Byla Nr. 30/03

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LIETUVOS NACIONALINIO RADIJO IR TELEVIZIJOS ĮSTATYMO 5 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 5 DALIES, 6 STRAIPSNIO 1, 3, 4 DALIŲ (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA), 10 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 1 DALIES, 15 STRAIPSNIO (2000 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 1, 2 DALIŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VISUOMENĖS INFORMAVIMO ĮSTATYMO 31 STRAIPSNIO (2000 M. RUGPJŪČIO 29 D. REDAKCIJA) 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2006 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui advokatui Vygantui Barkauskui,

suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Rasai Bielskei, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto patarėjui Audriui Skaisčiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. gruodžio 5, 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 30/03 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės, susidedančios iš Gintauto Babravičiaus, Jono Jučo, Audriaus Klišonio, Artūro Meliano, Kęstučio Glavecko, Algio Kašėtos, Sauliaus Lapėno, Dalios Teišerskytės, Raimondo Šukio, Algimanto Matulevičiaus, Gintaro Šileikio, Virginijaus Martišausko, Romano Algimanto Sedlicko, Rimvydo Vaštako, Jono Čekuolio, Egidijaus Skarbaliaus, Eimundo Savicko, Prano Vilko, Eugenijaus Maldeikio, Jono Liongino, Vlado Žalnerausko, Dailio Alfonso Barakausko, Jono Čiulevičiaus, Vytauto Kvietkausko, Alvydo Sadecko, Nijolės Steiblienės, Gintaro Steponavičiaus, Algirdo Griciaus, Juozo Matulevičiaus, Valerijaus Tretjakovo, Sergejaus Dmitrijevo, Henriko Žukausko, Juliaus Veselkos, Rolando Pavilionio, Algirdo Kunčino, Algimanto Salamakino, Algirdo Butkevičiaus, Petro Gražulio, Eligijaus Masiulio, Klemenso Rimšelio, Armino Lydekos, Aleksanderio Poplavskio, Kazimiros Danutės Prunskienės, Janės Narvilienės, Kazio J. Bobelio, Stanislovo Buškevičiaus, Egidijaus Klumbio, Antano Bauros, Gintaro Didžioko, Ramūno Karbauskio, Vytauto Šustausko, Gedimino Vagnoriaus, Rimo Valčiuko, Vasilijaus Fiodorovo, Eduardo Šablinsko, Algimanto Valentino Indriūno, prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar:

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija (toliau – ir LRT) finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims, grindžiamas šiais argumentais.

1.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta: „Reklama LRT programose transliuojama įstatymų nustatyta tvarka“; 3 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko“; 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“ Šio įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „LRT finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“; 2 dalyje: „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą.“

1.2. Pareiškėjo manymu, komercinė reklama iškreipia LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, veiklą ir trukdo įgyvendinti LRT tikslus bei uždavinius. Vienam ūkio subjektui teikiama valstybės pagalba, kai kiti subjektai tokią pat veiklą vykdo ir negauna valstybės pagalbos, yra konstituciškai nepateisinama.

Pareiškėjo teigimu, LRT, kaip valstybės įsteigtos viešosios ne pelno institucijos, statuso neatitinka tai, kad pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą LRT gali savarankiškai užsiimti ir ūkine, komercine veikla, kuria siekiama pelno.

1.3. LRT veiklos principai iš esmės nesiskiria nuo bendrųjų žiniasklaidos principų, jai taikomi beveik tie patys reikalavimai kaip ir komerciniams transliuotojams. Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį „LRT programose pirmenybė teikiama nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms“, „masinė kultūra atspindima apžvalginio, pažintinio, analitinio pobūdžio laidose“. Pareiškėjo nuomone, toks visuomeninio transliuotojo paskirties apibrėžimas yra neaiškus, nes nenustatyta, kokioms LRT laidoms turi būti teikiama pirmenybės teisė: ji teiktina tiek „nacionalinei kultūrai“, tiek informacinėms, publicistikos, šviečiamosioms ir pan. laidoms. Bet tai, kad LRT transliuoja informacines, publicistikos, šviečiamąsias ir pan. laidas, dar nėra pagrindas skirti LRT valstybės biudžeto lėšas, nes tokias (kartais geresnes) laidas transliuoja ir komerciniai radijo ir televizijos transliuotojai. Pareiškėjo teigimu, Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) valstybės pagalba yra pateisinama tik kultūros ir paveldo apsaugos srityje. Informacinės ir šviečiamosios laidos per se šiai sričiai nėra priskiriamos. Valstybės pagalba informacinėms, šviečiamosioms, kitoms laidoms gali būti pateisinama ir sąžiningos konkurencijos taisyklės gali būti netaikomos tiek, kiek tokios pagalbos ne teikimas trukdytų puoselėti kultūrą, jeigu įstatymų leidėjas pasirenka platesnį visuomeninės misijos apibrėžimą ir jeigu tai nekenkia ES bendrosios rinkos interesams. Kita vertus, kad visuomeninis transliuotojas galėtų vykdyti savo misiją (tiek, kiek ji nėra apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme), reikia įvairių laidų, skirtų įvairiai auditorijai.

1.4. Valstybės pagalba LRT yra reikalinga tiek, kiek valstybės finansuojama LRT veikla atitinka interesą plėtoti nacionalinę kultūrą – tą misiją, kurios paprastai nevykdo komerciniai transliuotojai; kitokia valstybės pagalba LRT yra galima tik tiek, kiek ji iš tikrųjų yra būtina ir kiek ji nekenkia transliuotojų rinkos plėtimui nacionaliniu mastu, taip pat ES lygiu. Pareiškėjo manymu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas neužkerta kelio valstybės pagalbos, teikiamos LRT, kaip nacionaliniam transliuotojui, tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai panaudoti ir komercinei LRT veiklai plėtoti. Pirmenybės nacionalinei kultūrai principą paaukojus LRT komerciniams interesams, šio principo įgyvendinimui LRT programose iškyla sunkumų. Juos lemia ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtintas LRT valdymo modelis, pagal kurį LRT taryba turi teisę formuoti LRT programų valstybinę strategiją (10 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nustatyti programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pati prižiūrėti, kaip yra įgyvendinami LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose transliuotojams keliamų reikalavimų (10 straipsnio 1 dalies 5 punktas), svarstyti ir tvirtinti metines LRT veiklos ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalį LRT taryba yra LRT valdymo organas; ji finansuojama iš LRT lėšų (9 straipsnio 13 dalis). Taigi, pareiškėjo teigimu, LRT taryba, kuri yra tiesiogiai susijusi su LRT ūkiniais ir komerciniais interesais, nėra nepriklausoma priežiūros institucija.

1.5. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu LRT leistinos teikti komercinės reklamos laikas yra per mažai ribojamas. Be to, šiame įstatyme LRT transliuojamai komercinei reklamai nustatytos sąlygos ne tik nėra blogesnės nei tos, kurios nustatytos privatiems (komerciniams) transliuotojams, -LRT programose transliuojamos komercinės reklamos maksimalios apimtys ribojamos netgi mažiau negu komercinių transliuotojų, negaunančių valstybės pagalbos, programose. Antai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nėra nustatyta jokio reklamos ribojimo per vieną transliavimo valandą, užtat kitiems transliuotojams Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 10 dalies 5 punkte nustatytas reklamos, įskaitant teleparduotuvę, suminis laikas per vieną transliavimo valandą negali būti ilgesnis nei 12 minučių (t. y. 20 procentų). Bet kurio transliuotojo reklamos trukmė per dieną negali viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 3 dalis; Visuomenės informavimo įstatymo 39 straipsnio 10 dalies 4 punktas); net jeigu LRT reklamos transliavimo laikas būtų sumažintas taip, kad reklamos laikas neviršytų 10 procentų transliavimo laiko (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis), padėtis iš esmės nepasikeistų, nes šiuo metu visi transliuotojai komercinę reklamą transliuoja mažiau nei 10 procentų dienos transliavimo laiko. Pareiškėjo teigimu, kiti LRT nustatyti reklamos draudimai transliuotojų pajamoms turi nedaug įtakos.

1.6. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nėra apibrėžta, kas (LRT transliuojamose programose) yra viešoji (visuomeninė) paslauga, todėl LRT gali neribotai plėtoti komercinę veiklą ir gauti mišrų – valstybinį ir komercinį – finansavimą. Bet komercinė reklama – tai ne viešoji paslauga. Todėl, pareiškėjo nuomone, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias LRT turi teisę transliuoti komercinę reklamą ir gauti už tai papildomų pajamų, negalima pateisinti tuo, esą LRT pajamos už reklamą – tai užmokestis už viešąją paslaugą. Toks mišrus LRT finansavimas, pareiškėjo manymu, neatitinka Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatų.

1.7. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme LRT transliuojamos reklamos įkainiai nėra nustatyti, t. y. nėra nustatyta pareiga reklamos laiką parduoti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jį parduoda komerciniai transliuotojai, negaunantys valstybinio finansavimo, kad ir šie turėtų galimybę veikti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip LRT. Be to, pareiškėjo nuomone, net jeigu kuriuo nors atveju pavyktų įrodyti, kad dėl finansavimo iš valstybės biudžeto teikiamų pranašumų LRT reklamos įkainiai yra mažesni negu komercinių transliuotojų, įrodyti nesąžiningos konkurencijos (kaip ji suprantama Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme) faktą dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme, Konkurencijos įstatyme ir Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo būtų problemiška.

1.8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme yra įtvirtintas LRT nediferencijuoto finansavimo modelis, pagal kurį tarp valstybinio finansavimo ir LRT vykdomos veiklos nėra tiesioginio ryšio, nors LRT veikla apima ne tik viešųjų (visuomeninių) paslaugų teikimą. Pasak pareiškėjo, jo prašymo esmė – tai, ar nustatymas LRT, gaunančiai valstybinį finansavimą, teisės užsiimti ir komercine veikla, ir gauti papildomų pajamų iš komercinės reklamos neprieštarauja sąžiningos konkurencijos principams.

1.9. Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikiama argumentų, kuriais būtų tiesiogiai grindžiama pozicija, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis (pareiškėjo ginčijama apimtimi) Konstitucijai prieštarauja ne tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, bet ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT finansuojama iš kitos komercinės, ūkinės veiklos, inter alia tokios komercinės veiklos, kuri vykdoma transliuojant ne komercinę, bet kitokią reklamą, taip pat kad šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalis (pareiškėjo ginčijama apimtimi) Konstitucijai prieštarauja ne tik ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, bet ir ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT savarankiškai vykdo kitą komercinę veiklą.

2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims, grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje buvo nustatyta: „LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis. LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas.“ Šio įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu, skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija.“

2.2. Radijo ir televizijos programų transliavimas yra susijęs su teise į atitinkamą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Įstatymais LRT yra suteikta privilegija, kurios neturi kiti televizijos ir radijo transliuotojai: ji turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis); LRT taryba nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti suteikiami ne konkurso būdu (Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami konstituciniai asmenų lygybės, ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos principai, nes LRT, kurios taryba turi išimtinę teisę nustatyti kanalų, kuriais transliuojamos LRT radijo ir televizijos programos, skaičių, turi iš esmės neribotą galimybę didinti naudojamų kanalų skaičių bei savo dalį rinkoje ir šitaip neleisti į rinką įeiti naujiems komerciniams transliuotojams; pirmumo teisės gauti elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) suteikimas LRT paneigia konkurencijos galimybę, nes elektroninio ryšio kanalas (radijo dažnis) LRT, kuri, kaip minėta, šiuo kanalu (dažniu) vykdo komercinę veiklą, yra skiriamas ne konkurso būdu.

2.3. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje „programa“ apibrėžiama kaip „transliuotojo pateikiama laidų visuma“. Taigi programa nėra siejama su vienu televizijos kanalu, kuriuo ji transliuojama. Vadinasi, jeigu ta pati laidų visuma bus transliuojama keliais elektroninio ryšio kanalais (kanalų tinklais), ji vis tiek bus laikoma tik viena programa. Pareiškėjo nuomone, teisiškai itin ydinga tai, kad kanalų skaičių nustato LRT taryba, kuri yra LRT valdymo organas ir kurios veikla yra finansuojama iš LRT lėšų. LRT tarybai savo nuožiūra nustačius kanalų skaičių, iš valstybės biudžeto turės būti padengiamos visos – inter alia komercinės reklamos, loterijų, pramoginių laidų – siuntimo išlaidos. Tad LRT taryba, nustatydama, kiek kanalų turi panaudoti LRT, daro tiesioginę įtaką kitiems transliuotojams, nes pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) priklauso LRT. Todėl nepriklausomi transliuotojai gali pretenduoti tik į nuo LRT likusius naujai sukoordinuotus kanalus (radijo dažnius). Pareiškėjo nuomone, suteikimas LRT pirmumo teisės į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) ir siuntimo paslaugų per šiuos kanalus finansavimas iš valstybės biudžeto neatitinka ne tik Konstitucijos, bet ir ES teisės.

3. Pareiškėjo prašyme taip pat yra pateikiama informacija apie atitinkamų santykių teisinį reguliavimą kitose valstybėse, Lietuvos televizijos ir radijo transliuotojus, Lietuvos televizijos ir radijo reklamos rinką bei LRT veiklos faktinius aspektus.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų R. Šniukaitės (šios konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu – R. Bielskė) ir A Skaisčio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme ir Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. R. Šniukaitės teigimu (remiantis inter alia ES teise), radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinio visuomenės informavimo priemonėms, vykdymu. Svarbu, kad dėl visuomenės informavimo priemonių veiklos reglamentavimo, informacijos laisvės apribojimų nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas, kuris teisiškai yra garantuojamas, be kita ko, ir uždraudžiant visuomenės informavimo priemonių cenzūrą bei monopolizavimą.

Valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius. LRT teisė užsiimti komercine veikla ir yra Konstitucijoje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės garantas, kuris sudaro sąlygas įgyvendinti visuomeniniam transliuotojui nustatytą prievolę rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovės, rengdama ir skelbdama laidas LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, laidose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, jose dalyvauti ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės.

Pasak R. Šniukaitės, tai, kad teisės normos gali būti įgyvendinamos netinkamai ir toks įgyvendinimas gali pažeisti kitus teisės aktus (ir dėl to būtų pripažįstamas neteisėtu), neturėtų būti pagrindu pripažinti antikonstitucinėmis pačias teisės normas.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės manymu, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme nustatyta LRT teisė transliuoti dvi televizijos ir keturias radijo programas nėra neribota ir neatima galimybių privatiems transliuotojams įstatymų nustatyta tvarka įgyti licencijų, naudoti elektroninių ryšių išteklius ir vykdyti savo komercinę veiklą.

2. A. Skaisčio teigimu, LRT nėra televizijos ir (arba) radijo reklamos rinkos dalyvė, lygiavertė komerciniams transliuotojams. Jai taikomi reklamos transliavimo apribojimai, nustatyti ne tik Visuomenės informavimo įstatyme, Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme, bet ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Be to, LRT galimybę būti lygiaverte transliuotojų reklamos rinkos dalyve riboja ir teisės aktais nustatyti LRT programų turinio reikalavimai.

Įstatymuose nustatyta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), kurios konstitucingumą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, yra grindžiama valstybės nuosavybės teise į šį turtą. Tai, kad pirmumo teisė naudotis valstybės turtu nustatyta ne privatiems asmenims, o valstybės įstaigai, suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, turtinių santykių sureguliavimo atžvilgiu yra tinkamas sprendimas. Pasak suinteresuoto asmens – Seimo atstovo, radijo dažniai (kanalai) yra riboti elektroninių ryšių ištekliai; pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (Seimo priimtą ir įsigaliojusį jau po to, kai pareiškėjo prašymas buvo gautas Konstituciniame Teisme) juos valdo Ryšių reguliavimo tarnyba; jie yra valdomi pagal Nacionalinę radijo dažnių paskirstymo lentelę ir ja vadovaujantis Ryšių reguliavimo tarnybos tvirtinamą radijo dažnių (kanalų) naudojimo planą, taip pat radijo ryšio plėtros planus.

A. Skaisčio teigimu, nustatyta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) nėra neribota. Ji reiškia tik tai, kad LRT be konkurso, pirmumo tvarka, tačiau pagal įstatymus gali gauti leidimus, šiam transliuotojui suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios kitiems transliuotojams yra suteikiamos išduodant licencijas. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, nustačius LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius) konstitucinis visų asmenų lygybės principas nėra pažeistas, nes šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkės I. Šiaulienės, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko J. Liongino, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo P. Auštrevičiaus, Seimo kanceliarijos Teisės departamento direktoriaus K. Virkečio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento direktorės V. Baliūnienės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Europos Sąjungos teisės įgyvendinimo koordinavimo ir priežiūros departamento direktoriaus A. Stančiko, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro Z. Balčyčio, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Lietuvos Respublikos finansų viceministro J. Simonavičiaus, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sekretoriaus G. Rainio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus D. Kriaučiūno, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininko J. Liniausko, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinio direktoriaus K. Petrauskio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docento E. Šileikio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjo docento A Miškinio, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros lektoriaus V. Novikevičiaus, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjo prof. V Pakalniškio, Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto dekano prof. B. Dekerio ir šio fakulteto Elektroninių ir matavimo sistemų katedros vedėjo docento V. Knyvos, Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidento R. Šimašiaus rašytiniai paaiškinimai.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas advokatas V Barkauskas pakartojo ir išplėtojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus.

1.1. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas inter alia paaiškino, kad pareiškėjas neneigia visuomeninio transliuotojo reikalingumo, tačiau mano, kad visuomeninio transliuotojo valstybinio finansavimo sąlygos turi būti apibrėžtos kur kas konkrečiau, turi būti užtikrintas LRT finansavimo skaidrumas. Yra galimas ir funkcinis (programinis) visuomenei LRT teikiamų paslaugų finansavimo modelis, kai valstybė (atitinkamos įgaliotos institucijos) skelbia konkursus tam tikroms viešosioms (visuomeninėms) paslaugoms teikti. Radijo ir televizijos reklamos srityje transliuotojų komercinės pajamos ir valstybės biudžeto asignavimai turi būti atskirti. Todėl, advokato V. Barkausko manymu, yra svarstytinas vadinamojo abonentinio mokesčio, iš kurio būtų finansuojama LRT veikla, įvedimas.

1.2. Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo teigimu, finansuojant LRT nėra laikomasi Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytų valstybės pagalbos visuomeniniam transliuotojui teikimo sąlygų, kuriomis valstybės pagalba teikiant atitinkamas viešąsias (visuomenines) paslaugas apskritai yra leistina.

1.3. Pasak pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo, viena iš pagrindinių šioje konstitucinės justicijos byloje keliamos LRT transliuojamos komercinės reklamos problemos priežasčių yra neaiškus visuomeninio transliuotojo misijos apibrėžimas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme. Aukšti LRT reitingai liudija, kad LRT orientuojasi ne į kultūrines, šviečiamąsias laidas, bet į laidas, galinčias pritraukti kuo daugiau komercinės reklamos, iš kurios gaunamos komercinės pajamos. Be to, pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo teigimu, iš šių pajamų yra finansuojama ir LRT taryba, dėl to ji negali būti nepriklausoma LRT priežiūros institucija.

1.4. Advokato V Barkausko teigimu, ginčijamas teisinis reguliavimas (ir tas, kuris skirtas LRT transliuojamai komercinei reklamai, ir tas, kuris skirtas LRT pirmumo teisei į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius)) buvo pakeistas, tačiau ir tuomet teisinio reguliavimo esmė nepakito. Todėl, jo nuomone, nėra pagrindo nutraukti šią konstitucinės justicijos bylą.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai R. Bielskė ir A. Skaistys iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai: Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos prezidentas P. E. Kovas, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininkas R. Pakalnis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius K. Petrauskis, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Finansų ir ekonomikos departamento direktorė E. Gudelytė.

4. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius N. Maliukevičius, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos Strategijos departamento direktorė D. Korsakaitė, šios tarnybos Radijo ryšio departamento direktoriaus pavaduotojas A. Čėsna.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar:

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 15 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija finansuojama iš pajamų, gautų už reklamą ir iš komercinės veiklos, 15 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

2. Pareiškėjo prašyme nurodoma, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos, „nebent būtų nurodyta kitaip“, tačiau nuorodų į kitas šio įstatymo (jo straipsnių, dalių) redakcijas prašyme nėra.

Pareiškėjo prašyme nėra tiesiogiai nurodyta, kurios redakcijos Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai jis ginčija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo padavimo Konstituciniam Teismui metu Visuomenės informavimo įstatymas buvo išdėstytas 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), jo 31 straipsnis buvo išdėstytas 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija.

3. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašoma ištirti, ar:

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims;

– Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

1. Seimas 1996 m. spalio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, kuris (išskyrus 16 straipsnyje nurodytą išimtį) įsigaliojo 1996 m. spalio 23 d.

2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (1996 m. spalio 8 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4, 8, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1996 m. gruodžio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. rugsėjo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 8, 9 ir 10 straipsnių pakeitimo bei papildymo įstatymu.

