1972 metų Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo

Vertimas

Valstybės – šios Konvencijos Šalys,

pasiryžusios imtis veiksmų, kad užtikrintų efektyvią pažangą visuotinio ir visiško nusiginklavimo link, įskaitant visų masinio naikinimo ginklų tipų uždraudimą ir sunaikinimą, ir įsitikinusios, kad cheminio ir bakteriologinio (biologinio) ginklo kūrimo, gamybos ir kaupimo uždraudimas bei sunaikinimas, taikant efektyvias priemones, padės pasiekti visuotinį ir visišką nusiginklavimą, esant griežtai ir efektyviai tarptautinei kontrolei,

pripažindamos 1925 m. birželio 17 dieną Ženevoje pasirašyto Protokolo dėl dusinančių, nuodingų ar kitų dujų panaudojimo karo sąlygomis bei bakteriologinių karo metodų uždraudimo svarbą ir suvokdamos šio Protokolo reikšmę sušvelninant karo siaubą,

patvirtindamos savo ryžtą laikytis šio Protokolo principų ir tikslų ir kviesdamos visas valstybes griežtai jų laikytis,

prisimindamos, kad Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja yra ne sykį pasmerkusi visus veiksmus, prieštaraujančius 1925 m. birželio 17 dienos Ženevos Protokolo principams ir tikslams,

siekdamos prisidėti prie pasitikėjimo stiprinimo tarp žmonių ir bendro tarptautinės atmosferos gerinimo,

siekdamos prisidėti prie Jungtinių Tautų Chartijos tikslų ir principų įgyvendinimo,

įsitikinusios tokių pavojingų masinio naikinimo ginklų, kaip ginklai, panaudojantys chemines ar bakteriologines (biologines) medžiagas, pašalinimo iš valstybių arsenalų, taikant efektyvias priemones, svarba ir aktualumu,

pripažindamos, kad susitarimas dėl bakteriologinio (biologinio) ir toksinio ginklo uždraudimo yra pirmasis galimas žingsnis susitarimo dėl efektyvių priemonių, skirtų cheminio ginklo tobulinimo, gamybos ir kaupimo uždraudimo link, ir pasiryžusios tęsti derybas šiuo klausimu,

pasiryžusios visos žmonijos labui visiškai pašalinti galimybę panaudoti bakteriologines (biologines) medžiagas ir toksinus kaip ginklus,

įsitikinusios, kad toks panaudojimas būtų nesuderinamas su žmonijos sąžine ir kad negalima gailėti pastangų, siekiant iki minimumo sumažinti šią riziką,

susitarė:

I straipsnis

Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis pasižada niekada ir jokiomis aplinkybėmis netobulinti, negaminti, nekaupti ir kaip nors kitaip neįsigyti ir neturėti:

1) mikrobinių ar kitų biologinių medžiagų ar toksinų, nepaisant jų kilmės ar gamybos metodo, tokių tipų ir tokiais kiekiais, kurie negali būti pateisinami profilaktiniais, apsauginiais ar kitais taikingais tikslais;

2) ginklų, įrengimų ar pristatymo priemonių, skirtų tokių medžiagų ar toksinų panaudojimui priešiškiems tikslams arba per ginkluotą konfliktą.

II straipsnis

Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis pasižada kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip per devynis mėnesius nuo Konvencijos įsigaliojimo, sunaikinti arba pritaikyti taikiems tikslams visas medžiagas, toksinus, ginklus, įrengimus ir pristatymo priemones, nurodytas Konvencijos I straipsnyje, kurie yra jos nuosavybė arba jos jurisdikcijoje ar jos kontroliuojami. Įgyvendinant šio straipsnio nuostatas, laikomasi visų būtinų saugos reikalavimų, reikalingų apsaugoti gyventojus ir aplinką.

III straipsnis

Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis pasižada neperduoti jokiam kitam gavėjui, tiesiogiai ar netiesiogiai, ir jokiu būdu nepadėti, neskatinti arba neraginti kitos valstybės, valstybių grupės ar tarptautinių organizacijų gaminti ar kaip nors kitaip įsigyti bet kurias medžiagas, toksinus, ginklus, įrengimus ar pristatymo priemones, nurodytas Konvencijos I straipsnyje.

