LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADVOKATŪROS ĮSTATYMO 8 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES 1 PUNKTO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1996 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui doc. dr. Alfonsui Vileitai,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1996 m. liepos 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/95-9/96 pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo prašymus ištirti, ar Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad „advokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [...] turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio pirmąją dalį.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 1995 m. rugsėjo 25 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal piliečio J. Raudonio skundą dėl Teisingumo ministerijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, o 1996 m. birželio 10 d. – civilinę bylą pagal piliečio V. Markovo skundą dėl Teisingumo ministerijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Abiem atvejais piliečiai kreipėsi į teisingumo ministrą su prašymu įrašyti juos į advokatų sąrašą, tačiau gavo atsakymus, kad jie negali būti įrašyti, nes neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo. Teismas nutartimis sustabdė civilinių bylų nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti, ar 1992 m. rugsėjo 16 d. priimto Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punktas (Žin., 1992, Nr. 30-911) atitinka Konstitucijos 48 straipsnio pirmąją dalį.

Konstitucinis Teismas 1996 m. birželio 26 d. sprendimu abu prašymus sujungė į vieną bylą.

Pareiškėjas savo prašymus grindžia šiais argumentais.

Advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte nustatyta: „Advokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [...] turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“. Toks įstatymo reikalavimas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio pirmajai daliai, kurioje nustatyta, kad „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Taigi įstatymas pažeidžia piliečių teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, nes asmenys, turintys aukštąjį teisinį, tačiau ne universitetinį išsilavinimą, negali dirbti advokatais.

Atsakydamas į Konstitucinio Teismo raštą suinteresuotam asmeniui, Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas Pranciškus Vitkevičius rengiant bylą teisminiam posėdžiui raštu paaiškino, jog Konstitucijos 48 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, negali būti traktuojama taip, kad žmogus gali laisvai pasirinkti užsiėmimą nepriklausomai nuo išsilavinimo, kvalifikacijos ir pasirengimo. Be to, ne tik Advokatūros įstatymas, bet ir kiti įstatymai (pvz., Sveikatos sistemos įstatymas) bei norminiai aktai nustato tam tikrus išsilavinimo, kvalifikacijos ir pasirengimo reikalavimus. Šie reikalavimai įvairioms pareigoms yra nevienodi. Į tai reikia atsižvelgti vertinant teisininko kvalifikaciją.

Rašte taip pat nurodoma, kad Sovietų Sąjungoje buvo daug įvairios paskirties ir įvairaus lygio mokyklų, kurios suteikdavo teisininko kvalifikaciją. Tokią kvalifikaciją suteikdavo net juridinės mokyklos, todėl Lietuvos teisėsaugos sistemoje iki 1990 metų neretai dirbo asmenys, turintys vidurinį teisinį išsilavinimą. Be universitetų, teisininko kvalifikaciją suteikdavo Vidaus reikalų, Gynybos ministerijų ir kitų žinybų aukštosios mokyklos. Jose specialistai buvo rengiami pagal kitokias negu universitetuose programas. Jų rengimas buvo orientuotas į žinybų darbo specifiką mažai kreipiant dėmesio į pagrindines teisės disciplinas – civilinę, darbo, šeimos, socialinio draudimo ir kt., todėl šių mokyklų absolventų teisinis išsilavinimas nėra pakankamas. Dėl šių priežasčių galima teigti, jog Advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad „advokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [...] turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio pirmajai daliai.

Teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovas iš esmės pakartojo išdėstytus argumentus, o teiginį, kad tarp universiteto ir specialiosios aukštosios mokyklos tikrai yra esminių skirtumų, grindė lygindamas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir Lietuvos policijos akademijos studijų programas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Konstitucijos 48 straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, reiškia objektyvizuotą (įstatymo laiduojamą) galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį. Tačiau dirbant sudėtingą darbą reikalinga tam tikra kvalifikacija, profesinės žinios ir įgūdžiai, todėl atitinkami reikalavimai asmenims, pretenduojantiems dirbti sudėtingą ar atsakingą darbą, laikomi natūraliais ir paprastai yra visuotinai pripažįstami. Beje, tai galima pailiustruoti ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 15 straipsnio antrosios dalies norma: „Jeigu darbo įstatymai sieja priėmimą į darbą su tam tikru išsimokslinimu ar profesiniu pasirengimu, sveikatos būkle, darbdavys privalo pareikalauti, kad priimamasis pateiktų tą išsimokslinimą, profesinį pasirengimą, sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus [...]“ (Žin., 1991, Nr. 36-973). Taigi profesinės kompetencijos reikalavimai neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą.

2. Universitetų Magna Charta (1988 m.) skelbia, kad universitetas yra Europos humanistinių tradicijų puoselėtojas ir saugotojas. Todėl neatsitiktinai minėtame dokumente tikrieji universitetai apibūdinami kaip kultūros, pažinimo ir mokslinių tyrimų centrai, sukūrę žmonijos kultūros, mokslo ir technikos pamatus, sudarančius prielaidas plėtoti civilizaciją ir būsimąsias kartas rengti taip, kad jos išmoktų gerbti didžiąją gamtos aplinkos ir paties gyvenimo harmoniją.