3. Seimas 2000 m. birželio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris (išskyrus 2 straipsnyje nurodytas išimtis) įsigaliojo 2000 m. liepos 19 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (1996 m. spalio 8 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) formuluotė „finansavimo tvarka“ nebuvo vartojama; ji nebuvo vartojama ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), išskyrus minėtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį. Iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) teksto matyti, kad ši formuluotė apima šio įstatymo nuostatas, išdėstytas:

– 15 straipsnio 1 dalyje, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta: „LRT finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“;

– 6 straipsnio 4 dalyje, kurioje, kaip minėta, buvo nustatyta: „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje ir 6 straipsnio 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant viso šiame įstatyme, taip pat kituose tuo metu galiojusiuose įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo kontekste konstatuotina, jog tam, kad LRT būtų finansuojama iš kurio nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje nurodyto šaltinio, išskyrus valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (paprastai vadinamą „abonentiniu mokesčiu“), nereikėjo nustatyti atskiros finansavimo tvarkos. Tuo tarpu minėta valstybės rinkliava Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu nebuvo nustatyta jokiais įstatymais. Paminėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (kuri Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu buvo išdėstyta 2000 m. kovo 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad „valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenės paslaugas dydis nustatomas remiantis įstatymu“.

Atsižvelgiant į tai, formuluotė „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą“ aiškintina kaip apimanti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose numatyta valstybės rinkliava už LRT teikiamas visuomenei transliavimo paslaugas.

Vadinasi, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies nuostata „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2001 m. sausio 1 d.“ aiškintina kaip reiškianti, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatos „LRT finansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“ ir „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“, taip pat 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ turėjo būti pradėtos taikyti 2001 m. sausio 1 d. Kitos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatos turėjo būti taikomos nuo 2000 m. liepos 19 d., kai įsigaliojo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija). Kartu konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įsipareigojo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį) – jis turėjo tai padaryti įstatymu, kurio įsigaliojimo data negalėjo būti vėlesnė negu 2001 m. sausio 1 d., nebent pats Seimas nuspręstų kitaip ir tai nustatytų įstatymu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatų „LRT finansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“ ir „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“, taip pat 6 straipsnio 4 dalies (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatos „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ taikymo pradžios data buvo atidedama. Tai buvo daroma: Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d.“; Seimo 2001 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.“; Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2001 m. gruodžio 21 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d.“; Seimo 2003 m. gruodžio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2005 m. sausio 1 d.“; Seimo 2004 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu, kurio 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija) ir buvo nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d.“

Dar vėliau Seimas suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį). Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d.; jo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) jau nebuvo nuostatų, kuriose būtų numatyta valstybės rinkliava už LRT visuomenei teikiamas transliavimo paslaugas (vadinamasis abonentinis mokestis) ar kokia nors kita rinkliava, mokama LRT veiklai finansuoti.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės – tikslios, turi būti užtikrinama teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Priešingu atveju teisės subjektams būtų pasunkintos galimybės žinoti, ko iš jų reikalauja teisė (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad toks teisinio teksto dėstymas, kai įstatyme nėra konkrečiai nurodoma, kurių tam tikro įstatymo straipsnių (jų dalių) taikymo pradžios data (paprastai įstatymuose vadinama „įsigaliojimo data“) yra atidedama (nustatoma vėlesnė negu kitų atitinkamo įstatymo straipsnių (jų dalių)), nukrypsta nuo minėtų teisinės valstybės principo reikalavimų ir yra ydingas. Šiuo atžvilgiu kaip ydingas vertintinas ir teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip pat teisinis reguliavimas, nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. gruodžio 23 d., 2001 m. gruodžio 21 d., 2002 m. gruodžio 10 d., 2003 m. gruodžio 11 d., 2004 m. gruodžio 22 d. redakcijos).

Paminėtina ir tai, kad nors, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymu suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį), Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalis (2004 m. gruodžio 22 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad „LRT finansavimo tvarka pagal šį įstatymą įsigalioja nuo 2006 m. sausio 1 d.“, formaliai nėra panaikinta ar pakeista, nors iš tikrųjų ji jau negali reguliuoti ir nebereguliuoja jokių santykių.

4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos misija (paskirtis), įtvirtinti jos veiklos principai (inter alia LRT nepriklausomumas) ir reikalavimai jai, nustatytos LRT teisės ir pareigos, veiklos garantijos, valdymo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka.

4.1. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad LRT yra Seimo įsteigto Lietuvos radijo ir televizijos teisių ir pareigų perėmėja, kad negali būti jokių kitų LRT dalininkų, taip pat kad LRT visuotinio susirinkimo funkcijos pavedamos LRT tarybai.

4.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo apibrėžta LRT misija: LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą (3 straipsnio 1 dalis).

4.3. Ši LRT misija suponuoja tam tikrus LRT veiklos principus ir reikalavimus LRT programų turiniui, kai kurie jų buvo eksplicitiškai įtvirtinti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija). LRT savo misiją turėjo įgyvendinti pirmenybę teikdama nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms, o masinę kultūrą atspindėdama apžvalginio, pažintinio, analitinio pobūdžio laidose (4 straipsnio 2 dalis). Taip pat buvo nustatyta, kad LRT, rengdama ir skelbdama laidas, turėjo vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, sudaryti sąlygas laidose atsispindėti įvairioms pažiūroms ir įsitikinimams, jose dalyvauti ir reikšti savo pažiūras įvairių įsitikinimų žmonėms, užtikrinti, kad laidose būtų gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams (3 straipsnio 1 dalis).

4.4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyti ir kiti reikalavimai LRT programoms -jų struktūrai, turiniui, trukmei, kaip antai: turėjo būti užtikrinta, kad daugiau kaip pusę LRT programų sudarytų Europos ir Lietuvos autorių garso ir vaizdo (audiovizualiniai) kūriniai, taip pat kad ne mažiau kaip 10 procentų LRT programų sudarytų nepriklausomų kūrėjų (radijo ir televizijos laidas kuriančių fizinių ar juridinių asmenų, nepavaldžių LRT ir nesusijusių su ja turtiniais santykiais ar jungtine veikla) garso ir vaizdo (audiovizualiniai) kūriniai, sukurti ne anksčiau kaip per pastaruosius 5 metus (4 straipsnio 3 dalis); turėjo būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, taip pat tai, kad laidos būtų orientuotos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms, tai, kad programose nebūtų leidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms, ir tai, kad LRT informacinėse laidose, komentaruose pateikiama informacija būtų subalansuota, atspindinti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios būtų autorizuotos, patikrintos ir išsamios (4 straipsnio 1 dalis); turėjo būti užtikrinta minimali LRT programų transliavimo trukmė: televizijos: darbo dienomis – 12 valandų per parą, savaitgaliais ir švenčių dienomis – 16 valandų per parą (4 straipsnio 4 dalies 1 punktas); radijo: pirmosios programos – 24 valandos per parą, antrosios programos – 18 valandų per parą, trečiosios – 12 valandų per parą (4 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

4.5. Kad LRT galėtų deramai vykdyti savo misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija), jai šiame įstatyme buvo nustatytos įvairios teisės ir pareigos, inter alia: leidybos teisė (5 straipsnio 2 dalis); teisė nemokamai įrašinėti ir transliuoti Seimo bei Vyriausybės posėdžius, iškilmingus valstybės aktus ir disponuoti įrašais savo nuožiūra (5 straipsnio 2 dalis); teisė teikti teleteksto paslaugas (5 straipsnio 3 dalis); teisė laisvai parengti ne ilgesnes kaip 90 sekundžių trukmės informacinio pobūdžio laidas apie visuomenei reikšmingus Lietuvos ir kitų šalių politikos ar kitokius įvykius, kultūros, sporto ar kitus renginius, apie kuriuos pateikti informaciją visuomenei kiti transliuotojai yra įsigiję išimtinę teisę (5 straipsnio 3 dalis); teisė rengti konkursus, festivalius, konferencijas, seminarus, įkurti meno kolektyvus, nustatyti tiesioginius ryšius su užsienio organizacijomis ir kompanijomis, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje, organizuoti radijo ir televizijos laidas užsieniui, susitarimų pagrindu retransliuoti užsienio radijo ir televizijos programas, steigti filialus, korespondentų punktus, leisti informacinius leidinius apie savo veiklą (5 straipsnio 4 dalis); pareiga suteikti laiką Respublikos Prezidentui kalbėti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais Prezidento įstatymo nustatyta tvarka, pareiga Seimo ar Vyriausybės prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką oficialiems Seimo ar Vyriausybės pranešimams, taip pat teisė leisti kalbėti opozicijos atstovui (5 straipsnio 6 dalis); pareiga Lietuvos tradicinėms ir valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms suteikti laiką transliuoti religines apeigas dvišaliuose susitarimuose numatytomis sąlygomis ir tvarka (5 straipsnio 7 dalis); pareiga suteikti laiką rinkimų metu kandidatams į Respublikos Prezidentus, politinėms partijoms ir jų kandidatams į Seimo ar savivaldybių tarybų narius Prezidento rinkimų, Seimo rinkimų ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka (5 straipsnio 8 dalis); pareiga sudaryti sąlygas darbuotojams kelti kvalifikaciją (5 straipsnio 9 dalis); pareiga, streikuojant LRT darbuotojams, užtikrinti klausytojams ir žiūrovams LRT tarybos nustatytą informacijos minimumą (8 straipsnio 1 dalis); pareiga gaivalinių nelaimių, epidemijų, nepaprastosios ar karo padėties atveju skelbti Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Generalinės prokuratūros oficialius pranešimus (8 straipsnio 2 dalis).

4.6. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta galimybė LRT programose transliuoti reklamą įstatymų nustatyta tvarka (6 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal šį įstatymą LRT turėjo teisę transliuoti ir komercinę reklamą.

Kartu buvo ribojama reklamos (komercinės taip pat) trukmė LRT programose: reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturėjo viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 3 dalis), o didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai turėjo būti mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Taip pat buvo nustatytas draudimas LRT įtraukti reklamos intarpus į trumpesnių kaip 45 minučių kino filmų transliaciją (6 straipsnio 6 dalis). Be to, reklama LRT programose buvo draudžiama: valstybės paskelbtomis gedulo dienomis (6 straipsnio 2 dalies 1 punktas); transliuojant valstybinės reikšmės renginius (6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); vaikams skirtose laidose (6 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Buvo neleidžiama transliuoti komercinės reklamos LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose (6 straipsnio 5 dalis). Buvo draudžiama LRT transliuoti teleparduotuvės skelbimus (6 straipsnio 7 dalis).

4.7. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatytos LRT veiklos garantijos, inter alia: LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis, taip pat teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas (5 straipsnio 5 dalis); draudimas LRT naudojamuose kanaluose veikti kitoms radijo ir televizijos stotims be LRT tarybos leidimo (5 straipsnio 10 dalis); LRT finansavimas iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos (15 straipsnio 1 dalis); LRT savarankiškumas vykdant komercinę, ūkinę, leidybos veiklą (15 straipsnio 2 dalis); LRT skiriamų lėšų nurodymas atskira eilute Lietuvos Respublikos valstybės biudžete (lėšos už LRT programų siuntimą skiriamos iš valstybės biudžeto, o jų suma nurodoma atskiroje valstybės biudžeto įstatymo eilutėje) (15 straipsnio 3 dalis); draudimas LRT taikyti bankrotą (15 straipsnio 4 dalis).

4.8. Ypač pabrėžtina, kad, siekiant užtikrinti LRT nepriklausomumą nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų), kitų asmenų kišimosi į LRT veiklą (dėl kurio būtų sunkiau deramai vykdyti LRT misiją, apibrėžtą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija)), LRT laidų objektyvumą, nešališkumą, buvo įtvirtintas toks LRT valdymo modelis, kur itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai; taip pat buvo numatytos LRT generalinio direktoriaus, vadovaujančio LRT administracijai, ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos bei įgaliojimai.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje LRT taryba, taip pat ir administracija, buvo apibūdintos kaip „LRT valdymo organai“.

4.8.1. LRT taryba turėjo būti sudaroma Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio (kuris Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įsigaliojimo metu buvo išdėstytas 2000 m. kovo 28 d. redakcija) nustatyta tvarka šešeriems metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų: pirmajai LRT tarybos kadencijai 4 narius šešeriems metams skyrė Respublikos Prezidentas, 4 narius ketveriems metams skyrė Seimas (2 nariai turėjo būti skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų), dar 4 narius (po vieną) dvejiems metams delegavo Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos vyskupų konferencija; pasibaigus LRT tarybos nario įgaliojimų laikui, jį paskyrusi ar delegavusi institucija (organizacija) naują narį turėjo skirti šešeriems metams, o LRT tarybos sudėtį turėjo tvirtinti Seimas (5 dalis).

Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2000 m. birželio 29 d. redakcija) LRT taryba turėjo priimti svarbiausius sprendimus dėl LRT veiklos. Antai ji turėjo: formuoti LRT programų valstybinę strategiją (10 straipsnio 1 dalies 1 punktas); formuoti LRT programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (10 straipsnio 1 dalies 2 punktas); nustatyti kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti (10 straipsnio 1 dalies 3 punktas); tvirtinti LRT įstatus (10 straipsnio 1 dalies 4 punktas); prižiūrėti, kaip įgyvendinami LRT uždaviniai ir laikomasi teisės aktuose transliuotojams keliamų reikalavimų (10 straipsnio 1 dalies 5 punktas); svarstyti ir tvirtinti LRT veiklos perspektyvinius ir kasmetinius planus (10 straipsnio 1 dalies 6 punktas); tvirtinti LRT administracijos teikiamas LRT metines pajamų ir išlaidų sąmatas bei jų vykdymo ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 7 punktas); svarstyti ir tvirtinti metines LRT veiklos ataskaitas (10 straipsnio 1 dalies 8 punktas); tvirtinti LRT kūrybinių darbuotojų, dirbančių pagal terminuotas darbo sutartis, taip pat darbuotojų, priimamų viešo konkurso tvarka, pareigybes (10 straipsnio 1 dalies 9 punktas); tvirtinti konkursų LRT laidoms rengti rezultatus (10 straipsnio 1 dalies 10 punktas); steigti LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti LRT administracinę komisiją (10 straipsnio 1 dalies 11 punktas), tvirtinti jos nuostatus (10 straipsnio 1 dalies 12 punktas) bei skirti jos narius (10 straipsnio 1 dalies 13 punktas); nustatyti konkurso LRT generalinio direktoriaus pareigoms tvarką (10 straipsnio 1 dalies 14 punktas), ne vėliau kaip per 15 dienų po LRT tarybos pirmininko išrinkimo skelbti konkursą LRT generalinio direktoriaus pareigoms (10 straipsnio 1 dalies 15 punktas); viešo konkurso būdu 5 metams skirti generalinį direktorių bei nustatyti jo atlyginimą (10 straipsnio 1 dalies 16 punktas), – LRT generaliniu direktoriumi negalėjo būti LRT tarybos narys (10 straipsnio 2 dalis); nustatyti LRT generalinio direktoriaus pavaduotojų skaičių (10 straipsnio 1 dalies 17 punktas) ir LRT generalinio direktoriaus teikimu skirti bei atleisti jo pavaduotojus (10 straipsnio 1 dalies 18 punktas). Buvo nustatyta ir tai, kad LRT taryba turi teisę siųsti savo atstovus į LRT administracijos bei LRT administracinės komisijos posėdžius, taip pat gauti iš LRT administracijos, LRT administracinės komisijos, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, būtiną savo funkcijoms atlikti (10 straipsnio 5 dalis). Minėta, kad LRT taryba taip pat galėjo leisti arba neleisti LRT naudojamuose kanaluose veikti kitoms radijo ir televizijos stotims (5 straipsnio 10 dalis). Buvo nustatyta, kad LRT tarybos nutarimai LRT yra privalomi (10 straipsnio 3 dalis); jeigu LRT generalinis direktorius nesutiko su LRT tarybos nutarimu, jis galėjo kreiptis į LRT tarybą su motyvuotu prašymu persvarstyti nutarimą (išskyrus nustatytą išimtį), o ši privalėjo ne vėliau kaip per 10 dienų svarstyti tokį prašymą ir, jeigu už tą patį nutarimą pakartotinai balsuotų daugiau kaip pusė LRT tarybos narių, LRT generalinis direktorius nutarimą privalėjo vykdyti (10 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad LRT tarybos veikla yra vieša (kartu buvo palikta galimybė rengti ir uždarus posėdžius); LRT taryba kasmet spaudoje turėjo paskelbti metinę veiklos ataskaitą, o jos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą turėjo atsiskaityti Seimo plenariniame posėdyje (10 straipsnio 6 dalis).

4.8.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyti reikalavimai ir draudimai LRT tarybos nariams, generaliniam direktoriui, LRT administracinės komisijos nariams: LRT tarybos nariais negalėjo būti Seimo, Vyriausybės, Radijo ir televizijos komisijos nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis radijo ir televizijos stotyse, įskaitant LRT, taip pat radijo ir televizijos stočių savininkai ir bendrasavininkiai (9 straipsnio 1 dalis); jeigu asmuo, patvirtintas LRT generaliniu direktoriumi, buvo politinės partijos ar politinės organizacijos narys, jis privalėjo sustabdyti savo narystę šioje organizacijoje darbo generaliniu direktoriumi laikotarpiui (12 straipsnio 3 dalis); LRT administracinės komisijos nariais negalėjo būti Seimo, Vyriausybės nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis radijo ir (ar) televizijos stotyse, įskaitant ir LRT (11 straipsnio 1 dalis); pasibaigus LRT administracinės komisijos nario kadencijai (kurios trukmė buvo 4 metai), jis galėjo būti skiriamas pakartotinai, jeigu dėl tokio paskyrimo nesusidarė daugiau kaip dvi kadencijos iš eilės (11 straipsnio 1 dalis).

4.8.3. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Seimo 2000 m. birželio 29 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį LRT administracinė komisija turėjo būti įsteigta ne vėliau kaip 2001 m. sausio 31 d. Seimo 2000 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi ši nuostata buvo pakeista ir buvo nustatyta, kad „LRT administracinė komisija įsteigiama ne vėliau kaip per 1 mėnesį po šio įstatymo nustatytos finansavimo tvarkos įsigaliojimo“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis (2000 m. gruodžio 23 d. redakcija)). Taigi LRT administracinės komisijos sudarymas buvo susietas su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalies nuostatų „LRT finansuojama iš <...> pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas“, „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“ ir 6 straipsnio 4 dalies nuostatos „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko“ taikymo pradžia – valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamojo abonentinio mokesčio) nustatymu įstatymu. Minėta, kad tokios rinkliavos nustatymas buvo atidedamas, o vėliau Seimas ir suvis atsisakė įsipareigojimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį).

4.8.4. Seimo 2000 m. rugpjūčio 31 d. priimto Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnis. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta, kad LRT valdymo organai yra LRT taryba ir administracija (1 dalis) ir kad LRT taryba yra „aukščiausioji LRT valdymo institucija, atstovaujanti visuomenės interesams“ (2 dalis).

4.8.5. Apibendrinant konstatuotina, kad nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija) LRT taryba (kaip ir LRT administracija) buvo apibūdinta kaip LRT valdymo organas (9 straipsnio 1 dalis), taip pat kad nors LRT tarybai buvo apmokama už posėdžius, administracines išlaidas iš LRT lėšų (9 straipsnio 10 dalis), iš visuminio šiame įstatyme įtvirtinto reguliavimo, skirto LRT tarybos formavimui, funkcijoms bei įgaliojimams, taip pat santykiams su LRT generaliniu direktoriumi, vadovaujančiu LRT administracijai, ir LRT administracine komisija (kurios sudarymas buvo susietas su taip ir neįvykusiu valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamojo abonentinio mokesčio) nustatymu įstatymu), matyti ne tik tai, kad LRT taryba turėjo įgaliojimus savarankiškai spręsti svarbiausius LRT veiklos klausimus, bet ir tai, kad ji daugiausia buvo visuomeninio pobūdžio; minėta, kad nuostata, jog LRT taryba atstovauja visuomenės interesams, buvo eksplicitiškai įtvirtinta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcija).

Konstatuotina, kad LRT tarybos apibudinimas – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnyje (2000 m. birželio 29 d., 2000 m. rugpjūčio 31 d. redakcijos) – kaip „LRT valdymo organo“, tarsi suponuojantis operatyvių sprendimų, kuriais organizuojama LRT veikla, priėmimą, neatitinka šiame įstatyme įtvirtintos LRT tarybos pobūdžio ir jame nustatytų šios tarybos įgaliojimų, taigi yra netikslus.

5. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo keičiamas ir papildomas: Seimo 2000 m. rugpjūčio 31 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 9 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2001 m. sausio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymu.