IV straipsnis

Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis, atsižvelgdama į savo konstitucinius procesus, imasi visų reikalingų priemonių, kad uždraustų ir užkirstų kelią kūrimui, gamybai, kaupimui, įsigijimui ar laikymui medžiagų, toksinų, ginklų, įrengimų ir pristatymo priemonių, nurodytų Konvencijos I straipsnyje, tos valstybės teritorijoje, jos jurisdikcijoje arba bet kurioje kitoje jos kontroliuojamoje vietoje.

V straipsnis

Valstybės – šios Konvencijos Šalys pasižada konsultuotis tarpusavyje ir bendradarbiauti sprendžiant visas problemas, kylančias ryšium su Konvencijos tikslais ir jos nuostatų taikymu. Konsultacijos ir bendradarbiavimas atitinkamai su šiuo straipsniu taip pat gali vykti per atitinkamas tarptautines procedūras Jungtinių Tautų rėmuose ir pagal jų Chartiją.

VI straipsnis

(1) Bet kuri valstybė – šios Konvencijos Šalis, sužinojusi, kad kurios nors kitos valstybės – šios Konvencijos Šalies veiksmai neatitinka įsipareigojimų pagal šios Konvencijos nuostatas, gali pateikti skundą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai. Kartu su tokiu skundu turi būti pateikti visi įmanomi įrodymai, patvirtinantys jo pagrįstumą, bei prašymas aptarti problemą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

(2) Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis pasižada bendradarbiauti, atliekant tyrimus, kuriuos, remiantis Jungtinių Tautų Chartija, pagal gautą skundą gali inicijuoti Saugumo Taryba. Saugumo Taryba informuoja valstybes – šios Konvencijos Šalis apie tyrimų rezultatus.

VII straipsnis

Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis pasižada teikti arba remti pagalbą, kaip tai numato Jungtinių Tautų Chartija, kitai šios Konvencijos Šaliai, jeigu pastaroji to prašo ir jeigu Saugumo Taryba nusprendžia, kad tai Šaliai kilo pavojus, susijęs su šios Konvencijos pažeidimu.

VIII straipsnis

Jokia šios Konvencijos nuostata negali būti suprantama kaip ribojanti ar panaikinanti įsipareigojimus, kuriuos valstybės priėmė pagal 1925 m. birželio 17 dienos Ženevos Protokolą dėl dusinančių, nuodingų ar kitų dujų panaudojimo kare bei bakteriologinių karo metodų uždraudimo.

IX straipsnis

Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis pritaria pripažintam tikslui efektyviai uždrausti cheminius ginklus ir šiuo tikslu pasižada geranoriškai tęsti derybas, kad pasiektų greitą, efektyvias priemones numatantį susitarimą dėl jų kūrimo, gamybos, kaupimo uždraudimo ir jų sunaikinimo ir dėl atitinkamų priemonių, liečiančių įrengimus ir pristatymo priemones, konkrečiai skirtas cheminių medžiagų gamybai ar panaudojimui karo tikslams.

X straipsnis

(1) Valstybės – šios Konvencijos Šalys pasižada sudaryti galimybę ir turi teisę dalyvauti kiek galima išsamiau keisdamosi įrengimais, medžiagomis ir moksline bei technologine informacija, skirta bakteriologinių (biologinių) medžiagų ir toksinų panaudojimui taikiems tikslams. Galinčios tai daryti šios Konvencijos Šalys taip pat bendradarbiauja, siekdamos individualiai arba drauge su kitomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis prisidėti prie tolesnio mokslinių atradimų bakteriologijos (biologijos) srityje vystymo ir taikymo, siekiant užkirsti kelią ligoms ar kitais taikiais tikslais.