Tikrieji universitetai paprastai turi šimtametes tradicijas ir dažniausiai pasižymi humanitarinių, socialinių, gamtos bei matematikos (o neretai ir medicinos) mokslų simbioze, todėl juose išlaikoma pusiausvyra tarp humanitarinių, socialinių ir gamtos mokslų disciplinų, ir tai turi įtakos įvairių specialybių studijoms. Taigi universitetiniam išsilavinimui būdinga ne tik žinių gausa, bet ir jų platumas bei fundamentalumas. Universitetuose bendrauja įvairių mokslo sričių mokslininkai ir studentai, todėl universitetinį išsilavinimą turintys asmenys įgyja papildomų ir universalių žinių, reikalingų priimant atsakingus sprendimus įvairiose gyvenimo srityse.

Kitos aukštosios mokyklos (specializuoti universitetai, akademijos, institutai, žinybinės ir specialiosios aukštosios mokyklos) vykdo siauresnę aukštųjų mokyklų funkciją – teikia aukštąjį išsilavinimą, kuris yra profesinės veiklos kokioje nors konkrečioje srityje pagrindas. Lietuvos mokslo tarybos ekspertai dar pažymi, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje aukštasis mokslas turėjo ir žinybinį pobūdį – atskiroms ministerijoms ir žinyboms priklausė aukštosios mokyklos, orientuotos į specifinių žinybos ar ūkio šakos uždavinių sprendimą. Pagal studijų programas, dėstytojų kvalifikaciją, dėstymo būdus ir kt. tokios aukštosios mokyklos neteikdavo išsilavinimo, atitinkančio universitetinį. Beje, skirtumai tarp universitetinio ir kitose aukštosiose mokyklose teikiamo išsilavinimo buvo pripažįstami ir iki Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Nurodytieji skirtumai leidžia teigti, kad universitetinis išsilavinimas iš esmės skiriasi nuo specialiojo aukštojo išsilavinimo. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, Konstitucinis Teismas sutinka su Lietuvos mokslo tarybos išvada, kad sprendžiant asmenų, baigusių aukštąsias mokyklas buvusioje Sovietų Sąjungoje, išsilavinimo klausimus universitetiniu išsilavinimu galima laikyti tik išsilavinimą, įgytą valstybiniuose universitetuose.

Universitetinio teisinio mokymo tikslas – parengti plataus profilio specialistus, sugebančius vertinti visą teisinę sistemą ir spręsti sudėtingas problemas. Siekti šio tikslo padeda daug platesnė ir įvairesnė universitetinių studijų programa, ilgesnės trukmės ir fundamentalesnės studijos, didesnis dėmesys bendroms humanitarinio pobūdžio disciplinoms, privatinei teisei ir kt. Todėl teisinis išsilavinimas, įgytas institute, akademijoje ar buvusios TSRS vidaus reikalų ministerijos aukštojoje mokykloje, nors ir pripažįstamas aukštuoju, negali būti besąlygiškai laikomas tapačiu įgytajam universitete.

3. Teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, padedančių užtikrinti asmens laisvę ir neliečiamybę bei kitų konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. Konstitucinės teisės į gynybą įgyvendinimas ypač priklauso nuo advokato profesinio pasirengimo lygio, t. y. nuo teisininko įgytos kvalifikacijos ir teisinio darbo įgūdžių. Apie atitinkamą išsilavinimą kaip būtiną reikalavimą asmenims, pretenduojantiems dirbti advokatais, kalbama ir tarptautiniuose dokumentuose. Antai Advokatų vaidmens pagrindiniuose principuose, priimtuose 8-ajame Jungtinių Tautų kongrese, skirtame nusikalstamumo prevencijai ir elgesiui su nusikaltėliais, nurodoma, jog „Vyriausybės, advokatų profesinės asociacijos ir švietimo institucijos užtikrins, kad advokatai turėtų tinkamą išsilavinimą ir apmokymą [...]“ (9 punktas). Tarptautinės advokatų asociacijos (IBA) nustatytų advokatų nepriklausomybės standartų 1 punkte nurodyta, kad „kiekvienas asmuo, turintis reikalingą teisinį išsilavinimą, turi teisę tapti advokatu [...]“. Numatyti reikalingą advokato teisinio išsilavinimo lygį ar rūšį, kaip ir kitus papildomus reikalavimus, yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas. Kai kuriose šalyse reikalaujama ne tik atitinkamo teisinio išsilavinimo, bet ir papildomo praktinio mokymo bei egzaminų.

Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas taip pat priėjo prie išvados, kad advokatais dirbantiems teisininkams būtinas plataus profilio teisinis pasirengimas, kurį gali užtikrinti tik aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas. Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad apskritai tai gali būti traktuojama kaip padidinti išsilavinimo cenzo reikalavimai šios profesijos teisininkams. Tačiau nustatant tokius reikalavimus siekiama užtikrinti labiau kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimą gyventojams, t. y. sustiprinti žmogaus teisių bei laisvių apsaugos ir gynimo garantijas. Beje, pagal Lietuvos įstatymus ir teisėju gali būti tik asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (Teismų įstatymo 22 ir 23 straipsniai, 1994 m. lapkričio 8 d. redakcija).

Taigi Advokatūros įstatyme nustatyto išsilavinimo reikalavimo negalima laikyti nei diskriminacinio pobūdžio apribojimu, nei piliečių teisių bei laisvių varžymu. Tai vertintina tik kaip kvalifikacinio pobūdžio reikalavimas asmenims, norintiems dirbti advokatais.

Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 8 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto nuostata, kad „advokatu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu jis [...] turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys

______________