5.1. Kai kuriais iš šių įstatymų buvo keičiami ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) straipsniai, kurių dalys yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, būtent:

– Seimo 2000 m. spalio 17 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija), kurioje buvo nustatyta, kad „LRT draudžiama įtraukti reklamos intarpus į trumpesnių kaip 45 minučių kino filmų transliaciją“ (ir kurios atitikties Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija), buvo pakeista ir išdėstyta taip: „Jeigu transliuojamų garso ir vaizdo kūrinių, tokių kaip vaidybiniai ar televizijos filmai (išskyrus serialus, kelių serijų filmus, pramogines programas ir dokumentinius filmus), trukmė yra ilgesnė negu 45 minutės, juos reklama galima pertraukti vieną kartą per 45 minutes; papildomai šių kūrinių transliaciją pertraukti reklamos intarpu galima tik tais atvejais, kai šių kūrinių trukmė ne mažiau kaip 20 minučių ilgesnė negu du ar daugiau ištisi 45 minučių tarpai“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalis (2000 m. spalio 17 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitokiu teisinio reguliavimo pakeitimu buvo pakoreguoti ribojimai LRT transliuojamai reklamai (komercinei taip pat);

– Seimo 2001 m. sausio 25 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 ir 10 straipsnių pakeitimo įstatymo 2 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas, pagal kurį LRT taryba turėjo formuoti programų mastus ir struktūrą, kasmet tvirtinti LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus (ir kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija), buvo pakeistas ir buvo nustatyta, kad LRT taryba „formuoja programų mastus ir struktūrą, nustato LRT programų transliavimo trukmę, kasmet tvirtina LRT programų sudėtį ir jų pakeitimus“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2001 m. sausio 25 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitokiu teisinio reguliavimo pakeitimu buvo nustatyti didesni LRT tarybos įgaliojimai – ji galėjo nustatyti LRT programų transliavimo trukmę, taigi ir netiesiogiai daryti poveikį reklamos (komercinės taip pat) transliavimui LRT programose;

– Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis, kurioje buvo nustatyta, kad „LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis“ ir kad „LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas“ (ir kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje), buvo pakeista ir išdėstyta taip: „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Šiai nuostatai įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka“ (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalis (2004 m. balandžio 15 d. redakcija)). Konstatuotina, kad šitoks teisinio reguliavimo pakeitimas buvo esminis, nes pačiame Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme neliko nuostatos, eksplicitiškai įtvirtinusios LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis, tačiau atsirado nuostata, įtvirtinanti LRT pirmumo teisę į tam tikras – eksplicitiškai neapibūdintas – teises, kurias LRT pirmumo tvarka turėjo suteikti Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Be to, šių teisių, kurias LRT pirmumo tvarka turėjo suteikti Lietuvos radijo ir televizijos komisija, suteikimas buvo tiesiogiai susietas su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) nurodytomis 2 televizijos ir 4 radijo programomis, kurias LRT turėjo teisę transliuoti (LRT teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas liko iš esmės nepakeista, tik atitinkamoje nuostatoje vietoje žodžio „turėti“ buvo įrašytas žodis „transliuoti“). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) buvo daroma nuoroda į Visuomenės informavimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (Seimo priimtą 2004 m. balandžio 15 d. ir įsigaliojusį (su šio įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje nustatytomis išimtimis) 2004 m. gegužės 1 d. – tą pačią dieną, kaip ir Seimo 2004 m. balandžio 15 d. priimtas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymas): kad ir kokios būtų teisės, reikalingos įgyvendinti nuostatai „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas“, jos turėjo būti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos suteikiamos LRT pirmumo tvarka Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka; taigi šių teisių suteikimas (kitaip nei iki aptariamojo pakeitimo) buvo tiesiogiai susietas su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) nurodytomis 2 televizijos ir 4 radijo programomis, kurias LRT turėjo teisę transliuoti.

5.2. Kitos pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo straipsnių dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija), išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalį, minėtais Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo straipsnių dalis (2000 m. birželio 29 d. redakcija) keitusiais įstatymais nebuvo pakeistos; jose nustatytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas tik tada, kai Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija.

6. Minėta, kad Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pakeitė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) ir jį išdėstė nauja redakcija. Minėta ir tai, kad Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymas įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d.

7. Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo apibrėžta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos misija (paskirtis), įtvirtinti jos veiklos principai (inter alia LRT nepriklausomumas) ir reikalavimai jai, nustatytos LRT teisės ir pareigos, veiklos garantijos, valdymo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarka.

7.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalyje (kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje) buvo nustatyta, kad LRT yra Seimo įsteigto Lietuvos radijo ir televizijos teisių ir pareigų perėmėja, kad negali būti jokių kitų LRT dalininkų, taip pat kad LRT visuotinio susirinkimo funkcijos pavedamos LRT tarybai.

7.2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT misija buvo apibrėžta taip pat, kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais): LRT privalo rinkti ir skelbti informaciją apie Lietuvą ir pasaulį, supažindinti visuomenę su Europos ir pasaulio kultūros įvairove bei šiuolaikinės civilizacijos pagrindais, stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir demokratiją, kurti, puoselėti ir saugoti nacionalinės kultūros vertybes, ugdyti toleranciją ir humanizmą, bendradarbiavimo, mąstymo ir kalbos kultūrą, stiprinti visuomenės moralę ir pilietiškumą, ugdyti šalies ekologinę kultūrą (3 straipsnio 1 dalis).

7.3. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės nesiskiria nuo nustatytojo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) ir daugeliu kitų atžvilgių: liko nustatyti tie patys LRT veiklos principai bei reikalavimai LRT programų turiniui (reikalavimas pirmenybę teikti nacionalinei kultūrai, taip pat informacinėms, pasaulio kultūros, publicistikos, analizės, pažintinėms, šviečiamosioms, meno laidoms, o masinę kultūrą atspindėti apžvalginėse, pažintinėse, analitinėse laidose, reikalavimas vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, draudimas LRT programose įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms ir t. t.), struktūrai, trukmei, LRT teisės, pareigos, veiklos garantijos.

7.4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatytos tam tikros LRT teisės, kurios nebuvo nustatytos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais). Antai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 8 dalyje buvo įtvirtinta LRT pareiga rengti tautinėms mažumoms skirtas laidas, kuriose suteikiama galimybė skleisti tautinių mažumų kultūrą, o 9 dalyje – LRT pareiga rengti laidas ar programas klausos ir regos neįgaliesiems. Be to, pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT jau nustatyta ne teisė leisti kalbėti opozicijos atstovui, bet pareiga opozicijos lyderio prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką oficialiems opozicijos pranešimams, iš esmės analogiška ir anksčiau (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 straipsnio 6 dalyje), ir šiuo metu (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 6 dalyje) įtvirtintai pareigai Seimo ar Vyriausybės prašymu pagal galimybes kuo greičiau suteikti laiką oficialiems Seimo ar Vyriausybės pranešimams.

7.5. Minėta, kad Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2005 m. gruodžio 31 d., buvo suvis atsisakyta ketinimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį).

7.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), kaip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), įtvirtinta galimybė įstatymų nustatyta tvarka LRT programose transliuoti reklamą (6 straipsnio 1 dalis), taigi LRT teisė transliuoti ir komercinę reklamą, nebuvo panaikinta. Tačiau reklamos (komercinės taip pat) trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose ir toliau yra ribojama. Antai kaip anksčiau, taip ir dabar reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Reklama LRT programose yra draudžiama: valstybės paskelbtomis gedulo dienomis (6 straipsnio 2 dalies 1 punktas); transliuojant valstybinės reikšmės renginius (6 straipsnio 2 dalies 2 punktas); vaikams skirtose laidose (6 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje (2000 m. spalio 17 d. redakcija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad jeigu transliuojamų garso ir vaizdo kūrinių, tokių kaip vaidybiniai ar televizijos filmai (išskyrus serialus, kelių serijų filmus, pramogines programas ir dokumentinius filmus), trukmė yra ilgesnė negu 45 minutės, juos reklama galima pertraukti vieną kartą per 45 minutes; papildomai šių kūrinių transliaciją pertraukti reklamos intarpu galima tik tais atvejais, kai šių kurinių trukmė ne mažiau kaip 20 minučių ilgesnė negu du ar daugiau ištisi 45 minučių tarpai. Kaip anksčiau, taip ir dabar neleidžiama transliuoti komercinės reklamos LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose (6 straipsnio 6 dalis). Kaip anksčiau, taip ir dabar draudžiama LRT transliuoti teleparduotuvės skelbimus (6 straipsnio 9 dalis).

Kaip Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio (2000 m. birželio 29 d., 2000 m. spalio 17 d. redakcijos) 5 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija), taip ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatytas draudimas transliuoti komercinę reklamą LRT informacinėse ir švietimo programose ar laidose; kartu paminėtina, kad ši nuostata buvo išplėsta ir išdėstyta taip: „LRT informacinėse, švietimo, kultūros programose ir laidose reklama netransliuojama“ (6 straipsnio 6 dalis); be to, buvo nustatyta, kad kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis už užmokestį ar kitokį atlygį arba nemokamai viešai skleidžiama informacija, kuria siekiama propaguoti kultūrinę, socialinę ir (ar) šviečiamąją veiklą ir politiką arba tokios veiklos ir politikos iniciatyvas (6 straipsnio 3 dalis). Taip pat buvo nustatyta, kad „LRT antrojoje programoje reklama netransliuojama, o kultūrinė, socialinė ir šviečiamoji informacija teikiama neimant atlygio už jos transliavimą“ (6 straipsnio 7 dalis).

Ypač pabrėžtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nebeliko anksčiau (Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija)) buvusios nuostatos, kad didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko (6 straipsnio 4 dalis). Tai sietina su šiame Konstitucinio Teismo nutarime aptartu ketinimo įstatymu nustatyti valstybės rinkliavą už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (vadinamąjį abonentinį mokestį) atsisakymu. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 6 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, jog didėjant LRT valstybės biudžeto asignavimams LRT tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko. Taigi naujasis teisinis reguliavimas, įtvirtinantis reklamos LRT programose laiko mažinimą, siejamas su valstybės biudžeto asignavimų LRT didinimu. Kartu tai suponuoja įstatymų leidėjo ketinimą didinti valstybės biudžeto asignavimus LRT.

7.7. Minėta, kad viena iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytų LRT veiklos garantijų buvo LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis bei teisė turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas (5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis); vėliau ši nuostata buvo pakeista ir išdėstyta taip: „LRT turi teisę transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Šiai nuostatai įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, palyginus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) su Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi (2004 m. balandžio 15 d. redakcija), matyti, jog jose nustatytas vienodas teisinis reguliavimas – šių dalių tekstai nė kiek nesiskiria.

Minėta ir tai, kad dar viena iš Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytų LRT veiklos garantijų buvo draudimas LRT naudojamuose kanaluose be LRT tarybos leidimo veikti kitoms radijo ir televizijos stotims (5 straipsnio 10 dalis). Toks draudimas buvo nustatytas ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 straipsnio 12 dalyje.

7.8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) liko įtvirtintas iš esmės tas pats (bet šiek tiek pakoreguotas) LRT valdymo modelis, kaip ir tas, kuris buvo nustatytas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2000 m. birželio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais): čia taip pat itin svarbus vaidmuo tenka LRT tarybai, taip pat yra numatyta LRT generalinio direktoriaus ir LRT administracinės komisijos, steigiamos LRT ūkinės ir finansinės veiklos klausimams svarstyti, funkcijos bei įgaliojimai.

7.8.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT taryba apibūdinama jau ne kaip „LRT valdymo organas“, bet kaip „LRT organas“ (9 straipsnio 1 dalis), atstovaujantis visuomenės interesams (9 straipsnio 2 dalis). Kitas LRT organas pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) yra LRT generalinis direktorius (9 straipsnio 1 dalis). LRT administracija, kaip atskiras LRT organas, šiame įstatyme apskritai nėra minima.

7.8.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos kontekste palyginus visuminį teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), su visuminiu teisiniu reguliavimu, nustatytu Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnyje (2000 m. birželio 29 d., 2001 m. sausio 15 d. redakcijos), matyti, kad padaryti atitinkamų santykių teisinio reguliavimo pakeitimai buvo nedideli, neesminiai, išskyrus tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 6 dalyje yra nustatyta, kad metinėje LRT tarybos veiklos ataskaitoje turi būti „pateikiamos pajamų ir išlaidų sąmatų vykdymo ataskaitos pagal 15 straipsnio 1 dalyje nurodytus finansavimo šaltinius“ (t. y. pagal šiuos šaltinius: valstybės biudžeto asignavimus, pajamas, gautas už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos, ir pajamas, gautas iš komercinės ir ūkinės veiklos), kad „ataskaitoje privalo būti detalūs duomenys apie finansavimo šaltinių kiekį ir visų pajamų, kurios gautos ne iš viešojo pobūdžio paslaugų teikimo, dydį, taip pat nurodytos išlaidos, susijusios su ne viešojo pobūdžio paslaugų teikimu“, taip pat kad „kai LRT ištekliai naudojami ir viešosioms, ir ne viešosioms paslaugoms, išlaidos turi būti paskirstytos atitinkamai kaip skirtumas tarp visų įmonės išlaidų ir visų ne viešojo pobūdžio išlaidų“.

7.8.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, tapati buvusiai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“.

7.8.4. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) LRT administracinės komisijos sudarymas jau nėra susietas su kokiomis nors sąlygomis, bet yra nustatyta, kad LRT administracinė komisija sudaroma ne vėliau kaip per 3 mėnesius po Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimto Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

7.9. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) nuostatos iš esmės pakartoja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) nuostatas, išskyrus tai, kad jau nėra numatyta galimybės LRT finansuoti iš pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas (nes, kaip minėta, buvo atsisakyta ketinimo įstatymu nustatyti tokią rinkliavą (vadinamąjį abonentinį mokestį)) (1 dalis), taip pat tai, kad nuostata „lėšos už LRT programų siuntimą skiriamos iš valstybės biudžeto, o jų suma nurodoma atskiroje valstybės biudžeto įstatymo eilutėje“ buvo pakoreguota ir buvo nustatyta, kad „už LRT programų siuntimą iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos nurodomos atskiroje programoje“ (3 dalis), be to, nuostata „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą“ buvo patikslinta ir buvo nustatyta, kad ji tai daro „šio įstatymo nustatyta tvarka“ (2 dalis).

Konstatuotina, kad tuo aspektu, kuriuo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, šis teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas.

8. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo pakeistas ir papildytas Seimo 2006 m. lapkričio 14 d. priimtu Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuris įsigaliojo 2006 m. gruodžio 5 d.

8.1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) 5 dalis buvo pakeista ir išdėstyta taip:

„LRT turi teisę Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane <...> numatytais antžeminiais analoginiais radijo dažniais (kanalais) transliuoti 2 televizijos ir 4 radijo programas. Jeigu programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti nenaudojami Strateginiame plane numatyti elektroninių ryšių ištekliai, LRT transliuojamų ir (ar) retransliuojamų programų skaičius neribojamas. LRT turi teisę Strateginiame plane numatytais antžeminiais skaitmeniniais radijo dažniais (kanalais) transliuoti radijo ir televizijos programas, kurių skaičių nustato Lietuvos radijo ir televizijos komisija, gavusi Tarybos siūlymą, priimtą atsižvelgus į Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme LRT skirtas lėšas. Šioms nuostatoms įgyvendinti reikalingas teises pirmumo tvarka LRT suteikia Lietuvos radijo ir televizijos komisija Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka.“

Palyginus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2006 m. lapkričio 14 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) matyti, kad atitinkamas LRT reikalingas teises jai suteikia tas pats subjektas -Lietuvos radijo ir televizijos komisija; ji tai daro Visuomenės informavimo įstatymo ir Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka. Taigi šiuo atžvilgiu teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas. Tačiau dabar LRT gali įgyti teisę transliuoti daugiau programų negu pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio 5 dalį (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija), nes:

– ji turi teisę Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane numatytais antžeminiais skaitmeniniais radijo dažniais (kanalais) transliuoti 2 radijo ir 4 televizijos programas – konkretų šių programų skaičių nustato Lietuvos radijo ir televizijos komisija, gavusi LRT tarybos siūlymą, priimtą atsižvelgus į Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme LRT skirtas lėšas;

– LRT transliuojamų ir (ar) retransliuojamų programų skaičius yra neribojamas tais atvejais, kai joms transliuoti ir (ar) retransliuoti nėra naudojami Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane numatyti elektroninių ryšių ištekliai.

8.2. Be to, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnis (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo papildytas 13 dalimi ir buvo nustatyta, kad „LRT gali transliuoti savo programas į užsienio valstybes“.

III

1. Seimas 1996 m. liepos 2 d. priėmė Visuomenės informavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 1996 m. liepos 26 d.

2. Visuomenės informavimo įstatymas (1996 m. liepos 2 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 1996 m. rugpjūčio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 30 straipsnio papildymo įstatymu; Seimo 1996 m. gruodžio 5 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1997 m. sausio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 17 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. liepos 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 1997 m. rugsėjo 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1998 m. sausio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 25 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 1999 m. liepos 7 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2000 m. kovo 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnio pakeitimo įstatymu.

3. Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (1996 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

4. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), kurio 4 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė, buvo inter alia nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla, privalo gauti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos licenciją, išskyrus atvejus, kai šiai veiklai nenaudojami kanalai (radijo dažniai). Ryšių reguliavimo tarnyba, pasibaigus kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui, ne vėliau kaip per 10 dienų pateikia Komisijai informaciją apie naujai sukoordinuotus kanalus (radijo dažnius) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti. Konkursus verstis transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla su konkurso laimėtojui suteikiama teise naudoti programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti kanalą (radijo dažnį) arba naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga skelbia Komisija. Kanalą (radijo dažnį) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti su teise steigti, įrengti ir naudoti radijo ar televizijos stotis ir (ar) telekomunikacijų tinklą Ryšių reguliavimo tarnyba skiria tik asmenims, gavusiems Komisijos licenciją. <... >

2. Ryšių reguliavimo tarnyba turi teisę pakeisti licencijos turėtojui skirtą radijo dažnį, tik kai to reikalauja Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai ar radijo dažnių programoms transliuoti ir siųsti strateginio plano <...> pakeitimai. Nutraukiant radijo dažnių ruožą, licencijos turėtojui kitas radijo dažnis neskiriamas, jei jis turi teisę transliuoti ar retransliuoti programą kitu radijo dažnių ruožu.

3. Kanalai (radijo dažniai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti.

4. LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija.

5. Licencijų išdavimo tvarką nustato šis ir kiti įstatymai, Komisijos nuostatai bei Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės, kurias tvirtina Komisija.

6. Išduodant licencijas, pirmenybė teikiama transliuotojams, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užtikrinti teisingą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyvenimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat transliuotojams, kurių programų priėmimo zonoje dar netransliuoja kitos stotys.

7. Konkurso būdu išduodamos šios licencijos:

1) radijo programoms transliuoti su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti radijo stotis;

2) radijo programoms transliuoti su teise naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis;

3) televizijos programoms transliuoti su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti televizijos stotis;

4) televizijos programoms transliuoti su teise naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis;

5) radijo programoms retransliuoti ir transliuoti savo pačių parengtas programas laidinio radijo tinklais su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti radijo stotis ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis;

6) televizijos ir radijo programoms retransliuoti ir transliuoti savo pačių parengtas programas kabelinės televizijos ar MDTV tinklais su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti kabelinės televizijos ar MDTV tinklą ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis;

7) televizijos ir radijo programoms retransliuoti kabelinės ar MDTV tinklais su teise steigti, įrengti ir eksploatuoti kabelinės televizijos ar MDTV tinklą ar naudotis trečiosios šalies teikiamomis siuntimo paslaugomis.

8. Be konkurso šio straipsnio 7 dalyje numatytas licencijas Komisija gali išduoti šiais atvejais:

1) kai naudojami neriboti radijo dažnių, nustatytų strateginiame plane, ištekliai;

2) iki 1 W galios radijo, televizijos stočiai – ne ilgiau kaip 1 metams;

3) iki 20 W galios radijo, televizijos stočiai mokslo ir mokymo institucijų šviečiamosioms ir kultūrinėms programoms transliuoti – ne ilgiau kaip 3 metams;

4) savininkams bendrųjų priėmimo tinklų, prie kurių prijungta ar gali būti prijungta per 300 butų (valdų) – ne ilgiau kaip 3 metams. Bendrųjų priėmimo tinklų, prie kurių prijungta ar gali būti prijungta mažiau kaip 300 butų (valdų), savininkai privalo gauti leidimus Telekomunikacijų įstatymo nustatyta tvarka.

9. Komisija licencijas nacionalinio masto transliuotojams ir kabelinės televizijos bei MDTV operatoriams išduoda ne ilgiau kaip 10 metų, regioninio masto transliuotojams – ne ilgiau kaip 5 metams, vietiniams transliuotojams – ne ilgiau kaip 3 metams. <...>

12. Pasibaigus licencijos galiojimo terminui, licenciją turinčio asmens prašymu Komisija ne konkurso tvarka pratęsia, išskyrus šio įstatymo nustatytus atvejus, licencijos galiojimą, jeigu transliuotojas nepažeidė įstatymų, reglamentuojančių transliavimo ar retransliavimo veiklą, licencijos sąlygų bei Komisijos sprendimų. <...>„

5. Visuomenės informavimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) buvo keičiamas ir (arba) papildomas: Seimo 2000 m. lapkričio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2, 4, 18, 26, 28, 28, 37, 38, 39, 49 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2000 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 27, 39 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2001 m. spalio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 37 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2002 m. birželio 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2002 m. birželio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. balandžio 3 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio pakeitimo įstatymu; Seimo 2003 m. lapkričio 25 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 ir 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu; Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymu; Seimo 2004 m. liepos 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 48 straipsnio pakeitimo įstatymu.

5.1. Visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymo 8 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), kurio 4 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Seimo narių grupė.

Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla, privalo gauti transliavimo, retransliavimo licenciją. Transliavimo ir retransliavimo licencijas, suteikiančias teisę įrengti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, teisę programų transliavimui ir (ar) retransliavimui panaudoti savo turimus elektroninių ryšių tinklus arba teisę naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga, išduoda Komisija.

