytos pagrindinės šalies ūkio reguliavimo taisyklės. Ginčijamų Įstatymo 8 straipsnio ir 20 straipsnio dalių reguliavimo sritis – okupacinės valdžios nutrauktų nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus atkūrimas grąžinant juos natūra bei tokiuose namuose gyvenančių nuomininkų teisių apsaugos užtikrinimas. Suprantama, kad šiai teisiniu bei socialiniu atžvilgiu sudėtingai problemai išspręsti reikalingos atitinkamos valstybės išlaidos. Tačiau, kaip minėta, tai nėra ūkinės veiklos sritis.
Pareiškėjo nuomone, gyvenamųjų patalpų nuomininkas yra vartotojas. Pagal Konstituciją valstybė turi ginti vartotojo interesus, tačiau ginčijamos Įstatymo 8 straipsnio ir 20 straipsnio normos to neužtikrina.
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo 1 straipsnį vartotojas – tai asmuo, kuris perka prekes ir naudojasi paslaugomis asmeniniams ir namų ūkio poreikiams. Gyvenamųjų patalpų nuoma yra atskiras civilinės teisės institutas, todėl ir gyvenamųjų patalpų nuomininko teisinis statusas nėra tolygus vartotojo teisiniam statusui. Vadinasi, nėra pagrindo nuomininkų teisių gynimą susieti su konstitucine vartotojo teisių gynimo garantija ir pripažinti, kad ginčijamos Įstatymo normos prieštarauja pareiškėjo nurodytai Konstitucijos nuostatai.
4. Dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 2 punkto
atitikimo Konstitucijai.
Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Jeigu turėtos žemės plotas, įskaitant miškus ir vandens telkinius, buvo didesnis kaip 150 ha, pilietis turi teisę buvusioje žemės valdoje pasirinkti pageidaujamą žemės sklypo, miško, vandens telkinio, į kuriuos jam pagal šį įstatymą turi būti atkurtos nuosavybės teisės, vietą.“
Pagal Įstatymo 15 straipsnio 2 punktą „gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie [...] iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jeigu visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį“.
Pareiškėjo teigimu, dėl įstatymų leidėjo sprendimo padidinti žemės plotą, į kurį pagal Įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, reikės papildomų finansinių išteklių, nes turės būti perdaryti žemėtvarkos planai, derinami žemės savininkų ir žemės naudotojų interesai. Pasak pareiškėjo, kitoje ginčijamoje normoje įstatymų leidėjas įtvirtino iš esmės perstatytų gyvenamųjų namų grąžinimą savininkams, dėl to nemaža visuomeninio turto dalis gali būti išdalyta privatiems asmenims. Pareiškėjas mano, kad įstatymų leidėjas, Seimo nariai, priimdami minėtąsias Įstatymo normas, nesivadovavo valstybės interesais, nepaisė Konstitucijos reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 2 ir 3 dalims, 59 straipsnio 4 daliai.
4.1. Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta:
„Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“
Konstitucinis Teismas, spręsdamas pareiškėjo ginčijamų Įstatymo normų atitikimo minėtosioms Konstitucijos nuostatoms klausimą, pažymi, kad įstatymų leidėjui patvirtinus okupacinės valdžios nutrauktų Lietuvos valstybės piliečių nuosavybės teisių tęstinumą iškilo būtinybė teisės aktais reglamentuoti realų subjektinių teisių į konkretų turtą atkūrimą. Nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva. Konstitucinis Teismas, vertindamas 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimų atitikimą Konstitucijai, 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija. Įstatymų leidėjo galias riboja Konstitucija, todėl, suprantama, įstatymų normos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas, turi atitikti Konstituciją.
Atsižvelgiant į 1922–1940 metų žemės reformos nustatytą 150 ha ribą, Įstatyme nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Šiai Įstatymo normai įgyvendinti reikalingi papildomi finansiniai ištekliai, susiję su būtinybe perdaryti žemėtvarkos planus ir kt., negali nusverti siekiamo tikslo atkurti teisingumą nukentėjusiųjų nuo okupacinės valdžios atžvilgiu, apginti jų nuosavybės teises. Be to, manoma, kad savininkams grąžinus didesnius žemės plotus bus ūkininkaujama efektyviau ir kartu visuomenei naudingiau. Toks Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įstatymų leidėjo sprendimas atitinka pareiškėjo minimas šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau aptartas Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas dėl socialinės privačios nuosavybės funkcijos. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis taip pat neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui ir 59 straipsnio 4 daliai.