(2) Ši Konvencija įgyvendinama taip, kad nebūtų trikdomas valstybių – šios Konvencijos Šalių ekonominis ar technologinis vystymasis arba tarptautinis bendradarbiavimas taikios bakteriologinės (biologinės) veiklos srityje, įskaitant tarptautinius mainus bakteriologinėmis (biologinėmis) medžiagomis ir toksinais, taip pat įrengimais, skirtais perdirbti, panaudoti ar gaminti bakteriologines (biologines) medžiagas ir toksinus taikiems tikslams, kaip tai numato šios Konvencijos nuostatos.

XI straipsnis

Bet kuri valstybė – Šalis gali siūlyti šios Konvencijos pataisas. Kiekvienai valstybei – Šaliai, priimančiai pataisas, pastarosios įsigalioja, kai jas priima valstybių – šios Konvencijos Šalių dauguma, o vėliau kiekvienai likusiai valstybei – Šaliai – nuo tos datos, kai ji tas pataisas priėmė.

XII straipsnis

Praėjus penkeriems metams nuo Konvencijos įsigaliojimo arba anksčiau, jei to prašo dauguma šios Konvencijos Šalių, kurios šiuo klausimu pateikia atitinkamą dokumentą Vyriausybėms-depozitarėms, Ženevoje, Šveicarijoje, sušaukiama valstybių – šios Konvencijos Šalių konferencija, kuri peržiūri Konvencijos veikimą, siekiant užtikrinti, kad būtų realizuojami Konvencijos preambulėje ir jos nuostatose nurodyti tikslai, įskaitant nuostatas dėl derybų dėl cheminio ginklo. Tokios peržiūros metu atsižvelgiama į visus naujus mokslo ir technologijos pasiekimus, turinčius reikšmės Konvencijai.

XIII straipsnis

(1) Ši Konvencija galioja neribotą laiką.

(2) Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis, įgyvendindama savo nacionalinį suverenitetą, turi teisę pasitraukti iš Konvencijos, jei nusprendžia, kad ypatingi įvykiai, susiję su Konvencijos dalyku, kelia pavojų tos valstybės aukščiausiems interesams. Ji praneša apie savo pasitraukimą iš Konvencijos visoms kitoms valstybėms – šios Konvencijos Šalims ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai prieš tris mėnesius. Tokiame pranešime privalo būti nurodyti tie ypatingi įvykiai, kuriuos Šalis laiko esančius pavojingais jos aukščiausiems interesams.

XIV straipsnis

(1) Šią Konvenciją gali pasirašyti visos valstybės. Bet kuri valstybė, nepasirašiusi Konvencijos iki jos įsigaliojimo pagal šio straipsnio 3 paragrafą, gali prie jos prisijungti bet kada vėliau.

(2) Ši Konvencija turi būti ratifikuota ją pasirašiusių valstybių. Ratifikavimo dokumentai ir prisijungimo dokumentai yra atiduodami saugoti Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybėms, kurios yra skiriamos vyriausybėmis-depozitarėmis.

(3) Ši Konvencija įsigalioja po to, kai ratifikavimo dokumentus deponuoja dvidešimt dvi vyriausybės, įskaitant vyriausybes, paskirtas Konvencijos depozitarėmis.

(4) Valstybėms, kurių ratifikavimo arba prisijungimo dokumentai yra deponuoti jau įsigaliojus šiai Konvencijai, Konvencija įsigalioja nuo jos ratifikavimo ir prisijungimo dokumentų deponavimo datos.

(5) Vyriausybės – depozitarės nedelsdamos informuoja visas pasirašiusias ir prisijungusias valstybes apie kiekvieno pasirašymo, ratifikavimo ar prisijungimo dokumento datą, apie šios Konvencijos įsigaliojimo datą bei apie kitos informacijos gavimą.

(6) Vyriausybės – depozitarės šią Konvenciją turi registruoti pagal Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsnį.

XV straipsnis

Ši Konvencija, kurios tekstai anglų, rusų, prancūzų, ispanų ir kinų kalbomis yra vienodai autentiški, yra deponuojama vyriausybių-depozitarių archyvuose. Deramai patvirtintas Konvencijos kopijas vyriausybės-depozitarės perduoda pasirašiusiųjų ir prisijungusiųjų valstybių Vyriausybėms.

______________