2. Informaciją apie sukoordinuotus radijo dažnius (kanalus), pagal Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginį planą numatytus transliuotojams ir (ar) retransliuotojams, turintiems Komisijos išduotas licencijas su teise steigti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijoms išduoti, Komisijai pateikia Ryšių reguliavimo tarnyba. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Lietuvos radijo ir televizijos komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

3. Ryšių reguliavimo tarnyba, paskyrusi radijo dažnius (kanalus) siuntėjams, informaciją apie šiuos radijo dažnius (kanalus) kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijoms išduoti, pateikia Komisijai. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

4. Į transliavimo ar retransliavimo licenciją, išskyrus licencijas transliuoti ir (ar) retransliuoti programas kabelinės televizijos, laidinio radijo tinklais, kartu su radijo dažniais (kanalais) įrašomos elektroninių ryšių tinklų pagrindinės veiklos sąlygos turi atitikti Ryšių reguliavimo tarnybos Komisijai pateiktas radijo dažnių (kanalų) bei elektroninių ryšių tinklų, skirtų radijo ir televizijos programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti, pagrindines veiklos sąlygas. Į Komisijos išduodamą transliavimo ir (ar) retransliavimo licenciją su teise naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga papildomai įrašomas konkretus siuntėjas. <...>

6. Radijo dažniai (kanalai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti.

7. LRT veikla nėra licencijuojama. LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis.

8. Licencijų rūšis, jų išdavimo sąlygas ir tvarką nustato šis įstatymas ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės. Šias taisykles tvirtina Komisija.

9. Išduodant licencijas, pirmenybė teikiama asmenims, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užtikrinti teisingą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyvenimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi, taip pat asmenims, įsipareigojusiems transliuoti programas, kokių numatomoje priėmimo zonoje dar netransliuoja kiti transliuotojai.

10. Transliavimo ir retransliavimo licencijos išduodamos konkurso būdu, išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nustatytus atvejus.

11. Transliavimo ir retransliavimo licencijas Komisija be konkurso išduoda šiais atvejais:

1) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti iki 1 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi;

2) mokslo arba mokymo institucijoms – šviečiamosioms ir kultūrinėms programoms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi;

3) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti kabelinės televizijos, laidinio radijo tinklais;

4) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti per dirbtinį Žemės palydovą (palydovus);

5) viešųjų renginių organizatoriams – ne ilgesnių nei 14 dienų renginių programoms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi;

6) kitais atvejais, kai tai numatyta Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane. <...>

17. <...> Licencijos turėtojui reorganizuojant savo veiklą, Komisijos sprendimu jo teisių ir pareigų perėmėjui (perėmėjams) gali būti be konkurso išduota nauja licencija (naujos licencijos) vykdyti licencijuojamą veiklą tomis pačiomis sąlygomis, jeigu šis asmuo prieš reorganizavimą pateikia Komisijai atitinkamą prašymą bei reorganizavimo projektą ir jeigu tiek iki reorganizavimo, tiek reorganizavimo metu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys transliavimo ar retransliavimo veiklą, licencijos sąlygos bei Komisijos sprendimai. <...>„

5.2. Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies nuostata, kad LRT veikla nėra licencijuojama, buvo pakartota Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje.

Kita vertus, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) neliko Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvusios nuostatos „Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu. Tokios nuostatos nebuvo ir kituose Visuomenės informavimo įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, padarytais ir Seimo 2004 m. balandžio 27 d. priimtu Visuomenės informavimo įstatymo 1, 2, 23, 24, 29, 31, 32, 33, 35, 38, 39, 47, 48, 49, 51, 53 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 25, 41 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 56 straipsniu bei priedu įstatymu) straipsniuose.

Kartu pažymėtina, kad vietoje Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvusios nuostatos „Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje yra įtvirtinta nuostata „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“.

Paminėtina, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalį naujai sukoordinuoti elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai) LRT programoms transliuoti turėjo būti skiriami remiantis Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiu planu. Tuo tarpu Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje nėra nuorodos į Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginį planą; pagal Elektroninių ryšių įstatymą įgaliojimai skirti transliuotojams ir (ar) retransliuotojams, turintiems Lietuvos radijo ir televizijos komisijos išduotas licencijas, radijo dažnius (kanalus) radijo ir televizijos programoms transliuoti yra nustatyti Ryšių reguliavimo tarnybai; ji tai privalo daryti vadovaudamasi Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiu planu (49 straipsnio 1, 2, 4, 10 dalys).

Tad nors minėtos dvi nuostatos – Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies nuostata „Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija“ ir Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalies nuostata „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“ – nėra tapačios, pažymėtina, kad nurodyta Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalies nuostata taip pat suponuoja (tiesa, netiesiogiai) LRT pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius).

6. Seimas 2006 m. liepos 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2006 m. rugsėjo 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

6.1. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnyje (2006 m. liepos 11 d. redakcija) inter alia yra nustatyta:

„1. Lietuvos Respublikoje transliavimo ir retransliavimo veikla, išskyrus radijo programų transliavimą elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra programų transliavimas ir (ar) retransliavimas, taip pat fizinių asmenų nekomerciniais tikslais šiais tinklais vykdomą transliavimą ir LRT atliekamą transliavimą ar retransliavimą, yra licencijuojama. Asmenys, norintys verstis transliavimo ir (ar) retransliavimo veikla, privalo gauti transliavimo ir (ar) retransliavimo licenciją. Transliavimo ir retransliavimo licencijas, suteikiančias teisę įrengti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, teisę programų transliavimui ir (ar) retransliavimui panaudoti savo turimus elektroninių ryšių tinklus arba teisę naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga, išduoda Komisija.

2. Informaciją apie sukoordinuotus radijo dažnius (kanalus), pagal Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginį planą numatytus transliuotojams ir (ar) retransliuotojams, turintiems Komisijos išduotas licencijas su teise steigti ir eksploatuoti savo elektroninių ryšių tinklus, kartu su elektroninių ryšių tinklų pagrindinėmis veiklos sąlygomis, reikalingomis transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijoms išduoti, Komisijai pateikia Ryšių reguliavimo tarnyba. Gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, Komisija šio įstatymo ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda transliavimo ir (ar) retransliavimo licencijas.

4. Į transliavimo ar retransliavimo licenciją, išskyrus atvejus, kai programų transliavimui ir (ar) retransliavimui nenaudojami Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane numatyti radijo dažniai (kanalai), kartu su radijo dažniais (kanalais) įrašomos elektroninių ryšių tinklų pagrindinės veiklos sąlygos turi atitikti Ryšių reguliavimo tarnybos Komisijai pateiktas radijo dažnių (kanalų) bei elektroninių ryšių tinklų, skirtų radijo ir televizijos programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti, pagrindines veiklos sąlygas. Į Komisijos išduodamą transliavimo ir (ar) retransliavimo licenciją su teise naudotis trečiosios šalies teikiama siuntimo paslauga papildomai įrašomas konkretus siuntėjas. <...>

6. Radijo dažniai (kanalai) yra Lietuvos Respublikos nuosavybė ir negali būti privatizuoti.

7. LRT veikla nėra licencijuojama. LRT programų transliavimui užtikrinti Komisija be konkurso pirmumo tvarka pagal šio įstatymo nuostatas ir sąlygas išduoda leidimus, suteikiančius teises, tolygias toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis.

8. Licencijų rūšis, jų išdavimo ir pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato šis įstatymas ir Transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijavimo taisyklės. Šias taisykles tvirtina Komisija.

10. Transliavimo ir retransliavimo licencijos išduodamos konkurso būdu, išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nustatytus atvejus.

11. Transliavimo ir retransliavimo licencijas Komisija be konkurso išduoda šiais atvejais:

1) mokslo arba švietimo institucijoms – šviečiamosioms ir kultūrinėms programoms transliuoti iki 20 W galios antžemine televizijos, radijo stotimi;

2) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti kabelinės televizijos, radijo tinklais;

3) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti elektroninių ryšių tinklais, kurių pagrindinė paskirtis nėra programų transliavimas ir (ar) retransliavimas;

4) programoms transliuoti ir (ar) retransliuoti per dirbtinį Žemės palydovą (palydovus);

5) kitais atvejais, kai tai numatyta Radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti strateginiame plane. <...>

17. <... > Jeigu licencijos turėtojas reorganizuojamas, Komisijos sprendimu jo teisių ir pareigų perėmėjui(-ams) gali būti be konkurso išduota nauja(-os) licencija(-os) vykdyti licencijuojamą veiklą tomis pačiomis sąlygomis, jeigu šis asmuo prieš reorganizavimą pateikia Komisijai atitinkamą prašymą bei reorganizavimo sąlygas ir jeigu tiek iki reorganizavimo, tiek reorganizavimo metu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys transliavimo ar retransliavimo veiklą, licencijos sąlygos ir Komisijos sprendimai. <...>„

6.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, nepaisant tam tikro teksto pakoregavimo, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2006 m. liepos 11 d. redakcija) 7 dalyje, kurioje nustatyta, kad „LRT veikla nėra licencijuojama“ ir kad „LRT programų transliavimui užtikrinti Komisija be konkurso pirmumo tvarka pagal šio įstatymo nuostatas ir sąlygas išduoda leidimus, suteikiančius teises, tolygias toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“, įtvirtintas teisinis reguliavimas yra iš esmės tapatus teisiniam reguliavimui, buvusiam Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2004 m. balandžio 27 d. redakcija) 7 dalyje, kurioje buvo nustatyta, kad „LRT veikla nėra licencijuojama“ ir kad „LRT programų transliavimui užtikrinti Lietuvos radijo ir televizijos komisija be konkurso pirmumo tvarka šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoda leidimus, suteikiančius teises, analogiškas toms, kurios suteikiamos šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis licencijomis“.

7. Pažymėtina, kad pareiškėjas – Seimo narių grupė šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nustatytų Ryšių reguliavimo tarnybos bei Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgaliojimų ne konkurso būdu skiriant kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti – kaip minėta, ginčijama yra tik tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu.

7.1. Tai, kad kitas Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje, mutatis mutandis taikytina ir atitinkamam (vėlesnių redakcijų Visuomenės informavimo įstatyme nustatytam) teisiniam reguliavimui, nustatytam padarius šio įstatymo (jo straipsnių (jų dalių)) pakeitimus ir (arba) papildymus.

7.2. Šioje konstitucinės justicijos byloje tyrimo dalykui nepriskiriami ir santykiai, susiję su tuo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, 2006 m. liepos 11 d. redakcija) Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, kuri šiame įstatyme apibūdinama kaip „nepriklausoma Seimui atskaitinga komercinių radijo ir televizijos transliuotojų veiklą reglamentuojanti bei prižiūrinti institucija“ (48 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija)) arba kaip „nepriklausoma Seimui atskaitinga Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių radijo ir televizijos transliuotojų ir retransliuotojų veiklą reguliuojanti bei kontroliuojanti institucija“ (48 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 27 d. redakcija), 47 straipsnio 1 dalis (2006 m. liepos 11 d. redakcija)) ir kurios dauguma narių buvo ir yra visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų deleguoti atstovai, paskirti atitinkamų organizacijų valdymo organų įgaliojimų laikui, veikla buvo ir yra finansuojama inter alia iš pajamų, kurias šios komisijos „prižiūrimi“ ir „kontroliuojami“ transliuotojai (išskyrus LRT) gauna iš reklamos, kitos komercinės veiklos, ir perveda į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sąskaitą (48 straipsnio 11 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 48 straipsnio 15 dalis (2004 m. balandžio 27 d. redakcija), 47 straipsnio 15 dalis (2006 m. liepos 11 d. redakcija)).

1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad su visuomeniniu transliuotoju susijusius santykius reguliuoja (taip pat ir pareiškėjo – Seimo narių grupės nurodomais aspektais, t. y. dėl visuomeninio transliuotojo funkcijų, dėl kanalų (radijo dažnių) suteikimo, televizijos programų transliavimo finansavimo, reklamos per televiziją transliavimo) ir Europos, inter alia ES, teisės aktai. Reikšmingos yra ir ES teisės nuostatos dėl konkurencijos bei valstybės pagalbos (taip pat ir finansinės) įmonėms.

1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Europos Sąjungos teisės atžvilgiu Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra Konstitucijos sudedamoji dalis) 2 dalies nuostatose „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ ir „Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus“ yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.

1.2. Radijo ir televizijos (jų teikiamų paslaugų) rinka dėl technologijų plėtros labai sparčiai kinta. Tai lemia ir atitinkamus visuomeninius santykius reguliuojančių teisės aktų dinamiką. Konstitucinis Teismas savo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra konstatavęs, jog dėl to, kad „elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos vystosi itin sparčiai“, „nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant elektronines informacines technologijas, inter alia internetą“, „todėl būtina, kad įstatymų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos atitinkamų visuomeninių santykių kaitos“.

Pažymėtina, kad su sparčia radijo ir televizijos plėtra susijusių santykių teisinio reguliavimo dinamika būdinga ir ES teisei.

1.3. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Tai pasakytina ir apie Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo jurisprudenciją.

2. Europos Taryba 1989 m. gegužės 5 d. priėmė Europos konvenciją dėl televizijos be sienų. Seimas šią konvenciją ratifikavo 2000 m. vasario 17 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos konvencijos dėl televizijos be sienų bei šios konvencijos pataisų protokolo ratifikavimo“ (su 1998 m. rugsėjo 9 d. priimtu Europos konvencijos dėl televizijos be sienų pataisų protokolu) 1 straipsniu. Europos konvencija dėl televizijos be sienų (su jos pataisų protokolu) Lietuvoje įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. Šioje konvencijoje yra inter alia nustatyti reikalavimai, kurių privalu laikytis transliuojant reklamą per televiziją, taip pat ir nacionalinio transliuotojo televizijos programose ir laidose. Europos konvencijos dėl televizijos be sienų, reglamentuojančios inter alia reklamos televizijoje teikimo sąlygas, tikslas – sudaryti sąlygas tarpvalstybiniam televizijos programų transliavimui ir retransliavimui tarp šią konvenciją pasirašiusių šalių.

3. Europos Bendrijų Taryba 1989 m. spalio 3 d. priėmė Direktyvą 89/552/EEB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo. Ji įsigaliojo 1989 m. spalio 16 d. Ši direktyva nustato televizijos programų transliavimo taisykles valstybėse narėse, inter alia tai, kad valstybės narės, nepažeisdamos Europos Bendrijos teisės aktų, gali nustatyti ir griežtesnes taisykles savo jurisdikcijai priklausančių televizijos transliuotojų programoms, ypač dėl kalbos dalykų.

Europos Parlamentas ir Taryba 1997 m. birželio 30 d. priėmė Direktyvą 97/36/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 89/552/EB dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų nuostatų, susijusių su televizijos programų transliavimu, derinimo. Ši direktyva įsigaliojo 1997 m. liepos 30 d.

4. Europos Bendrijų Komisija 2005 m. lapkričio 28 d. priėmė Direktyvą 2005/81/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 80/723/EEB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo bei dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse. Ji įsigaliojo 2005 m. gruodžio 18 d. Ši direktyva įpareigoja įmones, kurios teikia bendros ekonominės svarbos paslaugas, tvarkyti atskiras sąskaitas, jei jos gauna valstybės pagalbą.

5. Europos Parlamentas ir Taryba 2002 m. kovo 7 d. priėmė Direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (toliau – Leidimų direktyva). Ji įsigaliojo 2002 m. balandžio 24 d. Šios direktyvos 5 straipsnyje reglamentuojamas teisių naudoti radijo dažnius suteikimas.

6. Europos Parlamentas ir Taryba 2002 m. kovo 7 d. priėmė Direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos. Ji įsigaliojo 2002 m. balandžio 24 d. Šios direktyvos 9 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti veiksmingą elektroninių ryšių paslaugoms skirtų radijo dažnių valdymą, kad nacionalinės reguliavimo institucijos turi skirstyti ir skirti radijo dažnius remdamosi objektyviais, skaidriais, nediskriminaciniais ir proporcingais kriterijais.

7. Europos Parlamentas ir Taryba 2002 m. kovo 7 d. priėmė Direktyvą 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis. Ji įsigaliojo 2002 m. balandžio 24 d. Šios direktyvos 31 straipsnyje nustatyta pareiga radijo dažnius naudojantiems subjektams – siuntimo paslaugų teikėjams perduoti visuomenei reikšmingas programas, t. y. leisti pasinaudoti tiesioginio dažnio naudotojo (siuntėjo) paslaugomis.

Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybės narės savo jurisdikcijoje esančioms įmonėms, teikiančioms elektroninių ryšių tinklus radijo ir televizijos programų transliavimo paskirstymui visuomenei, gali nustatyti pagrįstus privalomojo programų siuntimo įpareigojimus teikti nustatytus radijo ir televizijos transliavimo kanalus bei paslaugas, jeigu didelė dalis tokių tinklų galutinių paslaugų gavėjų naudojasi jais kaip pagrindine priemone radijo ir televizijos transliacijoms priimti. Tokius įpareigojimus galima nustatyti tik tais atvejais, kai jie yra būtini aiškiai apibrėžtiems bendriems tikslams pasiekti; šie įpareigojimai turi būti proporcingi ir skaidrūs. Juos būtina reguliariai persvarstyti.“

8. Konsoliduotos Europos Bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad valstybės pagalba nėra nesuderinama su ES teise; yra draudžiama tik tokia valstybės pagalba, kuri iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją.

Tos pačios sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“ Iš Europos Bendrijos steigimo sutarties (ir jos protokolų) matyti, kad valstybės finansavimas, kuriuo yra palaikoma tam tikros įmonės arba tam tikrų prekių gamyba, gali būti pateisinamas, jeigu jis yra būtinas bendro ekonominio intereso paslaugai suteikti.

Minėtos sutarties 86 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta: „Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.“

9. Protokole dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos, prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos Bendrijos steigimo sutarties pridėtame Amsterdamo sutartimi, iš dalies pakeičiančia ir papildančia Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis ir tam tikrus su jomis susijusius aktus, pasirašyta 1997 m. spalio 2 d., nurodoma, kad valstybių narių visuomeninio transliavimo sistema yra tiesiogiai susijusi su kiekvienos visuomenės demokratiniais, socialiniais ir kultūriniais poreikiais ir su poreikiu išsaugoti žiniasklaidos pliuralizmą, taip pat kad Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomenines transliavimo paslaugas, jeigu šis finansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė, ir jeigu šis finansavimas prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į šios viešosios paslaugos funkcijų vykdymą.

10. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2003 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-280/00 Altmark Trans GmbH ir Regierungspräsidium Magdeburg prieš Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH ir Oberbundesanwalt beim Bundesverwaltungsgericht (arrêt de la Cour Altmark Trans GmbH et Regierungspräsidium Magdeburg contre Nahverkehrsgesellschaft Altmark GmbH, en présence de Oberbundesanwalt beim Bundesverwaltungsgericht du 24 juillet 2003, affaire C-280/00, Recueil de jurisprudence, 2003, p. I-07747). Jame konstatuota, kad valstybės finansavimas operatoriams, kurie teikė viešąsias paslaugas, apibrėžtas Europos Bendrijos steigimo sutarties 86 straipsnyje, nevertintinas kaip valstybės pagalba pagal šios sutarties 87 straipsnį, jeigu yra tenkinamos inter alia šios sąlygos: šią kompensaciją gaunančiai įmonei turi būti iš tikrųjų pavesta vykdyti bendros ekonominės naudos įsipareigojimus, šie įsipareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti; parametrai, pagal kuriuos apskaičiuojama kompensacija, turi būti objektyviai ir skaidriai nustatyti iš anksto, kad kompensacija ją gaunančiai įmonei nesuteiktų ekonominės naudos, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis; kompensacija negali būti didesnė negu būtina su bendros ekonominės naudos įsipareigojimų vykdymu susijusioms išlaidoms visiškai arba iš dalies padengti, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną iš bendros ekonominės naudos įsipareigojimų vykdymo; kompensaciją reikia nustatyti pagal išlaidas, kurių butų turėjusi vidutinė gerai valdoma įmonė, turinti atitinkamų priemonių, kad galėtų vykdyti nustatytus bendros ekonominės naudos įsipareigojimus, atsižvelgiant į su tuo susijusias pajamas ir protingą pelną iš šių įsipareigojimų vykdymo.

11. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas 2000 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą byloje Nr. T-46/97 SIC–Sociedade Independente de Comunicaçāo SA prieš Europos Bendrijų Komisiją (arrêt du Tribunal de première instance (première chambre èlargie) SIC-Sociedade Independente de Comunicaçāo SA contre Commission des Communautés européennes du 10 mai 2000, affaire T-46/97, Recueil de jurisprudence, 2000, p. II-02125). Jame konstatuota, kad siekiant nustatyti, ar tam tikros valstybės priemonės turi būti laikomos valstybės pagalba, reikia nustatyti, ar tam tikra įmonė gavo ekonominę naudą, kurios ji nebūtų gavusi esant įprastoms rinkos sąlygoms. Toje byloje nagrinėtu atveju finansinė parama Portugalijos radijui ir televizijai turėjo užtikrinti, kad šis transliuotojas, kitaip nei kiti, vykdys visuomeninę funkciją.