4.2. Įstatymo 15 straipsnio 2 punkte nustatyta, kokiais atvejais pertvarkyti gyvenamieji namai ne grąžinami savininkams natūra, bet valstybės išperkami. Atsižvelgiant į Įstatymo nuostatą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo svarbu prisiminti, kaip šis klausimas buvo reguliuojamas prieš tai galiojusiame restitucijos įstatyme.
Antai 1991 m. birželio 18 d. priimto įstatymo 14 straipsnyje, taip pat šio straipsnio 1993 m. sausio 12 d. ir 1994 m. sausio 11 d. pataisose buvo nustatyta, kad gyvenamieji namai valstybės išperkami, jeigu bendras plotas padidintas daugiau kaip trečdaliu ir naujai sukurto bendro ploto negalima atskirti nuo buvusiojo. 1994 m. sausio 11 d. pataisoje, be minėtos nuostatos, buvo įrašyta: „[IE] arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų“. Toks įstatyminis sureguliavimas buvo iš esmės pakeistas tik 1995 m. liepos 3 d. įstatymo pataisa.
Ginčijamoje Įstatymo normoje taip pat yra minėtoji sąlyga, kad gyvenamieji namai valstybės išperkami, jei visas bendras pertvarkyto gyvenamojo namo plotas 30 procentų viršija buvusįjį. Tačiau šioje normoje pirmoji sąlyga yra ta, kad gyvenamajame name yra pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų. Vertinant šį įstatyminį sureguliavimą pažymėtina, kad jis nėra teisingas tų piliečių atžvilgiu, kuriems nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus jau atkurtos atsižvelgiant į kitą pagrindinių konstrukcijų pakeitimo normatyvą, lėmusį, kad gyvenamasis namas jiems buvo ne grąžintas natūra, bet valstybės išpirktas. Be to, per visą 1991 m. birželio 18 d. priimto restitucijos įstatymo galiojimo laiką asmenys, kuriems gyvenamieji namai, jų dalys, butai buvo grąžinami natūra arba jų vietoje suteiktos nuosavybėn kitos gyvenamosios patalpos, privalėjo kartu su savo šeimos nariais patuštinti nuomojamas valstybinio (savivaldybių) ar visuomeninių butų fondo patalpas. Dabar Įstatyme šios prievolės nėra.
Remiantis ginčijama Įstatymo norma gali būti grąžinamas savininkui natūra gyvenamasis namas, kurio yra likę tik apie 40 procentų pagrindinių konstrukcijų, taigi iš esmės naujas nuosavybės teisių objektas. Vertinant šią normą pažymėtina ir tai, kad Įstatymas nenumato savininko, kuriam natūra grąžintas gyvenamasis namas, prievolės kompensuoti valstybei namo pagerinimo išlaidų, kaip buvo nustatyta prieš tai galiojusiame restitucijos įstatyme. Todėl ginčijama Įstatymo norma yra neteisinga ir kitų visuomenės narių atžvilgiu, kurių bendrai sukauptos lėšos buvo naudojamos savininkams grąžinamiems gyvenamiesiems namams pertvarkyti ir pagerinti.
Taigi yra pagrindo teigti, kad esamas įstatyminis sureguliavimas asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, teikia tam tikras privilegijas kitų visuomenės narių atžvilgiu. Todėl jis neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, jog visi asmenys įstatymui lygūs.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 15 straipsnio 2 punkto nuostata „pakeista daugiau kaip 60 procentų“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, taip pat Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalims. Įstatymo 15 straipsnio 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui ir 59 straipsnio 4 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalys, 8 straipsnio 1 dalis, taip pat 20 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto nuostata „pakeista daugiau kaip 60 procentų“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 46 straipsnio 2 bei 3 dalims.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostatos „Savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti“, taip pat šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalis tiek, kiek ji siejasi su minėtųjų nuostatų įgyvendinimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Teodora Staugaitienė
Juozas Žilys