12. EŽTT 1997 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą byloje Radio ABC prieš Austriją (Cour eur. D. H., arrête Radio ABC c. Autriche du 20 octobre 1997, Recueil des arrêts et décisions 1997-VI). Jame konstatuota, kad valstybės savo teritorijoje licencijomis gali reguliuoti transliavimą, ypač techninius transliavimo aspektus; licencijos suteikimas ar atsisakymas ją suteikti gali priklausyti nuo aplinkybių, susijusių su būsimosios stoties rūšimi ir tikslais, jos galima auditorija nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis, konkrečios auditorijos poreikiais ir teisėmis bei įsipareigojimais, kylančiais iš tarptautinės teisės. Ta pati doktrina išdėstyta ir EŽTT 2000 m. rugsėjo 21 d. sprendime, priimtame byloje Tele 1 Privatfernsehgesellschaft mbH prieš Austriją (Cour eur. D. H., arrête Tele 1 Privatfernsehgesellschaft mbH c. Autriche du 21 septembre 2000, N° 32240/96P). Šioje byloje nagrinėtu atveju valstybė, neišleisdama teisės akto, pagal kurį būtų leista suteikti licenciją įsteigti ir naudoti kokią nors kitą transliavimo stotį ir gauti dažnius kitiems asmenims, ne vien Austrijos transliavimo korporacijai, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnį.

13. EŽTT 2001 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą byloje VgT Verein gegen Tierfabriken prieš Šveicariją (Cour eur. D. H., arrête VgT Verein gegen Tierfabriken c. Suisse du 28 juin 2001, N° 24699/94). Jame konstatuota, kad politinės reklamos draudimu siekiama užkirsti kelią įtakingoms finansinėms grupėms įgyti konkurencinį pranašumą politikos srityje, taip pat užtikrinti transliuotojų nepriklausomumą, apsaugoti politinius debatus nuo pernelyg didelės komercinės įtakos, užtikrinti vienodas skirtingų socialinių jėgų galimybes, apsaugoti visuomenės nuomonę nuo galingų finansinių grupių spaudimo ir pernelyg didelės komercinės įtakos; įtakingos finansinės grupės gali įgyti konkurencinį pranašumą komercinės reklamos srityje ir dėl to daryti spaudimą televizijos ir radijo stotims, transliuojančioms reklamą, ir galiausiai apriboti jų laisvę; tai pirmiausia taikytina audiovizualinei žiniasklaidai, nes jos programos dažnai yra transliuojamos labai plačiai.

14. EŽTT 2002 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą byloje Demuth prieš Šveicariją (Cour eur. D. H., arrête Demuth c. Suisse du 5 novembre 2002, N° 38743/97). Jame konstatuota, kad demokratinėje visuomenėje atviras keitimasis informacija ir laisvi debatai yra labai svarbūs. Toje byloje nagrinėtu atveju atsisakymas suteikti pareiškėjui leidimą kabeliu transliuoti automobiliams skirtą programą įsiterpė į jo saviraiškos laisvės, būtent jo teisės perduoti informaciją ir idėjas pagal Konvencijos 10 straipsnio 1 dalį, įgyvendinimą, tačiau buvo būtinas; nors pareiškėjo tikslai iš esmės buvo komerciniai, o laidos skirtos iš esmės pramogai ar informacijai, susijusiai su automobiliais, tai nelaikytina kliūtimi, dėl kurios licencija transliuoti tokią specializuotą programą apskritai negali būti suteikta, jei programa turės ir „kultūrinių elementų“ (jeigu jos turinys atitiks įstatymų reikalavimus).

15. Taigi pagal Europos, inter alia ES, teisę valstybės gali savo nacionaliniais teisės aktais įtvirtinti ir tai, kad valstybė finansuoja visuomeninio transliavimo paslaugas. Finansavimas, kurį valstybės gali teikti transliuotojams, turi būti reikalingas tam, kad transliuotojai galėtų teikti būtent viešąsias paslaugas. Viešosios paslaugos, kurias finansuoja valstybė, turi būti aiškiai apibrėžtos. Valstybės finansinė parama transliuotojui neturi būti didesnė negu reikia, kad būtų padengtos tos išlaidos, kurios buvo patirtos teikiant viešąsias paslaugas. Šios paslaugos gali būti finansuojamos tik taip, kad finansavimo sąlygos neiškreiptų konkurencijos ir nepakenktų bendriesiems interesams. Skirstant radijo dažnius turi būti remiamasi objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais, turi būti laikomasi proporcingumo principo. Reglamentuojant radijo dažnių skyrimą galima nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, jeigu tai susiję su bendro intereso tenkinimu. Reklama nacionalinio transliuotojo televizijos programose ir laidose yra galima, tačiau valstybės institucijos ne tik gali, bet ir turi nustatyti reklamos transliavimo reikalavimus.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama tai, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios tam tikrus LRT, kaip visuomeninio transliuotojo, statuso aspektus.

2. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, reikia išsiaiškinti visuomeninio transliuotojo sampratos turinį ir atitinkamų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo Lietuvoje tradiciją, taip pat tai, ar iš Konstitucijos kyla kokie nors reikalavimai visuomeniniam transliuotojui, ir jeigu taip, tai kokie.

3. Radijo, kaip visuomeninio transliuotojo (nors ši sąvoka ilgą laiką nebuvo vartojama nei teisės aktuose, nei kasdienėje kalboje), institutas ir su juo susijusių visuomeninių santykių teisinio reguliavimo ištakos Lietuvoje siekia XX amžiaus trečiąjį dešimtmetį, kai atitinkamus visuomeninius santykius buvo imta teisiškai reguliuoti tuo metu ekonomiškai labiausiai pažengusiose Europos valstybėse (Prancūzijoje, šiek tiek vėliau Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje).

3.1. Lietuvoje reguliarios viešos radijo transliacijos buvo pradėtos 1926 m. birželio 12 d., bet dar iki tol, 1925 m. gegužės 19 d., buvo priimtas Radijo susisiekimo įstatymas. Šis įstatymas, priėmus ir paskelbus Radijo susisiekti įstatymą, neteko galios nuo 1933 m. balandžio 1 d. Minėtas Radijo susisiekti įstatymas įsigaliojo 1933 m. balandžio 1 d.; jis buvo keičiamas Respublikos Prezidento 1933 m. gruodžio 30 d. paskelbtu Radijo susisiekti įstatymo pakeitimu, Seimo 1937 m. balandžio 23 d. priimtu ir Respublikos Prezidento paskelbtu Radijo susisiekti įstatymo pakeitimu.

Radijo susisiekti įstatymas (1933 m. kovo 30 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) reguliavo siunčiamų ir priimamų radijo stočių steigimo, radijo aparatų įvežimo, registravimo, mokesčių paskirstymo santykius. Pagal šį įstatymą kiekvienas Lietuvos pilietis, įregistravęs savo aparatą ir sumokėjęs abonentinį mokestį, galėjo naudotis priėmimo aparatais, o gavęs susisiekimo ministerio leidimą – siuntimo aparatais.

Seimas 1927 m. kovo 22 d. priėmė Radijo stočių tarifo įstatymą, kuriuo nustatė mokesčius už radijo stotis, įrengtas viešosiose vietose (restoranuose, klubuose), įstaigose, privačiuose butuose ir panašiose vietose. Šis įstatymas galiojo iki 1933 m. balandžio 1 d. Respublikos Prezidentas 1933 m. kovo 30 d. paskelbė Radio tarifą (įstatymą), kuris įsigaliojo 1933 m. balandžio 1 d. Radio tarifas buvo panaikintas 1935 m. sausio 16 d. Respublikos Prezidentui paskelbus Pašto, telegrafo, telefono ir radio tarifų įstatymą (jis kurį laiką dar buvo taikomas ir Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą).

Be to, Respublikos Prezidentas 1929 m. kovo 26 d. paskelbė Valstybės radiofono įstatymą, kuris įsigaliojo 1929 m. sausio 1 d. Jo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Valstybės radiofonas skirtas „mokslo, meno, informacijos ir kitoms kultūros žinioms platinti“, o 9 straipsnyje -kad „Valstybės radiofono pajamas sudaro inter alia įstatymu skirtos radijo abonentinio ir aparatų registracijos mokesčio, viešų koncertų ir radijo skelbimų pajamos, biudžeto keliu skirtos sumos“. Šio įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad Valstybės radiofonas yra Švietimo ministerijos žinioje. Valstybės radiofono įstatymas buvo keičiamas Respublikos Prezidento 1938 m. rugsėjo 2 d. ir 1939 m. gegužės 10 d. paskelbtais šio įstatymo pakeitimais.

3.2. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, pačią pirmą okupacijos dieną, 1940 m. birželio 15-ąją, sovietinė kariuomenė užėmė ir Valstybės radiofoną.

Tuometinės Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 1940 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. 265 „Dėl Lietuvos TSR valstybės radiofono reorganizavimo“ tuometinis Valstybės radiofonas (pervardytas Lietuvos TSR valstybės radiofonu) buvo reorganizuotas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos.

3.3. Per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvą okupavus Vokietijai, Kauno radiofonas (1941 m. rugpjūčio mėn.), vėliau ir Vilniaus radijas buvo prijungti prie Vokietijos radijo tinklo.

3.4. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. vasarą) Sovietų Sąjungos kariuomenei vėl užėmus Lietuvą ir įtvirtinus joje okupacinę valdžią, Lietuvos radijas buvo pajungtas totalitariniam valdymui, tapo sovietų propagandos įrankiu.

4. Televizija Lietuvoje atsirado XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, t. y. gerokai vėliau negu daugelyje Europos valstybių.

4.1. 1936 m. Didžiojoje Britanijoje buvo įkurta pirmoji Europoje visuomeninė televizija (BBC), kuriai buvo keliami uždaviniai „informuoti, mokyti, linksminti“ ir kurios veiklą (t. y. tai, kaip ši visuomeninė televizija atlieka jai keliamus uždavinius) prižiūrėjo Valdytojų taryba.

Europoje iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio vyravo visuomeninis televizijos modelis, pagal kurį televizija buvo finansuojama iš vadinamojo abonentinio mokesčio, valstybės biudžeto, taip pat iš reklamos ir nebuvo tiesiogiai pavaldi valdžios institucijoms -jos veiklą prižiūrėjo specialiai įsteigta nepriklausoma institucija. Pasirinkus tokį televizijos modelį, valstybė negalėjo tiesiogiai kontroliuoti programų turinio ir kokybės. Transliavimo monopolį visuomeninės televizijos išlaikė maždaug keturis dešimtmečius. Europoje visuomeninės televizijos monopolis pirmiausia buvo panaikintas ir komercinių televizijų tinklas pradėjo kurtis Didžiojoje Britanijoje (1954 m. Televizijos įstatymas), gerokai vėliau -Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose valstybėse; Italijoje įstatymų nuostatos, įtvirtinusios vietinių transliuotojų monopolį, nebuvo pakeistos tol, kol nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose televizijos komercinėms stotims licencijas imta išduoti dar 1941 m.

Atsiradus komerciniams televizijos transliuotojams, iš pat pradžių išryškėjo su televizijos transliavimu susijusių santykių teisinio reguliavimo tendencija – juos imta reguliuoti taip, kad būtų užtikrintas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas, nešališkumas. Antai Didžiojoje Britanijoje pradėjus veikti komerciniams televizijos transliuotojams (1954 m.) buvo įsteigta nepriklausoma įstaiga, kuriai įstatymu buvo pavesta užtikrinti, kad politinių įvykių nušvietimas žiniasklaidoje nepažeistų pusiausvyros, o remiantis 1990 m. Transliavimo įstatymu buvo įsteigta nepriklausoma televizijos komisija ir radijo įstaiga. Šiame kontekste paminėtina, kad analogiška radijo ryšių priežiūros įstaiga – Federalinė radijo komisija – dar anksčiau buvo įsteigta Jungtinėse Amerikos Valstijose (1927 m. Radijo įstatymas, 1934 m. Komunikacijų įstatymas).

4.2. Lietuvoje televizija buvo įsteigta tuometinės Lietuvos TSR kultūros ministro 1957 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 71 -juo buvo įsteigta Vilniaus televizijos studija; remiantis Lietuvos TSR kultūros ministro 1957 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 194 buvo pradėtos transliuoti valstybinės televizijos programos. Tuometinė Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1957 m. birželio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 307 „Dėl Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sudarymo“, o Lietuvos TSR kultūros ministras 1957 m. birželio 29 d. išleido įsakymą Nr. 283, kuriuo buvo sudaryta komisija Radijo informacijos vyriausiajai valdybai ir Vilniaus televizijos studijai perduoti Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos žinion. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1957 m. spalio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 528 „Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organizavimo klausimai“, kuriuo inter alia buvo patvirtinta Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos administracijos valdymo personalo etatai, gamybinio ir redakcinio personalo bei artistų skaičius, Radijo ir televizijos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nuostatai. Šio Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimo 4 punkte buvo inter alia nustatyta, kad „radijo ir televizijos organų išlaidų padengimo šaltiniai yra jų pajamos ir Ryšių ministerijos atskaitymai Komitetui iš abonementinio mokesčio už radijo imtuvus, televizorius ir transliacijos mazgų radijo taškus“.

4.3. Lietuvos televizijos, kaip ir radijo, laidos sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo griežtai cenzūruojamos. Lietuvos televizija, kaip ir radijas, buvo valstybinė įstaiga, iš pradžių (kol nebuvo televizijos ir dar tam tikrą laiką) pavaldi Kultūros ministerijai, o nuo 1957 m. birželio mėn. -Radijo ir televizijos komitetui prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos.

5. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo sudarytos pirmosios prielaidos Lietuvos radijui ir televizijai tapti visuomeniniu transliuotoju, t. y. vykdyti tą funkciją, kurią iki sovietinės ir vokiečių okupacijų daugeliu atžvilgių vykdė Valstybės radiofonas.

5.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio televizijos ir radijo komiteto reorganizavimo“, kurio 1 punktu buvo panaikintas Lietuvos Respublikos valstybinis televizijos ir radijo komitetas ir vietoje jo buvo įsteigta Lietuvos radijas ir televizija.

Tą pačią dieną, 1990 m. kovo 22-ąją, Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą Nr. I-60 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos valdybos“, kuriame buvo nustatyta, kad Aukščiausioji Taryba sudaro Lietuvos radijo ir televizijos valdybą iš 15 visuomenės ir Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojų atstovų. Tokia valdyba buvo sudaryta Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. I-106 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos valdybos paskyrimo“.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. gegužės 10 d. priėmė nutarimą Nr. I-208 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos statuto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Lietuvos radijo ir televizijos statutas; šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas įsigaliojo 1990 m. gegužės 31 d. Juo patvirtintame Lietuvos radijo ir televizijos statute inter alia buvo nustatyta, kad LRT valdo programų rengimo priemones ir pirmumo teise naudojasi siuntimo įrenginiais.

5.2. Šiais pirmaisiais Aukščiausiosios Tarybos teisės aktais, skirtais su Lietuvos radiju ir televizija susijusiems santykiams reguliuoti, buvo sudarytos prielaidos siekti, kad Lietuvos radijas ir televizija taptų nepriklausomi nuo valdžios institucijų (jų pareigūnų), kad nei valdžios institucijos (jų pareigūnai), nei kiti asmenys nesikištų į Lietuvos radijo ir televizijos veiklą. Toks nepriklausomumas – būtina Lietuvos radijo ir televizijos tapimo visuomeniniu transliuotoju sąlyga.

5.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad telekomunikacijų teisė Lietuvoje iš esmės imta formuoti atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti nacionalinę teisės sistemą. Visą šį laiką telekomunikacijų santykių raida buvo itin sparti, jie kokybiškai kito, telekomunikacijų versle ir teisės aktuose buvo formuluojamos naujos, iki tol nevartotos sąvokos, todėl labai dinamiška buvo ir telekomunikacijų teisė (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad daug kartų buvo keičiamas ir santykių, susijusių su leidimų (licencijų) įrengti ir eksploatuoti radijo, televizijos stotis, išdavimu įmonėms, teisinis reguliavimas.

5.4. 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė jėga užėmė Lietuvos radiją ir televiziją (Vilniuje) bei nutraukė transliacijas. Tačiau Lietuvos televizijos laidų transliavimas netrukus buvo atnaujintas sukūrus alternatyvius transliavimo iš kitų stočių tinklus (iš Kauno, taip pat iš studijos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje). 1991 m. rugpjūčio 22 d. okupacinė kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš užimtų Lietuvos radijo ir televizijos pastatų.

5.5. Tvirtėjant privačios nuosavybės pagrindams, ūkiui vystantis rinkos ekonomikos linkme atsirado ne tik politinės ir teisinės, bet ir ekonominės prielaidos veikti privatiems (komerciniams) radijo ir televizijos transliuotojams. Šiame kontekste paminėtini Vyriausybės 1992 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl radijo ir televizijos tinklų nuomos“, kuriuo Ryšių ir informatikos ministerijai buvo suteikta teisė nuomoti (Vyriausybei arba Aukščiausiajai Tarybai pritarus) valstybinius radijo ir televizijos siųstuvus, laidinės radiofikacijos ir kabelinės televizijos tinklus, taip pat ir tuos, kurie buvo nuomojami Lietuvos radijui ir televizijai, ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1992 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. I-2293 „Dėl nepriklausomos masinės informacijos sistemos“, kurio 1 punktu buvo pritarta Lietuvos radijo ir televizijos valdybos sprendimui steigti nepriklausomą nevalstybinę televiziją, tam panaudojant trečiąjį televizijos kanalą. Šiais (ir ne tik šiais) Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos teisės aktais buvo sudarytos prielaidos privatiems transliuotojams, teikiantiems garso ir (arba) vaizdo turinio perdavimo paslaugas, konkuruoti su LRT dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos.

5.6. Apibendrinant konstatuotina, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo iki tol veikusio valstybinio monopolinio transliuotojo – tokia buvo Lietuvos radijas ir televizija – modelio palaipsniui (bet per gana trumpą laiką) buvo pereita prie tokio radijo ir televizijos modelio, pagal kurį visuomeninis transliuotojas, Lietuvos radijas ir televizija, veikia tame pačiame konkurenciniame lauke kaip ir privatūs (komerciniai) transliuotojai, teikiantys garso ir (arba) vaizdo turinio perdavimo paslaugas: visuomeninis transliuotojas konkuruoja su šiais privačiais transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos vadinamojoje dualistinėje (viešojo ir privačių transliuotojų) sistemoje.

6. Visuomeninio transliuotojo raison d'être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Visų radijo ir televizijos transliuotojų, visuomeninio taip pat, samprata yra glaudžiai susijusi su viešuoju interesu – visuomenės interesu būti informuotai bei informacijos laisve, taip pat su konstitucine sąžiningos konkurencijos samprata.

7. Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvė, kuri neatsiejama nuo žmogaus įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Ji yra žmogaus prigimtinė laisvė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Informacijos laisvės konstitucinį pagrindą sudaro Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais -tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis); pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 dalis).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų; Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip savo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad informacijos laisvė nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1998 m. kovo 10 d., 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Antai konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima karo propagandos, ji taip pat neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus -skleisti tokias mintis, pažiūras ir pan., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų užkirsti kelią dezinformacijos skleidimui (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

Konstitucija apibrėžia informacijos laisvės įgyvendinimo ribas. Pagal Konstitucijos 28 straipsnį įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis – taigi ir informacijos laisve – žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucinis Teismas savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad „kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve“. Pagal Konstitucijos 145 straipsnį informacijos laisvė gali būti laikinai apribota įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Be to, Konstitucija numato galimybę informacijos laisvę riboti, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai, t. y. jeigu informacijos laisvės ribojimais siekiama apsaugoti, apginti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes, kurių sąrašas (pateiktas Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje), kaip savo 2005 m. rugsėjo 19 d. ir 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, negali būti laikomas išsamiu, baigtiniu, taigi neleidžiančiu laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes. Informacijos laisvės ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu, tačiau Konstitucija neužkerta kelio kai kurių su informacijos gavimu ir skleidimu susijusių santykių reguliuoti ir poįstatyminiais (įstatymų įgyvendinamaisiais) teisės aktais, tačiau jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais arba kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Iš Konstitucijos kyla ir kiti reikalavimai, kurių privalu paisyti ribojant konstitucinę informacijos laisvę: ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; jais neturi būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Šiame kontekste ypač pabrėžtina iš Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (taip pat prisidengiant informacijos laisve ar visuomenės interesu būti informuotai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), taip pat kad savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

8. Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai suponuoja atitinkamas valstybės konstitucines priedermes. Viena vertus, valstybė (jos institucijos, pareigūnai) turi ne tik negatyvaus turinio pareigą nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, bet ir pozityvaus turinio pareigą imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijos 44 straipsnyje nustatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama (1 dalis), taip pat kad valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių (2 dalis).

Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Tai pasakytina ir apie visuomenės interesą būti informuotai. Laisvas ir visuotinis keitimasis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokratinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, subjektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos Tautos valios formavimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Pabrėžtina, kad valstybė, kurią Konstitucija įtvirtina kaip bendrą visos visuomenės gėrį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai), yra konstituciškai įpareigota ne tik nekliudyti visuomenėje laisvai sklisti informacijai bei idėjoms, imtis visų reikiamų priemonių, kad tam nekliudytų kiti asmenys, bet ir pati (per savo institucijas) imtis priemonių (pozityvios veiklos), kad visuomenė būtų informuota apie svarbiausius visuomenėje ir valstybėje vykstančius procesus, kad piliečiai (ir kiti gyventojai) gautų kuo tikslesnę informaciją apie tuos dalykus, kuriuos jiems būtina žinoti, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti ne tik asmens teises (įskaitant Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintą piliečių teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus), bet ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes.

9. Konstitucijos garantuojamas ir saugomas visuomenės interesas būti informuotai, kaip ir konstitucinė informacijos laisvė, gali būti užtikrinamas tik tuomet, jeigu valstybėje laisvai (tai nereiškia visiškai nevaržomai) funkcionuoja įvairios visuomenės informavimo priemonės. Brandi ir išplėtota visuomenės informavimo priemonių sistema yra būtina viešojo intereso – visuomenės intereso būti informuotai užtikrinimo sąlyga. Iš Konstitucijos kyla žiniasklaidos laisvė ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žiniasklaidos laisvės garantijas (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

Informacija ir idėjos gali būti skleidžiamos įvairiomis visuomenės informavimo priemonėmis, inter alia per spaudą, internetu, per radiją, televiziją. Informacijos ir idėjų sklaidos atžvilgiu esminės reikšmės neturi tai, kas yra įsteigęs tam tikras visuomenės informavimo priemones ar kas yra jų savininkas, kas teikia atitinkamas viešąsias paslaugas – valstybė ar privatūs fiziniai arba juridiniai asmenys. Tačiau pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai visuomenės poreikis būti informuotai būtų tenkinamas naudojant tik kurią nors vieną visuomenės informavimo priemonę, nes tai reikštų žiniasklaidos monopolizavimą, kurį Konstitucija eksplicitiškai draudžia, – minėta, kad pagal Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalį valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių. Ši konstitucinė nuostata (aiškintina ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo monopolizuoti rinką kontekste) taikytina ne tik valstybei (jos institucijoms), bet ir visiems kitiems asmenims. Taigi įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visuomenės informavimo priemonės nebūtų monopolizuotos, kad žiniasklaidos rinkoje, viešosios informacijos erdvėje neįsigalėtų monopolizavimo tendencijos.

Kita vertus, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas turi siekti Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, negali pažeisti inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų privačios nuosavybės teisės, asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos. Šiame kontekste konstatuotina, kad Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, aiškinamos kartu su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kitomis Konstitucijos nuostatomis, išreiškia ir konstitucinį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą. Visa tai savaime suponuoja, kad jeigu bus paisoma Konstitucijos, didelė žiniasklaidos rinkos dalis visuomet bus valdoma privačių asmenų ir didelę viešosios informacijos erdvės dalį sudarys informacija, sklindanti per privačias visuomenės informavimo priemones.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad dėl technologijų plėtros itin sparčiai vystosi žiniasklaidos audiovizualinis sektorius, taip pat elektroninė žiniasklaida. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, žiniasklaidos laisvė suponuoja ir elektroninės žiniasklaidos laisvę (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Teisės aktais reglamentuojant santykius, susijusius su žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus, elektroninės žiniasklaidos funkcionavimu (kaip ir su elektroniniais ryšiais apskritai), būtina atsižvelgti, viena vertus, į tokios žiniasklaidos, ypač radijo ir televizijos, itin didelį paveikumą visuomenei, kita vertus, į tai, kad tokios žiniasklaidos funkcionavimas buvo ir tam tikru mastu tebėra susijęs su valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai), naudojimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).

Atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, kurios siekis yra skelbiamas Konstitucijos preambulėje, atžvilgiu bet kokios žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus, inter alia radijo ar televizijos, taip pat elektroninės žiniasklaidos monopolizavimo tendencijos yra netoleruotinos. Kaip savo 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas „visų pirma reiškia draudimą monopolizuoti radijo ir televizijos programų rengimą ir informacijos skleidimą“. Šis draudimas, kaip minėta, taikytinas ir valstybei (jos institucijoms), ir visiems kitiems asmenims.

Vadinasi, pagal Konstituciją radijo ir televizijos programų transliavimas negali būti paliktas vien valstybei, lygiai taip pat jis negali būti patikėtas tik vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui ar nedaugeliui asmenų, kurie galėtų monopolizuoti žiniasklaidos audiovizualinį sektorių ar jo dalį. Konstitucija suponuoja tai, kad radijo ir televizijos transliavimo paslaugų rinkoje turi būti įvairių transliuotojų.

Pažymėtina ir tai, kad vien valstybės įsteigto transliuotojo arba vien privataus transliuotojo pernelyg didelis įsigalėjimas žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje sudarytų prielaidas pažeisti ir Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintas vertybes bei peržengti šiame straipsnyje (jo 4 dalyje) įtvirtintas konstitucinės informacijos laisvės ribas. Iš Konstitucijos kylantį viešosios informacijos šaltinių įvairovės principą pažeistų ir valstybės įsteigto arba privataus transliuotojo pernelyg ryškus dominavimas žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje. Įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, tokius apribojimus, kad tokios (monopolizavimo arba pernelyg ryškaus dominavimo) tendencijos neįsigalėtų. Tai darydamas jis turi plačią diskreciją pasirinkti įvairias ribojimo priemones, kaip antai: draudimą vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris veikia vienas ar kartu su kitais, turėti tam tikrą visuomenės informavimo priemonės kapitalo, teritorijos ar auditorijos dalį, riboti licencijų, suteikiančių teisę transliuoti radijo ir televizijos programas, kiekį, elektroninio ryšio kanalų (radijo dažnių) rinkos dydį (taikomą asmeniui atskirai arba kartu su kitais asmenimis, kitomis žiniasklaidos priemonėmis) ir t. t.

11. Naudojimasis informacijos laisve, jos įgyvendinimas visuomenės informavimo priemonėmis sietinas su ypatingomis priedermėmis ir atsakomybe. Radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, specifiškumas šią atsakomybę dar labiau padidina. Kaip minėta, radijui ir televizijai yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms.

12. Informacija, kurią valstybė (jos institucijos) yra konstituciškai įpareigota per žiniasklaidą, inter alia radiją ir televiziją, skleisti piliečiams, gyventojams, yra susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu. Tokios informacijos perdavimu siekiama visuomeniškai, konstituciškai reikšmingų tikslų – užtikrinti nacionalinių interesų apsaugą (inter alia nacionalinį saugumą), stiprinti demokratiją, ugdyti pilietiškumą, pagarbą teisei, visuomenės atvirumą ir toleranciją, puoselėti kalbą, kultūrą ir t. t. Antai savo 2005 m. liepos 8 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė yra konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus, perduotinus ateities kartoms; pagal Konstituciją valstybė privalo pozityviais sprendimais {inter alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, propagavimą ir išsaugojimą; Konstitucijoje yra įtvirtinta kultūros vertybių prieinamumo laisvė, kuri yra susijusi ir su Konstitucijoje įtvirtintu atviros visuomenės imperatyvu: neužtikrinus šios laisvės, būtų pakenkta ir atviros visuomenės siekiui.

Tokios – su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusios – informacijos skleidimas visuomenei yra būtina įvairių valstybės funkcijų deramo vykdymo sąlyga.

13. Pažymėtina, kad valstybė gali pasirinkti įvairius minėtos informacijos skleidimo per radiją ir televiziją būdus, t. y. įvairiais būdais teikti visuomenei atitinkamas viešąsias paslaugas. Ji tai gali daryti ne tik per valstybės įsteigtą transliuotoją, bet ir per privačius radijo ir televizijos transliuotojus; ji gali tam tikras viešąsias radijo ir televizijos programas patikėti transliuoti (laikantis nustatytų reikalavimų) įvairiems radijo ir televizijos transliuotojams. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, savo funkcijas valstybė tam tikra apimtimi gali vykdyti ir per ne valstybės institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Tad visuomenės interesą būti informuotai valstybė gali užtikrinti ir patikėdama (užsakydama) viešųjų programų sklaidą tiems radijo ir televizijos transliuotojams, kurie veiksmingiausiai užtikrins minėto visuomenės intereso įgyvendinimą.

Pagal Konstituciją valstybė gali įstatymu nustatyti ir tam tikrus reikalavimus radijo ir televizijos transliuotojų (privačių taip pat) programoms, inter alia tai, kad tam tikrą jų programų dalį turi sudaryti viešųjų programų turinį atitinkančios laidos; ji taip pat gali skatinti privačius transliuotojus transliuoti radijo, televizijos viešąsias programas, iš anksto nustačiusi kompensavimo kriterijus, jeigu tos programos atitinka nurodytas sąlygas.

Kartu valstybė (jos įgaliotos institucijos) turi pareigą prižiūrėti, ar radijo ir televizijos transliuotojų (privačių taip pat) transliuojamos programos ir laidos nepažeidžia konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo, žmogaus orumo, asmens teisių, laisvių, teisėtų interesų. Be to, valstybė (jos įgaliotos institucijos) turi pareigą kontroliuoti radijo ir televizijos transliuotojams suteiktų elektroninio ryšio kanalų (radijo dažnių) naudojimą, taip pat visų radijo ir televizijos transliuotojų finansavimo teisėtumą ir skaidrumą (įskaitant investavimo šaltinius), reguliuoti transliuotojų įėjimo į rinką sąlygas, rinkos koncentraciją tiek šalies viduje, tiek kartu su užsienio investuotojais ir t. t.

14. Kita vertus, valstybinis privačių radijo ir televizijos transliuotojų veiklos reguliavimas negali peržengti tam tikrų Konstitucijos nustatytų ribų, inter alia juo negalima pažeisti privačios nuosavybės apsaugos, konstituciškai nepagrįstai suvaržyti asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, įvesti cenzūros.

Todėl pažymėtina, kad valstybės galimybės privatiems transliuotojams patikėti skleisti su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusią informaciją, atitinkamas viešąsias paslaugas teikti visuomenei, yra ribotos, nes privatūs (komerciniai) transliuotojai atsiranda ne dėl to, kad savo iniciatyva prisidėtų prie atitinkamų valstybės funkcijų vykdymo (viešųjų transliavimo paslaugų teikimo), bet dėl to, kad radijo ir televizijos transliavimas, kai tai daro privatūs (komerciniai) transliuotojai, yra ūkinė veikla, kuria siekiama pelno, tuo tarpu ta viešoji informacija, kurią valstybė yra konstituciškai įpareigota skleisti (nors ir susijusi su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu), dažnai nėra tokia, kurios skleidimas duotų pelno transliuotojui -ji skleidžiama ne siekiant gauti pelno, bet tenkinant viešąjį interesą.

Valstybės galimybės su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu susijusios informacijos skleidimą, atitinkamų viešųjų paslaugų teikimą patikėti privatiems transliuotojams yra ribotos dar ir dėl to, kad labai ribotos yra galimybės kontroliuoti jų programų struktūrą, juo labiau kreipti turinį, nepažeidžiant privačių transliuotojų nepriklausomumo.

15. Pasaulio valstybių patirtis rodo, kad valstybės paprastai negali neturėti bent vieno radijo ir televizijos visuomeninio transliuotojo (paprastai įsteigto pačios valstybės); minėtą visuomeniškai, konstituciškai reikšmingą informaciją teikti visuomenei volens nolens yra patikima ypatingam subjektui – visuomeniniam transliuotojui, įsteigtam ir veikiančiam kitokiais pagrindais negu privatūs (komerciniai) transliuotojai.

Tai, kad Konstitucijoje nėra vartojama visuomeninio transliuotojo sąvoka, nereiškia, kad visuomeniniam transliuotojui iš Konstitucijos nekyla jokių reikalavimų, kuriuos lemia jo ypatumai, palyginti su kitais – privačiais (komerciniais) -transliuotojais. Priešingai, iš Konstitucijos kylanti valstybės (jos institucijų) pareiga per žiniasklaidą, inter alia radiją ir televiziją, skleisti visuomenei informaciją, susijusią su įvairių Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių puoselėjimu, įvairių Konstitucijos principų įgyvendinimu, ir tai, kad valstybės galimybės patikėti privatiems transliuotojams skleisti tokią informaciją, teikti atitinkamas viešąsias paslaugas yra ribotos, suponuoja konstitucinį būtinumą įsteigti visuomeninį radijo ir televizijos transliuotoją ir su jo veikla susijusius santykius reguliuoti taip, kad minėta valstybės pareiga būtų deramai vykdoma.

16. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad visuomeninio transliuotojo raison d'être yra užtikrinti viešąjį interesą – Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai. Tai suponuoja ypatingą visuomeninio transliuotojo misiją.

Visuomeninio transliuotojo misija, kartu ir funkcijos, kyla iš įvairių Konstitucijos normų ir principų, Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja, kad turi būti įsteigtas nacionalinis visuomeninis transliuotojas – atitinkamas viešąsias paslaugas jis turi teikti taip, kad jos aprėptų visą visuomenę ir padėtų užtikrinti nacionalinius interesus, būtų skirtos pilietinei visuomenei ugdyti, kultūrai puoselėti. Kita vertus, tai nepaneigia, kad, be nacionalinio visuomeninio transliuotojo, gali būti ir kitų visuomeninių transliuotojų, veikiančių ne visos valstybės (o, pavyzdžiui, regionų) lygmeniu, kurių misija gali turėti tam tikrų ypatumų, nulemtų jų klausytojų ir (arba) žiūrovų auditorijos specifikos.

Ypač pabrėžtina, kad visuomeniniam transliuotojui, vykdančiam savo konstitucinę misiją, tenka svarbios funkcijos prisidedant prie Tautos suvereniteto, demokratijos principų įgyvendinimo, taip pat prie visuomenės ir valstybės saugumo, viešosios tvarkos, piliečių gerovės, jų teisių ir laisvių užtikrinimo. Visuomeniniam transliuotojui tenka ir svarbus vaidmuo valstybei vykdant savo konstitucinę priedermę remti kultūrą ir mokslą, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

17. Visuomeninio transliuotojo veikla turi būti organizuota taip, kad valstybės institucijos turėtų realią galimybę per visuomeninį transliuotoją perduoti atitinkamą informaciją. Antai įstatymu turi būti įtvirtinta visuomeninio transliuotojo pareiga operatyviai skelbti valstybės institucijų oficialius pranešimus apie ypatingas situacijas (gaivalines ar kitas nelaimes ir pan.), taip pat pranešimus apie kitus svarbius šalies ar užsienio įvykius, inter alia tokius, kurie gali sukelti (tiesiogiai arba netiesiogiai) neigiamus padarinius Lietuvos visuomenei ir (arba) valstybei. Jis turi suteikti eterį skubiems pranešimams ir kitais ypatingais atvejais, inter alia tada, kai to prašo aukštieji valstybės pareigūnai, institucijų vadovai. Konstitucijoje įtvirtintas demokratijos principas suponuoja inter alia tai, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visuomeninis transliuotojas rinkimų kampanijų metu eterio laiko skirtų rinkimuose dalyvaujančioms politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kandidatams į Seimą, Europos Parlamentą, Respublikos Prezidento postą, taip pat savivaldybių tarybas; konstituciniai teisingumo, asmenų lygiateisiškumo principai suponuoja tai, kad tos pačios kategorijos asmenims eteryje turi būti skiriama vienodai laiko, nebent toks vienodos trukmės laiko skyrimas, vien aritmetinio proporcingumo kriterijaus laikymasis kliudytų įgyvendinti tam tikrus visuomeniškai, konstituciškai reikšmingus tikslus.

Be to, konstitucinė asociacijų laisvė ir konstitucinių nuostatų, kad valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas ir kad bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, suponuoja tai, kad įstatymu, nepažeidžiant konstitucinių Lietuvos valstybės pasaulietiškumo ir pasaulėžiūrinio neutralumo, valstybės ir bažnyčios atskirumo principų, gali (o tam tikromis aplinkybėmis ir turi) būti nustatyta visuomeninio transliuotojo pareiga tam tikrą eterio laiką skirti visuomeninėms organizacijoms ir valstybės pripažintoms bažnyčioms, šitaip užtikrinant šių organizacijų, bendruomenių narių saviraiškos galimybes ir mažinant grėsmę būti apskritai neišgirstiems. Kartu pažymėtina, kad jokių asmenų politine, religine, kitokia raiška visuomeninio transliuotojo programose ir laidose neleistina piktnaudžiauti, ja neleistina pažeisti kitų žmonių konstitucinės teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, nes pagal Konstituciją „jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui – laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

18. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad „leidėjas yra atsakingas už skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikalavimai bei nurodymai dėl informacijos turinio, sprendimai dėl galimybės ją skleisti ir pan. nėra cenzūra“. Ši oficiali konstitucinė doktrininė nuostata taikytina visoms radijo bei televizijos transliacijoms, taip pat ir toms, kurias vykdo visuomeninis transliuotojas. Be to, visuomeniniam transliuotojui taikytina ir oficiali konstitucinė doktrininė nuostata, kad valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas), taip pat konstituciniai imperatyvai dėl teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą ir privataus gyvenimo apsaugos. Tad visuomeninis transliuotojas privalo atsisakyti transliuoti programas ar laidas, kuriose yra įžeidžiami ar kitaip žeminami oponentai, kiti asmenys, kurie nors žmonės yra diskriminuojami dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kitaip yra pažeidžiamas žmogaus orumas, arba tai darantiems asmenims neleisti dalyvauti savo programose ar laidose. Įstatymų leidėjas turi pareigą įtvirtinti reagavimo teisę, kuria, paneigdamas neteisingą informaciją (faktus), galėtų veiksmingai pasinaudoti žmogus, apie kurį visuomeninio transliuotojo (ir kitų transliuotojų) programose ar laidose buvo paskleista dezinformacija (galėjusi pažeisti ir jo orumą).

19. Minėta, kad visuomeniniam transliuotojui tenka svarbus vaidmuo valstybei vykdant savo konstitucinę priedermę remti kultūrą ir mokslą, rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Tai suponuoja, kad visuomeninis transliuotojas turi skirti deramą eterio laiką programoms ir laidoms, skirtoms kultūrai, inter alia mokslui, menui, kitoms dvasinio gyvenimo, kūrybos sritims, visuomenės materialiajam ir dvasiniam paveldui, taip pat programoms ir laidoms, propaguojančioms Lietuvos kultūrą už Lietuvos ribų. Visuomeninio transliuotojo programose ir laidose turi atsispindėti Lietuvos kultūros įvairovė, neišskiriant nė lietuvių, gyvenančių už šalies ribų, kultūrinio gyvenimo ir kultūros paveldo. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „kultūros, kaip konstituciškai ginamos ir saugomos vertybės, valstybinis rėmimas, plėtra būtų neįmanoma, jeigu kultūra nebūtų plėtojama regionuose, atskirose valstybės teritorijos dalyse, atskirose savavaldėse teritorinėse bendruomenėse, kurios yra visos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos dalis“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

20. Pabrėžtinas ir itin didelis visuomeninio transliuotojo vaidmuo viešajame gyvenime ugdant kalbos kultūrą, įtvirtinant pagarbą lietuvių kalbai – konstitucinei vertybei, užtikrinant jos išlikimą, sklaidą ir nuoseklų vystymąsi.

21. Visuomeninis transliuotojas gali puoselėti kultūrą parinkdamas įvairius laidų žanrus: informacijos, švietimo, pramogų, taip pat ir lengvesnio turinio. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos anaiptol nekyla draudimo visuomeniniam transliuotojui transliuoti ir pramogines laidas, jeigu jos turi pažintinę, auklėjamąją ar kitokią kultūrinę vertę, ypač jeigu tokios laidos gali jungti kultūros požiūriu skirtingas visuomenės grupes. Svarbu, kad kultūrai skirtos visuomeninio transliuotojo programos, kad ir kokiam žanrui priklausytų, kad ir kokiai auditorijai būtų skirtos, visuomet privalo būti kokybiškos. Visuomeninio transliuotojo programoms negali turėti įtakos jokios visuomenės grupės vartotojiškas interesas, inter alia neigiantis Lietuvos kultūrinį tapatumą.

22. Apibendrinant konstatuotina, kad visuomeninis transliuotojas vien dėl savo pobūdžio ir paskirties skiriasi nuo privačių (komercinių) radijo ir televizijos transliuotojų – visuomeninio transliuotojo programų ir laidų transliavimas turi būti viešųjų paslaugų, t y. paslaugų visuomenei, teikimas, nes viešosios paslaugos turi tenkinti viešąjį interesą, taigi turi būti visuomeninio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu visuomeninis transliuotojas yra viešojo intereso reiškėjas. Vadinasi, visuomeninis transliuotojas visuomet turi išlikti nepriklausomas nuo partikuliarių – privačių ar grupinių – interesų (politinių, ekonominių ar kitokių).

Pliuralistinėje demokratijoje (o Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija) visuomeninio transliuotojo veikla turi būti grindžiama objektyvumu, nešališkumu, teisingumu, ji negali priklausyti nuo partinių ar kitokių politinių preferencijų. Visuomeninio transliuotojo veikla turi telkti, o ne skaldyti visuomenę. Šio transliuotojo transliuojamose programose turi būti atstovaujama įvairiems požiūriams, propaguojamos universalios, žmogiškosios, civilizacijos ir laiko patikrintos vertybės, atspindima visa visuomenės ir valstybės gyvenimo įvairovė, taip pat kultūrų įvairovė, gvildenamos įvairios temos ir problemos, inter alia tokios, kurios skiriamos tokiems specifinių poreikių turintiems žmonėms, kurių socializacija ir integravimasis į visuomenę yra sunkesni nei kitų žmonių (pavyzdžiui, negalią turintiems žmonėms). Svarbi iš Konstitucijos kylančios visuomeninio transliuotojo misijos dalis – siekti, kad jo perduodamos informacijos skleidimas padėtų didinti socialinį kapitalą, mažinti socialinę atskirtį ir didinti socialinį solidarumą, stiprinti konstituciškai vertingus socialinius ryšius, pilietiškumą ir atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę, padėti visuomenei suvokti save kaip valstybinę bendruomenę – pilietinę tautą, didinti visuomenės kūrybinį potencialą, ugdyti civilizuotumą, ekologinę sąmonę, puoselėti visuomenės kultūrą, tautos kultūrinį bendrumą ir kultūros tęstinumą, žmonių saviraišką, skatinti racionaliai spręsti visuomenės ir valstybės problemas.

23. Būtent todėl visuomeniniam transliuotojui gali, o atsižvelgiant į tai, kad valstybės galimybės viešųjų transliavimo paslaugų teikimą patikėti privatiems transliuotojams yra ribotos, ir turi būti pavedama teikti visas viešąsias radijo ir televizijos paslaugas arba daugumą jų.

24. Konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja ir tai, kad turi būti sudarytos materialiosios, organizacinės, finansinės sąlygos visuomeniniam transliuotojui veiksmingai ją vykdyti, taip pat kad įstatymu nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti užtikrintas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į jo veiklą. Kad visuomeninis transliuotojas vykdytų savo misiją, tai yra conditio sine qua non.

Šiame kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad valstybė yra visuomeninio transliuotojo steigėja, savaime nereiškia, kad yra nukrypstama nuo visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo imperatyvo.

Pabrėžtina, kad įstatymu turi būti nustatytas toks visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konstitucinės misijos, taip pat kad nebus paneigtas visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas.

Nukrypimu nuo minėto nepriklausomumo imperatyvo taip pat savaime negali būti laikoma tai, kad tam tikros įstatyme numatytos valstybės institucijos gali dalyvauti formuojant visuomeninio transliuotojo aukščiausią instituciją, turinčią įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, kaip antai: numatyti nacionalinio transliuotojo veiklos strategiją, nustatyti reikalavimus programoms ir laidoms ir t. t. (ši aukščiausia institucija gali būti vadinama įvairiai: taryba, valdyba ar kt.), taip pat institucijas, prižiūrinčias, kontroliuojančias visuomeninio transliuotojo veiklą. Toks įstatyme numatytų valstybės institucijų dalyvavimas formuojant minėtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo institucijas savaime nereiškia, kad valstybė kišasi į nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą.

Tačiau pabrėžtina, kad valstybės įsteigtas visuomeninis transliuotojas tik tuomet gali būti pagrįstai laikomas visuomeniniu, kai institucija, turinti įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, susideda ne iš valstybės pareigūnų ar tarnautojų, bet iš asmenų, kuriuos pagrįstai galima vadinti visos visuomenės, o ne kokių nors interesų grupių (taip pat ir profesinių bei institucionalizuotų, inter alia susijusių su žiniasklaida, ypač radiju ir televizija, taip pat vienijančių asmenis, kurių kūrybą arba produkciją visuomeninis transliuotojas gali įvairiai populiarinti) atstovais. Jie turi išreikšti būtent visos visuomenės interesus. Šie asmenys turi atstovauti kuo platesniam socialiniam spektrui. Aukščiausios institucijos, turinčios įgaliojimus spręsti svarbiausius visuomeninio transliuotojo veiklos klausimus, narių rinkimo ar skyrimo procedūra turi būti vieša ir skaidri.

25. Programų, laidų transliavimas yra tam tikras techninis procesas. Šiuo atžvilgiu visiškai nesvarbu, ar programas, laidas transliuoja visuomeninis transliuotojas, ar privatūs (komerciniai) transliuotojai, – šio techninio proceso ir su juo susijusios veiklos pobūdis nuo to nė kiek nesikeičia. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad ir tada, kai programas, laidas transliuoja visuomeninis transliuotojas, ir tada, kai tai daro privatūs (komerciniai) transliuotojai, transliavimo ir su juo susijusios veiklos požymiai aptariamuoju aspektu yra iš esmės tie patys, nepriklausomai nuo to, kas ir kam transliuoja, nuo to, kas yra transliuojama (informacinės, švietimo, sporto, pramoginės laidos, filmai, koncertai, būsimų laidų anonsai, reklaminiai intarpai ir t. t.), taip pat nepriklausomai nuo to, ar atitinkamos laidos yra transliuojamos jas kam nors užsakius (inter alia komerciniais tikslais), ar paties transliuotojo iniciatyva, neturint jokio užsakovo. Be to, vienų transliuotojų veikla visuomet daro įtaką kitų transliuotojų veiklai (ypač to paties pobūdžio, o netiesiogiai – ir ne tik to paties pobūdžio), taip pat ir ūkinei, komercinei. Todėl visi radijo ir televizijos transliuotojai, kad ir ką transliuotų (t. y. nesvarbu, ar jų teikiamos transliavimo paslaugos yra skirtos viešajam interesui tenkinti, vadinasi, yra visuomeninio pobūdžio, ar ne), kaip žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus dalyviai neišvengiamai konkuruoja dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos. Tai pasakytina ir apie visuomeninį transliuotoją, kuris nėra kažkur „šalia“ šio konkurencinio lauko, nes kiekvienas televizijos ar radijo paslaugų vartotojas visuomet, kiekvienu konkrečiu metu pasirenka vieną, o ne kitą radijo ar televizijos transliuotoją (jo transliuojamą programą, laidą), taigi, pasirinkęs klausyti ar žiūrėti, pavyzdžiui, visuomeninio transliuotojo transliuojamą programą, laidą, jis kartu pasirenka tuo pat metu nežiūrėti ar neklausyti privačių (komercinių) transliuotojų transliuojamų programų, laidų, ir atvirkščiai. Šitaip kiekvienas televizijos ar radijo paslaugų vartotojas (klausytojas ar žiūrovas) pats apibrėžia savo poziciją radijo ir televizijos transliuotojų, neišvengiamai konkuruojančių su kitais transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos, atžvilgiu.

Tačiau ypač pabrėžtina, kad visuomeninis transliuotojas, turint omenyje jo ypatingą konstitucinę misiją, nėra įsteigiamas tam, kad užimtų rinką (ar jos dalį) ir joje įsitvirtintų; tuo jis iš esmės skiriasi nuo privačių (komercinių) transliuotojų. Jo misija yra kita – ne rinkos dalyvio misija. Visuomeninis transliuotojas, kaip viešųjų paslaugų, susijusių su iš Konstitucijos kylančiu visuomenės interesu būti informuotai, teikėjas, nėra skirtas rinkai (nors tam tikrais atvejais, būtent transliuodamas reklamą, veikia joje), todėl jo tikslas negali būti vien kuo platesnės klausytojų ar žiūrovų auditorijos siekimas, vartotojiškų poreikių tenkinimas. Priešingai, visuomeninis transliuotojas, neatstovaudamas jokiai interesų grupei, turi teikti viešąsias radijo ir televizijos transliavimo paslaugas visai visuomenei, o ne savo steigėjui – valstybei. Visuomeninio transliuotojo programos ir laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos, o todėl, kad atitinkama informacija yra piliečiams (ir kitiems gyventojams) reikalinga tam, kad piliečiai galėtų dalyvauti priimant valstybinės reikšmės sprendimus, kad žmonės galėtų dalyvauti priimant kitus sprendimus, susijusius su viešųjų reikalų tvarkymu, taip pat sprendimus, susijusius su savo teisių ir laisvių įgyvendinimu.

Tad visuomeninio transliuotojo veikla negali būti sukomercinta, jo programos ir laidos neturi būti orientuotos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komercinę sėkmę. Jis turi ne taikytis prie auditorijos ir rinkos konjunktūros, ne pataikauti vartotojiškam skoniui, o informuoti ir šviesti visuomenę, diegti jai tokias pilietines, kultūrines nuostatas, kokias visuomeniniam transliuotojui diktuoja jo konstitucinė misija. Nukrypus nuo šio reikalavimo galėtų būti ne tik pakenkta visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai, bet ir paneigtas paties visuomeninio transliuotojo raison d'être.

26. Minėta, kad radijui ir televizijai yra keliami didesni reikalavimai nei kitoms visuomenės informavimo priemonėms, taip pat kad radijo ir televizijos, kaip visuomenės informavimo priemonių, specifiškumas dar labiau padidina transliuotojo atsakomybę. Juo labiau tai pasakytina apie visuomeninį transliuotoją. Visuomeniniam transliuotojui (jo programoms ir laidoms) turi būti taikomi didžiausi žiniasklaidos etikos reikalavimai. Antai visuomeninio transliuotojo (kaip ir kitų transliuotojų) programose ir laidose absoliučiai draudžiama skleisti bet kokią dezinformaciją (kurios konstitucinė informacijos laisvės samprata, kaip minėta, neapima). Teisinėje valstybėje (taigi tokioje valstybėje, kurioje yra gerbiamos, saugomos, ginamos žmogaus teisės ir laisvės) negali būti tokio teisinio reguliavimo, kad visuomeninis transliuotojas (kaip ir kiti transliuotojai) nebūtų atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto veikimo ar neveikimo jo programose ar laidose buvo pažeistas žmogaus orumas, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, jeigu jose buvo platinamos ar kitaip paskleistos tokios mintys, pažiūros ar kitokia informacija, kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė ar socialinė neapykanta, prievarta ir diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba visuomenė ar atskiri jos nariai yra kitaip dezinformuojami, jeigu yra kurstoma imtis nusikalstamų veiksmų. Pagal Konstituciją visuomeninis transliuotojas turi pašalinti visas prielaidas piktnaudžiauti informacijos laisve.

27. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad visuomeninis transliuotojas nėra skirtas rinkai (nors transliuodamas reklamą veikia joje) ir jo programos bei laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos. Tačiau tai nereiškia, kad leistina visuomeninio transliuotojo veiklą organizuoti taip, kad jo administracija nesidomėtų „grįžtamuoju ryšiu“ – tuo, koks yra jo programų ir laidų klausomumas bei žiūrimumas ir kokį atgarsį visuomeninio transliuotojo transliuojamos programos ir laidos sukelia radijo klausytojų ir televizijos žiūrovų auditorijoje. Tai taip pat nereiškia, kad visuomeninio transliuotojo veikla negali duoti pelno (jeigu, atsižvelgiant j konkrečių programų ir laidų turinį bei kokybę, radijo ir televizijos rinka teikia tokių galimybių), kad ši veikla gali būti nuostolinga, juo labiau kad jai finansuoti paprastai yra skiriamos visų mokesčių mokėtojų lėšos.

28. Minėta, kad konstitucinė visuomeninio transliuotojo misija suponuoja būtinumą sudaryti materialiąsias, organizacines, finansines sąlygas visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo konstitucinę misiją. Taigi visuomeninio transliuotojo pobūdis ir konstitucinė misija suponuoja ir valstybės priedermę ne tik įsteigti visuomeninį transliuotoją, bet ir pareigą užtikrinti jo veiklą, inter alia pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti deramą finansavimą, kad jis galėtų vykdyti šią misiją, teikti atitinkamas viešąsias transliavimo paslaugas. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingos visuomenės ir socialinės darnos imperatyvas suponuoja tai, kad remiant kultūrą (inter alia kūrybą) reikia atsižvelgti į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisyti kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę pasirinko (ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme įtvirtino) tokį visuomeninio transliuotojo modelį, pagal kurį, išskyrus valstybę, nėra jokių kitų visuomeninio transliuotojo LRT dalininkų.

28.1. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelį. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos.

28.2. ES valstybėse narėse, taip pat kitose valstybėse yra įtvirtinti įvairūs nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modeliai, kurie skiriasi pagal tai, iš kokių šaltinių (tiesiogiai arba per valstybės biudžetą) yra finansuojamas nacionalinis visuomeninis transliuotojas. Tie finansavimo šaltiniai yra labai įvairūs: valstybės biudžetas; vadinamasis abonentinis mokestis (rinkliava), kurį paprastai moka asmenys, kuriems yra teikiamos radijo ir televizijos transliavimo paslaugos; lėšos iš specialiai tam tikslui įkurto fondo; lėšos iš reklamos (komercinės taip pat), taip pat kitos paties nacionalinio visuomeninio transliuotojo uždirbtos lėšos. Be to, šie transliuotojai gali gauti ir įvairią paramą, taip pat ir finansinę.

Pažymėtina, kad vienose valstybėse yra įtvirtintas toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, kai yra tenkinamasi tik vienu finansavimo šaltiniu – valstybės biudžetu arba vadinamuoju abonentiniu mokesčiu (rinkliava). Kitose valstybėse šie du finansavimo šaltiniai yra derinami, nacionalinis visuomeninis transliuotojas gauna lėšų ir iš valstybės biudžeto, ir iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos). Dar kitose valstybėse yra įtvirtintas toks (mišrus) nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, kai, be valstybės biudžeto lėšų ir lėšų, gaunamų iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos), yra panaudojamos lėšos, sukauptos specialiame fonde, kurio paskirtis – finansiškai remti nacionalinį visuomeninį transliuotoją. O dar kitose valstybėse nacionalinis visuomeninis transliuotojas savo veiklai finansuoti, be lėšų iš vieno ar kelių paminėtų šaltinių, gali gauti lėšų ir iš reklamos (komercinės taip pat). Pažymėtina, kad valstybių, kuriose nacionalinis visuomeninis transliuotojas gali gauti ir lėšų iš reklamos (inter alia komercinės), yra didžioji dauguma. Absoliuti dauguma nacionalinių visuomeninių transliuotojų taip pat gali gauti pajamų iš įvairios kitos, su reklama nesusijusios, veiklos, kaip antai iš savo laidų pardavimo, leidybos, turto nuomos ir kt.

Pažymėtina, kad visuotinai pripažįstama, jog būtent nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimas iš kelių šaltinių labiausiai užtikrina šio transliuotojo nepriklausomumą, inter alia nuo politinės valdžios.

Apibendrinant konstatuotina, kad pasaulyje nėra vieno visuotinai pripažinto nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelio. Kartu konstatuotina, kad plačiai paplitęs yra toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, kai jo veiklai finansuoti yra nustatytas vadinamasis abonentinis mokestis (rinkliava), kurį moka transliavimo paslaugų vartotojai (kuris, kaip minėta, dažnai yra derinamas su kitais finansavimo šaltiniais). Toks mokestis (už radiją) buvo nustatytas ir Lietuvoje iki Sovietų Sąjungai 1940 m. ją okupuojant ir aneksuojant.

28.3. Pabrėžtina, kad valstybės finansinė parama nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, kuriam įstatymu leidžiama transliuoti reklamą, neturi peržengti protingų, teisingų ribų. Šioje srityje būtina paisyti atitinkamų Europos (inter alia ES) teisės nuostatų.

28.4. Pabrėžtina, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelio pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių, inter alia tikslingumo. Tai darydamas jis neturi pažeisti Konstitucijos normų ir principų.

28.4.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios vykdyti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai), ir kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, taigi ir įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms perduotas valstybės funkcijas, ir kad valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos visaverčiam savivaldos funkcionavimui, savivaldybių funkcijų įgyvendinimui užtikrinti.

Pacituotos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis mutandis taikytinos ne tik savivaldos (savivaldybių) institucijoms, bet ir visoms valstybės įsteigtoms institucijoms – įstaigoms, įmonėms, organizacijoms; iš Konstitucijos išplaukia, kad jeigu įstatymų leidėjas yra įsteigęs kokią nors instituciją, kuriai patikėta vykdyti tam tikrą valstybės funkciją ar funkcijas, jis turi numatyti ir jos finansavimo šaltinius, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tas finansavimas būtų pakankamas atitinkamai funkcijai (funkcijoms) vykdyti. Taigi įsteigus visuomeninį nacionalinį transliuotoją Seimui pagal Konstituciją privalu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad šiam transliuotojui pakaktų lėšų jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti. Tačiau tai nereiškia, kad visos šios lėšos turi būti būtinai numatytos valstybės biudžete ir skiriamos iš jo; gali būti numatyti ir kiti nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltiniai.

28.4.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad „ar valstybės biudžete lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma pakankamai, ar ne, yra ne valstybės biudžeto įstatymo atitikties Konstitucijai, bet valstybės biudžeto planavimo, valstybės ir visuomenės poreikių įvertinimo, jų subalansavimo su visuomenės ir valstybės galimybėmis, taigi socialinio ir ekonominio tikslingumo, klausimai“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas). Ši oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama kaip apimanti ir tuos atvejus, kai valstybės biudžeto įstatymu nustatomas toks teisinis reguliavimas, kad iškart matyti, jog lėšų tam tikroms reikmėms (tikslams) numatoma akivaizdžiai nepakankamai arba išvis nenumatoma, kartu nenumatant kitų (alternatyvių) finansavimo šaltinių, kurie pagal Konstituciją atitinkamoms reikmėms gali būti numatyti, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes. Šiame kontekste pabrėžtina, kad „pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti tokio įstatymo ar kito teisės akto įgyvendinimui būtinas lėšas“, kad „pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime yra konstatavęs, kad „teisė, reguliuodama visuomeninius santykius, taip pat ir susijusius su šalies ūkiu, apibrėžia valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus“, kad „tai savaime nepaneigia politinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifikos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, demokratiškai formuojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasirenkant jos prioritetus), vykdymo priemones bei metodus“. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų“.

Konstitucinis Teismas savo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime (taip pat savo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarime) yra konstatavęs ir tai, kad „valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, jog ši, anksčiau suformuota ir vykdyta, ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes“, taip pat kad „juo labiau tokia dingstis savaime negali būti tai, kad tam tikrai ūkio sričiai teisės aktuose yra nustatytas diferencijuotas teisinis reguliavimas, besiskiriantis nuo kitų ūkio sričių teisinio reguliavimo, nė tai, kad tam tikros ūkinės veiklos teisinis reguliavimas reaguojant į rinkos pokyčius, ekonominę (taip pat ir tarptautinę) konjunktūrą yra pakeičiamas, nes <...> ūkinės veiklos diferencijuoto teisinio reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų santykių svarbą ir pobūdį) teisinės prielaidos kyla iš pačios Konstitucijos (inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies), atskirų ūkio subjektų teisinės padėties diferencijuotas nustatymas yra sietinas su ūkio srityje valstybės keliamais tikslais, siekiu atitinkamai sutvarkyti šalies ūkį, be to, dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą“.

Nors, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, visuomeninis transliuotojas, kaip viešųjų paslaugų, susijusių su iš Konstitucijos kylančiu visuomenės interesu būti informuotai, teikėjas, nėra skirtas rinkai ir jo programos bei laidos turi būti rengiamos ir platinamos ne dėl jų ekonominės naudos, visuomeninio transliuotojo (ypač nacionalinio) veikla, konkuravimas su privačiais (komerciniais) transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos daro poveikį šių kitų transliuotojų ūkinei, komercinei veiklai, o transliuodamas reklamą visuomeninis transliuotojas yra atitinkamų konkurencinių santykių (dėl reklamos) dalyvis.

Pacituotos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aiškintinos kaip suponuojančios ir tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo iš Konstitucijos kylančią diskreciją nustatyti tokį su reklama susijusių santykių diferencijuotą teisinį reguliavimą, kuris tuo metu labiausiai atitinka tikslingumo motyvus, kartu turi užtikrinti viešąjį interesą, kad nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla būtų veiksminga, kad būtų vykdoma jo ypatinga konstitucinė misija, gali atitinkamus santykius įstatymu reguliuoti ir taip, kad reklama nacionalinio visuomeninio transliuotojo programose ir laidose būtų leidžiama, taip pat gali nustatyti reklamos ribojimus.

28.4.3. Konstitucinis Teismas savo 2005 m. liepos 8 d. nutarime yra konstatavęs, jog „konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas, nepaneigia pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) pareigos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją priimti sprendimus, kad būtų surinktos jų funkcijoms vykdyti reikalingos lėšos ir kad šios lėšos būtų tinkamai panaudotos“, jog „minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga nepaneigia ir pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) atsakomybės už joms perduotų funkcijų tinkamą vykdymą“.

Pacituotos oficialios konstitucinės doktrininės nuostatos yra mutatis mutandis taikytinos ne tik savivaldos (savivaldybių) institucijoms, bet ir visoms valstybės įsteigtoms institucijoms – įstaigoms, įmonėms, organizacijoms (jų pareigūnams), nebent savarankiškas lėšų rinkimas, paramos gavimas ir pan. prieštarautų atitinkamos institucijos paskirčiai, veiklos pobūdžiui, kliudytų jai deramai vykdyti savo funkcijas, galėtų sukelti abejones dėl tos institucijos (jos pareigūnų) sprendimų (nepriklausomumo, nešališkumo, skaidrumo, interesų konflikto nebuvimo ar kitais atžvilgiais).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, nėra tokia valstybės įsteigta institucija, kuriai ši išlyga galėtų būti taikoma a priori.

29. Ypač pabrėžtina, kad Konstitucija netoleruoja tokio nacionalinio visuomeninio transliuotojo (kaip ir bet kurio kito visuomeninio transliuotojo) nepakankamo (jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti) finansavimo iš valstybės biudžeto (ar jo mažinimo), kai tuo siekiama (arba gali būti siekiama) pažeisti jo nepriklausomumą ir šitaip daryti įtaką jo transliuojamoms programoms ir laidoms.

30. Minėta, kad vienas iš nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo šaltinių (beje, gana dažnai naudojamų įvairiose valstybėse) yra lėšos, kurias šis transliuotojas gauna už transliuojamą reklamą (inter alia komercinę).

30.1. Jeigu yra pasirenkamas toks LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelis, kai jis gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, yra būtina paisyti inter alia Konstitucijos 29, 46 straipsnių nuostatų (taip pat ir tų, kurioms, pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, prieštarauja šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas).

Tačiau pabrėžtina, kad nėra jokių konstitucinių argumentų, kurie leistų a priori teigti, kad LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, apskritai negali transliuoti reklamos (komercinės arba kitokios), negali gauti ir lėšų už transliuojamą reklamą (komercinę arba kitokią), kaip, beje, ir lėšų už rengiamas ir (arba) transliuojamas nereklaminio turinio laidas, iš kitų užsakovų, kad toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtina galimybę LRT transliuoti reklamą ir už tai gauti lėšų, savaime pažeidžia konstitucinę sąžiningos konkurencijos klauzulę, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kitas Konstitucijos nuostatas.

Pažymėtina, kad reklamos (inter alia komercinės) ribojimai visuomeninio transliuotojo programose ir laidose yra įstatymų leidybos, o ne konstitucinės kontrolės dalykas, nebent tie ribojimai akivaizdžiai paneigtų tam tikras konstitucines vertybes ir būtų žalingi visai visuomenei; tokiais atvejais jų atitiktis Konstitucijai galėtų būti tiriama.

30.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta informacijos laisvė apima ir reklamos laisvę, inter alia laisvę reklamuoti prekes ir paslaugas, kad kiekviena reklama yra informacija – savita informacijos rūšis, kad reklama yra svarbi konkurencijos priemonė (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Prekių bei paslaugų reklama – nesvarbu, ar ši veikla yra atlygintina, ar ne – visuomet yra tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama skatinti naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis; naudoti tam tikras prekes ar naudotis tam tikromis paslaugomis gali paskatinti ir tokia informacija, kurią skleidžiant nėra siekiama paskatinti tai daryti (pavyzdžiui, statistiniai duomenys, techninės ir kitos žinios, kuriomis kas nors garsinama, atkreipiamas dėmesys į ką nors ir t. t.); tokios informacijos skleidimas tam tikromis aplinkybėmis šios informacijos gavėjams gali daryti tokį pat poveikį, kaip ir reklama, taigi šiuo atžvilgiu prilygti reklamai; skleidžiama informacija nebūtinai yra tik reklaminio arba tik nereklaminio turinio: ji gali apimti ir reklaminio turinio elementus, ir tokią informaciją, kurios skleidimas nėra reklama (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

30.3. Konstitucinio Teismo jurisprudencija yra grindžiama principine pozicija, kad reklamos laisvė gali būti įstatymu ribojama, jeigu siekiama apsaugoti konstitucines vertybes, tačiau toks šios konstitucinės laisvės ribojimas turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje, o pasirinktos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui; turi būti išlaikyta protinga pusiausvyra tarp atitinkamos konstitucinės vertybės ir žmogaus konstitucinės teisės ieškoti informacijos, ją gauti bei skleisti. Informacija, taip pat ir reklaminio turinio, negali būti ribojama vien dėl to, kad, įstatymų leidėjo nuomone, ji žmonėms nėra naudinga, nors ir nėra jiems žalinga. Reklamą riboti selektyviai, t. y. riboti jos skleidimą ir (arba) gavimą vienais šaltiniais ir neriboti skleidimo ir (arba) gavimo kitais šaltiniais, galima tik tada, kai toks diferencijuotas ribojimas yra objektyviai pateisinamas. Įstatymais nustatyti reklamos laisvės ribojimai pagal Konstituciją negali būti didesni nei būtina atitinkamai konstitucinei vertybei apsaugoti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas).

30.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kuriuo ribotų reklamos transliavimą LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo (ir kitų radijo ir televizijos transliuotojų), programose ir laidose. Pavyzdžiui, gali būti nustatyti reklamos trukmės ribojimai ir (arba) draudimai, dažnumo ribojimai, draudimai transliuoti reklamą tam tikromis dienomis ar tam tikru paros metu, draudimai reklamuoti tam tikras prekes ar paslaugas, draudimai transliuoti reklamą tam tikrose programose ar laidose (pagal jų turinį arba auditoriją), draudimai transliuoti politinę reklamą ir t. t.

Įstatymų leidėjas gali įstatymu net visiškai uždrausti transliuoti reklamą per nacionalinį radiją ir televiziją (nors pasaulyje tai retenybė), bet tik jeigu visuomenės ištekliai, finansinės galimybės tai leidžia ir jeigu tai nepakenks nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai. Be to, tokiu ypatingu atveju įstatymų leidėjas privalo užtikrinti LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, deramą finansavimą kitais būdais, pavyzdžiui, iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos), ypač jeigu visiškas reklamos transliavimo uždraudimas gali neleisti šiam transliuotojui vykdyti savo konstitucinės misijos. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai, galėtų būti paneigtos tam tikros konstitucinės vertybės, kurioms įgyvendinti, puoselėti, saugoti kaip tik ir yra skirtas visuomeninio transliuotojo institutas.

30.5. Kita vertus, jeigu yra pasirenkamas toks LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, finansavimo modelis, kai LRT gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, atsižvelgiant į nacionalinio visuomeninio transliuotojo ypatingą konstitucinę misiją ir jo padėtį žiniasklaidos audiovizualiniame sektoriuje, konstituciškai nepagrįstas būtų toks santykių, susijusių su šio transliuotojo finansavimu ir veikla, teisinis reguliavimas, kai LRT būtų skiriamos vien iš reklamos ar daugiausia iš reklamos gautos lėšos. Taip galėtų būti sudarytos prielaidos LRT tapti priklausomai ir pažeidžiamai, nes visuomeninio transliuotojo konstitucinės misijos vykdymas (kuriam reikia lėšų) imtų priklausyti nuo auditorijos ir rinkos konjunktūros, nederamos interesų grupių ir politinės įtakos, jis galėtų būti sukomercintas, jo programos ir laidos galėtų būti orientuojamos vien į kuo didesnės auditorijos pritraukimą, į komercinę sėkmę, pataikavimą vartotojiškam skoniui, o ne į viešąjį interesą, jos neinformuotų ir nešviestų visuomenės, nediegtų jai tokių pilietinių, kultūrinių nuostatų, kokias visuomeniniam transliuotojui diktuoja jo konstitucinė misija, net kiltų grėsmė, kad ypatinga nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinė misija apskritai bus paneigta.

31. Minėta, kad radijo ir televizijos (žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus) funkcionavimas buvo ir tam tikru mastu tebėra susijęs su valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai), naudojimu.

Kartu pažymėtina, jog ir pasaulinė, ir Lietuvos tendencija yra ta, kad elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai) ilgainiui gali prarasti savo, kaip riboto ištekliaus, pobūdį. Kol tai nėra įvykę, turi būti užtikrinta, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus gaus naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Tai suponuoja iš Konstitucijos kylantis imperatyvas sudaryti materialines, organizacines, finansines sąlygas nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui veiksmingai vykdyti savo ypatingą konstitucinę misiją.

Pažymėtina, kad konkuravimo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių teisinis reguliavimas negali neturėti ypatumų, palyginti su kitais konkurencijos santykiais. Taip pat pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus turi gauti naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį), turi būti nustatytas įstatymu.

32. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad įstatymu turi būti nustatytas ne tik toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo valdymo modelis, kuris užtikrintų, kad nebus nukrypta nuo šio transliuotojo konstitucinės misijos ir nebus paneigtas nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumas, bet ir atitinkamas šio transliuotojo veiklos kontrolės modelis.

Tokia nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė turi būti nuodugni, ji negali būti formali. Jos negali atlikti tie asmenys, kurie yra patys susiję su nacionaliniu visuomeniniu transliuotoju tarnybiniais, turtiniais ar finansiniais ryšiais arba yra kaip kitaip nuo jo priklausomi, arba patys turi savų interesų, susijusių su nacionalinio visuomeninio transliuotojo veikla, arba priklauso interesų grupėms (taip pat ir institucionalizuotoms), kurios turi būtent tokių interesų.

Minėta nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolė apima, be kita ko, finansinį ir turto auditą – tai yra labai svarbi šios kontrolės dalis. Inter alia turi būti kontroliuojama, ar nacionalinis visuomeninis transliuotojas nepiktnaudžiauja savo ypatingu teisiniu statusu ir galimybėmis, kurias šis statusas teikia (taip pat ir radijo ir televizijos paslaugų rinkoje), ar jo veikloje nėra nukrypstama nuo konstitucinių sąžiningos konkurencijos imperatyvų, ar lėšos (ne tik valstybės biudžeto), kurios nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui yra skiriamos jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti, yra panaudojamos būtent šiam tikslui.

Tačiau nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklos kontrolė negali būti suprantama vien kaip finansinis ar turto auditas. Tokia kontrolė turi apimti ir nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų struktūros bei turinio kryptingumo kontrolę (a priori (išankstinę) ir a posteriori (paskesniąją)), t. y. tokią jo veiklos stebėseną ir patikrą, kai nacionalinio visuomeninio transliuotojo programos ir laidos yra vertinamos inter alia iš Konstitucijos kylančios ir įstatymuose apibrėžtos šio transliuotojo misijos atžvilgiu.

Pabrėžtina, kad tokia kontrolė neturi virsti nacionalinio visuomeninio transliuotojo programų ir laidų cenzūra, kurią, kaip ir visų kitų visuomenės informavimo priemonių cenzūrą, expressis verbis draudžia Konstitucija.

Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, šio straipsnio 2 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo nustatyta: „Reklama LRT programose transliuojama įstatymų nustatyta tvarka“; 3 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Reklamos trukmė tiek LRT televizijos, tiek LRT radijo programose neturi viršyti 15 procentų dienos transliavimo laiko“; 4 dalyje (2000 m. birželio 29 d. redakcija): „Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, Tarybos sprendimu reklamos laikas palaipsniui proporcingai mažinamas iki 10 procentų dienos transliavimo laiko.“ Šio įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „LRT finansuojama iš valstybės biudžeto asignavimų, pajamų, gautų iš valstybės rinkliavos už LRT teikiamas visuomenei paslaugas, už radijo ir televizijos laidų pardavimą, reklamą, leidybą, taip pat iš paramos ir pajamų, gautų iš komercinės ir ūkinės veiklos. Didėjant valstybės rinkliavos LRT įplaukoms, atitinkamai mažinamas LRT finansavimas iš biudžeto“; 2 dalyje: „LRT savarankiškai vykdo komercinę, ūkinę, leidybos veiklą.“

2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2000 m. birželio 29 d. redakcija) buvo įtvirtinta galimybė LRT programose transliuoti komercinę reklamą, taip pat nustatyti tam tikri reklamos (inter alia komercinės) transliavimo apribojimai.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtintos principinės nuostatos, būtent nuostatos, kad LRT apskritai gali transliuoti komercinę reklamą, atitiktį Konstitucijai. Konkrečių šiose dalyse nustatytų reklamos transliavimo apribojimų konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.

3. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyti LRT finansavimo šaltiniai, vienas kurių yra pajamos, gautos už reklamą.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šios Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad LRT yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, atitiktį Konstitucijai. Kitų šioje dalyje nustatytų LRT finansavimo šaltinių (inter alia pajamų už nekomercinę reklamą) konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.

4. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalyje buvo įtvirtintas LRT savarankiškumas vykdant komercinę, ūkinę, leidybos veiklą.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija šios Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad LRT, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, atitiktį Konstitucijai. LRT savarankiškumo vykdant kitą veiklą (inter alia transliuojant nekomercinę reklamą) konstitucingumas šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.

5. Konstitucijos 46 straipsnyje inter alia nustatyta, kad „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“ (2 dalis); kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (3 dalis); kad „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“ (4 dalis).

6. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime:

– LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, turi vykdyti ypatingą konstitucinę misiją – užtikrinti viešąjį interesą, t. y. Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai; tai ne rinkos dalyvio misija; nacionalinis visuomeninis transliuotojas nėra skirtas rinkai, tačiau jis konkuruoja su privačiais (komerciniais) radijo ir televizijos transliuotojais dėl klausytojų ir žiūrovų auditorijos; transliuodamas reklamą nacionalinis visuomeninis transliuotojas taip pat yra atitinkamų konkurencinių santykių (dėl reklamos) dalyvis;

– visuotinai pripažįstama, kad būtent nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimas iš kelių šaltinių labiausiai užtikrina šio transliuotojo nepriklausomumą, inter alia nuo politinės valdžios; vienas iš šių šaltinių – pajamos, gautos už reklamą, inter alia komercinę; valstybių, kuriose nacionalinis visuomeninis transliuotojas gali gauti ir lėšų iš reklamos (inter alia komercinės), yra didžioji dauguma;

– valstybė turi konstitucinę priedermę užtikrinti nacionalinio visuomeninio transliuotojo veiklą, inter alia pareigą visuomeniniam transliuotojui skirti deramą finansavimą, kad jis galėtų vykdyti savo konstitucinę misiją, teikti atitinkamas viešąsias transliavimo paslaugas; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti visuomeninio transliuotojo finansavimo modelį; nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelio pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, priklausantis įstatymų leidėjo kompetencijai;

– įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti, kad reklama nacionalinio visuomeninio transliuotojo programose ir laidose būtų leidžiama, taip pat gali nustatyti reklamos ribojimus; reklamos (inter alia komercinės) ribojimai visuomeninio transliuotojo programose ir laidose yra įstatymų leidybos, o ne konstitucinės kontrolės dalykas, nebent tie ribojimai akivaizdžiai paneigtų tam tikras konstitucines vertybes ir butų žalingi visai visuomenei; tokiais atvejais jų atitiktis Konstitucijai galėtų būti tiriama;

– įstatymų leidėjas gali ne tik riboti reklamos transliavimą nacionalinio visuomeninio transliuotojo programose ir laidose, bet ir įstatymu visiškai uždrausti transliuoti reklamą per nacionalinį radiją ir televiziją, bet tik jeigu visuomenės ištekliai, finansinės galimybės tai leidžia ir jeigu tai nepakenks nacionalinio visuomeninio transliuotojo konstitucinei misijai; tokiu ypatingu atveju įstatymų leidėjas privalo užtikrinti nacionalinio visuomeninio transliuotojo deramą finansavimą kitais būdais, pavyzdžiui, iš vadinamojo abonentinio mokesčio (rinkliavos);

– jeigu yra pasirenkamas toks nacionalinio visuomeninio transliuotojo finansavimo modelis, kai šis transliuotojas gauna ir lėšų už transliuojamą reklamą, konstituciškai būtų nepagrįsta jį finansuoti vien iš reklamos ar daugiausia iš reklamos gautomis lėšomis;

– valstybės finansinė parama nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui, kuriam įstatymu leidžiama transliuoti reklamą, neturi peržengti protingų, teisingų ribų, neturi pažeisti Europos (inter alia ES) teisės nuostatų; lėšos, kurios yra skiriamos nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti, turi būti panaudojamos būtent šiam tikslui.

Šių, taip pat kitų iš Konstitucijos (ir iš įstatymų) nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui kylančių reikalavimų laikymąsi turi užtikrinti deramas nacionalinio visuomeninio transliuotojo valdymo modelis ir jo veiklos kontrolė.

7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad nėra jokių konstitucinių argumentų, kurie leistų a priori teigti, kad LRT, kaip nacionalinis visuomeninis transliuotojas, apskritai negali transliuoti reklamos (komercinės arba kitokios), negali gauti ir lėšų už transliuojamą reklamą (komercinę arba kitokią), kaip, beje, ir lėšų už rengiamas ir (arba) transliuojamas kitų užsakovų nereklaminio turinio laidas, kad toks teisinis reguliavimas, kuris įtvirtina galimybę LRT transliuoti reklamą ir už tai gauti lėšų, savaime pažeidžia konstitucinę sąžiningos konkurencijos klauzulę, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, kitas Konstitucijos nuostatas.

Tai pasakytina ir apie ginčijamų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatų santykį su Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, 3 dalies nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat su 4 dalies nuostata, kad įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

8. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme, taip pat nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinio Teismo posėdyje buvo pateikta informacija apie LRT veiklos faktinius aspektus, kuri, pareiškėjo – Seimo narių grupės manymu, rodo, kad LRT veikla nukrypsta nuo sąžiningos konkurencijos imperatyvų, neatitinka šio transliuotojo ypatingos konstitucinės misijos.

Pabrėžtina, kad teisinė pozicija dėl ginčijamų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių nuostatų atitikties Konstitucijai negali būti argumentuojama LRT (kaip ir bet kurio kito transliuotojo ar bet kurios kitos institucijos) veiklos vertinimu.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

10. Sprendžiant, ar pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijamos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad šių dalių ginčijamos nuostatos yra susijusios su šio įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalyse (2000 m. birželio 29 d. redakcija) įtvirtinta principine nuostata, kad LRT apskritai gali transliuoti komercinę reklamą, kuri šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta neprieštaravusia Konstitucijai. Argumentai, kuriais grindžiama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, atitiktis Konstitucijai, yra mutatis mutandis taikytini ir sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo šio įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą.

Taip pat pabrėžtina, kad LRT savarankiškumas transliuojant reklamą (inter alia komercinę) yra vienas iš LRT, kaip nacionalinio visuomeninio transliuotojo, nepriklausomumo nuo valdžios institucijų, pareigūnų, taip pat kitų asmenų kišimosi į LRT veiklą, aspektų; tokį nepriklausomumą privalu užtikrinti, kad šis transliuotojas vykdytų savo ypatingą konstitucinę misiją.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, neprieštaravo Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

VII

Dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostatos „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

1. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje buvo nustatyta: „LRT turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), valstybinius radijo ir televizijos transliavimo įrenginius su naujausiomis radijo ir televizijos technologijomis. LRT turi teisę turėti 2 televizijos ir 4 radijo programas.“ Šio įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“. Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvo nustatyta: „LRT veikla nėra licencijuojama. Kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti ne konkurso būdu, remdamasi strateginiu planu, skiria Ryšių reguliavimo tarnyba, sprendimą suderinusi su Komisija.“

2. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje buvo inter alia įtvirtinta LRT pirmumo teisė į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), kuri įgyvendinama ne konkurso būdu.

Kitas nurodytose dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, inter alia Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje nustatyti Ryšių reguliavimo tarnybos bei Lietuvos radijo ir televizijos komisijos įgaliojimai ne konkurso būdu skiriant kanalus (radijo dažnius) LRT programoms transliuoti, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijamas.

3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostata įtvirtino LRT tarybos įgaliojimus nustatyti LRT kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti. LRT tarybai priėmus sprendimą dėl būtinumo LRT suteikti naują elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį), atsiranda pagrindas įgyvendinti (ne konkurso būdu) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintą pirmumo teisę į atitinkamą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį).

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad radijo ir televizijos (žiniasklaidos audiovizualinio sektoriaus) funkcionavimas buvo ir tam tikru mastu tebėra susijęs su valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių, tokių kaip elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai), naudojimu, taip pat kad pagal Konstituciją, kol elektroninio ryšio kanalai (radijo dažniai) nėra praradę savo, kaip riboto ištekliaus, pobūdžio, turi būti užtikrinta, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus gaus naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį). Konstatuota ir tai, kad konkuravimo dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių ribotų išteklių teisinis reguliavimas negali neturėti ypatumų, palyginti su kitais konkurencijos santykiais, taip pat pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, įtvirtinantis, kad nacionalinis visuomeninis transliuotojas prireikus turi gauti naudoti naujai sukoordinuotą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį), turi būti nustatytas įstatymu.

5. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad nėra jokių konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad LRT pirmumo teisės į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), įgyvendinamos ne konkurso būdu, įtvirtinimas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje, pažeidė Konstituciją, inter alia joje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, sąžiningos konkurencijos imperatyvus.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

7. Minėta, kad pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalį (jos 3 punktą) LRT taryba turėjo įgaliojimus nustatyti LRT kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti, taip pat kad LRT tarybai priėmus sprendimą dėl būtinumo LRT suteikti naują elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį) atsiranda pagrindas įgyvendinti (ne konkurso būdu) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalyje, Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalyje įtvirtintą pirmumo teisę į atitinkamą elektroninio ryšio kanalą (radijo dažnį).

8. Argumentai, kuriais grindžiama Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 5 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), Visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, atitiktis Konstitucijai, yra mutatis mutandis taikytini ir sprendžiant, ar Konstitucijai neprieštaravo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3, 4 dalims.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 5 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija turi pirmumo teisę į naujai sukoordinuotus elektroninio ryšio kanalus (radijo dažnius), 6 straipsnio 1, 3, 4 dalys (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinta galimybė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programose transliuoti komercinę reklamą, 10 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 1 dalies nuostata „Taryba: <...> 3) nustato kanalų skaičių ir jų naudojimą programoms transliuoti“, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija yra finansuojama iš pajamų, gautų už komercinę reklamą, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 58-1712) 2 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, transliuodama komercinę reklamą, savarankiškai vykdo komercinę veiklą, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 75-2272) 4 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad kanalai (radijo dažniai) Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos programoms transliuoti skiriami ne konkurso būdu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

______________